2009 m. gruodžio 30 d., trečiadienis

Šventinis desertas pasitinkant 2010-uosius!

Look who’s back.. ;-)

Tiesa sakant visai nenorėjau grįžt.. Iš idealių atostogų. Namukas kaimely vidury niekur. Baltutėliai miškai ir laukai aplink (taip – snigo snigo snigo!!!). Didžiulė kaimiška virtuvė. Geros knygos. Geri filmai. Gera kompanija. T.O.B.U.L.A.

Ir laisvo laiko, kurio nesuvalgo baisusis laiko rijikas internetas, daaaug.. Sukausi virtuvėje beruošdama Kūčių, o kitą dieną ir Kalėdinę vakarienę ir svajojau - kai busiu sena bobulė tai gyvensiu tokiam name tokioj vietoj ir turėsiu šitokią virtuvę, į kurią per šventes sugužės pulkas vaikų ir anūkų, o aš jau savaitę prieš tai kepsiu tortus, pyragus, na ir dar ką nors, kuo vaikus ir anūkus kepina močiutės. Ne, aš labai rimtai.

Ir Kūčių vakarienė pavyko idealiai – su trylika patiekalų, kaip ir pridera, – ir net mano žmogus valgė nesiskųsdamas. Na beveik.. pasiguodė telefonu artimiesiems, kad ant stalo nieko rimto, tik daug sūrios žuvies salotų, sriubos ir saldžių gėrimų, kol šie jam vardino savo vakarienės sudėtį (čia reikia paminėti, kad jo gimtinėj Kūčių naktį ant stalo būna vienas rimtas patiekalas ir daug daug tradicinių saldumynų). Na bet per Kalėdas jau tikrai nebebuvo kuo skųstis, nes ant stalo pūpsojo štai šitas gerulis desertas, kuris atpirko kūčinį saldumynų badą. Su kaupu.

O aš gerokai per vėlai sumaniau, kad gal reikėtų nufotografuoti ir papublikuoti, išpuoliau į lauką ir papyškėjau keletą kadrų visiškoj prietemoj, gal dar ką įžvelgsit. Nes išties jei dar nesuplanavote Naujametinio stalo deserto – šitas tiks tiesiog idealiai – paprasta, greita, bet labai skanu: sumaišai, įmeti į šaldytuvą ir ramuma! Get the party started!

O jei pridėti šiek tiek teorijos tai tai yra tradicinio britų deserto trifle variacija. Aš tikrai nenumanau, kaip reikėtų trifle versti į lietuvių kalbą, tai pavadinkime jį tiesiog sluoksniuotu uogų desertu. Tradiciškai jame rastume želė bei custard kremo, nors iš esmės galima fantazuoti ir varijuoti iki begalybės. Ši variacija, mano galva, tobulai pavykusi, todėl daugiau nekarksėjusi rašau receptą!

Sluoksniuotas uogų desertas su citrinine maskarpone ir plakta grietinėle

Reikės:

500g atšildyto šaldytų uogų mišinio (manajame – braškės, vyšnios, serbentai, mėlynės, avietės, gervuogės….)

6 šaukštų brendžio ar kito stiprituoto gėrimo (tinka ir paprasta degtinė, gal tik kiek mažiau ;-)

cukraus pudros

vienos pakuotės trifle biskvito (britanijoje trifle toks populiarus, kad šio gėrio galima rasti kiekviename supermarkete, lietuvoje siūlyčiau paieškot M&S, tačiau jei neradote arba neturite laiko ieškoti, galima naudoti paprastą padžiuvusį biskvitą ar saldų batoną, tačiau jis būtinai turi būti padžiuvęs, antraip išmirkytas praras savo formą ir pavirs košele, o taip neturėtų būti)

250g maskarponės surio

indelio lemon curd (pažodžiui verstųsi ‘citrininės vaškės’. Vėl siūlyčiau ieškot M&S, tačiau dar geriau visai neieškoti, o pasigaminti patiems – receptas apačioje)

indelio plakamosios grietinėlės

cukraus

lazdyno riešutų arba migdolų plokštelių

Gaminam:

Uogas su visomis sultimis sumaišome su brendžiu (arba degtine), pasaldiname cukraus pudra (kiek - priklausys nuo uogų rūgštumo).

Biskvitą sulaužome į keletą vidutinio dydžio gabalėlių. Imame po gabalėlį, pamirkome uogų mišinyje ir klojame ant stiklinio indo dugno, kol padengsime visą. Į tarpelius įspaudžiame dar kiek pamirkyto biskvito.

Ant viršaus supilame uogų mišinį su visu skysčiu.

Išsukame maskarponę su lemon curd iki vientisos masės. Sudedame į indą ant uogų mišinio.

Išplakame grietinėlę su cukrum. Sudedame į indą ant citrininės maskarponės.

Dedam į šaldytuvą ir paliekam iki serviravimo. Galima ir pernakt. Kuo ilgiau, tuo geriau susilies skoniai, tačiau keleto valandų turėtų pakakti.

Prieš nešant ant stalo viršų nubarstome stambiai supjaustytais lazdyno riešutais arba migdolų ploštelėmis.

Viskas! Nešam ant stalo, vaišinam svetelius, keliam šampano taures sutikdami naujuosius! Juk sakiau, kad labai labai paprasta.. viskas išskyrus skonį! ;-) Laimingų naujųjų metų!

Beje, kažkas nutiko (nemūsų) šaldytuvui ir per naktį šio deserto likučiai… sušalo. Ir žinot ką? Antrą Kalėdų dieną valgėm be galo skanius ledus.. MM.. Gal kitasyk verta tyčia pašaldyt?

Šaltinis: adaptuota pagal Olive, December 2008.

Lemon curd

Tiesa sakant, planavau atskirą įrašą skirtą šitam gėriau, bet matau, kad nebespėsiu.. ech tiek to.. užteks ir PS’o ;-) Tik norėjau pasakyti, kad šitas užtepas yra vienas puikiausių kulinarinių britų atradimų – labai skanu užsitepti ant skrebučio, galima naudoti sutepant biskvito sluoksnius ar kaip pyrago įdarą.. Taip pat lemon curd galima paversti idealia dovana – tereikia supildi į stiklainiuką, užrišti gražiu kaspinu ir dovanoti mylimam žmogui. Šaldytuve gali gyventi iki dviejų savaičių. Jeigu po tiek laiko ten dar kas liks.. Beje, citriną pakeitę apelsinu gausime orange curd ;-)

Reikės:

Vienos nemažos citrinos

75g cukraus

dviejų kiaušinių

50g nesūdyto sviesto

Gaminam:

Nutarkuojam citrinos skiltelė, išspaudžiam sultis. Sumaišom su cukrumi. Įmušam kiaušinius, išplakam.

Ant puodo su silpnai verdančiu vandeniu dedam karščiui atsparų stiklinį arba metalinį dubenį (dugnas neturi liesto verdančio vandens) su citrinos ir kiaušinių plakiniu bei sviesto gabaliukais. Viena ranka su virtuvine pirštine prilaikydami dubenį, kita virtuvine šluotele nuolat plakdami kiaušinių mišinį šildom, kol masė ryškiai sutirštėja. Apie 15-20 minučių.

Atvėsinam. Atvėsusi masė dėl joje esančio sviesto įgaus tikrą užtepo konsistenciją. Beje, neišsigaskite – šitaip paruošti kiaušiniai tikrai nėra žali, tiesiog dėl nuolatinio plakimo nespėja sukietėti, tačiau baimintis tikrai nereikia – karščio pakanka, jog žūtų visos bacilos. Ir dar – jei iš aprašymo pasirodys, kad sudėtinga.. kaltinkit tik mane. Nes gamyba išties paprastesnė už paprastą, tik gal aš nemoku paprastai ir trumpai aprašyt?

Ech.. o gal visgi padarysiu kada atskirą įrašą šia tema.. Tada bent nufotografuosiu ir parodysiu, kaip šis dalykas realiai atrodo.. Gražiai geltonai :))

Šaltinis: labai protinga Delios Smith knygutė – dabar neturiu po ranka, surasiu ir aprašysiu kaip pridera.

2009 m. gruodžio 19 d., šeštadienis

Kaip iškepti sultingą kalėdinį kalakutą?

Na štai jau turim ką pasiūlyti garnyrui, kažkaip nemandagu būtų neaprašyti ir pačio kalėdinio stalo puošmenos.

Ne, ruoniuko nekepsim. Ruoniukas čia užuomina apie tai, kur sutiksiu šventes. Va tokių mielybių prieglobsty. Nors šie mielybės turi didelius ir aštrius dantukus. Bet vistiek. Gražuolis, ar ne?

Mano pernykštis kalakutas taip pat buvo gražuolis. Kita prasme, žinoma. Valgomąja. Deja, niekam nė į galva neatėjo jo įamžinti. Rūpėjo suvalgyt. Todėl neturiu, kuo iliustruoti šio įrašo, tai bent parodysiu, su kuo aš šiemet valgysiu Kūčių silkę. Nes šių ruoniukų pagrindinis maistas yra daug daug kilogramų silkės (nesūdytos, žinoma), o aš kaip tik pati iš statinaitės rusų parduotuvėje nugvelbiau kelias.. Mmm.. Skanumėlis.. Bet apie ką aš čia? Apie kalakutą gi!

Taigi – kaip iškepti skanų ir sultingą kalakutą? Pernai šis klausimas buvo kaip niekad aktualus, nes.. dovanų gavom beveik dešimties kilogramų kalakutą. Ne kalakutas, o monstras! Todėl suplanuota kiaulės koja keliavo į šaldiklį, o aš verčiau kalną knygų ir žurnalo ieškodama, ką su juo daryti. Ir suradau. Tiesiog idealų tokiam monstiškam kalakutui receptą, nes kiekvienas kepantis šį paukštį susiduria su tradicine bėda – ką daryti, kad belaukiant, kol iškeps šlaunys neperkeptų ir neperdžiūtų krūtinėlė? Jei ir jus kankina šis kasmetinis klausimas – look no further! Išeitis be galo paprasta, bet tuo pačiu geniali. Krūtinėlė nedžius, jei ją impregnuosim specialia liemenėle ;-) Kaip sakoma nenoriu girtis, bet.. Pernykštis kalakutas buvo labiau nei pavykęs, todėl nepaisant jo dydžio buvo sudorotas per mažiau nei dvi dienas.. Tiesa, dorotojų taip pat buvo nemažai, bet čia jau kita istorija ;-)

Sultingas kalakutas su maskarponės ir prieskoninių žolelių ‘liemenėle’

Reikės (kiekius nurašau nuo originalaus recepto, kuris pritaikytas 4kg kalakutui; tad koreguojam pagal poreikį):

šešių šaukštų maskarponės sūrio (padangi produktų paieška vyko paskutinę minutę, o arčiausiai tuomet tebuvo Norfa, maskarponės ten, žinoma neradau, todėl nusipirkau tepamo varškės sūrelio su žalumynais, į kurį įmaišiau kiek grietinėlės)

skiltelės česnako

dviejų citrinų

šakelės šviežio rozmarino

pundelio šviežių petražolių

4kg kalakuto

druskos, pipirų

alyvuogių aliejaus

apelsino (nebūtina)

keleto svogūnų

saliero stiebų (nebūtina)

Gaminam:

Kalakutą išimame iš šaldytuvo bent valandą prieš kepant.

Įkaitinam orkaitę iki 180 laipsnių karščio.

Paruošiam ‘liemenėlę’ – sumaišom maskarponę, sutrintą česnaką, nutarkuotas citrinų žieveles, susmulkintas prieskonines žoleles, įberiam druskos ir pipirų.

Atsargiai pirštų galiukais atlaisvinam kalakuto krūtinės odelę. Nebijokit, nesunku, tik reikia daug atsargos ir neskubėti. Gausime namažą kišenę. Ten taip pat atsargiai sudedam maskarponės įdarą. Stengiamės padengti visą krūtinėlę, nes neuždengta jos dalis džius.

Kalakutą ir jo pilvą išmasažuojame alyvuogių aliejum, druska ir pipirais.

Į kalakuto pilvą sudedam citrinos puseles, suketvirčiuotą svogūną ar pusę. Galima įdeti keletą skiltelių apelsino. Citrusiniai vaisiai suteikia labai malonaus vos juntamo gaivumo. Tikrai skanu! ‘Uždarom’ pilvą (tam labai tinka vadinamieji mediniai ‘dantų krapštukai’), suglaudžiam kojas, prispaudžiam prie pilvo ir aprišam virvele. Kuo tvirčiau surišim, tuo sultingesnis bus iškepęs paukštis.

Į kepimo indą suberiam suketvirčiuotus svogūnus ir stambiai supjaustytą salierą. Ant jų dedam kalakutą, uždengiam folija ir kepam po 25 min kiekvienam kilogramui (10 kg pauštis kepė lygiai 250 min arba 4 valandas ir 10 minučių).

Tuomet nudengiam foliją, palaistom kalakutą išvarvėjusiom sultim bei riebalais ir padidinę orkaitės temperatūrą iki 200 laispnių kepam dar apie 20 min, kol gražiai paruduos skūrelė.

Išimame iš orkaitės, patikrinam ar iškepęs – įbedam peilį į šlaunį iki kaulo ir stebim išbėgusį skystį. Jei bespalvis – iškepė. Jei raudonas ar ryškiai rausvas – gražinam į orkaitę dar bent dešimtčiai minučių, po kurių tikrinam vėl. Nors jei viską darėte pagal instukcijas tai negresia. Jokiu būdu nepalikite paukščio ilgiau ‘dėl visa ko’. Perkepęs kalakutas – neskanu ir gėda šeimininkėi/ui ;-)

Iškepusį paukštį apdengiam folija bei virtuviniu rankšluosčiu ir paliekam dar pusvalandžiui. Žinau žinau, pas mus labai paplitęs paprotys tuoj pat iš orkaitės ištrauktą mėsą nešti ant stalo, bet jis nėra labai geras, nes būtent ‘pailsėjusi’ mėsytė bus kur kas sultingesnė ir minkštesnė. O be to lieka laiko paruošti padažus bei garnyrą. Protingos knygos sako, kad taip uždengtas vidutinio dydžio kalakutas neatšals dar beveik valandą. Bet mums užteks ir pusvalandžio.

Štai ir viskas. Labai labai skanu su spanguolių padažu. Parašyčiau, bet kad ir taip pilnas internetas.. Dar gaminu grybų ir grietinėlės padažą. Receptas tradicinis. Reikia?

Skanaus! Ir gražių jums švenčių! Su skaniu kalakutu per vidurį stalo!

Šaltinis: adaptuota iš Olive, November 2008.

*Beje, kadangi mūsų indas, kurioje kepė kalakutas yra kiek kreivas ir kalakuto sultys vis bėgo į vieną pusę bei ignoravo kitą, pirmoje kepimo pusėje įpyliau šiek tiek vandens, kad nepridegtų apačia. Bet jei jūsų indas tokiu problemu nekelia – prašau šią pastabą ignoruoti. Just so you know, esu radusi ne vieną receptą, kuomet į kalakuto kepimo indą pilama karšto vandens, todėl jei kyla tokių problemų – tai visai neblogas jų sprendimo būdas.

O žinot, aš vis dar tikiu, kad Kučių naktį žvėreliai kalba žmonių kalba.. Vaikystėje vis eidavau pasiklausyt prie močiutės tvarto durų. O šiemet tiesiog užsuksiu į ligoninę pas šituos mažulius. Įdomu, ką jie man papasakos..

Nuotraukos @ R.C.C.S.

Medumi glazūruoti pasternokai kalėdinio kalakuto pašonei

Ojojoj paskutinėm dienom atrodo, kad mano gyvenime kažkas staiga įjungė fast-forward funkciją ir dabar viskas lekia baisingu griečiu ir aš nieko nespėju.. Ne be to mygtuko pagalbos vakar naktį buvo nuspręsta, kad rytoj iškeliaujam švest švenčių. Aaa! Ne antradienį/trečiadienį, kaip buvo planuota, o rytoj! Mama-mia, aš nė dovanų neturiu (žinau, jau turbūt pora mėnesių žinau, bet neturiu!), o dar reikia suspėt susikraut daug daiktų (įskaitant virtuvinius rakandus ir puodus!), sumedžiot silkės, suplanuot ir surašyti ne tik Kalėdų, bet ir Kūčių meniu. Nes – čia pats baisiausias dalykas – savaitę, o gal ir iki kitų metų, būsiu be interneto! Aaa! O aš tiek čia norėjau aprašyt iki Kalėdų! Ir šiaip – teks kažkur susirašyt valgomų dovanėlių, (ne)išbandytų pyragų, bandelių, kepsnelių receptus.. Ne, man tikrai atrodo sunkiai suvokiama, kaip galima suplanuot Kalėdų puotą be interneto.. Ne todėl, kad nemokėsiu, o todėl, kad visada atsiranda koks svarbus klausimėlis – o kaip ten tas/anas? o gal tiktų tas/kitas? o kaip norėčiau išbandyti šitą! Ir dar todėl, kad šiaip esu truputėlį priklausoma…

Ir čionykščių įrašų planai keičiasi.. labai norėjau aprašyt, kur buvau ir ką veikiau šiomis dienomis.. Ech nebespėsiu. Tik pasakysiu, kad buvau nuostabiam Šiaurės Anglijos kampely. Nuostabiam! Įsivaizduokit mažytį miestuką kalnuose, su mažytėm gatvelėm, mažyčiais nameliais, kalėdinėm dekoracijom, draugiškais žmonėmis ir iš dangaus palengva krentančiomi didelėm riebiom snaigėm.. Be galo kalėdų-atvirukiška.. Nes TAIP. Pas mus sninga! Ir visai rimtai sninga! Ir nesvarbu, kad streikuoja viešasis transportas, stringa keliai, bamba praeiviai.. Aš apsimūturiuoju savo didžiuliu raudonu šaliku, apsiaunu dar iš Lietuvos parsivežtus labai šiltus žieminius batukus ir išsišiepus iki ausų einu pasivaikščiot! Nes tai pats geriausias prieškalėdinis oras, kurį tik galima įsivaizduoti ir kurio aš taip pasiilgau! Ir net džingalbelsai nebeerzina.. Ir norisi kūčiukų. Ir kepto kalakuto. Ir ko nors skanaus jo pašonėj..

Keptas kalakutas bus. Labai pasistengsiu suspėt. Gal vidury nakties, bet bus. O dabar tai, kad kas jo pašonėj. Medumi glazūruoti pastanorkai. Trim būdais.

Jūs man pasakykit, kodėl aš Lietuvoje nė sykio nesu valgiusi pastarnokų? Man ji atrodo tokia lietuviška daržovė.. Morkos sesė. Ideliai tinkanti lietuviškiems orams. Tai kodėl taip nepelnytai užmiršta ir ignoruojama? Siūlau skelbti protesto akciją ir pamačius kur parduotuvėje čiupti didelę krūvą, parsinešti namo, išsikepti ir paragauti. Pažadu – ateity nebegalėsit taip ramiai pro juos praeiti.. Susidomėjot? Prašau - net trys būdai jiems paruošti.

Medumi glazūruoti pastarnokai

Reikės:

pastarnokų

aliejaus

medaus

priekoninio čiobrelio (labai šaunu jei turit šviežio, bet tiks ir džiovintas)

druskos, pipirų

Gaminam

Visų pirma reikia paruošti pastarnokus. O darom taip: nulupam ir išilgai perpjaunam į keturias dalis (beje, jei pastarnokas nemažas žymiai paprasčiau prieš tai jį perpjauti per vidurį pusiau). Tuomet iš kiekvieno ketvirčio išpjaunam išorėj atsidūrusią pastarnoko šerdį, nes ji paprastai būna kieta ir karti. Persistengti nereikia - kiek nusipjovė tiek. Užsilikęs gabaliukas nepakenks ;-) Gautus pailgus gabalelius galima dar išilgai pasmulkinti. Bet nebūtina. Tačiau jei renkatės trečiajį gaminimo būdą – kuo smulkiau tuo geriau. Bet kokiu atveju stengiamės, kad visi gabaliukai būtų kuo panašesnio dydžio.

Variantas nr. 1 (nuotraukoje)

Puode užvirinam pasūdytą vandenį. Sumetam pastarnoko gabaliukus. Paverdam apie tris minutes, kol suminkštėja. Išgriebiam. Greitai perplaunam šaltu vandeniu. Nudžiovinam.

Keptuvėje įkaitiname aliejų, sumetam pastarnokus, įberiam druskos ir šviežiai malto pipiro, pakepinam, kol ims ruduoti. Įdedam medaus (penkiems dideliems pasnarnokais prireiks maždaug dviejų šaukštų medaus, nors šiaip anoks čia ne mokslas – žiūrėkit pagal nuojautą), pabarstom susmulkinto čiobrelio. Pakepinam dar minutelę, kol ims karamelizuotis. Nukeliam nuo ugnies. Nešam prie stalo.

Variantas nr. 2

Įkaitinam orkaitę iki 180 laipsnių karščio. Pastarnokų gabaliukus sumetam į skardą, pašlakstom alyvuogių aliejum, užberiam druskos, pipirų. Šaunam į orkaitę. Kepam, kol suminkštės (labai sunku pasakyti kiek konkrečiai – viskas priklauso nuo gabalėlių dydžio). Pabaigoje užlašinam medaus ir šaukštu gerai pamaišom, kol klius visiems gabalėliams. Užberiam čiobrelių. Gražinam į orkaitę, kepam, kol gražiai paruduos.

Variantas nr. 3

Plonais gabalėliais suraikytą pastarnoką suberiam į keptuvę su įkaitintu aliejum. Užberiam druskos, pipirų. Apkepinam, kol ims minkštėti. Supilam medų, suberiam čiobrelius. Kepinam pamaišydami, kol medus ims kristalizuotis ir padengs pasternokus.

Kurį variantą rinktis – jūsų sprendimas. Kuris populiariausias mano virtuvėj? Antras ir trečias. Nes antrasis sutaupo nemažai laiko (nereikia stovėti prie puodo/keptuvės, todėl pvz idealiai tinka ruošiant Kalėdinę vakarienę), o trečiasis – kuriam pastarnoką supjaustau itin plonais greižinėliais – pagamina labai skanius pastarnokų traškučius. Mmm.. noriu dar.

Ar jau sakiau, kad medumi glazūruoti pastarnokai puikiai tinka Kalėdiniam stalui?

Skanaus! Lekiu į karštligiškas silkės ir dovanų paieškas! Nesveika ir nerekomenduojama! ;-)

2009 m. gruodžio 15 d., antradienis

Nepaprastai paprastas granatų desertas ‘Žudynės ant Sniego’

Artėja šventės. Teks kone savaitę praleisti prie stalų kemšant dar vieną silkės porciją, kurią vėl ir vėl į jūsų lėkštę kraus dosni šeimininkė. Arba virtuvėje sukantis prie puodų ir keptuvių. Priklausomai nuo socialinio statuso šeimoje. Arba – kaip dažniausiai būna – tiesiog lyties..

Ką mieliau veikiu aš? Vėlgi. Kaip kada. Jei kalbame apie tradicinį Kalėdų balių giminėms – nėra nieko smagiau, nei suktis virtuvėje, viena ausimi klausantis pokalbių už stalo. Apie politiką (nors čia aš labai mėgstu įsikišt), pusbrolį Petriuką, kaimynę Ireną, tolimą giminaitį Joną Amerikoje, šiaip gyvenimą.. O vėliau išklausyti dėdžių ir tetų pagyras savo keptam kalakutui. Garbėtroškiškai ;-) Tačiau, jei veiksmas vyksta mano namuose ir už stalo sėdi artimi draugai – nieko nėra blogiau, nei visą vakarą prasikuisti virtuvėje. Ne. Aš noriu būti ten, kur vyksta veiksmas. Ypač kuomet  draugai labai senai matyti ir be galo išsiilgti. Aš virtuvėje, kai tuo metu dalijamasi šviežiausiomis naujienomis?? Aš virtuvėje, kai apkalbami seniai neregėti bičiuliai?? Ne! Kad ir kaip patinka lepinti mylimus žmones gardžiu maistu, tokie vakarai visų pirmiausia skirti bendravimui.

Summa summarum, nors labai mėgstu vartyti knygas pasižadėdama, kad kitą sykį prie progos gaminsiu tuos itin praštmatniai atrodančius antienos vyniotinius su jūrų žolių padažu ir ančiuvių skūrelių salsa, atėjus progai imuosi seniai išbandytų, patikimų ir – svarbiausia – griečiausiai ir lengviausiai paruošiamų patiekalų. O jei kalba eina apie desertus – pirmenybė visuomet atitenka tiems, kuriuos galima paruošti jei ne iš vakaro tai ryte, įmesti į šaldytuvą ir palikti ramybėje, kol prireiks.

Tačiau – o jei svečiai netikėti ir neplanuoti? Pakviesti ar pasisiūlę į svečius paskutinę akimirką? Tada planas keičiasi. Tada mano žmogus pristatomas prie dulkių sriurblio, kol aš bėgu į parduotuvę paskutinės minutės apsipirkimui. Ir nors tokiu atveju atrodytų atleistina prigriebti parduotuvės konditerijos skyriaus sumeistrautą pyragą, tai ne man. Kur kas paprasčiau pačiupti keletą (šiuo atveju vos tris!) sudėtinės nepaprastai paprasto (ir greito) deserto dalis ir pasitraukus nuo dūzgiančio stalo vos minutėlei sukontempliuoti desertą, kuris – patikėkit - nei skoniu, nei išvaizda nenusileidžia tiems, visą naktį pratupėjusiems šaldytuva. Sudominau?

Išties tai šis desertas – žieminė ‘Etono betvarkės’ variacija. Labai įspūdingu pavadinimu - ‘Žudynės ant Sniego’. Bet juk taiklu, ar ne?

(Te)reikės:

300 ml plakamos grietinėlės

7-8 nemažų pirktinių morengų (žinoma, galima išsikepti ir patiems, bet tada šis desertas būtų diskvalifikuotas iš  ‘paprasčiausių ir griečiausių’ kategorijos. Pirkdami nepagailėkit pinigų geresnės kokybės morengams su tąsiu viduriuku.. Nesigailėsit!)

4-5 vidutinio dydžio prinokusių granatų

Gaminam:

Paliekam svečius minutėlei pažadėję malonų siurprizą. Pasakom siurprizo pavadinimą. Atsisakom pagalbos.

Grietinėlę išplakam iki tirštos konsistencijos. Suberiam stambokai sulaužyto morengo gabaliukus (pasiliekam papuošimui) ir granato sėklytes* (pasiliekam papuošimui). Pamaišom. Sudedam į serviravimo indą** arba indukus, užbarstom likusio morengo gabaliukus ir atidėtas granato sėklytes. Viskas! Nešam ant stalo, šypsomės bekikenantiems svečiams, valgom, mėgaujamės, bendraujam.. Juk tam ir susitikom!

* Patį pačiausią sėklyčių išlaisvinimo būdą nusižiūrėjau nuo šio deserto kūrėjos Nigellos Lawson. Viskas vyksta taip: granatą perpjauname per pusę, imam medinį šaukštą arba kočėlą ir daužom kitoj rankoj turimą granato puselę (skamba baisiau, nei atrodo..). Tiesa sakant, pamačiusi šį manevrą Nigellos laidoje buvau gana skeptiška, bet – patikėkit – veikia tiesiog idealiai! Bedaužydami puselę nuolat pasukam, kol išbyrės visos sėklytės, tada (jei granatas nemažas) nulumam kitą sluoksnį saugančią skūrytę ir kartojam veiksmą. Jei po visko liko keli niekaip neatlimpantys sėkliukai – viską suspaudžiam, nuvarvindami sultis į desertą. Tikrai – viskas netgi paprasčiau nei atrodo skaitant šį aprašymą!

** Būtent patiekiant vienoje didelėje lėkštėje vidury stalo šis desertas labiausiai pateisina savo vardą. Bet nemažiau gražu ir individualiuose indukuose ;-)

Šaltinis: Nigella Lawson Feast: Food that celebrates life (London: Chatto & Windus)

2009 m. gruodžio 11 d., penktadienis

Jaukiausios pasauly šiltų lęšių ir daržovių salotos diplomuotiems naminukams

Grįžau. Diplomuota. Magistrė. Netgi su pagyrimu. With Distinction - kaip čia tai vadinas. Ir diplomas toks keistas. Be pažymių. Tik kad magistrė su distinction teparašyta. O ceremonija verta išsamaus aprašymo. Su vargonais, orkestru, daug dėdžių ir tetų margais akademiniais apsiaustais, procesija, maršai, kažkokie skeptrai, sostai. Daug blizgesio. Na maskaradas toks. Labai gerai surežisuotas. Kažkaip net gaila, kad mamos nebuvo.. Nes šiaip mamoms ten buvo šventė. Ir žmonoms. Vieno kursioko žmona sėdėjo su ašarom akyse, besiteisindama ‘I’m so proud of him’. Tai va būtų mama, bent būtų kas manimi pasididžiuoja.

Nes ir aš dėvėjai tą beprotiškai brangų apsiaustą su melsvu kapišonu. Ir kampuotą kepurėlę su kutosu. Garbiniuotus baltus marškinius ir juodas kelnes – viskas pagal protokolą. Ir pozavom vienam laikraščio fotografui, kuris žadėjo, kad nuotrauka tikrai tikrai rytoj bus internete. Bet neradau. Užtat buvo smagu. Mėtėm kepures į viršų, tada gaudėm ir šypsojomės iki ausų. Na spaudai juk. Savo fotoaparatą paskubom įdaviau draugės tėčiui, turiu daug nuotraukų, bet viskas iš taip toli.. Na taip, neparodžiau, kaip priartinti. Mia culpa. Pagyvenę tėčiai iš Italijos ir mažyčiai fotoaparatukai don’t mix. Nors prie ko čia Italija. Kitas tėtis rumunas befotografuodamas mane su savo dukra pusė kadro uždengė pirštu. O aš buvau labai mandagi ir nieko nesakiau. Tik ačiū.

Pati ceremonija ir priėmimas po jos nuteikė be galo optimistiškai. Economic doom and gloom! – konstatavo universiteto super rektorius. Worst situation in job market in 50 years! – guodė instituto direktorius. Todėl elementarus etiketas lėmė, kad į klausimą, ką dabar veiki, reikėjo atsakyti Oh I’m totally jobless. Unemployed. Job hunting. Unsuccessfully. For almost 3 months. Ne, tikrai, kitaip būtų buvę labai nemandagu. O kursiokas pareiškė, kad dabar jo laukia du keliai: doktorantūra arba ūkininkavimas. Panašiai kaip prieš pora metų kursiokė Lietuvoje deklaravo – ‘na va linksmybės baigtos, dabar reikia užsirašyt į kirpėjų kursus ir įsigyt normalią profesiją’. Nestudijuokit, vaikai, politikos. Aš labai rimtai.

O po visko buvo labai gera grįžti namo. Padėti diplomą į lentyną. Susitaisyt labai namines, labai jaukias salotas. Įsipilti taurę balto vyno. Susirangyti ant nuosavos sofos, įsijungti šimtą kartų matytą romantinę komendiją ir pasidžiaugti, kad rytoj man niekur nereikia važiuoti. Ar eiti. Sunamėjau. Geriau pagalvojus, visai neblogai ta bedarbystė. Ypač sutinkant ją su taure gero vyno, aukštai pakelta galva ir pavyzdiniu diplomu. I did my best. O persidirbt dar spėsiu.

Šiltos prancūziškų Puy lešių salotos su ‘pavasario žalumynais’ ir ožkos sūriu

Reikės:

2/3 stiklinės puy lešių (manau, galima keisti ir kitokiais, tik jokiu būdu ne raudonaisiais. O šiaip labai rekomenduoju išbandyti būtent puy lęšius, kurie laikomi lęšių karaliais, nes puikiai išlaiko formą ir nesuverda, be to yra labai malonaus skonio)

2 stiklinių vandens

lauro lapo

alyvuogių aliejaus

svogūno

vienos ar dviejų morkų

poros – trejeto saliero stiebų

dviejų skiltelių česnako

kvapnių priekoninių žolelių – ypač tinka prieskoninis čiobrelis

vienos galvos ‘pavasario žalumyno’ (angl. spring greens – nežinau, kaip tiksliai vadinasi lietuviškai; taip pat nežinau ar jų galima įsigyti Lietuvoje. Tačiau nustebčiau, jei ne. Labai paprastai užauginama, labai skani daržovė. Galima keisti kitokiais negailiais kopūstais, pageidautina žalios spalvos – tiesiog todėl, kad labai gražu.. ;-) Atkreipkit dėmesį, kad šio kopūsto galva nėra didelė, todėl jei naudosite pvz savojos kopūstą, reikės ne daugiau pusės)

šviežių petražolių (nebūtina)

ožkos sūrio (nebūtina)

Salotų užpilui

3 šaukštų balto arba raudono vyno acto

šaukšto Dijon (dižono) garstyčių

6 šaukštų alyvuogių aliejaus

žiupsnelio druskos

Eiga:

Lęšius nuplaunam, nukošiam, užpilam dviem stiklinėm vandens, įmetam lauro lapą, padruskinam ir verdam, uždengtame puode, iki suminkštės. Apie 15-20 min.

Kol lęšiai verda, smulkiai supjaustome daržoves (išskyrus ‘pavasario žalumyną’, kurį pjaustom gana stambiom juostelėm). Į įkaitintą keptuvę įpilam alyvuogių aliejaus, sumetam svogūną. Pamaišom. Suberiam smulkiai supjaustytas morkas, salierą, česnaką, prieskonines žoleles. Pasūdom. Įmalam pipiro. Pakepam, maišydami, kol daržovės suminkštės.

Tuo metu pasigaminame užpilą – actą, garstyčias ir aliejų supilame į stiklainiuką, įberiam druskos ir uždarę gerai pamakaluojam, kol gausime vientisą užpilą. Galima gaminti ir ne stiklainiuke - tiesiog supilti į dubenį ir gerai išplakti. Bet stiklainiuke paprasčiau.

Lęšiams išvirus juos nukošiam ir sumetam ‘pas’ daržoves į keptuvę. Įmaišom užpilą. Pakaitinam dar vos vos, kad viskas sušiltų, bet ne ilgiau.

Į tą patį puoda kur virė lęšiai (arba ne) supilam verdantį vandenį, užvirinam, sumetam stambiai supjaustytą ‘pavasario žalumyną’ ir paverdam vos 3-5 minutes (jei naudojate kietesnį ir gailesni kopūstą, gali tekti virti ilgiau..). Išgriebiam ir sumetam į nuo ugnies nukeltą keptuvę. Išmaišom.

Valgom šiltą. Tiekiam individualiose lėkštėse užbėrę petražolių ir stambiai supjaustyto ožkos sūrio. Beje, sūrio nereikėtų padauginti.. Užtenka vos kelių gabaliukų, antraip rizikuojate nustebti kitų ingredientų skonį. O jei neturit, galima apsieiti ir be jo.

Beje, salotos skanios ir šaltos. Be to, kitą dieną skonis nė kiek ne prastesnis, o gal net geresnis. Ideliai tinka lauknešėliui į darbą. Aš tikrai nešiuosi, kai tik tokį turėsiu! Skanaus!

Šaltinis: su dideliais pakeitimais iš Orangette.

2009 m. gruodžio 7 d., pirmadienis

Lipnūs kiaulienos šonkauliukai mėsėdžiams palepinti

Gerbiami mėsėdžiai ir mėsėdės! Šiandien išaušo Jūsų diena! Šiandien Žiupsnelyje labai – net labai – mėsinis patiekalas, ir jei tokio dar nė sykio neragavote, siūlau tuč tuojau lėkti į artimiausios parduotuvės mėsos skyrių! Nes aš žinau, kas šiandien garuos ant jūsų stalo.. ;-)

Ir nė neketinu gaišinti laiko blevyzgom. Receptas. Tuoj pat. Čia pat. Ponios ir ponai Jūsų dėmesiui - lipnių lipniausi glazūruoti kiaulienos šonkauliukai!

Reikės (dviems valgytojams):

~ Šešių mėsingų kiaulienos šonkauliukų

Pusės puodelio geros kokybės pomidorų padažo

Dviejų šaukštų medaus

Šaukšto tamsiai rudo cukraus (jei neturit – įdėkit kiek daugiau medaus. Baltas cukrus čia netiks)

Šaukšto baltojo vyno acto (galima keisti ryžių actu)

Šaukšto čili padažo arba Worčesterio padažo (ar kitokio aštraus padažo)

Trijų-keturių šaukštų sojos padažo

Galima patarkuoti imbiero ar česnako, įberti čili miltelių arba maltos rūkytos paprikos

Eiga:

Šonkauliukus suverčiam į puodą, apipilam šaltu vandeniu, dedam ant ugnies, užverdam ir pavirinam apie pusvalandį.

Praėjus maždaug 20 min ruošiam padažą – į nediduką puodą supilam pomidorų padažą, medų, cukrų, actą, aštrų padažą, sojos padažą. Jei norit – galit įtarkuoti česnako (kuris čia labai labai tinka) arba imbiero, įberti kitokių prieskonių. Užvirinam. Paragaujam. Tobulinam atsižvelgdami į pageidavimus – galima įpilti kiek daugiau sojos ar čili padažo BET galutinis variantas turi būti gana saldus, neišsigaskite – saldumo tikrai nebus per daug! Paburbuliavus pora minučių nukeliam nuo ugnies.

Įkaitinam orkaitę. Kepimo skardą (nevisai plokščią, o kiek gilesnę) užtiesiam folija, sudedam išgriebtus šonkauliukus. Šaukštu užtepam padažą. Apverčiam. Aptepam kitą pusę. Šaunam į iki 180 laispnių įkaitintą orkaitę ir kepam, kol šonkauliukai gražiai parus. Bet ne per daug. Apverčiam. Kepinam kitą pusę. Viskas užtruks apie 30-40 min, gal mažiau – priklausomai nuo orkaitės karštumo.

Viskas! Traukiam lauk! Šaukiam mėsėdžius. Valgom rankom godžiai aplaižydami pirštukus.. Jei atliko paskutinis neporinis šonkauliukas – laukia kautynės ;-) Skanaus!

p.s. Tik nepamirškit į pirkinių sąrašą įrašyti servetėlių. Jų čia tikrai prireiks! ;-)

Šaltinis: iš visur po truputį. Be to, spėju, kad kiekviena(s) šeimininkė(-as) turi savo lipnių šonkauliukų receptą. O koks jūsiškis?

2009 m. gruodžio 4 d., penktadienis

Sočios bulvių ir rūkytos skumbrės salotos mieliems skaitytojams

Puslapio kamputyje esantis skaitliukas man sako, kad išviso Žiupsnelyje Druskos jau apsilankė beveik du tūkstančiai su puse unikalių lankytojų. Kad didžiąją dalį naujų skaitytojų čia atviliojo gerasis dėdė googlas (paieškos frazės: nuo ‘kaip parašyti magistrinį’ arba ‘magistrinio tema’ (žinau tą jausmą..) iki ‘kiek druskos telpa šaukšte’ (18.25g) ar ‘ką gaminti iš kokosų pieno’ (siūlau gardinti sriubas, karį, troškinius), taip pat blogeris, Eglutė iš žaidimų aikštelės, 52 skanios savaitės ir mieloji Austėja.

Dar sako, kad didžioji dalis lankytojų šį puslapį skaitinėjo Lietuvoje, nors jiems ant kulnų lipa tautiečiai ūkanotoje saloje vardu Britanija (kaimynai!). Kitas visai nemažas skaičius atstovauja lietuvaičius iš už Atlanto, kuriuos vejasi (nusistebėjau) lietuviai Norvegijoje ir Indijoje! (uuuu kur jūsų rankos!). Nors šiaip panašu, kad mūsų tautiečiai išsibarstę po visą margą pasaulį – taškeliais-lankytojais nubarstyti net keturi žemynai (išskyrus Afriką). (Kaip smagu! Gal jei kada nuspręsčiau išvyktį į kelionę aplink pasaulį, galbūt subegėčiau tai padaryti apsistodama vis kito skatytojo namuose ant sofutes (suprask – jei esi kokiam nuostabioj pasaulio kamputy ir nori svečių, kurie pasižadėtų paruošti skanią vakarienę – laukiu pasiūlymų komentaruose ;-))

Ir vis dėlto, tai tik skaičiai. Išties nieko nežinau apie nuolatinį šio puslapio skaitytoją.. Ką ji(s) veikia? Kaip atrodo? Ką dirba? Kuo domisi? O svarbiausia – ką mėgsta? Ko tikisi apsilankydama(s) čia? Su ta mintim ėmiau ir sukūriau Žiupsnelio puslapį facebooke. Tebūnie tai dar viena terpė, kurioje galime susitikti, pabendrauti, susipažinti.. Todėl kviečiu užsukti, skaityti, rašyti.. ar tiesiog šiaip papliurpti. Kad ir apie orą! ;-)

O ta proga visus esamus ir būsimus šio tinkaraščio skaitytojus šiandien vaišinu labai labai gardžiom bulvių ir rūkytos skumbrės salotom su grietinės ir krienų padažu.

Reikės:

800g bulvių (Labai skanu – o ypač gražu - su pirmosiom rudeninėm bulvytėm, kurių tokiu laiku neturėtų būti, nebent gyvenate JK, kur šios visus metus pūpso prekybos centrų lentynose. Kita vertus, jos jokiais būdais nėra privalomos, aš pati dažniausiai naudoju paprastas bulves – tereikia suketvirčiuoti ar net dar labiau pasmulkinti..)

150 ml grietinės (naudoju crème fraîche)

Dviejų šaukštų kreminių krienų padažo (creamy horseradish sauce) (jei naudosite paprastus krienus, dėkite pasikliaudami skonio receptoriais. speju, kad reikės kur kas mažiau – turėtumėte jausti gaidelę aštrumo ir gailumo, bet ne pernelyg įkyriai)

Pusės citrinos sulčių

Šviežiai maltų pipirų

150-200g rūkytos skumbrės file (gali būti ir ne file, bet tada prieš naudojant teks išrinkti kaulus )

Keletos saujų watercress salotų (žmonės mielieji, parašykit, kaip jos vadinasi lietuviškai – jokie internetiniai žodyniai šiuo klausimu negelbėja. - jau žinau jau žinau! jums reikės kelių saujų rėžiuko! (ačiū L&I) BEJE puikiai tinka ir kitokių salotų lapai bei lapeliai)

Eiga:

Bulves išverdam pasūdytam vandeny, kol suminkštės, bet ne pernelyg ilgai – saugom, kad neprarastų formos ;-)

Kol bulvės verda, didelėje salotinėje sumaišom grietinę, krienus, citrinos sultis ir pipirus. Paragaujam. Koreguojam pagal pageidavimus – aštriau, rūgščiau.. na, žinote..

Išvirusias bulves nukošiam, BET būtinai pasiliekam du-tris šaukštus vandens, kuriame jos virė. Šį skystį ir bulves suverčiam į salotinę, pamaišom, kad gražiai pasidengtų.

Suberiam į smulkius gabaliukus suplėšytą rūkytą skumbrę. Pamaišom. Sudedam salotas. Dar sykį pamaišom ir tiekiam ant stalo. Valgom šiltas arba šaltas, bet skaniau šiltos..

Labai skanios ir sočios salotos pietums arba nemažiau sotus garnyras prie mėsytės. Skanaus! Ir ačiū, kad skaitote!

Šaltinis: idėja pasiskolinta iš BBC Good Food, aranžuotė – mano.