2012 m. lapkričio 23 d., penktadienis

Be atsiprašymų. Su naujienom.

Braukiam dulkes?

Sugebėjimas rašyti ir fotografuoti, tarytum raumuo, nenaudojamas nyksta. Jeigu ligonį paguldytume į lovą pusei metų, jam, ko gero, iš naujo tektų mokytis žingsniuoti. O gal po tų šešių mėnesių vaikščioti jau ir nebesinorėtų?

Nežinau. Man norisi rašyti. Gražiai ir rišliai. Spalvingai papasakoti, apie tai, kaip šią vasarą mes per didelius vargus ir nuotykius nusipirkome namą. Apie tai, kad jame vis dar negyvename. Apie lenkus statybininkus, keistuolį inžinierių, jo klaidas, nudistus kaimynus ir gatvėje besibastančią gražuolę lapę. Apie gyvenimą nesibaigiančiais rūpesčiais ir laukimu. Apie tai, kaip nusibodo gyventi bendrame name ir periodiškai rašinėti “mieli kambariokai, nepamirškite suplovę indus sutvarkyti kriauklės, labai ačiū”. Apie tai, kaip kažkur pradingo mano numylėta storapadė keptuvė, kurios niekas “nematė ir nenaudojo”. Apie tai, kaip per visus rūpesčius neliko nei laiko, nei noro, nei polinkio gaminti. Apie tai, kaip savaitę iš eilės valgėme kaimyniniame turkų restoranėlyje keptą vištą su ryžiais. Akcija.

Ai betgi parašysiu. Gal ne šiandien ir ne rytoj, bet.. šiemet? O gal kitamet?

Bet prieš tai pasidalinsiu naujiena. Matote sausainius nuotraukoje? Norite recepto? Prašom – surasite  čia! Taip, knygoje!

Drauge su dar trimis mano receptais (kukurūziniai blyneliai, lipnūs vištienos sparneliai ir cukinijų pyragas) ir devyniom galybėm kolegų tinklaraštininkų. Tiesa, pati nei popierinės knygos, anei galutinio maketo nemačiau, prašau paieškoti, pavartyti, paskaityti ir man papasakoti!

O aš, kaip kokia senutė, keliauju į lovą - penktadienio vakarą, dešimtą valandą. E-hem. Kur mano protezai? Rytoj laukia ankstyvas susitikimas su statybininkais ir ilgos ILGOS I.L.G.O.S diskusijos besirenkant sienų spalvą(as) – aš tirpstu kaip noriu baltų (ir kaltinu pinterest!), bet matau, kad teks leistis į kompromisą.

Kokios spalvos Jūsų sienos????

2012 m. gegužės 22 d., antradienis

Karamelinis bananų pyragas – nebūtinai pusryčiams!

 

Pagaliau, po ilgų laukimo savaičių pavydžiai žvalgantis po Lietuvoje gyvenančių draugų nuotraukas Facebooke, į Londoną atėjo vasara! Deja, ne viena. Lyg nujausdamas puikią progą papokštauti, saulę ir šilumą atlydėjo Ponas Gripas.

Nežinau, kaip Jums, bet mano valgymo grafikas ligos metu išsibalansuoja iki kraštutinumų. Šiandien trečią nakties nuslinkau į virtuvę ir išsikepiau kiaušinį. Pietums – avižų košė, vakarienei – sūris. Užtat pusryčiams valgiau pyragą!

Karamelinis bananų pyragas mano virtuvėje atsirado beveik netyčia. Pyrago pagrindo tešlos likutis šaldytuve, pora pernokusių bananų, atidarytas riebios grietinėlės pakelis. Desertas, dėl kurio nereikia eiti į parduotuvę? Yes, please!

O rezultats pranoko lūkesčius. Saldus, bet stebėtinai lengvas karamelinis kremas. Traškus pagrindas. Pats tas su devyniom galybėm čiobrelių ir aviečių arbatos gripui išbaidyti. Be to, realybėje kur kas gražesnis nei telefono nuotraukose.

Karamelinis bananų pyragas

Trapiam pagrindui reikės:

70g cukraus pudros

90g sviesto

210g miltų

Vieno kiaušinio

Įdarui reikės:

100g cukraus

25ml vandens

dviejų – trijų labai prinokusių bananų

25g sviesto

50ml pienao

šaukšto krakmolo

150g maskarponės sūrio arba pačios riebiausios grietinėlės (aš naudojau 50% riebumo grietinėlę)

Ruošiame pagrindą:

Cukraus pudrą, miltus ir kubeliais supjaustytą sviestą triname pirštų galiukais, kol gausime kažką panašaus rupius duonos trupinius arba smėlį. Įmaišome kiek paplaktą kiaušinį, užminkome tešlą. Suformuojame kamuolį, suvyniojame į maistinę plėvelę ir paliekame šaldytuve bent pusvalandžiui.

Iškočiojame apskritą “blyną”, nuklojame riebalais išteptą 20-25 cm skersmens pyrago formą, patrumpiname kraštus, pagrindą pabadome šakute ir paliekame šaldytuve bent 10-15 minučių (antraip kepdamas pagrindas gali susitraukti).

Susiruošę kepti, pagrindą uždengiame kepimo popieriumi, priberiame žirmių, pupelių ar kitokių “balastų” ir šauname į iki 200C įkaitintą orkaitę. Po 10 minučių nuimame popierių ir pupeles, sugražiname į orkaitei dar 10 minučių, kol švelniai rustels. Pagrindas paruoštas.

Ruošiame įdarą:

Cukrų su vandeniu supilame į prikaistuvę (patarčiau, jei turit, paieškoti puodo su storesniu dugnu). Užviriname ant vidutinės ugnies (jokiu būdu nemaišom!). Paviriname, kol cukrus ištirps, o visa masė įgaus karamelinę spalvą (kas nutiks akimirksniu, tad jokiu būdu nepaleiskit iš akių).

Nukeliame nuo ugnies, suberiame sviestą ir gabalėliais supjaustytus bananus, išmaišome ir sugražiname ant mažos ugnies. Paviriname, kol bananai suminkštės. Nukeliame nuo ugnies.

Pieną sumaišome su krakmolu, supilame į karamelės ir bananų mišinį. Įmaišome maskarponės sūrį arba grietinėlę. Dar kartą sugražiname ant ugnies, užviriname, paverdame pora minučių ir nukeliame nuo ugnies.

Supilame į pagrindą formą, šauname į iki 180C įkaitintą orkaitę ir pakepame apie 15-20 minučių.

Ta-dam! Prieš jus – pritrenkiančio skonio bananinis pyragas!

 

Nesirkit.

Šaltinis: pagrindas – pagal John Burton Race & Angela Hartnett (2007), First crack your egg!; įdaras pagal Dan Lepard (2011), Short & Sweet.

2012 m. gegužės 17 d., ketvirtadienis

Blynas, kuris norėjo (turėjo?!) būti pyragas

Dar neparagavusi galutinio rezultato žinojau, kad bus be proto skanu. O kaip kitaip, jei kepiau blynus, o namai – nuo laukujų durų iki skylėto stogo - kvepėjo obuolių pyragu.

Nesu rytinis žmogus, bet net ir aš, prasikrapščius akis, galėčiau šitą iš pat ankstyvo ryto suraityti. Ypač savaitgalį.

Pora obuolių, neprivaloma kriaušė, cukrus, blyninė tešla ir viola – kažkas nepaprasto. Obuolių pyragas keptuvėj. Gal net į lovą! Jei būčiau vyras, pati save įsimylėčiau.

Idėją pasufleravo pati pačiausia knyga, kurioje nei vienos išgražintos maisto nuotraukos, užtat patys nerealiausi receptai. Ir viskas pusryčiams!

Nesu rytinis žmogus, bet gal imsiu ir persigalvosiu.

Obuolių pyragas keptuvėj

Reikės:

Penkių-šešių šaukštų sviesto (apie 80g)

poros didelių obuolių (galima pamaišyti su kriaušėm)

trijų šaukštų citrinos sulčių

pusės šaukštelio cinamono

šlakelio vanilės ekstrakto arba šaukštelio vanilinio cukraus

penkių – šešių šaukštų cukraus (priklausomai nuo obuolių rūgštumo/saldumo)

trijų kiaušinių

pusės stiklinės miltų

pusės stiklinės pieno

žiupsnelio druskos

Gaminame:

Obuolius nulupame, supjaustome riekelėmis, sumaišome su citrinos sultimis ir trimis-keturiais šaukštais cukraus (daugiau, jei obuoliai ypač rūgštūs). Užberiame cinamonu ir vaniliniu cukrum arba vanilės ekstraktu. Pamaišome.

Keptuvėje išlydome sviestą, atidedame pora šaukštų tešlai.

Obuolius suberiame į keptuvę su likusiu sviestu ir kepiname ant nedidelės ugnies atsargiai pamaišydami tris keturias minutes, kol vaisiai suminkštės, bet dar nesutiš (kvapas šiame etape FANTASTIŠKAS!).

Užmaišome tešlą: išplakame kiaušinius, įmaišome miltus, pieną, likusį cukrų, atidėtą sviestą ir žiupsnelį druskos.

Obuolius paskirstome keptuvėje kuo lygiau, supilame tešlą, pakepiname ant nedidelės ugnies apie minutę.

Nukeliame nuo ugnies ir šauname į iki vidutinio karščio (~175C) įkaitintą orkaitę. Svarbu: jeigu jūsų keptuvė nepritaikyta orkaitei, apvyniokite rankeną kepimo folija! Kepame apie 20 minučių arba kol blynas išsipūs, viršus parus, o į keptuvės kraštus pabėgę obuoliai pasidengs karamėle. Pasaka, o ne blynas!

(galima valygyt su vaniliniais ledais. ypač sekmadienio rytą. arba šeštadienį. o gal pirmadienį?!)

(galima valgyt ketvirtadienio vakarą, kai n-tąjį kartą – valandos begyje – inirtingai darinėji spinteles ir šaldytuvą ieškodama ‘ko nors skanaus’)

 

Šaltinis: adaptuota pagal Marion Cunningham, The Breakfast Book (1987).

2012 m. gegužės 6 d., sekmadienis

Gegužės meniu: šparagai

 

Jau skundžiausi (booo!) baisingai lietingu oru po Londono dangum. Jis mano skundų akivaizdžiai neišgirdo, nes debesys tebekaba, lietus tebelyja, į žieminio palto kišenes sugrįžo pirštinės, o namie jau turbūt savaitę mane gelbėja elektrinis šildytuvas. Taip, gegužę!!!

Vienintelis besikeičiančių metų laikų rodiklis – parduotuvių lentynas pamažu nuklojantys šparagai. Nežinau, kaip čia atsitiko, kad per daugiau kaip tris (rimtai?!!) šito puslapio gyvavimo egzistavimo metus nesu užsiminusi apie vieną mylimiausių daržovių – šparagus. Dėl daržovės statuso turbūt galėtume pasiginčyti, auga ir atrodo šparagai kaip stora žolė, o skonis irgi kiek žolinis, bet pačia geriausia prasme.

Dar pasakysiu, kuo ilgiau gyvenu Britanijoje, tuo labiau galvoju, kad mes lietuviai esam baisingai drovi ir baikšti tauta, nes aš niekaip neįsivaizduoju lietuvaičių viešai diskutuojančių apie.. e-hem.. tam tikro maistų produktų įtaką virškinimo trakto ypatumams.. O čia ramiausiu veidu prie pietų stalo jums pasakys, kad nuo jeruzalės artišokų pučia pilvą, o šparagai.. keičia.. šlapimo kvapą. Ha! Va, paklausykit gerbiamo Nigel Slater:

I might get tired of its side effects—it contains methyl mercaptan, which makes most people’s pee stink—but its flavor is the strongest sign yet that summer has started. (iš Tender)

Bet, jeigu įdomu, aš tokio poveikio nepatyriau; kažkur perskaičiau, kad efektas individualus ir genų nulemtas, tad gali būti, kad mes – lietuviai - genetiškai atsparūs šparago išdaigom. Patvirtinkit arba paneikit!

O šiaip šparagai – daržovė neišranki, kad kuo paprasčiau paruošite, tuo skaniau suvalgysite. Aš darau taip:

Reikės:

šparagų

plonai supjaustytos rūkytos šoninės (nebūtinai)

kiaušinių

šlakelio alyvuogių aliejaus

druskos, pipirų

Gaminame:

Keptuvėje apkepiname šoninę, jei naudojame.

Šparagus sumetame į verdantį pasūdytą vandenį ir paviriname apie tris minutes, ne ilgiau, antraip šparagai sutiš, o mes norim šiek tiek traškesio.

Kiaušinius pakepiname, bet ne per ilgai, nes norim skysto trynio. Kitas variantas, kiaušinius galima apvirti (be lukšto) – aš darau taip: gilioje keptuvėje (arba tiesiog puode, bet keptuvėj paprasčiau) užvirinu vandenį, primažinu ugnį, atsargiai įmušu kiaušinį ir voila! po keleto minučių baltymas bus išviręs, o trynys skystutėlis..  (tikrinam baksnojimo būdu)

Štai ir viskas, viską verčiam į lėkštę, dosniai pabarstom druska ir šviežiai maltais pipirais, šliūkštelim alyvuogių aliejaus ir valgom pasigardžiuodami. (Pirštais.) Šparagus mirkydami kiaušinio tryny.. Mmmm.

Galima, jei turit, ant šparagų įlašinti citrinos sulčių. Skanaus!

 

P.S. Tik dabar netyčia perskaičiau, kad lietuviškai šparagai – visai ne šparagai, o smidrai! Man atrodo, kad šitai nusprendę (sugalvoję?) kalbininkai nėra genetiškai atsparūs.. žinom kam!

2012 m. balandžio 27 d., penktadienis

Chalviniai javainiai (dar vienam lietingam savaitgaliui?)

Kai nėra apie ką kalbėti, visada galima pakalbėti apie orą.

Tai štai Londone lyja. Jau turbūt dvi savaites. O gal tris. KASDIEN. Labai smagu stebėti upėmis pavirtusiais keliais besitaškančius autobusus su užrašu ‘We Are Now In Drought’. Nes po itin sausos žiemos Britanijoje oficialiai paskelbta sausra ir uždrausta naudoti laistymo žarnas. Sako, kad reikia bent mėnesį besitęsiančio lietaus, kad susinormalizuotų upių ir kitų vandens telkinių lygis. Tai ką – dar savaitė ir plakatų nebeliks?

Sausra ir mano virtuvėj, nes paskutiniu metu neturiu jokio noro, nei įkvėpimo gaminti. Nežinau, kas čia yra, bet kaltinu virtuvę, kuri šitam name tamsi ir šalta. Dar prieš savaitę kaltinau nuovargį, bet dabar nebegalioja, nes po pusės metų žiauraus krūvio darbe nebeturiu ką veikti (bet niekam nesakykit o tai atleis – arba mane, arba mano asistentus, kurių dabar turiu visus du, na negi paliksi žmones be darbo!). Nors gal reikėtų kaltinti vidinį tinginį, nes, pavyzdžiui, šiandien galvoju ‘o kaip seniai ką nors kepiau, gal ką iškept, a?’ ‘Ne, – savo Vidinis Tinginys, – nekepk, o tai cukrus, sviestas, žinai, apsunkėsi, tada reikės sportuoti, geriau eik va paskaityk knygą arba filmą kokį pažiūrėk’.

Dar man atrodo, kad tikrai gaminčiau, jei kas nors nueitų supirkti produktus, o paskui sutvarkytų virtuvę.

Bet radau šiandien archyve receptą – labai seniai gamintą, bet nuo to ne prastesnį. Kepiau aš jį Pyragų Dienai, šiek tiek rizikuodama, nes čia chalva nėra tokia populiari, kaip Gimtinėj, bet buvo suvalgyta iki paskutinio trupinio. O dienos pabaigoje kolegė iš kito skyriaus parašė meilą, kad jų direktorius pats vienas suvalgė daugiau nei pusę padėklo. Man irgi patiko.

 

Avižiniai chalvos kvadratėliai

Reikės:

100g sviesto

75g rudojo cukraus

200g saldyto kondensuoto pieno

75g sezamų pastos (tahini)

50g medaus

100g džiovintų datulių

100g graikiškų riešutų

25g sezamų sėklų

200g avižų

Gaminame:

Prikaistuvėje ištirpiname sviestą, cukrų ir kondensuotą pieną. Nukeliame nuo ugnies, įmaišome sezamų pastą, medų ir gerai išmaišome. Suberiame smulkiai supjaustytas datules, riešutus ir sezamo sėklas, išmaišome. Galiausiai įmaišome avižas, turėtų būti būti gana tiršta, jei reikia – įberiame kiek daugiau avižų.

Kepimo formą išklojame sviestiniu popieriumi, suberiame avižų mišinį, tvirtai apspaudžiame.

Šauname į iki 180C įkaitintą orkaitę, kepame 15-20 minučių, kol viršus švelniai parus.

Pilnai atvėsiname, supjaustome (nerekomenduoju pjaustyti dar šilto, nes subyrės į gabalėlius), suvalgome!

 

Šaltinis: Dan Lepard

P.S. Jei nežinot, ką daryti su likusia sezamų pastą – visada galit išsikepti sezaminių sausainių!

2012 m. balandžio 21 d., šeštadienis

Greitkelis į vyrų širdis – Londone!

Šimtą metų! Šitiek laiko, rodos, čia nesivaidenau.

Per tą laiką įvyko daug GERŲ dalykų, bet nesibaigiantys darbai neleido prisėsti prie liūdno laptopo, kuriame palaipsniui kaupėsi taip ir neaprašytos nuotraukos, neišpasakoti įspūdžiai..

Šiandien lipniais pirštais vartydama žurnalą, kitoje rankoje laikydama pernokusį mangą, supratau, kad realiai neturiu nei vienos priežasties neparašyti. Darbe, bent jau laikinai, baigėsi viršvalandžiai; ką tik sugrįžom iš fantastiškos kelionės – truputį įdegę ir labai pailsėję; ir nors už lango jau (kiek šaltokas) pavasaris, užsisėdėjęs peršalimas leidžia ramia sąžine nekišti (varvančios) nosies už durų. Tai štai – Labas, Windows Live Writer!!

 

Šiandien noriu papasakoti apie Pitt Cue Co. Jau seniai žinojau, kad įrašas vadinsis arba bent prasidės žodžiais ‘Kelias į vyro širdį eina per…’, nes – patikėkit manimi – neįsivaizuoju jokio (nevegetaro) vyro, kurio šita vieta nenukeltų į Vyrų Rojų, kuriame kvepia rūkyta mėsa, viskiu, o daržovės vartojamos tik raugintame ar marinuotame pavidale.

Pirmą kartą Pitt Cue Co šedevrų ragavau seniai seniai, kai vyrukai tik pradėjo savo amerikietiško barbekju verslą vagonėlyje po Hungerford tiltu. Buvo šalta, lijo, bet jau pirmas kąsnis nukėlė į saulėtą Teksasą.

Antrą, trečią, ketvirtą ir n-tąjį kartą susitikome mažyčiame restorane, kurį atidaryti paskatino neįtikėtina vagonėlio sėkmė. Jau pačia pirmą jo gyvavimo savaitę už durų nusidriekė eilė. Ir ne be reikalo! Viskas labai paprasta – renkiesi vieną iš skirtingų mėsų (kiaulienos šonkauliai, jautienos šonkauliai, BBQ padaže troškinta jautiena, troškinta jautiena, ar specialus tos dienos kepsnys/dešrigalis), garnyrų (be konkurencijos skaniausia - ‘apdegusių galiukų bulvių košė’ (angl. burnt end mash), bet galite rinktis pupeles, kopūstų salotas ir dar kažką,  bet, pažadu, neteksit amo paragavę fantastiško skonio bulvių košės su saldžiai lipniu dūmais kvepiančiu užpilu… Vienas patiekalas kainuoja 9-10 svarų, papildomai už nedidelę kainą galima užsisakyti raugintų agurkų, kopūstų, grybų stiklainiuką arba papildomą dozę mėsos (nors girdėjau, kaip padavėja vienam labai alkanam klientui siūlė gerai pagalvoti, nes porcijos čia – milžiniškos!).

Tiesa, gaila, bet teturiu troškintos kiaulienos nuotrauką, o, mūsų nuomone, skaniausia čia visgi šonkauliukai. Man – kiaulienos, vyriškai publikai – jautienos. Minkšta, nuo kaulo slystanti mėsa, saldžiai aštrokas padažas ir nepakartojamas dūmų aromatas, kurį savo rankose galima užuosti net visą savaitę po.

Užsigeriam Wisky Sour kokteiliu, linguojam pagal roką arba swingą (priklausomai, nuo to, kuris barmenas pirmasis įgarsino savo i-phoną) ir stebim savus, svetimus, esamus ir būsimus vyrus neriančius į ekstazę. 

Pitt Cue Co

1 Newburgh St, Soho,  London, W1F 7RB (artimiausios stotelės – Oxford Circus arba Piccadilly Circus)

Pirmadieniais – šeštadieniais (12 – 15 val; 18 – 23 val).

Rezervacijos nepriimamos, geriausia ateiti ir stoti į eilę kokią 17:40 (ypač penktadieniais ir šeštadieniais), antraip lauksite ILGAI. Restorane tik 30 vietų!

2012 m. vasario 25 d., šeštadienis

Šiltas šaltas Budapeštas (antra dalis)

Antrą rytą Budapešte pradėjome cukrainėje Gerbaud, kurioje, pasak knygos, nuo 1858-ųjų sukosi ir ledais bei šokoladu vaišinosi Austrijos-Vengrijos imperijos grietinėlė. Mes ‘pasitenkinome’ sočiais pusryčiais su šviežia duona, vietine dešra, minkštais pyragaičiais ir namine aviečių uogiene.

Po tokių pusryčių tik į kalnus kopti. Ką mes, žinoma, ir padarėme!

Tik štai, beplanuodami skrydį, viešbutį ir trijų dienų programą pamiršome suplanuoti.. orą. Tad dieną, kada planavome grožėtis nuo Budos kalno atsiversiančia panorama (‘nepamirškit fotoaparato!’ ragino knyga), mieste įsisiautėjo sniego pūga.

Ta-dam! Ten kažkur už sniego paklodės - žavusis Pestas ir žymieji jo paminklai.

O čia – Buda.

Išklaidžioję Budos takus vakare sugrįžome į kiek anksčiau išbandytą restoraną/kavinę/barą Castro Bisztro. Turiu pasakyti, kad ši vieta – vienas laimingiausių atradimų Budapešte: jauki aplinka (itin gerai įsipaišanti į Budapešto kavinių kultūrą – maži mediniai staliukai, vintažinės staltiesės, užuolaidos ir popieriniai briedžiai(?!), gera muzika, labai draugiškas personalas, pigus ir SUPER skanus maistas.

Jei prisimenate, ankstesniame įraše skundžiausi kieta perkepta mėsa, apie kurią, beje, įspėjo netgi mūsų kelionės vadovas (t.y. knyga). Mūsų didžiai nuostabai Castro Bisztro kiekvienas patiekalas buvo paruoštas idealiai – minkštutėlis kiškis su medumi ir džiovintais vaisais, Cydnyvesalica (nežinau, ar teisingai nurašiau pavadinimą – kiaulienos troškinys su šonine, bulvėm, džiovintom slyvom ir labai skaniu padažu, kurio sudėties taip ir neiššifravom), džiuvėsiuose apvoliotas keptas Camembert sūris su spanguolių uogiene, graikiškos salotos su be galo skaniu padažu ir mus visiškai nukautavusi burokėlių ir bulvių mišrainė. Taip – burokėlių, kurių aš, beje, nemėgstu. Pasaka.

(Tik negalvokit, prašau, kad mes šitiek per vieną kartą suvalgėm, gi sakiau – įsimylėjom, sugrįžom ir grįžtume dar ne kartą, jei tik gyventumėm kur arčiau).

(o maisto nuotraukų nėra todėl, kad iš to skanumo pamiršau įamžint)

     

Dar vienas atradimas – grogas : šiltos obuolių sultys su karštam vynui priderančiais prieskoniais (gvazdikėlis + cinamonas + imbieras?) ir romu. Pats tas po šaltos ir snieguotos dienos, ypač rekomenduoju nelaimėliams su šlapiom kojom ir varvančiom nosim. Labai prašom.

******

Tai štai toksai tas Budapeštas. Šiltas draugiškais veidais, garuojančiais baseinais ir gėrimais. Šaltas plasdančiom snaigėm, girgždančiom pusnim ir kapsančiais varvekliais. Mums patiko.

Rekomendacijos

Nakvynei

Budapest City Central  (tik netikėkit užrašu prie laiptų, viešbutis ne pirmame, ne antrame, o trečiame namo aukšte!)

Budapest, Károly Körút 3/A; Tel: +36-1-327-0930

Pilvui

Castro Bisztró

Budapest,  Madách Imre tér 3; Tel: +36 1 215-0184

Gerbaud

Budapest Vörösmarty tér 7-8; Tel: +36-1/429-9000

Centrál Kávéház

Budapest, Károlyi Mihály u. 9; Tel: +36 1 266 2110

Kūniškiems malonumams

 

Szechenyi Bath and Spa

Budapest, Állatkerti krt. 11; Tel:  +36 1 363-3210

2012 m. vasario 19 d., sekmadienis

Šiltas šaltas Budapeštas (pirma dalis)

Jei tektų keliais žodžiais apibudinti Budapeštą, sakyčiau: XIX – XX amžiaus sandūra, prabangios kavinės, Art Deco, grogas, tortai ir guliašo sriuba. Sniegas ir garuojantys mineralinių vandenų baseinai po atviru dangum. Arba Barselona sumaišyta su Viena ir užpilta Vidurio/Rytų Europos padažu!

O kelionė beveik neįvyko! Maždaug 10 dienų iki skrydžio subankrutavo mus skraidinti turėjusios Vengrijos avialinijos. Maždaug po savaitės šią naujieną pranešė turizmo agentūros darbuotojai, prieš pora dienų išsiuntę pakartotinį kelionės patvirtinimą! Po to sekė milijonas skambučių, mat kadangi bilietą ir viešbutį pirkome kartu –  agentūra privalo pasirūpinti, kad kelionė įvyktų. Be jokių papildomų išlaidų. Nežinau, kaip jiems, bet man valandos praleistos klausant atsakiklių muzikėlės ir absoliučiai situacijoje nesigaudančių darbuotojų verblenimo bei milžiniška telefono sąskaita dienos pabaigoje visgi yra išlaidos ir dar nemažos! Prisipažinsiu, kad kalbėdama su penktu-šeštu darbuotoju ir girdėdama dar kitokias tolesnių veiksmų instrukcijas, jau norėjau atsiimti pinigus ir niekur nevažiuoti. Dabar džiaugiuosi, kad nepasidaviau (tačiau su Expedia daugiau niekur neskrisiu, nebent jie savo skambučių centrą perkels bent jau į Europą! Dabar gi panašu, kad veiksmas vyksta kažkur giliam giliam Indijos kaime, darbuotojai nelabai suvokia kas per daiktas yra lėktuvai ir skrydžių kompanijos, bet puikiai ištreniruoti kas minutę kartoti ‘thank you for providing your name’, ‘thank you for providing your address’, ‘thank you for providing your itinerary number’, o į klausimus atsakyti ‘please wait five minutes I will speak to technical center’ arba ‘this is wrong department, we will call you back’ (liet. ‘aš nesuprantu, ką man sakai, padėsiu ragelį ir apsimesiu, kad nieko neįvyko, niekas tau neperskambins, gali bandyti dar kartą, gal po 40 min įkyrios muzikėlės kas nors ims ir atsilieps arba tu prarasi kantrybę ir atstosi nuo mūsų’).

Kitas netikėtums laukė atvykus į oro uostą, kuriame sužinojome sniegai užpulstė Ciurichą, kuriame turėjome persėsti į kita lėktuvą. Laimei, šis siurprizas buvo dar ir kaip teigiamas, mat be jokių problemų buvome perkelti į tiesioginį skrydį su British Airways. Visgi net kai nusileidome Budapešte, suradome savo pasislėpusį viešbutį, aš vis dar negalėjau patikėti, kad jau galiu sakyti ‘op’.

 

Pirmąjį vakarą nusprendėme netaupyti, tad susiradome turbūt turistiškiausią Budapešto restoraną – Matthias Cellar Restaurant. Kaip ir pridera turistų spąstams, restoranas pasižymėjo įspūdingu interjeru, nepriekaištingu aptarnavimu, išimtinai angliakalbiais klietais ir folkloro programa.

O maistas, kaip priklauso, buvo tragiškas ir siaubingai brangus. Guliašo sriuba su neįkandamais jautienos gabalėliais, negailestingai perkepta ėrienos koja, sausa kiauliena, gerokai per sūrūs balandėliai su dešros įdaru ir labai sūriais raugintais kopūstais. Gal tik karpių sriuba pasirodė visai nebloga, – na bet gavom, ko nusipelnėm!

 

Visgi be konkurencijos skaniausia ir gražiausia atostogų dalis buvo pusryčiai! Kaip ir Prahoje ar Vienoje, Budapeštas kažkada garsėjo įspūdingo dydžio kavinėmis, kuriame sukose vietiniai ir iš kitų kraštų atkeliavę intelektualai, menininkai, mokslininkai ir dailios poniutės su skėčiais (irgi intelektualės ir menininkės, tik, deja, paslapčia). Ir nesvarbu, kad keitėsi mados ir santvarkos, Budapešte kavinių kultūra ypač gyva, tad net ir prabangiose kavinėse, sukasi ne tik turistai, bet ir kavutę gurkšnojantys bei rytinius laikraščius vartantys vietiniai.

Pirmąją pažinties su Budapeštu rytą pusryčiavome Central ir, apsupti devyniolikto amžiaus pabaigos dekoro, fantazavome, kokius gandus čia aptarinėjo to laikmečio miesto grietinėlė.

Vėliau tyrinėjome Vengrijos nacioninį muziejų. Ypač įdomu pažvelgti į Antrajį Pasaulinį karą, kuriame Vengrija dalyvavo Vokietijos pusėje ir, mano nuomone, dėl visai teisėtų priežasčių (siekdama atgauti po Pirmojo Pasaulinio karo gerokai apkarpytas teritojas); visgi muziejuje Vengrija save pateikia kaip negailestingų aplinkybių auką, kuri visai nenorėjo kariauti ir karą skelbė ‘šiaip, simboliškai’, bet buvo priversta imtis realių veiksmų ir taip toliau, ir panašiai. Man, kaip istorijos moksliukei ir socialinio konstruktyvizmo fanei, buvo žiauriai įdomu. Bet kokiu atveju, muziejus pranoko mūsų lūkesčius, rekomenduojam!

 

Atgal į šaltuką! Apsivynioję šalikais, dviem-trim megztiniais bei pėdkelnėm po džinsais (čia, žinoma, aš, ir senas geras lietuviškas paprotys!) išvaikščiojome Pesto senamiestį, aplankėme turgų, išlandžiojome įspūdingo grožio baziliką.

O tada patraukėme į pačia nerealiausią Budapešto atrakciją – šilto mineralinio vandens vonias Szechenyi. Fotoaparatas buvo paliktas viešbutyje, tad jums beliks įsivaizduoti (arba pagooglinti) didžiulius garuojančius baseinus po atviru dangum ir galybę mažesnių įvairios sudėties ir temperatūros baseinėlius milžiniškame komplekse. Aš net nežinau, kur pradingo keturios valandos besimurkdant tai viename, tai kitame baseine (ypač patiko +35 laipsnių baseinas su ‘romėniškom kolonom’), gulinėjant pirtyse, lakstant basom po sniegą iš vieno atviro baseino į kitą (su pakrykštavimais). O kur dar viena ‘atrakcija’ - Vengrijos vyrų itin mėgstamos mini trumpikės alia 1980-ieji! Ir, žinokit, kuo didesnis pilvas, tuo mažesnės trumpikės. Atrakcija, ne kitaip!

Super hedoništišką vakarą pabaigėm profesionaliu masažu ir namo, t.y. į viešbutį, patraukėm pastriksėdami – jaučiausi gaivi, švari ir lengva kaip pūkas. Prisipažinsiu, jau vien dėl tų pirčių norėčiau gyventi Budapešte ir mirkti bent kartą per mėnesį. Nepakartojamas jausmas!!

(bus daugiau..)

2012 m. vasario 5 d., sekmadienis

Šakšuka, arba Kepti Kiaušiniai Kitaip

Pasnigo!!! Lauke turbūt kokie 10cm sniego, vaikams džiaugsmo, tik va kelionė į darbą rytoj bus idomi, nes bent jau kol kas turbūt pusė metro linijų įspėja apie problemas dėl adverse weather conditions, t.y. blogo oro.

Bet ką aš čia, Vilniuje vakar buvo –30C?! ‘Nieko keisto, kad emigravai’, sako bendrabarbiai, o kolegė, kuriai draugas padovanojo savaitgalį Taline nusiaubė slidininkų parduotuvę ieškodama sriukės, kelnių, batų, kojinių, pirštinių ir kepurės. Laukiu įspūdžių.

Savaime suprantama, tokiu oru geriausia nekišti nosies laukan, sėdėti namie apsikabinus radiatorių, gerti arbatą ir žalias devyniarias. Idealu, jeigu pusryčiai/pietūs/vakarienė pagaminami per dešimt minučių, pernelyg nenutolus nuo jau minėto radiatoriaus. Arba lovos su šilta kaldra. 

Aišku, jeigu esate tarp tų nelaimingųjų (o panašu, kad tokių Lietuvoje ne vienas ir ne du!), kuriems šaltukas nugvelbė vandenį, būtų gerai, jei viską paruoštume vienoj keptuvėj. Nedidelis džiaugsmas pirktiniam vandeny indus plauti.

Iš didelio solidarumo receptas, kuriuo šiandien dalinuosi atitinka visus aukščiau išvardintus reikalavimus. Viena keptuvė, kasdieniai ingredientai, šaltam orui privalomas čili, dešra ir sotūs kiaušiniai.

(kažkodėl tik nuotraukoj pasimato, kokia purvina mūsų viryklė, prašom ignoruoti)

  

Šakšuka, arba Kepti Kiaušiniai Kitaip

Dviems labai alkaniems valgytojams reikės:

šlakelio aliejaus

žiupsnelio kumino sėklų (tiks ir kmynai!)

keleto riekių rūkytos dešros (tiks šoninė ar panašiai)

šaukštelio rūkytos paprikos miltelių (jei turit)

čili (jei naudojat)

pusės svogūno

vienos - dviejų paprikų

skardinės konservuotų pomidorų savo sultyse

prieskoninių žolelių (kokių turit, labai skanu su čiobreliuais, super tinka šviežia kelendra, bet nelabai tikiu, kad atrasit vidury šaltos lietuviškos žiemos)

keturių – penkių kiaušinių

druskos

pipirų

petražolių ar kelendros papuošimui (jei turite)

Gaminame:

Keptuvėje įkaitiname šlakelį aliejaus, suberiame kuminą, pamaišome, suberiame smulkiai supjaustytą dešrą arba šoninę, paprikos miltelius, čili, išmaišome ir pakepiname apie minutę.

Suberiame smulkiai supjaustytą svogūną. Kepame apie pora minučių.

Suberiame kubeliais supjaustytą papriką, išmaišome, pakepiname dar pora minučių.

Supilame pomidorus, patraiškome, suberiame prieskonius, kokius tik naudojame, užviriname.

Šaukštu padarome duobutę, įmušame kiaušinį, kartojame kol nebeliks vietos arba kiaušinių. Užberiame druskos, pipirų, uždengiame keptuvę ir kepame apie 3-4 minutes, arba kol trynys bus tokio kietumo/skystumo, kaip jums patinka.

Skanaus ir nesušalkit!!!

Šaltinis: įkvėpimas iš Rocket & Squash, interpretacija mano, tad į autentišką šakšuką nepretenduoju

2012 m. sausio 23 d., pirmadienis

Šiltos pelėsinio sūrio ir karamelizuotų kriaušių salotos

Tuoj po Kalėdų ir Naujųjų valgymo maratono, prisižadėjau sau, kad sausis bus be mėsos, makaronų, sūrio, pyragų, traškučių ir panašių sunkenybių. Ne todėl, kad kada nors tuo piktnaudžiaučiau, o todėl, kad tenorėjau daržovių, daržovių ir dar kartą daržovių. Ir jau pirmąją naujų metų dieną grįžusi iš viešnagės Bristolyje įpuoliau į krautuvę ir į krepšį susikroviau viską, kas žalia: špinatus, salierus, agurkus, avokadus, briuselio kopūstus.. Po to sekė keletas dienų, kuomet tevalgiau daržovių sultinyje apvirtas daržoves, kurias skaninau sojos padažu, imbieru ir vadinau sriuba. Pietums – smulkiai supjaustytas salieras su obuoliais, riešutais ir visokiais po ranka pasitaikusiais žalumynais. Kiek vėliau prasidėjo eksperimentai, šaldytuvą pripildė naujos ir jau kadai pamėgtos salotos, vegetariškos sriubos ir daržovių troškiniai. Viskas ėjosi puikiai. Iki jau aprašyto šeštadienio.

Kai po dviejų dienų priverstinės dietos jo didenybė skrandis pagaliau sutiko priimti kažką daugiau nei sultinį ir ryžių traškučius, mano akys pakrypo į paukštieną. Tų dienų receptas skambėtų maždaug taip: ‘imame dvi vištos kulšeles, dedame į verdantį pasūtą vandenį, verdame apie 15 minučių, valgome su kuskusu, pakartojame rytoj ir poryt’. Mmmm..

Dabar gi tenoriu mėsos ir angliavandenių. Sūrio. Keptų bulvių su kiaušiniais. Picos. Blynų. Kiaulienos šonkauliukų. Dešrelių. Saldžių makaronų(!). Drėgno šokoladinio pyrago. Daržovių? Pamirškit!  

Tad receptas šiandien atitinkamas. Keptas! Su sūriu. Ir mėsa! Daržolių galit nedėt. Užteks poros kriaušių. Ir saujos salotų lapų. Dėl kvapo.

Šiltos karamelizuotų kriaušių ir mėlynojo sūrio salotos su kepta šonine

Vienai porcijai reikės:

saujos smulkiai supjaustytos šoninės

pusės raudono svogūno (tiks ir paprastas)

šaukšto medaus arba – ideliu atveju – karamelizuotų raudonų svogūno marmalado arba čatnio (skaniausias - Marks & Spencers)

didelės kriaušės

saujelės graikiškų riešutų (nebūtinai)

poros šaukštų balzaminio acto

citrinos sulčių

salotų lapų

mėlyno sūrio

šlakelio alyvuogių aliejaus

 Gaminame:

Šoninės gabaliukus sumetame į keptuvę, pakepame, kol pasileis riebalai. Suberiame smulkiai supjaustytą svogūną, kepiname ant nedidelės ugnies, kol svogūnas iškeps, o šoninė – apskrus. Jei reikia – galima įpilti šlakelį aliejaus.

Sudedame medų arba svogūnų čatnį/marmaladą. Išmaišome. Sudedame griežinėliais supjaustytą kriaušę ir,  jei naudojame, riešutus. Pakepiname 3 - 4 minutes karts nuo karto pamaišydami. Supilame balzaminį actą, pamaišome, išjungiame ugnį. Ispaudžiame bent pora šaukštų citrinos sulčių, atsargiai išmaišome.

Į lėkštę dedame salotų lapus, pašlakstome alyvuogių aliejumi, įlašiname citrinos sulčių, suverčiame kriaušes ir padažą, suberiame supjaustytą sūrį. Ta-dam! Ir jokių sausio rezoliucijų!

 

Šaltinis: ant kaklo

2012 m. sausio 21 d., šeštadienis

Kaip aš (ne)pietavau Auberge du Lac (*)

Sužinojusi, kad esame kviečiami pietų Auberge du Lac, netvėriau džiaugsmu. Pagaliau, pagaliau, mano pirmasis Mišelinas! Iš tos laimės jau prieš keletą dienų išsirinkau suknelę, nušveičiau batus ir Twiterio pagalba užsitikrinau oficialų šefo Philo Thompsono leidimą fotografuoti.

Galite įsivaizduoti mano nerimą, kai naktį prieš lauktąjį šeštadienį pabudau nuo veriančių pilvo skausmų.. Ir paniką, kai aštuntą ryto apsikabinusi klozetą supratau, kad pietų šiandien aš visgi nevalgysiu..

Ir visgi. Pasirodo, esu užsispyrusi. Jei žadėjau, kad važiuosiu, tai ir važiuosiu. Nesvarbu, kad nevalgysiu.

 

Itin gražioje Hertfordshire grafystės vietoje įsikūręs restoranas teritoriją dalijasi su elegantišku Brocket Hall dvaro parku ir jį juosiančiais golfo aikštynais. Didingų medžių alėjos, didžiulis, gulbių pamėgtas prūdas, saulėje paskendę laukai prašyte prašė pasivaikščioti, pasidžiaugti ir pasifotografuoti, deja, autorė – ištvėrusi britų taip mėgstamus transporto žiedus – šiems prašymams liko kurčia ir abėjinga.

Vos atvykę buvome pakviesti į labai jaukų laukiamąjį su didžiuliu dūmais kvepiančiu židiniu. Vasarą gal ir molis, bet šįkart tikrai brolis, nes sausis, visgi, ir pavėsyje tebesidabravo bei nosis žnaibė tikras žieminis šaltukas. 

Sulaukę kompanijos gavome ir pirmąjį maisto davinį. Užkandžių padėkle puikavosi elnienos ir dar-kažkieno pyragaičiai bei sūrio traškučiai su moliūgų ir triufelių aliejaus mirkalu. Ir kuomet kiti atidžiai tyrinėjo meniu ir rinkosi vyną, aš siurbčiojau pirmąjį ramunėlių arbatos puodelį ir guodžiausi, kad man taip bloga, kad net nepavydu.

 

Tai kas čia per apžvalga, sakot? Dalinai iš antrinių šaltinių, atsakau. Dalinai, nes visgi atgnybau ir paragavau po mažytį kiekvieno čia aprašyto patiekalo kasnelį. Nes negi nuvilsiu žiupsniečius? O jei rimtai, negi tikrai tikėjotės, kad sėdėsiu Mišeliniame restorane ir nieko neparagausiu?! 

Labai gaila, bet pamiršau įamžinti meniu, tad valgių pavadinimų ir visų sudedamųjų dalių neprisimenu. Bet man iš dešinės sėdėjęs A. pirmuoju patiekalu pasirinko raudoname vyne apvirtą kriaušę su ožkos pieno sūriu ir lazdyno riešutų nebeprisimenu-kuo. Išsyk sakau, labiausiai nuvylęs patiekalas. Saldoka kriaušė ir itin švelnius (t.y. beskonis) sūris ryškiai stokojo pagrindinio akcento ir prašyte prašėsi žiupsnelio Kažko..

 

Vegetarai nusisukit, bet aš – prisiekusi kepenų, inkstų, plaučių, širdžių, liežuvių ir kitų antrinių mėsos produktų gerbėja. Ypač kai kalba eina apie savo amatą išmanančių šefų darbą, nes – nenuginčysit – nėra nieko nieko NIEKO blogiau, už prieš-anglinės būklės perkeptus kepenis aliejaus klane.. (nepyk, mama!)

Tad ne visai be mano įtakos antruoju numeriu ant A. lėkštės gulėjo veršiuko inkstai su kiaulienos šonine, šalavijais ir nebeprisimenu-kuo paskanintais kopūstais. Deja, dėl pirmoje pastraipoje išvardintų priežasčių tedrįsau paragauti gabalėlį inkstų; o šie buvo dieviški – idealiai apkepti, minkšti ir sultingi. Turint omeny mano delikačią būseną – komplimentas gigantiškas. Visgi apie bendrą patiekalo kompoziciją nuomonės neturiu, bet, pasak A., itin riebus padažas kiek gadino bendrą skonių balansą.

Desertui – Baileys likerio ledai su traškia karamėlės kepure, tamsaus šokolado padažu ir balto šokolado šerbetu. Ką galiu pasakyti – atgnybtas gabalėlis buvo skanus, o ir kiti valgytojai nesiskundė, tik trynė patenkintus pilvus ir reiškė užuojautas. Man.

Ir vis dėlto, jei iki šiol nuoširdžiai sakiau, kad man taip bloga, kad visai nepavydu, situacija pasikeitė įriedėjus ‘sūrio padėklui’. Jei matote nuotrauką viršuje, sutiksite, kad ten visai ne padėklas, o stalas. SŪRIO STALAS. Va tada jau nebeliko nieko kito, kaip nusigraužti rankų ir kojų nagus iš begalinės savigailos. Taip, aš Mišelino žvaigždute apdovanotam restorane; taip, aš negaliu valgyti; taip, prieš mane fantastiškas sūrios stalas; o ne, aš vis dar negaliu valgyti!!! 

 

Sūris patiekiamas su kriaušių čatniu, naminiais sausainiais, salierų ir vynuolių salotom bei gana originaliu itin stipraus skonio salierų šerbetu. Atgnybusi po gabalėlį turiu pasakyti, kad sūriai – kaip ir galima tikėtis – buvo dieviški, o va čatnis gerokai per silpnas (ir išvis, mano nuomone, niekas taip neparyškina stipraus pelėsinio sūrio kaip raudonųjų svogūnų čatnis arba marmeladas. Kriaušės? Nea, duokit geriau svogūnų…).

Pietus pasibaigėme karštais gėrimais (įsk. ketvirtu puodeliu ramunėlių arbatos man) ir petit fours – mažyčiais karamėliais sausainiais, naminiais kokosiniais zefyrais ir morenginiais citrinų pyragaičiais, dalį kurių mano kompanionai supakavo į servetėlę ir padovanojo straipsnio autorei, kuri juos sėkmingai sudorojo kitą dieną sugrįžusi į gyvųjų karalystę. Yay!

 

Verdiktas? Tiesa sakant, Auberge du Lac nepribloškė. Norom nenorom ėmėm lyginti su Corner Room, kuris visgi gerokai lenkia Auberge virtuvę originalumu, prezentacija ir – svarbiausia - skonių palete. Auberge du Lac man pasirodė kiek per daug formalus, senamadiškas, gal net stagnavęs. Taip, vyriausias šefas Phil Thompson gal ir dalyvavo the Great British menu, bet ir namo keliavo jau po pirmojo turo.

O aš gi A. tėčiui, kuris ir organizavo visą išvyką, palikau puikų įspūdį: “nusivedi į prabrangų restoraną, o ji ten nieko nevalgo. Bargain!’

 

Auberge du Lac

Brocket Hall  Brocket Park, Welwyn, Hertfordshire AL8 7XG
tel: 01707 368 888

Antradieniais - Ketvirtadieniais:
Pietūs (12:00 - 14:30)
Vakarienė (19:00 - 21:30)

Trijų patiekalų pietų meniu kainuoja £35, sūris vietoj deserto +£5, kaip atskiras patiekalas +£12.

2012 m. sausio 13 d., penktadienis

2011-ųjų restrospektyva nr. 1

Kažkaip maniau - buvo nebuvo tie Nauji Metai, leisiu seniesiems praslįsti nepastebėtiems. Bet ne, persigalvojau. Tad šiandien dalinuosi krūvele 2011-ųjų akimirkų.

Prisipažinsiu, būtent šiais (t.y. praėjusiais) metais išmokau džiaugtis savo gyvenamąja vieta, ištryniau daugybę o bet tačiau JEIGU. Kol man čia gerai, o vėliau – matysim.

Taigi šiemiet buvo kaip niekad daug skanių švenčių ir renginių – ypač maisto festivalių.

Pavyzdžiui, Jamie Oliver festivalis Londone, kurio bilietus laimėjau the Taste of London loterijoje. Iš esmės šis festivalis tai bandymas sujungti maistą ir muziką, - sakyčiau, puiki formulė sėkmingam renginiui. Visgi kadangi dovatam arkliui dantų netyrinėjam, festivalis patiko, bet visos kainos tikrai nemokėčiau, nes viduje parduodamas maistas – brangus, pasirinkimas – skurdus, o nemokamų pramogų mažoka.

Žinoma, jokiais būdais negaliu nepaminėti The Taste of London 2011. Manau, išsamią ataskaitą ir vėl pateiksiu vasarą (taip sužadindama apetitą artėjančiam renginiui), bet, jei reikėtų apibudinti keliais žodžiais, sakyčiau buvo šlapia, brangu, bet labai skanu.

 

O kur dar visai nepaminėta ir nepagirta kelionė į mano širdį pavergusią Barseloną!

Mano patarimas, kad ir ką bedarytumėt, kad ir kur bevalgytumėt, kad ir kur benakvotumėt, būtinai būtinai BŪTINAI apsilankykite la Boqueria turguje. Idealiausia – pietų metu. Pasivaikščiokite, pasidairykite į įspūdingus vaisių, daržovių bei – svarbiausia – jūros gėrybių stendus ir, neišvengiamai sugurguliavus pilvams, keliaukite prie mini restoranų/valgyklų. Ten prieš pat jūsų akis virėjai čiumpa šviežutėles žuvis, vėžiagyvius, krevetes, moliuskus, meta į puodus ir keptuves ir po kelių minučių ant jūsų stalo - tikrų tikriausia jūros skanybių PUOTA. Šie stendai labai populiarūs, tad gali tekti luktelėti, bet – neskauto garbės žodis – verta!

Kava ten taip pat pritrenkianti. Mudvi su E. įgavom kofeino priklausomybę, sustodavom turbūt kas antroj kavinukėj ir maukdamos n-tąjį puodelį (arba stiklinę!) sukom galvas, kodėl Londone nieko panašaus nerasi. Pupelės? Vanduo? Ispanės bobulės-baristos?

(Atleiskit, bet bus pratęsimas. Įsijaučiau!)