2012 m. sausio 21 d., šeštadienis

Kaip aš (ne)pietavau Auberge du Lac (*)

Sužinojusi, kad esame kviečiami pietų Auberge du Lac, netvėriau džiaugsmu. Pagaliau, pagaliau, mano pirmasis Mišelinas! Iš tos laimės jau prieš keletą dienų išsirinkau suknelę, nušveičiau batus ir Twiterio pagalba užsitikrinau oficialų šefo Philo Thompsono leidimą fotografuoti.

Galite įsivaizduoti mano nerimą, kai naktį prieš lauktąjį šeštadienį pabudau nuo veriančių pilvo skausmų.. Ir paniką, kai aštuntą ryto apsikabinusi klozetą supratau, kad pietų šiandien aš visgi nevalgysiu..

Ir visgi. Pasirodo, esu užsispyrusi. Jei žadėjau, kad važiuosiu, tai ir važiuosiu. Nesvarbu, kad nevalgysiu.

 

Itin gražioje Hertfordshire grafystės vietoje įsikūręs restoranas teritoriją dalijasi su elegantišku Brocket Hall dvaro parku ir jį juosiančiais golfo aikštynais. Didingų medžių alėjos, didžiulis, gulbių pamėgtas prūdas, saulėje paskendę laukai prašyte prašė pasivaikščioti, pasidžiaugti ir pasifotografuoti, deja, autorė – ištvėrusi britų taip mėgstamus transporto žiedus – šiems prašymams liko kurčia ir abėjinga.

Vos atvykę buvome pakviesti į labai jaukų laukiamąjį su didžiuliu dūmais kvepiančiu židiniu. Vasarą gal ir molis, bet šįkart tikrai brolis, nes sausis, visgi, ir pavėsyje tebesidabravo bei nosis žnaibė tikras žieminis šaltukas. 

Sulaukę kompanijos gavome ir pirmąjį maisto davinį. Užkandžių padėkle puikavosi elnienos ir dar-kažkieno pyragaičiai bei sūrio traškučiai su moliūgų ir triufelių aliejaus mirkalu. Ir kuomet kiti atidžiai tyrinėjo meniu ir rinkosi vyną, aš siurbčiojau pirmąjį ramunėlių arbatos puodelį ir guodžiausi, kad man taip bloga, kad net nepavydu.

 

Tai kas čia per apžvalga, sakot? Dalinai iš antrinių šaltinių, atsakau. Dalinai, nes visgi atgnybau ir paragavau po mažytį kiekvieno čia aprašyto patiekalo kasnelį. Nes negi nuvilsiu žiupsniečius? O jei rimtai, negi tikrai tikėjotės, kad sėdėsiu Mišeliniame restorane ir nieko neparagausiu?! 

Labai gaila, bet pamiršau įamžinti meniu, tad valgių pavadinimų ir visų sudedamųjų dalių neprisimenu. Bet man iš dešinės sėdėjęs A. pirmuoju patiekalu pasirinko raudoname vyne apvirtą kriaušę su ožkos pieno sūriu ir lazdyno riešutų nebeprisimenu-kuo. Išsyk sakau, labiausiai nuvylęs patiekalas. Saldoka kriaušė ir itin švelnius (t.y. beskonis) sūris ryškiai stokojo pagrindinio akcento ir prašyte prašėsi žiupsnelio Kažko..

 

Vegetarai nusisukit, bet aš – prisiekusi kepenų, inkstų, plaučių, širdžių, liežuvių ir kitų antrinių mėsos produktų gerbėja. Ypač kai kalba eina apie savo amatą išmanančių šefų darbą, nes – nenuginčysit – nėra nieko nieko NIEKO blogiau, už prieš-anglinės būklės perkeptus kepenis aliejaus klane.. (nepyk, mama!)

Tad ne visai be mano įtakos antruoju numeriu ant A. lėkštės gulėjo veršiuko inkstai su kiaulienos šonine, šalavijais ir nebeprisimenu-kuo paskanintais kopūstais. Deja, dėl pirmoje pastraipoje išvardintų priežasčių tedrįsau paragauti gabalėlį inkstų; o šie buvo dieviški – idealiai apkepti, minkšti ir sultingi. Turint omeny mano delikačią būseną – komplimentas gigantiškas. Visgi apie bendrą patiekalo kompoziciją nuomonės neturiu, bet, pasak A., itin riebus padažas kiek gadino bendrą skonių balansą.

Desertui – Baileys likerio ledai su traškia karamėlės kepure, tamsaus šokolado padažu ir balto šokolado šerbetu. Ką galiu pasakyti – atgnybtas gabalėlis buvo skanus, o ir kiti valgytojai nesiskundė, tik trynė patenkintus pilvus ir reiškė užuojautas. Man.

Ir vis dėlto, jei iki šiol nuoširdžiai sakiau, kad man taip bloga, kad visai nepavydu, situacija pasikeitė įriedėjus ‘sūrio padėklui’. Jei matote nuotrauką viršuje, sutiksite, kad ten visai ne padėklas, o stalas. SŪRIO STALAS. Va tada jau nebeliko nieko kito, kaip nusigraužti rankų ir kojų nagus iš begalinės savigailos. Taip, aš Mišelino žvaigždute apdovanotam restorane; taip, aš negaliu valgyti; taip, prieš mane fantastiškas sūrios stalas; o ne, aš vis dar negaliu valgyti!!! 

 

Sūris patiekiamas su kriaušių čatniu, naminiais sausainiais, salierų ir vynuolių salotom bei gana originaliu itin stipraus skonio salierų šerbetu. Atgnybusi po gabalėlį turiu pasakyti, kad sūriai – kaip ir galima tikėtis – buvo dieviški, o va čatnis gerokai per silpnas (ir išvis, mano nuomone, niekas taip neparyškina stipraus pelėsinio sūrio kaip raudonųjų svogūnų čatnis arba marmeladas. Kriaušės? Nea, duokit geriau svogūnų…).

Pietus pasibaigėme karštais gėrimais (įsk. ketvirtu puodeliu ramunėlių arbatos man) ir petit fours – mažyčiais karamėliais sausainiais, naminiais kokosiniais zefyrais ir morenginiais citrinų pyragaičiais, dalį kurių mano kompanionai supakavo į servetėlę ir padovanojo straipsnio autorei, kuri juos sėkmingai sudorojo kitą dieną sugrįžusi į gyvųjų karalystę. Yay!

 

Verdiktas? Tiesa sakant, Auberge du Lac nepribloškė. Norom nenorom ėmėm lyginti su Corner Room, kuris visgi gerokai lenkia Auberge virtuvę originalumu, prezentacija ir – svarbiausia - skonių palete. Auberge du Lac man pasirodė kiek per daug formalus, senamadiškas, gal net stagnavęs. Taip, vyriausias šefas Phil Thompson gal ir dalyvavo the Great British menu, bet ir namo keliavo jau po pirmojo turo.

O aš gi A. tėčiui, kuris ir organizavo visą išvyką, palikau puikų įspūdį: “nusivedi į prabrangų restoraną, o ji ten nieko nevalgo. Bargain!’

 

Auberge du Lac

Brocket Hall  Brocket Park, Welwyn, Hertfordshire AL8 7XG
tel: 01707 368 888

Antradieniais - Ketvirtadieniais:
Pietūs (12:00 - 14:30)
Vakarienė (19:00 - 21:30)

Trijų patiekalų pietų meniu kainuoja £35, sūris vietoj deserto +£5, kaip atskiras patiekalas +£12.

7 komentarai:

  1. Labai puikiai iliustravai ant kiek tau blogai buvo, kad sugebėjai tokioj vietoj išlikt nevalgius :) Bet kokiu atveju, smagus reportažas

    AtsakytiPanaikinti
  2. Na ir nepasiseke... Kaip sakoma kuaulystes desnis. :( Mano nuomone apie visus tuos michelinus irgi panasi. Kartais nesuprantu uz ka jiems zvaigzdutes duoda. Tiek geresniu restoranu be jokiu zvaigzduciu. Tik, kad jie kair ir Corner room rezervaciju nepriema, tai reikia but atkakliems. :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Egle, faktas, kad ne kas buvo :)

    Laura, ...arba ateiti prieš septynias! Dažniausiai suveikia.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Tas sūrių stalas tiesiog dieviškas! Nebūčiau atsilaikius prieš jį :)

    AtsakytiPanaikinti
  5. Ar ne per daug susiedivinote, panele autore? Eiti i tokio lygio restorana ir nieko neragauti yra tiesiog izulu. O siaip jei tau buvo bloga, reikejo isgert tableciu, o ne vaidint susidievinuiso bajaurybes. straipsnio neuzskiatau vien del tamsto "dieviskumo".

    AtsakytiPanaikinti