Lęšių ir degintų baklažanų salotos sveikai pradžiai

Tai štai, 2012-ieji!

Kad ir kaip mėgstu sąrašus, nesu iš tų, kurie surašo Naujųjų Metų pažadus.

Bet tikiuosi, kad Naujieji bus kupini puikaus maisto, restoranų, teatro, filmų, knygų, kelionių, džiaugsmo, tikrų draugų ir mylimų žmonių.

Dar tikiuosi, kad rasiu daugiau laiko ir įkvėpimo Žiupsneliui.

Ir saulėtų dienų fotografijai.

 

Po itin sočių Kalėdų, nė pažiūrėti nenoriu į mėsą, sūrį, traškučius ir saldumynus. Tad jau savaitę maitinosi vegetariškom salotom ir sriubom.

Kalėdų Senelis šiemet buvo kaip niekad knygingas. Todėl ir šis salotų receptas atkeliauja iš vienos šviežiausių knygų mano lentynoj - Yotam Ottolenghi ‘Plenty’. Gaivios, sočios – pats tas sveikam sausiui.

Lęšių salotos su ‘degintais’ baklažanais

Reikės:

trijų – keturių morkų

trijų - keturių saliero stiebų

keleto saujų vynuoginių pomidorų

nedidelės pankolio galvos (nebūtina)

alyvuogių aliejaus

druskos

žiupsnelio rudo ar kitokios cukraus

200g rudų lęšių (ypač tinka Puy)

lauro lapo

keleto šakelių čiobrelio (jei turit)

pusės svogūno

dviejų baklažanų

keleto šaukštų raudono ar balto vyno acto

po saują šviežių petražolių, kalendros ir krapų (jeigu turit)

pipirų

jogurto (nebūtina)

Gaminame:

Tris morkas supjaustome nedideliais kubeliais. Suberiame į kepimo skardą. Ten pat sumetame kubeliais supjaustytą salierą ir pankolį. Vyšninius pomidorus perpjauname per pusę, suberiame į skardą. Pašlakstome alyvuogių aliejumi, įberiame po žiupsnelį druskos ir cukraus (kuris prigesins pomidorų rūgštumą). Šauname į 180 laipsnių karščio orkaitę ir kepame apie 20-30 minučių, kol daržovės suminkštės (bet ne iki galo, čia skanu palikti šiek tiek traškesio – ypač morkose).

Lęšius nuplauname, suberiame į puodą. Ten pat įmetame likusią kubeliais supjaustytą morką, salierą, lauro lapą. čiobrelį. Verdame ant vidutinės ugnies apie 20 minučių, kol lęšiai suminkštės (bet ne sutiš). Išvirusius lęšius nukošiame, išgriebiame lauro lapą ir čiobrelio šakeliais. Suberiame į salotinę, įpilame pora šaukštų alyvuogių aliejaus, pora šaukštų vyno acto, įberiame druskos ir pipirų. Išmaišome.

Jei naudojame dujinę viryklę – baklažanus pabadome peiliu, dedame tiesiogiai ant vidutinės ugnies ir kepiname nuolat vartydami metalinėm žnyplėm, kol odelė beveik suanglės, o baklažanas suminkštės tiek, kad taps sunku vartyti (apie 10min). Beje, prieš tai galima viryklės paviršių pridengti folija, taip bus paprasčiau ją vėliau išvalyti.

Jei naudojame elektrinę orkaitę, baklažaną pabadome peiliu, dedame po karštu griliu ir kepiname nuolat vartydami, kol odelė ims anglėti, o baklažanas suminkštės. Jei neturime griliaus, peiliu pabadytą baklažaną dedame į karštą orkaitę (~200 laipsnių) ir kepame bent valandą, kol baklažanas parus ir susmegs.

Iškepusius ‘degintus’ baklažanus atsargiai perpjauname peiliu ir šaukštu išskaptuojame minkštimą stengdamiesi išvengti apdegusios odelės. Sudedame į sietelį ir paliekame sunktis apie 10min.

Į salotinę su lęšiais suberiame iškepusias daržovės ir stambiai supjaustytas prieskonines žoleles. Išmaišome, paraugaujame, jei trūksta rūgštelės – įpilame daugiau acto, jei reikia – įberiame druskos ar pipirų.

Nusunktą baklažanų minkštimą negailėdami pasūdome, įberiame pipirų, dedame šaukštą vyno acto. Išmaišome, paragaujame, jei reikia – pakoreguojame.

Salotas beriame į lėkštę, dedame pora šaukštų degintų baklažanų, šaukštą jogurto (jei naudojame), puošiame prieskoninėm žolelėm, valgome ir jaučiames sveikuoliškai.

Štai ir viskas! Aprašymas gal ilgas, bet procesas nesudėtingas, o rezultatas – fantastiškas. Skanaus!

Šaltinis: adaptuota pagal Yotam Ottolenghi Plenty (London: Ebury Press, 2010).

Naikinam atsargas I. Lęšių ir morkų sriuba.

Jau rašiau, kad šeimininkei netikėtai pardavus namą, vėl gyvenu kraustymosi nuotaikomis. Ironiška, bet tos neišpakuotos dėžės taip ir liks spintoje dar gerą mėnesį, kurio metu pasižadėjau iš paskutiniųjų pasidžiaugti dabartiniu namu, su  išgirtąja svajonių virtuve & co. Visokeriopai pasižadu prieš išsikraustuves iki valios prisidžiaugti sodu ir surengti ten trenksming BBQ vakarėlį. BŪTINAI. Rain or shine. Svečiai lai rūpinasi mėsom ir dešrom, o aš ruošiu salotas ir ištaisysiu milžinišką salotų barą. Sąrašas jau užrašinėje. Va taip vat.

Antras pasižadėjimas – suvartoti kiek įmanoma daugiau maisto atsargų. Ar sakiau, kad vos prieš kelis mėnesius turbūt pusė mano mantos (kurios buvo LABAI DAUG) sudarė virtuvės rakandai ir… maistas? O taip. Įvairiausi miltai, kruopos, pupos, riešutai, ryžiai, actai, aliejai.. na, įsivaizduojat. Dabar gi prisižadėjau pasimokyt iš senų klaidų, sudaryti sąrašiuką ir uoliai vartoti nesibaigiančių maišelių turinį. Ir nepirkti nieko, ko nesuvalgysiu iki birželio pradžios. Pasakyta – padaryta. Ne tik kad sąrašą sudariau, bet jau vieną punktą brūkšt ir išbraukiau!

Trečias pasižadėjimas – vėl imti į rankas fotoparatą ir naudotis paskutiniu šviesios ir didelės virtuvės mėnesiu. Be jokių o bet tačiau jeigu.

Susumavę antrą ir trečia punktus gauname šį įrašą. Raudonųjų lęšių atsargas pribaigusią Raudonųjų lęšių ir morkų sriubą, kuri – perspėju – gali sukelti prieklausomybę. Bent iki tol, kol spintelėje tebeturit saujelė lęšių. O tada…?

Tada reikės sugalvoti, kaip sudoroti kalną grikių, džiovintų grybų, keturių rūšių ryžius, keturių ryšių miltus ir devynes galybes įvairiausių pupelių. Pasiūlymus siųsti čia.

 

Raudonųjų lęšių ir orkaitėje apkeptų morkų sriuba

Reikės:

bent šešių nemažų morkų (atrodys per daug, bet kepdamos jos gerokai susitrauks)

šlakelio aliejaus

šaukštelio kumino sėklų

žiupsnelio druskos

žiupsnelio šviežiai maltų pipirų

svogūno

žiupsnelio čili dribsnių

pusės šaukštelio kajeno pipiro

trečdalio šaukštelio rūkytos paprikos miltelių

dviejų stiklinių daržovių sultinio (paieškokit ekologiško, juose paprastai būna mažiau skonio stipriklių, čia reikia būtent švelnaus sultinio, o ne druskos ir skonio stipriklių bombos)

nepilnos stiklinės raudonųjų lęšių

šlakelio citrinos sulčių (nebūtinai)

Gaminame:

Morkas supjaustome nemažais šiaudeliais, suberiame į kepimo skardą, užpilame šlakelių aliejaus, įberiame kumino, druskos ir šviežiai malto juodojo pipiro. Kepame ~190 laipsnių karštumo orkaitėje, kol suglebs ir parus (apie pusvalandį). Suberiame šiaudeliais supjaustytą svogūną, viską išmaišome ir kepame dar apie 10 – 15 minučių.

Kiek atvėsinę iškepusias morkas ir svogūnus supjaustome kasnio dydžio gabalėliais (nebūtinai).

Puode įkaitiname šlakelį aliejaus, suberiame čili dribsnius, morkas ir svogūną. Išmaišome. Suberiame kajeno pipirą ir paprikos miltelius, pakepinama pora minučių.

Supilame sultinį ir lęšius. Užviriname ir vedame apie 20 minučių, kol lęšiai ‘pasileis’, o sriuba sutirštės. Išjungiame ugnį, įspaudžiame šlakelį citrinos sulčių. Paragaujame, jei reikia įberiame daugiau druskos, prieskonių ar citrinos.

Štai ir viskas!

Labai skani sriuba, kurią viriau galybę kartų ir kaskart vis kitaip. Manau, kitą sykį pabandysiu kartu į keptuvę su svogūnu įmesti ir smulkinto šviežio imbiero, bet tai jau bus kituose namuose, kitoje virtuvėje, nes lęšiai baigti! Skanaus!

Šaltinis: adaptuota pagal The Wednesday Chef.

Panašių sriubų užtikau ir Claudia Roden A New Book of Middle Eastern Food – pirma receptų knygą, kuria rytais skaitau pakeliui į darbą!

Vakar buvo linksma? Šiandien verdam sriubą!

Juk būna taip – penktadienio/šeštadienio vakaras, gera kompanija, pub’as Camdene, muzika, šokiai, viena kita taurė vyno, viena kita stiklinė džino su toniku. Būna, ar ne?

Tada ateina rytas. Ir saulės spinduliai gerokai per ryškūs. Ir kambariokai pernelyg triukšmingi. Ir paukščiai už lango gieda kažkaip neįprastai garsiai.. Irgi būna, taip?

Tuomet seka vienas kitas puodelis kavos, viena kita stiklinė vandens, viena kita tabletė uraganui galvoje. Nesišaipykit ir nesakykit, kad nebūna!

Jau gerokai po pietų apie save primena Jo Didenybė Pilvas. Ir norisi Kažko Tokio. Šiek tiek neįprasto. Aštraus. Saldaus. Gaivaus. Sotaus. Ir būtinai visko viename.

Įsispiri šlepetes, užsimeti chalatą, susiriši plaukus, nusliūkini į virtuvę. Peilis, pjaustyklė, keptuvė, aliejus… Kepamo imbiero kvapas kutena nosį, žiupsnelis smulkinto čili pipiro pabudina skonio receptorius.. Čiumpi samtį, semi apelsinų spalvos sriubą ir jauti, kaip su kiekvienu šaukštu giedrėja diena. Antras dubuo ir aukščiau aprašytų simptomų nė kvapo. Pagirios? Kokios pagirios?! MAN taip nebūna, ką jūs?!!

Ir nors pirmą kartą šią sriubą viriau būtent tokiom aplinkybėm, dabar ji – turbūt dažniausiai siurbčiojama sriuba po mūsų stogu (ypač jeigu pamiršime apie vieno namioko maniją meilę konservuotai Heinz pomidorinei). Kvapas, spalva, skonis – niekaip neatsivalgau.

Beje, siūlau neprisirišti prie recepto ir žaisti su turimomis daržovėmis. Saldžią bulvę galima keisti paprasčiausia bulve, įpjaustyti morkų (jau vien dėl spalvos!), paprasto kopūsto, įmesti bet kokių šaldytuve liūdinčių daržovių. Netgi nepažįstamų daržovių, kurių netyčia nusipirkot arabų krautuvėlėj (buvau 100% įsitikinusi, kad ten saldžioji bulvė, perpjovus paaiškėjo, kad ne, tiko kuo puikiausiai, jei žinočiau pavadinimą – nusipirkčiau dar!). Nepakeičiami čia tik prieskoniai ir kokosų pienas. Apie itin pavykusias variacijas prašau pranešti komentarų skyrelyje!

Pagirių Savaitgalio sriuba

Reikės:

šlakelio alyvuogių aliejaus

svogūno

poros skiltelių česnako

maždaug trijų šaukštelių smulkiai supjaustytos šviežios imbieros šaknies

šaukštelio ciberžolės miltelių (angl. turmeric)

žiupsnelio čili dribsnių arba smulkiai supjaustyto šviežio čili pipiro (patarčiau atsargiai pašalinti sėklytes, nebent esate aštrumo maniakai mylėtojai)

rudų ryžių (tiks ir paprasti, nors rudieji laikomi kur kas sveikesniais)

nemažos saldžiosios bulvės

poros puodelių daržovių sultinio

pusės savojos kopūsto (arba paprasto kopūsto, ar kitokių žalumynų)

skardinės kokosų pieno

žiupsnelio druskos

Gaminame:

Keptuvėje įkaitiname aliejų, suberiame smulkiai supjaustytą svogūną. Pakepiname pora minučių, suberiame smulkiai supjaustytą imbierą ir česnaką, čili ir ciberžolę. Kepiname maždaug pora minučių.

Suberiame ryžius, išmaišome. Pakepiname apie minutę, supilame sultinį, užviriname.

Suberiame kubeliais supjaustytą salžią bulvę.

Kuomet ryžiai ir bulvė atrodys beveik išvirę, sudedame juostelėmis supjaustytą kopūstą, supilame kokosų pieną. Užviriname ir verdame pora minučių, kol kopūstas suminkštės, bet nesutiš.

Paragaujame, jei reikia – pasūdome.

Štai ir viskas. Ar jaučiate kaip giedrėja diena?

Šaltinis: adaptuota pagal Joy the Baker.

Jeruzalės artišokų salotos vienišiems (mergaitiškiems) vakarams

Mano žmogaus darbas toks, kad karts nuo karto tenka išvykti ilgėliau.. Na savaitei. Būna dviems. Tiesa, šiuo metu taip nutinka itin retai, tačiau net ir dabar išgirdę, kad aš ‘viena’ draugės ir draugai nutaiso oi-kokia-tu-vargšė žvilgnį.. kuris mane labai glumina.

Gal kažkam sunku suprasti, bet man kartais visai patinka pabūti vienai. Pagyventi savo ritmu. Vakarieniauti nepaisant laikrodžio rodyklių. Žiūrėti mergaitiškus filmus ar seniai mėgtus serialus – tarkim Roswellą arba paauglystės meilę Hornblowerį. Peržiūrėti krūvą MasterChef per BBC iPlayer. Skaityti iki paryčių. Su taure balto vyno ir krūvele After Eights su lazdyno riešutais (nes kai niekas nemato tai jokios kalorijos nesiskaičiuoja, ar ne? ;-)

Maitintis sriubom ir salotom. Be jokių baimių, kad kažkam atsibodo. Man tai negresia. Salotos – mano galva - idealus mergaitiško savaitgalio vienumoje palydovas. Pavyzdžiui šios – truputį ekscentriškos, truputį gurmaniškos, bet niekada nenuviliančios.

Visai neseniai sužinojau, kad pagrindinis jų ingredientas – jeruzalės artišokai (lietuviškai – topinambai) – visai nesunkiai prieinami ir Lietuvoje. Ypač ūkininkų ar šiaip – daržovių – turgeliuose. Tad, mielos mergaitės, kuo jūs lepsitės kitą vienišai moterišką savaitgalį?

Truputis informacijos – jeruzalės artišokai neturi nieko bendro nei su Jeruzale, nei su artišokais. Balažin kodėl toks pavadinimas, nes išties tai yra saulėgražų šeimos augalo šakniagumbis. Pirkdami stenkitės rinktis kietus gumbus su kuo mažiau atšakėlių – šitaip bus paprasčiau nulupti. Beje, siūlau paskubėti, nes topinambų sezonas tęsiasi nuo spalio iki kovo-balandžio, tad norėdami įsigyti šviežių daržovių tai reikėtų padaryti jau dabar.

Jeruzalės artišokų salotos su ožkos sūriu, lazdyno riešutais ir citrinų užpilu

Reikės:

poros saujų jeruzalės artišokų

saujos lazdyno riešutų

alyvuogių aliejaus

lauro lapo

žiupsnelio druskos

citrinos

trejeto saujų salotų lapų (man skaniausia – jauni burokėlių lapeliai)

gabalėlio kieto ožkos sūrio

šviežiai maltų pipirų

Gaminam:

Topinambus kruopščiai nuplaunam, nulupam, supjaustom vienodo dydžio griežinėliais. Suberiam į kepimo indą, pašlakstom alyvuogių aliejum, įmetam lauro lapą, padruskinam, pamaišom, kad tolygiai pasidengtų ir šaunam į iki 180 laipsnių karščio įkaitintą orkaitę 30-40 minučių, kol taps labai minkšti – maždaug išvirusios bulvės konsistencijos. Maždaug po 20 minučių gerai išmaišom ir sugražinam į orkaitę.

Likus maždaug dešimčiai minučių iki kepimo pabaigos, lazdyno riešutus sumetam į kitą karščiui atsparų indą ir dedam į orkaitę, kad lengvai apskrustų.

Tuo metu paruošiame salotų užpilą – sumaišome keturius šaukštus alyvuogių aliejaus su dviem šaukštais citrinos sulčių, įberiame druskos – paragaujam, jei reikia, koreguojame pagal skonį.

Į iškepusius topinambus įspaudžiame apie pusę šaukšto citrinos sulčių, įberiame šviežiai malto pipiro, pamaišome.

Konstruojame salotas – į serviravimo lėkštę sumetame salotų lapus, pašlakstome salotų užpilu, suberiame iškepusius jeruzalės artišokus, apskrudusius lazdyno riešutus (galima pasmulkinti arba dėti visus), plonomis juostelėmis supjaustytą ožkos pieno sūrį. Dar sykį pašlakstom salotų užpilu.

Viskas! Nešam(ės) ant stalo. Pilam(ės) taurę balto vyno. (Įsi)jungiam gerą filmą ir mėgaujamės vienatve! Juk nekasdien taip! ;-)

Šaltinis: nusižiūrėjau iš River Cottage.

Medumi glazūruoti pasternokai kalėdinio kalakuto pašonei

Ojojoj paskutinėm dienom atrodo, kad mano gyvenime kažkas staiga įjungė fast-forward funkciją ir dabar viskas lekia baisingu griečiu ir aš nieko nespėju.. Ne be to mygtuko pagalbos vakar naktį buvo nuspręsta, kad rytoj iškeliaujam švest švenčių. Aaa! Ne antradienį/trečiadienį, kaip buvo planuota, o rytoj! Mama-mia, aš nė dovanų neturiu (žinau, jau turbūt pora mėnesių žinau, bet neturiu!), o dar reikia suspėt susikraut daug daiktų (įskaitant virtuvinius rakandus ir puodus!), sumedžiot silkės, suplanuot ir surašyti ne tik Kalėdų, bet ir Kūčių meniu. Nes – čia pats baisiausias dalykas – savaitę, o gal ir iki kitų metų, būsiu be interneto! Aaa! O aš tiek čia norėjau aprašyt iki Kalėdų! Ir šiaip – teks kažkur susirašyt valgomų dovanėlių, (ne)išbandytų pyragų, bandelių, kepsnelių receptus.. Ne, man tikrai atrodo sunkiai suvokiama, kaip galima suplanuot Kalėdų puotą be interneto.. Ne todėl, kad nemokėsiu, o todėl, kad visada atsiranda koks svarbus klausimėlis – o kaip ten tas/anas? o gal tiktų tas/kitas? o kaip norėčiau išbandyti šitą! Ir dar todėl, kad šiaip esu truputėlį priklausoma…

Ir čionykščių įrašų planai keičiasi.. labai norėjau aprašyt, kur buvau ir ką veikiau šiomis dienomis.. Ech nebespėsiu. Tik pasakysiu, kad buvau nuostabiam Šiaurės Anglijos kampely. Nuostabiam! Įsivaizduokit mažytį miestuką kalnuose, su mažytėm gatvelėm, mažyčiais nameliais, kalėdinėm dekoracijom, draugiškais žmonėmis ir iš dangaus palengva krentančiomi didelėm riebiom snaigėm.. Be galo kalėdų-atvirukiška.. Nes TAIP. Pas mus sninga! Ir visai rimtai sninga! Ir nesvarbu, kad streikuoja viešasis transportas, stringa keliai, bamba praeiviai.. Aš apsimūturiuoju savo didžiuliu raudonu šaliku, apsiaunu dar iš Lietuvos parsivežtus labai šiltus žieminius batukus ir išsišiepus iki ausų einu pasivaikščiot! Nes tai pats geriausias prieškalėdinis oras, kurį tik galima įsivaizduoti ir kurio aš taip pasiilgau! Ir net džingalbelsai nebeerzina.. Ir norisi kūčiukų. Ir kepto kalakuto. Ir ko nors skanaus jo pašonėj..

Keptas kalakutas bus. Labai pasistengsiu suspėt. Gal vidury nakties, bet bus. O dabar tai, kad kas jo pašonėj. Medumi glazūruoti pastanorkai. Trim būdais.

Jūs man pasakykit, kodėl aš Lietuvoje nė sykio nesu valgiusi pastarnokų? Man ji atrodo tokia lietuviška daržovė.. Morkos sesė. Ideliai tinkanti lietuviškiems orams. Tai kodėl taip nepelnytai užmiršta ir ignoruojama? Siūlau skelbti protesto akciją ir pamačius kur parduotuvėje čiupti didelę krūvą, parsinešti namo, išsikepti ir paragauti. Pažadu – ateity nebegalėsit taip ramiai pro juos praeiti.. Susidomėjot? Prašau - net trys būdai jiems paruošti.

Medumi glazūruoti pastarnokai

Reikės:

pastarnokų

aliejaus

medaus

priekoninio čiobrelio (labai šaunu jei turit šviežio, bet tiks ir džiovintas)

druskos, pipirų

Gaminam

Visų pirma reikia paruošti pastarnokus. O darom taip: nulupam ir išilgai perpjaunam į keturias dalis (beje, jei pastarnokas nemažas žymiai paprasčiau prieš tai jį perpjauti per vidurį pusiau). Tuomet iš kiekvieno ketvirčio išpjaunam išorėj atsidūrusią pastarnoko šerdį, nes ji paprastai būna kieta ir karti. Persistengti nereikia - kiek nusipjovė tiek. Užsilikęs gabaliukas nepakenks ;-) Gautus pailgus gabalelius galima dar išilgai pasmulkinti. Bet nebūtina. Tačiau jei renkatės trečiajį gaminimo būdą – kuo smulkiau tuo geriau. Bet kokiu atveju stengiamės, kad visi gabaliukai būtų kuo panašesnio dydžio.

Variantas nr. 1 (nuotraukoje)

Puode užvirinam pasūdytą vandenį. Sumetam pastarnoko gabaliukus. Paverdam apie tris minutes, kol suminkštėja. Išgriebiam. Greitai perplaunam šaltu vandeniu. Nudžiovinam.

Keptuvėje įkaitiname aliejų, sumetam pastarnokus, įberiam druskos ir šviežiai malto pipiro, pakepinam, kol ims ruduoti. Įdedam medaus (penkiems dideliems pasnarnokais prireiks maždaug dviejų šaukštų medaus, nors šiaip anoks čia ne mokslas – žiūrėkit pagal nuojautą), pabarstom susmulkinto čiobrelio. Pakepinam dar minutelę, kol ims karamelizuotis. Nukeliam nuo ugnies. Nešam prie stalo.

Variantas nr. 2

Įkaitinam orkaitę iki 180 laipsnių karščio. Pastarnokų gabaliukus sumetam į skardą, pašlakstom alyvuogių aliejum, užberiam druskos, pipirų. Šaunam į orkaitę. Kepam, kol suminkštės (labai sunku pasakyti kiek konkrečiai – viskas priklauso nuo gabalėlių dydžio). Pabaigoje užlašinam medaus ir šaukštu gerai pamaišom, kol klius visiems gabalėliams. Užberiam čiobrelių. Gražinam į orkaitę, kepam, kol gražiai paruduos.

Variantas nr. 3

Plonais gabalėliais suraikytą pastarnoką suberiam į keptuvę su įkaitintu aliejum. Užberiam druskos, pipirų. Apkepinam, kol ims minkštėti. Supilam medų, suberiam čiobrelius. Kepinam pamaišydami, kol medus ims kristalizuotis ir padengs pasternokus.

Kurį variantą rinktis – jūsų sprendimas. Kuris populiariausias mano virtuvėj? Antras ir trečias. Nes antrasis sutaupo nemažai laiko (nereikia stovėti prie puodo/keptuvės, todėl pvz idealiai tinka ruošiant Kalėdinę vakarienę), o trečiasis – kuriam pastarnoką supjaustau itin plonais greižinėliais – pagamina labai skanius pastarnokų traškučius. Mmm.. noriu dar.

Ar jau sakiau, kad medumi glazūruoti pastarnokai puikiai tinka Kalėdiniam stalui?

Skanaus! Lekiu į karštligiškas silkės ir dovanų paieškas! Nesveika ir nerekomenduojama! ;-)

Jaukiausios pasauly šiltų lęšių ir daržovių salotos diplomuotiems naminukams

Grįžau. Diplomuota. Magistrė. Netgi su pagyrimu. With Distinction - kaip čia tai vadinas. Ir diplomas toks keistas. Be pažymių. Tik kad magistrė su distinction teparašyta. O ceremonija verta išsamaus aprašymo. Su vargonais, orkestru, daug dėdžių ir tetų margais akademiniais apsiaustais, procesija, maršai, kažkokie skeptrai, sostai. Daug blizgesio. Na maskaradas toks. Labai gerai surežisuotas. Kažkaip net gaila, kad mamos nebuvo.. Nes šiaip mamoms ten buvo šventė. Ir žmonoms. Vieno kursioko žmona sėdėjo su ašarom akyse, besiteisindama ‘I’m so proud of him’. Tai va būtų mama, bent būtų kas manimi pasididžiuoja.

Nes ir aš dėvėjai tą beprotiškai brangų apsiaustą su melsvu kapišonu. Ir kampuotą kepurėlę su kutosu. Garbiniuotus baltus marškinius ir juodas kelnes – viskas pagal protokolą. Ir pozavom vienam laikraščio fotografui, kuris žadėjo, kad nuotrauka tikrai tikrai rytoj bus internete. Bet neradau. Užtat buvo smagu. Mėtėm kepures į viršų, tada gaudėm ir šypsojomės iki ausų. Na spaudai juk. Savo fotoaparatą paskubom įdaviau draugės tėčiui, turiu daug nuotraukų, bet viskas iš taip toli.. Na taip, neparodžiau, kaip priartinti. Mia culpa. Pagyvenę tėčiai iš Italijos ir mažyčiai fotoaparatukai don’t mix. Nors prie ko čia Italija. Kitas tėtis rumunas befotografuodamas mane su savo dukra pusė kadro uždengė pirštu. O aš buvau labai mandagi ir nieko nesakiau. Tik ačiū.

Pati ceremonija ir priėmimas po jos nuteikė be galo optimistiškai. Economic doom and gloom! – konstatavo universiteto super rektorius. Worst situation in job market in 50 years! – guodė instituto direktorius. Todėl elementarus etiketas lėmė, kad į klausimą, ką dabar veiki, reikėjo atsakyti Oh I’m totally jobless. Unemployed. Job hunting. Unsuccessfully. For almost 3 months. Ne, tikrai, kitaip būtų buvę labai nemandagu. O kursiokas pareiškė, kad dabar jo laukia du keliai: doktorantūra arba ūkininkavimas. Panašiai kaip prieš pora metų kursiokė Lietuvoje deklaravo – ‘na va linksmybės baigtos, dabar reikia užsirašyt į kirpėjų kursus ir įsigyt normalią profesiją’. Nestudijuokit, vaikai, politikos. Aš labai rimtai.

O po visko buvo labai gera grįžti namo. Padėti diplomą į lentyną. Susitaisyt labai namines, labai jaukias salotas. Įsipilti taurę balto vyno. Susirangyti ant nuosavos sofos, įsijungti šimtą kartų matytą romantinę komendiją ir pasidžiaugti, kad rytoj man niekur nereikia važiuoti. Ar eiti. Sunamėjau. Geriau pagalvojus, visai neblogai ta bedarbystė. Ypač sutinkant ją su taure gero vyno, aukštai pakelta galva ir pavyzdiniu diplomu. I did my best. O persidirbt dar spėsiu.

Šiltos prancūziškų Puy lešių salotos su ‘pavasario žalumynais’ ir ožkos sūriu

Reikės:

2/3 stiklinės puy lešių (manau, galima keisti ir kitokiais, tik jokiu būdu ne raudonaisiais. O šiaip labai rekomenduoju išbandyti būtent puy lęšius, kurie laikomi lęšių karaliais, nes puikiai išlaiko formą ir nesuverda, be to yra labai malonaus skonio)

2 stiklinių vandens

lauro lapo

alyvuogių aliejaus

svogūno

vienos ar dviejų morkų

poros – trejeto saliero stiebų

dviejų skiltelių česnako

kvapnių priekoninių žolelių – ypač tinka prieskoninis čiobrelis

vienos galvos ‘pavasario žalumyno’ (angl. spring greens – nežinau, kaip tiksliai vadinasi lietuviškai; taip pat nežinau ar jų galima įsigyti Lietuvoje. Tačiau nustebčiau, jei ne. Labai paprastai užauginama, labai skani daržovė. Galima keisti kitokiais negailiais kopūstais, pageidautina žalios spalvos – tiesiog todėl, kad labai gražu.. ;-) Atkreipkit dėmesį, kad šio kopūsto galva nėra didelė, todėl jei naudosite pvz savojos kopūstą, reikės ne daugiau pusės)

šviežių petražolių (nebūtina)

ožkos sūrio (nebūtina)

Salotų užpilui

3 šaukštų balto arba raudono vyno acto

šaukšto Dijon (dižono) garstyčių

6 šaukštų alyvuogių aliejaus

žiupsnelio druskos

Eiga:

Lęšius nuplaunam, nukošiam, užpilam dviem stiklinėm vandens, įmetam lauro lapą, padruskinam ir verdam, uždengtame puode, iki suminkštės. Apie 15-20 min.

Kol lęšiai verda, smulkiai supjaustome daržoves (išskyrus ‘pavasario žalumyną’, kurį pjaustom gana stambiom juostelėm). Į įkaitintą keptuvę įpilam alyvuogių aliejaus, sumetam svogūną. Pamaišom. Suberiam smulkiai supjaustytas morkas, salierą, česnaką, prieskonines žoleles. Pasūdom. Įmalam pipiro. Pakepam, maišydami, kol daržovės suminkštės.

Tuo metu pasigaminame užpilą – actą, garstyčias ir aliejų supilame į stiklainiuką, įberiam druskos ir uždarę gerai pamakaluojam, kol gausime vientisą užpilą. Galima gaminti ir ne stiklainiuke - tiesiog supilti į dubenį ir gerai išplakti. Bet stiklainiuke paprasčiau.

Lęšiams išvirus juos nukošiam ir sumetam ‘pas’ daržoves į keptuvę. Įmaišom užpilą. Pakaitinam dar vos vos, kad viskas sušiltų, bet ne ilgiau.

Į tą patį puoda kur virė lęšiai (arba ne) supilam verdantį vandenį, užvirinam, sumetam stambiai supjaustytą ‘pavasario žalumyną’ ir paverdam vos 3-5 minutes (jei naudojate kietesnį ir gailesni kopūstą, gali tekti virti ilgiau..). Išgriebiam ir sumetam į nuo ugnies nukeltą keptuvę. Išmaišom.

Valgom šiltą. Tiekiam individualiose lėkštėse užbėrę petražolių ir stambiai supjaustyto ožkos sūrio. Beje, sūrio nereikėtų padauginti.. Užtenka vos kelių gabaliukų, antraip rizikuojate nustebti kitų ingredientų skonį. O jei neturit, galima apsieiti ir be jo.

Beje, salotos skanios ir šaltos. Be to, kitą dieną skonis nė kiek ne prastesnis, o gal net geresnis. Ideliai tinka lauknešėliui į darbą. Aš tikrai nešiuosi, kai tik tokį turėsiu! Skanaus!

Šaltinis: su dideliais pakeitimais iš Orangette.

Itališka daržovių sriuba ligoniams ir jų slaugytojams

Aš - sriubos žmogus. Galiu jas valgyti pietums, vakarienei, na tik pusryčiams gal ne (nors juk Azijoje egzistuoja toks dalykas kaip ‘pusryčių sriuba’ - mielai išbandyčiau). Be to, nesutinku, kad sriubos – žieminis maistas. Juk vasarą – kaip aplink tiek šviežių gėrybių – tik virk ir virk sriubas! Kitaip tariant, priežasties sriubai man nereikia. Bet šiandien ji yra. Mano Žmogus apsirgo.

Ta proga išviriau puodą sriubos.. Nes sriuba gripuojant, pripažinkim, geriausias vaistas. Šalia kalno liepžiedžių, čiobrelių bei kitų žolelių arbatų su medum, vilnonio apkloto ir rūpestingo slaugančiojo prisilietimo..

Bet neapsigaukit - ne vie sergantiems ši sriuba. Be visa ko labai efektyvus būdas suvartoti šaldytuve (jei tokį turit – ha ha!) užsistovėjusį daržovių perteklių. Ir šiaip.. palepinti bet kurį sriubų gerbėją!

Receptas toks, kad receptu sunku pavadint.. Nes viskas – fantazijos laisvė. Dedam ką turim ir mėgstam! Na tarkim šįsyk neturėjau, bet čia labai labai tinka briuselio kopūstėliai arba pora saujų grubiai supjaustyto savojos ar net paprasto kopūsto. Taip pat labai skanu su kale, kurį internetinis žodynas kažkodėl verčia į ‘kopūstų rušis' (??!!!) :))) Dar galima įmesti brokolio ar kalafojoro. Lygiai taip pat žemiau surašytos daržovės jokiu būdu nėra privalomos. Žodžiu, fantazijai ribų nėra ir nereikia!

Ir dar – vos nepamiršau, šią sriubą galima sumėsinti pradžioje su svogūnais apkepinus keletą juostelių šoninės. Arba kitas pasiūlymas: minestrone - idealus būdas suvartoti vakarykščio čili ar bolonezo padažo likučius – tereikia sumesti ir apkepinti su svogūnais pačioje veiksmo pradžioje. Bus labai skanu! Pažadu!

Itališka daržovių sriuba a la Minestrone

Reikės:

poros šaukštų sviesto ar alyvuogių aliejaus

svogūno

morkos

dviejų skardinių konservuotų pomidorų savose sultyse

poros šaukštų koncentruotos pomidorų piure (nebūtina)

poros puodelių daržovių (ar kitokio) sultinio

lauro lapo

saujos ryžių (aš paprastai naudoju Arborio, nors tinka ir paprasti)

pusės skardinės raudonųjų (kidney) arba baltųjų (cannellini) pupelių (galima naudoti ir džiovintas tik tada reikėtų, naktį prieš tai išmirkius vandenyje, išvirti atskirame puode, kol suminkštės)

mėgstamų prieskoninių žolelių (tinka rozmarinas, čiorelis…)

cukinijos

šparaginių ar kitokių pupelių (mano mėgiamiausios – žr. nuotraukoje - čia vadinamos tiesiog green beans)

pievagrybių

druskos, šviežiai maltų pipirų

parmezano (nebūtina)

Eiga:

Smulkiai supjaustytą svogūną pakepinam išlydytame svieste, kol suminkštės. Sumetam supjaustytas morkas, pipirus. Apkepinam. Supilam pomidorus, sultinį ir pomidorų piurė. Jei pomidorai nepjaustyti, patraiškom puode mediniu šaukštu (aš kone visuomet naudoju būtent nepjaustytus pomidorus, nes taip kažkodėl skaniau). Užverdam. Įmetam lauro lapą, supilam ryžius ir pupeles. Verdam, kol išbrinks bei sumikštės ryžiai.

Tuomet suberiam priekonines žoleles, supjaustytą cukiniją, pupeles, pievagrybius. Paverdam dar kelias minutes, kol daržovės suminkštės, bet stengiamės nepervirti – skanu, kuomet šparaginėse pupelėse dar lieka šiek tiek kietumo..

Ragaujam. Jei reikia įberiam druskos, įmalam pipirų. Supylus į lėkštę galima užbarstyti kiek tarkuoto parmezanu. Bet ir be jo skanu.

Tiekiam kam prie stalo, kam į lovą. Skanaujam ir baidom bacilas!

P.S. O mano ligonis užsiprašė lietinių su bananais ir šokoladu.. Ką padarysi.. Keliauju į parduotuvę nutellos. Kad tik sveiktų!

Šaltinis: iš visur po krislelį

Morkų, grietinėlės ir kalendros sriuba tingintiems bei taupantiems

Pražuvėlė nebuvėlė sugrįžta.

Man – juodas neveiklos epizodas. Piktybiškai užsitęsęs. Ir sunkios formos. Nenoriu gamint. Ką ten gamint – net valgyt nenoriu. Išbandžiau terapiją maisto žurnalais, knygom, laidom.. Skaniai susižiūri, bet norimo efekto nėr. Nenoriu. Ir tingiu. Gal čia ir bėda? Užsitingėjau iš gero gyvenimo?

Ai bet who cares. Gyventi reikia. Valgyti, kad gyventum, taip pat. Visgi jei kažką ir gaminu, tai minimaliai sudėtingo. Šiandien pietums, pvz, morkų sriuba.

Apie morkų sriubą galima prirašyt daug. Arba nieko. Kaip pažiūrėsi. Nepatikėsit, bet nemėgstu virtų morkų. Vaikystėj išrinkdavau iš sriubų ir troškinių. Dabar toleruoju, bet tik tiek. Tai kaip aš čia su ta morkų sriuba??? Ogi prieš kurį laiką, jei pamenat, gyvenimas buvo matuojamas prirašytų puslapių skaičiumi ir ekstremaliais atvejais laiko taupymo sumetimais valgydavau… konservuotą sriubą. Baisu, ane? Žinokit, nevisai baisu, nes atradau labai skanių koncervuotų sriubų rūšį, a la farmers market. Na kaip ten su markets nežinau, bet jie turi pora labai labai skanių sriubų, viena kurių yra morkų, grietinėlės ir kalendros sriubytė. Mmmm!!! Bet, kaip žinia, esu už natūralumą ir pasiteisinimo valgyt sriubas iš konservų šiuo metu tikrai neturiu.. Todėl panašią sriubą verdu pati!

Čia pateikiu paprastų paprasčiausią jos variantą. Nebijokite eksperimentuoti mėgstamais priedais! Beje, turiu(?) vieną labai puikią vegetariškų ir veganiškų patiekalų knygutę, kurioje buvo nerealus morkų sriubos receptas su daug ingredientų, prieskonių, etc. Ir.. per visus kraustymusis pasimetė ta mano knyga, perverčiau visas lentynas daugybę kartų.. NĖR! O minėtą sriubą išbandžiau neseniai, tad viriau vos sykį ir sakiau, kad tikrai tikrai įamžinsiu ir paviešinsiu, bet ką čia viešinsi kai nerandi.. Gal koks vietinis bildukas susiviliojo? Gal dar gražins?

O kol apeliuoju į vegetaro bilduko sąžinę, ruošiu paprastą paprasčiausią morkų, grietinėlės ir kalendros sriubą. Tiek grietinėlė, tiek kalendra čia yra privalomos, nes būtent jos pakylėja šią sriubą į suaugusių maisto kategoriją. Rekomenduoju, net morkų nemėgejams!

Reikės:

šaukšto sviesto

svogūno

nemažo žiūpsnio maltų kalendros sėklyčių

žiupsnelio malto kumino

mažyčio žiupsnelio malto muskato riešuto

galima įberti šiek tiek cinamono

keturių-penkių nemažų morkų

vienos ar dviejų nemažų bulvių

pusantro puodelio daržovių sultinio - arba daugiau, jei mėgstat skystą sriubą

trijų - keturių šaukštų riebios grietinėlės

DAUG (bent poros saujų) šviežios kapotos kalendros

druskos, pipirų pagal skonį

Eiga:

Sviestą ištirpinam puode. Suberiam supjaustytą svogūną, suberiam prieskonius, pakepinam, kol svogūnas suminkštės. Suberiam grubiai supjaustytas morkas ir bulves. Išmaišom. Supilam sultinį, kuris turėtų apsemti daržoves. Užvirinam ir verdam ant vidurtinės ugnies, kol daržovės suminkštės (apie 20-30 min).

Išjungiam ugnį. Viską sutrinam blenderiu. Jei per tiršta – galima įpilti dar sultinio ar karšto vandens. Padruskinam (jei reikia), įmalam pipiro. Įmaišom grietinėlę ir kalendrą. Išmaišom. Ragaujam, skanaujam, tinginiaujam!

Beje, šita sriuba labai tinka taupantiems. Juk tekainuoja centus. O dar jei daržovės iš močiutės kaime…

P.S. Per vėlai apsižiūrėjau, kad neturiu šviežios kalendros, tik keletą lapukų šaldiklyje.. (labai nefotogeniški, beje), tad poroj nuotraukų ‘papimpintas’ variantas su petražolių papuošimu. Nors ne į temą čia tos petražolės :)

Šiltos ožkos sūrio salotos rudens mylėtojams

Išties tai šis įrašas vėluoja maždaug savaitę. Ką tik perskaičiau apie Lietuvą padengusį sniegą, o juk rašyti ketinau apie rudenį! :)

Ar pastebėjote, kad kone visuose maisto tinklaraščiuose bene nuo rugsėjo galima jau užuosti Kalėdas? Cinamonas? Imbieras? Raudonos juostelės? Kalėdinės dekoracijos? Padūsavimai apie tai, kad rudenį ištversim Kalėdų laukimu..

Vakar norėjau nusipirkti žurnalą, tačiau lentynose jau karaliauja Kalėdiniai numeriai: ‘Kaip iškepti kalėdų kalakutą!’ ‘Geriausi kalėdiniai receptai!’ ‘'Kuris šefas jau keturiolikos savarankiškai suruošė Kalėdų pietus!’ O juk dar ruduo!!! Aš pabūsiu balta varna, bet mano galva ruduo yra žavus ir mylėtinas pats savaime, o Kalėdas palikim žiemai :)

Kodėl aš myliu rudenį?

• Dėl įvairiausiomis spalvomis nusidažiusių medžių (žr. nuotrauka pro miegamojo langą), rudeninės saulės žaismo juose ir lapų šniurenimo po kojom..
• Dėl parduotuves ir turgus užplūdusių rudeninių daržovių ir vaisių – slyvos, obuoliai, kriaušės, moliūgai, morkos, briuselio kopūstai, kalafijorai…! Ir, žinoma, ne tik parduotuves! Prisimenu, kaip rugsėjo-spalio mėnesiais kaskart iš kaimo parsiveždavom maišus rudens gėrybių.. kaip patikdavo eiti į mamutės daržą ‘pasiskinti’ kopūstų ‘miestui’'. Gal aš senstu, bet retrospektyviai žiūrint man net bulviakasis sukelia labai malonius prisiminimus! Didelė šeimyna ir milžiniškas puodas cepelinų pabaigtuvėse!
• Dėl keptų kaštainių gatvėse ir virtuvėje.. Uch jau vien dėl jų verta mylėti rudenį!
• Dėl Vėlinių.. kaip gera būna(-davo) vakare sugrįžus iš kapinių lankymo maratono susėsti su didele šeimyna ir šildytis mamutės krupniku bei nesibaigiančiomis diskusijomis apie politiką.. O jau sutemus pakilti nuo stalo eiti pasivaikčioti po liepsnelėmis apšviestas kapines.. ir prisiminti tuos, kurių nebėra čia, bet yra kažkur. Ir būtent vėlinių (kaip ir kūčių) metu aš tikrai jaučiu, kaip ‘čia’ ir ‘kažkur’ suartėja.. nepaprasta, ar ne?
• Dėl to, kad ruduo – neatsiejama metų rato dalis.. Dėl to, kad jis yra, nes turi būti.

Turbūt todėl pasirodžius pirmam sniegui vaikystėj bėgdavau į lauką ir trypdavau jį kojom.. Kad jis kuo greičiau ištirptų. Nes aš jau tada labai mylėjau rudenį!

O Kalėdos? Kalėdos irgi yra gerai. Bet savu laiku. (o jei jau gvildent tą temą, tai man Kūčios - milijoną kartu geriau.. sakiau, balta varna aš kalėdų klausimu ;-)

Štai tokių rudeninių pamąstymų proga siūlau pasigaminti labai rudeniškų ir žiema anei kalėdom nė nekvepiančių šiltų ožkos sūrio ir keptų daržovių salotų ;-)

Salotoms reikės:

paprikų

cukinijos (jei kitos daržovės čia nėra būtinos ir neturint po ranka galima ramiai apsieiti, cukinijos čia tikrai tikrai reikia, nes ji tiesiog dieviškai dera su ožkos sūriu..)

baklažano

moliūgo

ožkos sūrio (išbandžiau keleta skirtingų rūšių, bet turiu pasakyti, kad skaniausia man su Somerset goat cheese, kurį čia galima rasti Sainsburys supermarketuose)

graikiškų riešutų

salotų lapų (paprastai naudoju gražgražtės, jaunų burokėlių lapų ir kitokių žolyčių mišinį)

Eiga:

Daržoves supjaustom, sumetam į skardą, pašlakstom alyvuogių aliejum, druska, pipirais ir šaunam į 180 laipsnių karštumo orkaitę, pamirštam bent pusvalandžiui arba ilgiau – kol daržovės iškeps ir suminkštės (beje kadangi mano blėka nėra didžiulė, paprastai moliūgo gabaliukus sudedu į kitą skardą.. tada jie mažiau suglemba, nei mirkdami kitų bendradalių sultyse.. o dalis pasidengia skaniom skūrelėm.. niam..).

Belaukdami pasigaminam salotų užpilą. Daržovių kepimui artėjant į pabaigą salotų lapus suberiam į lėkštes ir dosniai pašlakstom užpilu. Užberiam iškepusiom daržovėm.

Tuoj pat įkaitinam keptuvę su lašeliu alyvuogių aliejaus centre. Sūrį perpjaunam pusiau (nors tai – žinoma priklauso nuo sūrio, kurį naudosite.. ) ir dedam į keptuvės vidurį skūrele į apačią (vėlgi priklauso nuo sūrio). Pakraščiukus apkraunam graikiškais riežutais (idealiu atveju, riešutus reikėtų paskrudinti orkaitėje arba sausoje keptuvėje, kol gražiai paruduos.. bet aš paprastai tiesiog sumetu juos čia.. greičiau ir patogiau). Nesitraukiam nuo viryklės, nes parudavus sūrio skūrelei apverčiam aukšyn kojom ir pakepam dar šiek tiek, kol ims lydytis. Išjungiam ugnį, čiumpam sūrį iš keptuvės ir dedam ant daržovių salotų išsilydžiuse puse į apačia. Viską apibarstom paskrudintais riešutais ir likusiais lašeliais užpilo.

Viskas! Nešam ant stalo! Geru žodžiu minim rudenį ir jo gėrybes. Skanaus!

Salotų užpilui reikės:

Trijų šaukštų alyvuogių aliejaus

Dviejų šaukštų citrinų sulčių

Šaukšto medaus

Šaukšto su puse grūdėtų garstyčių (arba mažiau - priklauso nuo aitrumo)

Druskos

Pipirų

Gamyba:

Viska sudedam į stiklainiuką ir pakratom, kol pataps vientisu užpilu. Paragaujam. Jei trūksta rūgštumo – įpilam kiek daugiau citrinos, jei saldumo – medaus, jei kažko kito – garstyčių. Jei atrodys per rūgštu – galima pridėti daugiau aliejaus, Žodziu, pasikliaujam savo skonio receptoriais!

Šaltinis: ant pečių.

O Jūs? Kokias mintis Jums sukelia praeinantis ruduo? Kaip manote, kodėl taip skubame laukti Kalėdų?

P.S. Šiuo įrašu tikrai nenorėjau įžeisti kalėdinėmis nuotaikomis gyvenančių blogerių ;-) Tik pasiūlyt nors trupučiuką pasidžiaugti rudeniu..

Kupole rože, paprikų laiveliai..

Šiandien gavau mamos žinutę ‘Tave švenčiancią jonines rodė šiandien rodė per LRT. Kaip vainiką meti!’ Rasas, mama, Rasas! Joninių aš niekada nešvenčiau. Rasas – taip taip taip!

Neabejoju, kad rodė užpernykštes Rasas Verkiuose.. Nors švesdavom kasmet, būtent šias prisimenu su ypatinga nostalgija.. Šventėm kone savaitę – Vilniuje, Verkiuose, Kernavėj.. Vainikų pynimas pasislėpus aukštoj žolėj (taip taip, mano visada didžiausias ir pasišiaušiausias!), šokiai aplink kupolę pritariant dūdmaišiams (nuo Kupole rože iki bobos blynų..), Saulės palydėjimas temstant (lioj saudailio vokaro..), sutartinės pernakt ant Kernavės piliakalnių (lioj tūta! lioj tūta lioj tūta! lioj tūta!), vainikų plugdymas beveik auštant ir gilius liūdesėlis širdy, jog nežinia kada vėl..

Kaip norėčiau šią akimirką atsidurti ten, linksmų žmonių apsupty, su kvepiančių rugiagelių vainiku ant galvos, brangių draugų rately iš sielos gelmių liejantis verksmingai, bet širdį taip raminčiai giesmei.. Matyt tokia jau emigrantų dalia, ilgesingai dairytis į praeitį su krislele vilties, kad sugrįši.. Nors tuo pačiu žinai, kad jau niekada nebus TAIP pat, kad sulyg kiekvienu sugrįžimu esi labiau svečias, labiau tolimas, labiau nepažįstamas.

Iš tiesų tai norėjau parašyti ką nors linksmo tokia proga, o matot kas išėjo.. Dušelė.. :)

Ir maniau padarysiu gražų perėjimą nuo plugdomų vainikų iki paprikos laivelių, bet vėlgi kažkaip nepavyko.. Tiek to. Bus nuo įžangos atitrūkę laiveliai.

Paprikų laiveliai

Reikės (kiekių nenurodau, nes viską darom iš akies, bet jei kam nors reikia – pamatuosiu ir surašysiu – tik duokit žinią!):

Nemažų paprikų

Ryžių (geriausia naudoti risotto (Arborio), bet tiks ir paprasti)

Aliejaus (naudoju alyvuogių)

Svogūno

Česnako (nebūtina)

Prieskonių (man skaniausia bazilikas+raudonėlis+čiobreliai)

Pomidorų (taip pat galima dėti visokių kitokių daržovių – pvz baklažanų ir/arba cukinijų)

Alyvuogių

Fetos sūrio

Druskos, pipirų

Eiga:

Paprikas perpjaunam per pusę, iškrapštom sėklas, bet paliekam kotelį. Guldom ant skardos nupjauta puse į apačią. Kepam 180-200 laipsnių karščio orkaitėj, kol susmuks ir pradės juoduoti (neišsigąskit, taip turi būti! Žr. paveikslėlį).

Kol kepa paprikos – išsiverdam ryžius.

Kol kepa paprikos ir verda ryžiai, keptuveje įkaitinam aliejų, sumetam supjaustytą svogūną, sutraiškytą česnaką bei priekonius. Kepam kol svogūnai pasidarys peršviečiami. Sudedam supjaustytus pomidorus ir kitas daržoves. Gražiai apkepinam.

Į keptuvę su daržovėmis sudedam ryžius ir alyvuoges, gerai išmaišom. Sudedam supjaustytą fetos surį, dar kartą permaišom, pakepam, kol sūris pradės leistis.

Šitaip paruoštus ryžius sudedam į pipirų puseles, užbarstom dar šiek tiek sūrio ir vėl kišam į orkaitę 5-10 minučių.

Traukiam lauk, tiekiam su salotom.

Pavalgę rašom gražią žinutę emigravusiam draugui.. ir lekiam į Verkius!

P.S. kartais ūkininkų turgelyje nusiperku stiklainiuką smoked garlic and aubergine chutney tai jis čia tinka be galo be krašto. Tačiau tikrai skanu ir be, taip kad - netyčia radę čiupkit, neradę nekvaršinkit galvos ;-)

Idėja: Sandy iš All recipes

p.p.s. beraštė aš dar, beraštė..

Apie nelaukiamus svečius ir vasariškas avinžirnių salotas

Ar turite draugę arba draugą, kuris visada ateina į svečius būtent tada, kai turit nuveikti ypač daug darbų, ketinate sudalyvauti šauniame vakarėlyje, ruošiatės nuostabiam savaitgaliui dviese arba planuojate visą dieną suktis virtuvėje maišydami, minkydami, kepdami, skanaudami, ragaudami..? Aš turiu. Ji ateina netikėtai, nelauktai, be jokio perspėjimo. Atsisėda ant sofos, įsitaiso tarsi būtų namie ir įkyriai reikalauja nepadalyto mano dėmesio. Aš bandau sušvelninti jos buvimą pasiūlydama aibę preparatų, kurie, išties, retkarčiai pasiteisina, bet žymiau dažniau negu norėtųsi – nedaro jai jokio įspūdžio. Galiausiai, pasiduodu ir mudvi keliaujame miegamojo link, kur uždangstę visus langus lipame į lovą ir (kaip nepadoru!) stipriai apsikabinę praleidžiam ten didžiąją paros dalį, kartais dvi, kol mano neprašytoji viešnia nusprendžia keliauti iš kur atėjusi, palikdama slogią nuotaiką ir visuotinį silpnumo pojutį dar dienai ar dviems..

Jos vardas Migrena. Draugaujam nuo vaikystės. O vaikystės draugams, pripažinkim, sunku pasakyti ne.. Taigi ir šįkart man teliko pamoti ranka vakarykščiam draugės išleistuvių vakarėliui bei šiandienos pietums su draugais tarptautinio maisto mugėje, ir vakar iškart po darbo keliauti tiesiai namo, tiesiai į lovą, tiesiai pas savo nelauktą viešnią..

Nors šiandien trečias pasaulinis karas mano galvelėj tebevyksta, po truputį atgaunu kai kurias žmogiškąsias funkcijas ir kadangi neturiu sveikatos žengti kojos iš namų (o šalia viso kito planavau išsiruošti į merliuko paieškas, nes labai labai noriu išbandyti Eglės arba Melissos ricottą, net ekologiško pieno prisipirkau!) arba rimtai prisėsti prie studijų, tai bent papasakosiu apie dar vieną mūsų virtuvėje labai mylimą patiekalą.

Avinžirnių ir orkaitėje keptų daržovių salotos

Reikės (jokių matmenų, čia juk salotos! Naudojam kiek turim ir kiek norim :)

Pomidorų

Baklažano

Paprikų

Alyvuogių aliejaus

Kumino sėklų (nebūtina)

Avinžirnių

Šviežio baziliko lapų

Druskos, pipirų

Žiupsnelio čili miltelių arba sukarintų avinžirnių

Galima įdėti griliuje arba keptuvėje pakepintos šoninės

Eiga:

Daržoves supjaustom, sudedam į skardą, šiek tiek pašlakstom alyvuogių aliejum, padruskinim, papipirinam, pabarstom kumino sėklom. Kepam 190 laipsnių orkaitėje, kol pomidorai ir baklažanai pateš, o pipirų skūrelės pradės juoduoti. Maždaug 40 min.

Jei naudojam natūralius avinžirnius – išverdam pagal pakuotės instrukcijas. Kitu atveju, atsidarom skardinę :)

Iškepusias daržoves ir jų sultis sumaišom su avinžirniais ir čili, dosniai pribarstom baziliko lapų, užpilam šlakeliu alyvuogių aliejaus. Jei turim, naudojam nuo saulėje džiovintų pomidorų užsilikusį aliejų. Jis čia dera tiesiog idealiai!

Mėsėdžiai gali įsimesti keletą keptos šoninės gabaliukų.

Beje, dar labai labai tinka fetos sūris ir alyvuogės!

Viskas! Skanaujam bei nepamirštam pavaišint ligonių..

p.s. atleiskit, aš vis dar beraštė.