Jei tektų keliais žodžiais apibudinti Budapeštą, sakyčiau: XIX – XX amžiaus sandūra, prabangios kavinės, Art Deco, grogas, tortai ir guliašo sriuba. Sniegas ir garuojantys mineralinių vandenų baseinai po atviru dangum. Arba Barselona sumaišyta su Viena ir užpilta Vidurio/Rytų Europos padažu!
O kelionė beveik neįvyko! Maždaug 10 dienų iki skrydžio subankrutavo mus skraidinti turėjusios Vengrijos avialinijos. Maždaug po savaitės šią naujieną pranešė turizmo agentūros darbuotojai, prieš pora dienų išsiuntę pakartotinį kelionės patvirtinimą! Po to sekė milijonas skambučių, mat kadangi bilietą ir viešbutį pirkome kartu – agentūra privalo pasirūpinti, kad kelionė įvyktų. Be jokių papildomų išlaidų. Nežinau, kaip jiems, bet man valandos praleistos klausant atsakiklių muzikėlės ir absoliučiai situacijoje nesigaudančių darbuotojų verblenimo bei milžiniška telefono sąskaita dienos pabaigoje visgi yra išlaidos ir dar nemažos! Prisipažinsiu, kad kalbėdama su penktu-šeštu darbuotoju ir girdėdama dar kitokias tolesnių veiksmų instrukcijas, jau norėjau atsiimti pinigus ir niekur nevažiuoti. Dabar džiaugiuosi, kad nepasidaviau (tačiau su Expedia daugiau niekur neskrisiu, nebent jie savo skambučių centrą perkels bent jau į Europą! Dabar gi panašu, kad veiksmas vyksta kažkur giliam giliam Indijos kaime, darbuotojai nelabai suvokia kas per daiktas yra lėktuvai ir skrydžių kompanijos, bet puikiai ištreniruoti kas minutę kartoti ‘thank you for providing your name’, ‘thank you for providing your address’, ‘thank you for providing your itinerary number’, o į klausimus atsakyti ‘please wait five minutes I will speak to technical center’ arba ‘this is wrong department, we will call you back’ (liet. ‘aš nesuprantu, ką man sakai, padėsiu ragelį ir apsimesiu, kad nieko neįvyko, niekas tau neperskambins, gali bandyti dar kartą, gal po 40 min įkyrios muzikėlės kas nors ims ir atsilieps arba tu prarasi kantrybę ir atstosi nuo mūsų’).
Kitas netikėtums laukė atvykus į oro uostą, kuriame sužinojome sniegai užpulstė Ciurichą, kuriame turėjome persėsti į kita lėktuvą. Laimei, šis siurprizas buvo dar ir kaip teigiamas, mat be jokių problemų buvome perkelti į tiesioginį skrydį su British Airways. Visgi net kai nusileidome Budapešte, suradome savo pasislėpusį viešbutį, aš vis dar negalėjau patikėti, kad jau galiu sakyti ‘op’.
Pirmąjį vakarą nusprendėme netaupyti, tad susiradome turbūt turistiškiausią Budapešto restoraną – Matthias Cellar Restaurant. Kaip ir pridera turistų spąstams, restoranas pasižymėjo įspūdingu interjeru, nepriekaištingu aptarnavimu, išimtinai angliakalbiais klietais ir folkloro programa.
O maistas, kaip priklauso, buvo tragiškas ir siaubingai brangus. Guliašo sriuba su neįkandamais jautienos gabalėliais, negailestingai perkepta ėrienos koja, sausa kiauliena, gerokai per sūrūs balandėliai su dešros įdaru ir labai sūriais raugintais kopūstais. Gal tik karpių sriuba pasirodė visai nebloga, – na bet gavom, ko nusipelnėm!
Visgi be konkurencijos skaniausia ir gražiausia atostogų dalis buvo pusryčiai! Kaip ir Prahoje ar Vienoje, Budapeštas kažkada garsėjo įspūdingo dydžio kavinėmis, kuriame sukose vietiniai ir iš kitų kraštų atkeliavę intelektualai, menininkai, mokslininkai ir dailios poniutės su skėčiais (irgi intelektualės ir menininkės, tik, deja, paslapčia). Ir nesvarbu, kad keitėsi mados ir santvarkos, Budapešte kavinių kultūra ypač gyva, tad net ir prabangiose kavinėse, sukasi ne tik turistai, bet ir kavutę gurkšnojantys bei rytinius laikraščius vartantys vietiniai.
Pirmąją pažinties su Budapeštu rytą pusryčiavome Central ir, apsupti devyniolikto amžiaus pabaigos dekoro, fantazavome, kokius gandus čia aptarinėjo to laikmečio miesto grietinėlė.
Vėliau tyrinėjome Vengrijos nacioninį muziejų. Ypač įdomu pažvelgti į Antrajį Pasaulinį karą, kuriame Vengrija dalyvavo Vokietijos pusėje ir, mano nuomone, dėl visai teisėtų priežasčių (siekdama atgauti po Pirmojo Pasaulinio karo gerokai apkarpytas teritojas); visgi muziejuje Vengrija save pateikia kaip negailestingų aplinkybių auką, kuri visai nenorėjo kariauti ir karą skelbė ‘šiaip, simboliškai’, bet buvo priversta imtis realių veiksmų ir taip toliau, ir panašiai. Man, kaip istorijos moksliukei ir socialinio konstruktyvizmo fanei, buvo žiauriai įdomu. Bet kokiu atveju, muziejus pranoko mūsų lūkesčius, rekomenduojam!
Atgal į šaltuką! Apsivynioję šalikais, dviem-trim megztiniais bei pėdkelnėm po džinsais (čia, žinoma, aš, ir senas geras lietuviškas paprotys!) išvaikščiojome Pesto senamiestį, aplankėme turgų, išlandžiojome įspūdingo grožio baziliką.
O tada patraukėme į pačia nerealiausią Budapešto atrakciją – šilto mineralinio vandens vonias Szechenyi. Fotoaparatas buvo paliktas viešbutyje, tad jums beliks įsivaizduoti (arba pagooglinti) didžiulius garuojančius baseinus po atviru dangum ir galybę mažesnių įvairios sudėties ir temperatūros baseinėlius milžiniškame komplekse. Aš net nežinau, kur pradingo keturios valandos besimurkdant tai viename, tai kitame baseine (ypač patiko +35 laipsnių baseinas su ‘romėniškom kolonom’), gulinėjant pirtyse, lakstant basom po sniegą iš vieno atviro baseino į kitą (su pakrykštavimais). O kur dar viena ‘atrakcija’ - Vengrijos vyrų itin mėgstamos mini trumpikės alia 1980-ieji! Ir, žinokit, kuo didesnis pilvas, tuo mažesnės trumpikės. Atrakcija, ne kitaip!
Super hedoništišką vakarą pabaigėm profesionaliu masažu ir namo, t.y. į viešbutį, patraukėm pastriksėdami – jaučiausi gaivi, švari ir lengva kaip pūkas. Prisipažinsiu, jau vien dėl tų pirčių norėčiau gyventi Budapešte ir mirkti bent kartą per mėnesį. Nepakartojamas jausmas!!
(bus daugiau..)
