Žiupsnelis Druskos

Šiltos pelėsinio sūrio ir karamelizuotų kriaušių salotos

2012-01-23T19:44:00.001Z

Tuoj po Kalėdų ir Naujųjų valgymo maratono, prisižadėjau sau, kad sausis bus be mėsos, makaronų, sūrio, pyragų, traškučių ir panašių sunkenybių. Ne todėl, kad kada nors tuo piktnaudžiaučiau, o todėl, kad tenorėjau daržovių, daržovių ir dar kartą daržovių. Ir jau pirmąją naujų metų dieną grįžusi iš viešnagės Bristolyje įpuoliau į krautuvę ir į krepšį susikroviau viską, kas žalia: špinatus, salierus, agurkus, avokadus, briuselio kopūstus.. Po to sekė keletas dienų, kuomet tevalgiau daržovių sultinyje apvirtas daržoves, kurias skaninau sojos padažu, imbieru ir vadinau sriuba. Pietums – smulkiai supjaustytas salieras su obuoliais, riešutais ir visokiais po ranka pasitaikusiais žalumynais. Kiek vėliau prasidėjo eksperimentai, šaldytuvą pripildė naujos ir jau kadai pamėgtos salotos, vegetariškos sriubos ir daržovių troškiniai. Viskas ėjosi puikiai. Iki jau aprašyto šeštadienio.

Kai po dviejų dienų priverstinės dietos jo didenybė skrandis pagaliau sutiko priimti kažką daugiau nei sultinį ir ryžių traškučius, mano akys pakrypo į paukštieną. Tų dienų receptas skambėtų maždaug taip: ‘imame dvi vištos kulšeles, dedame į verdantį pasūtą vandenį, verdame apie 15 minučių, valgome su kuskusu, pakartojame rytoj ir poryt’. Mmmm..

Dabar gi tenoriu mėsos ir angliavandenių. Sūrio. Keptų bulvių su kiaušiniais. Picos. Blynų. Kiaulienos šonkauliukų. Dešrelių. Saldžių makaronų(!). Drėgno šokoladinio pyrago. Daržovių? Pamirškit!

Tad receptas šiandien atitinkamas. Keptas! Su sūriu. Ir mėsa! Daržolių galit nedėt. Užteks poros kriaušių. Ir saujos salotų lapų. Dėl kvapo.

Šiltos karamelizuotų kriaušių ir mėlynojo sūrio salotos su kepta šonine

Vienai porcijai reikės:

saujos smulkiai supjaustytos šoninės

pusės raudono svogūno (tiks ir paprastas)

šaukšto medaus arba – ideliu atveju – karamelizuotų raudonų svogūno marmalado arba čatnio (skaniausias - Marks & Spencers)

didelės kriaušės

saujelės graikiškų riešutų (nebūtinai)

poros šaukštų balzaminio acto

citrinos sulčių

salotų lapų

mėlyno sūrio

šlakelio alyvuogių aliejaus

Gaminame:

Šoninės gabaliukus sumetame į keptuvę, pakepame, kol pasileis riebalai. Suberiame smulkiai supjaustytą svogūną, kepiname ant nedidelės ugnies, kol svogūnas iškeps, o šoninė – apskrus. Jei reikia – galima įpilti šlakelį aliejaus.

Sudedame medų arba svogūnų čatnį/marmaladą. Išmaišome. Sudedame griežinėliais supjaustytą kriaušę ir, jei naudojame, riešutus. Pakepiname 3 - 4 minutes karts nuo karto pamaišydami. Supilame balzaminį actą, pamaišome, išjungiame ugnį. Ispaudžiame bent pora šaukštų citrinos sulčių, atsargiai išmaišome.

Į lėkštę dedame salotų lapus, pašlakstome alyvuogių aliejumi, įlašiname citrinos sulčių, suverčiame kriaušes ir padažą, suberiame supjaustytą sūrį. Ta-dam! Ir jokių sausio rezoliucijų!

Šaltinis: ant kaklo

Kaip aš (ne)pietavau Auberge du Lac (*)

2012-01-21T11:36:00.001Z

Sužinojusi, kad esame kviečiami pietų Auberge du Lac, netvėriau džiaugsmu. Pagaliau, pagaliau, mano pirmasis Mišelinas! Iš tos laimės jau prieš keletą dienų išsirinkau suknelę, nušveičiau batus ir Twiterio pagalba užsitikrinau oficialų šefo Philo Thompsono leidimą fotografuoti.

Galite įsivaizduoti mano nerimą, kai naktį prieš lauktąjį šeštadienį pabudau nuo veriančių pilvo skausmų.. Ir paniką, kai aštuntą ryto apsikabinusi klozetą supratau, kad pietų šiandien aš visgi nevalgysiu..

Ir visgi. Pasirodo, esu užsispyrusi. Jei žadėjau, kad važiuosiu, tai ir važiuosiu. Nesvarbu, kad nevalgysiu.

Itin gražioje Hertfordshire grafystės vietoje įsikūręs restoranas teritoriją dalijasi su elegantišku Brocket Hall dvaro parku ir jį juosiančiais golfo aikštynais. Didingų medžių alėjos, didžiulis, gulbių pamėgtas prūdas, saulėje paskendę laukai prašyte prašė pasivaikščioti, pasidžiaugti ir pasifotografuoti, deja, autorė – ištvėrusi britų taip mėgstamus transporto žiedus – šiems prašymams liko kurčia ir abėjinga.

Vos atvykę buvome pakviesti į labai jaukų laukiamąjį su didžiuliu dūmais kvepiančiu židiniu. Vasarą gal ir molis, bet šįkart tikrai brolis, nes sausis, visgi, ir pavėsyje tebesidabravo bei nosis žnaibė tikras žieminis šaltukas.

Sulaukę kompanijos gavome ir pirmąjį maisto davinį. Užkandžių padėkle puikavosi elnienos ir dar-kažkieno pyragaičiai bei sūrio traškučiai su moliūgų ir triufelių aliejaus mirkalu. Ir kuomet kiti atidžiai tyrinėjo meniu ir rinkosi vyną, aš siurbčiojau pirmąjį ramunėlių arbatos puodelį ir guodžiausi, kad man taip bloga, kad net nepavydu.

Tai kas čia per apžvalga, sakot? Dalinai iš antrinių šaltinių, atsakau. Dalinai, nes visgi atgnybau ir paragavau po mažytį kiekvieno čia aprašyto patiekalo kasnelį. Nes negi nuvilsiu žiupsniečius? O jei rimtai, negi tikrai tikėjotės, kad sėdėsiu Mišeliniame restorane ir nieko neparagausiu?!

Labai gaila, bet pamiršau įamžinti meniu, tad valgių pavadinimų ir visų sudedamųjų dalių neprisimenu. Bet man iš dešinės sėdėjęs A. pirmuoju patiekalu pasirinko raudoname vyne apvirtą kriaušę su ožkos pieno sūriu ir lazdyno riešutų nebeprisimenu-kuo. Išsyk sakau, labiausiai nuvylęs patiekalas. Saldoka kriaušė ir itin švelnius (t.y. beskonis) sūris ryškiai stokojo pagrindinio akcento ir prašyte prašėsi žiupsnelio Kažko..

Vegetarai nusisukit, bet aš – prisiekusi kepenų, inkstų, plaučių, širdžių, liežuvių ir kitų antrinių mėsos produktų gerbėja. Ypač kai kalba eina apie savo amatą išmanančių šefų darbą, nes – nenuginčysit – nėra nieko nieko NIEKO blogiau, už prieš-anglinės būklės perkeptus kepenis aliejaus klane.. (nepyk, mama!)

Tad ne visai be mano įtakos antruoju numeriu ant A. lėkštės gulėjo veršiuko inkstai su kiaulienos šonine, šalavijais ir nebeprisimenu-kuo paskanintais kopūstais. Deja, dėl pirmoje pastraipoje išvardintų priežasčių tedrįsau paragauti gabalėlį inkstų; o šie buvo dieviški – idealiai apkepti, minkšti ir sultingi. Turint omeny mano delikačią būseną – komplimentas gigantiškas. Visgi apie bendrą patiekalo kompoziciją nuomonės neturiu, bet, pasak A., itin riebus padažas kiek gadino bendrą skonių balansą.

Desertui – Baileys likerio ledai su traškia karamėlės kepure, tamsaus šokolado padažu ir balto šokolado šerbetu. Ką galiu pasakyti – atgnybtas gabalėlis buvo skanus, o ir kiti valgytojai nesiskundė, tik trynė patenkintus pilvus ir reiškė užuojautas. Man.

Ir vis dėlto, jei iki šiol nuoširdžiai sakiau, kad man taip bloga, kad visai nepavydu, situacija pasikeitė įriedėjus ‘sūrio padėklui’. Jei matote nuotrauką viršuje, sutiksite, kad ten visai ne padėklas, o stalas. SŪRIO STALAS. Va tada jau nebeliko nieko kito, kaip nusigraužti rankų ir kojų nagus iš begalinės savigailos. Taip, aš Mišelino žvaigždute apdovanotam restorane; taip, aš negaliu valgyti; taip, prieš mane fantastiškas sūrios stalas; o ne, aš vis dar negaliu valgyti!!!

Sūris patiekiamas su kriaušių čatniu, naminiais sausainiais, salierų ir vynuolių salotom bei gana originaliu itin stipraus skonio salierų šerbetu. Atgnybusi po gabalėlį turiu pasakyti, kad sūriai – kaip ir galima tikėtis – buvo dieviški, o va čatnis gerokai per silpnas (ir išvis, mano nuomone, niekas taip neparyškina stipraus pelėsinio sūrio kaip raudonųjų svogūnų čatnis arba marmeladas. Kriaušės? Nea, duokit geriau svogūnų…).

Pietus pasibaigėme karštais gėrimais (įsk. ketvirtu puodeliu ramunėlių arbatos man) ir petit fours – mažyčiais karamėliais sausainiais, naminiais kokosiniais zefyrais ir morenginiais citrinų pyragaičiais, dalį kurių mano kompanionai supakavo į servetėlę ir padovanojo straipsnio autorei, kuri juos sėkmingai sudorojo kitą dieną sugrįžusi į gyvųjų karalystę. Yay!

Verdiktas? Tiesa sakant, Auberge du Lac nepribloškė. Norom nenorom ėmėm lyginti su Corner Room, kuris visgi gerokai lenkia Auberge virtuvę originalumu, prezentacija ir – svarbiausia - skonių palete. Auberge du Lac man pasirodė kiek per daug formalus, senamadiškas, gal net stagnavęs. Taip, vyriausias šefas Phil Thompson gal ir dalyvavo the Great British menu, bet ir namo keliavo jau po pirmojo turo.

O aš gi A. tėčiui, kuris ir organizavo visą išvyką, palikau puikų įspūdį: “nusivedi į prabrangų restoraną, o ji ten nieko nevalgo. Bargain!’

Auberge du Lac

Brocket Hall Brocket Park, Welwyn, Hertfordshire AL8 7XG
tel: 01707 368 888

Antradieniais - Ketvirtadieniais:
Pietūs (12:00 - 14:30)
Vakarienė (19:00 - 21:30)

Trijų patiekalų pietų meniu kainuoja £35, sūris vietoj deserto +£5, kaip atskiras patiekalas +£12.

2011-ųjų restrospektyva nr. 1

2012-01-13T16:53:00.001Z

Kažkaip maniau - buvo nebuvo tie Nauji Metai, leisiu seniesiems praslįsti nepastebėtiems. Bet ne, persigalvojau. Tad šiandien dalinuosi krūvele 2011-ųjų akimirkų.

Prisipažinsiu, būtent šiais (t.y. praėjusiais) metais išmokau džiaugtis savo gyvenamąja vieta, ištryniau daugybę o bet tačiau JEIGU. Kol man čia gerai, o vėliau – matysim.

Taigi šiemiet buvo kaip niekad daug skanių švenčių ir renginių – ypač maisto festivalių.

Pavyzdžiui, Jamie Oliver festivalis Londone, kurio bilietus laimėjau the Taste of London loterijoje. Iš esmės šis festivalis tai bandymas sujungti maistą ir muziką, - sakyčiau, puiki formulė sėkmingam renginiui. Visgi kadangi dovatam arkliui dantų netyrinėjam, festivalis patiko, bet visos kainos tikrai nemokėčiau, nes viduje parduodamas maistas – brangus, pasirinkimas – skurdus, o nemokamų pramogų mažoka.

Žinoma, jokiais būdais negaliu nepaminėti The Taste of London 2011. Manau, išsamią ataskaitą ir vėl pateiksiu vasarą (taip sužadindama apetitą artėjančiam renginiui), bet, jei reikėtų apibudinti keliais žodžiais, sakyčiau buvo šlapia, brangu, bet labai skanu.

O kur dar visai nepaminėta ir nepagirta kelionė į mano širdį pavergusią Barseloną!

Mano patarimas, kad ir ką bedarytumėt, kad ir kur bevalgytumėt, kad ir kur benakvotumėt, būtinai būtinai BŪTINAI apsilankykite la Boqueria turguje. Idealiausia – pietų metu. Pasivaikščiokite, pasidairykite į įspūdingus vaisių, daržovių bei – svarbiausia – jūros gėrybių stendus ir, neišvengiamai sugurguliavus pilvams, keliaukite prie mini restoranų/valgyklų. Ten prieš pat jūsų akis virėjai čiumpa šviežutėles žuvis, vėžiagyvius, krevetes, moliuskus, meta į puodus ir keptuves ir po kelių minučių ant jūsų stalo - tikrų tikriausia jūros skanybių PUOTA. Šie stendai labai populiarūs, tad gali tekti luktelėti, bet – neskauto garbės žodis – verta!

Kava ten taip pat pritrenkianti. Mudvi su E. įgavom kofeino priklausomybę, sustodavom turbūt kas antroj kavinukėj ir maukdamos n-tąjį puodelį (arba stiklinę!) sukom galvas, kodėl Londone nieko panašaus nerasi. Pupelės? Vanduo? Ispanės bobulės-baristos?

(Atleiskit, bet bus pratęsimas. Įsijaučiau!)

Lęšių ir degintų baklažanų salotos sveikai pradžiai

2012-01-08T13:35:00.001Z

Tai štai, 2012-ieji!

Kad ir kaip mėgstu sąrašus, nesu iš tų, kurie surašo Naujųjų Metų pažadus.

Bet tikiuosi, kad Naujieji bus kupini puikaus maisto, restoranų, teatro, filmų, knygų, kelionių, džiaugsmo, tikrų draugų ir mylimų žmonių.

Dar tikiuosi, kad rasiu daugiau laiko ir įkvėpimo Žiupsneliui.

Ir saulėtų dienų fotografijai.

Po itin sočių Kalėdų, nė pažiūrėti nenoriu į mėsą, sūrį, traškučius ir saldumynus. Tad jau savaitę maitinosi vegetariškom salotom ir sriubom.

Kalėdų Senelis šiemet buvo kaip niekad knygingas. Todėl ir šis salotų receptas atkeliauja iš vienos šviežiausių knygų mano lentynoj - Yotam Ottolenghi ‘Plenty’. Gaivios, sočios – pats tas sveikam sausiui.

Lęšių salotos su ‘degintais’ baklažanais

Reikės:

trijų – keturių morkų

trijų - keturių saliero stiebų

keleto saujų vynuoginių pomidorų

nedidelės pankolio galvos (nebūtina)

alyvuogių aliejaus

druskos

žiupsnelio rudo ar kitokios cukraus

200g rudų lęšių (ypač tinka Puy)

lauro lapo

keleto šakelių čiobrelio (jei turit)

pusės svogūno

dviejų baklažanų

keleto šaukštų raudono ar balto vyno acto

po saują šviežių petražolių, kalendros ir krapų (jeigu turit)

pipirų

jogurto (nebūtina)

Gaminame:

Tris morkas supjaustome nedideliais kubeliais. Suberiame į kepimo skardą. Ten pat sumetame kubeliais supjaustytą salierą ir pankolį. Vyšninius pomidorus perpjauname per pusę, suberiame į skardą. Pašlakstome alyvuogių aliejumi, įberiame po žiupsnelį druskos ir cukraus (kuris prigesins pomidorų rūgštumą). Šauname į 180 laipsnių karščio orkaitę ir kepame apie 20-30 minučių, kol daržovės suminkštės (bet ne iki galo, čia skanu palikti šiek tiek traškesio – ypač morkose).

Lęšius nuplauname, suberiame į puodą. Ten pat įmetame likusią kubeliais supjaustytą morką, salierą, lauro lapą. čiobrelį. Verdame ant vidutinės ugnies apie 20 minučių, kol lęšiai suminkštės (bet ne sutiš). Išvirusius lęšius nukošiame, išgriebiame lauro lapą ir čiobrelio šakeliais. Suberiame į salotinę, įpilame pora šaukštų alyvuogių aliejaus, pora šaukštų vyno acto, įberiame druskos ir pipirų. Išmaišome.

Jei naudojame dujinę viryklę – baklažanus pabadome peiliu, dedame tiesiogiai ant vidutinės ugnies ir kepiname nuolat vartydami metalinėm žnyplėm, kol odelė beveik suanglės, o baklažanas suminkštės tiek, kad taps sunku vartyti (apie 10min). Beje, prieš tai galima viryklės paviršių pridengti folija, taip bus paprasčiau ją vėliau išvalyti.

Jei naudojame elektrinę orkaitę, baklažaną pabadome peiliu, dedame po karštu griliu ir kepiname nuolat vartydami, kol odelė ims anglėti, o baklažanas suminkštės. Jei neturime griliaus, peiliu pabadytą baklažaną dedame į karštą orkaitę (~200 laipsnių) ir kepame bent valandą, kol baklažanas parus ir susmegs.

Iškepusius ‘degintus’ baklažanus atsargiai perpjauname peiliu ir šaukštu išskaptuojame minkštimą stengdamiesi išvengti apdegusios odelės. Sudedame į sietelį ir paliekame sunktis apie 10min.

Į salotinę su lęšiais suberiame iškepusias daržovės ir stambiai supjaustytas prieskonines žoleles. Išmaišome, paraugaujame, jei trūksta rūgštelės – įpilame daugiau acto, jei reikia – įberiame druskos ar pipirų.

Nusunktą baklažanų minkštimą negailėdami pasūdome, įberiame pipirų, dedame šaukštą vyno acto. Išmaišome, paragaujame, jei reikia – pakoreguojame.

Salotas beriame į lėkštę, dedame pora šaukštų degintų baklažanų, šaukštą jogurto (jei naudojame), puošiame prieskoninėm žolelėm, valgome ir jaučiames sveikuoliškai.

Štai ir viskas! Aprašymas gal ilgas, bet procesas nesudėtingas, o rezultatas – fantastiškas. Skanaus!

Šaltinis: adaptuota pagal Yotam Ottolenghi Plenty (London: Ebury Press, 2010).

Spuntino – Amerikos skonių paletė raudonųjų žibintų pašvaistėj

2012-01-02T14:27:00.001Z

Londone kaip grybai po lietaus dygsta nauji restoranai. Nedideli, nepriimantys rezervacijų, tarsi nesireklamuojantys, bet be galo populiarūs. Ir turbūt pusė jų priklauso Russellui Normanui. Vos prieš pora metų atidarytą venecijietiškais tapas garsėjantį Polpo jau spėjo pasekti jaunesnysis brolis Polpetto ir pagrandukas da Polpo. Pavasarį jų gretas pavasarį papildė italų kilmės amerikietis pusbrolis Spuntino, o vos prieš mėnėsį prie šeimynos prisijungė nekantriai lauktas Mishkins, - “žydiškas deli su kokteiliais“.

Raudonųjų žibintų kvartale įsikūrusio Spuntino kūrinius skanavau ir įspūdžius aprašiau Pinigų Kartoje (tiesioginis kelias į apžvalgą ==> čia!).

Skanaus skaitymo!

Spuntino

61 Rupert Street, Soho, London, W1D 7PW (patogiausia stotelė – Piccadilly Circus)

Pirmadieniais – šeštadieniais (11:00-24:00)

Sekmadieniais (12:00-23:00)

Rezervacijos nepriimamos

Kalėdinis įrašas su kalėdiniais pyragaičiais

2011-12-24T14:27:00.001Z

Jau nebe pirmos Kalėdos Britanijoje ir žalia žolė, kuri pradžioje kėlė nuostabą (“žalios kalėdos?!”), dabar atrodo įprastai. Sniegas būtų gražu, bet taip pat reikštų nepravažiuojamus kelius, perpildytas traukinių stotis ir šaltas kojos.

Kūčios čia taip pat kitokios. Proga iškelti bokalą alaus ar taurę vyno su seniai nematytais draugais. Kalbant apie draugus, prieš pora dienų žiūrėjome Dreams of a Life – dokumentinį filmą apie jauną moterį, kurios niekas nepasigedo trejus metus ir kurios kūną netyčia atrado ją iš buto iškeldinti atvykę savivaldybės darbuotojai. Tarp nebaigtų pakuoti kalėdinių dovanų.. Minėtasis butas buvo tame pačiame pastate, kuriame vyko filmo peržiūra. Kraupoka. Bet kur kas labiau tiesiog liūdna. Bet filmas patiko, nepasaint to, kad peržiūros metu kažkas pavogė/rado/ištraukė mano piniginę, tad pirmąją atostogų dieną teko blokuoti visas egzistuojančias korteles. Nieko, reiškia nebus kaip pasišvaistyt išpardavimuose. Ir gerai, nėra čia ko, geriau papliurpsiu su draugais, prašau parašyti/paskambinti ir pranešti, kad esate gyvi!!

Bet sugrįškime prie Kalėdų. Šiam salyne Kalėdų laikotarpiu labai mėgiami pyragėliai Mince Pies. Pažodžiui - maltos mėsos pyragėliai. Ir išties kažkada jie būdavo įdaryti malta mėsa su džiovintais vaisiais ir galybe prieskonių (neabejoju, kad buvo skanu!). Dabar gi mėsos nebeliko, bet pyragėliai tebėra be galo populiarūs ir jų be problemų rasite kiekvienoje parduotuvėje. Deja, pirktiniai pyragaičiai gerokai per saldūs ir jau vien dėl to verta kepti savus. Ir dar to, kad nusivežę į svečius būsite sutikti išskėstom rankom, pavadinti oficialiais mince pies kepėjaus ir tuoj pat pakviesti kitiems metams.

Tradiciškai įdaras ruošiamas bent keletą savaičių anksčiau, sudedamas į stiklainius ir paliekamas ‘nokti’. Mano receptas to nereikalauja. Dėl labai neįprasto slapto ingrediento – tamsaus Gineso alaus! Nebijokite, alaus pyragaučiuose tikrai nejausite, jis čia tam, kad priduotų brandesnio skonio. Visos kitos sudedamosios dalys yra pakeičiamos, tad jei neturite džiovintų serbentų naudokite kitokius džiovintus vaisius, pvz, razinas, džiovintus obuolius, kriaušes ir t.t. Kitaip tariant, receptas labiau orientacinis, ragaukite ir klausykite savo skonio receptorių!

Įkvėpimo pagauta šiemet bandžiau net tris skirtingas tešlas krepšeliams, čia įdedu pačią skaniausią, bet realiai galite naudoti bet kokį išbandytą ir patikimą trapios tešlos receptą.

Kalėdiniai džiovintų vaisių pyragaičiai

Įdarui reikės:

trijų nemažų obuolių

250ml tamsaus alaus (naudojau Ginesą)

250g rudo cukraus

citrinos

apelsino

200g razinų

100g džiovintų slyvų

100g džiovintų vyšnių arba spanguolių

275g džiovintų serbentų

trejetos saujų supjaustytų graikiškų riešutų (tinka ir migdolai bei lazdyno riešutai)

po šaukštelį cinamono, muskato ir trintų gvazdikėlių

50g sviesto

viskio arba brendžio

Gaminame įdarą:

Du obuolius nulupame, sutarkuojame, suberiame į puodą, supilame alų ir cukrų. Suberiame nutarkuotą citrinos žievelę ir išspaustas sultis. Užviriname ir verdame apie 5 minutes.

Suberiame džiovintus vaisius, riešutus ir kubeliais supjaustytą obuolį. Sudedame sviestą, suberiame prieskonius. Paviriname dar kelias minutes, įmaišome nutarkuotą apelsino žievelę ir sultis, nukeliame nuo ugnies. Paragaujame, jei reikia – įberiame daugiau riešutų ar citrinos sulčių. Galima įtarkuoti imbiero.

Atvėsus pilame keletą šaukštų viskio arba brendžio.

Trapios tešlos krepšeliams reikės:

250g miltų

50g cukraus pudros

žiupsnelio vanilinio cukraus

mažyčio žiupsnelio druskos

150g šalto sviesto

dviejų dydelių kiaušinių trynių

15ml šalto vandens

Gaminame:

Miltus, cukraus pudrą, cukrų ir druską suberiame į indą. Suberiame kubeliais supjaustytą sviestą. Pirštų pagalvėlėmis triname, kol gausime kažką panašaus į trupinius.

Kiaušinio trynius suplakame su vandeniu. Supilame į miltų ir sviesto trupinius ir maišome rankomis, kol gausime vientisą kamuolį. Visa tai reikia daryti atsargiai ir greitai, nes permaišyta tešla bus kieta ir neskani. Jei tikrai reikia, galima įlašinti kiek daugiau vandens.

Suvyniojame į maistinę plėvelę ir paliekame šaldytuve bent pusvalandžiui.

GAMINAME PYRAGAIČIUS:

Imame keksiukų skardą ir sviestu dosniai ištepame keksiukų duobeles.

Tešlą iškočiojame, išpjaustome apie 10cm skersmens apskritimus. Dedame ant keksiukų skardos. Į vidurį dedame keletą šaukštelių įdaro, kraštelius sušlapiname vandeniu, uždengiame apie 8cm skersmens apskritimais ir kruopščiai apspaudžiame kraštelius. Viršuje peiliu atsargiai išpjaustome kažką panašaus į pliusą (antraip kepurė kepdama nušoks), patepame pienu, užbarstome cukrumi.

Šauname į iki 200 laipsnių karščio įkaitintą orkaitę ir kepame apie 25-30 minučių.

Štai ir viskas! Patiekiame užbarstę cukraus pudra. O man šie pyragaičiai skaniausi kitą dieną!

Beje, jei liks įdaro - skanu su vaniliniais ledais!

Galiausiai, noriu visiems palinkėti šiltų, draugiškų, sočių ir jaukių Kalėdų bei labai labai labai laimingų 2012-ųjų!!

Su meile,

Milda

O gal torto?

2011-12-23T17:12:00.001Z

Sveiki sveiki! Pagaliau baigiau nesibaigiančius darbus ir galiu prisėsti prie blogo. Čia bus labai greitas įrašas, su viltimi, kad jį greitai paseks kitas, kalėdinis. Ar per vėlu jau?

Bet kokiu atveju, jeigu šįvakar sukate galvas, kuo čia pasaldinus Kalėdų puotą, aš galiu pasiūlyti tortą, kurį kepiau kiek seniau. Labai pavykęs tortas. Gavau pageidavimą ‘kažko saldaus su vaisiais/uogom’, tai būtent toks ir buvo!

Receptas iš Saulėtos virtuvės, tad neperrašysiu. Pasakysiu tik, kad man gavosi devynios galybės kokosinio kremo (kuris nukeliavo ant ananasinių keksiukų, labai pinakoladiškas derinys!), tad jei gaminčiau darsyk – mažinčiau kiekį per pusę. Dar – keisčiau pertepimo, kuriame pasirodė gerokai per daug grietinėlės, proporcijas. Dėčiau bent trečdaliu ar net per pusę mažiau (standiklio neturėjau, bet tokiu atveju jo ir nereikėtų, nes viską sustangdintų atšalęs sviestas).

O kokosai ir avietės, visgi, dera tobulai! Skanaus!

Kokosinis tortas saldumų mėgėjams

p.s. nuotrauka daryta telefonu…

Brokoliai pietums! O ką?

2011-12-10T18:45:00.001Z

Ką čia pasipasakojus? Nežinau. Darbas, darbas, darbas, miegas, šokiai, sportai, darbas, darbas. O štai pagaliau šeštadienio vakaras. Didysis planas: lova, filmai, naminiai sausainiai iš šaldikio, šokoladas ir Frozen Planet. Nežinau, ar čia krūviai darbe, ar žiemiškas šaltukas Londone (ir mano kambary!!), o gal baltos meškos Frozen Planet, bet man norisi susisukti į šiltą paklodę ir užmigt žiemos miegu. Iki pavasario. Ne, iki Kalėdų.

Žiemiška tai ar ne, bet šiandien jums siūlau brokolį. Pati negirsiu, bet pasak A.: wow, pas tave net brokoliai skanūs!

Receptas gimė iš nesėkmingo bandymo pamilti Ottolenghi*. Trūko VISKO, tai visko ir pridėjau. Skanu baisingai. Rekomenduoju.

Brokolis rytietiškai

Reikės:

brokolio galvos

šaukšto ar dviejų augalinio aliejaus

trijų skiltelių česnako

žiupsnelio čili dribsnių (arba šviežio čili, milteliai čia nelabai tinks, bet jei nieko kito neturit – berkit)

ryžių acto (suskaičiavau 9 šaukštus, bet priklausys nuo jūsų skonio receptorių)

sojų padažo (taip pat apie 9 šaukštus, bet galima daugiau/mažiau)

saujos sezamo sėklų

Gaminame:

Brokolį padaliname į žiedus, suberiame į puodą su verdančiu vandeniu. Paviriname neuždengtame puode apie pora minučių – neilgiau, brokolis tebeturi būti traškus - ir traukiame lauk .

Į keptuvę (kuo storesnis dugnas – tuo geriau) pilame aliejų, beriame smulkiai supjaustytą česnaką ir čili. Pakepiname pora minučių ant nedidelės ugnies, kol česnakas rustels. Viską (įskaitant aliejaus likutį) supilame į salotinę ar dubenį, kuriame maišysite brokolius.

Į tą pačia keptuvę sudedame apvirtą brokolį ir kepiname ant nemažos ugnies (taip, be papildomo aliejaus) apie 5 minutes, kol skrustels. Jei naudojate visą galvą – siūlau tai daryti dusyk, nes brokolio žiedai turi liesti keptuvės dugną. (Dar patarčiau atidaryti langą, nes padūmos!) Skrustelėjusius brokolius suberiame į dubenį su česnaku.

Sumažiname ugnį ir į tą pačią keptuvę suberiame sezamo sėklas. Suskaičiuojame iki 30, išjungiame ugnį, pamaišome – sėklos turėtų būti rustelėjusios, bet nepridegusios – ir beriame į dubenį su brokoliais.

Palaipsniui pilame ryžių actą ir sojų padažą. Vis pamaišome ir ragaujame, kol bus pats tas. Štai ir viskas.

Grįžtam į lovą, jungiam filmą. Valgom pirštais pamirkydami į dugne susikaupusį padažą!

* Jurga, o visgi pamilau, nes radau SUPER DUPER receptą, apie kurį vėliau!!

Pats pačiausias šokoladinis tortas

2011-11-19T17:41:00.001Z

Paskutiniu metu čia buvo daug nuotraukų ir mažai receptų. Tai dabar bus atvirkščiai.

Šį fantastinį tortą kepiau bendradarbio gimtadieniui, o mūsų ofisas, deja, nesutvertas maisto fotografijai. Bet tortas tiesiog prašyte prašosi būti aprašomas, kepamas, valgomas, giriamas, liaupsinamas. Drėgnas, šokoladinis, saikingai saldus ir – nors čia teks pasikliauti mano žodžiu –labai dailus (sutikim, svarbus tortų atributas!). Dar geriau – itin lengvai pagaminamas, tad be problemų pavyks net visiškiems naujokams. Manau, radau idealų tortą visiems gyvenimo atvejams! Pasiruošę?

Pats pačiausias šokoladinis tortas

Šokoladiniam biskvitui reikės:

200g geros kokybės tamsaus šokolado (bent 60% kakavos masės)

200g sviesto

šaukštelio tirpios kavos granulių

170g miltų

2/3 šaukštelio kepimo miltelių

1/4 šaukštelio sodos

200g šviesaus muskovado cukraus

100g paprasto smulkaus cukraus

25g kakavos miltelių

trijų kiaušinių

5 šaukštų kefyro arba jogurto

Pertepimui ir glaistui (ganašui) reikės:

200g geros kokybės tamsaus šokolado (bent 60% kakavos masės)

284ml indelio riebios grietinėlės (bent 48% riebumo)

dviejų šaukštų cukraus

Gaminame:

Šokoladą sulaužome skiltelėmis, sviestą supjaustome kubeliais, suberiame į karščiui atsparų indą (aš naudoju metalinį dubenį). Kavos granules ištirpiname 125ml šalto vandens, supilame į karščiui atsparų indą su šokoladu.

Puode užviriname apie 5-10 cm vandens, ‘uždengiame’ karščiui atspariu indu su šokoladu (dugnas neturi liesti vandens). Paviriname ant nedidelės ugnies vis pamaišydami, kol šokoladas ir sviestas susilydys į vientisą masę. Nukeliame nuo ugnies, paliekame atvėsti.

Miltus sumaišome su kepimo milteliais, soda, cukrum ir kakava (kurią, nebent ką tik nusipirkote, patarčiau įsijoti). Gerai išmaišome, kad neliktų gumulėlių.

Atskirame inde išplakame kiaušinį, supilame kefyrą arba jogurtą, išmaišome.

Į miltų mišinį supilame pravėsusią šokolado ir sviesto masę, pamaišome, supilame išplaktus kiaušinius su jogurtu. Atsargiai ir švelniai išmaišome, bet nepermaišome, nes biskvitas turi būti kuo lengvesnis. Tešla bus gana slysta.

Supilame į svietu išteptą 20cm skersmens skardą (jei neturite, tiks siauresnė, bet platesnės nerekomenduoju, nes bus sunku perpjauti per pusę) ir šauname į iki 160 laipsnių įkaitusią* orkaitę. Kepame apie valandą ir 30 minučių, kol įkištas peilis liks švarus (t.y. neaplipęs tešla), bet jokiu būdu neperkepiname, nes tortas turi likti drėgnas. Viršus suskils, bet tai ne bėda.

Iškepusį biskvitą traukiame laukt, paaušiname formoje, vėliau atsargiai išimame ir pilnai atvėsiname, antraip pjaunant biskvitas sutrupės.

Paruošiame pertepimą/glaistą: šokoladą sulaušome plytėlėmis, suberiame į karščiui atsparų indą, supilame grietinėlę ir cukrų. Kaitiname ant virinamo vandens vonelės (žr. aukščiau) maišydami, kol šokoladas ištirps ir viskas susilydys į vientisą masę. Nukepiame nuo ugnies, atvėsiname.

Konstruojame tortą: biskvitą atsargiai perpjauname per pusę. Ant apatinės dalies užtepame keletą šaukštų pertepimo. Viršutinę dalį verčiame aukštyn kojom** ir dedame ant viršaus. Viską užpilame šokolado ganašu ir švelniai paskirstome lopetėle ar peiliu. Jei norime ir mokame – puošiame karoliukais, šokolado garbanom ir panašiai. Paliekame stingti kelioms valandoms ar per naktį.

Sveikinu, ant jūsų stalo pats pačiausias šokoladinis tortas!!!

* Svarbu, kad orkaitė jau būtų pasiekusi reikiamą temperatūrą, antraip pyragas/biskvitas nekils.

** Šitaip torto viduryje gausime malonų siurprizą – traškius šokolado gabaliukus.

Šaltinis: adaptuota pagal BBC Good Food.

Šį savaitgalį

2011-11-13T16:10:00.001Z

pagaliau išsiruošiau į Maltby street market ieškoti net tarptautiniuose vandenyse liaupsių susilaukusių St John’s kepyklos spurgų. Su plakta grietinėle, arba custard (kas nėra tas pats bet mes nusprendėm, kad grietinėlės ten daugiau nei custard). Bet vistiek. Mmmmmmmm.

Minkštos, neriebios, lengvos, pasakiškai skanios.

Užsigėriau Monmouth kava ir bandžiau pasijausti labai pasauliopilietiškai.

(Ir burnojau ant piktos daržovių pardavėjos, kuri barė, kad nufotografau jos moliūgus (valgomus, ką pagalvojot!?). Bet kitiems tai galima, ane? Išvis jei ne blogai ir blogeriai – niekas niekada apie ją ir nežinotų. Nepirkit moliūgų.)

Geriau nusipirkit sūrio iš Mons Fromager arba Neal's Yard Dairy. Ir krienų su burokėliais iš Topolski. Naminiai, skanūs tarsi lietuviški.

Praėjusį savaitgalį

2011-11-12T20:59:00.001Z

klaidžiojau po mišką

kvėpavau jūra

valgiau ledus

braškinį tortą

gėriau šampaną

senstelėjau metais

Dabar esu suaugusi

ps top 3: čia, čia ir čia.

Sveikuoliškas slyvų pyragas. Pramiegotiems savaitgaliams.

2011-10-30T16:28:00.001Z

Banalu, gal net liūdna, bet aš visą darbo savaitę svajoju ir planuoju savaitgalį. Bėda ta, kad atėjus savaitgaliui dažnai esu per daug pavargusi, kad tuos planus įgyvendinčiau. Arba, kaip kad šiandien, pabundu su migrena ir visi planai keliauja pro langą..

O planavau kepti obuolių pyragą. Pirmą šį rudenį. Kaip tik papildoma valanda, o darbe rytoj vėl pyragadienis. Šįkart renkam lėšas organizacijai, gaminančiai specialią įrangą neįgaliems vaikams. Bet, panašu, kad tebūsiu valgytoja, nes, kaip kokia bobulė, neturiu jėgų, nors pusę dienos pramiegojau.

Na bet tiek to. Užtat papasakosiu apie kitą pyragą, kurį kepiau seniau. Slyvų pyragą su rupių miltų pagrindu. Labai sveikas ir skanus. Būna ir taip.

Jau ne pirmas receptas nusižiūrėtas iš Dan Lepard, kurio naujausią knygą skaitau prieš miegą. Ir vėl svaigstu apie būsimus pyragus. Savaitgalį. Tik gal jau kitą.

Slyvų pyragas su rupių miltų pagrindu

Reikės:

75g sviesto

75g tamsiai rudo cukraus

šaukšto medaus (ypač tinka tamsus viržių medus)

vieno didelio arba dviejų mažo/vidutinio dydžio kiaušinių

šaukštelio cinamono

200g rupių kvietinių miltų

3/4 šaukštelio kepimo miltelių

maždaug 5 didelių slyvų, nektarinų, persikų ar abrikosų (nebijokit pamaišyti!)

poros šaukštų džemo glaistui

Gaminame:

Sviestą ištriname su cukrumi. Supilame medų, įmušame kiaušinius. Gerai išmaišome.

Suberiame cinamoną, miltus ir kepimo miltelius. Pamaišome, kol įsimaišys miltai, bet ne ilgiau. Perspėju, kad tešla, ypač naudojant vieną kiaušinį, bus gana tiršta.

Nedidelę kepimo formą (~18 cm skersmens) ištepame sviestu, supilame tešlą, palyginame (patogiausia pirštais!).

Slyvas ar kitus naudojamus vaisius supjaustome juostelėmis, sudėliojame ant pyrago.

Džemą pašildome, kad suminkštėtų ir lengvais judesiais užtepame ant slyvų (aš naudoju konditerinį šepetį, bet tiks ir šaukštas).

Šauname į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepame apie 30-40 minučių, kol kraštai ims ruduoti, o viršus patiš.

Traukiame lauk ir dar sykį patepame tirpdytu džemu, kad blizgėtų.

Štai ir viskas. Ypač skanus šiltas su kaušeliu ledų ar jogurto. Beje, šis pyragas nesensta, o bresta, tad skonis kitą, antrą ir trečią dieną netgi sodresnis.

Skanaus!

Šaltinis: Dan Lepard

P.S. Man rodos, čia šimtasis įrašas Žiupsnelyje. yay! :)

Papimpink mano cukinijas!

2011-10-09T17:35:00.001+01:00

Paskutinės pora savaičių buvo labai labai.. skanios. Nežinau, ar nieko nepraleisiu, bet ypač rekomenduoju:

kokteilius Tupelo Honey (Camden, Londonas)

ispaniškus tapas El Parador (Camden, Londonas)

jogurtinius ledus iš The Cultured Cow (Camden, Londonas)

itališką tapas Polpo (Soho, Londonas)

Nežinau, kodėl taip ilgai delsiau prieš išbandydama Polpo – pirmąjį itin populiarios Russel Norman restoranų šeimynos narį, - gal sukau nosį nuo minties apie Itališką tapas, gi neautentiška!

Bet užtat kaip skanu! Ypač skrudintų jūros gėrybių rinkinys (fritto misto), kalmarų risotto ir špinatų pizzetta. Bet šiaip viskas buvo skanu, nors padavėjas taip ir neatnešė kitų valgytojų išgirtų alyvuogių. Išties, nors veiksmas vyko trečiadienio vakarą, dėl padavėjų dėmesio teko pakovoti su devyniom galybėm ~~alkanų~~ madingų londoniečių. Beje, staliuko rezervuoti ten taip pat nepavyks – jei 6:30 dar buvo likusi viena kita vietelė, 7:00 restoranas jau buvo sausakimšas, o prie baro nusidriekė ilga eilė. Jei taip vidury savaitės, nežinau, ar bandyčiau laimę penktadienio arba šeštadienio vakarą..

O kainos, kainos kokios, – paklausit. Nedidelės! Vidutiniškai viena tapas lėkštė (tikrai ne maža, kaip kad gasdino keletas apžvalgininkų) kainuoja tarp £6 ir £8, o mums trims puikiai užteko šešių. Na dar neatsilaikėm prieš desertus.. Burnoje tirpstantis tiramisu bei citrinų ir balto vyno šerbetas (gerokai per skystas, bet skoniui priekaištų neturiu). Tai štai. Perspėsiu tik, kad gėrimai – ne pigūs. Visa kita – molto bene!

Jau kitą dieną ėmiau ir perkėliau dalelę Polpo į savo virtuvę. Tą patį siūlau padaryti ir jums, ypač jei nuo Londono jus skiria vienas kitas kilometras, o gal jūra! Tereikės šviežių JAUNŲ cukinijų, gabaliuko geros kokybės parmezano, aliejaus ir citrinos.. Ne, rimtai. Penkios minutės iki visiškos laimės. Pilve – ha!

Cukinijų salotos pagal Polpo

Reikės:

šviežių jaunų cukinijų

parmezano (netarkuoto)

geros kokybės alyvuogių aliejaus (extra virgin)

citrinos

druskos

Gaminame:

Cukinijas nuplauname ir daržovių skustuku supjaustome plonytėmis juostelėmis.

Tuo pačių skustuku patarkuojame parmezano.

Užpilame alyvuogių aliejumi. Įspaudžiame citrinos sulčių. Įberiame druskos.

Išmaišome (patogiausia rankomis), paragaujame. Jei norisi – įlašiname daugiau citrinos, man skanu, kai rūgštuka, bet elkitės savo nuožiūra.

Štai ir viskas. Labai skanu šalia picos. Nežinau kodėl. Gal kad iš Polpo?

Šaltinis: pagal Esther iš Recipe Rifle.

P.S. nuo šiol kiekvieną penktadienį šalia mano darbovietės vienas dėdulė pardavinėja ekologiškas daržoves ‘iš kaimyno daržo’. Rimtai! Visokio grožio jis ten turi, pavyzdžiui va tokių saulėtų cukinijų, kurių nerasit kokiam supermarkete. Beje, aš išvis nebepamenu, kada paskutinį kartą supermarkete pirkau daržoves. Ir jums nepatariu.

P.P.S. o prie daržovių-žmogaus neseniai prisijungė ir sūrių-žmogus. Nirvana! :)

P.P.P.S. tik va darbo tai noriu kito.. viau.

Figų salotos saulėtam rugsėjui

2011-09-29T20:21:00.001+01:00

Šis įrašas – ne kas kita kaip duoklė rudeniui. Arba turkų parduotuvei už kampo, nes kur kitur rasi maišą prinokusių figų už centus. Arba šviežutėlio fetos sūrio. Ar kalną granatų! Valgomų, žinoma.

Anot landlordo, kuris mūsų namą paveldėjo iš senelių, kažkada čia gyveno galybė į Londoną emigravusių graikų šeimų. Kaip ir prideda graikams, mūsų sodely auga didžiulis figmedis ir galingas vynuogių krūmas. Deja, figos nudžiuvo taip ir neprinokę, o aukštai jo kamienu užsikabaroję vynuogės tedžiugina sparnuočius. O sparnuočiai džiugina mus. Visi laimingi.

Vėliau graikų šeimynas pakeitė, o gal papildė, turkai. Žinau, kad dažnas Londone gyvenantis lietuvaitis mėgsta pabambėti ant tokių kaimynų (nors vietoj turkų čia galim įrašyt bet kokią tautybę, įskaitant tuos pačius lietuvius!), bet aš negaliu atsidžiaugt – be jau minėtos super-parduotuvės, turim bent pora turkiškų kepyklėlių (baklava saldžioji!), ir prieskoninę-tabakinę. Žodžiu, nors, skirtingai nei Jurga, niekaip nepametu galvos dėl Ottolenghi receptų, pusės puslapio ingredientų sarašas – ne bėda, nes viskas arba (jau) spintelėj, arba tiesiog už kampo.

Taigi ir čia reikės granatų melasos, kurios tikrai turės bet kokių Viduržemio šalių maisto parduotuvė (žinau, kad šį blogą seka daug Londoniečių). Kitu atveju, ją galima pasigaminti pavirinus granatų sultis su cukrumi ir šlakeliu citrinos. Blogiausiu atveju, nesukit galvos ir keiskit tiesiog granatų sultimis, o tada paragaukit ir – jei reikia – užpilą papildykit cukrum ar citrinos sultim.

Figų ir fetos salotos su granatų užpilu

Vienam valgytojui reikės:

Poros saujų salotų (ypač tinka špinatai)

Trejeto figų

Gabalėlio fetos sūrio (galima keisti varškės sūriu, tada salotas reikėtų pasūdyti)

Pusės granato (instrukcijos, kaip patogiausia išgauti sėklytes – čia)

Saujelės lazdyno riešutų (nebūtina)

Poros šaukštų alyvuogių aliejaus

Šaukšto granatų melasos

Gaminame:

Figas supjaustome riekutėmis, suberiame ant salotų lapų. Užtrupiname fetos, suberiame riešutus ir granatų sėklytes.

Alyvuogių aliejų sumaišome su granatų melasa ir gerai išplakame. Supilame ant salotų.

Štai ir viskas. Gražios Jums bobų vasaros (pas mus +28!!!!).

Šaltinis: pagal Helen iš Food Stories .

P.S. Kitas laaabai skanus receptas su figomis – Figų ir ožkos sūrio užkandėlė. Kepsiu kai tik atvės! :)

The Corner Room: intriguojanti gastronomija už prieinamą kainą

2011-09-26T19:10:00.001+01:00

Šį savaitgalį gal penki skirtingi žmonės, žinantys mano pomėgį skaniai pavalgyti, klausė restorano Londone rekomendacijos net keletui skirtingų progų.

O aš visus nukreipiau į Bethnal Green. Gal, sakau, kas pakvies prisijungti.

Va kodėl => The Corner Room: intriguojanti gastronomija už prieinamą kainą

Eiti, jei: vertinate netradicines skonio kombinacijas ir/ar ieškote rafinuoto, tačiau nebrangaus restorano ypatingai progai

Neiti, jei: pirmenybę teikiate tradicinei virtuvei ir/ar nemėgstate eksperimentų lėkštėje

The Corner Room

Town Hall Hotel

E2 9NF

London

United Kingdom

Pirmadieniais – penktadieniais: 07:00 – 10:00; 12:00 – 22:30

Šeštadieniais – sekmadieniais: 07:00 – 10:30; 12:00 – 22:30

Rezervacijos nepriimamos

Mamutės receptas: burokėlių ir pomidorų mišrainė žiemai

2011-09-10T20:02:00.001+01:00

Tai vat grįžau.

Keistas tas mano vizitas Lietuvoje šiais metais, net nežinau, kodėl. Nuotaikos kitokios.

Visa laimė, kad ėmė ir sugrįžo vasara - ir kaip tik festivaliniam savaitgaliui. Buvo vasariškai ir pasakiškai nuostabu. Saulė, ežeras, draugai (daug daug draugų – kelionė kavos, pasirodo, gali išsitęsti iki valandos ar dviejų, nesvarbu, kad metrų gal 200), muzika, palapinės, gyvas alus, dainos, šokiai pokiai, ir daug daaaug vaikų! Vežimėlių paradai ir ~~ramučių~~ klykučių kaimelis. Ką ten kaimelis – kaimas visas, miestelis beveik! Žodžiu, buvo gera. MJR savo dalyvius vadina gentimi ir, patikėkit, būtent taip ir jautiesi. Tarp gentainių. Savų. Laimingas.

Ir kaime, aišku, buvau. Pas mamutę. Apie mamutę galima parašyti visą įrašą ir du, ir tris, bet apsiribosiu pasakydama, kad mano mamutė yra žmogus, kuris myli per maistą. Viskas pas ją skanu. Mamutė kepa geriausius blynus; žino mano mėgstamiausius patiekalus (viskas iš raugintų kopūstų), vasaras ir rudenius leidžia miške uogaudama bei grybaudama; rūsį pripildo uogienėm ir daržovių mišrainėm; džiovina vaistažoles; veria ilgas storų baravykų girliandas, kurių visada rasim mano lagamine kelyje Vilnius-Londonas.

Va tokia ta mano mamutė. Kuri labai myli, labai rūpinasi ir nuolat pergyvena. Ir skaryte šluostosi akis kaskart lydėdama atgal į miestą.

Visa laimė, kad ji neturi interneto ir nežino apie jokius blogus. Oi, sakytų, ką tu čia įdėjai?! O man šita nuotrauka be galo graži.

Ir ši. Mamutė pakeliui į mišką. Su kibirėliu uogoms ir maišiuku grybams.

Ir receptas šiandien visai ne mano, ne knygos ir ne žurnalo. Receptas mamutės! Prieš pora metų nusirašytas nuo kaimynės, bet nesvarbu, nes kaimynė irgi, turbūt, iš kažkur nusirašė, ar ne?

Mat kaime kaip tik vyko akcija ‘Atsargos žiemai’ ir mes didžiuliame puode ant pečiaus virėm burokėlių mišrainę. Žinot, aš burokėlių nemėgstu. Visai. Bet vat šitie burokėliai tokie, jog valgiau net ausys linko. Tikrai!

Žinoma, neapsiėjau be lyrinių nukrypimų – atskirai iškepiau svogūną; ėmiausi trinti pipirus (nesuprantu aš tos lietuviškos cielų pipirų mados – nei skonio, nei kvapo, o perkandus norisi spjauti lauk); bėriau kmynų (mamutė susiėmė už galvos – neparašyta!!, vėliau sakė, oi kaip čia skaniai gavosi, ir papildė receptų sąsiuvinį).

Beje, atsiprašau, bet nenurodysiu, kiek stiklainių mišrainės gausit laikydamiesi duotų kiekių. Nesuskaičiavau. Be to, mes darėm taip – suskynėm visus prinokusius pomidorus, pasvėrėm, o tada proporciškai skaičiavom kiek ir ko pridėti. Skaičių, dėja, nebeprisimenu.

Burokėlių ir pomidorų salotos žiemai

Reikės:

0.5kg svogūnų

200g česnako

4kg virtų burokėlių

1.5kg pomidorų

0.5 kg paprikų

0.5 litro aliejaus

250g acto

200g cukraus

60g druskos

po saujelę šviežiai sutrintų kvapniųjų ir aitriųjų pipirų

saujos kmynų (arba kumino – jei turite)

Gaminame:

Svogūnus smulkiai supjaustome ir iškepame keptuvėje ant nedidelės ugnies su dalimi aliejaus. Būkit kantrūs – tai užtruks. Jei svogūnų daug – verta kepti iš dviejų kartų, antraip svogūnai ne keps, o troškinsis. Į kepimo pabaigą suberiame smulkiai supjaustytą česnaką bei kmynus ir kepame, kol svogūnai taps permatomi ir pakvips karamele. Supilame į puodą su verdančiomis daržovėmis. (šį etapą galite praleisti ir tiek svogūnus, tiek česnakus tiesiog suversti į puodą – būtent taip darydavo mamutė iki mano įsikišimo ir buvo skanu. Visgi visų ragautojų nuomonė šis žingsnis tikrai vertas papildomo laiko).

Likusias daržoves susmulkiname, suberiame į puodą, supilame kitus ingredientus ir užverdame. Verdame apie valandą. Į pabaigą suberiame pipirus, paragaujame. Jei reikia – galima pridėti druskos, pipirų, kmynų ar, jei norisi rūgšties, acto.

Supilstome į sterilizuotus stiklainiukus. Laikom šaltai.

Labai skanu su virtom bulvėm. Oi kaip noriu dar!!

O čia – mamutės kaimas. Gražu, ar ne?

Tegyvuoja savaitgaliai! (ir ruginiai blynai)

2011-08-18T20:28:00.001+01:00

Sprendžiant pagal šios savaitės lietų ir darganą, praeitas savaitgalis turbūt buvo paskutinis VASAROS pasispardymas Londone. Bent jau man - viena koja pakeliui į Lietuvą (jejeje!!! tik va orą galėtumėt pašildyt…)

Saulėtą dieną be diskusijų reikia būti lauke. Dar geriau, kokiam nors gražiam rajone, kur nesiaučia riaušės. Idealu, jei jame ant kiekvieno kampo po gerą kavinukę, su pyragais, pyragėliais ir, aišku, kava. Ir dar kepyklos, ir antrarankių knygų knygynai. Ačiū Laurai, kad tokį prirodė. Ir visai šalia namų, kas galėjo pagalvot!

Man atrodo neminėjau, bet vienas geriausių dalykų pasauly yra savaitgalio pusryčiai kavinėje su glėbiu laikraščių. Nors ir pusę dienos galiu ten prasėdėt. Pliusas, jei dar ir sofą pasiseka prigriebt. Palaima, jei šalia neprisėda triukšmingi kaimynai su mobiliaku. Arba garsiakalbiai turkų vyrai. Vat šįkart nebuvo nei vienų, nei kitų. Jejeje!

Sekmadienis išvis buvo fantastiškai karštas, pats tas pagaliau patyrinėti Greenwich su visa observatorija, parkais, kalnais ir jūrų muziejum.

Jei netyčia ten atsirasit, būtinai – BŪTINAI – užsukit į turgų ir nusipirkit jautienos kepsnio su bulvėm, jorkšyro pudingu ir – DVIGUBAI BŪTINAI – lydytu siūriu. Wow! Suvalgysit liežuvį – nemeluoju.

Bet prieš tokią kelionę (nejuokai, nuo manęs - visa valanda traukiniais) reikia pasistiprinti. Taigi - blynai! Sekmadienio rytas ir blynai. Nenuginčysit – tobula!

Kaip Jūs kepat blynus?

Aš paskutiniu metu įklimpau į ruginius. Anoks mokslas, paprasta blynų tešla (kiaušinis, cukrus, pienas, lydytas sviestas, šaukštas jogurto – jei turit, žiupsnelis kepimo miltelių) tiesiog dalį miltų (bent 2/3) pakeičiu rupiais ruginiais, užmaišau tirštą tešlą ir kepu. Skanumėlis!

Jei turit – galit į jau kepantį blyną uogų (mėlynių, gervuogių…) pribaksnot. Pasaka!

O jei virtuvėje netyčia pūpso vienas kitas persikas, šaldytuve tyliai miršta pora braškių, sode noksta gervuogės, galima ir šviežią uogienę išsivirst. Suberkit viską į nedidelį puodą su pora šaukštų cukraus, šaukšteliu vanilinio cukraus ir gabalėliu sviesto, užvirinkit ir palikit ramybėj, kol kepsit blynus. Na, jei norit, galit pamaišyt. Nei mokslo, nei darbo. O rezultatas? Disnėjiška pasaka su tobulu happyendu.

Violia! Einu kraut lagamino! Pasimatysim rudenį!

xxx

Migdoliniai kvadratėliai. Į kelią!

2011-08-13T19:51:00.001+01:00

Na štai išgyvenom ir pragyvenom praktiškai karinę padėtį Londone. Vakarais nė pieno nusipirkti negalėjai – viskas uždaryta ir atšaukta. Kita vertus, ne itin ir norėjosi kažkur eiti..

Miestas laižosi žaizdas, remontuoja parduotuvių vitrinas. Teismai dirba dienom ir naktim, net nežinau, kur tą tūkstantį su puse plėšikų padės, bet žada, kad įkalins.

O aš jau šį šeštadienį pamoju ranka ir skrendu į Lietuvą!! Nežinau, ar čia krepšinio čempionatas koją pakišo, bet su bilietais sunku, tad skrendu per Frankfurtą. Londoną nuo Vilniaus šiaip teskiria trys valandos skrydžio, bet keliausiu ilgai ir nuobodžiai – visą dieną. Atgal irgi nusimato smagumai: Vilnius – Briuselis – Londonas. Bet ką aš čia – gi atostogos, Lietuva, mylimi žmonės, ežeras (šiemet dar net kojos pirštų į jokią balą įkišus nesu – kas per baisybės?!) ir – žinoma, - FESTIVALIS iš didžiosios F.

Ir nors iki kelionės dar visa savaitė, mintyse jau kraunu lagaminą, perku žurnalus, ir mąstau,… ką suvalgyti! Nes nežinau kaip Jums, bet man (ir mano piniginei) oro uostų maistas kelia depresiją. Keturi svarai už liūdną pyragiūkštį..? Ne, ačiū. Geriau jau savo.

Va štai ir atkeliavom prie migdolinių kvadratėlių. Kažkada kepdavau labai dažnai – kone prieš kiekvieną kelionę, todėl iki šiol jie man tokie.. kelioniniai. Tad jei šeštadienį Frankfurto oro uoste užmatysite tokius graužiančią, žurnalais ir knygom apsikrovusią bei į skrydžių ekraną ilgesingai besižvalgančią merginą, pamojuokit, - tai aš.

Medaus ir riešutų kvadratėliai

Reikės:

Smėliniam pagrindui:

100g kambario temperatūros sviesto

1/2 stiklinės cukraus

vieno kiaušinio

arbatinio šaukštelio vanilės ekstrakto arba vanilinio cukraus

1 1/2 stiklinės miltų

Riešutų sluoksniui:

60g sviesto

2/3 stiklinės rudo cukraus

4 šaukštai medaus

200g migdolų plokštelių (manau, galima keisti ir kitokiais pasmulkintais riešutais)

Gaminame:

Sviestą išsukame su cukrumi, įmušame kiaušinį, supilame vanilę. Gerai išmaišome. Palaipsniui suberiame miltus, užminkome tešlą. Tešla turėtų būti minkšta, bet nelipti prie rankų. Jei reikia – įberiame daugiau miltų. Suvyniojame į maistinę plėvelę ir paliekame šaldytuve bent valandai.

Susiruošę kepti, iškočiojame maždaig centimetro storio lakštą, dedame ant sviestu pateptu kepimo popieriumi išklotos skardos (arba keturkampės pyrago formos), pabadome šakute ir šauname į iki 170 laipsnių karščio įkaitintą orkaitę. Kepame apie 15 min, kol rustels kraštai.

Iškepus pagrindui (bet ne anksčiau, antraip įdaras praauš ir sustings), ruošiame riešutinį sluoksnį. Nedideliame puode ant silpnos ugnies ištirpiname sviestą, suberiame cukrų ir medų. Nuolat maišydami užviriname ir paverdame apie minutę, kol ims tirštėti. Keliame nuo ugnies, suberiame riešutus, išmaišome. Paskleidžiame ant pagrindo.

Gražiname į orkaitę ir kepame dar apie 20-30 minučių, kul riešutais įgaus karamelinę spalvą. Atvėsinę supjaustome kvadratėliais.

Štai ir viskas. Gerų kelionių!

Šaltinis: Sonatinos receptai Supermamų puslapyje (didžiam Užkalnio džiaugsmui, turbūt; balažin, kodėl jis mane vis tam kontekste mini, bet va, prisikalbėjo! :). Nuorodos nebeturiu.

Ko gero skaniausio indiško maisto restoranas Londone - “Delhi Grill”

2011-08-11T18:25:00.001+01:00

Dar viena restorano apžvalga Pinigų kartai.

Skaitydami super entuziastingą toną turbūt nė neįtartumėt, kad prieš atrasdama Delhi Grill sakydavau “Indiško maisto restoranas? Na, gerai, bet šiaip tai man tokie nelabai”. Va taip vat. Kone iš naujo gimus. Fantastiška virtuvė! Noriu dar.

Delhi grill

21 Chapel Market

Islington

London

http://www.delhigrill.com/

Darbo laikas:

Antradieniais – sekmadieniais; 12:00 – 14.45; 18:00 – 22.30

Nektarinų ir gervuogių galetė. Negali nepavykti!

2011-08-07T21:01:00.001+01:00

Vakar naktį griežiau dantį ant nesibaigiančių policijos mašinų sirenų. Paryčiais virš namo burzgė malūnsparniai, teko lipt iš lovos uždarinėt langų. Kas per nesamonės? Miegot neduoda.

Šiandien sužinojau, kad praktiškai kaiminystėj dėjosi tai. Net pagrindinėje mūsų rajonėlio gatvėje teberiogso kelios sudegusios mašinos, išdaužytos parduotuvių vitrinos. Štai tau ir kaiminystė.

Užtat mūsų ~~šabakštyne~~ sode auga gervuogės. Dar prieš rytinę kavą apsiaviau botus ir ėjau uogauti. O vakar iš turkų supermarketo parsitempiau maišą prinokusių nektarinų. Beveik už dyką. Ai, gerai, nėra tokia jau bloga ta mano kaiminystė.

Visą savaitę svaigau, kaip noriu nektarinų ir gervuogių galetės (na, gerai, pyrago, bet, sutikit, galetė (angl. galette) skamba.. skaniau?). Šaldiklyje užsigulėjo saldi tešla. Atrodo, pyragas beveik rankose. Tik ~~per vėlai~~ vėliau prisiminiau, kad tešla šaldiklyje, todėl, kad kažkada voliojant subyrėjo rankose ir sugadino super duper pyrago planus. Aham. Gal šįkart pavyks geriau?

Nė velnio!!! Byrėjo, skylėjosi, lipo prie kočėlo. Šiaip ne taip išklojau skardą, apkamšiau skyles, sudėjau įdarą ir palaidojusi visas viltis šoviau į orkaitę. O ten ji tiesiog tirpo akyse. Pasirodo, būna ir taip.

Iš tos nevilties, sumečiau įdaro likutį į puodą su gabalėliu sviesto ir pakaitinau ant nedidelės ugnies. Namai pakvipo uogiene. Pora šaukštų maskarponės => vėlyvi pusryčiai. Ir dar kokie!! Nuotaika kyla.

Bet grįžkim prie pyrago. Jis… pavyko! Taip, tešla susmigo, įdaras pabėgo, bet tiek mano, tiek kambariokų nuomone pyragas buvo ohoho!!! O su šaltais vaniliniais ledais – net dvigubas ohoho!

Štai taip. Niekada negali žinot. Nespjauk į skylėtą tešlą! (aš nespjoviau, bet beveik išmečiau į šiukšliadėžę)

Aha. Receptas. Skylėtos tešlos jums neduosiu, nebent norite sekmadienio rytą praleisti ~~besikeikdami~~ kramtydami lūpas. Tad žemiau – originalus pyrago receptas su Debi rekomenduojama tešla, kurios aš – perspėju - nebandžiau. Antra vertus, anokia čia nuodėmė naudoti pirktinę trapią tešlą. Pažadu – galutinis rezultatas atpirks visus vargus. Nes, sprendžiant iš mano patirties, prieš jūs - pyragas-kuris-negali-nepavykti.

Nektarinų ir gervuogių galetė

Reikės:

Trapiai tešlai

315g miltų

žiupsnelio druskos

šaukšto cukraus

225g sviesto

1/4 – 1/2 stiklinės šalto vandens

Įdarui

trijų nektarinų (manau, drąsiai galima keisti persikais, obuoliais ar kriaušėm)

nedidelio stiklainiuko gervuogių (ar kitokių uogų)

ketvirtadalio stiklinės cukraus

šaukšto vanilinio cukraus

dviejų šaukštelių krakmolo

kiaušinio (aptepimui)

Gaminame:

Tešlą:

Sviestą supjaustome mažais kubeliais ir pirštų galiukais triname su miltais ir druska, kol gausime trupinius. Įpilame šiek tiek (šalto!) vandens, užminkome tešlą. Vandens reikės tiek, kad tešla lengvai sukibtų į gumulą. Jei reikia daugiau – pilame dar šaukštą ir vėl minkome. Perskiriame per pusę, suvyniojame į maistinę plėvelę ir paliekame šaldytuve mažiausiai valandai. (vidutinio dydžio pyragui užteks pusės šios tešlos, likusią siūlyčiau užšaldyti kitam kartui)

Įdarą:

Nektarinus supjaustome riekutėmis. Vaisius ir uogas suberiame į dubenį, supilame cukrų, vanilinį cukrų ir krakmolą. Išmaišome, paliekame bent puslandžiui, kad prisirinktų sulčių.

Pyragą:

Tešlą išvoliojame į didelį apskritimą (geriausia tai daryti tarp dviejų kepimo popieriaus lakštų, mažiau lips prie kočėlo ir stalo; jei tešla pasirodys itin lipni ir nepaklusni, prieš dedant įdarą įdėkite tešlos apskritimą į šaldiklį bent dešimčiai minučių, bus paprasčiau lankstyti). Atsargiai perkeliame ant kepimo popieriumi išklotos kepimo skardos.

Įdarą sudedame į viduriuką. Užlankstome kraštus, bet taip, kad pats viduriukas liktų neuždengtas. Kraštus aptepame kiaušinio plakiniu. Pabarstome cukrumi.

Šauname į iki 180 laispnsių karščio įkaitintą orkaitę ir kepame apie valandą, kol paruduos kraštai.

Valgom dar šiltą su ledais ar šaltu jogurtu. Skanumėlis!

Šaltinis: pagal Smitten Kitchen.

Aštrios morkų ir fetos sūrio salotos

2011-07-31T10:41:00.001+01:00

Prisipažinsiu - esu serijinė gerų dalykų žudikė. Parsinešusi naują kompaktą ištikimai klausau kasdien daugybę sykių, kol nebegaliu pakęsti. Batelius nešioju iki kulne prasižioja skylė, per kurią pribėga vandens (arba purvo). Mylimą rankinę tąsausi visur ir visada, kol nudyla ir nutrūksta rankena arba petneša.

Tas pats ir virtuvėje. Atradusi patikusį receptą (kažkodėl beveik visada salotas, kartais sriubą) gaminu pietums ir vakarienei, nešuosi į darbą, į svečius, į BBQ ir valgau valgau valgau, kol – na taip – persivalgau.

Tai štai paskutinė mano maniakiškos meilės auka. Aštrios morkų ir fetos salotos. Ištikimai valgomos jau tris dienas iš eilės. Šaldytuve laukia dežutė piknikui parke (parašau ir lekiu), virtuvėje – naujas maišelis, ne, visas maišas, morkų. Manija, ne kitaip.

Aštrios morkų salotos su feta

Reikės:

keturių didelių morkų

poros šliūkšnių alyvuogių aliejaus

poros skiltelių česnako

šaukštelio kmynų

šaukštelio kumino

pusės šaukštelio harisos, jei mėgstate aštriai, dėkite daugiau (galima keisti čili pipiru ar čili pipiro dribsniais)

pusės šaukštelio paprikos miltelių (nebūtina)

poros šaukštelių za’atar (nebūtina)

pusės šaukštelio cukraus

trijų šaukštų citrinos sulčių

saujelės petražolių

saujelės mėtų (nebūtina, bet labai gražiai atsveria aštrumą salotose)

saujelės moliūgų ir/ar saulėgražų sėklų (nebūtina)

saujelės smulkintų graikiškų riešutų (nebūtina)

~150g fetos sūrio (jei neturite/nerandate fetos, manau, galima naudoti šviežią varškės sūrį, tokių atveju nepamirškite salotų pasūdyti)

Gaminame:

Sutarkuojame morkas.

Keptuvėje įkaitiname aliejų, sumetame smulkiai supjaustytą česnaką. Suberiame kmynus ir kuminą (galima prieš tai sutrinti, bet nebūtina), papriką, za’atar, harisą arba čili. Pakepiname apie minutę. Nukeliame nuo ugnies.

Pakepintus prieskonius ir aliejų supilame į dubenį su morkom. Įberiame cukraus, įspaudžiame citrinos sulčių. Šioje vietoje originalus receptas siūlo viską gerai išmaišyti ir palikti bent valandai, leidžiant skoniams susimaišyti, bet mano nuomone tai nebūtina, nes skoniui didelės įtakos nepadarė. Paragaujame. Jei reikia, įberiame daugiau citrinos sulčių, cukraus ar, jei norisi aštriau, harisos.

Suberiame susmulkintas prieskonines žoleles, sėklas ir riešutus, jei naudojame. Gerai išmaišome. Suberiame supjaustytą fetą, išmaišome ir valgome. Skanaus!

Šaltinis: Smitten Kitchen.

P.S. Įdomu ar čia yra kolegų-maniakų? Kas šiuo metu yra jūsų maniakiškos meilės objektas?

Apie vasarą. Po gabalėlį.

2011-07-30T16:36:00.001+01:00

Vasara 2011. Beliko mėnuo. Birželis ir liepa buvo nepaprasti.

Kažkada skundžiausi nostalgija Rasoms, tai štai šiemet jas atšvenčiau net du kartus.

Rasos Londone su Anglijos Romuva. Šokiai ir dainos iki išnaktų Epingo miške. Stipriausi šventėjai net saulę pasitiko. Buvo gera. Kaip visada. Drįstu sakyti, kad į šventes susirenka patys šilčiausi Londono lietuviai.

Beje, dainuojat, šokat, šiaip prijaučiat? Prisijunkit ir jūs! Parašykit man ar palikit komentarą – prijungsim prie meilinglisto.

Rasos Airijoje.Vandenyno pakrantėje. Skambant bugnams! Kvailiokliškas savaitgalis žaviausiam dvare. Pasakiški blynai su duonos raugo tešla pusryčiams. Didelis puodas šaltibarščių su ledukais ir pankolių lapeliais vietoj krapų - pietums. Romas su coca-cola vakarienei. Va čia tai šventė!

Dublinas! Airiška kava airiškam bare.

Labai skanūs pietūs Hugo’s (labai ačiū Viktorijai už rekomendaciją!).

Apniukęs savaitgalis Kembridže.

Top trys: romantiškas pasiirstymas upe, gardūs prancūziški prietūs Cote ir be galo jaukus namas / galerija Kettle’s Yard. Rrrrekomenduoju!

Tai štai. Tokia ta mano vasara. Išsiblaškiusi. Virpančia širdim laukiu kelionės į Lietuvą, nes pasiilgau iki negaliu!

P.S. Bus bus bus ir Taste of London. Ir netgi Jamie Oliver festivalis bus.Kaip bonusas. Jau greit. Laiko iki kitų metų dar yra :)

O receptai? Kažkaip nėra. Nors labai noriu papasakot apie dveje nepaprastas salotas. Stay tuned :)

Amerikietiški sausainiai juodai dienai (rytui, vakarui…)

2011-06-15T22:18:00.001+01:00

Bloga naujiena yra ta, kad pirmas bandymas iškepti pyragą naujojoje orkaitėje baigėsi visiška nesėkme. Sudegęs viršus, žalias vidus.. Panašu, kad mano orkaitė – maksimalistė, vos viena pakopa ir mažytė liepsnelė virsta negailestingai pliekiančia ugnimi.

Gera naujiena yra ta, kad sausainiams pavyko kur kas geriau nei pyragui, nors ir šie iškepė per rekordiškai trumpą laiką. Pašovei, viens du trys, trauk lauk!

Hm. Nors mano meilė sausainiams, manau, gana akivaizdi (vien šiame puslapyje yra dešimt skirtingų sausainių receptų), pyragus aš irgi mėgstu, net labai. Paskutiniu metu, sakyčiau, maniakiškai renku pyragų receptus, o prieš miegą vartau pačią pačiausią pyragų ir pyragaičių bibliją. Taigi. Nuo minties apie gyvenimą be naminių pyragų ima panika. Esu pasiryžusį žūt būt prisijaukinti aikštingąją ponią, netgi termometrą specialiai jai nupirkau ir…sugebėjau PAMESTI pakeliui namo (*^%&*%$&!!).

Gera priežastis pagaliau įsigyti sausainių bibliją?

Paskutiniu metu užsikabinau ties šaldoma sausainių tešla. Labai patinka. Sumakaluoji tešlą, išsikepi kokius keturis sausainius, likusią paskepi šaldiklyje ir pamiršti iki prireiks. Planas-chuliganas sukaupti sausainių kolekciją visiems gyvenimo atvejams. Sezaminiai, šokoladiniai, avižiniai ir, aišku, kaipgi be amerikietiškų gražuolių su šokolado gabaliukais. Jų net atšildyti nereikia! Įsinorėjai, ištraukei keletą rutuliukų, sumetei ant kepimo skardos, keliolika minučių ir viola! Naminiai sausainiai!

Amerikietiški sausainiai su šokolado gabaliukais

(~ 30 didelių sausainių)

Reikės:

200g sviesto

150g tamsiai rudo arba muscovado cukraus (naudojau šviesiai rudą, nes kitokio neturėjau)

100g paprasto cukraus

dvieju šaukštų augalinio aliejaus

dviejų kiaušinių

šaukštelio vanilės ekstrakto

315g miltų

šaukštelio kepimo miltelių

pusės šaukštelio sodos

žiupsnelio smulkios druskos

~200g gabalėliais supjaustyto tamsaus šokolado

saujelės supjaustytų pekanų arba graikiškų riešutų (nebūtinai)

žiupsnelio geros rupios druskos (naudojau Maldon)

Gaminame:

Sviestą ištirpiname mikrobangų krosnelėje arba ant viryklės. Sutriname su cukrumi. Supilame aliejų. Įmušame kiaušinius. Sulašiname vanilės ekstraktą. Gerai išmaišome.

Suberiame miltus, kepimo miltelius, sodą ir druską.

Galiausiai įmaišome šokoladą ir, jei naudojame, riešutus (aš nedėjau, nes neturėjau, ir visgi pasigedau).

Išmaišome ir padedame į šaldytuvą mažiausiai valandai arba į šaldiklį – bent dvidešimčiai minučių.

Iš atšalusios ir sustingusios tešlos formuojame maždaug teniso dydžio kamuoliukus. Sudedame ant pjaustymo lentelės, kepimo skardos ar tiesiog keleto lėkščių ir sugražiname į šaldiklį bent pusvalandžiui. Vėliau tereikia nurinkti sušalusius kamuoliukus, dalį atidėti kepimui, o likusius – sumesti į šaldymui skirtą maišelį ir sugražinti į šaldiklį ateičiai.

Tešlos kamuoliukus sudedame ant skardos palikdami didelius tarpus, pabarstome rupia druska (tikrai tikrai verta, patikėkite manimi!) ir šauname į prišildytą orkaitę. Recepto autorė teikia didelę reikšmę orkaitės temperatūrai. Neatšildytus sausainius siūloma kepti 200 laipsnių orkaitėje apie 8-10 minučių, vėliau sumažinti temperatūrą iki 175 laipsnių ir vėl kepti apie 8-10 minučių. Taip, pasak jos, sausainiai bus traškūs su minkštais viduriukais. Mano karštakošėj orkaitėj (temperatūra nežinoma) sausainiai iškepė per ~10 minučių, tačiau pasižymėjo lygiai tokiomis pačiomis savybėmis. Siūlau paeksperimentuoti įvairiais kepimo būdais, kol rastite Jūsų orkaitėj tinkantį irJums patinkantį variantą.

Kaip visada, dar karšti sausainiai bus minkšti ir trapūs, praaušę sukietės.

Skanaus!

Šaltinis: Pam Anderson, CookSmart: Perfect Recipes for Every Day, iš Travelers lunchbox.

P.S. Sprendžiant iš paskutinių įrašų gali pasirodyti, kad aš vien sausainiai ir pyragais gyva. Netvarka. Pažadu pasitaisyti ;-)

Fotoreportažas iš the Taste of London 2010. Geriau vėliau nei niekada!

2011-06-12T20:40:00.001+01:00

Va imu ir viešai pasiskelbiu, kur būsiu šį sekmadienį. Regents parke! Maisto festivalyje Taste of London 2011!

Žinoma galėčiau būti didelė karvė ir pasakyti post factum, oi žmonės, KUR aš buvau, va šekit žiūrėkit / skaitykit ir pavydėkit! Bet ne. Iš anksto sakau – ateikit ir Jūs. Rekomenduoju. O jei reikia papildomo stimulo – va, prašau, visus metus vėluojantis reportažas iš Taste of London 2010. Geriau, kaip sako, vėliau negu niekad. Aha?

Festivalis veikia taip: nusiperki bilietus, nusiperki specialių festivalinių pinigų ir skanauji įvairiausių restoranų paruoštus specialiai ragautojams skirtus mini-patiekalus. Bet čia tik dalis viso džiaugsmo. Dar gali eiti į įvairiausias su maistu susijusias pamokas / prezentacijas; prisiragauti / prisipirkti įvairiausių (dažniausiai valgomų) gėrybių; sudalyvauti galybėj loterijų; išgerti vieną, kitą, trečia taurę vyno ar ko stipresnio; papliurpt / pasifotografuoti su garsiais šefais; grįžti namo su sunkiai pakeliamais krepšiais (ir gerokai palengvėjusia pinigine).

Turiu pasakyti, kad man ypač patiko pliurpti su visų tų gėrybių prekeiviais. Rodos – paskutinė diena (sekmadienis), nuovargis, bet ne - šypsenos iki ausų, gera nuotaika liejasi per kraštus, va čia tai festivalis! (ok, ši moteriškė nesišypso, bet dauguma tikrai šypsojosi, o aš buvau pernelyg užsiėmusi pokalbiais, kad tas šypsenas įamžinčiau)

O maistas? Maistas buvo ohoho! Dar namie susidariau sąrašiuką skaniausiai skambančių patiekalų (meniu skelbiamas iš anksto, šiųmetinis čia), bet juo beveik nesinaudojau. Klioviausi akimis, seilėtekiu pamačius vieną ar kitą patiekalą ir eilėmis (turbūt patikimiausias būdas, nenuvylė!).

Trumpas mano skanautų gėrybių sąrašiukas:

Česnakinės straigės su ispaniškos dešra (chorizo) paskaninta koše. The Modern Pantry. Vienas žodis – niam!

Geldutės (ar taip lietuviškai verčiasi scallops?) su čili ir lešiais iš Colony Bar and Grill. Labai skanu.

Paprasta, tradicinė, bet labai skaniai paruošta ėriena su žirneliais ir mėtom. Odette’s restoranas.

O čia pats PATS pačiausias patiekalas. Austrės iš Bentley’s Oyster Bar & Grill. Burnoje tirpstanti gaivi jūra. Nežinau kaip kitaip apibudinti. Dieviška. Namo grįžau persivalgiusi, bet vistiek graužiausi, kad užsisakiau tik vieną austrių porciją. Šiemet tikrai atsigriebsiu!

‘Lassi’ pannacotta su Alfonso mango salotom iš garsiojo The Cinnamon Club. Tiesa sakant, nieko pernelyg ypatingo.

Kur kas įspūdingesnis desertas – pasakiškai skani, gaivi, kojas lenkianti (iš malonumo, žinoma!) kiaušininio kremo (angl. egg custard) tarta iš Rhodes 24, kurią, beje, gavau dovanų - dienos pabaigoje restoranai pradėjo dalyti neišparduotus anksčiau paruoštus desertus. Patikėkit, jau vien dėl to verta eiti būtent sekmadieniais!

Dar viena saldi dovana – pannacotta su šafrane apvirtais rabarbarais ir pistacijų praline iš The Modern Pantry.

Pranešimai / paskaitos pernelyg nesužavėjo, gal todėl, kad nelabai pavyko nusėdėti vienoje vietoje – festivalis didžiulis – norisi viską apeiti! Beje, kitą sekmadienį savo knygą pasirašinės aktorė Gwyneth Paltrow. Nesu didelė gerbėja, tačiau knygą išgyrė jau ne vienas blogeris – mielai pavartyčiau. Tik kažin, ar pavyks prisibrauti.

Trinity šefas Adam Byatt džiaugiasi apdovanojimu už geriausią Taste of London 2010 patiekalą - kiaulių kojytės su priedais. Neragavau, nes – savaime suprantama – iki sekmadienio neliko.

Beje, gavau klausimą, ar esu viena iš tų baisiųjų maisto blogerių, kurie (kartais) sukritikuoja jo restoraną, ne, sakau, tai atsinešė apdovanojimą ir sakė – va dabar fotografuok. Paklusau, na negi ginčysies.

Michel Roux ‘senasis’. Čia ko tais piktas, bet šiaip labai malonus senukas.

Tadam! Lietuviai ir, žinoma, lietuviškas alus!

Žinoma, sudalyvavau galybėje loterijoje, užtat dabar gaunu galybę restoraninių reklamų (dėl ko tikrai nesiskundžiu!). Laimėti nelaimėjau. Gal kitąsyk?

Vasara su Pimms. Britiškiau nebūna!

Išvada kaip ir akivaizdi. Ateikit!

(ne, už reklamą man tikrai niekas nesumokėjo ir net bilieto nepadovanojo. o galėtų!)

Chalvos sausainiai. Kai atvės..

2011-06-11T13:08:00.001+01:00

Jei aš jums pasiūlysiu dabar pat įjungti orkaitę, jūs mane užmėtysit akmenimis?

Ir visgi. Kažkaip sunku įsivaizduoti, kad kažkur dabar plius 30 ir visa Lietuva turbūt drybso prie ežero, upės arba jūros svajodama apie šaltą ledų kokteilį. Aš gi šianakt miegojau po vilnoniu apklotu, o ką tik apsisiaučiau šilčiausiu džemperiu, nes šalta. Ir nosis kapsi šiek tiek. Įsivaizduojat? Turbūt ne.

Vaje kaip aš norėčiau susikeisti vietomis! Išsitiesti šalia ežero saulei glostant šlapias kasas. Išsiteplioti kremu nuo saulės. Užsidėti skrybėlę ir įsmigti į gerą knygą. Žmonės, man reikia atostogų!

Per paskutines pora savaičių spėjau pakeisti gyvenamąją vietą, siaubingai ja nusivilti (tragiškas dušas, skausmingas čiužinys, tik pusiau veikiantis internetas, ĮSIBROVIMAS SU VAGYSTE, viskam abejingas savininkas), apsirgti, vis tiek eiti į darbą, kur, beje, nėra jokių šansų atostogauti iki vasaros galo. Vasaros galo!!

Sakau. Noriu atostogų. Labai. Ir šilumos. Ir saulės. Ir normalaus dušo. Ir padorios lovos. Bet labiausiai – išsidrėbti prie ežero prie plius 30.

*****

Mėgstat chalvą? Aš – labai. Tai vat čia sausainiai chalvos mėgėjams. Nemėgėjams nepatiks. Nors iš tiesų tai sunku pasakyt. Skonis labai savotiškas. Kambariokai, kurie šiaip nėra dideli eksperimentinių kepinių mėgėjai, sudorojo per pora valandų. Turbūt patiko.

Skanu su puodeliu karštos kavos. Kokia dar karšta kava, sakot? Pala pala. Atvės gi kažkada. Tada ir išsikepsit.

Chalvos sausainiai

(apie 30)

Reikės:

4 šaukštų tirpinto sviesto

115g (1/2 puodelio) cukraus

vieno kiaušinio trynio

pusės šaukštelio vanilės ekstrakto

2/3 puodelio tahini (sezamo pastos) (tikiuosi, kas nors komentaruose, kur galima įsigyti Lietuvoje)

85g (~3/4 236ml puodelio) miltų

3/4 šaukštelių sodos

žiupsnelio druskos

dviejų-trijų šaukštų sezamo sėklų papuošimui

Gaminame:

Sviestą sutriname su cukrumi, įmušame kiaušinio trynį, vanilės ekstraktą ir gerai išmaišome.

Supilame išmaišytą tahini (normalu, kad stiklainyje ji bus persiskyrusi per pusę) ir viską gerai ištriname, kad cukrus kiek įmanoma labiau ištirptų.

Suberiame miltus, sodą ir druską. Išmaišome. Gausime gana tirštą tešlą, jei bus per sunku maišyti mediniu šaukštu, maišome ranka.

Suformuoja du rutulius, suvyniojame į virtuvinę plėvelę ir paliekame šaldytuve bent porai valandų, geriausia – visai nakčiai (jei norite, galite pusę ar net visą tešlą užšaldyti kitam kartui).

Susiruošę kepti, orkaitę įkaitiname iki 170 laipsnių. Tešlą išimame iš šaldytuvo ir nedelsdami (sušilusi tešla bus labai nepaklusni) iškočiojame tarp dviejų kepimo popieriaus lakštų. Ne itin plonai. Užberiame sesamo sėklas, dar sykį spustelime, kad priliptų.

Išpjaustome sausainius. Jei norite – galite naudoti specialią formą, aš viską išspaudžiau paprasta siauroka stikline.

Dedame ant kepimo popieriumi nuklotos skardos ir kepame apie 15 minučių, kol gražiai parus. Iškepę sasauniai bus labai trapūs, tad geriausia aušinti visą kepimo popierių perkėlus ant vėsinimo grotelių. Atvėsę sausainiai sutvirtės, tačiau vis tiek liks trapoki.

Skanaus!

Ir neištirpkit.

Šaltinis: pagal Sweet Amandine.

Ragaujame ir vertiname: ‘Anchor & Hope’

2011-05-31T17:00:00.001+01:00

Gal prieš mėnesį A. netikėtai paklausė, kuo bučiau, jei galėčiau tuoj pat rytoj ryte pabusti su visomis tai profesijai reikalingomis žiniomis ir sugebėjimais. Restoranu kritikė, nė nemirktelėjus atsakiau aš. Ir kai pries pora savaičių Pinigų karta parašė laiška su prašymu paruošti Londono restorano apžvalgą, beveik spygtelėjau iš džiaugsmo (bučiau spygtelėjus kaip reikiant, bet buvau darbe ir asmeninį paštą tikrinausi nelabai legaliai, tad….).

Žinoma, anokia aš ir kritikė, net kritikė-mėgėja savęs nelabai pavadinčiau. Mokytis dar oi kiek (pvz. prieš lankantis restorane būtų gerai įsitikinti, kad pasiemiau reikiamą fotoaparato objektyvą arba imti abu – oi!! – bet iš klaidu gi ir mokomės!). Visgi prašymą išpildžiau, sakyčiau, darbas visai malonus.

Tai štai - pirmas blynas. Skaitykit ir komentuokit. Gal tada bus ir antras.

Ragaujame ir vertiname: “Anchor & Hope“ – tradicinės britų virtuvės pažiba

Tiesa, kiek keistokas redaktorių sprendimas nepublikuoti restorano adreso, tad visą aktualią informaciją keliu čia:

Anchor & Hope

36 The Cut
London
SE1 8LP
Tel: +44 (0)20 7928 9898

Artimiausios metro stotelės: Southwark, Waterloo.

Pietūs: 12.00 – 14.30 (antradienais – šeštadieniais); 12.00 (sekmadieniais)

Vakarienė: 18.00 - 22.30 (pirmadieniais – šeštadieniais)

Ruginis meduolis. Saulėtoms popietėms, jaukiems vakarams, tingiems pusryčiams.

2011-05-29T22:47:00.001+01:00

Paskutinis vakaras čia.

Už nugaros kalnas dėžių mantos (iš kur, iš kur, panele, tiek daiktų?!). Poryt jaukinsiuosi naujus namus.

Jei galėčiau, apsikabinčiau šį namą, šį kambarį (nežinau, kaip įgyvendint). Už tai, kad buvo geri. Už tai, kad čia prasidėjo naujas mano gyvenimo etapas. Už tai, kad šias eilutes rašau su šypsena veide, nors, neslėpsiu, išsikraustyti liūdna. Tai toks saldžiarūgštis paskutinis vakaras.

Sode labai gražiai atsisveikino kaimynas strazdas. Atsitūpė ir uždainavo krūme, kol aš su fotoparatu spragsėjau aplink pyragą, o saulės nušviestom medžių viršūnėm šuoliavo voverė.

Gėrėm spindulius, skaitėm savaitgalio naujienas, siurbčiojom arbatą ir valgėm meduolį. O aš kaip užsikirtusi plokštelė kartojau, kaip gera…

*****

Meduolis, beje, nuostabus. Saldus, aštrokas, drėgnas. Kodėl, sakykit, saldžiuose kepiniuose taip retai naudojami ruginiai miltai?

Ruginis meduolis

Reikės:

100g medaus ir 50g molasses (atleiskit, neįsivaizduoju, kaip šis tirštas sirupas vadinamas lietuviškai, jeigu neturite, nesukite galvos ir keiskite medumi. Beje, čia tiesiog idealiai tiktų tamsus viržių medus. Idealiai.)

80g tamsiai rudo cukraus (paprastas netiks, jei nerasite, tiesiog įpilkite vos daugiau medaus, šviesus cukrus čia netiks)

pusės šaukštelio šviežiai malto juodo pipiro

po nugriebtą šaukštelį maltų gvazdikėlių, cinamono, muskato, imbiero (jei neturite visų – dėkite, ką turitę, galit, jei norit, paragauti tešlą ir įdėti daugiau, jei pasirodys, kad reikia)

150g sviesto

trijų kiaušinių

nutarkuotos vieno apelsino arba citrinos žievelės

150g smulkintų cukruotų citrusų žievelių (jei gyvename Britanijoje, ieškokite kažko tokio, jei neturite ir nežinote, kur ieškoti, tiek jau to, bus gerai ir be)

poros saujų smulkintų graikiškų arba kitokių riešutų (idealiu variantu prieš tai paskrudintų orkaitėje arba sausoje keptuvėje)

200g ruginių miltų

šaukštelio kepimo miltelių

Gaminame:

Medų, cukrų ir prieskonius supilame į nedidelį puodą, dedame ant viryklės ir kaitiname, kol beveik užvirs.

Nukeliame nuo ugnies, įmaišome kubeliais supjaustytą sviestą, maišome, kol ištirps.

Kiek atvėsiname, įmušame kiaušinius, gerai išmaišome.

Įtarkuojame žievelę, suberiame cukruotas žieveles ir riešutus. Išmaišome.

Suberiame miltus ir kepimo miltelius.

Pilame į sviestu ar aliejumi pateptu kepimo popieriumi nuklotą kepimo formą. Kepame iki 180 laipsnių ikaitintoje orkaitėje apie pusantros valandos, kol įkištas sausas peilis išlįs beveik sausas. Tiesa sakant, kiek bekeptumėt viduriukas vistiek lieka drėgnas (patikrinta!). Jei pasirodys, kad viršus jau dega, o vidurys – neiškepęs, pridenkite folija ar kepimo popieriumi.

Štai ir viskas. Kiek paaušinus verčiame ant aušinimo grotelių ir ilgai nelaukę pjauname pirmąją riekutę.

Pyragas skanus tiek šiltas, tiek šaltas, o dar skanesnis kitą rytą paskrudintas skrudintuvėje ar orkaitėje. Būtinai išbandykit!

Šaltinis: adaptuota iš Dan Lepard.

Mergaitiškos sveikuoliškos salotos ir saujelė bar(m)besių

2011-05-15T21:20:00.001+01:00

Vai vai vai. Paburbėsiu šiek tiek. Galima? Tai vat. Burbu.

Vos sužinojusi apie gresiantį išsikraustymą prisižadėjau nebesnausti, gaminti ir fotografuoti, fotografuoti, fotografuoti. Ir ką? Spėkit. Nebuvo laiko noro apšvietimo laiko nuotaikos laiko apšvietimo laiko laiko laiko laiko laiko laiko laiko.

Įsimylėjau mielinę tešlą! Iškepiau begalę bandelių, pyragų ir pyragaičių. Išgalvojau super pusryčius. Labai sveikus. Ir kitus, mažiau sveikus, bet nemažiau skanius. Organizavau BBQ, pamaitinau krūvą žmonių (suskaičiavom nuo 40 iki 50, tikslus skaičius tebėra diskusijų objektas). Nenufotografavau nieko. wtf?!

O už dviejų savaičių gyvensiu name su tamsia tamsia virtuve, dar tamsesniu valgomuoju ir, aišku, be jokio stalo lauke. Tai kaip tada?! Aaaa na bent turėsiu ką kaltint…

Bet, aišku, niekam čia tai neįdomu. Jums reikia receptų ir nuotraukų, o aš esu bloga blogerė, blevyzgoju čia vietoj to, ka šį norą patenkinčiau.

OK. Receptas.

Gamintas ir įamžintas prieš šimtą metų. Nežinau, ar kam šiuo metu aktualus / naudingas, nes kale (‘kopūstinė daržovė’ anot internetinio žodyno, na tiek tai aš žinau, o verčiasi kaip?!) jau labai seniai nemačiau parduotuvėse. Pagooglinau ir sužinojau, kad, nors auga visus metus, geriausia ir skaniausia būna nuo rudens iki pavasario (na labai geru laiku receptas, ką ir besakysi!)

Na bet jei pasiseks ir rasit, parduotuvėje ar pas darže pas bobutę, čiupkit ir gaminkit salotas. Labai skanios, labai sveikos, šiek tiek sūrios, šiek tiek rūgščios, labai gaivios!

Ir dar man atrodo, kad būtų skanu su rūgštynėm (tik tada reikėtų kur kas mažiau citrinos, gal net visai be!). O gal net jaunutėm dilgėlėm??

Kale kopūsto salotos su duonos skrebučiais

Vienam valgytojui (greičiau jau -JAI) reikės:

poros šaukštų alyvuogių aliejaus

poros šaukštų citrinos sulčių

skiltelės česnako

žiupsnelio rupios druskos

žiupsnelio pipiro

poros riekučių vakarykštės padžiuvusios baltos duonos (arba paskrudintos šviežios)

parmezano ar panašaus sūrio

poros saujų kale kopūsto

Gaminam:

Alyvuogių aliejų sumaišome su citrinos sultimis, sutrintu arba smulkiai supjaustytu česnaku, druska ir šviežiai maltu pipiru. Supilame ant kubeliais supjaustytos duonos. Gerai išmaišome ir pamaigome (šaukštu ar net kočėlu), kad susigertų. Pritarkuojame parmezano. Paragaujame. Jei reikia, dedame daugiau druskos, česnako ar citrinos.

Kale supjaustome kąsnio dydžio gabalėliais. Suberiame duoną su padažu. Jei norime, užberiame dar saują kitą smulkiai sutarkuoto parmezano.

Štai ir viskas. Labai sveikos mergaitiškos salotos.

Šaltinis:

pagal Tea and Cookies

Klausykit, o kaip Jūs randat nuotaikos apšvietomo laiko noro laiko laiko laiko laiko taip gražiai fotografuot?!

Karamelinė bananų duona. Jie pasakė taip!

2011-05-07T11:13:00.001+01:00

Dienos bėga kaip valandos; savaitės, mėnesiai pralekia pro šalį; mano galvoje ir užrašų knygelėje liejasi mintys bei idėjos; jei kas galėtų paskolinti laiko, aš tikrai išmainyčiau į didelį pyragą.

Anokia čia paslaptis, kad vos prieš savaitę svajonių princas Viliamas patapo vedusiu vyru. Graži nuotaka, nelabai graži suknelė, labai žavinga pamergė. Bent jau taip vestuves ‘susumavom’ mes su buvusiais ir esamais kambariokais, kurie spacialiai šiai progai pripirko picų, atsidarė vyno (palaukėm 12kos, visgi), atsinešė braškių ir ledų.

Aš kepiau bananų duoną.

Taip, ir vėl. Ir turiu pasakyt, kad ši yra KAŽKAS TOKIO. Turbūt skaniausia ever. Bananų ir karamelės skonio. Nors veganiškoji irgi buvo labai labai, gaminau taip seniai, kad nebepamenu, kuri geresnė. Teks iškepti abi ir palyginti. Tik duokit laiko, o bananai čia liejasi per kraštus (pound a bowl, pound a bowl!)

(atleiskit už nevykusias nuotraukas, ne blogui jos buvo skirtos, bet negaliu nepapasakot apie šitą atradimą)

Bananų duona nr.3

Reikės:

dviejų didelių labai prinokusių bananų (~200g)

poros šaukštelių citrinos sulčių

125g kambario temperatūros sviesto

125g tamsiai rudo cukraus (būtinai!)

vieno kiaušinio

šaukštelio vanilės ekstrakto

200g miltų

2 šaukštelių kepimo miltelių

žiupsnelio druskos

1/2 šaukštelio malto/tarkuoto muskato

saujelės smulkintų graikiškų arba pekano riešutų

~50g šokolado gabaliukų

Gaminame:

Bananus sutriname šakute, sumaišome su citrinos sultimis ir atidedame į šalį.

Sviestą ir cukrų sutriname mediniu šaukštu iki purios masės. Supilame lenvai su vanile paplaktą kiaušinį. Įmaišome bananus. Gerai išmaišome.

Įsijojame pusę miltų, kepimo miltelius, muskatą, įberiame druskos, atsargiai išmaišome metaliniu šaukštu šaukštu arba, dar geriau, balloon whisk (sos! kaip šis dalykas vadinamas lietuviškai???). Atsargiai įsijojame ir įmaišome likusius miltus.

Švelniai įmaišome riešutus ir šokoladą.

Supilame į kepimo popieriumi padengtą kepimo indą, šauname į iki 160 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepame apie valandą, arba kol įsmeigtas peilis išlįs sausas.

Štai ir viskas. Jungiame televizorių, stebime dvigubą I will, braukiam ašarą.. (buvo ir tokių!!!)

Šaltinis: mano naujoji kepinių biblija Gaitri Pagrach-Chandra, Warm Bread and honey cake, (London, Pavilion books, 2009).

Bulvių ir žirnelių salotos. Beveik karališkos, labai vestuvinės.

2011-04-25T21:15:00.001+01:00

Visai patinka man taip. Po keturių dienų savaitgalio, trys dienos darbo, o tada vėl keturių dienų poilsis. Kad dažniau taip! Miegosim iki pietų, dėkosim princui Wiliamui ir žiūrėsim arba nežiūrėsim princiškų vestuvių transliacijos. Net drabužių parduotuvės paskutinėm dienom apsikarstė Britanijos vėliavomis, jaunavedžių nuotraukomis ir plakatais su sveikinimais bei palinkėjimais Viliui ir Keitei. Reagavau skeptiškai, kol vienas protingas žmogus nepriminė, kad vargšai britai neturi jokios nacionalinės, anei nepriklausomybės dienos, tad bet koks karališkas įvykis iš esmės yra to kompensacija. Ech, na negi gaila! Lai švenčia! Gal ir aš prie kokio nors street party prisijungsiu! Bent jau išsimiegosiu tikrai!

Galėjau, žinoma, papublikuot kokį nors keksiukų su mėlynu-raudonu-baltu glaistu receptą. Bet negi kepsit. Geriau papasakosiu apie salotas. Vasara šiaip ar taip. Ar bent jau pavasaris užu balos. Pas mus tai vasara.

Šios salotos man atrodo be galo britiškos. Nors negaliu apibrėžti, kodėl. Gal dėl žirnelių ir mėtų kombinacijos? Bet kokiu atveju, skanu. Ypač šalia ką tik lauke keptų dešrelių. Arba šašlykų. Žiūrint, kurioj balos pusėj vestuvių transliaciją stebėsit Jūs. Stebėsit?

Britiškos salotos

Reikės:

Poros saujų kubeliais supjaustytos šoninės

Kokio pusės kilogramo bulvių (geriausia, žinoma, mažutėlių šviežutėlių pavasarinių!)

Maždaug pusantro puodelio žirnelių (kiek norit, tiek ir reikės) – tinka tiek švieži, tiek šaldyti (šaldyti net geriau, nes, nebent jūsų daržas visai šalia virtuvės, nuskinti žirneliai labai greitai praranda visą savo skanumą ir saldumą, todėl ir šaldomi jie paprastai vos kelios valandos nuo nuraškymo)

Nepilnos stiklinės balto vyno

Šaukšto su kaupu grūdėtų garstyčių

Didelio šliūkšnio (kokių 4 šaukštų) riebios grietinėlės

Šviežiai malto pipiro

Šviežių mėtų lapelių (nebūtina)

Gaminame:

Bulves supjaustome riekutėmis, užpilame vandeniu, užverdame ir verdame, kol suminkštės. Bulvėms išvirus suberiame žirnelius ir paviriname dar minutę, bet ne ilgiau. Nukošiame.

Šoninę suberiame ant įkaitintos keptuvės ir kepiname pamaišydami, kol parus ir apskrus. Pilame vyną, paviriname, kol kiek nugaruos. Dedame garstyčias, pilame grietinėlę. Kaitiname nuolat maišydami, kol ims tirštėti. Išjungiame ugnį. Įmalame pipiro.

Bulves ir žirnelius verčiame į salotinę, pilame padažą. Išmaišome, suberiame stambiai suplėšytus mėtų lapelius ir nešame ant stalo.

Labai skanus garnyras!

Šaltinis: turbūt kažkur kažkada kažką panašaus mačiau/skaičiau/ragavau, bet šiaip iš galvos.

Naikinam atsargas I. Lęšių ir morkų sriuba.

2011-04-19T19:25:00.001+01:00

Jau rašiau, kad šeimininkei netikėtai pardavus namą, vėl gyvenu kraustymosi nuotaikomis. Ironiška, bet tos neišpakuotos dėžės taip ir liks spintoje dar gerą mėnesį, kurio metu pasižadėjau iš paskutiniųjų pasidžiaugti dabartiniu namu, su išgirtąja svajonių virtuve & co. Visokeriopai pasižadu prieš išsikraustuves iki valios prisidžiaugti sodu ir surengti ten trenksming BBQ vakarėlį. BŪTINAI. Rain or shine. Svečiai lai rūpinasi mėsom ir dešrom, o aš ruošiu salotas ir ištaisysiu milžinišką salotų barą. Sąrašas jau užrašinėje. Va taip vat.

Antras pasižadėjimas – suvartoti kiek įmanoma daugiau maisto atsargų. Ar sakiau, kad vos prieš kelis mėnesius turbūt pusė mano mantos (kurios buvo LABAI DAUG) sudarė virtuvės rakandai ir… maistas? O taip. Įvairiausi miltai, kruopos, pupos, riešutai, ryžiai, actai, aliejai.. na, įsivaizduojat. Dabar gi prisižadėjau pasimokyt iš senų klaidų, sudaryti sąrašiuką ir uoliai vartoti nesibaigiančių maišelių turinį. Ir nepirkti nieko, ko nesuvalgysiu iki birželio pradžios. Pasakyta – padaryta. Ne tik kad sąrašą sudariau, bet jau vieną punktą brūkšt ir išbraukiau!

Trečias pasižadėjimas – vėl imti į rankas fotoparatą ir naudotis paskutiniu šviesios ir didelės virtuvės mėnesiu. Be jokių o bet tačiau jeigu.

Susumavę antrą ir trečia punktus gauname šį įrašą. Raudonųjų lęšių atsargas pribaigusią Raudonųjų lęšių ir morkų sriubą, kuri – perspėju – gali sukelti prieklausomybę. Bent iki tol, kol spintelėje tebeturit saujelė lęšių. O tada…?

Tada reikės sugalvoti, kaip sudoroti kalną grikių, džiovintų grybų, keturių rūšių ryžius, keturių ryšių miltus ir devynes galybes įvairiausių pupelių. Pasiūlymus siųsti čia.

Raudonųjų lęšių ir orkaitėje apkeptų morkų sriuba

Reikės:

bent šešių nemažų morkų (atrodys per daug, bet kepdamos jos gerokai susitrauks)

šlakelio aliejaus

šaukštelio kumino sėklų

žiupsnelio druskos

žiupsnelio šviežiai maltų pipirų

svogūno

žiupsnelio čili dribsnių

pusės šaukštelio kajeno pipiro

trečdalio šaukštelio rūkytos paprikos miltelių

dviejų stiklinių daržovių sultinio (paieškokit ekologiško, juose paprastai būna mažiau skonio stipriklių, čia reikia būtent švelnaus sultinio, o ne druskos ir skonio stipriklių bombos)

nepilnos stiklinės raudonųjų lęšių

šlakelio citrinos sulčių (nebūtinai)

Gaminame:

Morkas supjaustome nemažais šiaudeliais, suberiame į kepimo skardą, užpilame šlakelių aliejaus, įberiame kumino, druskos ir šviežiai malto juodojo pipiro. Kepame ~190 laipsnių karštumo orkaitėje, kol suglebs ir parus (apie pusvalandį). Suberiame šiaudeliais supjaustytą svogūną, viską išmaišome ir kepame dar apie 10 – 15 minučių.

Kiek atvėsinę iškepusias morkas ir svogūnus supjaustome kasnio dydžio gabalėliais (nebūtinai).

Puode įkaitiname šlakelį aliejaus, suberiame čili dribsnius, morkas ir svogūną. Išmaišome. Suberiame kajeno pipirą ir paprikos miltelius, pakepinama pora minučių.

Supilame sultinį ir lęšius. Užviriname ir vedame apie 20 minučių, kol lęšiai ‘pasileis’, o sriuba sutirštės. Išjungiame ugnį, įspaudžiame šlakelį citrinos sulčių. Paragaujame, jei reikia įberiame daugiau druskos, prieskonių ar citrinos.

Štai ir viskas!

Labai skani sriuba, kurią viriau galybę kartų ir kaskart vis kitaip. Manau, kitą sykį pabandysiu kartu į keptuvę su svogūnu įmesti ir smulkinto šviežio imbiero, bet tai jau bus kituose namuose, kitoje virtuvėje, nes lęšiai baigti! Skanaus!

Šaltinis: adaptuota pagal The Wednesday Chef.

Panašių sriubų užtikau ir Claudia Roden A New Book of Middle Eastern Food – pirma receptų knygą, kuria rytais skaitau pakeliui į darbą!

Citrinų pyragas. Saldžiam gyvenimui.

2011-04-18T19:35:00.003+01:00

Penkios savaitės! Tiek laiko apmirė transliacijos iš Žiupsnelio radijos.

Per šias savaites įvyko krūva dalykų. Į Londoną atėjo vasarą. Nužydėjo vyšnios. Šeimininkė pardavė namą. Darbe apsigyveno pelės ir žiurkės (šiandien ryte vieną radau ANT SAVO STALO) (išėjau namo).

Išvaikščiojau Barseloną. Ėjau į pasimatymus. Gėriau vyną. Valgiau ledus. Ėjau į teatrą. Deginausi parke. Burbėjau ant Londono metro. Žiurėjau Lost. Viriau sriubas. Maišiau salotas. Kepiau pyragus.

Nes viskas yra, buvo ir bus gerai. Nes kai gyvenimas tau duoda citrinų, galima jas nuplauti / nutarkuoti / išspausti / supjaustyti. Apvirti karamėlės sirupe. Iškepti citrinų pyragą.

Ir citrinų neliko. Tėra tik labai skanus pyragas. Ir žolelių arbata moliniam puodely. O ko daugiau reik?

Citrinų pyragas

Reikės:

150g kambario temperatūros sviesto

200g demeraros cukraus

4 kiaušinių

citrinos (žievelei)

90g maltų migdolų

90g miltų

pusės šaukštelio kepimo miltelių

Viršui:

Vienos didelės arba poros mažesnių citrinų (geriausia - be vaškuoto viršaus)

2 šaukštų demeraros cukraus

Sirupui:

2 šaukštų demeraros cukraus

vienos didelės citrinos (tos pačios, kurios žievelę įtarkuosime į tešlą)

Gaminame:

Paruošiame papuošimą: viršui skirtą vieną arba dvi citrinas gerai nuplauname, supjaustome plonomis riekelėmis, išimame sėklas. Vienu sluoksniu sudedame į puodą, užberiame cukrumi, užpilame keturiaus šaukštais vandens ir kaitiname ant vidutinės ugnies apie penkias minutes, kol vanduo beveik išgaruos, o citrinos aplips tąsiu sirupiu.

Ruošiame pyragą: kambario temperatūros sviestą mediniu šaukštu išsukame su cukrumi, kol turėsime purią masę. Tai gali kiek užtrukti. Įmušame kiaušinius, gerai išmaišome. Įtarkuojame vienos citrinos žievelę.

Suberiame migdolus, įsijojame miltus ir kepimo miltelius (šitaip pyragas iškils geriau nei beriant paprastai). Atsargiai išmaišome metaliniu šaukštu, kad neišmušume oro.

Tešlą sudedame į kepimo popieriumi ištiestą kepimo skardą. Viršuje išdėliojame karamelizuotas citrinos skilteles.

Šaunamą į iki 160 laispsnių karščio įkaitintą orkaitę ir kepame apie 50 minučių, kol įsmeigtas peilis arba pagaliukas išlįs sausas.

Kol pyragas kepa, paruošiame sirupą. Išspaudžiame citrinos sultis ir sumaišome su cukrumi. Nieko tokio, jei cukrus neištirps.

Iškepusį pyragą subadome smailiu pagaliuku (aš šiam tikslui naudoju BBQ skirtą medinį iešmuką) ir užpilame sirupu. Paliekame atvėsti.

Viskas! Skanaus! Valgom kaip išmanom, man labai skanu su šlakeliu šalto natūralaus jogurto. Beje, pyragas puikiai laikosi, skonis tik gerėja, tad drąsiai galima kepti ‘ateičiai’.

Šaltinis: adaptuota pagal Nigel Slater, The Kitchen Diaries (London: Fourth Estate, 2007).

Vakar buvo linksma? Šiandien verdam sriubą!

2011-03-13T12:36:00.003Z

Juk būna taip – penktadienio/šeštadienio vakaras, gera kompanija, pub’as Camdene, muzika, šokiai, viena kita taurė vyno, viena kita stiklinė džino su toniku. Būna, ar ne?

Tada ateina rytas. Ir saulės spinduliai gerokai per ryškūs. Ir kambariokai pernelyg triukšmingi. Ir paukščiai už lango gieda kažkaip neįprastai garsiai.. Irgi būna, taip?

Tuomet seka vienas kitas puodelis kavos, viena kita stiklinė vandens, viena kita tabletė uraganui galvoje. Nesišaipykit ir nesakykit, kad nebūna!

Jau gerokai po pietų apie save primena Jo Didenybė Pilvas. Ir norisi Kažko Tokio. Šiek tiek neįprasto. Aštraus. Saldaus. Gaivaus. Sotaus. Ir būtinai visko viename.

Įsispiri šlepetes, užsimeti chalatą, susiriši plaukus, nusliūkini į virtuvę. Peilis, pjaustyklė, keptuvė, aliejus… Kepamo imbiero kvapas kutena nosį, žiupsnelis smulkinto čili pipiro pabudina skonio receptorius.. Čiumpi samtį, semi apelsinų spalvos sriubą ir jauti, kaip su kiekvienu šaukštu giedrėja diena. Antras dubuo ir aukščiau aprašytų simptomų nė kvapo. Pagirios? Kokios pagirios?! MAN taip nebūna, ką jūs?!!

Ir nors pirmą kartą šią sriubą viriau būtent tokiom aplinkybėm, dabar ji – turbūt dažniausiai siurbčiojama sriuba po mūsų stogu (ypač jeigu pamiršime apie vieno namioko ~~maniją~~ meilę konservuotai Heinz pomidorinei). Kvapas, spalva, skonis – niekaip neatsivalgau.

Beje, siūlau neprisirišti prie recepto ir žaisti su turimomis daržovėmis. Saldžią bulvę galima keisti paprasčiausia bulve, įpjaustyti morkų (jau vien dėl spalvos!), paprasto kopūsto, įmesti bet kokių šaldytuve liūdinčių daržovių. Netgi nepažįstamų daržovių, kurių netyčia nusipirkot arabų krautuvėlėj (buvau 100% įsitikinusi, kad ten saldžioji bulvė, perpjovus paaiškėjo, kad ne, tiko kuo puikiausiai, jei žinočiau pavadinimą – nusipirkčiau dar!). Nepakeičiami čia tik prieskoniai ir kokosų pienas. Apie itin pavykusias variacijas prašau pranešti komentarų skyrelyje!

~~Pagirių~~ Savaitgalio sriuba

Reikės:

šlakelio alyvuogių aliejaus

svogūno

poros skiltelių česnako

maždaug trijų šaukštelių smulkiai supjaustytos šviežios imbieros šaknies

šaukštelio ciberžolės miltelių (angl. turmeric)

žiupsnelio čili dribsnių arba smulkiai supjaustyto šviežio čili pipiro (patarčiau atsargiai pašalinti sėklytes, nebent esate aštrumo ~~maniakai~~ mylėtojai)

rudų ryžių (tiks ir paprasti, nors rudieji laikomi kur kas sveikesniais)

nemažos saldžiosios bulvės

poros puodelių daržovių sultinio

pusės savojos kopūsto (arba paprasto kopūsto, ar kitokių žalumynų)

skardinės kokosų pieno

žiupsnelio druskos

Gaminame:

Keptuvėje įkaitiname aliejų, suberiame smulkiai supjaustytą svogūną. Pakepiname pora minučių, suberiame smulkiai supjaustytą imbierą ir česnaką, čili ir ciberžolę. Kepiname maždaug pora minučių.

Suberiame ryžius, išmaišome. Pakepiname apie minutę, supilame sultinį, užviriname.

Suberiame kubeliais supjaustytą salžią bulvę.

Kuomet ryžiai ir bulvė atrodys beveik išvirę, sudedame juostelėmis supjaustytą kopūstą, supilame kokosų pieną. Užviriname ir verdame pora minučių, kol kopūstas suminkštės, bet nesutiš.

Paragaujame, jei reikia – pasūdome.

Štai ir viskas. Ar jaučiate kaip giedrėja diena?

Šaltinis: adaptuota pagal Joy the Baker.

Avižiniai sausainiai su razinom ir imbieru. Tingiems sekmadieniams.

2011-03-06T20:03:00.002Z

Šiandien buvo tingus sekmadienis. Tingūs sekmadieniai yra gerai. Galima miegoti iki pietų; pusryčiams suvalgyti begalinio skanumo medaus torto (ačiū R.!); išgerti puodą kavos; pasivaikščioti saulėkaitoje; sugalvoti, kad vaikščiojimas tokiu oru (t.y. apšvietimu) - pernelyg didelė prabanga; grįžti namo; atsidaryti šaldiklį; ištraukti sausainių dešrą; padėti saulytėj, kad atšiltų; pasidaryti dar vieną puodą kavos, įjungti orkaitę, supjaustyti dešrą; čiupti kepimo skardą; šauti į orkaitę; traukti krūvą traškių sausainių.

Belieka tik: 1) susirasti fotoaparatą, 2) pažaisti fotografę; 3) (su)valgyti.

Lobis. Šitie sausainiai yra lobis.

Ar jums nebūna vakarų, kad norisi atsiraiti rankoves ir eiti maišyti tešlos, nesvarbu, kad jau 1) 23val+ 2) ką tik sodorojai skaniausią vakarienę ir nesi nė truputėlio alkana. Va tada mano virtuvėje gimsta šie sausainiai. Tiksliau, jų dešra. Kuri keliauja į šaldiklį ir laukia savo valandos, kai

užklumpa netikėti svečiai
nusprendi pati pabūti netikėtu svečiu - leki pas draugę, jungi jos orkaitę, kaiti arbatą, kepi sausainius (žinokit, aš toks svečias, kurį labai sunku išprašyti iš virtuvės!)
nori ko-nors-skanaus, bet nenori išlįsti iš pižamos
pagaliau iš po sunkių debesų išlenda saulė ir norisi pažaisti fotografę.

Tai štai. Avižiniai sausainiai su imbieru ir razinom. Patiks net ir tiems, kurie, kaip ir aš, nemėgsta razinų (ir šilto pieno).

Avižiniai sausainiai su imbieru ir razinom

Reikės:

100g kambario temperatūros sviesto

145g šviesiai rudo cukraus

šaukšto auksinio sirupo (galima keisti medumi)

kiaušinio

200g miltų

pusės šaukštelio kepimo miltelių

70g avižų

70g kristalizuoto imbiero (štai čia minėjau visai neblogą alternatyvą, jei nerasite parduotuvėse)

70g geros kokybės razinų

Gaminame:

Sviestą ištriname su cukrumi iki purumo. Supilame sirupą arba medų, įmušame kiaušinį. Išmaišome.

Supilame miltus, kepimo miltelius ir avižas. Įberiame gabalėliais supjaustytą kristalizuotą imbierą.

Suformuojame dešrą. Suvyniojame į maistinę plėvelę ir paliekame šaldytuve valandai arba šaldiklyje 10-20 minučių, jei skubame.

(Jei sausainius kepsite ateityje, suvyniokite į maistinę plėvelę ir aliuminio foliją. Prieš kepdami, palikite kambario temperatūroje apie 15 minučių. )

Dešrą supjaustome ~2cm storio riekutėmis. Dedame ant kepimo popieriumi užtiestos kepimo skardos, Kepame 20-25 minutes 170 laipsnių karščio orkaitėje, kol švelniai paruduos.

Dar karšti sausainiai bus labai trapūs, bet vėsdami sukietės. Skanūs tiek šilti, tiek šilti!

Tik kaip gaila, kad tingius sekimadienius seka darbadieniai-pirmadieniai….

Šaltinis: adaptuota pagal Isidora Popovic, Popina book of baking (London: Ryland Peters & Small, 2010).

Imbierinė bananų duonelė ir knygų maniakės išpažintis

2011-02-20T18:53:00.003Z

Maža paslaptis, kad priklausau sektai. Tai pačiai, kurios veikloje vienai ar kitaip dalyvauja didžioji dalis maisto blogerių ir jų draugų. Receptų knygų sekta, vadinasi mūsų organizacija. Ir nieko čia keisto, ar netikėto, turbūt, kad kaskart knygų lentynoje pamačius naują leidimą man pakyla kraujospūdis, išpila šaltas prakaitas, parausta skruostai, sužimba akys. Ir čia nieko keisto, turbūt, kad kiekvieną savaitgalį apibėgu visas mylimiausias knygomis prekiaujančias labdaros krautuvėles; kad atitinkame knygyno skyriuje galiu praleisti mažiausiai pusdienį; kad Amazonės wishlistas susideda iš ne vieno ir ne dviejų puslapių; kad ta pati Amazonė vis siūlo apžvelgti ir įvertinti dviženklį skaičių (tsss…) naujausių pirkinių. Ir jau tikrai nieko keisto, kad bibliotekos sąskaitoje visada maksimalus knygų skaičius, ar kad visos jos – kaimynės iš F raide pažymėtos lentynos..

Bet žinot, kas visgi keista? Gilus atodūsis. Iš knygų aš visgi beveik negaminu. Na, gaminu, bet retai. Kur kas rečiau nei iš maisto tinklaraščių. Ir tikrai ne taip dažnai, kaip norėčiau. Ir tikrai neproporcingai braškesiui knygų lentynoje. Ar banko sąskaitos išklotinei. Ir absoliučiai negaliu paaiškinti, kodėl. Ir vėl, ir vėl pasižadu, kad nepirksiu naujos knygos neišbandžiusi bent vieno recepto iš paskutiniosios. Ir? Perskaitau, dažnai po du kartus, pridėlioju skirtukų, šauktukų, trigubų šauktukų, o rankos tiesiasi prie naujos knygos, kyla kraujospūdis, rausta skruostai, sužvilga akys.

Todėl šiandien vieša atgaila. Ir receptas. Iš knygos!

Tik ar privalu prisipažinti, kad į knygą ir receptą atviliojo įrašas tinklaraštyje?

D'oh!

Imbierinė bananų duonelė su juoduoju šokoladu

Reikės:

trijų nemažų gerai prinokusių bananų

dviejų kiaušinių

85g sviesto

60ml natūralaus jogurto

šaukštelio vanilės ekstrakto

120g cukraus

žiupsnelio druskos

pusės šaukštelio kepimo miltelių

220g miltų

dviejų - trijų saujų kristalizuoto imbiero gabalėlių (jeigu nerasite pirkti, improvizuokite: šviežią imbiero šaknį supjaustykite gababėliais, suberkite į puodą su šiek tiek vandens ir keliais šaukštais cukraus, pavirinkite, kol gausite tirštą sirupą, atvėsinkite ir naudokite. Nevisai tas pats kaip kristalizuotas imbieras, bet ne mažiau skani versija!)

poros saujų gabalėliais supjaustyto juodo šokolado

Gaminame:

Bananus sutriname šakute. Sviestą ištirpiname mikrobangų krosnelėje.

Kiaušinius lengvai paplakame, supilame jogurtą, trintą bananą, sviestą, cukrų ir vanilės ekstraktą. Išmaišome.

Įsijojame miltus ir kepimo miltelius. Įberiame druskos. Išmaišome.

Suberiame imbierą ir šokolado gabalėlius. Išmaišome.

Orkaitę įkaitiname iki 180 laipsnių karščio.

Tešlą sukrečiame į riebalais išteptą kepimo formą.

Kepame apie valandą, arba kol įkištas peilis išliks sausas. Jei viršus ims ruduoti per anksti, kepimo pabaigoje pridengiame aliuminio folija.

Skanaus!

Ir linkėjimai knygų mugei!

Šaltinis: Molly Wizenberg (2009), A Homemade Life: stories and recipes from my kitchen table (New York: Simon & Schuster).

Kava, vaškės ir obuolių pyragas bei 7 tiesos arba ne

2011-01-22T15:37:00.001Z

Kad jau merginos taip gražiai apdovanojo (Ačiū! Ačiū! Ačiū!),

nelieka nieko kita kaip atsinešti puodelį kavos, gabalėlį pyrago, įsijungti kompiuterį, pasukti galvą ir surašyti septynias tiesas apie save.

1) Gimiau ir užaugau Utenoje. Nors, meluoju. Gimimo liudijime įrašyti Sudeikiai. Vienas gražiausių miestelių pasaulyje, šalia myliausio Alaušo ežero, po kurį kažkada ropojau, vėliau išmokau plaukti, o tada jau plaukiojau ir plaukiojau turbūt kiekvieną vasaros atostogų dieną. Beje, vakar sporto klubo instruktorius labai gyrė mano chest stretch. Sakė, negali būti, kad visą dieną klapsiu kompiuterio klavišais. Ha! Ačiū, Ežere!

2) Galėjau tapti aktore. Buvau gavusi rimtą pakvietimą studijuoti aktorystę, bet pasakiau ne. Nesigailiu, bet kartais pagalvoju, o jei būčiau sutikus?! Įdomu, kokiam pasaulio kampe dabar gyvenčiau, ką veikčiau, kas būčiau?

3) Niekada nesu išvažiavusi, išplaukusi ar išskridusi iš už Europos ribų. Gėda palėda.

4) Esu labai prasta draugė-per-atstumą. Neatrašau laiškų, nesėdžiu skype. Viskas todėl, kad esu chroniška atidėliotoja. Vėliau/rytoj/poryt/kitą savaitę – va kokia siaubinga mano mantra kasdieninė. Užskaitom kaip punktą (5)?

6) Dievinu arbatą. Į naujus namus atsivėžiau tik dvi dėžes arbatos, nes visas kitas išdalinau draugams. Tai žinodamas darbinis secret santa padovanojo didelį arbatos puodą ir arbatėlių kolekciją. Ačiū jam!

7) Negeriu pieno. Užtat mėgstu kefyrą. Su karštom bulvėm ir krapais. Nirvana!

Dabar skambant būgnams reikia apdovanojimą perdovanoti kažkam kitam. Kažin, ar beliko bent vienas neapdovanotas tinklaraštis Lietuvos pabangėj?

Turbūt, kad ne, todėl tituliuką ir karštus linkėjimus perduodu be galo šiltam, gražiam ir tikrai stilingam blogui po Londono saule – Manomine. Beje, man rodos, mes dabar net dar labiau kaimynės ;-)

O dabar apie fantastišką Varškės ir obuolių pyragą. Receptą nusižiūrėjau iš Beatos draugės Vilmos. Beveik nieko nekeičiau, tik naudojau riebią varškę ir ne tris, o du kiaušinius, nes pabijojau, kad įdaras išplauks (bet kitąsyk turbūt mušiu visus tris!). Tad nedubliuosiu ir neperrašinėsiu. Spauskit nuorodą ir junkit orkaites! Labai paprasta, o kaip skanu!!!

Ir šiaip, kad pyragas pavyko, supranti, kai tavo kambariokės ir visos jų draugės jau po pirmo kąsnio meldžia recepto. Kambariokės ir jų draugės, kurios šiaip negamina.

Geros Nuotaikos Granola

2011-01-16T19:16:00.003Z

Pakalbėkim apie nuotaiką.

Ar jums reikia ypatingos nuotaikos maisto gaminimui?

Man – taip. Galiu visą savaitę svajoti apie laisvą vakarą, kurio metu išbandysiu seniai nusižiūrėtą granolos receptą, bet kai tas vakaras visai netikėtai ima ir išpuola – tiksliau, dėl kažkieno kaltės pranyksta seniau numatyti planai, – mane pakeri dėdė apmaudas ir iki virtuvės man kaip iki mėnulio. Nenoriu.

Maisto gaminimui man reikia nuotaikos. Kai ryte už lango žadina patarškos paukščiai, kai geriausia draugė pažeria visą glėbį komplimentų (R., tu nereali!!!), kai pusę nakties prasisukus šokių aikštelėj naktiniame autobuse susipažįstu su žaviais kaimynais, tada man labai norisi atsiversti mylimiausią tinklaraštį/knygą/žurnalą, besti pirštu į kažkada seniai seniai pasižymėtą receptą, bėgti į virtuvę ir, skambant regio muzikai (mūsų senas magiukas tepagauna regio radijo stotį, kuri kas pusvalandį groja mano mėgstamiausią reklamą ‘come back to Jamaaaaica… come back to your peeeeopleee.. your country neeeeeds you…’), pjaustyti, berti, maišyti, žerti, uosti….

Ir tada po namus pasklinda (kartojuosi, bet gi tikrai – sklinda!) labai pyragiškas kvapas, o kaimynai trina rankas ir kaičiasi arbatą (oops!). Aš gi traukiu lauk didžiulę skardą šviežutėlės granolos ir dar šiltą vėsinu gaiviu jogurtu. Ummmhhh… štai koks geros nuotaikos skonis.

Geros Nuotaikos Granola

Visų ingredientų kiekiai iš akies, o ir patys ingredientai (na, gal išskyrus avižas, aliejų ir klevų sirupą) - jokiu būdu neprivalomi. Siūlau eksperimentuoti, dėti ką mėgstat ir turit, praleisti ko nemėgstat arba neturit. Kitaip tariant, begalinė erdvė improvizacijai!

Reikės:

stiklinės avižų, skirtų avižų košei

3/4 stiklinės grubiai (į dvi – tris dalis) supjaustytų migdolų (arba kitokių riešutų)

3/4 stiklinės kokoso drožlių

po porą šaukštų moliūgų, saulėgrąžų ir linų sėklų

šaukštelio cinamono

žiupsnelio rupios druskos

dviejų – trijų šaukštų alyvuogių aliejaus

dviejų – trijų šaukštų klevų sirupo

stiklinės džiovintų abrikosų

stiklinės džiovintų vyšnių (siūlo recepto autorius) arba spanguolių (siulau aš)

Gaminame:

Avižas, riešutus, kokosą, moliūgų, saulėgrąžų ir linų sėklas sumaišome, įberiame cinamo ir druskos.

Puodelyje sumaišome aliejų ir klevų sirupą, pilame ant avižų mišinio, gerai išmaišome.

Mišinį pilame ant kepimo popieriumi uždengtos skardos, šauname į iki 175 laispnių karščio įkaitintą orkaitę ir kepame apie pusvalandį, arba kol gražiai parus. Karts nuo karto pamaišome.

Traukiame iš orkaitės, įmaišome vyšnias ir/arba spanguoles bei gabaliukais sujaustytą abrikosą.

Viskas! Čiumpame dubenį, pilame jogurtą, kabiname granolą. Likusią atvėsiname ir supilame į granolos indą. Gausime maždaug vieną didelį litrinį stiklainį.

Pradedame geros nuotaikos savaitę!

Šaltinis: Jamie Oliver Jamie’s Food Revolution per Sweet Almandine (fantastiškas tinklaraštis!)

Citrusinis Pyragas. Namams, kurių nereikia jaukintis.

2011-01-08T12:32:00.001Z

Į langą barbena londoniškas lietus, po langu striksi voverė, o aš tarškinu klavišais savo naująjame kambaryje. Spintoje paslėptos kelios dar neišpakuotos dėžės, bet ant staliuko jau garuoja lietuviškų žolelių arbata, lentynoje pagal dydį tvarkingai išrykiuotos trys dėžės (!) maisto gaminimo knygų, po stalu guli pora minkštutėlių šlepečių, kampe vasaros laukia raudonas dviratis.

O didžiulėje virtuvėje (!!) aušta ir savo aromatu kaimynus iš kambarių vilioja Citrusinis Pyragas. Jau nuo pirmo kasnelio gnybšteli liežuvį, kutena gomurį ir kužda ‘dar’

Tegul lyja. Aš namie.

Citrusinis Pyragas

Reikės:

140g miltų

šaukšto su kaupu kukurūzų krakmolo (bet jei neturit - nebūtina)

šaukštelio kepimo miltelių

žiupsnelio druskos

3 kiaušinių

200g cukraus

nutarkuotos greipfruto žievelės

nutarkuotos citrinos žievelės

nutarkuotos apelsino žievelės

šaukštelio vanilės ekstrakto arba vanilinio cukraus

poros šaukštų citrinos sulčių

230ml geros kokybės alyvuogių aliejaus

Aptepimui*:

pusės greipfruto sulčių

pusės stiklinės cukraus pudros

Gaminame:

Kiaušinius išplakame su cukrumi ir nutarkuotomis citrusinių vaisių žievelėmis. Supilame vanilę, įspaudžiame citrinos sulčių. Supilame aliejų. Išmaišome.

Įsijojame miltus, kepimo miltelius ir krakmolą. Įberiame žiupsnelį druskos. Išmaišome.

Orkaitę įkaitiname iki 175 laipsnių karščio.

Kepimo formą ištepame riebalais. Supilame tešlą. Šauname į orkaitę ir kepame apie pusvalandį, kol pyragas kiek parus, o įkištas peilis išlįs švarus.

*Aptepimas čia tikrai nėra būtinas, skanu ir be jo. Bet jei norime dar drėgnesnio pyrago, greipfruto sultis sumaišome su cukraus pudra ir apšlakstome atvėsusį pyragą.

Skanaus!

Šaltinis: Cory Schreiber & Julie Richardson Rustic Fruit Desserts pagal Sweet Amandine.

Atsargiai – karameliniai sezamo sausainiai!

2010-12-13T20:28:00.003Z

Sakykit ką norit, bet kai kiekvienas maisto tinklaraštis puola KEPTI – sausainius, meduolius, tortus, pyragus ir pyragaičius, - supranti, kad neišvengiamai artėja Kalėdos. Su privalomu prieškalėdinio kepimo užkratu, nuo kurio nei vaistų, nei imuniteto aš tikrai neturiu. Atrodo, galėčiau kokią savaitę nekelti kojos iš namų ir kepti kepti kepti!

Deja! Darbo ir nedarbo kalendorius perpildytas iki paraščių, o aš vis dar laukiu laisvesnio vakaro kalėdinių dovanų medžioklei! Taigi apie valandas virtuvėje tegaliu pasvajoti, bet tai nereiškia, kad dabar šalia neturiu krūvėlės tąsiai traškių (aha!) karamelinių sezamo sausainių (alternatyvus pavadinimas: tik-nekepkit-vieni-namie-nes-viską-suvalgysit-nesakykit-kad-neperspėjau)!

Oi galėčiau dar visą sąrašą pagyrų prirašyti, bet… kaip ir Luisa iš Wednesday Chef, paragavau ir likau be (protingų) žodžių…

Karameliniai sezamo sausainiai

Reikės:

pusantro šaukšto sviesto (kiek vėsesnio nei kambario temperatūros)

stiklinės šviesiai rudo cukraus

kiaušinio

2 šaukštų miltų

pusės stiklinės sezamo sėklų

šlakelio vanilės ekstrakto

žiupsnelio rupios druskos

Gaminame:

Sviestą ištriname su cukrumi iki smėlį primenančios konsistencijos.

Įmušame kiaušinį, gerai išmaišome.

Suberiame miltus, sezamo sėklas, druską, vanilės ekstraktą ir viską gerai išmaišome.

Kepimo skardą užtiesiame kepimo popieriumi (būtinai!). Dedame nedidelį šaukštą tešlos ir peiliu kiek palyginame. Būtinai paliekame didelius tarpus, antraip gausime vieną didelį sezamo saisainį (nors kas čia blogo??).

Šauname į iki 175 laipsnių įkaitintą orkaitę šešioms minutėms, kol švelniai rustels. Kita vertus, laikas priklausys nuo jūsų orkaitės ir norų – trumpiau kepti sausainiai bus tąsesni, ilgiau – traškesni, bet jokiu būdų nepalikite per ilgai, nė nepajusite, kaip sudegs (arba pajusite per vėlai ha ha!).

Traukiame lauk ir su visu kepimo popieriu dedame ant aušinimo grotelių. Karšti sausainiai bus itin trapūs. Po keleto minučių aušinimo atsargiai nuimame nuo kepimo popieriaus. Štai ir viskas!

Ragaujame, dar vieną, ir dar.. na dar vieną.. ai gal nesakykit nieko namiškiams, iškepsit dar… ;-)

Šaltinis: Gourmet Cookie Book iš The Wednesday Chef.

Guacamole, arba žiupsnelis žalumos žiemą

2010-12-12T14:09:00.004Z

Net nežinau nuo ko pradėti. Kaip rašyti. Kaip fotografuoti. Tik gaminti nepamiršau. Ir noras grįžti čia auga nebe dienom, o minutėm!

Ir dabar jau tikrai žinau, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera (kad ir kaip banaliai tai skambėtų!); kad gyvenimas pilnas staigmenų ir kad užsivėrus vienoms durims atsivera galybė langų ir net vartų! O kas laukia už jų…?

Kažkada maniau, kad atėjus laikui parašysiu labai gilų ir išmintingą įrašą. Bet jo nebus. Parašysiu tik, jog iš naujo atradau, kad kiekviena diena pilna gali būti kupina didelių ir mažyčių džiaugsmų. Kad man patinka gyventi Londone, kur galima visą šeštądienį praleisti tyrinėjant šokolado ir prieskonių parduotuvėles, ragaujant citrininius makaronus, varvinant seilę maisto knygų knygynuose, siaubiant maisto turgus. O grįžus nukloti stalą siaubimo rezultatais, atsidaryti butelį vyno, dalintis, ragauti, kalbėti, juokauti, džiaugtis ir daug daug šypsotis!

Kad man patinka.. GYVENTI!

******

Nekada nebūtų šovę į galvą bagetę su šviežiais prancūziškais sūriais pagardinti guacamole. O visgi… tobulas derinys!

Kalendros guacamole pagal E.

Reikės:

daug daug šviežios kalendros

avokadų

raudono svogūno (tiks ir paprastas arba svogūnų laiškai)

pomidorų

citrinos

šlakelio alyvuogių aliejaus ir šlakelio balzaminio arba balto vyno acto (bet mes po ekskursijos į Borough market buvom très chic ir naudojom juoduoju triufeliu pagardintą aliejų, kuris yra ‘OMG!’, bet anaiptol nebūtinas)

česnako miltelių (arba šviežiai spausto/tarkuoto česnako)

druskos

šviežiai maltų pipirų

prieskonių (dar vienas atradimas – Za’tar (dieviškai skanu tiesiog užbarsčius ant bet kokio sūrio!) - bet galite naudoti bet kokius patinkančius prieskonius, pvz džiovintų provanciškų žolėlį mišinį)

Gaminame:

Smulkiai supjaustome kalendrą (sakydama ‘smulkiai’ turiu omenyje be galo smulkiai - pasileidžiam mėgstamiausią dainą ir šokio ritmu smulkinam smulkinam iki jos galo!).

Avokadą perpjauname per pusę, išimame kauliuką, šaukštu išskaptuojame minkštimą, sutriname šakute ir sumaišome su kalendra.

Vel smulkiai smulkiai supjaustome pomidorą ir svogūną. Suberiame į kalendros ir avokado mišinį.

Viską gerai išmaišome, įspaudžiame citrinos sulčių, šliūkštelime aliejaus ir acto, suberiame druską, pipirus, česnaką ir prieskonius, gerai išmaišome. Ragaujame – jei reikia beriame daugiau druskos/prieskonių, pilame citrinos sulčių ar acto. Pasikliaukite savo skonio receptoriais!

Štai ir viskas!

Paklausykit manęs ir darykit taip: šviežia prancūziška bagetė + geras sūris (vakar svaigom nuo camembert ir minkšto ožkos sūrio) + guacamole + žiupsnelis Za’tar. Pažadadu – liksit be žado (atleiskit kalambūrą!) ;-)

Bet tai jokiu būdu nėra vienintelis tokios guacamole panaudojimas. Puikiai tiks gardinti sumuštinius, telpti ant mėsos, gardinti čili troškinį.. žodžiu… naudokite kam tik norite!

Šokoladainis su sūrio pyrago viršūne. Kilniam tikslui.

2010-09-21T22:36:00.001+01:00

Aš turbūt viena paskutiniųjų išbandžiusių garsųjį ‘Deivio’ sūrpyraginių šokoladainių receptą. Vis laukiau progos. Ir sulaukiau. Vakar darbe vyko Cake day (liet. pyragų diena), kurios metu buvom kviečiami atsinešti naminį tortą/pyragą/pyragaičius/sausainius, žodžiu, bet kokį savom rankom pagamintą skanumyną. O čia geroji dalis – kiekvienas nieko neatnešęs, bet skanumynus ragavęs kolega buvo prašomas paaukoti šiek tiek pinigėlių, kurie atiteko Disasters Emergency Committee, kuris šiuo metu renka aukas humanitarinei pagalbai Pakistane. Žodžiu, visi patenkinti – ir kepėjai, turintys proga pademonstruoti savo talentus bei išbandyti seniai nusižiūrėtus receptus, ir smaližiai – juk ne kasdien darbo virtuvėje puikuojasi toks kalnas gėrybių, ir – žinoma – tie, kuriems šiuo metu reikia bet kokios pagalbos.

Kokia idėja! Man rodos, ir Lietuvoje yra visa galybė puikius darbus atliekančių organizacijų, kurioms tikrai praverstų tokia parama. Taigi – kada Jūsų darbovietėje Pyragų Diena?

Šokoladainis su sūrio pyrago viršum

23 centimetrų kraštinės kvadratinei kepimo formai*

Reikės:

Šokoladainio sluoksniui

85g (6 šaukštų) sviesto

115g tamsaus šokolado

130g (2/3 stiklinės) cukraus

dviejų didelių kiaušinių

70g (pusės stiklinės) miltų

šaukšto šokolado miltelių arba geros kokybės kakavos

žiupsnelio druskos

šaukštelio vanilės ekstrakto

~80g (pusės stiklinės) šokolado gabalėlių

Sūrio pyrago sluoksniui

200g kreminės varškės (ypač tinka Philadelphia)

kiaušinio trynio

75g (5 šaukštų) cukraus

šlakelio vanilės ekstrakto

Gaminame:

Virš puodo su nestipriai verdančiančiu vandeniu dedame karščiui atsparų indą - taip, kad šis neliestu vandens –, į kurį suberiame gabaliukais supjaustytą sviestą ir šokoladą. Maišome, kol išsilydys.

Nukeliame nuo ugnies, kiek atvėsiname, suberiame cukrų, įmušame kiaušinius. Išmaišome.

Įmaišome miltus, kakavą ir druską.

Supilame vanilės ekstraktą ir šokolado gabaliukus. Išmaišome.

Kepimo formą nuklojame riebalais pateptu kepimo popieriumi. Supilame šokoladainio tešlą.

Kitame inde išmaišome visus sūrio pyrago ingredientus iki vientisos purios masės.

Sūrio pyrago tešlą grubiai sukrečiame ant šokoladainio sluoksnio ir buku peiliu išvagojame, kad išgautume marmurinį efektą (aš čia padariau klaidą – ne iki galo perskaičiusi instrukcijas, kurios, beje, buvo netikslios, nes kaip tyčia nulūžo Deivio puslapis, tad teko naudotis antriniais šaltiniais, - gražiai užklojau sūrinio pyrago sluosnį ir tik tada pabraukiau peiliu, todėl nuotraukose išvaizda nevisai tokia, kokia turėjo būti).

Kepame iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie pusvalandį, arba kol beveik sukietės viduriukas. Dar karštas jis turėtų būti šiek tiek laisvokas, atšalęs tikrai sustings. Man pakako 20 minučių.

Viskas! Geriausia pjaustyti jau atšalusį, tada mažiau byrės.

Geros Pyragų Dienos!

* Jei naudosite platesnę kepimo formą, siūlyčiau šiek tiek padidinti sūrio pyrago sluosnio kiekį.

Šaltinis: David Leibovitz.

Rudeninė obuolių duonelė

2010-09-17T18:17:00.001+01:00

Nežinau, kaip Jūs, bet aš visai šešiais pojūčiais jaučiu rudenį. Kai rytinis šaltukas priverčia susigūžti, kai žvarbus vėjas užpučia pageltusį klevo lapą, o parduotuvėse atpinga obuolių sultys, žinau – atrėpliojo ruduo.

Atrėpliojo ir atnešė norą įjungti orkaitę. Rezultatas – labai rudeninė obuolių duonelė.

Duonelė, kuri labai lengvai transformuojasi į pyragą arba keksiukus. Teireikia pakeisti kepimo indą.

Duonelė, kurią recepto autoriai siūlo užmaišyti iš vakaro ir nakčiai palikti šaldytuve. Tik nepaaiškina, kodėl. Ir nors, mano nuomone, tas pabuvimas šaldytuve nieko nekeičia, visai smagu grįžti iš darbo žinant, kad tavęs laukia. Kad ir obuolinė tešla. Bei rudens žvarbos išsiilgusi orkaitė.

Obuolių duonelė su riešutais

Reikės:

150g sviesto

125g šviesiai rudo cukraus (jei naudosite baltą – jo reikės gerokai mažiau, nes baltas cukraus kur kas saldesnis už rudąjį)

dviejų šaukštų uogienės (recepte nurodyta braškių uogienė, kurią aš keičiau bruknėm – idealu!)

dviejų kiaušinių

140g miltų

šaukšto kepimo miltelių

šaukštelio malto cinamono

~100g stambiai sukapotų riešutų mišinio (naudojau migdolus, arakades ir graikiškus riešutus, jei būčiau turėjus – dėčiau ir lazdyno riešutus, kurie čia tikrai tiktų)

dviejų obuolių

(recepte nurodyta ir 50g tamsaus šokolado, tačiau, mano nuomone, šokoladas čia visai netiko ir netgi trukdė)

Gaminame:

Kambario temperatūros sviestą, cukrų ir uogienę sutriname iki purios masės. Įmušame kiaušinius ir viską gerai išmaišom.

Įsijojame miltus ir kepimo miltelius, sumaišome. Suberiame cinamoną.

Sudedame stambiais gabaliukais supjaustytą obuolį ir riešutus. Išmaišome ir paliekame šaldytuve kelioms valandos arba nakčiai (nebūtina).

Orkaitę įkaitiname iki 170 laipsnių karščio.

Tešlą sukrečiame į riebalais pateptą kepimo formą (turiu perspėti, kad dėl didelio obuolių kiekio pyragas itin trapus, todėl rekomenduoju formą prieš tai iškloti riebalais pateptu kepimo popieriumi – bus kur kas paprasčiau išimti).

Kepame 50 – 60 minučių, kol gražiai paruduos, o įsmeigtas peilis arba medinis pagaliukas bus sausas arba beveik sausas (dėl iškepusių obuolių).

Paliekame atvėsti bent tiek, kiek turim kantrybės.. Labai jau skanus dar šiltas..

Jaukaus Jums rudens!

Šaltinis: gerokai adaptuota pagal The Hummingbird bakery cookbook (London: Ryland Peters & Small, 2009)

Libanietiškos salotos. Naikinam paskutinius pomidorus!

2010-09-12T22:14:00.003+01:00

Taigi vasara baigėsi, bet šiltnamiai dar linksta nuo pernokusių pomidorų, o daržas pilnas pirmųjų šalnų laukiančių prieskoninių žolių. Ką darom? Tabbouleh!

Tabbouleh yra tradicinės libanietiškos salotos/užkandėlė, populiari visada arabų pasaulyje, o dabar – panašu – privaloma kone kiekvieno angliakalbio virėjo išleistoje receptų knygoje. Ko reikia gaminant tabbouleh? Na, čia turim problemėlę. Reikia bulgar wheat kruopų, kurių ne tik, kad neteko regėti Lietuvos parduotuvėse, bet ir jokiame internetiniame anglų-lietuvių žodyne. (Papildymas: meluoju, skaitykit komentarus!) Bulgar wheat yra į mažus grūdelius susmulkintos apvirtos kvietinės kruopos. Super greitai ir paprastai paruošiamos. Neturim? Nenuleidžiam rankų – šiose salotose jas puikiausiai galime pakeisti kuskusu arba puy lęšiais. Ir dar – kažkodėl manau, kad čia tiktų net… perlinės kruopos. Nebandžiau, bet esu šventai įsitikinusi, kad tiktų. Išbandysiu ir būtinai jums papasakosiu!

Libanietiškos salotos ‘Tabbouleh’

Reikės:

pusės stiklinės bulgar wheat (arba kuskuso, arba puy lęšių)

dviejų-trijų prinokusių pomidorų

didžiulės šluotos šviežių pertražolių

mažytės puokštelės šviežių mėtų

nedidelio raudono svogūno (arba dar mažesnio – balto)

citrinos

alyvuogių aliejaus

rupios druskos

Gaminame:

Paruošiame kruopas: užpilame verdančiu vandeniu ir paviriname ant nedidelės ugnies 5-10 minučių arba tiesiog užpilame verdančiu vandeniu ir paliekam išmirkti bent pusvalandžiui. Jei naudojame kuskusą – užpilame karštu vandeniu arba sultiniu, uždengiame ir paliekame, kad išbrinktų, Jei naudojame lęšius – gerai nuplauname, suberiame į puodą su karštu vandeniu arba sultiniu, įmetame pora lauro lapų ir verdame, kol suminkštės.

Pomidorus smulkiai supjaustome (patartina, nors nebūtina, išpjauti sėklas). Petražoles ir mėtas nuskabome nuo stiebų ir susmulkiname peiliu arba žirklėmis. Itin smulkiai supjaustome svogūną. Viską dedame į salotų indą, suberiame atšaldytas kruopas (kad būtų greičiau galima praplauti šaltu vandeniu).

Užpilame trimis-keturiais šaukštais alyvuogių aliejaus. Išspaudžiame maždaug tiek pat citrinos sulčių. Pasūdome, Paragaujame. Jei reikia – įspaudžiame dar daugiau citrinos. Turėtų jaustis maloni rūgštelė.

Viskas! Labai skanu kaip garnyras žuviai ar mėsos kepsniui. Lygiai taip pat skanu kaip paprastos salotos pietums, nors tokiu atveju mėgstu pagardinti švelniu ožkos sūriu. Skanaus!

Šaltinis: šiek tiek rėmiausi Valentine Warner What to Eat Now. Spring & Summer (London: Octopus, 2009), bet iš esmės receptas - libaniečių liaudies.

P.S. Ne! Nieko nepamiršau! Šaunuoliai lietuviaičiai, būčiau Lietuvoje – mielai šokinėčiau pagal Tris Milijonus! Sveikinimai visiems!

Vis dar noriu atgal, bet nesakysiu. (2)

2010-09-07T19:29:00.001+01:00

Žadėjau pratęsti, tai štai - tęsinys. Nebeverkšlensiu - kiek galima. Baigiu prisijaukinti Londoną. Iš naujo. Šiandien net išgyvenau metro darbuotojų streiką, kuris – tiesa sakant – tikrai nebuvo toks baisus, kaip gąsdino spauda. Nuvažiavau – atvažiavau. Ramu. Gyvenu geroj vietoj.

Užtat sureaguosiu į Dalijos komentarą ankstesniame įraše. Apie lietuvišką maistą. Kurio aš visgi pasiilgstu. Ir jei kažkada ilgėjausi duonos, silkės ar sūrelių, tai dabar jų lengvai surandu šalia darbo esančioje rusiško maisto krautuvėlėje (ten net lietuviško alaus ir giros pilnos lentynos bei šaldytuvai!). Bet yra dalykų, kurių nerasiu net pačioje geriausioje parduotuvėje.

Tarkim, obuolių ir kriaušių iš mamutės sodo, nuo kurio atsiveria fantastiškas vaizdas į sulaukėjusias pievas ir rudens bei vasaros gėrybių kupiną mišką (aš galiu tik įsivaizduoti, kiek krepšių/kibirų baravykų šiuo metu rykiuojasi mamutės virtuvėj ir laukia savo eilės į džiovyklą pečiuj! Vėliau dalis emigruos į Londoną, kur puoš mano baravykinį risotto ir raugintų kopūstų troškinį. O taip!).

Arba pomidorų iš mamos šiltnamio, kuriuos pasigardžiuodami graužia pusės kaiminų vaikai ir kurie KVEPIA POMIDORIŠKAI! (sakykit ką norit, bet čia jokiuose ūkininkų turgeliuose pirkti pomidorai neturi tokio kvapo - geriausiu atveju galima užuosti užuominą). Ir jei negalima nusipirkti, tai bent galima atsivežti. Deja, dežė TOKIŲ pomidorų išgyvena vos porą dienų, o mano žmogus priviliotas TO KVAPO skambina tiesiai į darbą klausdamas, ar tie juodi ir geltoni dalykai irgi valgomi. Reikėjo sakyt, kad ne.

O rytais aš labai pasiilgstu šviežio varškės sūrio, kuris uždėtas ant skrebučio ir pagardintas mamutės bruknių ir kriaušių uogiene yra Dievų Maistas, ir apie kurį nežino, net išgirtoji rusų parduotuvė.. O aš ėmiau ir pamiršau atsivežt.. Užtat turiu visą stiklainį skaniosios uogienės, kuri dūsulingai ilgėdamasi buvusio mylimojo kukliai tenkinasi jogurto draugija.

Antras pagal gerumą varškės sūrio draugas yra rudeninis viržių medus, kuris šią savaitę bendradarbiauja su čiobreliais sunkioje kovoje prieš dar lietuvišką peršalimą. Jau tuoj tuoj finalas. Tik va tokiais tempais ir jis greit paklius į ilgesio sąrašiuką.

O kokio skonio Jūsų ilgesys?

Grįžau. Noriu atgal (1)

2010-09-05T16:58:00.001+01:00

Ką gi. Grįžau. Sujauktu protu, galva, širdim.

Taip jau yra, kad grįžimas kaskart sunkesnis, o mintys apie SUgrįžimą vis sunkiau paslepiamos po lova. Bet viskas taip sudėtinga, kad ieškau ir niekaip nerandu sprendimo, kuris viena ranka maitindamas vilką, kita - glostytų avį.

Kad ir kaip bebūtų, atostogos Lietuvoje atgaiva, tiek širdžiai, tiek akiai, tiek – nepabijokim to žodžio – skrandžiui. Kai po valandos pasivaikščiojimo miške parsineši pora kibirėlių uogų ir maišelį voveraičių, o sodas ir daržas prisipildo rudens gėrybių; atostogos kaime vilioja labiau už gulinėjimą Maldyvuose, o mamutės pridžiovintų ramunėlių, pipirmėčių ir čiobrelių ryšulėlio nemainyčiau į didžiausią maišą levandų ar provanciškų žolelių.

Žinot, vaikystėje labai nemėgdavau nei uogauti, nei grybauti. Bala žino, kodėl. Dabar atrodo – eičiau ir eičiau. Kaip mamutė, kuri entuziazmo kupimu balsu praneša, kad jau pridygo kazlėkų: ‘Nu tai kaip gi neisi? Negi paliksi? O jei baravykai prasidės??? Reikia eit!’

Grybai ilgai negulinėja – keliauja į keptuvę. Ir išvis – nėra nieko skaniau už keptas voveraites su šviežiom bulvėm ir krapais! Ir agurkais, ir pomidorais, kurie nespėjo įlįsti į kadrą. Išdrįskit nesutikt!

Uogos savo ruožtu gula į mamos kepamą varškės pyragą/apkepą, kuris pradingsta greičiau, nei spėji sušukti ‘o galima dar?’

Ar po viso šito galima lengvom kojom lipti į lėktuvą?

Klausimas retorinis. Aišku, kad ne!

|bus daugiau|

Almendrados, arba, Portugališki migdolų sausainiai. Belaukiantiems atostogų.

2010-08-14T14:58:00.005+01:00

Nelieka nieko kito, kaip konstatuoti, kad vasara Londone oficialiai pasibaigė. Už lango vargani septyniolika laipsnių šilumos, lietumi grasinantis dangus ir susigūžę praeiviai.

Graužiu rankų ir kojų nagus, kad pasiėmiau vos savaitę atostogų ir Lietuvos pusėn trauksiu tik kitą savaitgalį. Kažkodėl nujaučiu kiaulystės dėsnį ir mane pasitinkantį apniukusį Vilniaus oro uostą, be krislelio rekordinį laiką trukusios kaitros. Paturėkit ją dar bent porai savaičių, gerai? Labai labai prašau!

O kad nebūtų taip jau labai savęs gaila, aš lendu į virtuvę ir kepu vasaros atostogų skonio sausainius. Beveik tokius, kokius didžiuliais kiekiais pirkom ir valgėm Portugalijos Vila Flor mieste ir jį supančiuose kaimeliuose, kurie garsėja įspūdingo skonio migdolų kepiniais. Ir išvis, apie portugališkus saldumynus galėčiau prirašyti visą straipsnį, bet atidėsiu tai ateičiai. Ypač jei įvykdysim baisiai patrauklų planą bent savaitei pabėgt nuo nykaus angliško rudenio ir išvažiuoti, ten kur vis dar (turėtų būti) šilta.

Almendrados arba Portugališki migdolų sausainiai

porai skardų sausainių (kiekis priklausys nuo dydžio)

Reikės:

200g maltų migdolų (Galima pirkti parduotuvėje arba susimalti patiems. Antrasis variantas ypač rekomenduotinas, nes čia reikėtų kiek rupiau sumalti riešutai, nei rasim parduotuvėse)

200g cukraus

dviejų kiaušinių

citrinos

migdolų papuošimui

1/3 šaukštelio migdolų ekstrakto (nebūtina, bet verta)

gabalėlio sviesto skardos patepimui

Gaminame:

Maltus migdolus sumaišome su cukrumi. Atsargiai nutarkuojame citrinos žievelę ir suberiame į migdolų bei cukraus mišinį.

Atskiriame kiaušinius. Trynius supilame į migdolų mišinį ir gerai išmaišome. Nepanikuojame, jei atrodo, kad kiaušinių gerokai per mažai. Viskas pagal planą!

Baltymus išplakame iki standžių putų ir įmaišome į tešlą. Maišome, kol gausime labai tirštą, ne itin vientisą masę.

Kepimo skardą uždengiame sviestu pateptu kepimo popieriumi (čia atkreipiu jūsų dėmesį, kad sausainiuose nėra nė šlakelio riebalų!)

Formuojame sausainius: tarp delnų suvoliojame kiek didesnį už graikišką riešutą tešlos rutulį, jį suplojame, į viduriuką įspaudžiame migdolą ir guldome ant skardos. Jei reikia, dar kiek paplojame.

Kepame iki 180 laipsnių karščio įkaitintoje orkaitėje apie pusvalandį, kol gausime traškiai tąsius riešutų sviesto spalvos sausainius.

Bom apetite!

Privalau pažymėti, kad paskutinėje nuotraukoje pavaizduoti neteisingi almendrados. Įsinorėjau mažyčių migolinių bučinukų, bet čia priėjo R. ir pareiškė, kad teisingi almendrados privalo būti dideli ir plokšti. Tai va. Nesakykit, kad neperspėjau ;-)

Šaltinis: Adaptuota pagal lapelį iš portugališkos receptų knygos. Niekas nebežino, kurios.

PAPILDYMAS (15/08/2010):

Šiandien vienoje knygoje nužiūrėjau panašų receptą, tik ten siūlo migdolus sugrūsti grūstuvėje su dalimi cukraus, kad išsiskirtų natūralus migdolų aplejus. Manau, tikrai verta išbandyti, jei tik turit nemažą grūstuvę, gal tada skonis bus lygiai toks pats kaip Vila Flor kavinukėse? Lauksiu įspūdžių!

Pupelių, avinžirnių ir fetos salotos. Šiaip.

2010-07-27T21:38:00.001+01:00

Šiaip.

Darbe kažkodėl neatsinaujina Skanių Savaičių sąrašiukas. Fe. Ne tik facebooką blokuoja, bet ir tai. Jaučiuosi mėnuly.
Negaliu klausytis jokių internetinių radijų ar žiūrėti filmukų youtube. ‘Access denied’. Raudonom raidėm. Atėjo metas nusipirkti mp3 grotuvą. Nuobodžiom dienom klausysiuos Spilled Milk. Liežuvis blokuotojams.
Praeitą savaitę nusipirkau tris knygas. Perskaičiau pusantros. Bibliotekines.
Šiemet dar neragavau mėlynių. Nei žemuogių. Nei agrastų.
Užtat suvalgiau tris maišus žirnelių. Deja, šaldytų.
Nuo minties apie šviežias voveraites su bulvėm svaigsta galva.
Žiauriai pasiilgau šviežiai raugintų agurkų su krapais. Ir rūgpienio drebučių.
Iki atostogų Lietuvoje liko mažiau nei mėnuo.

Pupelių, avinžirnių ir fetos salotos su raudonu padažu

Reikės:

pupelių

avinžirnių (naudojau iš skardinės, tačiau – be abejo – galima išsivirti ir patiems. Tik nepamirškit prieš tai išmirkyti!)

fetos sūrio

padažui:

poros saujų saulėje džiovintų pomidorų aliejuje

saujos orkaitėje keptų paprikų aliejuje (nebūtina, beje, tikrai kažkur aprašiau, kaip ruošiu saviškes, bet niekur nerandu.. gal visgi neaprašiau?)

poros skiltelių česnako

šaukšto balto vyno (arba kitokio) acto

maltos rūkytos paprikos (nebūtina)

kajeno (arba paprasto) pipiro

šlakelio harisos (jei mėgstate aštriau)

Gaminame:

Pupeles išverdame sūdytame vandenyje.

Džiovintus pomidorus, paprikas, česnaką ir actą sumalame blenderyje arba trintuvėje. Jei labai tiršta – įpilame šlakelį alyviuogių aliejaus. Suberiame prieskonius. Išmaišome.

Išvirusias pupeles, avinžirnius ir kubeliai supjaustytą fetą suberiame į salotinę, sudedame padažą, gerai išmaišom.

Štai ir viskas. Puikus skonių derinys!

Šaltinis: adaptuota pagal BBC Good Food, August 2010.

Šokoladainis ‘Kolegų Džiaugsmas’

2010-07-22T20:42:00.003+01:00

Vienas esminių nuolatinio darbo pliusų – šalia reguliaraus atlyginimo, išaugusio pasitikėjimo savimi, naujų draugų ir labiau vertinamo laisvalaikio – yra tai, jog vėlai vakare užsinorėjus gabalėlio šokoladainio (a.k.a. chocolate brownie) galiu be jokio sąžinės graužimo nukeliauti į virtuvę, įjungti orkaitę ir .. išsikepti! Nes nepaisant to, jog namuose vėl karaliauju viena, darbe visada laukia keliolika saldumynų mėgėjų, kurie kaskart užmatę papilnėjusį užkandžių staliuką, siunčia susižavėjimo kupinus meilus ir puola į virtuvelę ruošti arbatos su pienu.

Nė neįtardami, kad aš juos.. ehem.. šiek tiek išnaudoju. Man rodos, tai vadinama simbioze, tiesa?

Šokoladainis

~12 gabalėlių

Reikės:

125g nesūdyto sviesto

100g šokolado (nemažiau 70% kakavos masės)

saujelės riešutų (YPAČ skanu su makadamijom (lietuviškai..?), kurie – ar pastebėjote? – kepiniams suteikia kokosinį prieskonį) (nebūtina)

saujelės džiovintų rūgščių uogų (tinka vyšnios, spanguolės, serbentai..) (nebūtina)

dviejų šaukštų kakavos miltelių

šaukšto su kaupu miltų

šaukštelio kepimo miltelių

trijų šaukštų cukraus (arba daugiau, jei naudojate nesaldytą šokoladą)

dviejų didelių kiaušinių

Gaminame:

Sviestą bei šokoladą supjaustome gabalėliais ir suberiame į karščiui atsparų dubenį. Kaitiname virš nepilno puodo palengva verdančio vandens, maišydami, kol ištirps. Nukeliame nuo ugnies.

Suberiame riešutus ir uogas, jei naudojame.

Suberiame kakavą, miltus, kepimo miltelius ir cukrų. Gerai išmaišome. Atvėsiname.

Supilame kiek paplaktus kiaušinius ir gerai išmaišome, kol gausime vientisą masę.

Tešlą supilame į sviestu pateptą arba kepimo popieriumi uždengtą negilią kepimo formą ir šauname į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę. Kepame 15 – 20 min. Skirtingai nei pyragas, šokoladainis neturi pilnai iškepti – įsmeigtas peilis nebus sausas, o viduriukas gali atrodyti kiek skystas, tačiau atvėsęs sustings.

Skanaus!

Šaltinis: adaptuota pagal Jamie Oliver (2009), ‘Cook With Jamie: My Guide To Making You A Better Cook’ (London: Penguin Books).

*******

English version

Chocolate brownies

Melt 125g butter and 100g chocolate (no less than 70% cocoa) over a pan of simmering water and mix until smooth. Add some nuts and dried berries (I used macadamia nuts and dried cranberries). Mix in two spoons of cocoa powder, one heaped spoon of flour and one teaspoon of baking powder (you might want to sift those in just in case). Add about three spoons of sugar – or more, if you have a sweet tooth or using unsweetened chocolate. Cool the mixture. Slightly beat two large eggs and mix in until you get a silky consistency.

Bake in a preheated oven (180 degrees) for about 15-20 min and don’t worry if it seems slightly undercooked - brownie will settle whilst cooling. Allow to cool, get a slice and enjoy!

Adapted from: Jamie Oliver (2009), ‘Cook With Jamie: My Guide To Making You A Better Cook’ (London: Penguin Books).

I scream, you scream.. KAM LEDŲ???

2010-07-18T23:06:00.005+01:00

Taip, žinau, kad karšta. Ir nėra čia ko tokiu oru sėdėti prie kompiuterių, arba suktis karštoje virtuvėje. Na nebent.. gaminam ledus!

Naminiai braškiniai ledai

Reikės:

riebaus natūralaus jogurto (10% riebumo, jei nerasit – imkit paprastą jogurtą – tik jokiu būdu ne beriebį – ir įmaišykit kelis šaukštus grietinėlės)

braškių (ar kitokių uogų)

cukraus

Gaminame:

Braškes supjaustome, sudedame į puodą, užpilame cukrumi ir paviriname 5-10 minučių, kol suminkštės. Nukeliame nuo ugnies, sutriname blenderiu ar tiesiog sutraiškome kočelu. Atvėsiname.

Šį etapą galima pakeisti paprasčiausiu uogiene. Bet su šviežiom uogom skaniau, tiesa?

Pusę braškių įmaišome į jogurtą, paragaujame, jei reikia – įdedame daugiau cukraus (svarbu! – jorturtas turi būti šiek tiek per saldus, ledai visada mažiau saldūs, kol šalti). Sudedame į indą ir dedame į šaldymo kamerą. (Turintieji ledų gamybos aparačiuką jogurto-braškių mišinį pila tiesiai į šaldiklio dubenį ir seka gamintojo instrukciją, neturintieji - skaito toliau)

Maždaug po pusvalandžio traukiam lauk ir gerai išmaišome šakute nepamiršdami suledėjusių kraščiukų. Grąžiname į šaldiklį.

Procesą pakartojame po valandos. Ir dar po valandos. Šitaip sutraiškysime ledukus ir suteiksime mūsų jogurtui ‘ledinę’ konsistenciją.

Viskas! Paliekamame šaldiklyje per naktį arba ilgiau. Kažkur skaičiau, kad šaldiklyje naminiai ledai gali gyventi apie dvi savaites, nors aš nematau priežasties, kodel ne ilgiau. Antra vertus – tiek neišlauksit. Pažadu.

Sukaitom? Traukiam lauk, palaikom kambario temperatūroje apie 10 minučių, kabiname, valgome papuošę likusiu šviežių braškių užpilu. Skanaus!

Beje, skonis kaip tikrų tikriausių ledų. Visai nejogurtiška!

P.S. O aš pradedu dar vieną 37.5 valandų darbo savaitė šaldiklyje. Taip, ilgos kelnės, kojinės, batukai, vilnonis megztinis.. ir nesvarbu, kad už aklinai uždaryto lango +27. Kolėgė dar ir šalikėliu apsimūturiuoja..

Bet sotus alkano neužjaučia, ar ne? ;-)

Sriuba-greituolė tingiems darbadieniams

2010-06-30T21:58:00.001+01:00

Tram pam pam, net nežinau, ką dar papasakot! Puikūs orai, jaukios Rasos, nuostabi maudynių vieta po mėlynu dangum gana netoli namų, vakarinės saulės glostomi parkai, geros knygos, filmai vakare ant sofos, po ilgos pertraukos gautas atlyginimas, aktyvi kultūrinė programa. Ko dar bereik? Laiko!

Nežinau, kaip jūs, bet aš po ilgos darbo dienos nesu nusiteikusi valandų valandas suktis virtuvėje – ypač kai temperatūra joje pavakary tikrai perkopia trisdešimt. Aš tiesiog Noriu Valgyt Dabar. Todėl šita baisiai paprasta sriuba man tapo itin maloniu atradimu. Sumetam viską į puodą, ir jau už penkių minučių čiumpam šaukštus ir sriūbinam apsilaižydami. Siūlau ir jums!

‘Sriuba greituolė’

Reikės:

daržovių sultinio

šviežių tortellini (ieškoti supermarketų šaldytuvuose, jei nerasit – galima naudoti ir džiovintus, kurie – atkreipkite dėmesį – virs kur kas ilgiau) (jei esate toje pačioje balos pusėje, kaip ir aš, dairykitės spinach & ricotta tortellini)

žalio kopūsto (mano kaimynai – dairykitės sping greens, jie čia idealūs)

žirnelių (šviežių arba šaldytų)

geros kokybės pesto (dairykitės specializuotuose gurmanų parduotuvėlėse arba gaminkitės patys, pavyzdžiui taip, – aš naudoju Sainsbury’s Taste the Difference bazilikų ir kedro riešutų Pesto alla Genovese)

Gaminame:

Užviriname sultinį, suberiame tortellini, paviriname pora minučių. Suberiame plonom juostom supjaustytą kopūstą, paverdame minutę. Suberiame žirnelius, paverdame dar minutę. Išjungiame ugnį, įmaišome pora šaukštų pesto.

Viskas! Pilame į dubenėlius, gardiname šaukšteliu pesto, nešame ant stalo, švenčiame prailgusios darbo dienos pabaigą. Skanaus!

Šaltinis: BBC Good Food, May 2010.

P.S. Taste of London reportažas bus, kai atvės orai ir aš prisiversiu prisėst prie kompiuterio :-P

And the winner is….

2010-06-19T20:07:00.001+01:00

Šiandien žvaigždės šypsosi…

…kam?

Sveikinimai Aušrai!

Loterijų dar bus. Man visai patiko :)

Mano knygų kalnas ir mažytė loterija

2010-06-13T18:29:00.001+01:00

Indrės paskleistas virusas pasiekė kone didžiąją dalį lietuvių maisto tinklaraštininkų. Rodomės knygų lentynas, sako ji. Kodėl gi ne, atsiliepiu aš. Tiesa, lentynos neturiu, knygos be jokios tvarkos išdėliotos krūvelėse virš šaldytuvo, spintelių ir net svetainėje ant grindų. Bardakas!

Ir nėra jų tiek, kiek norėčiau.. Nes – amžina bėda – nėra vietos. Praėjo tie laikai, kai pamačiusi patikusią knygą čiupdavau pernelyg negalvodama. Dabar gi kaskart labdaros parduotuvėj ar knygyne mindžiukuoju prie kulinarinių knygų lentynos gerą pusvalandį, vartau, mąstau ir šimtą kartų savęs klausiu – ar baisiai reikia. Na, nebaisiai.. Dedu atgal. Būna, kad nusinešu prie kasos ir vėl grįžtu atgal. Nebaisiai.

Visgi, kartais reikia baisiai. Pavyzdžiui, to, ką rašo žavioji Nigella.

Arba Metų už stalo, kurios taip gyrė visi virtualūs ir realūs draugai. O taip! Giriu ir aš!

Jei kur užmatysit – čiupkit ir Delios Smith Complete Cookery Course. Geriau už googlą!

O šiaip, kiekviena knyga mano kolekcijoj mylima ir skaitoma. Apie kiekvieną šiandien nerašysiu, nes užtruktų pernelyg ilgai, o be to seniai ketinu ‘atidaryti’ knygų skyrelį, kur – kada nors - išsamiai pristatysiu labiausiai patikusias kulinarines knygas.

Beje, pripažinsiu, kad turiu dar vieną išrankumo kaltininką. Biblioteką. Domina kažkokia knyga? Keliauju į nuo vaikystės mylimą vietą, narstau lentynas, prisirenku glėbį ir vartau vartau.. Kadangi čia pasiskolintą knygą galima turėtis beveik pusę metų, to tikrai užtenka, kad perskaityčiau nuo viršelio iki viršelio, išbandydžiau labiausiai dominančius receptus, nusikopijuočiau ar nusirašyčiau itin patikusius. Nors būna ir taip, kad skaitydama suprantu, kad noriu VISKO. Tada telieka užsiminti savo žmogui.. Gimtadieniai ir kalėdos mūsų namuose labai knyginiai.. ;-)

Ir būtent bibliotekos dėka atradau Nigel Slater, kurio rašymo stilius užburiantis ir įkvepiantis, o receptai paprasti, bet anaiptol neprasti. Arba Claudia Roden, kurios kelionės po Rytus veja į vietines arabų parduotuvėles.. O kur dar Simon Hopkinson patarimų kupinus rašinėlius, kuriuos norisi skaityti vėl ir vėl!

Nukopijuoti pasiskolintų knygų puslapiai gula į dryžuotą segtuvą drauge su iš kitų tinklraščių atspauzdintais receptais (nors paskutiniu metu kur kas dažniau naudojuosi delicious ir taupau medžius!) ir laikraščių bei žurnalų išplėšom ir iškarpom. Šeštadieninio Guardian maisto skyrelis – tikras lobis. Nors, visų laimei, beveik viską galima rasti ir internete.

Žurnalai? Perku, bet ne nuolat. Visgi tapau šiokia tokia reklamos auka ir pusvelčiui užsiprenumeravau BBC Food Food. Nesigailiu! Mano nuomone, puikus žurnalas, lenkiantis Olive ar Delicious, kuriuos skaitydavau iki šiol. Štai jums ir rekomendacija!

‘Kulinarinių romanų’ ir panašaus tipo knygų skaitau nedaug. Tiksliau, neskaitau. Mane erzina lėkštokos novelės, dėl herojės pomėgio kepti pyragus tituluojamos ‘maistinėmis’. Next!

Bet kartais padarau išimtį. Štai šiuo metu su didžiuliu malonumu skaitau Anthony Bourdain Kitchen Confidential: Adventures in the Culinary Underbelly ir niekaip nesuprantu, kaip ją galima buvo išversti į lietuvių kalbą! Arba vertėja(s) ignoravo milijoną įvairiausių atspalvių keismažodžių, arba linksminosi juos lietuvindamas! Nagi pasakykit, kaip! Ar – dar geriau – pacituokit ką nors iš skyriaus apie profesionalios virtuvės diskursą. Degu iš nekantrumo!

O štai prieš keletą mėnesių į rankas pakliuvo ne mažiau garsi, netgi ekranizuota Julie & Julia. Suskaičiau visai skaniai. Ne šedevras, žinoma, bet rašyti Julie (beje, jos tikrasis vardas irgi yra Julia!) tikrai moka. Tiesa, kiek mažiau žavėjo nukrypimai apie jos draugių ir draugų meiles, bet bloginimo ir gaminimo dalis man patiko.

Taip taip, knyga ir filmas gerokai skiriasi, tad skaitysis ir mačiusiems pastarąjį. Norit pabandyti? Prašau. Palikit komentarą po šiuo įrašu iki trečiadienio (16d.) ir sudalyvaukit mažytėje loterijoje. Jei nežinot, ką papasakoti, pasisakykit, kokią knygą – jei būtų galimybė – ‘pagamintumėt’ nuo viršelio iki viršelio ir kodėl.

Ir dar – jei nesate vienas iš blogiečių – įrašykite savo elektroninio pašto adresą, kad vėliau nekiltų neskladumų atsiimant laimėjimą, kurį atsiųsiu paštu.

Sekmės!

* Knyga ne nauja, o skaityta, tačiau tebėra puikios būklės.

Rūkytos skumbrės užtepėlė

2010-06-07T19:59:00.016+01:00

Rūkytos skumbrės užtepėlė

Reikės:

~ 200g šaltai rūkytos skumbrės

~ 150g kreminės varškės (Philadelphijos tipo, bet tikrai neverta išlaidauti, imkit pigiausią jos giminaitį lentynoje, o jei gyvenat angliakalbėje valstybėje ieškokite ieškokite soft cheese)

šaukšto ar dviejų grietinės (jei per tiršta)

~ poros šaukštelių trintų krienų (priklausomai nuo stiprumo: krienai neturėtų vyrauti, tiesiog priduoti skanų akcentą - jei esat kur nors 'už balos' labai rekomenduoju creamy horseradish sauce arba creamed horseradish, kurio čia reikės dviejų-trijų šaukštų)

poros šaukštų citrinos sulčių

žiūpsnio šviežiai maltų pipirų

žiupsnelio kajeno pipiro (jei turime)

druskos (nedaug, nes žuvis jau sūroka)

Gaminame:

Visas sudedamąsias dalis sudedame į indą ir sutriname blenderiu. Paragaujame, jei reikia - dedame daugiau krienų, beriame druskos ar pipirų, spaudžiame citrinos sulčių. Jei per tiršta - dedame grietinės ar net natūralaus jogurto.

Labai skanu ant skrebučio duonos. Arba sūrių sausainių - nepamainomas vakarėlių užkandis!

Šaltinis: kažkur kažkada kažką panašaus nužiūrėjau. Nuo tol - improvizacijos.

**********

O rytoj į darbą.....

Žaliasis žirnelių risotto. Vasaros vakarienėms.

2010-06-05T14:10:00.002+01:00

Jau nė nežinau, ką ir pasakotis.. Gal gana girtis apie saulės gėrimą gražiausiuose Londono parkuose su knyga (panašu, jog grįžau į paauglystę, kuomet per vasarą ‘suvalgydavau’ visą kaimo ir dar kaimyninio miestelio biblioteką, dabar siaubiu vietines ir skaitau skaitau skaitau ant žolytės), dėžute alyvuogių & co iš vietinės graikų parduotuvėlės ir šviežiom braškėm iš turgelio. Ko dar norėt?

Tikrai ne kompiuterio – spėsiu dar čia prisisėdėt – tad paskubomis surašau dar vieną žalią šių metų virtuvės atradimą ir puolu laukan!

Trumpai risotto (arba daugiaryžį, kaip kad sako mūsų kalbininkai, bet šiuo atveju aš leisiu sau nesutikti, risotto yra risotto, kaip spagečiai yra spagečiai, o ne kokie nors ilgamakaroniai): – nežinau, tikrai nežinau, kodėl jis apipintas legendomis apie gamybos sudėtingumą. Viskas ko reikia: 1) specialų ryžių (dažniausiai sutinkami Arborio ir Carnaroli 2) gero – o ypač naminio sultinio - (patikėkit, nėra nieko blogiau už risotto paruoštą su pigiausiu parduotuvės lentynoje užsisėdėjusiu sultinio kubeliu) 3) pusvalandžio prie puodo nuolat maišant. Viskas! Jei turit visus tris ingredientus, pagaminti gerą risotto yra juokų darbas. Pažadu!

Žirnelių risotto

keturiems valgytojams

Reikės:

poros šaukštų sviesto

svogūno

300g žalių arba šaldytų žirnelių (jei pirksite šaldytus ir esate kur nors užjūryje, itin rekomenduoju dairytis petits pois – mažyčiai saldūs žirneliai – skanumėlis!)

1.7 litrų daržovių arba vištienos sultinio

350g ryžių

150ml balto vyno

40g parmezano arba Džiugo sūrio

žirnių viršūnėlių lapų papuošimui (angl. pea shoots) (ne tik gražu, bet ir skanu!)

Gaminam:

Sviestą ištirpiname dideliam puode, suberiame susmulkintą svogūną ir kepame ant nedidelės ugnies, kol suminkštės.

Tuo metu apie 100g žirnelių užpilame samčiu sultinio ir blenderiu sutriname iki vientisos masės. Atidedame.

Į iškepusius svogūnus suberiame ryžius, padidiname ugnį ir apkepiname apie minutę. Supilame vyną, maišome, kol vynas nugaruos.

Palaipsniui pilame karštą sultinį – aš paprastai užkaičiu visą puodą sultinio ant gretimos kaitlentės ir palieku ant nedidelės ugnies, kad visada būtų karštas. O tada viskas paprasta – pilu samtį sultinio ir maišau, kol susigeria į ryžius. Tuomet pilu kitą, vėl maišau ir taip toliau, kol ryžiai praras traškumą ir bus išvirę. Jei pritrūksite sultinio, galima įpilti verdančio vandens. Visa tai turėtų trukti apie 20 – 30 minučių. Dėl nuolatinio maišymo risotto įgys tąsią kreminę konsistenciją.

Suberiame žirnius ir žirnių piure. Išmaišome. Išjungiame ugnį. Suberiame sutarkuotą parmezaną, gerai išmaišome ir paliekame uždengtame puode apie pora minučių.

Dar sykį permaišome, paragaujame, jei reikia, pasūdome, ir dedame į serviravimo lėkštės. Puošiame žirnių lapais, galima palaistyti šlakeliu alyvuogių aliejaus.

Skanaus ir gero savaitgalio visiems!

Šaltinis: BBC Good Food, May 2010.

Rabarbarų birėsis. Smaližiams.

2010-05-26T20:34:00.002+01:00

Tęsiu ‘štai kas keliavo mano perpildytame lagamine’ odisėją.

Šįkart apie maišą rabarbarų iš mamutės daržo.

Kvepia vasarom kaime, kuomet sėdėdavau bo obelim su cukrine ant kelių, sauja rabarbarų stiebų rankoje, knyga - kitoje. Ir rabarbarų kompotu, kuris, kažkodėl, turbūt vienintelis dalykas, kuriam naudojamas išsikerojęs raudonšonių vitaminų krūmas patvory šalia šulinio.

Kaži kodėl?

Galėčiau išvardinti krūvą skanumynų, kuriems galima panaudoti šią – turbūt lengviausiai pasaulyje auginamą – daržovę (vaisių? žolę?). Ir jei mamutės daržas būtų kiek artėliau, žinau, virčiau uogienes, kepčiau pyragus, gardinčiau ledus, dažyčiau blynus, ruoščiau įmantriausius desertus, bet – visgi – dažniausiai lepinčiau namiškius rabarbarų birėsiu ;-)

Rabarbarų birėsis (aka rhubarb crumble (angl.))

keturiems valgytojams – *kiekiai iš akies*

Reikės:

Poros stiklinių gabalėliais supjaustyto rabarbaro

3/4 stiklinės cukraus

Keturių šaukštų raudono vyno (galima keisti vaisių – pavyzdžiui, apelsinų – sultimis ar net vandeniu)

Žiupsnelio malto imbiero (nebūtina)

Keturių šaukštų nesūdyto sviesto

Nepilnos stiklinės miltų

Poros šaukštų rudojo cukraus

Graikiškų riešutų (tiks ir kitokie)

Gaminam:

Rabarbarus nuplaunam, nulupam, supjaustom gabalėliais, suberiam į puodą, užpilam cukrumi ir vynu (nebijokit, alkoholio nei skonio, nei kvapo čia tikrai nebus, nes viskas nugaruos, tad receptas tinka ir vaikams). Užvirinam ir verdam neuždengtame puode ant vidutinės ugnies apie 20 minučių, kol rabarbaras patiš, o padažas karamelizuosis.

Šitaip paruoštu rabarbaru galima gardinti ledus, varškę ar jogurtą – gausime puikiausią saldų padažą! Jei namuose šios daržovės perteklius – siūlau pilstyt į sterilius stiklainiukus ir krauti šaldytuvo lentynose!

Tuo metu paruošiame trupinių karūnėlę. Šaltą sviestą pirštais sutriname su miltais, kol gausime smėlio konsistencijos trupinius. Jei reikia – galima papildomai įdėti miltų arba sviesto. Suberiame cukrų ir peiliu pasmulkintus riešutus. Galima įberti cinamono.

Išvirusį rabarbarą pagardiname žiupsneliu malto imbiero (nebūtina) ir pilame į karščiui atsparius indukus ar didesnį indą. Viršų beriame sviestiniais trupiniais. Subėrę daugiau nei pusę, šaukšteliu apspaudžiame, kad priglustų prie įdaro, likusius suberiame nespausdami.

Šauname į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepame apie pusvalandį, kol viršus gražiai parus.

Viskas! Valgom – vasarą – su vaniliniais ledais arba šaltu jogurtu, žiemą – anglišku custard padažu. Bet iki žiemos dar toli, tad apie jį – vėliau!

Skanaus!

Šaltinis: britų liaudies kūrybą ;-)

Duona ‘Viskas Viename’. Lietuviškam piknikui!

2010-05-25T21:46:00.002+01:00

Na ką. Štai ir baigėsi atostogos. Bent jau lietuviškosios. O buvo gerai! Spėjau ne tik gimines bei draugus aplankyti, bet ir užlėkti į jau visų išgirtą Mint Vinetu (prisidedu prie pagyrų – super šauni vietelė, na ir kas, kad garsusis morkų pyragas kiek sausokas pakliuvo, užtat knygų kokių yra!) ir netgi gyvai pasišnekučiuoti su kolegėm blogietėm – žaviąja Egle, šmaikščiąja Violeta, talentingąja Jurga ir nuostabaus grožio sūnelio mamyte – Inga. Tokių šaunių merginų ir puikaus vyno kompanijoje vakaras prabėgo akimirksniu - noriu dar!

Atskriskit į Londoną, ką? Oro kompaniją nurodžiau. O galiu nurodyti ir čia. Pirmą sykį skridau su Star1, ir man labai labai patiko. Ir ne tik todėl, kad registruojanti mergaitė leido iškeliauti su dideliu perviršiu bagažo (apie dešimt kilogramų valgomų lietuviškų gėrybių!) ar kad abu kartus sėdėjau karališkoj vietoj ir visą kelią makalavau kojom. Patiko, nes skrydis buvo tikras malonumas, SU maloniu aptarnavimu, saldainukais, lietuviškais laikraščiais ir apetitą žadinančiu meniu; BE piktųjų rankinio bagažo inspektorių, plastikinių kėdžių, protu nesuvokiamo skrydžio laiko ir planų apmokestintį kelionę pas nykštukus! Ir – svarbiausia – tiesiai į Vilnių! (Ne, niekas man už reklamą nesumokėjo, bet jei mokėtų tai priimčiau. Na bent jau kokios neblogos nuolaidėlės kodą ne tik man, bet ir skaitantiems.. )

O štai jau minėtos registratorės dėka ir šiandienos receptas toks sulietuvintas. Jums jokia naujiena, bet man didžiulis atradimas tie ūkininkų turgeliai Vilniuje. Iš vieno žavaus pardavėjo nusipirkau labai skanaus kumpio (tada atrodė oi kiek daug, o dabar jau baisu, kad mažai!), iš kito – šviežio varškės sūrio, ir abiejų po kamputį sudėjau į šiandienos duoną.

Ir net nežinau kokiais žodžiais jums ją girti. Ajajaj kokia skani! Idealus pasirinkimas piknikui, tingiai popietei prie ežero ar net lauknešėliui į darbą. Paprasta! Efektinga! Du viename! …. Ai.. ne kokia iš manęs piarčikė - štai prašau, išbandykit patys ;-)

Duona ‘Viskas Viename’

Reikės:

tešlai:

1 1/4 stiklinės šilto vandens

šaukšto alyvuogių aliejaus

šaukštelio medaus

pusės stiklinės paprastų kvietinių miltų

pusės stiklinės ruginių miltų (naudoju rupius)

šaukštelio tirpių mielių (galit naudoti kokias tik norit, vadovaukitės pakuotės instukcijomis, aš paskutiniu metu įsimylėjau šiltame saldintame vandenye aktyvuojamas sausas mieles – tiesiog akyse kyla burbuliukai, žinau, kad veikia, o ir šiaip kindina puikiausiai)

1 3/4 stiklinės duoninių miltų (Lietuvoje ieškokite kodo 812D)

šaukštelio druskos

kiaušinio baltymo

kmynų

įdarui:

(galima prifantazuoti ko tik norit, šiandien man norėjosi taip)

lietuviško rūkyto kumpio

lietuviško varškės sūrio

nelietuviško sūrio (užsisėdėjo šaldytuve ;-)

aliejuje marinuotų paprikų*

kaparėlių

aisbergo salotų lapų

Gaminam:

Į šiltą vandenį supilame aliejų ir medų. Išmaišome. Suberiame ruginius ir kvietinius miltus bei mieles. Išmaišome. Uždengiam ir paliekam 5-10 minučių, kal aktyvuosis mielės.

Suberiame duoninius miltus ir druską. Maišom mediniu šaukštu, kol pasidarys per tiršta – tuomet perkeliame ant miltuoto paviršiaus ir minkom rankom. Minkom apie dešimt minučių, tešla turėtų būti gana lipni, bet ne tiek, kad neįmanoma būtų minkyti. Jei reikia – įberiam papildomai miltų. Gavę norimą – elastingą – konsistenciją, perkeliame į aliejumi pateptą indą, uždengiame ir paliekame šiltoje vietoje mažiausiai valandai, kol padvigubės. Asmeniškai aš mėgstu duonos kepimą planuoti taip, kad užmaišiusi tešlą kur nors išeičiau – tarkim, į parduotuvę, arba užsiimčiau kitais svarbiais darbais, jog kiltų kuo mažiau pagundų lįsti prie tešlos per anksti. Kantrybė šiuo atveju – būtinas ingredientas.

Iškilusią tešlą dar sykį paminkome ir, stalo paviršių ištepę aliejumi, nubarstę miltais arba padengę maistine plėvele (taip bus žymiai lengviau duoną perkelti ant kepimo skardos), iškočiojame stačiakampį.

Palikę nemažus pakraščius į vidurį dedame įdarą, o šonuose likusią tešlą supjaustome juostelėmis (štai taip). Užlenkiame stračiakampio viršų, šonines juosteles ir, galiausiai, apatinę kraštinę.

Aptepame kiek paplaktu kiaušinio baltymų, apiberiame kmynais, perkeliame ant sviestiniu popieriumi užtiestos skardos ir, uždengę maistine plėvele, kildiname dar pusvalandį (nebūtina).

Šauname į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepame apie 30 minučių.

Valgom šiltą arba šaltą. O geriausiai – susikraunam pikniko krepšį, skambinam draugams ir lekiam į patį gražiausią parką džiaugtis saule! Nepamirškit peilio ir pjaustymo lentelės! Na dar butėlaitis vyno ne pro šalį.. ;-) Štai ir viskas. Skanaus!

Detaliai iliustruota gaminimo instukcija – Cooking Bread.

* Paprikas supjausčiau stambiais gabalėliais, iškepiau orkaitėje, kol parudavo skūrelės, atvėsinau, nulupau skūreles ir subėriau į stiklainiuką su nuo pirktinių saulėje džiovintų pomirų likusiu aliejaus marinatu. Ten gyveno ir progos pasireiškti laukė jau gerus pusę metų. Idealus dalykėlis greitai sutaisomoms salotoms.

Špinatų virtinukai su gruzdintų šalavijų padažu. Žalia žalia kur dairais!

2010-05-09T14:43:00.002+01:00

Pastariosiom dienom mane užpuolė kažkoks žalumos virusas. Ypač virtuvėj. Negaliu ramiai praeiti pro žirnelius, pupeles, brokolius, savojos kopūstus, cukinijas, agurkus, salotas, špinatus..

Ir dar kažkodėl labai užsimaniau į Italiją.

Rezultatas – vakar ant mūsų stalo garavo labai žali, labai itališki – Špinatų ir ricottos gnocchi. Su sviesto ir gruzdintų šalavijų padažu. Ko dar bereik?

Špinatų ir ricottos virtinukai

(pamaitins tris alkanus valgytojus)

Reikės:

500g špinatų (tūrio atžvilgiu pasirodys labai DAUG, bet suvirę susitrauks kokius penkis kartus)

200g ricottos sūrio (naminės ricottos receptas – Eglės namučiuose. Kita vertus, nebandžiau, bet mielai pabandyčiau keisti lietuviška varške. Gal kiek riebesne..)

dviejų kiaušinių trynių

125g tarkuoto parmezano arba Džiugo sūrio

žiupsnelio malto muskato

druskos, pipirų

trijų šaukštų miltų

Padažui: keturių šaukštų sviesto ir dešimt didelių šviežio šalavijo lapų

Gaminame:

Dideliame puode užviriname vandenį, suberiame pusę špinatų, užverdame, išjungiame ugnį, nukošiame, perplauname šaltu vandeniu (antraip prarasim dalį spalvos), nukošiame, nusausiname popieriniais rankšluosčiais, suberiame į didelį indą.

Procesą pakartojame su likusiais špinatais.

Špinatus pertriname blenderiu. Sudedame ricottą, kiaušinių trynius, parmezaną, prieskonius, miltus ir viską gerai išmaišome. Sudedame į negilų indą ir paliekame šaldytuve porai valandų arba visai nakčiai.

Formuojame virtinukus: kiekvienas tai daro savaip, su laiku rasit jums labiausiai patinkančią techniką, bet man patogiausia taip – šaukštu atsargiai paimu nedidelį kiekį sustingusios špinatų masės, metu į kitą negilų, miltais gausiai pabarstytą indą. Dviejų šaukštų pagalba išvolioju miltuose (na įsivaizduokim – vienas šaukštas ‘spiria’, kitas ‘gaudo’ ir atvirkščiai), sudedu ant miltais pabarstytos skardos ar spintelių paviršiaus.

Turint laiko galima dar sykį paaušint šaldytuve, bet nebūtina.

Puode užverdame nemažą kiekį vandens, pasūdome, suberiame penkis-šešis virtinukus ir verdame ant vidutinės ugnies apie 3-4 minutes, išgriebiame kiaurasamčiu, dedame į lėkštę, uždengiame, kad nešaltų. Procesą kartojame, kol išvirsime visus gnocchi.

Ruošiame padažą – sviestą suberiame į įkaitintą keptuvę, ištirpiname, atsargiai sudedame šalavijo lapus ir kepame, kol sviestas rustels, o šalavijas apskrus. Tuoj pat nukeliame nuo ugnies, antraip rizikuojame sudeginti svietą.

Viskas! Virtinukus dažome į sviesto padažą, valgome užkasdami traškiais šalavijo lapeliais.

Beje, gruzdintas šalavijas man - Metų Atradimas! Jei turit galimybę – būtinai pasisėkit savo darželiuos!

P.S. Nežinau, kodėl bet kitą dieną virtinukai dar skanesni!

Šaltinis: įkvėpta Simon Hopkinson (1994), Roast chicken and other stories (London: Ebury Press), kiekiai stipriai modifikuoti.

Šiltos pieniškos bandelės jaukiems vakarams ir miglotiems rytams

2010-05-07T20:55:00.001+01:00

Nepavyksta man šito recepto įdėt. Vis nesiseka.

Buvau pradėjusi rašyt jau kokius tris kartus ir vis baigiu kažkur vidury minties.

Kad ir šiandien.. sėdu prie kompiuterio, atsidarau Windows Live Writer, surezgu visą pastraipą, pasitikrinu paštą ir – na lyg tyčia! – skubūs reikalai, plūkiausi geras keturias valandas bandydama užsakyti krūvelę trakinio bilietų porai žmonių (kad jūs žinotumėt kiek vargo rasti normalios kainos traikinio bilietą JK!).. Vėliau iš inercijos dar ir į Lietuvą bilietą ‘nukoviau’. Ir užtruko trumpiau, ir kaina ne kažin kiek didesnė. Tai štai. Atvažiuoju!!!

Dabar apie bandeles. Pačios pačiausios! Ir aš žinau, ką sakau, nes bandelės labai mėgstu ir, jei kepu retai, tai tik todėl, kad neturiu valios susilaikyt nesuvalgius perdien!

Britiškosios Hot Cross Buns yra privalomas velykų atributas, bet mano galva būtų didžiulė nuodėmė jas valgyti vos kartą per metus. Skanutėlės dar šiltos, bet nė kiek neprastesnės kitą rytą – perpjautos per pusę, trumpam pašildytos skrudintuve su šlakeliu sviesto ir gabalėliu sūrio. Arba uogienės. Arba ir vieno ir kito!

Pieniškos ‘Velykų’ bandelės

Reikės:

300g duoninių miltų

200g paprastų miltų

45g šalto sviesto

45g cukraus

žiupsnelio druskos

šaukštelio cinamono

žiupsnelio malto muskato riešuto

žiupsnelio malto kvapniojo pipiro

pusantro šaukštelio sausų mielių (arba kitokių – vadovaujamės naudojimo instrukcija)

kiaušinio

275ml pieno

poros saujų razinų ar kitokių džiovintų uogių (pvz spanguolių arba serbentų)

saujelės karamelizuotos apelsino žievelė (nebūtina)

‘Piešimui’: keleto šaukštų miltų ir vandens

Glaistui: 4 šaukštų pieno + dviejų šaukštų cukraus

Gaminam:

Mieles paruošiame pagal naudojimo instrukciją. Jei naudojame sausas mieles – įberiame į šiltą saldytą vandenį ir palaikome šiltoje vietoje, kol viršus pasirengs putele.

Miltus įsijojame į didelį dubenį, suberiame kubeliais supjaustytą svietą ir triname tarp pirštų, kol gausime trupinius. Suberiame cukrų ir prieskonius, mieles, kiek paplaktą kiaušinį ir pieną. Užminkom tešlą. Perkeliame ant miltais pabarstyto paviršiaus ir intensyviai minkom, kol gausim vientisą elastingos konsistencijos tešlą. Įminkome razinas ir apelsino žieveles.

Sugražiname į dubenį, uždengiame virtuviniu rankšluosčiu arba virtuvine plėvelė ir paliekame šiltoje vietoj bent valandai, po kurios tešlos gumulas turėtų padvigubėti. Jei nerandate jokios kitos šiltos vietelės – įjunkite orkaitę, nustatykite žemiausią temperatūrą ir palikite tešlos dubenį pravėrę orkaitės dureles.

Dar sykį išminkome tešlą ir suformuojame bandeles. Sudedame ant aliejumi pašlakstytu kepimo popieriumi užtiestos skardos, uždengiame maistine plėvele, kildiname šiltoje vietoje pusvalandį.

Įjungiame orkaitę, nustatome 200 laipsnių temperatūrą.

Ruošiame papuošimą – sumaišome keletą šaukštų miltų su vandeniu taip, kad turėtume gana tirštą baltą tyrelę. Ją supilame į maišelio kampą, kraštelyje prakerpame skylutę ir piešiame ant bandelių. Tradiciškai – didelį pliusą. Netradiciškai – ką tik norim.

Išdažytas bandeles šauname į įkaitintą orkaitę ir kepame 15 minučių.

Tuo metu ruošiame glaistą: pieną ir cukrų suberiame į nedidelį puodą, užviriname, paverdame pora minučių, kol gausime sirupą.

Iškepusias dar karštas bandeles aptepame glaistu, perkeliame ant aušinimo grotelių.

Namiškių kviesti turbūt nė nereikės. Rasime šalia virtuvės durų startinėse pozicijose – ‘Aš Pirmas!’. Ak tas aromatas!

*****

Žinoma, tradicija Velykimes bandeles puošti kryžiais, bet kaip tikrai pagonė norėjau kažko kito. Ir prisiminiau, kad lietuviai Velykų margučius puošia žalčiukais ir saulytėm. Kodėl gi ne? ;-) (Gražiausios, deja, pranyko pakeliui į fotosaloną :))

Šaltinis: adaptuota pagal Delicious Magazine. Kiek originalesnis variantas - The British Larder.

Vasaros Pradžios Salotos, arba, Noriu savo daržo!

2010-05-03T22:11:00.002+01:00

Praėjusią savaitę džiaugiausi tikrų tikriausiom vasaros atostogom. Gulinėjau parkuose nuogom kojom ir skaičiau knygas. Nes būtent tai man yra vasara – galimybė išsitiesti pievutėje su gera knyga, saulytei maloniai glostant nedrąsiai apnuogintą odą..

Kita svarbi vasaros dalis, žinoma, yra jos gėrybės. Ypač pirmosios. Nedidukės bulvytės, vos prasipūtusioj ankšty tūnantys saldūs žirneliai, plonytės morkos, raudonšoniai ridikėliai, saulėj žaižaruojantys salotų lapai..

Kaip aš norėčiau savo daržo! Basom kojom nutipenčiau į rasa alsuojančia dirvą, išsikasčiau pirmųjų bulvių kelmą, prisiskinčiau glėbį šviežių žirnių ir pupų ankščių, nusiraškyčiau keletą krapų šakelių.. Ir visą birželį valgyčiau Vasaros Pradžios Salotas. Tiesiog taip. Pietums. Vėlyvai vakarienei. Arba kaip garnyrą šalia lietuviškų šašlykų. Juk ir baltai mišrainei reikia poilsio!

Vasaros Pradžios Salotos

Reikės:

pirmųjų bulvyčių

šviežių pupų (tiks ir šaldytos – beje, jos lengviau lupasi)

šviežių žirnelių (tiks ir šaldyti – asmeniškai man netgi skaniau su šaldytais žirneliais, negu ilgiau parduotuvių lentynoj pastovėjusiais ir spalvą bei saldumą prarausiais žirniais)

šviežių krapų (galima keisti šviežiom mėtom – turėsim labai britiškas salotas)

Salotų užpilui:

4 šaukštų alyvuogių aliejaus

šaukšto balto vyno acto

šaukštelio Dijon garstyčių

pusantro šaukštelio grūdėtų garstyčių

žiupsnelio cukraus

Gaminam:

Sūdytame vandenyje išverdame vienodo dyžio gabalėliais supjaustytas bulves.

Tuo metu paruošiame užpilą – visus ingridientus supilame į stiklainiuką, uždarome ir gerai paplakame.

Išvirusias bulves nukošiame, paliekame kiek atvėsti. Suberiame į salotų indą, užpilame salotų padažu ir gerai išmaišome. Svarbu tai padaryti, kol bulvės dar šiltos, taip padažas geriau pasidengs.

Pupas sumetame į verdantį vandenį, palaukiame, kol užvirs, paverdame dvi minutes, išgriebiame, perplauname šaltu vandeniu (kitaip pupelės ir toliau virs nuo savo karščio, ko pasekoje praras spalvą bei formą). Išlukštename ir suberiame į indą su bulvėmis.

Į puodą su karštu nuo pupelių likusiu vandeniu suberiame žirnelius, užviriname, paverdame minutę, nukošiame, perskalaujame šaltu vandeniu. Suberiame pas bulves.

Galiausiai, pakarpome krapų, suberiame į salotas, gerai išmaišome ir nešame ant stalo. Kur nors lauke po obelim..

Skanaus!

Šaltinis: pagal Gordon Ramsay (2008) Cooking for Friends, London: Harper Collins Publishers.

Violetinis receptas tobulo paltuko garbei

2010-04-21T19:14:00.002+01:00

Na moteriškės jūs man pasakykit, aš šitaip būna, ar čia man vienai taip?

Užsukau šiandien į vieną labdaros krautuvėlę ir – oi dievulėliau – garbingiausioj vietoj kabo mano svajonių paltukasdar mano dydžio. Nebūna? Būna būna. Tik labai retai.

Aš jį, aišku pasiėmiau, grįžau namo, susikabinau visus žieminius atributus – kepurę, šaliką, pirštines, kaip priklauso – ir rimtai sakau, imkit atgal tą pavasarį – aš noriu žiemos! Noriu apsirengti savo tobulą paltą ir eiti lipdyt sniego senių!

Nors imk ir skrisk į kokią Aliaską. Negi dabar visus metus reikės progos laukti??

******

Kad laukimas neprailgtų rodau gražios spalvos receptą. Ne, nevisai kaip mano paltukas – anas toks pilkšvai violetinis arba violetinai pilkas. O štai receptas ryškiai...

Ar kada valgėte violetinių morkų?

Ar žinojote, kad pirmosios morkos ir buvo violetinės arba geltonos, o oranžinės – kaip jas pažįstam – buvo išvestos kur kas vėliau – vos prieš kelis šimtų metų? Ir tai dar ne viskas – kai kurių šaltinių teigimu, oranžinės jos ne šiaip, o… Olandijos nepriklausomybės garbei? Įdomu, tiesa?

O skonis? Skonis nustebino. Pasirodo šios morkos nuo mums įprastų skiriasi ne tik spalva, bet ir skoniu. Asmeniškai man priminė morkų ir burokėlių mišinį. Ar pirksiu vėl? Žinoma! Ir ne vien sriubai. Labai skanios jos ir paruoštos pačiu paprasčiausiu būdu – supjaustytos gabalėliais, pašlakstytos aliejum ir druska bei prieskoniais ir pašautos į orkaitę – vienos, arba su draugais (pastarnokai, ropės, paprastosios morkos..). Idealus garnyras.

Na bet šiandien apie sriubą.

Violetinė morkų sriuba (be jokios abejonės receptūra tiks ir pačių paprasčiausių morkų sriubai!)

Reikės:

Poros saujų morkų (violetinių arba geltonų arba oranžinių arba… )

alyvuogių aliejaus

druskos, pipirų

trejeto skiltelių česnako

poros šaukštų sviesto

šlakelio aliejaus

svogūno

kaledros sėklyčių (maltų arba ne)

dviejų-trijų puodelių daržovių sultinio

Papuošimui (nebūtina) – dar viena morka, jei įmanoma - kitokios spalvos

Gaminame:

Morkas nulupame, supjaustome vienodo dydžio griežinėliais, suberiame į kepimo indą, pašlakstom alyvuogių aliejum (reikėtų nepamažint), pabarstom druska ir pipirais, pamaišom, kad lygiai pasidengtų aliejumi ir prieskoniais. Šauname į iki 200 laipsnių įkaitintą orkaitę maždaug valandai, kol suminkštės.

Per vidurį kepimo laiko dar sykį pamaišome ir įmetame neluptas česnako skilteles.

Puode įkaitiname sviestą su šlakeliu aliejaus (šitaip sumažėja tikimybė, kad sviestas ims svilti ir ruduoti), suberiame svogūną ir kalendrą bei kepiname ant vidutinės ugnies, kol svogūnas suminkštės.

Suberiame iškepusias morkas, įpaudžiame česnako skilteles. Išmaišome. Užpilame karštu sultiniu, užviriname. Verdame apie dešimt minučių.

Nukeliame nuo ugnies, sumalame blenderiu. Jei pernelys tiršta – įpilame papildomai sultinio arba vandens. Jei reikia – pasūdome, įmalame dar pipiro.

Papuošimui: morką supjaustome žiedeliais, dedame ant kepimo popieriumi užtiestos skardos, pabarstome druska ir kepame 200 laipsnių karščio orkaitėje apie pusvalandį, kol įgaus traškesį.

Viskas! Pilstome į dubenius, puošiame skirtingos spalvos morkų traškučiais ar petražolės lapeliais. Ragaujame!

Pavalgę dar sykį apsirengiam gražiuoju paltu, pasimaivom prieš veidrodį, pasirodom brangiausiajam, išklausom pareiškimą, kad naujasis-tobulasis-paltas visai toks pat kaip…senasis. Ką???!!!!

Šaltinis: pagal Madalene iš the British Larder.

Vištienos kepenėlių ir džiovintų baravykų paštetas. Romantiškam piknikui parke.

2010-04-19T17:35:00.002+01:00

Oi kaip negerai yra sirgti. Visai negerai.

Nežinau kaip ir kodėl, bet gyvendama JK beveik pamiršau, ką reiškia bjaurios peršalimo ligos, visokios slogos, kosuliai ir temperatūros.. Tad praeitą savaitę gavau tokį nevisai malonų priminimą. Brrr.

Faktas, kad priverstinis namų areštas nėra labai malonus dalykas, kai už lango begėdiškai šypsosi saulė, žydi obelys ir suokia paukščiai. Antra vertus, labai neblogas stimulas greičiau kapstytis iš lovos.

Ta proga vakar mano žmogus ir tokia-beveik-sveika aš išsiruošėme į baisiai gražų Londono kampelį. Neradau jokio internetinio puslapio galinčio atspindėti, kaip Hamstead Heath atrodo pasakiškai gražią pavasario dieną kaip vakar, bet pabandykite įsivaizduoti daug daug saulės, gaivios žalumos su kuokšteliais baltom žiedų kekėm aplipusių vyšnių, pulko vaikų, dar daugiau šunų ir – čia svarbiausia dalis – galybės laimingų žmonių, savo margais paklotėliais nusėjusių kalnus ir klonius. Itin svarbus margo paklotėlio brolis – pinkniko krepšys su gana demonstratyviai kyšančiu vyno butėlaičiu.

Puikiai išnaudodamos savo lokacijos vietą aplinkinės kepyklėlės už nepadoriai didelę kainą siūlo sukrauti padoraus dydžio pikniko rinkinuką su šviežia duona, bandelėm, sūriais, vaisiais, užtepėlėm ir kitu ‘pirštukiniu maistu’ (angl. finger-food) bei butėlaičiu jau minėto vyno arba gaivus limonado. Ir – nenuostabu, turint omenyje bendrą atmosferą ir pavasarinės saulės apsvaigintas galvas – panašu, kad verslas klesti.

Kadangi mano piniginėje – ypač pastaruoju metu – nepadorios sumos nesimėto, ir – sakykit ką norit – savo visada skaniau, kepyklėlėj verta susivilioti tik svaiginančio kvapo šviežia duona, nes visa kita galima sumeistrauti nuosavoj virtuvėj už juokingą kainą. Susidomėjot?

******

Trumpai apie kepenėlių paštetą: čia pateikiu ‘sugrubintą’ ir pagreitintą variantą. Norint geresnio - ‘parduotuvinio’ - rezultato reikia kiek ilgiau pasidarbuoti blenderiu ir gautą masę pertrinti per sietelį, idant atsikratyti visų gabalėlių ir gauti gerokai skystesnį bei lengviau tepamą kepenėlių paštetą. Visgi aš kur kas dažniau renkuosi būtent šį variantą, nes.. ne tik greičiau, bet ir kažkodėl skaniau. Man.

Ir dar, paprastai kepenėlių pašteto receptas baigiamas patarimu viską užlieti išgrynintu sviestu, tačiau tai nėra būtina, jei paštetą ketinate suvartoti per artimiausias pora dienų. Šitaip sutaupysite ne tik porą šaukštų riebalų, bet ir balažin kiek kalorijų ;-)

*******

Vištienos kepenėlių ir džiovintų baravykų paštetas

Reikės:

~110g + šaukšto sviesto

svogūno

skiltelės česnako

~400g vištos kepenėlių

nemažos saujos džiovintų baravykų ar kitų grybų

šaukšto brendžio (galima keisti viskiu)

šaukštelio maltų garstyčių (galima keisti ir skystomis garstyčiomis, tuomet dėsime kiek daugiau)

druskos ir pipiro

Gaminame:

Grybus išmirkome šiltame vandenyje, kol suminkštės.

110g sviesto ištirpiname įkaitintoje keptuvėje, suberiame supjaustytą svogūną ir česnaką. Kepiname ant nedidelės ugnies, kol svogūnai suminkštės ir taps permatomi.

Suberiame nusausintus supjaustytus grybus. Gerai išmaišome.

Vištų kepenėles nuplauname, nusausiname popieriniais rankšluosčiais, supjaustome vienodo dydžio gabalėliais. Suberiame į keptuvę. Kepiname karts nuo karto pamaišydami ir nuolat tikrindami. Kaip visuomet su kepenėlėmis, svarbu tiksliai pagauti akimirką, kada viduriukai praranda rožinę spalvą. Viskas. Nė minutėlės ilgiau, nes perkepusios kepenys įgauną labai nemalonų – kiek kartų – skonį. Supilame brendį, garstyčias, įberiame druskos bei pipirų, dar sykį išmaišome ir nukeliame nuo ugnies.

Kepenėlių–grybų masę kartu su papildomu šaukštu sviesto sumalame blenderyje. Paragaujame. Jei reikia – įberiame daugiau druskos ar pipirų. Jei norite skystesnio ir lengviau tepamo pašteto – pertrinkite per sietelį. Beje, tokiu atveju siūlyčiau pasilikti keletą grybų, juos supjaustyti mažais gabalėliais ir įmaišyti į pertrintą paštetą.

Paštetą supilsytykite į serviravimo indukus arba indą. Jei norite išlaikyti kelioms dienoms – puode ištirpinkite apie 60g sviesto, atvėsinkite ir atsargiai supilkite ant pašteto indelių taip, kad baltos apnašos liktų puodo dugne. Joms mums nereikalingos. Paštetą atvėsinkite šaldytuve.

Štai ir viskas! Paprasta, pigu, bet labai efektinga!

Gerų jums piknikų! Ir nesirkit ;-)

Šaltinis: pagal Angela Griffin.

Jeruzalės artišokų salotos vienišiems (mergaitiškiems) vakarams

2010-04-07T16:03:00.002+01:00

Mano žmogaus darbas toks, kad karts nuo karto tenka išvykti ilgėliau.. Na savaitei. Būna dviems. Tiesa, šiuo metu taip nutinka itin retai, tačiau net ir dabar išgirdę, kad aš ‘viena’ draugės ir draugai nutaiso oi-kokia-tu-vargšė žvilgnį.. kuris mane labai glumina.

Gal kažkam sunku suprasti, bet man kartais visai patinka pabūti vienai. Pagyventi savo ritmu. Vakarieniauti nepaisant laikrodžio rodyklių. Žiūrėti mergaitiškus filmus ar seniai mėgtus serialus – tarkim Roswellą arba paauglystės meilę Hornblowerį. Peržiūrėti krūvą MasterChef per BBC iPlayer. Skaityti iki paryčių. Su taure balto vyno ir krūvele After Eights su lazdyno riešutais (nes kai niekas nemato tai jokios kalorijos nesiskaičiuoja, ar ne? ;-)

Maitintis sriubom ir salotom. Be jokių baimių, kad kažkam atsibodo. Man tai negresia. Salotos – mano galva - idealus mergaitiško savaitgalio vienumoje palydovas. Pavyzdžiui šios – truputį ekscentriškos, truputį gurmaniškos, bet niekada nenuviliančios.

Visai neseniai sužinojau, kad pagrindinis jų ingredientas – jeruzalės artišokai (lietuviškai – topinambai) – visai nesunkiai prieinami ir Lietuvoje. Ypač ūkininkų ar šiaip – daržovių – turgeliuose. Tad, mielos mergaitės, kuo jūs lepsitės kitą vienišai moterišką savaitgalį?

Truputis informacijos – jeruzalės artišokai neturi nieko bendro nei su Jeruzale, nei su artišokais. Balažin kodėl toks pavadinimas, nes išties tai yra saulėgražų šeimos augalo šakniagumbis. Pirkdami stenkitės rinktis kietus gumbus su kuo mažiau atšakėlių – šitaip bus paprasčiau nulupti. Beje, siūlau paskubėti, nes topinambų sezonas tęsiasi nuo spalio iki kovo-balandžio, tad norėdami įsigyti šviežių daržovių tai reikėtų padaryti jau dabar.

Jeruzalės artišokų salotos su ožkos sūriu, lazdyno riešutais ir citrinų užpilu

Reikės:

poros saujų jeruzalės artišokų

saujos lazdyno riešutų

alyvuogių aliejaus

lauro lapo

žiupsnelio druskos

citrinos

trejeto saujų salotų lapų (man skaniausia – jauni burokėlių lapeliai)

gabalėlio kieto ožkos sūrio

šviežiai maltų pipirų

Gaminam:

Topinambus kruopščiai nuplaunam, nulupam, supjaustom vienodo dydžio griežinėliais. Suberiam į kepimo indą, pašlakstom alyvuogių aliejum, įmetam lauro lapą, padruskinam, pamaišom, kad tolygiai pasidengtų ir šaunam į iki 180 laipsnių karščio įkaitintą orkaitę 30-40 minučių, kol taps labai minkšti – maždaug išvirusios bulvės konsistencijos. Maždaug po 20 minučių gerai išmaišom ir sugražinam į orkaitę.

Likus maždaug dešimčiai minučių iki kepimo pabaigos, lazdyno riešutus sumetam į kitą karščiui atsparų indą ir dedam į orkaitę, kad lengvai apskrustų.

Tuo metu paruošiame salotų užpilą – sumaišome keturius šaukštus alyvuogių aliejaus su dviem šaukštais citrinos sulčių, įberiame druskos – paragaujam, jei reikia, koreguojame pagal skonį.

Į iškepusius topinambus įspaudžiame apie pusę šaukšto citrinos sulčių, įberiame šviežiai malto pipiro, pamaišome.

Konstruojame salotas – į serviravimo lėkštę sumetame salotų lapus, pašlakstome salotų užpilu, suberiame iškepusius jeruzalės artišokus, apskrudusius lazdyno riešutus (galima pasmulkinti arba dėti visus), plonomis juostelėmis supjaustytą ožkos pieno sūrį. Dar sykį pašlakstom salotų užpilu.

Viskas! Nešam(ės) ant stalo. Pilam(ės) taurę balto vyno. (Įsi)jungiam gerą filmą ir mėgaujamės vienatve! Juk nekasdien taip! ;-)

Šaltinis: nusižiūrėjau iš River Cottage.

Velykiniai lizdeliai kiškučiams ir smalsučiams

2010-04-03T20:58:00.003+01:00

Žinot, aš visai nenorėjau šįvakar rašyti.. bet jau pasipylė klausimai iš visų pusių tai APrašysiu.

Ir išvis, aš šiemet norėjau apsimesti, kad nėr čia jokių Velykų.. bet atsiverčiau delicious magazine puslapį ir supratau, kad nepavyks..

Tai prasisukau visą dieną virtuvėj, prikepiau ir priviriau visokio gėrio. Dalinuosiu pačiu greičiausiu ir paprasčiausiu. Gal net spės rytoj Jūsų šventinį stalą papuošti!

O aš net nespėjau kaip reikiant nufotografuot, tai planuoju vėliau kiek papildyt šį įrašą. Ateities kartoms.

Smagių švenčių, tvirtų margučių!

Velykiniai lizdeliai

Reikės:

keletos saujų sausų pusryčių (jei esate kur nors už balos balelės – nuodėmė būtų naudoti ką kitą nei shredded wheat, kurie mano galva vien šitam reikalui ir sutverti, nes man asmeniškai kitaip nelabai ir skanūs..)

poros šaukštų sviesto

poros šaukštų kakavos

pusė puodelio kondensuoto pieno

‘kiaušinukų’

Gaminam:

Sviestą, kakavą ir kondensuotą pieną supilame į nedidelį puodą ir šildome kol užvirs. Paviriname pora minučių, nukeliame nuo ugnies.

Dubenyje sutrupinam shredded wheat arba suberiame avižinius dribsnius ar kitokius naudojamus ‘sausus pusryčius’. Užpilame kakavos sirupu. Gerai išmaišome.

Dedame lizdelių masę į popierinius keksiukų popieriukus, viduryje suformuojame duobutę. Į kiekvieną duobutę patupdome po kelis ‘kiaušiniukus’, paliekame vėsioje vietoje, kad sustingtų.

Viskas! Labai skani Velykinio stalo dekoracija, beje, idealiai tinkanti pirmiesiems mažųjų kulinarų eksperimentams virtuvėje.. ;-) Austėja uu-uuu! ;-)

Idėja kilo bevartant delicious magazine.

Šiek tiek šokoladinis torčiukas su Maltesers rutuliukais. Mylimukams ;-)

2010-03-31T23:15:00.001+01:00

Prieš kelias dienas suėjo lygiai labai-gražus-skaičius metų nuo to vakaro, kai pirmą partą susitikome puodeliui kavos Cafe de Paris Dižiojoje gatvėje .. Ir vat po šių labai-gražaus-skaičiaus metų mums vis dar patinka kartu prisėsti jaukioj kavinukėj su mielu puodeliu labai pieniškos kavos Jai arba šokoladinio kapučino Jam. O dar dažniau geriam ją namuose susirangę ant mūsų mažytės sofos su knyga Jai arba žurnalu Jam.

Čia galėčiau prirašyti visą eilę gražių žodžių.. Bet ne. Geriau viską išsakysiu gyvai. Arba pakuždėsiu. Į ausį. Patyliukais ir iš visos širdies.

*****

Puiki proga torčiukui, ar ne?

Torčiukas labai skanus ir baisiai išgirtas. Deja, nežinau, ar 100% įgyvendinamas Lietuvoje, bet čia jau jūs man pasakykit – ar turite galimybę nusipirkti Malteser saldainių? Tai tokie šokoladiniai burbuliukai su traškiu viduriuku ir labai smagia reklamine kompanija – check this out arba čia. Yra dar geresnių, bet ne youtube..

Kitas elementas, kurio čia labai reikia, patikėkit – LABAI, nes būtent jis suteikia šitam torčiukui ypatingą skonį yra – Horlicks (salykinio pieno miltelių???). Prisipažinsiu, iki šio recepto net nebuvau apie šį gėrimą girdėjus, bet dabar žinau, kad vienkartinį mažytį miltukų pakiuką galima rasti kiekviename čionykščiame supermarkete.

Ar galima apsieiti be jų? Žinoma! Bet tada teks pervadinti torčiuką ;-)

Na jei jau viskuo apsirūpinom ir viską išsiaiškinom – skaitom receptą.

Šokoladinis Maltyzerių Torčiukas

Reikės:

Torčiukui

150g šviesiai rudo cukraus

100g paprasto cukraus

trijų kiaušinių

175ml pieno

15g sviesto

dviejų šaukštų Horlicks (žr. paaiškinimą aukščiau)

175g miltų

poros šaukštų kakavos

šaukštelio kepimo miltelių

pusės šaukštelio sodos

Kremui

250g cukros pudros

poros šaukštelių kakavos

45g Horlicks (žr. paaiškinimą aukščiau)

125g kambario temperatūros nesūdyto sviesto

dviejų šaukštų verdančio vandens

Papuošimui

dviejų-trijų mažyčių pakučių Maltesers (žr. paaiškinimą aukščiau)

Gaminame:

Išplakame cukrų su kiaušiniais.

Į puodą ant ugnies supilame pieną, sviestą ir Horlicks milterius bei kaitiname, kol sviestas ištirps, o pienas įšils, bet neužvirs.

Šiltą pieną palaipsniui supilame į kiaušinių masę nuolat maišydami. Suberiame miltus, kakavos miltelius, kepimo miltelius ir sodą. Išmaišome.

Tešlą padaliname į dvi dalis ir supilame į dvi 20cm skersmens riebalais pateptas skardas. Jei – kaip aš – turite daug kepimo formų, bet visos jos skirtingų dydžių – šį veiksmą kartosite du kartus. Šauname į iki 170 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepame apie pusvalandį, kol įsmeigtas medinis pagaliukas arba peilis išlįs sausas. Iškepusius pyragus atvėsiname.

Paruošiame kremą: suberiame cukraus pudrą, kakavą ir Horlicks miltelius į dubenį, atsargiai permaišom. Sudedame sviestą ir intensyviai maišom. Čia labai pravers mikseris arba blenderis. Galiausiai palaipsniui supilam verdantį vandenį ir dar kartą gerai išmaišom, kol nebeliks gumuliukų.

Konstruojame tortą – pyrago puseles pertepame puse kremo, likutį atsargiai paskirstome viršuje. Puošiame maltesers rutuliukais.

Viskas! Gerai paslepiame ir vidury nakties įsliūkinę į svetainę statome vidury stalo, apdėliojame mielais niekučiais ir meilės žinutėm.. Ryte gaunam didelį bučkį ;-)

Šaltinis: pagal Nigella Lawson Feast: Food that Celebrates Life (London: Chatto & Windus).

Skani kelionė po Londono Borough Market

2010-03-27T21:43:00.003Z

Jau taip seniai berašiau, kad oi oi, bet ką padarysi – būna dienų lyg tyčia kai sugriūva kalnai rūpesčių, reikaliukų ir netgi ligų. Bet man viskas gerai. Tikrai. Bet šiandien štai imsiu ir nusižengsiu tradicijai – pirmasis įrašas be recepto, bet užtat su daug nuotraukų. Ką manot?

Sugalvojau pakviesti į kulinarinę kelionę! Ne, nieko pernelyg tolimo. Senasis gerasis Londonas. Turbūt jau ne kartą gyvai matytas ir čiupinėtas. Ir visgi – galėčiau lažintis, kad dar ne viena kertelė taip ir liko neištyrinėta. Pavyzdžiui – ar esate lankęsi garsiajame Borough turguje? Aaa! Štai ir pričiupau! Vietelė retai figuruojanti lietuvaičių ‘būtina pamatyti!’ sąrašiuke, bet jei sekate šį blogą, spėju – tikiuosi! -, kad esate neabejingi gero ir skanaus maisto kasniui. O ką šiuo atžvilgiu gali pasiūlyti Borough Market? Begalo daug!!!

Nagi – pasivažinėkime iki London Bridge metro stoties, išlipkime Borough Hight Street pažymėtu išėjimu ir sekime minią! Vos už kelių žingsnių pamatysime.. užuosime.. įsimanysime…

Užbėgdama smalsuoliams už akių įspėsiu – kainos nėra mažos. Bet įspūdis, pojūtis ir puiki atmosfera, o – galiausiai - galimybė išbandyti ir išragauti aibę gardumynų – visa tai nekainuos nė cento!

Ech kur kitur galima pasimesti aliejų rojuj?

Arba uogienių karalystėj…

Sūrių viešpatijoj..

Riešutų džiunglėse..

Arba svaigiųjų gėrimų oazėj..

Pagrybauti pavasarį..

Pasvajoti apie vasarą..

Pasinerti į prieskoninių žolelių aromatus…

Pasidovanoti levandų puokštę..

Paragauti šviežių austrių su šlakeliu tabasco..

Papliurpti su draugiškais pardavėjais..

Nusipirkti keistų spalvų morkų..

Ar gabalėlį.. kitą… pyrago..

O nusprendus, kad įspūdžių baterija pilnai pakrauta dar vienai darbingai savaitei,

grįžti namo – o gal į viešbučio kambąrį -, atsiriekti šviežios naminės duonos..

..užsitepti triušienos terrine, įsipilti taurę autentiško obuolių sidro..

ir užgesinus visas šviesas bei išjungus visus kitus elektrinius trikdžius bent Žemės Valandą ramiai prisėsti žvakių šviesoje ir pagalvoti apie gyvenimą. Tiesiog taip.. C'est bon la vie?

Visą info apie Borough Market rasite čia

Švelnioji vištienos korma su aromatingais ryžiais. Trumpai teleportacijai į Indiją!

2010-03-08T13:17:00.003Z

Jau rašiau, kad nesu didelė indiško maisto mylėtoja. Visgi to paties tikrai negalėčiau pasakyti apie indų literatūrą! Tarp pačiu pačiausių perskaitytų knygų itin garbingas pozicijas užima net du indų autorių kūriniai. Rohinton Mistry ‘A Fine Balance’ (nepavyko rasti jokios info apie lietuvišką šios knygos leidimą) ir Arundhati Roy ‘Mažmožių dievas’ (angl. The God of small things). Abu labai savotiški, bet nepaprastai įtaigūs, įtraukiantys ir nepaleidžiantys iki pat paskutinės eilutės.. Ir nors daugeliu aspektų šie kūriniais absoliučiai skirtingi – poetiškai moteriška Arundhati vs. iš pažiūros neutralus, gal net abejingas pasakotojas Rohinton, man – visai kitokios kultūros atstovei – abu kūrinius vienija paslaptinga ir užburianti indų kultūra, užliūliuojanti stipria egzotika, nepažįstamom vietovėm, gyventojais, jų tradicijom. Čia nėra pagražintų gyvenimo istorijų, neįtikinančios laimingos pabaigos – abu autoriai nuožmiai negailestingi savo herojams, kurie tampa nuo jų nepriklausančios gyvenimo upės įkaitais. Abiejose nė šlakelio banalybės. Vien spalvingas tačiau negailestingas gyvenimas (o gal ‘likimas’?).

Visgi negaliu nepridurti, kad jei tektų šias knygas kažkaip surykiuoti, Mistry tikrai atsidurtų aukštesnėje pakopoje. Ir jei kas nors nuo manęs priklausytų – nominuočiau jį Nobelio premijai. Užtat drąsiai rekomenduoju visiems bent akies krašteliu besidomintiems Indijos istorija. Arba žmogiškuoju didžiųjų politinių reformų veidu. O jei ne – tuo labiau.

Bet prie ko čia maistas, pasakysit. Ogi prie to, kad skaitydama knygą į ją pasineriu visa esybe. O kadangi paskutinė mano perskaityta knyga taip pat indiška (tiesa, neitin verta atskiro paminėjimo.. juo labiau šalią šiųjų), visą savaitgalį gyvenau, girdėjau, lytėjau ir uodžiau Indiją. Nenuostabu, kad mano virtuvė taip pat užkvipo kardamonu, cinamonu, muskatu, gvazdikėliais bei kitais indiją menančiais prieskoniais, o ant stalo garavo bei alkanus skaitytojus kvietė labai švelnaus skonio kreminė vištienos korma su kvapniais indiškais ryžiais..

Kreminė vištienos korma

(kadangi nesu jokia indiško maisto ekspertė, nurašau originalų receptą su komentarais apie savo modifikacijas)

4 asmenims

Reikės:

700g vištienos be kaulų ir skūros (naudojau vištienos krūtinėlę)

200ml natūralaus jogurto

šaukšto sutarkuoto česnako arba česnako pastos

šaukšto sutarkuoto imbiero arba imbiero pastos

2 šaukštelių maltos kalendros

2 šaukštų ghee arba augalinio aliejaus (naudojau augalinį aliejų)

svogūno

10 nesmulintų juodųjų pipirų

10 žaliojo kardamono ankščių

1 juodojo kardamono ankšties (neturėjau ir nedėjau)

10 gvazdikėlių

cinamono lazdelės

šlakelio muskato

1-2 žaliųjų čilių (neturėjau, tad dėjau džiovinto čili dribsnių)

druskos, pipirų

200ml vandens

70g kreminio kokoso (angl. creamed coconut) (kieta kokoso plytelė, neturint galima keisti koncervuotu kokosų pienu, bet tokiu atveju dėsime kartu su vištyte ir atitinkamai mažinsime vandens)

3 šaukštų maltų migdolų

3/4 šaukštelio garam masala (neturėjau, tad įbėriau žiupsnelį kario miltelių)

žiupsnelio cukraus

šviežios kalendros papuošimui (neturėjau ir nedėjau)

Gaminame:

Iš jogurto, česnako, imbiero ir maltos kalendros užmaišom marinatą. Sudedame stambiais gabalais supjaustytą vištieną ir paliekame šaldytuve marinuotis mažiausiai pusvalandį, o dar geriau – per naktį.

Išimame vištieną iš šaldytuvo ir paliekame kambario temperatūroje, kad atšiltų.

Puode įkaitiname aliejų, suberiame prieskonius. Nors knygoje siūloma juos dėti visus, t.y. nesmulkintus, aš prieš tai berdama į aliejų subėriau į dubenį ir pagrūdau kočelu..

Pamaišome, suberiame smulkiai supjaustytą svogūną, čili ir žiupsnelį druskos. Pakepiname, kol svogūnas parus.

Sudedame vištieną su visu marinatu. Supilame vandenį. Užviriname ir verdame ant nedidelės ugnies apie 15-20 min, kol vištienos gabaliukai išvirs. Neišsigąskite, kad marinate esantis jogurtas išsiskirs ir susigabaluos.. Vėliau to nebesimatys.

Suberiame kreminį kokosą ir maltus migdolus. Išmaišome ir paverdame neuždengtame puode, kol skystis pavirs tirštu padažu.

Suberiam garam masala, cukrų ir smulkiai supjaustytą šviežią kalendą, paragaujame, pasūdome, jei reikia.

Valgome su ryžiais arba roti.

Mes valgėme su aromatingais indiškai ryžiais (receptas žemiau).

Beje, patarčiau pirmiau gaminti ryžius, o vėliau – vištienos korma, nes ryžiai verda kiek ilgiau, bet to sandariai uždengus indą kuriame virė – ilgai išlaiko šilumą ir tampa dar biresni.

Aromatingi ryžiai indiškai

Reikės:

300g basmati ryžių

3 šaukštų alyvuogių aliejaus

svogūno

poros skiltelių česnako

cinamono lazdelės

keleto žaliojo kardamono ankščių

žiupsnelio kumino sėklyčių

žiupsnelio kario miltelių

saujelės pakapotų migdolų

saujelės razinų

850ml vištienos arba daržovių sultinio

Gaminam:

Pamerkiame ryžius 10-15 minučių. Vėliau nukošiame ir nuplauname sietelyje (taip paruošti ryžiai bus biresni).

Puode įkaitiname aliejų, suberiame svogūną, pamaišome, suberiame česnaką, riešutus ir prieskonius. Kepiname, kol svogūnas suminkštės.

Suberiame ryžius ir razinas. Gerai išmaišome. Supilame karštą sultinį. Užviriname, sumažiname ugnį iki minimalios ir verdame uždengtame puode apie 20 minučių retkarčiais pamaišydami. Jei pritrūks skysčio – galima įpilti dar sultinio ar vandens.

Išvirusius ryžius paliekame uždengtame puode dar bent dešimčiai minučių. Prieš tiekdami pamaišome šakute, kad taptų biresni.

Labai skanūs aromatingi ryžiai. Galėčiau valgyti ir valgyti. Net vienus pačius tiesiog taip!

Skanaus! O aš einu suvalgyt likučių, nes už mano nugaros nekantriai trypčioje ir rankovę tąso antrasis valgytojas.. Taip skanu, bet beveik atsiimu savo mintis apie nemeilę indiškai virtuvei ;-)

Šaltiniai:

Vištienos korma – Anjun Anand (2007), Indian Food Made Easy (London: Quadrille).

Indiški ryžiai – pagal Hugh Fearnley-Whittingstall.

Karamelinių obuolių kvadračiukai. Pavasario jausmui pažadint.

2010-03-06T11:42:00.006Z

Kas Jums yra pavasaris?

Maniškis susideda iš dviejų esminių elementų.

Elementas numeris vienas – pavasariniai sportbačiai! Lengvumo pojūtis nuspyrus žieminius batus į kampą ir įsispyrus į lengvutėlius sportinius batukus. O turint omeny, kad didžiąją paauglystės žiemų dalį praklampojau kerzais.. atsiavus pavasarinius batus atrodydavo, kad ne einu, o skrendu.. Pats pavasariškiausias jausmas koks tik begali būti! Lengva lengva ir gaivu..

Elementas numeris du, žinoma, yra dviratis.

Ir nors gyvenant Londone abu labai sėkmingai galima kultyvuoti peržiem, šiuo atveju aš laikausi tradicijų. Sportiniai batukai žiemojo kamarėlėj, o dviratis – kažkieno garaže toli toli. O štai vakar buvo iškilmingas pavasario sezono atidarymas, kuomet įsipyrusi į vienus ir užšokusi ant kito iškeliavau patyrinėti Londono vandens pasaulio..

Man rodos, kažkur jau minėjau, kad JK kone kiekvieną didesnį miestą raižo kanalų sistema, kuria kažkada buvo gabenamos prekės, o dabar plaukioja/gyvena baržų entuziastai. Bet smagiausia tai, kad šie kanalai – o tiksliau takučiai šalia – yra nuostabi vieta pasivaikčiojimams bei pasivažinėjimams, kuomet galima nukeliauti į tolimiausią miesto kampelį išvengiant kelių ir triukšmo. Jau nekalbant apie tai, kad šios vietelės tarnauja ir kaip vietinės gyvunijos prieglobstis - štai vakar važiuodama ir stebėdama antis, gulbes ir voveres (ok, ta gyvūnija nėra labai jau įspūdinga, bet esu mačiusi ir gražuolį garnį bei margaspalvį tulžį), visai užsimiršau, kad esu vieno didžiausio Europos megapolių širdyje.

O kadangi mūsų butukas, kai ir pernykštis namelis, yra visai šalia įvažiavimo į miesto kanalų sistemą – tyrinėjimai prasideda! Kaip ten keistuoliai dainavo..

Apvažiuoki svieeeetą,
Raski savo vieeeetą
Ir laikyki vairą už ragų.

Na o sėkmingai pavažinėjus ir pamankštinus po žiemos miego prisnūdusius raumenukus – anokia čia nuodėmė suvalgyti penktadieninį desertą.. ;-)

Ir žinot ką – nepaisant to, kad tai yra kone paprasčiausias iš visų mano kepinių – mano žmogus niekaip negali jų atsivalgyt.. Na bet kas galėtų jį kaltinti, kai ant stalo vilioja ir nosis kutena švelnutėliai karamelizuoti obuoliai su traškiu sluoksniuotos tešlos pagrindu.. Aš – tikrai ne.

Karamelinių obuolių kvadračiukai

(keturiems ~6*6 cm kvadračiukams)

Reikės:

dviejų didelių arba trijų vidutinio dydžio obuolių (tinkamiausi šiuo atveju – rūgštūs ir tvirti žieminiai obuoliai)

dviejų su puse šaukšto nesūdyto sviesto

4 šaukštų cukraus

šlakelio vanilės ekstrakto arba vanilinio cukraus

2 šaukštų Calvados arba paprasto brendžio arba pvz apelsininio likerio

vieno lapo parduotuvinės bemielės sluoksniuotos tešlos (maniškė 28*21 cm)

cukraus pudros pabarstymui (nebūtina)

Gaminame:

Obuolius supjaustome į ketvirčius, išpjauname šerdis, padaliname į keletą neplonų griežinėlių.

Keptuvėje ištirpiname sviestą, įkaitiname, suberiame obuolių griežinėlius, apkepiname po minutėlę iš abiejų pusių.

Suberiame cukrų, vanilę ir brendį. Karts nuo karto pamaišydami kepame, kol obuolių griežinėliai karamelizuosis, o aplinkinis slystis pavirs tąsia karamele. Jokiu būdu neperkaitiname, antraip karamelė prisvils ir bus karti, tad vos pastebėję sutirštėjusį skystį, išjungiame ugnį ir paliekame atvėsti retkarčiais pamaišydami, kad obuolių gabaliukai tolygiai pasidengtų karameliniu sluoksniu. (Beje, jei keptuvė nedidelė – šį procesą gali tekti pakartoti pora kartų, nes subėrus per daug obuolių šie nekeps, o troškinsis, kol pavirs obuoliene ;-)

Sluoksniuotą tešlą padaliname į keturias dalis. Sudedame ant kepimo popieriumi padengtos skardos. Ant viršaus dedame atvėsusius obuolių griežinėlis, supilame karamelinį padažą. Šauname į iki 180 laipsnių karščio įkaitintą orkaitę, kepame apie 15-20 minučiu, kol rustels kraštai.

Viskas! Apibarstome cukraus pudra, valgome karštus (su kaušeliu vanilinių ledų..) arba šaltus (su puodeliu karštos arbatos..). Skanaus!

Eime švęsti pavasario!

Šaltinis: pagal Michele Carnston (2006), Marie Claire: Comfort. Real simple food.(London: Murdoch Books).

P.S. Kažin ar bereikia pridurti, kad obuolius galima keisti kriaušėmis, ananasais, kitokiais rūgštokais vaisiais - kiek ir ko tik širdis geidžia!

Karamelizuotų svogūnų duoniukai su ožkos sūriu. Kolegoms bevaliams.

2010-03-02T16:23:00.004Z

Ką ten sakiau apie atidėliojimo karalienę..?

Tiek atidėtų darbų, reikalų ir įsipareigojimų, kad vakarais darosi sunku užmigti, o aš eilinį kartą neatsispyriau pagundai pasisukioti virtuvėje.. Turiu net du svarius pasiteisinimus. Mielinių kepinių savaitę ir šaldytuve užsibuvusį ožkos sūrio gabaliuką.. Ne, geležinė valia – ne man. Man – dieviški karamelizuotų svogūnų duoniukai su švelniu ožkos sūrio vidurėliu..

Tad jei esate nors šiek tiek panašūs į mane ir turit neatidėliotino svarbumo reikalų – perspėju – toliau neskaitykit. Bet jei mudu – sielos broliai arba seserys , žinau, ne tik perskaitysit, bet ir lėksit į virtuvę suvilioti niekada nenuviliančios saldutėlių karamelizuotų svogūnų ir lengvai egzotiško ožkos sūrio kombinacijos.

Na, ką aš sakiau…

Karamelizuotų svogūnų duoniukai su ožkos sūriu

Reikės:

200g duoninių miltų

7g greito veikimo sausų mielių arba 14g šviežių mielių

100ml vandens

pusės šaukštelio druskos

šlakelio alyvuogių aliejaus (+kiek daugiau indui patepti)

dviejų didelių arba trijų vidutinio dydžio svogūnų

50g sviesto

šlakelio aliejaus

druskos

šviežiai malto pipiro

gabalėlio varškės sūrio tipo ožkos sūrio (galima keisti kitu stipresnio skonio sūriu)

Gaminam:

Mieles paruošiam pagal instrukcijas ant pakuotės.

Iš persijotų miltų, mielių, druskos, vandens ir druskos užminkom tešlą. Minkom rankomis ant miltais lengvai pabarstyto paviršiaus, kol gausime vientisą ir elastingą tešlos gumulą (mažiausiai 10 min). Įdedam į aliejumi suvilgytą indą, uždengiame virtuviniu rankšluosčiu ir paliekam šiltoje vietoje, kol gerai iškils.

Svogūnus supjaustom, suberiam į puodą su įkaitintu sviestu ir aliejumi. Pabarstome druskos ir šviežiai malto pipiro. Apkepiname ant aukštos ugnies nuolat maišydami, kol rustels, tuomet sumažiname ugnį iki minimalios ir uždengę kepame retkarčiais pamaišydami, kol gražiai karamelizuosis. Atvėsiname.

Iškilusią tešlą padaliname į dvi dalis. Iškočiojame į keturkampį ar stačiakampį. Atsargiai paskirstome atvėsintus svogūnus. Dešiniąjame krašte sudedame storomis juostelėmis supjaustytą sūrį, jo likutį susmulkiname ir nubarstome kartu su svogūnais. Vyniojame nuo dešiniojo šono taip, kad sūrio juostelės liktų vyniotinio centre.

Tą patį darome su likusia tešlos dalimi.

Aštriu peiliu vyniotinius padaliname į dvylika dalių ir dedame į aliejumi išteptas keksiukų formeles. Viršūnėles galima, nors nebūtina, vos patepti alyvuogių aliejumi. Uždengiame virtuviu rankšluosčiu ir paliekame šiltoj vietoj, kol pakils.

Orkaitę įkaitiname iki 190 laipsnių karščio, pašauname duoniukus ir kepame, kol gražiai parus. Maždaug 20 min – priklausomai nuo individualios orkaitės.

Viskas. Verčiam iš skardos ir skanaujam! Man skaniausi dar šilti.

P.S. Manau, kad turėtų iškilti kur kas labiau nei matote nuotraukose.. Neturėjau ne tik valios, bet ir kantrybės pakankamai iškildinti tešlą ;-) Bet nesigailiu. Skonis dėl to tikrai nenukentėjo!

Šaltinis: adaptuota pagal Madalene iš the British Larder.

P.P.S. Atrašysiu aš tuos laiškus. Tikrai atrašysiu. Gal net šiandien. Arba rytoj. Tikrai..

Morkų keksiukai su klevų sirupo glaistu. Visiems gyvenimo atvejams.

2010-02-28T19:46:00.003Z

Pastarosiomis dienomis viskas tiesiog krenta iš rankų. Nebemoku planuoti laiko. Nepavyksta susikaupti ties svarbiais darbais. Po lova guli penkios pradėtos, bet taip ir nebaigtos skaityti knygos, o aš tuoj galėsiu iškilmingai užsidėti atidėliojimo čempionės karūną. Kai reikia nuveikti tiek daug..

Man rodos viskas prasidėjo prieš kelias dienas, kai sužinojau, kad mano beveik rankose turėtas – visomis prasmėmis tobulas - darbas ėmė ir pabėgo. O jis jau buvo spėjęs apaugti svajonėmis ir lūkesčiais. Pirmą sykį rimtai pykstu ant garsiojo credit crunch’o. Ir reikėjo jam prasidėt tokiu netinkamu laiku! Kai formalumu turėjęs būti posėdžiukas pasibaigė labai netikėti ir nemalonia išvada. Nėra pinigų, gal galite palaukti naujų finansinių metų? Hm.. ačiū..

Ir – likimo ironija - skambutis apie tai mane pasiekė vos išsikepus kalną gražuolių keksiukų, kuriuos fotografuoti sutrukdė staiga apniukęs dangus ir į langą užkapsėjęs lietus.. bar bar.. skamb skamb.. darbo nebėr.. Taip greit sugriuvo. Ne viskas. Bet šis tas.

Keksiukai baugščiai sužiuro į mane, nes – neslėpsiu – galvoje užgimė savigailos vakaro vaizdinys.. Krūva keksiukų su skanutėliu frostingu ir pora epizodų ‘nusivylusių namų šeimininkių’..? O gal ne? - atrėžė sąžinės balsas ir per balas nuginė į Lietuvos ambasadą Beatos žiūrėti ;-)

Pažiūrėjau.

Pakrizenau iš Andriaus Užkalnio, nepraleidusio progos dar sykį įkasti literatūros kritikams.

Pagalvojau, kad Beata išties patapo lietuviškąja Delia Smith, staiga sugražinusia tautiečius (nors turbūt reikėtų sakyti – tautietES) į nuosavas virtuves ir supažindinusia jas su avinžirniais, guacamole ir kitais neatrastais skanumynais.

Supratau, kad šituo klausimu dar yra ką veikti – netoliese sėdėjusi mergina, išgirdusi, jog Beata susiduria su sunkumais bandydama nusipirkti lęšių Lietuvoje, išpūtusi akis dirstelėjo į šalimais sėdėjusią moterikę šnibždėdama ‘o kas tie lęšiai?’. ‘Kruopos' – atsake kompanionė. ‘Labai skanios’ – pridūrė. Tuo tarpu mano kaimynė iš dešinės šyptėlėjo iš pastebėjimo, kad viename gerame restorane Vilniuje tiekiamos ir neatsidariusios midijos. ‘Tai negi negali pati atsidaryt?’ – nuoširdžiai nusistebėjo.

Ai bet buvo įdomu. Tik gaila, taip ir neteko pačios knygos rankose palaikyti. Tik per petį paspoksojau į nuotraukas. Gražios!

Bet apie ką aš? Ogi apie tai, kad Beata ir jos vakaras išgelbėjo mano keksiukus nuo nebūties! Kita rytą sąžiningai paspraksėjau fotoparatu ir tadaam! dabar ir jums galiu išduoti begalo skanių keksiukų receptą.

Morkų keksiukai su klevų sirupo glaistu

(maždaug dvylikai didelų keksiukų arba dvigubai daugiau mini keksiukų)

Reikės:

trijų kiaušinių

pusės stiklinės cukraus

pusės stiklinės aliejaus

pusantros ar dviejų stiklinių tarkuotų morkų

šlakelio vanilės ekstrakto

pusantros stiklinės miltų

šaukštelio kepimo miltelių

žiupsnelio maltų gvazdikėlių

žiupsnelio cinamono

smulkiai supjaustytų cukruotų apelsinų žievėlių (angl. candied peel) – nebūtina

galima įberti pasmulkintų graikiškų riešutų

Gaminam:

Kiaušinius ištrinam su cukrum. Supilam aliejų ir vanilės ekstraktą, gerai išmaišom. Suberiam tarkuotas morkas. Dar sykį permaišom.

Suberiam miltus ir kepimo miltelius bei maltus gvazdiklius ir cinamoną. Gerai išmaišom. Tešla turėtų būti grietinės tirštumo. Jei pasirodys per skysta – galima įberti dar miltų.

Jei naudojam, įberiam cukruotų žievelių ir/arba riešutų.

Supilstom į keksiukų formeles, kepam iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 20 minučių arba kol į keksiuką įsmeigtas peilis ar medinis pagaliukas išliks sausas.

Kol keksiukai šąla – paruošiame klevų sirupo užtepą/glaistą.

Reikės:

300g švelnios varškės (angl. cream cheese)

100g kambario temperatūros nesūdyto sviesto

trijų šaukštų cukraus pudros

šaukšto klevų sirupo arba – jei neturit – šlakelio vanilės ekstrakto

Gaminam:

Viską suberiam į indą ir gerai permalam blenderiu arba išsukam mediniu šaukštu. Svarbiausia, kad neliktų sviesto gumuliukų, kurie užkimš dekoracinį maišiuką – jei tokį naudojat.

Beveik viskas! Ataušusius keksiukus (t.y. tuos, kurie išgyveno aušinimo procesą, nes ir kašti jie ojojoj kokie skanūs!) dekoruojam glaistu, mergaitiškos fantazijos vedami puošiam gėlytėm ir karoliukais :P, sudedam į gražiausią lėkštę ir nešam ant stalo!

P.S. Čia reikia pabrėžti, kad iš tų pačių produktų galima kepti ir pyragą, o paruoštu glaistu užtepti viršų arba pertepti biskvitus. Vienintelis skirtumas – pyragas keps apie valandą ar kiek daugiau. Bet bus nemažiau skanu.

Šaltinis:

Kaip ir nėra.. Patį pirmąjį morkų pyragą kažkada kepiau pagal supermamoje rastą receptą (nebepamenu, bet tikrai nenustebčiau, jei jį ten įdėjo Bea), kurį jau seniai pamečiau ir nuo to laiku kepu savaip.

Idėją glaistą paskaninti klevų sirupu pasufleravo Smitten Kitchen.

Gaivios lęšių, moliūgo ir ožkos sūrio salotos. Belaukiant bangų.

2010-02-23T16:42:00.001Z

Kartais atrodo, kad per gyvenimą plaukiu audringa ir banguota jūra. Pakylimai, nusileidimai. Retkarčiais štilis. Juoda, balta. Kartais pilka. O gal aš tiesiog per daug imu į širdį? Jei ryte dar skraidžiau padebesyse, tai vieno neatsargaus žodžio buvo gana nusodinti mane ant žemės. Matyt kažkoks užsisvajojęs programuotojas pamiršo instaliuoti mygtuką ‘ignore’. Nieko.. palauksiu kitos bangos..

******

Nežinau, kaip jums, bet man salotos – pats svajokliškiausias maistas. Lengva. Gaivu. Erdvė improvizacijai. Įmesime pora saujelių lęšių – sotu. Pažaisime spalvomis – gražu. Ko dar bereik?

Lęšių, moliūgų ir ožkos sūrio salotos

(keturiems nelabai alkaniems valgytojams)

Reikės:

moliūgo

didelio raudono svogūno

šlakelio alyvuogių aliejaus

druskos, šviežiai malto pipiro

150g puy lęšių

lauro lapo

dviejų šaukštelių pilnagrūdžių (angl. wholegrain) garstyčių

dviejų šaukštų balzaminio acto

trijų šaukštų alyvuogių aliejaus

didelės saujos šviežių petražolių

trejetos saujų gražgarstės ar kitokių žalių salotų

100g varškės sūrio tipo ožkos sūrio

Gaminam:

Moliūgą supjaustome kubeliais, suberiame į kepimo skardą.

Svogūna supjaustome stambiais griežinėliais, taip pat sumetame į skardą.

Pašlakstome alyvuogių aliejumi, įberiame druskos ir pipirų, viską permaišę šauname į iki 180 laispnių karščio įkaitintą orkaitę pusvalandžiui arba kol moliūgas suminkštės, o svogūno kraščiukai ims ruduoti.

Lęšius nuplauname, verdame pilname vandens puode, kartu įmetę lauro lapą. Apie 20 minučių arba kol suminkštės.

Išvirusius lęšius nukošiame, įmaišome garstyčių, balzaminio acto, aliejaus ir smulkiai supjaustytų petražolių. Beje, jei neturite kurio nors iš šių ingredientų – šią dalį galite praleisti. Tuomet paruoškite paprastą salotų užpilą (3 dalys aliejaus + 1 dalis citrinos sulčių arba balto vyno acto + 1 dalis medaus), kuriuo gausiai palaistykite jau paruoštas salotas.

Į lėkštę suberiame salotų lapus, pašlakstome aukščiau aprašytu salotų užpilu (jei naudojame), ant viršaus suberiame iškepusius moliūgo ir karamelizuoto svogūno gabaliukus, beriame lęšius, viską apibarstome grubiai sulaužyto sūrio gabaliukais.

Viskas. Skanaus! Ir lai jus lydi putotos bangų keteros!

P.S. Savaime suprantama, šios salotos itin pasiduoda improvizacijoms. Ypač skanu įmetus orkaitėje keptų cukinijų ir/arba paprikų gabaliukų!

Įkvėpimo šaltinis: Michele Cranston (2006) “Marie Claire”: Comfort – Real Simple Food (London: Murdoch Books).

Medumi glazūruota ėriuko koja su raudono vyno ir obuolių padažu, libanietiškais ryžiais ir žaliomis salotomis

2010-02-22T17:07:00.003Z

Jau užuodžiu pavasarį! Savaitgalio pasivaikčiojimo metu radome pirmąsias snieguoles! Aplink pumpuruojasi krokai ir narcizai. Ilgėja dienos. Trumpėja naktys. Gerėja nuotaikos. Pavasaris yra gerai!

O štai šiandienos receptas gal ne toks pavasariškas.. bet labai skanus.. Visai atsitiktinau gavau ėrienos, perverčiau krūvą knygų, neradusi nieko, ko norėčiau ‘čia ir dabar’ – sukūriau savo varianta, ir.... mama-mia!.. vieta gardžiausių metų atradimų galerijoje rezervuota! Esate girdėję posakį ‘liežuvį galima praryti’? Man rodos jis čia labai tinka..

Nesuprantu, kodėl ėriena Lietuvoje tokia nepopuliari mėsa. Asmeniškai man ji – viena skaniausių. O šitaip paruošta – ypač. Nė nežinau ką bepridurti ;-)

Medumi glazūruota ėriuko koja su raudono vyno ir obuolių padažu, libanietiškais ryžiais ir žaliomis salotomis

Reikės:

Ėriuko kojos (turėjau pusę – apie 800g)

Šaukštelio cinamono

Šaukštelio kvapniojo pipiro (angl. allspice)

Šaukštelio kumino

Šaukštelio malto muskato

drukos, šviežiai malto pipiro

poros šaukštų alyvuogių aliejaus

šlakelio citrinos sulčių

keturių-penkių skiltelių nelukštento česnako

poros nemažų rūgščių obuolių

kelių šaukštų medaus

pusantros stiklinės raudono vyno (teturėjau butėlaitį raudono vyno su priekoniais (angl. mulled wine), kuris čia tiko idealiai)

pusantro puodelio geros kokybės vištienos sultinio ((jei naudosite sultinio kubelį – dėkite nedaugiau pusės, antraip gali būti per sūru)

Garnyrui:

4 asmenims

Libanietiškiems ryžiams

šlakelio aliejaus

svogūno

100g maltos jautienos

druskos, pipirų

nepilno šaukštelio malto kvapniojo pipiro

nepilno šaukštelio cinamono

nepilno šaukštelio malto imbiero

nepilno šaukštelio malto gvazdikėlio

200g basmati arba ilgagrūdžių ryžių

~300ml geros kokybės vištienos sultinio

saujelės migdolų

saujelės kedro riešutų

Salotoms

žalių salotų lapų (naudojau laukinę gražgarstę (angl. rocket), špinatų ir burokėlių lapelius)

trijų šaukštų alyvuogių aliejaus

nepilno šaukšto balto vyno acto

šaukšto medaus

druskos, šviežiai malto pipiro

Gaminam:

Orkaitę įkaitiname iki 220 laipsnių karščio.

Pasveriam koją, kad žinotumėm apytikslį kepimo laiką (tradiciškai apie pusvalandį 500-čiai gramų + nepilnas pusvalandis, tačiau vadovausimės nuojauta ir reguliariu mėsytės tikrinimu, nes pvz mano dujinė vyryklė nėra labai pajėgi pasiekti aukštas temperatūras, todėl su lentelėmis nors ir pasitariam, bet elgiamės savaip).

Koją įtriname prieskoniais, druska, pipiru, aliejum ir citrinos sultim. Dedam į giloką kepimo indą. Šaunam į orkaitę. Kepam apie 20 minučių.

Obuolius supjaustom ketvirčiais, išimam viduriuką.

Orkaitės temperatūrą pamažinam iki 190 laipsnių. Ištraukiam koją. Palaistom vynu, apverčiam kitą pusę, darsykį palaistom, aptepam šaukštu medaus. Šalia sumetam obuolius ir česnako puseles. Viską šaunam į orkaitę. Kepam toliau*.

Po pusvalandžio veiksmą kartojam – palaistom kepimo inde su mėsos sultimis ir riebaliukais persimaišiusiu vynu (jei atrodys per mažai – galima įpilti dar), atverčiam kitą šoną, užtepam medaus, gražinam į orkaitę dvidešimčiai minučių arba pusvalandžiu, priklausomai nuo kojos dydžio.

Praėjus apskaičiuotam laikui – traukiam koją lauk, smeigiam peilį į šlaunį. Jei išbėgs raudonos ar rausvos spalvos skystis – pakartojam laistymo bei tepliojimo ritualą ir gražiname į orkaitę dar dvidešimčiai munučių.

Jei bėga bespalvis skystis – koja iškepusi. Tokiu atveju išjungiam orkaitę, ištraukiam koją, perkeliam ant didelės lėkštės (idealiu atveju – kiek pašildytos), uždengiam folija ir paliekam pailsėti dešimtčiai minučių, per kurias mėsytė pailsės ir suminkštės.

Tuo metu ruošiam skaniausią pasaulyje padažą.

Kepimo inde likusį skystį supilame į įkaitintą keptuvę. Ten pat per sietelį įtriname iškepusius obuolius ir išspaustas minkštutėles česnako puseles. Supilame vištienos sultinį. Viską užverdame ir nuolat maišydami kaitiname, kol sutirštės. Paragaujame, jei reikia – gardinam druska, pipirais.

Koją nešame ant stalo. Pjaustome. Daliname. Užpilame gardžioju padažu. Valgome su libanietiškais ryžiais, gaiviomis salotomis, užsigerdami taure gero raudono vyno.

*Žinoma, kepant kojai nesėdime rankų sudėję. Ruošiame garnyrą.

Libanietiški ryžiai

Ryžius nuplauname.

Puode įkaitiname aliejų, suberiame smulkiai supjaustytą svogūną, kepame, kol parus.

Sudedame maltą jautieną, gerai išmaišome, kad neliktų didelių mėsos gumulų. Suberiame druską, pipirus ir kitus prieskonius. Gerai išmaišome. Kepame, kol mėsa paskeis spalvą.

Suberiame ryžius. Gerai išmaišome. Supilame sultinį. Užviriname. Verdame uždengtame puode, kol ryžiai išvirs ir sumikštės. Jei matysite, kad trūksta skysčių – įpilkite dar vandens arba sultinio. Jei atrodys, kad per slysta – nudenkite dangtį.

Tuo metu keptuvėje pakepiname kedro ir į kelias dalis supjaustytus migdolo riešutus kol švelniai rustels.

Į išvirusius ryžius suberiame apskudintus riešutus, uždengiame ir paliekame šiltoje vietoje, kol nešime ant stalo.

Žalios salotos su medaus užpilu

Paruošiame salotų užpilą – į nedidelį stiklainėlį supilame aliejų, actą ir medų. Uždarome. Gerai išplakame. Paraugaujame. Koreguojame pagal skonį, įberiame druskos, pipiro. Užpilame paruoštus salotų lapus.

*****

Skanaus! Viskas taip tarpusavyje dera, kad geresnės kombinacijos tikrai negalėčiau įsivaizduoti. Mėsa – ne itin dažnas svečias ant mūsų stalo, bet kai jau pasisvečiuoja tai stengiamės padoriai priimti.. ;-)

*****

Šaltiniai:

Libanietiški ryžiai – Claudia Roden (2005), Arabesque (London: Penguin group) (nuostabi knyga!)

Ėriena – kelių receptų mikstūra su dideliais pakeitimais, tad autorystę prisiimu sau.

Salotos – kokie dar šaltiniai?

Nepaprastai paprasta moliūgų ir saldžiųjų bulvių sriuba

2010-02-17T17:01:00.002Z

Vis dažniau įsitikinu, kad genialiausios skonio kombinacijos slypi pačiuose paprasčiausiuose receptuose. Trys - keturi esminiai ingredientai. Pusė valandos neįpareigojančio pasisukiojimo virtuvėje. Ir viola ant stalo garuoja paprastai nepaprasta.

Ir žinot, būtent tokie patiekalai gaminami vėl ir vėl. Po ilgos darbo dienos, po bemiegės nakties, po pernelyg audringo vakarėlio.. Ar tiesiog. Kai norisi kažko. Nepaprastai paprasto.

Trinta moliūgų ir saldžiųjų bulvių sriuba

Reikės:

šlakelio aliejaus

svogūno

apie 400g moliūgo (naudoju butternut squash)

tiek pat saldžiųjų bulvių

daržovių arba vištienos sultinio

šviežiai malto pipiro

tarkuoto muskato (nebūtina; be to, galima pakeisti mėgstamomis prieskoninėmis žolelėmis)

grietinėlės papuošimui (nebūtina)

Gaminam:

Svogūną apkepinam įkaitintame aliejuje*, suberiam kubeliais supjaustytą moliūgą ir saldžiąsias bulves. Išmaišom. Užpilam sultiniu (tiek, kad apsemtų visas daržoves ir dar pora centrimetrų aukščiau). Užvirinam.

Verdam, kol daržovės suminkštės. Apie 20 minučių.

Nukeliame nuo ugnies. Įberiame pipiro, muskato ar kitų naudojamų prieskonių. Pertriname blenderiu. Paragaujame, jei reikia, pagardiname druska.

Pilam į lėkštės, papuošiam grietinėlės sūkuriukais arba, jei prie stalo laukia mažieji nevalguoliai, linksmais veidukais.

Skanaus!

* Šį žingsnį galima praleisti, tuomet tereikės daržoves užpilti sultiniu ir užvirti. Juk sakiau, nepaprastai paprasta!

Įkvėpimo šaltinis: Nigella Lawson (2007), Nigella Express (London:Chatto & Windus).

P.S. Beje, spalva natūrali. Jokių manipuliacijų.