Ricottos blyneliai. Tingiems rytams.

 

Ilgą laiką svajojau apie savus namus, į kuriuos, sakiau, kviesiu svečius, sodinsiu prie didelio stalo ir maitinsiu maitinsiu maitinsiu! Taip ir buvo. Nuo įkurtuvių praėjo beveik du mėnesiai, o mes per tą laiką neturėjome nei vieno laisvo savaitgalio. Jei ne statybininkai, tai svečiai, kas man yra didelis džiaugsmas, bet, panašu, paveldėjau savo mamos maniją, tad bet kokia viešnagė man reiškia intensyvų namų tvarkymą ir kiekvieno pakampio plovimą. Tad, jei atsilankysite sekmadienį, žinokit, aš visą šeštadienį praleisiu šveisdama veidrodžius, siurbdama kilimus ir valydama laiptus (kurie vis dar neturi jokios dangos ir tebėra apšlakstyti cementu..ehem..) . Dar visai neseniai toks mamos elgesys varydavo į neviltį, dabar gi pati iš proto vedu A., kuris geranoriškai pasisiūlo nuvalyti dulkes. Aš, mat, einu iš paskos ir pervalau, nes pamiršai nuvalyti už televizoriaus! Atspėkit, prašau, kas tai elgiasi mano šeimoje?!

Žodžiu, mano 2013-ųjų rezoliucija - atsipalaiduoti ir neiti iš proto dėl trijų neišplautų puodelių kriauklėje ir batų po stalu. Ir nesinervinti dėl niekaip nesibaigiančių statybų, nes jos turbūt taip niekada ir nesibaigs. Kai pagaliau sulyginsim visus įbrėžimus ir įtrūkimus, uždengsim skylę stoge, nudažysim kolidoriaus grindis ir uždengsim laiptus, teks užsiimti prieangiu, griūvančiom tvorom ir byrančiu tinku ‘išeiginėje’ namo pusėje. Ir jeigu kažkada svaigau apie dieną, kai viskas bus padaryta, pabaigta ir ‘tobula’, dabar suprantu, kad taip paprasčiausiai nebūna.

Bet britai sako count your blessings (~”suskaičiuok gerus dalykus”) ir jie, žinoma, yra teisūs. 2012-ieji buvo nepaprasti, ir aš vis dar užsiimu savižala, kai kasryt žengdama į savo svajonių virtuvę žnybu sau į šoną, kad tikrai pabudau ir nesapnuoju. O kasvakar skubu namo, nes niekur kitus nėra geriau.

Nukrypau nuo temos. Iš tiesų tenorėjau pasakyti, kad šį savaitgalį – pagaliau – esame vienui vieni, laisvi nuo mano omg-svečiai-tvarkom-tvarkom-tvarkom!! psichozės. A. tebedėvi pižamą, o aš pagaliau radau laiko ir energijos pagaminti tikrus naminius pusryčius ir netgi išsitraukiau palėsiu dvelkiančioje dėžėje visą šį laiką kalintą fotoaparatą. Kadangi vienas kambarys vis dar tebeskendi dežėse, nerandu nei pakrovėjo, nei atsarginių atminties kortelių, bet buvo visai smagu įsijungti Skylės Brolius ir ritmiškai tarškinti puodus su fotoaparatu ant kaklo. 

 

O šiandienos pusryčiai gimė po sekmadienio pietų su svečiais, kuomet sugalvojau, kad ricottos sūrio likučius galima įmaišyti į blynų tešlą. Tuomet juos valgėm vakarienei,  bet pusryčiams blynai kažkaip skaniau ir ne taip nuodėminga! Švelni kreminė ricotta (kodėl nepabandžius pakeisti gerai ištrinta riebia lietuviška varške?) + plakti baltymai = debesys lėkštėje. Nepaprastai puru ir lengva.

BEJE. Jei netyčia skaitote šį įrašą ir esate arba planuojate būti mūsų svečių sąraše, būkit geri, nekreipkit dėmesio į mano blevyzgas, nes mes Jūsų laukiam. Rimtai. Su pašluoste rankoj!!!

Itin purūs ricottos blyneliai

Reikės:

trijų kiaušinių

pusės stiklinės cukraus arba daugiau, jei mėgstat saldžiai

indelio ricottos (250g)

poros šaukštelio vanilinio cukraus

žiupsnelio cinamono

žiupsnelio malto muskato

~100g miltų

Gaminame:

Kiaušinius atskiriame į baltymus ir trynius.

Trynius išplakame su cukrumi, sudedame ricotta, cukrų, prieskonius, gerai išmaišome. Suberiame arba – dar geriau – įsijojame miltus, išmaišome.

Baltymus išplakame iki standžių putų. Atsargiai metaliniu šaukštu supiame į ricottos ir kiaušinių mišinį, labai labai atsargiai išmaišome, bet jokiu būdu nepermaišome.

Kepame įkaitintoje keptuvėje ant nedidelės ugnies su šlakeliu aliejaus (ne alyvuogių). Rustelėjus pakraščiams verčiame ant kito šono, pakepiname dar pora minučių ir verčiame ant lėkštės.

Valgome su medumi, uogiene arba ledais!

Tingiai išsidrėbiam su lėkštė blynų, stipria kava ir žurnalu parankėj. Saturday Kitchen neprivaloma. Bet nepakenks!

Be atsiprašymų. Su naujienom.

Braukiam dulkes?

Sugebėjimas rašyti ir fotografuoti, tarytum raumuo, nenaudojamas nyksta. Jeigu ligonį paguldytume į lovą pusei metų, jam, ko gero, iš naujo tektų mokytis žingsniuoti. O gal po tų šešių mėnesių vaikščioti jau ir nebesinorėtų?

Nežinau. Man norisi rašyti. Gražiai ir rišliai. Spalvingai papasakoti, apie tai, kaip šią vasarą mes per didelius vargus ir nuotykius nusipirkome namą. Apie tai, kad jame vis dar negyvename. Apie lenkus statybininkus, keistuolį inžinierių, jo klaidas, nudistus kaimynus ir gatvėje besibastančią gražuolę lapę. Apie gyvenimą nesibaigiančiais rūpesčiais ir laukimu. Apie tai, kaip nusibodo gyventi bendrame name ir periodiškai rašinėti “mieli kambariokai, nepamirškite suplovę indus sutvarkyti kriauklės, labai ačiū”. Apie tai, kaip kažkur pradingo mano numylėta storapadė keptuvė, kurios niekas “nematė ir nenaudojo”. Apie tai, kaip per visus rūpesčius neliko nei laiko, nei noro, nei polinkio gaminti. Apie tai, kaip savaitę iš eilės valgėme kaimyniniame turkų restoranėlyje keptą vištą su ryžiais. Akcija.

Ai betgi parašysiu. Gal ne šiandien ir ne rytoj, bet.. šiemet? O gal kitamet?

Bet prieš tai pasidalinsiu naujiena. Matote sausainius nuotraukoje? Norite recepto? Prašom – surasite  čia! Taip, knygoje!

Drauge su dar trimis mano receptais (kukurūziniai blyneliai, lipnūs vištienos sparneliai ir cukinijų pyragas) ir devyniom galybėm kolegų tinklaraštininkų. Tiesa, pati nei popierinės knygos, anei galutinio maketo nemačiau, prašau paieškoti, pavartyti, paskaityti ir man papasakoti!

O aš, kaip kokia senutė, keliauju į lovą - penktadienio vakarą, dešimtą valandą. E-hem. Kur mano protezai? Rytoj laukia ankstyvas susitikimas su statybininkais ir ilgos ILGOS I.L.G.O.S diskusijos besirenkant sienų spalvą(as) – aš tirpstu kaip noriu baltų (ir kaltinu pinterest!), bet matau, kad teks leistis į kompromisą.

Kokios spalvos Jūsų sienos????

Karamelinis bananų pyragas – nebūtinai pusryčiams!

 

Pagaliau, po ilgų laukimo savaičių pavydžiai žvalgantis po Lietuvoje gyvenančių draugų nuotraukas Facebooke, į Londoną atėjo vasara! Deja, ne viena. Lyg nujausdamas puikią progą papokštauti, saulę ir šilumą atlydėjo Ponas Gripas.

Nežinau, kaip Jums, bet mano valgymo grafikas ligos metu išsibalansuoja iki kraštutinumų. Šiandien trečią nakties nuslinkau į virtuvę ir išsikepiau kiaušinį. Pietums – avižų košė, vakarienei – sūris. Užtat pusryčiams valgiau pyragą!

Karamelinis bananų pyragas mano virtuvėje atsirado beveik netyčia. Pyrago pagrindo tešlos likutis šaldytuve, pora pernokusių bananų, atidarytas riebios grietinėlės pakelis. Desertas, dėl kurio nereikia eiti į parduotuvę? Yes, please!

O rezultats pranoko lūkesčius. Saldus, bet stebėtinai lengvas karamelinis kremas. Traškus pagrindas. Pats tas su devyniom galybėm čiobrelių ir aviečių arbatos gripui išbaidyti. Be to, realybėje kur kas gražesnis nei telefono nuotraukose.

Karamelinis bananų pyragas

Trapiam pagrindui reikės:

70g cukraus pudros

90g sviesto

210g miltų

Vieno kiaušinio

Įdarui reikės:

100g cukraus

25ml vandens

dviejų – trijų labai prinokusių bananų

25g sviesto

50ml pienao

šaukšto krakmolo

150g maskarponės sūrio arba pačios riebiausios grietinėlės (aš naudojau 50% riebumo grietinėlę)

Ruošiame pagrindą:

Cukraus pudrą, miltus ir kubeliais supjaustytą sviestą triname pirštų galiukais, kol gausime kažką panašaus rupius duonos trupinius arba smėlį. Įmaišome kiek paplaktą kiaušinį, užminkome tešlą. Suformuojame kamuolį, suvyniojame į maistinę plėvelę ir paliekame šaldytuve bent pusvalandžiui.

Iškočiojame apskritą “blyną”, nuklojame riebalais išteptą 20-25 cm skersmens pyrago formą, patrumpiname kraštus, pagrindą pabadome šakute ir paliekame šaldytuve bent 10-15 minučių (antraip kepdamas pagrindas gali susitraukti).

Susiruošę kepti, pagrindą uždengiame kepimo popieriumi, priberiame žirmių, pupelių ar kitokių “balastų” ir šauname į iki 200C įkaitintą orkaitę. Po 10 minučių nuimame popierių ir pupeles, sugražiname į orkaitei dar 10 minučių, kol švelniai rustels. Pagrindas paruoštas.

Ruošiame įdarą:

Cukrų su vandeniu supilame į prikaistuvę (patarčiau, jei turit, paieškoti puodo su storesniu dugnu). Užviriname ant vidutinės ugnies (jokiu būdu nemaišom!). Paviriname, kol cukrus ištirps, o visa masė įgaus karamelinę spalvą (kas nutiks akimirksniu, tad jokiu būdu nepaleiskit iš akių).

Nukeliame nuo ugnies, suberiame sviestą ir gabalėliais supjaustytus bananus, išmaišome ir sugražiname ant mažos ugnies. Paviriname, kol bananai suminkštės. Nukeliame nuo ugnies.

Pieną sumaišome su krakmolu, supilame į karamelės ir bananų mišinį. Įmaišome maskarponės sūrį arba grietinėlę. Dar kartą sugražiname ant ugnies, užviriname, paverdame pora minučių ir nukeliame nuo ugnies.

Supilame į pagrindą formą, šauname į iki 180C įkaitintą orkaitę ir pakepame apie 15-20 minučių.

Ta-dam! Prieš jus – pritrenkiančio skonio bananinis pyragas!

 

Nesirkit.

Šaltinis: pagrindas – pagal John Burton Race & Angela Hartnett (2007), First crack your egg!; įdaras pagal Dan Lepard (2011), Short & Sweet.

Blynas, kuris norėjo (turėjo?!) būti pyragas

Dar neparagavusi galutinio rezultato žinojau, kad bus be proto skanu. O kaip kitaip, jei kepiau blynus, o namai – nuo laukujų durų iki skylėto stogo - kvepėjo obuolių pyragu.

Nesu rytinis žmogus, bet net ir aš, prasikrapščius akis, galėčiau šitą iš pat ankstyvo ryto suraityti. Ypač savaitgalį.

Pora obuolių, neprivaloma kriaušė, cukrus, blyninė tešla ir viola – kažkas nepaprasto. Obuolių pyragas keptuvėj. Gal net į lovą! Jei būčiau vyras, pati save įsimylėčiau.

Idėją pasufleravo pati pačiausia knyga, kurioje nei vienos išgražintos maisto nuotraukos, užtat patys nerealiausi receptai. Ir viskas pusryčiams!

Nesu rytinis žmogus, bet gal imsiu ir persigalvosiu.

Obuolių pyragas keptuvėj

Reikės:

Penkių-šešių šaukštų sviesto (apie 80g)

poros didelių obuolių (galima pamaišyti su kriaušėm)

trijų šaukštų citrinos sulčių

pusės šaukštelio cinamono

šlakelio vanilės ekstrakto arba šaukštelio vanilinio cukraus

penkių – šešių šaukštų cukraus (priklausomai nuo obuolių rūgštumo/saldumo)

trijų kiaušinių

pusės stiklinės miltų

pusės stiklinės pieno

žiupsnelio druskos

Gaminame:

Obuolius nulupame, supjaustome riekelėmis, sumaišome su citrinos sultimis ir trimis-keturiais šaukštais cukraus (daugiau, jei obuoliai ypač rūgštūs). Užberiame cinamonu ir vaniliniu cukrum arba vanilės ekstraktu. Pamaišome.

Keptuvėje išlydome sviestą, atidedame pora šaukštų tešlai.

Obuolius suberiame į keptuvę su likusiu sviestu ir kepiname ant nedidelės ugnies atsargiai pamaišydami tris keturias minutes, kol vaisiai suminkštės, bet dar nesutiš (kvapas šiame etape FANTASTIŠKAS!).

Užmaišome tešlą: išplakame kiaušinius, įmaišome miltus, pieną, likusį cukrų, atidėtą sviestą ir žiupsnelį druskos.

Obuolius paskirstome keptuvėje kuo lygiau, supilame tešlą, pakepiname ant nedidelės ugnies apie minutę.

Nukeliame nuo ugnies ir šauname į iki vidutinio karščio (~175C) įkaitintą orkaitę. Svarbu: jeigu jūsų keptuvė nepritaikyta orkaitei, apvyniokite rankeną kepimo folija! Kepame apie 20 minučių arba kol blynas išsipūs, viršus parus, o į keptuvės kraštus pabėgę obuoliai pasidengs karamėle. Pasaka, o ne blynas!

(galima valygyt su vaniliniais ledais. ypač sekmadienio rytą. arba šeštadienį. o gal pirmadienį?!)

(galima valgyt ketvirtadienio vakarą, kai n-tąjį kartą – valandos begyje – inirtingai darinėji spinteles ir šaldytuvą ieškodama ‘ko nors skanaus’)

 

Šaltinis: adaptuota pagal Marion Cunningham, The Breakfast Book (1987).

Gegužės meniu: šparagai

 

Jau skundžiausi (booo!) baisingai lietingu oru po Londono dangum. Jis mano skundų akivaizdžiai neišgirdo, nes debesys tebekaba, lietus tebelyja, į žieminio palto kišenes sugrįžo pirštinės, o namie jau turbūt savaitę mane gelbėja elektrinis šildytuvas. Taip, gegužę!!!

Vienintelis besikeičiančių metų laikų rodiklis – parduotuvių lentynas pamažu nuklojantys šparagai. Nežinau, kaip čia atsitiko, kad per daugiau kaip tris (rimtai?!!) šito puslapio gyvavimo egzistavimo metus nesu užsiminusi apie vieną mylimiausių daržovių – šparagus. Dėl daržovės statuso turbūt galėtume pasiginčyti, auga ir atrodo šparagai kaip stora žolė, o skonis irgi kiek žolinis, bet pačia geriausia prasme.

Dar pasakysiu, kuo ilgiau gyvenu Britanijoje, tuo labiau galvoju, kad mes lietuviai esam baisingai drovi ir baikšti tauta, nes aš niekaip neįsivaizduoju lietuvaičių viešai diskutuojančių apie.. e-hem.. tam tikro maistų produktų įtaką virškinimo trakto ypatumams.. O čia ramiausiu veidu prie pietų stalo jums pasakys, kad nuo jeruzalės artišokų pučia pilvą, o šparagai.. keičia.. šlapimo kvapą. Ha! Va, paklausykit gerbiamo Nigel Slater:

I might get tired of its side effects—it contains methyl mercaptan, which makes most people’s pee stink—but its flavor is the strongest sign yet that summer has started. (iš Tender)

Bet, jeigu įdomu, aš tokio poveikio nepatyriau; kažkur perskaičiau, kad efektas individualus ir genų nulemtas, tad gali būti, kad mes – lietuviai - genetiškai atsparūs šparago išdaigom. Patvirtinkit arba paneikit!

O šiaip šparagai – daržovė neišranki, kad kuo paprasčiau paruošite, tuo skaniau suvalgysite. Aš darau taip:

Reikės:

šparagų

plonai supjaustytos rūkytos šoninės (nebūtinai)

kiaušinių

šlakelio alyvuogių aliejaus

druskos, pipirų

Gaminame:

Keptuvėje apkepiname šoninę, jei naudojame.

Šparagus sumetame į verdantį pasūdytą vandenį ir paviriname apie tris minutes, ne ilgiau, antraip šparagai sutiš, o mes norim šiek tiek traškesio.

Kiaušinius pakepiname, bet ne per ilgai, nes norim skysto trynio. Kitas variantas, kiaušinius galima apvirti (be lukšto) – aš darau taip: gilioje keptuvėje (arba tiesiog puode, bet keptuvėj paprasčiau) užvirinu vandenį, primažinu ugnį, atsargiai įmušu kiaušinį ir voila! po keleto minučių baltymas bus išviręs, o trynys skystutėlis..  (tikrinam baksnojimo būdu)

Štai ir viskas, viską verčiam į lėkštę, dosniai pabarstom druska ir šviežiai maltais pipirais, šliūkštelim alyvuogių aliejaus ir valgom pasigardžiuodami. (Pirštais.) Šparagus mirkydami kiaušinio tryny.. Mmmm.

Galima, jei turit, ant šparagų įlašinti citrinos sulčių. Skanaus!

 

P.S. Tik dabar netyčia perskaičiau, kad lietuviškai šparagai – visai ne šparagai, o smidrai! Man atrodo, kad šitai nusprendę (sugalvoję?) kalbininkai nėra genetiškai atsparūs.. žinom kam!