(Gal net visai) vestuvinis sūrio pyragas

Iki jungtuvių liko du menesiai su trupučiu, galėčiau parašyti darbų ataskaitą, bet deja nelabai yra ką rašyti; panašu, kad labai daug ką paliekam paskutinei minutei.. Na bet, vieta yra, bilietus turim, šeimos nariai bilietus turi (draugai šiuo atžvilgiu baisingai atsilieka), suknelę turim, kostiumą turim, fotografę turim, 10 minučių metrikacijos biure turim, netgi muzikantus turim (nors ne tuos, kurių labai labai norėjau..). Net kvietimus pagaliau išsiuntėm! Žodžiu, kažkaip turbūt vistiek susituoksim. (Ir medaus mėnuo užsakytas!!)

Pats smagiausias darbas iki šiol buvo kvietimų pakavimas ir pašto ženklų klijavimas. Kam gėlės,  kam Mikė Pūkuotukas, kam muzikos albumo viršelis, kam dizainerių drabužiai, žodžiu kiekvieną apkalbėjom ir mano pašto ženklų kolekciją gerokai aptirpdėm, bet tam ji ir buvo skirta. Man baisingai patinka siųsti laiškus, dar labiau – sveikinimus (gauti taip pat!). Netgi lovefilm voką į pašto dėžutę metant širdelė sukirba, - fetišas, ne kitaip!!

 

Grįžtant prie vestuvinių reikalų - lyg tyčia - kažkurį vakarą truputį nerimaudama dėl vangios darbų eigos, atsiverčiau Molly Wizenberg Homemade life ir, beieškodama pyrago recepto, radau:

…if the best day of lives is our wedding day, we thought, what the hell comes afterwards? … We wanted to have a beautful wedding, but we don’t need to be utter perfection. It needed to colebrate what we bring to each other in the truest way possible, with some food and dancing. But it didn’t need to be the best day ever. In fact, we sincerely hoped that, in the long term scheme of things, it wouldn’t be.

Bingo! Susiradau gerą knygą (visokeriopai rekomenduoju!!), susiraičiau ant sofutės ir nusprenžiau, kad tikrai, visai nenorėčiau, kad mūsų jungtuvės pati pačiausia diena gyvenime. Lai būna graži, šviesi ir džiaugsminga, bet tobula..? Nebūtinai.

O prie ko čia sūrpyragis? Na, pvz, prie to, kad būtent sūrio pyragas bus mūsų vestuvinis tortas. Kuris receptas, nežinau, pasitikiu Laura (bet paslapčia galvoju, gal mestelt žinutę su šituo..? PATS skaniausias sūrio pyragas, kurį tik esu ragavusi. Tiesa, pas Laurą, nebandėm, jeigu ką!)

New Yorko sūrio pyragas

Reikės:

Pagrindui

85g sviesto

140g sausainių (labiausiai čia tinka Digestive Biscuits kurie susitrupina į labai smulkius trupinius, praktiškai miltus; lietuviško atitikmenio nežinau, bet girdėjau, kad kiti blogeriai sėkmingai naudoja Selgą)

šaukšto cukraus

Sūrio sluoksniui

900g kreminio varškės sūrio (geriausia - Philladelphia)

250g cukraus

3 šaukštų miltų

1.5 šaukštelio vanilės ekstrakto

tarkuotos vienos citrinos žievelės

1.5 šaukštelio citrinos sulčių

3 didelių kiaušinių + vieno trynio

200ml grietinės

Viršutiniam sluoksniui (jis nėra būtinas, bet aš labai rekomenduoju išbandyti)

230ml grietinės

šaukšto cukraus

2 šaukštelių citrinos sulčių

Gaminame:

Pagrindui ištirpiname sviestą, sumaišome su sutrupintais sausainiais (aš supilu į plastikinį maišelį ir patrankau kočėlu) ir cukrumi. 23cm skersmens pyrago kepimo formą* ištepame riebalais ir išklojame kepimo popieriumi. Sudedame trupinių mišinį ir gerai įspaudžiame pirštais arba šaukštu (dar geriau – abiem). Šauname į 180C laipsnių karščio orkaitę (160C, jei orkaite su fenu) dešimčiai minučių. Paliekame atvėsti.

Įdarui sūrį išsukame su cukrumi, supilame miltus, įberiame druskos ir gerai išmaišome. Įmaišome vanilę, įtarkuojame citrinos žievelę, supilame citrinos sultis. Po vieną įmaišome kiaušinius ir kiaušinio trynį. Supilame 200ml grietinės, dar sykį atsargiai permaišome (bet ne per daug).

Kepimo formos kraštus patepame riebalais (aš tokiems reikalams paprastai naudoju sviestą) ir padengiame kepimo popieriumi. Atsargiai supilame sūrio mišinį ir šauname į iki 240C įkaitintą orkaitę (jei orkaite su fenu, tereikės 200C). Kepame 10 minučių, tuomet sumažiname temperatūrą iki 110C (jei orkaitė su fenu - iki 90C) ir kepame dar 25 minutes. Švelniai krestelėjus kepimo formą pyrago vidurys tebeturi banguoti.

Išjungiame orkaitę ir, jei norime kreminio pyrago, paliekame pyragą orkaitėje su pravirom durim dar dviems valandoms. Jei norime sausesnio pyrago, orkaitės duris paliekame uždarytas. Aš naudojau maišytą variantą, valandai orkaitės duris palikau uždarytas, po valandos kiek pravėriau, mano nuomone, įdaro tekstūra buvo tobula, bet siūlau paeksperimentuoti!

Pyrago viršui grietinę išmaišome su cukrumi ir citrinos sultimis. Supilame ant sūrio sluoksnio, taip, kad pasidengtų visas paviršius. Paliekame šaldytuve per naktį.

Štai ir viskas. Prieš nešdami ant stalo atsargiai atidarome formą ir nulupame kepimo popierių (patarčiau prieš tai kraštus perbraukti aštriu peiliu).

Kadangi esu truputėlį atgrabaila nerizikavau ir palikau ant kepimo formos apačios; dar papuošiau uogom, kad nukreipti dėmesį. Pažadu, kad niekas nepastebėjo. O A. užsisakė gimtadieniui.

* Rekomenduoju naudoti formą su atsegamu šonu – taip bus žymiai paprasčiau jį išlaisvinti.

Šaltinis: BBC Good Food.

Beprotiškai paprastas desertas: šokolado putėsiai

Kaimynai pakvietė vakarienės, aš, žinoma, pasisiūliau atnešti desertą. Planavau kepti pyragą, bet išvakarėse patingėjau ir nusprendžiau paieškoti, ką čia galėčiau akimirksniu sumakaluoti ir palikti šaldytuve iki rytojaus. Dar sugalvojau, kad noriu ko nors šokoladinio. Ir pirmą kartą gyvenime pagaminau šokolado putėsius.

Ir vos paragavus stipriai save išbariau. Kodėl šitiek laukiau?! Nagi pats paprasčiausias receptas PASAULYJE. Trys ingredientai, penkios minutės darbo, o rezultatas pranoksta bet kokius lūkesčius. Pagyras čiulbėjo netgi  tamsaus šokolado nemėgstantis A., o kaimynai prašė recepto ir sakė pirksiantys deserto stiklines vien dėl šitų putėsių. Result!

Tiesa, akivaizdžios problemos su komunikacija, nes jie paruošė ne tik superinį raugintų kopūstų ir kiaulienos apkepą (pagal tradicinį vokišką receptą, nes mūsų kaimynė - vokietė/šveicarė), bet ir desertą. Ką galiu pasakyti. Šokolado putėsiai puikiai dera su morenginiu citrinų pyragu! Įveikę dvigubą apkepo porticiją ir DU sočius desertus parsiridėnom namo ir pagalvojom, kad gal laikas pagalvoti apie dietą..?

Šokolado putėsiai*

Keturiems asmenims reikės:

100g tamsaus šokolado (ieškokite 70% kakavos masės, jei bus daugiau – tirpdant gali susidaryti grūdeliai, jei mažiau – putėsiai bus skystesni ir nelabai laikys formą. Tiesa, šokoladas turi būti labai geros kokybės, nes patiekale su trimis ingredientais prasto šokolado nepaslėpsi)

4 šviežių vidutinio dydžio kiaušinių*

4 šaukštelių cukraus

Gaminame:

Šokoladą sulaužome plytelėmis, dedame į metalinį dubenį, kurį dedame ant puodo su ant vidutinės ugnies burbuliuojančiu vandeniu. Dubuo vandens liesti neturėtų. Pakaitiname, kol šokoladas ims tirpti, nukeliame nuo ugnies.

Kiaušinius atskiriame. Baltymus švariame dubenyje išplakame iki standžių putų, suberiame cukrų, dar kiek paplakame. Putos turi būti labai standžios.

Trynius paplakame ir sumaišome su ištirpdytu šokoladu.

Imame dar vieną dubenį, metaliniu šauktu sudedame trečdalį baltymų, supilame kiaušinių ir šokolado mišinį. Gerai išmaišome. Tuomet labai labai atsargiai metaliniu šaukštu įmaišome likusius baltymus. Jokiu būdu nepermaišome, nes išmušim oro burbuliukus ir putėsiai nebebus pasipūtę.

Atsargiai supilame į stiklines ir paliekame šaldytuve bent keturioms valandoms, geriausia – nakčiai.

Štai ir viskas. Labai labai skanu. Jei norite, galite papuošti. Aš naudojau sutrupintą crunchie batonėlį, kuris ne tik gražiai atrodo, bet ir suteikia papildomo traškesio, kuris čia labai tinka.

Skanaus!

Šaltinis: rėmiausi Elizabeth David receptu, per Guardian.

* Putėsiuose naudojami žali kiaušiniai, todėl jie nerekomenduojami neščioms moterims, mažiems vaikams ir sunkiems ligoniams. Visi kiti gali valgyti drąsiai, bet patarčiau pasirūpinti kuo šviežesniais  kiaušiniais ir prieš naudojimą juos gerai nuplauti.

Pusryčių pyragas su kukurūzais. Amerikietiškas, žinoma.

Rašau ant sofos, su puodeliu ramunėlių arbatos, vilnonėm kojinėm, ištinusia gerkle ir varvančia nosim. Ironiška, bet apsirgau savaitę po sugrįžimo iš Vilniaus, nepaisant to, kad viešnagę Lietuvoje praleidau šaltom ir šlapiom kojom braidydama po pusnis su savo plonyčiais angliškais batukais, nes čia tokio dalyko kaip žieminiai batai nelabai ir būna..

O ką mes darėme Lietuvoje? Nagi Žiupsnelis Druskos planuoja vestuves! Nes mes aišku, negalime nieko daryti paprastai. Oi ne. Jei pirkti namą, tai būtinai sutrūnijusį, tuomet pusę metų kariauti su statybininkais. Jei organizuoti vestuves, tai būtinai kitoje šalyje, nepaisant to, kad nei atostogos, nei biudžetas neleidžia ten priskraidyti tiek, kad galima būtų viską ramiai suplanuoti. Ne ne. Visą savaitę nuo ryto iki vakaro begiojome į susitikimus, apžiūrinėjome viešbučius, ragavome vyną, tortą, nerealius Tų Kepėjų keksiukus, važinėjomės užpustytais Varėnos miškų keliukais, rinkomės žiedus ir … intensyviai intensyviai ieškojome visažistės. Buvau įsitikimusi, kad esu labai pareiginga nuotaka ir kad viską darau labai iš anksto. Dar pernai vasarą išsirinkome datą, sodybą, nunešėme pareiškimus, susitarėme su talentingaja Aiduke. Atrodė, visa kita palauks. Klydau! Pasirodo, Lietuvoje kažkoks mistinis visažisčių deficitas ir pačias geriausias, t.y. išgirtąsias, reikia susirasti ne vėliau, nei padėjus parašiuką metrikacijos skyriuje. Taigi aš šiuo metu truputį ant ledo. Nelabai norisi pirkti katės maiše, todėl rekomendacijos super welcome. Idealiu atveju, norėčiau rasti visažistę su darbų profiliu, į kurį pažiūrėjus  galėčiau ramia galva atsiduoti į jos (arba, žinoma, jo) rankas. Va taip va. Nes Jūsų gerbiamoji blogo rašytoja nemoka net akių padoriai pasidažyti, ką jau bekalbėti apie vestuvinio veido nupaišymą! Ha-hah! Nors būtų gerai, jei tas nupaišymas toks minimalus būtų..

Mainais dovanoju Pusryčių Pyragą. Su amerikiečių taip mėgiamais kukurūzais, arba polenta, kuri ir mano širdį pakerėjo. Super geras dalykas bet kokiams trupininiam pyragui arba paprasčiausiam crumble. Traškios pyragų viršūnės – kas gali būti geriau? Tiesa, šiame pyrage traškumą nugesina grietinėlės sluoksnis, kurį amerikiečiai vaidina custard, bet aš drystu nesutinkti, nes čia – Jungtinėje Karalystėje – custard turi būti saldus ir neįsivaizduojamas be kiaušinių. Nepaisant netikslaus pavadinimo, pyragas labai skanus ir tikrai vertas dėmesio. Jei netikite manimi, patikėkite Molly, Jess arba Tim. Pyragas pusryčiams – nesakykit, kad būna geriau (ir sutikit su manim, kad tik amerikiečiai galėtų tokį dalyką sugalvoti!).

Kukurūzinis pusryčių pyragas

Reikės:

dviejų kiaušinių

trijų šaukštų ištirpdyto sviesto

trijų šaukštų cukraus (jei mėgstate saldžiai, siulyčiau dėti kiek daugiau, nes pyragas pats savaime nėra saldus, todėl valgomas su saldžiais priedais, pvz klevų sirupu arba uogiene)

žiupsnelio druskos

sviejų stiklinių pieno

pusantro šaukšto balto acto

3/4 stiklinės smulkių kukurūzų kruopų (polentos)

šaukštelio kepimo miltelių

pusės šaukštelio sodos

stiklinės miltų

stiklinės riebios grietinėlės

Gaminame:

Orkaitę įkaitiname iki 175 laipsnių karščio. Kepimo indą (bent 20cm skersmens) ištepame sviesu ir dedame į orkaitę, kad įkaistų.

Kiaušinius išplakame su ištirpdytu (bet būtinai atvėsintu) sviestu, suberiame cukrų, druską, pieną, actą ir gerai išmaišome. Suberiame kukurūzų kruopas, kepimo miltelius ir sodą, įsijojame miltus. Atsargiai išmaišome.

Tešlą supilame į įkaitintą kepimo indą. Tuomet labai labai atsargiai į pyrago vidurį supilame grietinėlę. Jokiu būdu nemaišome. Patarčiau tai daryti, kuo arčiau orkaitės, nes didžiausias iššūkis – į orkaitę pašauti ramiai ramiai, taip, kad tešla ir grietinėlė per daug (tiksliau – visai, bet nežinau, ar tai įmanoma) nesusimakaluotų į vienumą.

Kepame apie valandą arba kol viršus gražiai rustels. Valgome su uogiene arba (jei jaučiames ypatingai amerikoniškai) su klevų sirupu (labai LABAI skanu!!). Asmeniškai man pyragas skanesnis šaltas.

Skanaus!

Šaltinis: Marion Cunningham The Breakfast Book (New York, 2011).

Ricottos blyneliai. Tingiems rytams.

 

Ilgą laiką svajojau apie savus namus, į kuriuos, sakiau, kviesiu svečius, sodinsiu prie didelio stalo ir maitinsiu maitinsiu maitinsiu! Taip ir buvo. Nuo įkurtuvių praėjo beveik du mėnesiai, o mes per tą laiką neturėjome nei vieno laisvo savaitgalio. Jei ne statybininkai, tai svečiai, kas man yra didelis džiaugsmas, bet, panašu, paveldėjau savo mamos maniją, tad bet kokia viešnagė man reiškia intensyvų namų tvarkymą ir kiekvieno pakampio plovimą. Tad, jei atsilankysite sekmadienį, žinokit, aš visą šeštadienį praleisiu šveisdama veidrodžius, siurbdama kilimus ir valydama laiptus (kurie vis dar neturi jokios dangos ir tebėra apšlakstyti cementu..ehem..) . Dar visai neseniai toks mamos elgesys varydavo į neviltį, dabar gi pati iš proto vedu A., kuris geranoriškai pasisiūlo nuvalyti dulkes. Aš, mat, einu iš paskos ir pervalau, nes pamiršai nuvalyti už televizoriaus! Atspėkit, prašau, kas tai elgiasi mano šeimoje?!

Žodžiu, mano 2013-ųjų rezoliucija - atsipalaiduoti ir neiti iš proto dėl trijų neišplautų puodelių kriauklėje ir batų po stalu. Ir nesinervinti dėl niekaip nesibaigiančių statybų, nes jos turbūt taip niekada ir nesibaigs. Kai pagaliau sulyginsim visus įbrėžimus ir įtrūkimus, uždengsim skylę stoge, nudažysim kolidoriaus grindis ir uždengsim laiptus, teks užsiimti prieangiu, griūvančiom tvorom ir byrančiu tinku ‘išeiginėje’ namo pusėje. Ir jeigu kažkada svaigau apie dieną, kai viskas bus padaryta, pabaigta ir ‘tobula’, dabar suprantu, kad taip paprasčiausiai nebūna.

Bet britai sako count your blessings (~”suskaičiuok gerus dalykus”) ir jie, žinoma, yra teisūs. 2012-ieji buvo nepaprasti, ir aš vis dar užsiimu savižala, kai kasryt žengdama į savo svajonių virtuvę žnybu sau į šoną, kad tikrai pabudau ir nesapnuoju. O kasvakar skubu namo, nes niekur kitus nėra geriau.

Nukrypau nuo temos. Iš tiesų tenorėjau pasakyti, kad šį savaitgalį – pagaliau – esame vienui vieni, laisvi nuo mano omg-svečiai-tvarkom-tvarkom-tvarkom!! psichozės. A. tebedėvi pižamą, o aš pagaliau radau laiko ir energijos pagaminti tikrus naminius pusryčius ir netgi išsitraukiau palėsiu dvelkiančioje dėžėje visą šį laiką kalintą fotoaparatą. Kadangi vienas kambarys vis dar tebeskendi dežėse, nerandu nei pakrovėjo, nei atsarginių atminties kortelių, bet buvo visai smagu įsijungti Skylės Brolius ir ritmiškai tarškinti puodus su fotoaparatu ant kaklo. 

 

O šiandienos pusryčiai gimė po sekmadienio pietų su svečiais, kuomet sugalvojau, kad ricottos sūrio likučius galima įmaišyti į blynų tešlą. Tuomet juos valgėm vakarienei,  bet pusryčiams blynai kažkaip skaniau ir ne taip nuodėminga! Švelni kreminė ricotta (kodėl nepabandžius pakeisti gerai ištrinta riebia lietuviška varške?) + plakti baltymai = debesys lėkštėje. Nepaprastai puru ir lengva.

BEJE. Jei netyčia skaitote šį įrašą ir esate arba planuojate būti mūsų svečių sąraše, būkit geri, nekreipkit dėmesio į mano blevyzgas, nes mes Jūsų laukiam. Rimtai. Su pašluoste rankoj!!!

Itin purūs ricottos blyneliai

Reikės:

trijų kiaušinių

pusės stiklinės cukraus arba daugiau, jei mėgstat saldžiai

indelio ricottos (250g)

poros šaukštelio vanilinio cukraus

žiupsnelio cinamono

žiupsnelio malto muskato

~100g miltų

Gaminame:

Kiaušinius atskiriame į baltymus ir trynius.

Trynius išplakame su cukrumi, sudedame ricotta, cukrų, prieskonius, gerai išmaišome. Suberiame arba – dar geriau – įsijojame miltus, išmaišome.

Baltymus išplakame iki standžių putų. Atsargiai metaliniu šaukštu supiame į ricottos ir kiaušinių mišinį, labai labai atsargiai išmaišome, bet jokiu būdu nepermaišome.

Kepame įkaitintoje keptuvėje ant nedidelės ugnies su šlakeliu aliejaus (ne alyvuogių). Rustelėjus pakraščiams verčiame ant kito šono, pakepiname dar pora minučių ir verčiame ant lėkštės.

Valgome su medumi, uogiene arba ledais!

Tingiai išsidrėbiam su lėkštė blynų, stipria kava ir žurnalu parankėj. Saturday Kitchen neprivaloma. Bet nepakenks!

Be atsiprašymų. Su naujienom.

Braukiam dulkes?

Sugebėjimas rašyti ir fotografuoti, tarytum raumuo, nenaudojamas nyksta. Jeigu ligonį paguldytume į lovą pusei metų, jam, ko gero, iš naujo tektų mokytis žingsniuoti. O gal po tų šešių mėnesių vaikščioti jau ir nebesinorėtų?

Nežinau. Man norisi rašyti. Gražiai ir rišliai. Spalvingai papasakoti, apie tai, kaip šią vasarą mes per didelius vargus ir nuotykius nusipirkome namą. Apie tai, kad jame vis dar negyvename. Apie lenkus statybininkus, keistuolį inžinierių, jo klaidas, nudistus kaimynus ir gatvėje besibastančią gražuolę lapę. Apie gyvenimą nesibaigiančiais rūpesčiais ir laukimu. Apie tai, kaip nusibodo gyventi bendrame name ir periodiškai rašinėti “mieli kambariokai, nepamirškite suplovę indus sutvarkyti kriauklės, labai ačiū”. Apie tai, kaip kažkur pradingo mano numylėta storapadė keptuvė, kurios niekas “nematė ir nenaudojo”. Apie tai, kaip per visus rūpesčius neliko nei laiko, nei noro, nei polinkio gaminti. Apie tai, kaip savaitę iš eilės valgėme kaimyniniame turkų restoranėlyje keptą vištą su ryžiais. Akcija.

Ai betgi parašysiu. Gal ne šiandien ir ne rytoj, bet.. šiemet? O gal kitamet?

Bet prieš tai pasidalinsiu naujiena. Matote sausainius nuotraukoje? Norite recepto? Prašom – surasite  čia! Taip, knygoje!

Drauge su dar trimis mano receptais (kukurūziniai blyneliai, lipnūs vištienos sparneliai ir cukinijų pyragas) ir devyniom galybėm kolegų tinklaraštininkų. Tiesa, pati nei popierinės knygos, anei galutinio maketo nemačiau, prašau paieškoti, pavartyti, paskaityti ir man papasakoti!

O aš, kaip kokia senutė, keliauju į lovą - penktadienio vakarą, dešimtą valandą. E-hem. Kur mano protezai? Rytoj laukia ankstyvas susitikimas su statybininkais ir ilgos ILGOS I.L.G.O.S diskusijos besirenkant sienų spalvą(as) – aš tirpstu kaip noriu baltų (ir kaltinu pinterest!), bet matau, kad teks leistis į kompromisą.

Kokios spalvos Jūsų sienos????

Karamelinis bananų pyragas – nebūtinai pusryčiams!

 

Pagaliau, po ilgų laukimo savaičių pavydžiai žvalgantis po Lietuvoje gyvenančių draugų nuotraukas Facebooke, į Londoną atėjo vasara! Deja, ne viena. Lyg nujausdamas puikią progą papokštauti, saulę ir šilumą atlydėjo Ponas Gripas.

Nežinau, kaip Jums, bet mano valgymo grafikas ligos metu išsibalansuoja iki kraštutinumų. Šiandien trečią nakties nuslinkau į virtuvę ir išsikepiau kiaušinį. Pietums – avižų košė, vakarienei – sūris. Užtat pusryčiams valgiau pyragą!

Karamelinis bananų pyragas mano virtuvėje atsirado beveik netyčia. Pyrago pagrindo tešlos likutis šaldytuve, pora pernokusių bananų, atidarytas riebios grietinėlės pakelis. Desertas, dėl kurio nereikia eiti į parduotuvę? Yes, please!

O rezultats pranoko lūkesčius. Saldus, bet stebėtinai lengvas karamelinis kremas. Traškus pagrindas. Pats tas su devyniom galybėm čiobrelių ir aviečių arbatos gripui išbaidyti. Be to, realybėje kur kas gražesnis nei telefono nuotraukose.

Karamelinis bananų pyragas

Trapiam pagrindui reikės:

70g cukraus pudros

90g sviesto

210g miltų

Vieno kiaušinio

Įdarui reikės:

100g cukraus

25ml vandens

dviejų – trijų labai prinokusių bananų

25g sviesto

50ml pienao

šaukšto krakmolo

150g maskarponės sūrio arba pačios riebiausios grietinėlės (aš naudojau 50% riebumo grietinėlę)

Ruošiame pagrindą:

Cukraus pudrą, miltus ir kubeliais supjaustytą sviestą triname pirštų galiukais, kol gausime kažką panašaus rupius duonos trupinius arba smėlį. Įmaišome kiek paplaktą kiaušinį, užminkome tešlą. Suformuojame kamuolį, suvyniojame į maistinę plėvelę ir paliekame šaldytuve bent pusvalandžiui.

Iškočiojame apskritą “blyną”, nuklojame riebalais išteptą 20-25 cm skersmens pyrago formą, patrumpiname kraštus, pagrindą pabadome šakute ir paliekame šaldytuve bent 10-15 minučių (antraip kepdamas pagrindas gali susitraukti).

Susiruošę kepti, pagrindą uždengiame kepimo popieriumi, priberiame žirmių, pupelių ar kitokių “balastų” ir šauname į iki 200C įkaitintą orkaitę. Po 10 minučių nuimame popierių ir pupeles, sugražiname į orkaitei dar 10 minučių, kol švelniai rustels. Pagrindas paruoštas.

Ruošiame įdarą:

Cukrų su vandeniu supilame į prikaistuvę (patarčiau, jei turit, paieškoti puodo su storesniu dugnu). Užviriname ant vidutinės ugnies (jokiu būdu nemaišom!). Paviriname, kol cukrus ištirps, o visa masė įgaus karamelinę spalvą (kas nutiks akimirksniu, tad jokiu būdu nepaleiskit iš akių).

Nukeliame nuo ugnies, suberiame sviestą ir gabalėliais supjaustytus bananus, išmaišome ir sugražiname ant mažos ugnies. Paviriname, kol bananai suminkštės. Nukeliame nuo ugnies.

Pieną sumaišome su krakmolu, supilame į karamelės ir bananų mišinį. Įmaišome maskarponės sūrį arba grietinėlę. Dar kartą sugražiname ant ugnies, užviriname, paverdame pora minučių ir nukeliame nuo ugnies.

Supilame į pagrindą formą, šauname į iki 180C įkaitintą orkaitę ir pakepame apie 15-20 minučių.

Ta-dam! Prieš jus – pritrenkiančio skonio bananinis pyragas!

 

Nesirkit.

Šaltinis: pagrindas – pagal John Burton Race & Angela Hartnett (2007), First crack your egg!; įdaras pagal Dan Lepard (2011), Short & Sweet.

Blynas, kuris norėjo (turėjo?!) būti pyragas

Dar neparagavusi galutinio rezultato žinojau, kad bus be proto skanu. O kaip kitaip, jei kepiau blynus, o namai – nuo laukujų durų iki skylėto stogo - kvepėjo obuolių pyragu.

Nesu rytinis žmogus, bet net ir aš, prasikrapščius akis, galėčiau šitą iš pat ankstyvo ryto suraityti. Ypač savaitgalį.

Pora obuolių, neprivaloma kriaušė, cukrus, blyninė tešla ir viola – kažkas nepaprasto. Obuolių pyragas keptuvėj. Gal net į lovą! Jei būčiau vyras, pati save įsimylėčiau.

Idėją pasufleravo pati pačiausia knyga, kurioje nei vienos išgražintos maisto nuotraukos, užtat patys nerealiausi receptai. Ir viskas pusryčiams!

Nesu rytinis žmogus, bet gal imsiu ir persigalvosiu.

Obuolių pyragas keptuvėj

Reikės:

Penkių-šešių šaukštų sviesto (apie 80g)

poros didelių obuolių (galima pamaišyti su kriaušėm)

trijų šaukštų citrinos sulčių

pusės šaukštelio cinamono

šlakelio vanilės ekstrakto arba šaukštelio vanilinio cukraus

penkių – šešių šaukštų cukraus (priklausomai nuo obuolių rūgštumo/saldumo)

trijų kiaušinių

pusės stiklinės miltų

pusės stiklinės pieno

žiupsnelio druskos

Gaminame:

Obuolius nulupame, supjaustome riekelėmis, sumaišome su citrinos sultimis ir trimis-keturiais šaukštais cukraus (daugiau, jei obuoliai ypač rūgštūs). Užberiame cinamonu ir vaniliniu cukrum arba vanilės ekstraktu. Pamaišome.

Keptuvėje išlydome sviestą, atidedame pora šaukštų tešlai.

Obuolius suberiame į keptuvę su likusiu sviestu ir kepiname ant nedidelės ugnies atsargiai pamaišydami tris keturias minutes, kol vaisiai suminkštės, bet dar nesutiš (kvapas šiame etape FANTASTIŠKAS!).

Užmaišome tešlą: išplakame kiaušinius, įmaišome miltus, pieną, likusį cukrų, atidėtą sviestą ir žiupsnelį druskos.

Obuolius paskirstome keptuvėje kuo lygiau, supilame tešlą, pakepiname ant nedidelės ugnies apie minutę.

Nukeliame nuo ugnies ir šauname į iki vidutinio karščio (~175C) įkaitintą orkaitę. Svarbu: jeigu jūsų keptuvė nepritaikyta orkaitei, apvyniokite rankeną kepimo folija! Kepame apie 20 minučių arba kol blynas išsipūs, viršus parus, o į keptuvės kraštus pabėgę obuoliai pasidengs karamėle. Pasaka, o ne blynas!

(galima valygyt su vaniliniais ledais. ypač sekmadienio rytą. arba šeštadienį. o gal pirmadienį?!)

(galima valgyt ketvirtadienio vakarą, kai n-tąjį kartą – valandos begyje – inirtingai darinėji spinteles ir šaldytuvą ieškodama ‘ko nors skanaus’)

 

Šaltinis: adaptuota pagal Marion Cunningham, The Breakfast Book (1987).

Gegužės meniu: šparagai

 

Jau skundžiausi (booo!) baisingai lietingu oru po Londono dangum. Jis mano skundų akivaizdžiai neišgirdo, nes debesys tebekaba, lietus tebelyja, į žieminio palto kišenes sugrįžo pirštinės, o namie jau turbūt savaitę mane gelbėja elektrinis šildytuvas. Taip, gegužę!!!

Vienintelis besikeičiančių metų laikų rodiklis – parduotuvių lentynas pamažu nuklojantys šparagai. Nežinau, kaip čia atsitiko, kad per daugiau kaip tris (rimtai?!!) šito puslapio gyvavimo egzistavimo metus nesu užsiminusi apie vieną mylimiausių daržovių – šparagus. Dėl daržovės statuso turbūt galėtume pasiginčyti, auga ir atrodo šparagai kaip stora žolė, o skonis irgi kiek žolinis, bet pačia geriausia prasme.

Dar pasakysiu, kuo ilgiau gyvenu Britanijoje, tuo labiau galvoju, kad mes lietuviai esam baisingai drovi ir baikšti tauta, nes aš niekaip neįsivaizduoju lietuvaičių viešai diskutuojančių apie.. e-hem.. tam tikro maistų produktų įtaką virškinimo trakto ypatumams.. O čia ramiausiu veidu prie pietų stalo jums pasakys, kad nuo jeruzalės artišokų pučia pilvą, o šparagai.. keičia.. šlapimo kvapą. Ha! Va, paklausykit gerbiamo Nigel Slater:

I might get tired of its side effects—it contains methyl mercaptan, which makes most people’s pee stink—but its flavor is the strongest sign yet that summer has started. (iš Tender)

Bet, jeigu įdomu, aš tokio poveikio nepatyriau; kažkur perskaičiau, kad efektas individualus ir genų nulemtas, tad gali būti, kad mes – lietuviai - genetiškai atsparūs šparago išdaigom. Patvirtinkit arba paneikit!

O šiaip šparagai – daržovė neišranki, kad kuo paprasčiau paruošite, tuo skaniau suvalgysite. Aš darau taip:

Reikės:

šparagų

plonai supjaustytos rūkytos šoninės (nebūtinai)

kiaušinių

šlakelio alyvuogių aliejaus

druskos, pipirų

Gaminame:

Keptuvėje apkepiname šoninę, jei naudojame.

Šparagus sumetame į verdantį pasūdytą vandenį ir paviriname apie tris minutes, ne ilgiau, antraip šparagai sutiš, o mes norim šiek tiek traškesio.

Kiaušinius pakepiname, bet ne per ilgai, nes norim skysto trynio. Kitas variantas, kiaušinius galima apvirti (be lukšto) – aš darau taip: gilioje keptuvėje (arba tiesiog puode, bet keptuvėj paprasčiau) užvirinu vandenį, primažinu ugnį, atsargiai įmušu kiaušinį ir voila! po keleto minučių baltymas bus išviręs, o trynys skystutėlis..  (tikrinam baksnojimo būdu)

Štai ir viskas, viską verčiam į lėkštę, dosniai pabarstom druska ir šviežiai maltais pipirais, šliūkštelim alyvuogių aliejaus ir valgom pasigardžiuodami. (Pirštais.) Šparagus mirkydami kiaušinio tryny.. Mmmm.

Galima, jei turit, ant šparagų įlašinti citrinos sulčių. Skanaus!

 

P.S. Tik dabar netyčia perskaičiau, kad lietuviškai šparagai – visai ne šparagai, o smidrai! Man atrodo, kad šitai nusprendę (sugalvoję?) kalbininkai nėra genetiškai atsparūs.. žinom kam!

Chalviniai javainiai (dar vienam lietingam savaitgaliui?)

Kai nėra apie ką kalbėti, visada galima pakalbėti apie orą.

Tai štai Londone lyja. Jau turbūt dvi savaites. O gal tris. KASDIEN. Labai smagu stebėti upėmis pavirtusiais keliais besitaškančius autobusus su užrašu ‘We Are Now In Drought’. Nes po itin sausos žiemos Britanijoje oficialiai paskelbta sausra ir uždrausta naudoti laistymo žarnas. Sako, kad reikia bent mėnesį besitęsiančio lietaus, kad susinormalizuotų upių ir kitų vandens telkinių lygis. Tai ką – dar savaitė ir plakatų nebeliks?

Sausra ir mano virtuvėj, nes paskutiniu metu neturiu jokio noro, nei įkvėpimo gaminti. Nežinau, kas čia yra, bet kaltinu virtuvę, kuri šitam name tamsi ir šalta. Dar prieš savaitę kaltinau nuovargį, bet dabar nebegalioja, nes po pusės metų žiauraus krūvio darbe nebeturiu ką veikti (bet niekam nesakykit o tai atleis – arba mane, arba mano asistentus, kurių dabar turiu visus du, na negi paliksi žmones be darbo!). Nors gal reikėtų kaltinti vidinį tinginį, nes, pavyzdžiui, šiandien galvoju ‘o kaip seniai ką nors kepiau, gal ką iškept, a?’ ‘Ne, – savo Vidinis Tinginys, – nekepk, o tai cukrus, sviestas, žinai, apsunkėsi, tada reikės sportuoti, geriau eik va paskaityk knygą arba filmą kokį pažiūrėk’.

Dar man atrodo, kad tikrai gaminčiau, jei kas nors nueitų supirkti produktus, o paskui sutvarkytų virtuvę.

Bet radau šiandien archyve receptą – labai seniai gamintą, bet nuo to ne prastesnį. Kepiau aš jį Pyragų Dienai, šiek tiek rizikuodama, nes čia chalva nėra tokia populiari, kaip Gimtinėj, bet buvo suvalgyta iki paskutinio trupinio. O dienos pabaigoje kolegė iš kito skyriaus parašė meilą, kad jų direktorius pats vienas suvalgė daugiau nei pusę padėklo. Man irgi patiko.

 

Avižiniai chalvos kvadratėliai

Reikės:

100g sviesto

75g rudojo cukraus

200g saldyto kondensuoto pieno

75g sezamų pastos (tahini)

50g medaus

100g džiovintų datulių

100g graikiškų riešutų

25g sezamų sėklų

200g avižų

Gaminame:

Prikaistuvėje ištirpiname sviestą, cukrų ir kondensuotą pieną. Nukeliame nuo ugnies, įmaišome sezamų pastą, medų ir gerai išmaišome. Suberiame smulkiai supjaustytas datules, riešutus ir sezamo sėklas, išmaišome. Galiausiai įmaišome avižas, turėtų būti būti gana tiršta, jei reikia – įberiame kiek daugiau avižų.

Kepimo formą išklojame sviestiniu popieriumi, suberiame avižų mišinį, tvirtai apspaudžiame.

Šauname į iki 180C įkaitintą orkaitę, kepame 15-20 minučių, kol viršus švelniai parus.

Pilnai atvėsiname, supjaustome (nerekomenduoju pjaustyti dar šilto, nes subyrės į gabalėlius), suvalgome!

 

Šaltinis: Dan Lepard

P.S. Jei nežinot, ką daryti su likusia sezamų pastą – visada galit išsikepti sezaminių sausainių!

Greitkelis į vyrų širdis – Londone!

Šimtą metų! Šitiek laiko, rodos, čia nesivaidenau.

Per tą laiką įvyko daug GERŲ dalykų, bet nesibaigiantys darbai neleido prisėsti prie liūdno laptopo, kuriame palaipsniui kaupėsi taip ir neaprašytos nuotraukos, neišpasakoti įspūdžiai..

Šiandien lipniais pirštais vartydama žurnalą, kitoje rankoje laikydama pernokusį mangą, supratau, kad realiai neturiu nei vienos priežasties neparašyti. Darbe, bent jau laikinai, baigėsi viršvalandžiai; ką tik sugrįžom iš fantastiškos kelionės – truputį įdegę ir labai pailsėję; ir nors už lango jau (kiek šaltokas) pavasaris, užsisėdėjęs peršalimas leidžia ramia sąžine nekišti (varvančios) nosies už durų. Tai štai – Labas, Windows Live Writer!!

 

Šiandien noriu papasakoti apie Pitt Cue Co. Jau seniai žinojau, kad įrašas vadinsis arba bent prasidės žodžiais ‘Kelias į vyro širdį eina per…’, nes – patikėkit manimi – neįsivaizuoju jokio (nevegetaro) vyro, kurio šita vieta nenukeltų į Vyrų Rojų, kuriame kvepia rūkyta mėsa, viskiu, o daržovės vartojamos tik raugintame ar marinuotame pavidale.

Pirmą kartą Pitt Cue Co šedevrų ragavau seniai seniai, kai vyrukai tik pradėjo savo amerikietiško barbekju verslą vagonėlyje po Hungerford tiltu. Buvo šalta, lijo, bet jau pirmas kąsnis nukėlė į saulėtą Teksasą.

Antrą, trečią, ketvirtą ir n-tąjį kartą susitikome mažyčiame restorane, kurį atidaryti paskatino neįtikėtina vagonėlio sėkmė. Jau pačia pirmą jo gyvavimo savaitę už durų nusidriekė eilė. Ir ne be reikalo! Viskas labai paprasta – renkiesi vieną iš skirtingų mėsų (kiaulienos šonkauliai, jautienos šonkauliai, BBQ padaže troškinta jautiena, troškinta jautiena, ar specialus tos dienos kepsnys/dešrigalis), garnyrų (be konkurencijos skaniausia - ‘apdegusių galiukų bulvių košė’ (angl. burnt end mash), bet galite rinktis pupeles, kopūstų salotas ir dar kažką,  bet, pažadu, neteksit amo paragavę fantastiško skonio bulvių košės su saldžiai lipniu dūmais kvepiančiu užpilu… Vienas patiekalas kainuoja 9-10 svarų, papildomai už nedidelę kainą galima užsisakyti raugintų agurkų, kopūstų, grybų stiklainiuką arba papildomą dozę mėsos (nors girdėjau, kaip padavėja vienam labai alkanam klientui siūlė gerai pagalvoti, nes porcijos čia – milžiniškos!).

Tiesa, gaila, bet teturiu troškintos kiaulienos nuotrauką, o, mūsų nuomone, skaniausia čia visgi šonkauliukai. Man – kiaulienos, vyriškai publikai – jautienos. Minkšta, nuo kaulo slystanti mėsa, saldžiai aštrokas padažas ir nepakartojamas dūmų aromatas, kurį savo rankose galima užuosti net visą savaitę po.

Užsigeriam Wisky Sour kokteiliu, linguojam pagal roką arba swingą (priklausomai, nuo to, kuris barmenas pirmasis įgarsino savo i-phoną) ir stebim savus, svetimus, esamus ir būsimus vyrus neriančius į ekstazę. 

Pitt Cue Co

1 Newburgh St, Soho,  London, W1F 7RB (artimiausios stotelės – Oxford Circus arba Piccadilly Circus)

Pirmadieniais – šeštadieniais (12 – 15 val; 18 – 23 val).

Rezervacijos nepriimamos, geriausia ateiti ir stoti į eilę kokią 17:40 (ypač penktadieniais ir šeštadieniais), antraip lauksite ILGAI. Restorane tik 30 vietų!

Šiltas šaltas Budapeštas (antra dalis)

Antrą rytą Budapešte pradėjome cukrainėje Gerbaud, kurioje, pasak knygos, nuo 1858-ųjų sukosi ir ledais bei šokoladu vaišinosi Austrijos-Vengrijos imperijos grietinėlė. Mes ‘pasitenkinome’ sočiais pusryčiais su šviežia duona, vietine dešra, minkštais pyragaičiais ir namine aviečių uogiene.

Po tokių pusryčių tik į kalnus kopti. Ką mes, žinoma, ir padarėme!

Tik štai, beplanuodami skrydį, viešbutį ir trijų dienų programą pamiršome suplanuoti.. orą. Tad dieną, kada planavome grožėtis nuo Budos kalno atsiversiančia panorama (‘nepamirškit fotoaparato!’ ragino knyga), mieste įsisiautėjo sniego pūga.

Ta-dam! Ten kažkur už sniego paklodės - žavusis Pestas ir žymieji jo paminklai.

O čia – Buda.

Išklaidžioję Budos takus vakare sugrįžome į kiek anksčiau išbandytą restoraną/kavinę/barą Castro Bisztro. Turiu pasakyti, kad ši vieta – vienas laimingiausių atradimų Budapešte: jauki aplinka (itin gerai įsipaišanti į Budapešto kavinių kultūrą – maži mediniai staliukai, vintažinės staltiesės, užuolaidos ir popieriniai briedžiai(?!), gera muzika, labai draugiškas personalas, pigus ir SUPER skanus maistas.

Jei prisimenate, ankstesniame įraše skundžiausi kieta perkepta mėsa, apie kurią, beje, įspėjo netgi mūsų kelionės vadovas (t.y. knyga). Mūsų didžiai nuostabai Castro Bisztro kiekvienas patiekalas buvo paruoštas idealiai – minkštutėlis kiškis su medumi ir džiovintais vaisais, Cydnyvesalica (nežinau, ar teisingai nurašiau pavadinimą – kiaulienos troškinys su šonine, bulvėm, džiovintom slyvom ir labai skaniu padažu, kurio sudėties taip ir neiššifravom), džiuvėsiuose apvoliotas keptas Camembert sūris su spanguolių uogiene, graikiškos salotos su be galo skaniu padažu ir mus visiškai nukautavusi burokėlių ir bulvių mišrainė. Taip – burokėlių, kurių aš, beje, nemėgstu. Pasaka.

(Tik negalvokit, prašau, kad mes šitiek per vieną kartą suvalgėm, gi sakiau – įsimylėjom, sugrįžom ir grįžtume dar ne kartą, jei tik gyventumėm kur arčiau).

(o maisto nuotraukų nėra todėl, kad iš to skanumo pamiršau įamžint)

     

Dar vienas atradimas – grogas : šiltos obuolių sultys su karštam vynui priderančiais prieskoniais (gvazdikėlis + cinamonas + imbieras?) ir romu. Pats tas po šaltos ir snieguotos dienos, ypač rekomenduoju nelaimėliams su šlapiom kojom ir varvančiom nosim. Labai prašom.

******

Tai štai toksai tas Budapeštas. Šiltas draugiškais veidais, garuojančiais baseinais ir gėrimais. Šaltas plasdančiom snaigėm, girgždančiom pusnim ir kapsančiais varvekliais. Mums patiko.

Rekomendacijos

Nakvynei

Budapest City Central  (tik netikėkit užrašu prie laiptų, viešbutis ne pirmame, ne antrame, o trečiame namo aukšte!)

Budapest, Károly Körút 3/A; Tel: +36-1-327-0930

Pilvui

Castro Bisztró

Budapest,  Madách Imre tér 3; Tel: +36 1 215-0184

Gerbaud

Budapest Vörösmarty tér 7-8; Tel: +36-1/429-9000

Centrál Kávéház

Budapest, Károlyi Mihály u. 9; Tel: +36 1 266 2110

Kūniškiems malonumams

 

Szechenyi Bath and Spa

Budapest, Állatkerti krt. 11; Tel:  +36 1 363-3210

Šiltas šaltas Budapeštas (pirma dalis)

Jei tektų keliais žodžiais apibudinti Budapeštą, sakyčiau: XIX – XX amžiaus sandūra, prabangios kavinės, Art Deco, grogas, tortai ir guliašo sriuba. Sniegas ir garuojantys mineralinių vandenų baseinai po atviru dangum. Arba Barselona sumaišyta su Viena ir užpilta Vidurio/Rytų Europos padažu!

O kelionė beveik neįvyko! Maždaug 10 dienų iki skrydžio subankrutavo mus skraidinti turėjusios Vengrijos avialinijos. Maždaug po savaitės šią naujieną pranešė turizmo agentūros darbuotojai, prieš pora dienų išsiuntę pakartotinį kelionės patvirtinimą! Po to sekė milijonas skambučių, mat kadangi bilietą ir viešbutį pirkome kartu –  agentūra privalo pasirūpinti, kad kelionė įvyktų. Be jokių papildomų išlaidų. Nežinau, kaip jiems, bet man valandos praleistos klausant atsakiklių muzikėlės ir absoliučiai situacijoje nesigaudančių darbuotojų verblenimo bei milžiniška telefono sąskaita dienos pabaigoje visgi yra išlaidos ir dar nemažos! Prisipažinsiu, kad kalbėdama su penktu-šeštu darbuotoju ir girdėdama dar kitokias tolesnių veiksmų instrukcijas, jau norėjau atsiimti pinigus ir niekur nevažiuoti. Dabar džiaugiuosi, kad nepasidaviau (tačiau su Expedia daugiau niekur neskrisiu, nebent jie savo skambučių centrą perkels bent jau į Europą! Dabar gi panašu, kad veiksmas vyksta kažkur giliam giliam Indijos kaime, darbuotojai nelabai suvokia kas per daiktas yra lėktuvai ir skrydžių kompanijos, bet puikiai ištreniruoti kas minutę kartoti ‘thank you for providing your name’, ‘thank you for providing your address’, ‘thank you for providing your itinerary number’, o į klausimus atsakyti ‘please wait five minutes I will speak to technical center’ arba ‘this is wrong department, we will call you back’ (liet. ‘aš nesuprantu, ką man sakai, padėsiu ragelį ir apsimesiu, kad nieko neįvyko, niekas tau neperskambins, gali bandyti dar kartą, gal po 40 min įkyrios muzikėlės kas nors ims ir atsilieps arba tu prarasi kantrybę ir atstosi nuo mūsų’).

Kitas netikėtums laukė atvykus į oro uostą, kuriame sužinojome sniegai užpulstė Ciurichą, kuriame turėjome persėsti į kita lėktuvą. Laimei, šis siurprizas buvo dar ir kaip teigiamas, mat be jokių problemų buvome perkelti į tiesioginį skrydį su British Airways. Visgi net kai nusileidome Budapešte, suradome savo pasislėpusį viešbutį, aš vis dar negalėjau patikėti, kad jau galiu sakyti ‘op’.

 

Pirmąjį vakarą nusprendėme netaupyti, tad susiradome turbūt turistiškiausią Budapešto restoraną – Matthias Cellar Restaurant. Kaip ir pridera turistų spąstams, restoranas pasižymėjo įspūdingu interjeru, nepriekaištingu aptarnavimu, išimtinai angliakalbiais klietais ir folkloro programa.

O maistas, kaip priklauso, buvo tragiškas ir siaubingai brangus. Guliašo sriuba su neįkandamais jautienos gabalėliais, negailestingai perkepta ėrienos koja, sausa kiauliena, gerokai per sūrūs balandėliai su dešros įdaru ir labai sūriais raugintais kopūstais. Gal tik karpių sriuba pasirodė visai nebloga, – na bet gavom, ko nusipelnėm!

 

Visgi be konkurencijos skaniausia ir gražiausia atostogų dalis buvo pusryčiai! Kaip ir Prahoje ar Vienoje, Budapeštas kažkada garsėjo įspūdingo dydžio kavinėmis, kuriame sukose vietiniai ir iš kitų kraštų atkeliavę intelektualai, menininkai, mokslininkai ir dailios poniutės su skėčiais (irgi intelektualės ir menininkės, tik, deja, paslapčia). Ir nesvarbu, kad keitėsi mados ir santvarkos, Budapešte kavinių kultūra ypač gyva, tad net ir prabangiose kavinėse, sukasi ne tik turistai, bet ir kavutę gurkšnojantys bei rytinius laikraščius vartantys vietiniai.

Pirmąją pažinties su Budapeštu rytą pusryčiavome Central ir, apsupti devyniolikto amžiaus pabaigos dekoro, fantazavome, kokius gandus čia aptarinėjo to laikmečio miesto grietinėlė.

Vėliau tyrinėjome Vengrijos nacioninį muziejų. Ypač įdomu pažvelgti į Antrajį Pasaulinį karą, kuriame Vengrija dalyvavo Vokietijos pusėje ir, mano nuomone, dėl visai teisėtų priežasčių (siekdama atgauti po Pirmojo Pasaulinio karo gerokai apkarpytas teritojas); visgi muziejuje Vengrija save pateikia kaip negailestingų aplinkybių auką, kuri visai nenorėjo kariauti ir karą skelbė ‘šiaip, simboliškai’, bet buvo priversta imtis realių veiksmų ir taip toliau, ir panašiai. Man, kaip istorijos moksliukei ir socialinio konstruktyvizmo fanei, buvo žiauriai įdomu. Bet kokiu atveju, muziejus pranoko mūsų lūkesčius, rekomenduojam!

 

Atgal į šaltuką! Apsivynioję šalikais, dviem-trim megztiniais bei pėdkelnėm po džinsais (čia, žinoma, aš, ir senas geras lietuviškas paprotys!) išvaikščiojome Pesto senamiestį, aplankėme turgų, išlandžiojome įspūdingo grožio baziliką.

O tada patraukėme į pačia nerealiausią Budapešto atrakciją – šilto mineralinio vandens vonias Szechenyi. Fotoaparatas buvo paliktas viešbutyje, tad jums beliks įsivaizduoti (arba pagooglinti) didžiulius garuojančius baseinus po atviru dangum ir galybę mažesnių įvairios sudėties ir temperatūros baseinėlius milžiniškame komplekse. Aš net nežinau, kur pradingo keturios valandos besimurkdant tai viename, tai kitame baseine (ypač patiko +35 laipsnių baseinas su ‘romėniškom kolonom’), gulinėjant pirtyse, lakstant basom po sniegą iš vieno atviro baseino į kitą (su pakrykštavimais). O kur dar viena ‘atrakcija’ - Vengrijos vyrų itin mėgstamos mini trumpikės alia 1980-ieji! Ir, žinokit, kuo didesnis pilvas, tuo mažesnės trumpikės. Atrakcija, ne kitaip!

Super hedoništišką vakarą pabaigėm profesionaliu masažu ir namo, t.y. į viešbutį, patraukėm pastriksėdami – jaučiausi gaivi, švari ir lengva kaip pūkas. Prisipažinsiu, jau vien dėl tų pirčių norėčiau gyventi Budapešte ir mirkti bent kartą per mėnesį. Nepakartojamas jausmas!!

(bus daugiau..)