Kvapnusis lęšių karis kaimynams paerzinti

Keista, jog būtent tada, kai rodos turi daug laisvo laiko nenuveiki nieko doro.. Na bent jau taip ir neparašai naujo įrašo.. Ne, neketinu atsiprašinėti. Tebūnie viskas teka sava vaga. Naujas miestas, nauji veidai.. Nauja virtuvė, nauji kvapai..

Tiesa sakant, kažkiek prisibijojau po tokios ilgos pertraukos apsigyventi bute, bet buvau labai maloniai nustebinta būtent šio pamiršto tokio gyvenimo aspekto – kvapų! Jau žinau, kad kievieną sekmadienio rytą iš kaimyninio buto sklinda apetitą žadinantis šviežių croissants aromatas. O gretiname name gyvena curry mylėtojai.. kasvakar praeinant neramiai sugurguliuoja skrandis…

Nesu didelė curry mylėtoja. Anaiptol! Net pragyvenusi metus curry sostine laikomame Birminghame jo taip ir nepamilau, nepaisant išties nemenkų kursiokų ir bendradarbių pastangų šiuo klausimu. Kone kiekviena svarbesnia proga birminghamieciai ir jiems prijaučiantys keliauja į curry house – neveltui šiam patiekalui (greičiau - patiekalų grupei) pamažėl lipdoma nacionalinio patiekalo etiketė. Tačiau.. turbūt nė sykio taip ir neištuštinau savojo curry lėktštės – nuolat randu priekaištų – per sūru, per aštru, per riebu.. Ką aš išmanau apie curry? Nieko! Ir neabejoju, kad curry house dirba žmonės žinantys ką daro.. Visgi.. mano skonio receptoriams neįsakysi.

Tačiau – man patinka gaminti curry namie! Savaip! Taip, kad būtų skanu. Nei per sūru, nei per aštru, per per riebu.. Taip kaip reikia. Taip kaip norisi. Patinka į karštą aliejų suberti kvapnius prieskonius ar jau paruoštą curry paste ir uosti staiga pasklidusį jų aromatą. Įsivaizduoti, kaip šis pamažu apraizdo visą namą, sužadina kaimynų vaizduotę, lyžteli skubantį praeivį.. Įtariu, jog žinau, kas šįvakar garuos ant jo stalo ;-)

Nes ant mūsiškio šįvakar lęšių karis. Sako, lęšiai labai sveika. Nesiginčysim. Be to, šis karis tikras išsigelbėjimas, kai už lango beįsibėgėjantis ruduo ir taip nesinori kišti nosies į lauką.. Nes visi reikalingi ingedientai ir taip gyvena mano spintelėje.. Belieka užsirišti prijuoste, praverti langą (taip, aš mėgstu erzinti aplinkinius savo virtuvės kvapais!), įjungti viryklę ir užkaisti puodą.

Reikės:

Aliejaus

Svogūno

Šaukšto ar dviejų raudonojo tailandietiško kario pastos (Thai red curry paste)

Dviejų ar trijų šaukštų indiško ‘balti’ kario pastos (Balti curry paste)

Apie 200g* raudonųjų arba žemyninių (continental) lešių**

Skardinės smulkintų konservuotų pomidorų savose sultyse

Skardinės kokosų pieno***

Nebūtinų priedų: karališkų ar paprastų krevečių ARBA apkeptos vištienos gabaliukų

Šviežios kalendros (nebūtina, bet skanu)

Eiga:

Aliejuje apkepame supjaustytą svogūną, kol šis pataps peršviečiamas. Sudedam kario pastas, pamaišom, kepam, kol pradės labai labai kvepėti.. Lęšius nuplaunam šaltu vandeniu, suberiam į puodą, išmaišom. Supilam pomidorus ir kokosų pieną. Uždengiam, verdam ant nedidelės ugnies, kol lęšiai sumikštės (apie pusvalandį, bet prisipažįstu – niekada nematavau laiko, tad nelabai žinau.. tiesiog ragaujam kol niekas nebetrakši tarp dantų ;-). Nepamirštam pamaišyti. Jei pasirodys nepakankamai aštru – galima įdėti dar vieną ar porą šaukštų kario pastos. Pačioje pabaigoje suberiam krevetes arba prieš tai apkepintą vištieną (jokiu būdu ne tame pačiame puode antraip valgysim guminę mėsyte.. ), pavirinam, kol sušils. Viskas!

Būdų kaip šitą dalyką suvalgyti aibė.. Galima tiesiog taip, dosniai užbarsčius kalendros lapukais.. galima kartu su naan duonele.. galima įvynioti chapati blyną, prieš tai pabarsčius kalendra su pagardinus naturaliu jogurtu.. ar net grietine.. galima su ryžiais.. Išties, valgom kaip norim, su kuo norim, kada norim.. Nes tai mūsų curry night, todėl ir taisyklės mūsų. Skanaus!

* Prisipažinsiu, nė sykio taip ir neprisiruošiau pamatuoti, kiek tiksliai lęšių naudoju. Spėju, kad apie 200g, bet tai tik spėjimas. Perspėju, kad pasirodys nedaug.. Bet neapsigaukite, nes lęšiai laaabai mėgsta išbringsti. Be to, jei matysis, kad nebeliko skysčių visada galima įpilti verdančio vandens.

** Dvi lęšių rūšys su labai skirtingais rezultatais. Žemyniniai (ang. continental) (dar vadinami rudaisiais) lęšiai turi savotišką riešutų skonį. Ir tekstūra jų labai riešutiška. Bent jau man naudojant šiuos lęšius nebesinori jokiu priedų. Tuo tarpu raudonieji lęšiai (žr. nuotrauka) kiek saldesni ir labiau linkę prarasti formą. Todėl gamindama su jais mėgsti įberti saują ar dvi karališkųjų krevečių. Arba vištienos. Suteikia daugiau tekstūros ir šiaip.. skanu.. Nors – jau sakiau – tikrai nebūtina ;-)

*** Kokosų pienu vadinamas ne skystimas kokoso riešuto viduje, o skiestas maltas kokosas. Nesunku apsigauti. Beje, patariu atidžiai pastudijuoti etiketę – kartais po gražiu pavadinimu slypi kokosų pieno imitacija su kvapikliais ir kitais dirbtiniais dalykėliai ir jokio tikro kokoso.. Toks čia netiks.

Svarbu! Ką daryti su likučiu?

Jei liko pora šaukštų kario (o aš mėgstu palikti tyčia), kitą dieną siūlau padaryti taip.. Orkaitėje (arba keptuvėje, bet juk žymiai skaniau ir sveikiau orkaitėje!) išsikepam geros kokybės kiaulienos arba jautienos dešrelių (jokių frankfurtelių ar kitokių pieniškų dešrelių iš super maltų gyvūnėlių liekanų..!), pasigaminam bulvių košės ar tiesiog išsiverdam bulvių.

Kai viskas beveik paruošta - stambiais žiedais supjaustytą svogūną kraunam į keptuvę su įkaitintu aliejum, užbarstom pora šaukštelių nemalto kumino ir kepam, kol svogūnai suminkštės bei gražiai pageltonuos. Tuomet sudedam lęšių kario likutį, išmaišom ir pakepam dar pora minučių.

Galiausiai į lėkštę kraunam dešreles, šalia – bulvių košę ir viską gražiai uždrabstom sukarintais svogūnais.. Kad jūs žinotumėt kaip skanu!!! Ypač jei naudojom žemyninius lęšius.. Ir užgėrėm šaltu alum.. Vat pabandykit ir sužinosit.. ;-)

Šaltinis: ant pečių ;-)