2012 m. sausio 23 d., pirmadienis

Šiltos pelėsinio sūrio ir karamelizuotų kriaušių salotos

Tuoj po Kalėdų ir Naujųjų valgymo maratono, prisižadėjau sau, kad sausis bus be mėsos, makaronų, sūrio, pyragų, traškučių ir panašių sunkenybių. Ne todėl, kad kada nors tuo piktnaudžiaučiau, o todėl, kad tenorėjau daržovių, daržovių ir dar kartą daržovių. Ir jau pirmąją naujų metų dieną grįžusi iš viešnagės Bristolyje įpuoliau į krautuvę ir į krepšį susikroviau viską, kas žalia: špinatus, salierus, agurkus, avokadus, briuselio kopūstus.. Po to sekė keletas dienų, kuomet tevalgiau daržovių sultinyje apvirtas daržoves, kurias skaninau sojos padažu, imbieru ir vadinau sriuba. Pietums – smulkiai supjaustytas salieras su obuoliais, riešutais ir visokiais po ranka pasitaikusiais žalumynais. Kiek vėliau prasidėjo eksperimentai, šaldytuvą pripildė naujos ir jau kadai pamėgtos salotos, vegetariškos sriubos ir daržovių troškiniai. Viskas ėjosi puikiai. Iki jau aprašyto šeštadienio.

Kai po dviejų dienų priverstinės dietos jo didenybė skrandis pagaliau sutiko priimti kažką daugiau nei sultinį ir ryžių traškučius, mano akys pakrypo į paukštieną. Tų dienų receptas skambėtų maždaug taip: ‘imame dvi vištos kulšeles, dedame į verdantį pasūtą vandenį, verdame apie 15 minučių, valgome su kuskusu, pakartojame rytoj ir poryt’. Mmmm..

Dabar gi tenoriu mėsos ir angliavandenių. Sūrio. Keptų bulvių su kiaušiniais. Picos. Blynų. Kiaulienos šonkauliukų. Dešrelių. Saldžių makaronų(!). Drėgno šokoladinio pyrago. Daržovių? Pamirškit!  

Tad receptas šiandien atitinkamas. Keptas! Su sūriu. Ir mėsa! Daržolių galit nedėt. Užteks poros kriaušių. Ir saujos salotų lapų. Dėl kvapo.

Šiltos karamelizuotų kriaušių ir mėlynojo sūrio salotos su kepta šonine

Vienai porcijai reikės:

saujos smulkiai supjaustytos šoninės

pusės raudono svogūno (tiks ir paprastas)

šaukšto medaus arba – ideliu atveju – karamelizuotų raudonų svogūno marmalado arba čatnio (skaniausias - Marks & Spencers)

didelės kriaušės

saujelės graikiškų riešutų (nebūtinai)

poros šaukštų balzaminio acto

citrinos sulčių

salotų lapų

mėlyno sūrio

šlakelio alyvuogių aliejaus

 Gaminame:

Šoninės gabaliukus sumetame į keptuvę, pakepame, kol pasileis riebalai. Suberiame smulkiai supjaustytą svogūną, kepiname ant nedidelės ugnies, kol svogūnas iškeps, o šoninė – apskrus. Jei reikia – galima įpilti šlakelį aliejaus.

Sudedame medų arba svogūnų čatnį/marmaladą. Išmaišome. Sudedame griežinėliais supjaustytą kriaušę ir,  jei naudojame, riešutus. Pakepiname 3 - 4 minutes karts nuo karto pamaišydami. Supilame balzaminį actą, pamaišome, išjungiame ugnį. Ispaudžiame bent pora šaukštų citrinos sulčių, atsargiai išmaišome.

Į lėkštę dedame salotų lapus, pašlakstome alyvuogių aliejumi, įlašiname citrinos sulčių, suverčiame kriaušes ir padažą, suberiame supjaustytą sūrį. Ta-dam! Ir jokių sausio rezoliucijų!

 

Šaltinis: ant kaklo

2012 m. sausio 21 d., šeštadienis

Kaip aš (ne)pietavau Auberge du Lac (*)

Sužinojusi, kad esame kviečiami pietų Auberge du Lac, netvėriau džiaugsmu. Pagaliau, pagaliau, mano pirmasis Mišelinas! Iš tos laimės jau prieš keletą dienų išsirinkau suknelę, nušveičiau batus ir Twiterio pagalba užsitikrinau oficialų šefo Philo Thompsono leidimą fotografuoti.

Galite įsivaizduoti mano nerimą, kai naktį prieš lauktąjį šeštadienį pabudau nuo veriančių pilvo skausmų.. Ir paniką, kai aštuntą ryto apsikabinusi klozetą supratau, kad pietų šiandien aš visgi nevalgysiu..

Ir visgi. Pasirodo, esu užsispyrusi. Jei žadėjau, kad važiuosiu, tai ir važiuosiu. Nesvarbu, kad nevalgysiu.

 

Itin gražioje Hertfordshire grafystės vietoje įsikūręs restoranas teritoriją dalijasi su elegantišku Brocket Hall dvaro parku ir jį juosiančiais golfo aikštynais. Didingų medžių alėjos, didžiulis, gulbių pamėgtas prūdas, saulėje paskendę laukai prašyte prašė pasivaikščioti, pasidžiaugti ir pasifotografuoti, deja, autorė – ištvėrusi britų taip mėgstamus transporto žiedus – šiems prašymams liko kurčia ir abėjinga.

Vos atvykę buvome pakviesti į labai jaukų laukiamąjį su didžiuliu dūmais kvepiančiu židiniu. Vasarą gal ir molis, bet šįkart tikrai brolis, nes sausis, visgi, ir pavėsyje tebesidabravo bei nosis žnaibė tikras žieminis šaltukas. 

Sulaukę kompanijos gavome ir pirmąjį maisto davinį. Užkandžių padėkle puikavosi elnienos ir dar-kažkieno pyragaičiai bei sūrio traškučiai su moliūgų ir triufelių aliejaus mirkalu. Ir kuomet kiti atidžiai tyrinėjo meniu ir rinkosi vyną, aš siurbčiojau pirmąjį ramunėlių arbatos puodelį ir guodžiausi, kad man taip bloga, kad net nepavydu.

 

Tai kas čia per apžvalga, sakot? Dalinai iš antrinių šaltinių, atsakau. Dalinai, nes visgi atgnybau ir paragavau po mažytį kiekvieno čia aprašyto patiekalo kasnelį. Nes negi nuvilsiu žiupsniečius? O jei rimtai, negi tikrai tikėjotės, kad sėdėsiu Mišeliniame restorane ir nieko neparagausiu?! 

Labai gaila, bet pamiršau įamžinti meniu, tad valgių pavadinimų ir visų sudedamųjų dalių neprisimenu. Bet man iš dešinės sėdėjęs A. pirmuoju patiekalu pasirinko raudoname vyne apvirtą kriaušę su ožkos pieno sūriu ir lazdyno riešutų nebeprisimenu-kuo. Išsyk sakau, labiausiai nuvylęs patiekalas. Saldoka kriaušė ir itin švelnius (t.y. beskonis) sūris ryškiai stokojo pagrindinio akcento ir prašyte prašėsi žiupsnelio Kažko..

 

Vegetarai nusisukit, bet aš – prisiekusi kepenų, inkstų, plaučių, širdžių, liežuvių ir kitų antrinių mėsos produktų gerbėja. Ypač kai kalba eina apie savo amatą išmanančių šefų darbą, nes – nenuginčysit – nėra nieko nieko NIEKO blogiau, už prieš-anglinės būklės perkeptus kepenis aliejaus klane.. (nepyk, mama!)

Tad ne visai be mano įtakos antruoju numeriu ant A. lėkštės gulėjo veršiuko inkstai su kiaulienos šonine, šalavijais ir nebeprisimenu-kuo paskanintais kopūstais. Deja, dėl pirmoje pastraipoje išvardintų priežasčių tedrįsau paragauti gabalėlį inkstų; o šie buvo dieviški – idealiai apkepti, minkšti ir sultingi. Turint omeny mano delikačią būseną – komplimentas gigantiškas. Visgi apie bendrą patiekalo kompoziciją nuomonės neturiu, bet, pasak A., itin riebus padažas kiek gadino bendrą skonių balansą.

Desertui – Baileys likerio ledai su traškia karamėlės kepure, tamsaus šokolado padažu ir balto šokolado šerbetu. Ką galiu pasakyti – atgnybtas gabalėlis buvo skanus, o ir kiti valgytojai nesiskundė, tik trynė patenkintus pilvus ir reiškė užuojautas. Man.

Ir vis dėlto, jei iki šiol nuoširdžiai sakiau, kad man taip bloga, kad visai nepavydu, situacija pasikeitė įriedėjus ‘sūrio padėklui’. Jei matote nuotrauką viršuje, sutiksite, kad ten visai ne padėklas, o stalas. SŪRIO STALAS. Va tada jau nebeliko nieko kito, kaip nusigraužti rankų ir kojų nagus iš begalinės savigailos. Taip, aš Mišelino žvaigždute apdovanotam restorane; taip, aš negaliu valgyti; taip, prieš mane fantastiškas sūrios stalas; o ne, aš vis dar negaliu valgyti!!! 

 

Sūris patiekiamas su kriaušių čatniu, naminiais sausainiais, salierų ir vynuolių salotom bei gana originaliu itin stipraus skonio salierų šerbetu. Atgnybusi po gabalėlį turiu pasakyti, kad sūriai – kaip ir galima tikėtis – buvo dieviški, o va čatnis gerokai per silpnas (ir išvis, mano nuomone, niekas taip neparyškina stipraus pelėsinio sūrio kaip raudonųjų svogūnų čatnis arba marmeladas. Kriaušės? Nea, duokit geriau svogūnų…).

Pietus pasibaigėme karštais gėrimais (įsk. ketvirtu puodeliu ramunėlių arbatos man) ir petit fours – mažyčiais karamėliais sausainiais, naminiais kokosiniais zefyrais ir morenginiais citrinų pyragaičiais, dalį kurių mano kompanionai supakavo į servetėlę ir padovanojo straipsnio autorei, kuri juos sėkmingai sudorojo kitą dieną sugrįžusi į gyvųjų karalystę. Yay!

 

Verdiktas? Tiesa sakant, Auberge du Lac nepribloškė. Norom nenorom ėmėm lyginti su Corner Room, kuris visgi gerokai lenkia Auberge virtuvę originalumu, prezentacija ir – svarbiausia - skonių palete. Auberge du Lac man pasirodė kiek per daug formalus, senamadiškas, gal net stagnavęs. Taip, vyriausias šefas Phil Thompson gal ir dalyvavo the Great British menu, bet ir namo keliavo jau po pirmojo turo.

O aš gi A. tėčiui, kuris ir organizavo visą išvyką, palikau puikų įspūdį: “nusivedi į prabrangų restoraną, o ji ten nieko nevalgo. Bargain!’

 

Auberge du Lac

Brocket Hall  Brocket Park, Welwyn, Hertfordshire AL8 7XG
tel: 01707 368 888

Antradieniais - Ketvirtadieniais:
Pietūs (12:00 - 14:30)
Vakarienė (19:00 - 21:30)

Trijų patiekalų pietų meniu kainuoja £35, sūris vietoj deserto +£5, kaip atskiras patiekalas +£12.

2012 m. sausio 13 d., penktadienis

2011-ųjų restrospektyva nr. 1

Kažkaip maniau - buvo nebuvo tie Nauji Metai, leisiu seniesiems praslįsti nepastebėtiems. Bet ne, persigalvojau. Tad šiandien dalinuosi krūvele 2011-ųjų akimirkų.

Prisipažinsiu, būtent šiais (t.y. praėjusiais) metais išmokau džiaugtis savo gyvenamąja vieta, ištryniau daugybę o bet tačiau JEIGU. Kol man čia gerai, o vėliau – matysim.

Taigi šiemiet buvo kaip niekad daug skanių švenčių ir renginių – ypač maisto festivalių.

Pavyzdžiui, Jamie Oliver festivalis Londone, kurio bilietus laimėjau the Taste of London loterijoje. Iš esmės šis festivalis tai bandymas sujungti maistą ir muziką, - sakyčiau, puiki formulė sėkmingam renginiui. Visgi kadangi dovatam arkliui dantų netyrinėjam, festivalis patiko, bet visos kainos tikrai nemokėčiau, nes viduje parduodamas maistas – brangus, pasirinkimas – skurdus, o nemokamų pramogų mažoka.

Žinoma, jokiais būdais negaliu nepaminėti The Taste of London 2011. Manau, išsamią ataskaitą ir vėl pateiksiu vasarą (taip sužadindama apetitą artėjančiam renginiui), bet, jei reikėtų apibudinti keliais žodžiais, sakyčiau buvo šlapia, brangu, bet labai skanu.

 

O kur dar visai nepaminėta ir nepagirta kelionė į mano širdį pavergusią Barseloną!

Mano patarimas, kad ir ką bedarytumėt, kad ir kur bevalgytumėt, kad ir kur benakvotumėt, būtinai būtinai BŪTINAI apsilankykite la Boqueria turguje. Idealiausia – pietų metu. Pasivaikščiokite, pasidairykite į įspūdingus vaisių, daržovių bei – svarbiausia – jūros gėrybių stendus ir, neišvengiamai sugurguliavus pilvams, keliaukite prie mini restoranų/valgyklų. Ten prieš pat jūsų akis virėjai čiumpa šviežutėles žuvis, vėžiagyvius, krevetes, moliuskus, meta į puodus ir keptuves ir po kelių minučių ant jūsų stalo - tikrų tikriausia jūros skanybių PUOTA. Šie stendai labai populiarūs, tad gali tekti luktelėti, bet – neskauto garbės žodis – verta!

Kava ten taip pat pritrenkianti. Mudvi su E. įgavom kofeino priklausomybę, sustodavom turbūt kas antroj kavinukėj ir maukdamos n-tąjį puodelį (arba stiklinę!) sukom galvas, kodėl Londone nieko panašaus nerasi. Pupelės? Vanduo? Ispanės bobulės-baristos?

(Atleiskit, bet bus pratęsimas. Įsijaučiau!)

2012 m. sausio 8 d., sekmadienis

Lęšių ir degintų baklažanų salotos sveikai pradžiai

Tai štai, 2012-ieji!

Kad ir kaip mėgstu sąrašus, nesu iš tų, kurie surašo Naujųjų Metų pažadus.

Bet tikiuosi, kad Naujieji bus kupini puikaus maisto, restoranų, teatro, filmų, knygų, kelionių, džiaugsmo, tikrų draugų ir mylimų žmonių.

Dar tikiuosi, kad rasiu daugiau laiko ir įkvėpimo Žiupsneliui.

Ir saulėtų dienų fotografijai.

 

Po itin sočių Kalėdų, nė pažiūrėti nenoriu į mėsą, sūrį, traškučius ir saldumynus. Tad jau savaitę maitinosi vegetariškom salotom ir sriubom.

Kalėdų Senelis šiemet buvo kaip niekad knygingas. Todėl ir šis salotų receptas atkeliauja iš vienos šviežiausių knygų mano lentynoj - Yotam Ottolenghi ‘Plenty’. Gaivios, sočios – pats tas sveikam sausiui.

Lęšių salotos su ‘degintais’ baklažanais

Reikės:

trijų – keturių morkų

trijų - keturių saliero stiebų

keleto saujų vynuoginių pomidorų

nedidelės pankolio galvos (nebūtina)

alyvuogių aliejaus

druskos

žiupsnelio rudo ar kitokios cukraus

200g rudų lęšių (ypač tinka Puy)

lauro lapo

keleto šakelių čiobrelio (jei turit)

pusės svogūno

dviejų baklažanų

keleto šaukštų raudono ar balto vyno acto

po saują šviežių petražolių, kalendros ir krapų (jeigu turit)

pipirų

jogurto (nebūtina)

Gaminame:

Tris morkas supjaustome nedideliais kubeliais. Suberiame į kepimo skardą. Ten pat sumetame kubeliais supjaustytą salierą ir pankolį. Vyšninius pomidorus perpjauname per pusę, suberiame į skardą. Pašlakstome alyvuogių aliejumi, įberiame po žiupsnelį druskos ir cukraus (kuris prigesins pomidorų rūgštumą). Šauname į 180 laipsnių karščio orkaitę ir kepame apie 20-30 minučių, kol daržovės suminkštės (bet ne iki galo, čia skanu palikti šiek tiek traškesio – ypač morkose).

Lęšius nuplauname, suberiame į puodą. Ten pat įmetame likusią kubeliais supjaustytą morką, salierą, lauro lapą. čiobrelį. Verdame ant vidutinės ugnies apie 20 minučių, kol lęšiai suminkštės (bet ne sutiš). Išvirusius lęšius nukošiame, išgriebiame lauro lapą ir čiobrelio šakeliais. Suberiame į salotinę, įpilame pora šaukštų alyvuogių aliejaus, pora šaukštų vyno acto, įberiame druskos ir pipirų. Išmaišome.

Jei naudojame dujinę viryklę – baklažanus pabadome peiliu, dedame tiesiogiai ant vidutinės ugnies ir kepiname nuolat vartydami metalinėm žnyplėm, kol odelė beveik suanglės, o baklažanas suminkštės tiek, kad taps sunku vartyti (apie 10min). Beje, prieš tai galima viryklės paviršių pridengti folija, taip bus paprasčiau ją vėliau išvalyti.

Jei naudojame elektrinę orkaitę, baklažaną pabadome peiliu, dedame po karštu griliu ir kepiname nuolat vartydami, kol odelė ims anglėti, o baklažanas suminkštės. Jei neturime griliaus, peiliu pabadytą baklažaną dedame į karštą orkaitę (~200 laipsnių) ir kepame bent valandą, kol baklažanas parus ir susmegs.

Iškepusius ‘degintus’ baklažanus atsargiai perpjauname peiliu ir šaukštu išskaptuojame minkštimą stengdamiesi išvengti apdegusios odelės. Sudedame į sietelį ir paliekame sunktis apie 10min.

Į salotinę su lęšiais suberiame iškepusias daržovės ir stambiai supjaustytas prieskonines žoleles. Išmaišome, paraugaujame, jei trūksta rūgštelės – įpilame daugiau acto, jei reikia – įberiame druskos ar pipirų.

Nusunktą baklažanų minkštimą negailėdami pasūdome, įberiame pipirų, dedame šaukštą vyno acto. Išmaišome, paragaujame, jei reikia – pakoreguojame.

Salotas beriame į lėkštę, dedame pora šaukštų degintų baklažanų, šaukštą jogurto (jei naudojame), puošiame prieskoninėm žolelėm, valgome ir jaučiames sveikuoliškai.

Štai ir viskas! Aprašymas gal ilgas, bet procesas nesudėtingas, o rezultatas – fantastiškas. Skanaus!

Šaltinis: adaptuota pagal Yotam Ottolenghi Plenty (London: Ebury Press, 2010).

2012 m. sausio 2 d., pirmadienis

Spuntino – Amerikos skonių paletė raudonųjų žibintų pašvaistėj

Londone kaip grybai po lietaus dygsta nauji restoranai. Nedideli, nepriimantys rezervacijų, tarsi nesireklamuojantys, bet be galo populiarūs. Ir turbūt pusė jų priklauso Russellui Normanui. Vos prieš pora metų atidarytą venecijietiškais tapas garsėjantį Polpo jau spėjo pasekti jaunesnysis brolis Polpetto ir pagrandukas da Polpo. Pavasarį jų gretas pavasarį papildė italų kilmės amerikietis pusbrolis Spuntino, o vos prieš mėnėsį prie šeimynos prisijungė nekantriai lauktas Mishkins, - “žydiškas deli su kokteiliais“.

Raudonųjų žibintų kvartale įsikūrusio Spuntino kūrinius skanavau ir įspūdžius aprašiau Pinigų Kartoje (tiesioginis kelias į apžvalgą ==> čia!).

Skanaus skaitymo!

Spuntino

61 Rupert Street, Soho, London, W1D 7PW (patogiausia stotelė – Piccadilly Circus)

Pirmadieniais – šeštadieniais (11:00-24:00)

Sekmadieniais (12:00-23:00)

Rezervacijos nepriimamos