2012 m. balandžio 27 d., penktadienis

Chalviniai javainiai (dar vienam lietingam savaitgaliui?)

Kai nėra apie ką kalbėti, visada galima pakalbėti apie orą.

Tai štai Londone lyja. Jau turbūt dvi savaites. O gal tris. KASDIEN. Labai smagu stebėti upėmis pavirtusiais keliais besitaškančius autobusus su užrašu ‘We Are Now In Drought’. Nes po itin sausos žiemos Britanijoje oficialiai paskelbta sausra ir uždrausta naudoti laistymo žarnas. Sako, kad reikia bent mėnesį besitęsiančio lietaus, kad susinormalizuotų upių ir kitų vandens telkinių lygis. Tai ką – dar savaitė ir plakatų nebeliks?

Sausra ir mano virtuvėj, nes paskutiniu metu neturiu jokio noro, nei įkvėpimo gaminti. Nežinau, kas čia yra, bet kaltinu virtuvę, kuri šitam name tamsi ir šalta. Dar prieš savaitę kaltinau nuovargį, bet dabar nebegalioja, nes po pusės metų žiauraus krūvio darbe nebeturiu ką veikti (bet niekam nesakykit o tai atleis – arba mane, arba mano asistentus, kurių dabar turiu visus du, na negi paliksi žmones be darbo!). Nors gal reikėtų kaltinti vidinį tinginį, nes, pavyzdžiui, šiandien galvoju ‘o kaip seniai ką nors kepiau, gal ką iškept, a?’ ‘Ne, – savo Vidinis Tinginys, – nekepk, o tai cukrus, sviestas, žinai, apsunkėsi, tada reikės sportuoti, geriau eik va paskaityk knygą arba filmą kokį pažiūrėk’.

Dar man atrodo, kad tikrai gaminčiau, jei kas nors nueitų supirkti produktus, o paskui sutvarkytų virtuvę.

Bet radau šiandien archyve receptą – labai seniai gamintą, bet nuo to ne prastesnį. Kepiau aš jį Pyragų Dienai, šiek tiek rizikuodama, nes čia chalva nėra tokia populiari, kaip Gimtinėj, bet buvo suvalgyta iki paskutinio trupinio. O dienos pabaigoje kolegė iš kito skyriaus parašė meilą, kad jų direktorius pats vienas suvalgė daugiau nei pusę padėklo. Man irgi patiko.

 

Avižiniai chalvos kvadratėliai

Reikės:

100g sviesto

75g rudojo cukraus

200g saldyto kondensuoto pieno

75g sezamų pastos (tahini)

50g medaus

100g džiovintų datulių

100g graikiškų riešutų

25g sezamų sėklų

200g avižų

Gaminame:

Prikaistuvėje ištirpiname sviestą, cukrų ir kondensuotą pieną. Nukeliame nuo ugnies, įmaišome sezamų pastą, medų ir gerai išmaišome. Suberiame smulkiai supjaustytas datules, riešutus ir sezamo sėklas, išmaišome. Galiausiai įmaišome avižas, turėtų būti būti gana tiršta, jei reikia – įberiame kiek daugiau avižų.

Kepimo formą išklojame sviestiniu popieriumi, suberiame avižų mišinį, tvirtai apspaudžiame.

Šauname į iki 180C įkaitintą orkaitę, kepame 15-20 minučių, kol viršus švelniai parus.

Pilnai atvėsiname, supjaustome (nerekomenduoju pjaustyti dar šilto, nes subyrės į gabalėlius), suvalgome!

 

Šaltinis: Dan Lepard

P.S. Jei nežinot, ką daryti su likusia sezamų pastą – visada galit išsikepti sezaminių sausainių!

2012 m. balandžio 21 d., šeštadienis

Greitkelis į vyrų širdis – Londone!

Šimtą metų! Šitiek laiko, rodos, čia nesivaidenau.

Per tą laiką įvyko daug GERŲ dalykų, bet nesibaigiantys darbai neleido prisėsti prie liūdno laptopo, kuriame palaipsniui kaupėsi taip ir neaprašytos nuotraukos, neišpasakoti įspūdžiai..

Šiandien lipniais pirštais vartydama žurnalą, kitoje rankoje laikydama pernokusį mangą, supratau, kad realiai neturiu nei vienos priežasties neparašyti. Darbe, bent jau laikinai, baigėsi viršvalandžiai; ką tik sugrįžom iš fantastiškos kelionės – truputį įdegę ir labai pailsėję; ir nors už lango jau (kiek šaltokas) pavasaris, užsisėdėjęs peršalimas leidžia ramia sąžine nekišti (varvančios) nosies už durų. Tai štai – Labas, Windows Live Writer!!

 

Šiandien noriu papasakoti apie Pitt Cue Co. Jau seniai žinojau, kad įrašas vadinsis arba bent prasidės žodžiais ‘Kelias į vyro širdį eina per…’, nes – patikėkit manimi – neįsivaizuoju jokio (nevegetaro) vyro, kurio šita vieta nenukeltų į Vyrų Rojų, kuriame kvepia rūkyta mėsa, viskiu, o daržovės vartojamos tik raugintame ar marinuotame pavidale.

Pirmą kartą Pitt Cue Co šedevrų ragavau seniai seniai, kai vyrukai tik pradėjo savo amerikietiško barbekju verslą vagonėlyje po Hungerford tiltu. Buvo šalta, lijo, bet jau pirmas kąsnis nukėlė į saulėtą Teksasą.

Antrą, trečią, ketvirtą ir n-tąjį kartą susitikome mažyčiame restorane, kurį atidaryti paskatino neįtikėtina vagonėlio sėkmė. Jau pačia pirmą jo gyvavimo savaitę už durų nusidriekė eilė. Ir ne be reikalo! Viskas labai paprasta – renkiesi vieną iš skirtingų mėsų (kiaulienos šonkauliai, jautienos šonkauliai, BBQ padaže troškinta jautiena, troškinta jautiena, ar specialus tos dienos kepsnys/dešrigalis), garnyrų (be konkurencijos skaniausia - ‘apdegusių galiukų bulvių košė’ (angl. burnt end mash), bet galite rinktis pupeles, kopūstų salotas ir dar kažką,  bet, pažadu, neteksit amo paragavę fantastiško skonio bulvių košės su saldžiai lipniu dūmais kvepiančiu užpilu… Vienas patiekalas kainuoja 9-10 svarų, papildomai už nedidelę kainą galima užsisakyti raugintų agurkų, kopūstų, grybų stiklainiuką arba papildomą dozę mėsos (nors girdėjau, kaip padavėja vienam labai alkanam klientui siūlė gerai pagalvoti, nes porcijos čia – milžiniškos!).

Tiesa, gaila, bet teturiu troškintos kiaulienos nuotrauką, o, mūsų nuomone, skaniausia čia visgi šonkauliukai. Man – kiaulienos, vyriškai publikai – jautienos. Minkšta, nuo kaulo slystanti mėsa, saldžiai aštrokas padažas ir nepakartojamas dūmų aromatas, kurį savo rankose galima užuosti net visą savaitę po.

Užsigeriam Wisky Sour kokteiliu, linguojam pagal roką arba swingą (priklausomai, nuo to, kuris barmenas pirmasis įgarsino savo i-phoną) ir stebim savus, svetimus, esamus ir būsimus vyrus neriančius į ekstazę. 

Pitt Cue Co

1 Newburgh St, Soho,  London, W1F 7RB (artimiausios stotelės – Oxford Circus arba Piccadilly Circus)

Pirmadieniais – šeštadieniais (12 – 15 val; 18 – 23 val).

Rezervacijos nepriimamos, geriausia ateiti ir stoti į eilę kokią 17:40 (ypač penktadieniais ir šeštadieniais), antraip lauksite ILGAI. Restorane tik 30 vietų!