2009 m. gegužės 25 d., pirmadienis

'Sukarintų' (arba ne) avinžirnių salotos tikrai vasarai

Anot sinoptikų, šis savaitgalis buvo pats karščiausias šiais metais. Geeera. Dar geriau, kad nereikia rūpintis mokslais ir nebaigtais darbais. Tiesiog baaaaisiai gera. Kaip katinas išsitiesiau saulėkaitoje su knyga (tiksliau – dviem!), kas pora puslapių pagalvodama, kad štai taip atrodo atostogos. Na ir kas kad tetruks vos savaigalį.

Kad jau visai nenutingėti, išsitraukėm dviračius ir ramiai nuriedėjom į miesto centrą. Palei vandens kanalus. Grožis! Vidury miesto, o tokia gamta! Tingiai prieš saulę besimarkstančios žąsys nė neketina trauktis iš kelio. O kam? Juk čia jų teritorija! Mieste – gaivių sulčių porcija jaukiam kavinukės kieme. Nirvana! Tiek nedaug tereikia iki pilnos laimės..

Vakarais – į mišką. Tyliai tyliai. Ant pirštų galiukų. Besitikint pamatyt barsukų šeimyną prieš daugel metų įsikūrusią po senu išsikerojusiu kedru.. Nematėm. Bet girdėjom. Garsiai cypiančius jauniklius – turbūt mama liepė eiti į savo kambarius, kol išsinešdins įsibrovėliai. Išsinešdinom. Atgal į vasaros kaitrą.. Persisunkusią BBQ kvapų – panašu, kad visas kvartalas išsitraukė kepsnines!

Tokiu oru mažiausiai norisi apsikrauti sunkiu maistu.. ar gaišti laiką virtuvėje. Pora riekučių bruschetta su lašeliu česnakinio alyvuogių aliejaus, vakar orkaitėje keptais pomidorais, šviežia mozzarella ir baziliku.. stiklinė citrinų vandens ir šeštadieninis laikraštis. Saulėkaitoje.. Ko dar bereik? Ai, tiesa – EŽERO. Taigi tokiu oru Lietuvoje jau mirkčiau maloniais vėsiam Alauše..

Nemažiau paprastas ir gaivus maistas vasaros pietums – salotos. Ypač tokiai žolėdei kaip aš.. Niekam nesakykit, bet grįžus iš parduotuvės dažnai atsidarau salotų mišinio maišelį ir valgau jas tiesiog taip.. Saujom.. O ką? Juk "washed and ready to eat". Kitaip nė neparduoda..


Visgi vakar susilaikiau nuo tokios pagundos ir sugaišau 5 minutes ruošdama super greitas ir labai skaniais avinžirnių salotas. Šį kartą receptas iš galvos, nors pirminė idėja iš Orangette. Tiesa sakant, receptai netgi du. Vos keletas nedidelių pakeitimų ir turim visiškai kitokį patiekalą!

Receptas nr 1:

Reikės:

avinžirnių
citrinos
geros kokybės alyvuogių aliejaus
parmezano sūrio (arba lietuviško jo atitikmens – berods džiugo?)
druskos
pipirų (šviežiai sumaltų!)
skanių salotų lapų (šįkart turėjau gražgarstės ir jaunų burokėlių lapelių mišinio)
petražolių (nebūtina, bet skanu!)

Receptas nr. 2

Reikės:

Dviejų rūšių avinžirnių – dviejų dalių paprastų ir trečiosios dalies „sukarintų“ (curried chickpeas), neįsivaizduoju, ar būna Lietuvoje, bet čia visuomet galima rasti ethnic food skyriuje. Tiesiog skardinė laaabai aštrių avinžirnių.
O visa kita tas pats išskyrus tai, jog nebedėsim druskos ir pipirų.

Eiga:

Nėra nei ką aprašinėt. Supilam avinžirnius, šliukštelim alyvuogių aliejaus, įspaudžiam citrinos sulčių (aš dedu maždaug po lygiai, bet čia jau nieko universalaus, tiesiog prisitaikykit prie savo skonio receptorių). Jei naudojam vien paprastus avinžirnius – papipirinimam ir padruskinam.

Į lėkštę dedam salotas, DAUG petražolių ir paruoštus avinžirnius su užpilu. Viską dosniai apiberiam tarkuotu permezanu. Viskas! Valgom lauke arba jaukiai susirangę ant sofos.. Va toks, mano galva, turėtų būti fast food.. ;-)


Beje, labai svarbu naudoti geros kokybės avinžirnius. Nepirkit pačių pigiausių – šie dažnai būna patežę.. Iš patirties galiu pasakyti, kad patys skaniausi gyvena ethnic food skyriaus lentynose, neįskaitomais hieroglifais aprašytose skardinėse.. Skanaus!

2009 m. gegužės 19 d., antradienis

Gardžioji pomidorų sriuba paskutinio egzamino proga

Ech tos sesijos.. Nežinau kaip kiti, bet aš besimokydama nuo ryto iki vakaro svajoju ką veiksiu PO egzamino. Miegosiu. Skaitysiu. Žiūrėsiu filmus. Eisiu pasivaikščiot. Atrašysiu visus uždelstus meilus. Ir žinoma – GAMINSIU ir BLOGINSIU BLOGINSIU!

Ir ką? Paskutinis egzaminas parašytas vakar, o aš šiandien visą dieną jaučiuosi tiesiog baisiai subliūškusi (nusikopijavau apibudinimą iš kursioko, kuris vakar per poegzaminine vakarienę skundėsi koks jis deflated.. kaip taiklu..). Žinoma laimės neprideda ir viską dieną skaudanti galva.. ištikima sesijų palydovė.. Žodžiu, visą dieną slankioju po namus ir svarstau ką čia nuveikus, ir vis persigalvoju “ai gal ne...”.

Tokį patį 'gal ne' pritaikiau ir blogui.. nea.. ne šiandien.. kai ateis įkvėpimas.. BET užsukau į kelių merginų blogus ir pasijaučiau BAISIAI prasikaltus.. štai pvz allegros blogo nuorodų laukelyje sėdžiu pačioj paskutinėj vietoj. Paskutinis įrašas – prieš tris savaites (!!!). Gėda pelėda.

Ką gi.. Suėmiau save į rankas, pasiknisau kompiuteryje ir radau porą senų nuotraukų. Prastų nuotraukų. Bet užtat objektas BAISIAI skanus.. Nelabai fotogeniškas. Bet labai gardus.


Taigi skanioji pomidorų sriubytė. Galėtų pretenduoti į metų atradimą mano virtuvėje. ŽIAURIAI paprasta. TOBULAI skanu. Skaniausia su laaabai prinokusiais pomidorais.. tada jie orkaitėje taip gražiai pasileidžia.. nufotografuotieji dar nebuvo pasiekę tokios subrendimo fazės tai subliuško mažiau nei turėtų, bet vis tiek.. skanumėlis ;-)

Reikės:

Pomidorų (penkių-šešių.. Priklausomai nuo dydžio ir šaldytuvo turinio. Tiksliai matuot čia nieko nereikia)
Paprikos (nemažos)
Vieno ar poros svogūnų
Česnako galvutės (nelabai didelės, nebent labai mėgstat)
Rozmarino šakelės (nebūtina)
Žiupsnelio maltos paprikos (nebūtina. Bet labai neblogai - ypač jei rasit rūkytos)
Alyvuogių aliejaus šlakelio
Druskos
Pipirų
Sultinio (kokio norim ir kiek norim)

Eiga:

Pomidorus suketvirčiuojam. Dedam į skardą su rozmarino šakele, pašlakstom aliejaus, pabarstom druskos. Į kitą skardą (nes bent jau man į tą pačią niekas nebetelpa) sudedam per pusę perpjautą papriką (geriausia – pjauta puse į apačią), į ketvirčius arba per pusę perpjautus svogūnus. Palašinam alyvuogių aliejaus, padruskinam. Česnako galvutei nupjaunam pakaušį, įpilam trupučiuką aliejaus. Viska kišam į orkaitę ~180 laipsnių. Kepam kol pomidorai ir pipiras pasileis, svogūnas karamelizuosis, česnakai suminkštės.. Kažkur 40-60 min. Iš akies.

Tuomet viską traukiam lauk. Sumetam į puodą (česnaką prieš tai reikia nulupti) ir gražiai sublenderiuojam. Jei neturim blenderio – tiks paprastas kočėlas. Įmalam pipirų, įberiam paprikos miltelių. Beveik viskas! Beliko įpilti sultinio. Tiek kiek norisi. Man asmeniškai patinka tirštos sriubos tai pilu nedaugiau puodelio. Dažniausiai – daržovių. Bet čia jau kiekvienam savo. Dar kartą paburzginam blenderiu ar tiesiog gerai išmaišom. Ta daaaam! Skanaujam!

O aš einu dar patingėt.. Ir pasvajot, ką veiksiu pasibaigus posesijinei melancholijai.. Ir pagailėt savęs, kad rytoj jau vėl į darbą..


Įkvėpimo šaltinis: 101 cookbooks