Kupole rože, paprikų laiveliai..

Šiandien gavau mamos žinutę ‘Tave švenčiancią jonines rodė šiandien rodė per LRT. Kaip vainiką meti!’ Rasas, mama, Rasas! Joninių aš niekada nešvenčiau. Rasas – taip taip taip!

Neabejoju, kad rodė užpernykštes Rasas Verkiuose.. Nors švesdavom kasmet, būtent šias prisimenu su ypatinga nostalgija.. Šventėm kone savaitę – Vilniuje, Verkiuose, Kernavėj.. Vainikų pynimas pasislėpus aukštoj žolėj (taip taip, mano visada didžiausias ir pasišiaušiausias!), šokiai aplink kupolę pritariant dūdmaišiams (nuo Kupole rože iki bobos blynų..), Saulės palydėjimas temstant (lioj saudailio vokaro..), sutartinės pernakt ant Kernavės piliakalnių (lioj tūta! lioj tūta lioj tūta! lioj tūta!), vainikų plugdymas beveik auštant ir gilius liūdesėlis širdy, jog nežinia kada vėl..

Kaip norėčiau šią akimirką atsidurti ten, linksmų žmonių apsupty, su kvepiančių rugiagelių vainiku ant galvos, brangių draugų rately iš sielos gelmių liejantis verksmingai, bet širdį taip raminčiai giesmei.. Matyt tokia jau emigrantų dalia, ilgesingai dairytis į praeitį su krislele vilties, kad sugrįši.. Nors tuo pačiu žinai, kad jau niekada nebus TAIP pat, kad sulyg kiekvienu sugrįžimu esi labiau svečias, labiau tolimas, labiau nepažįstamas.

Iš tiesų tai norėjau parašyti ką nors linksmo tokia proga, o matot kas išėjo.. Dušelė.. :)

Ir maniau padarysiu gražų perėjimą nuo plugdomų vainikų iki paprikos laivelių, bet vėlgi kažkaip nepavyko.. Tiek to. Bus nuo įžangos atitrūkę laiveliai.

Paprikų laiveliai

Reikės (kiekių nenurodau, nes viską darom iš akies, bet jei kam nors reikia – pamatuosiu ir surašysiu – tik duokit žinią!):

Nemažų paprikų

Ryžių (geriausia naudoti risotto (Arborio), bet tiks ir paprasti)

Aliejaus (naudoju alyvuogių)

Svogūno

Česnako (nebūtina)

Prieskonių (man skaniausia bazilikas+raudonėlis+čiobreliai)

Pomidorų (taip pat galima dėti visokių kitokių daržovių – pvz baklažanų ir/arba cukinijų)

Alyvuogių

Fetos sūrio

Druskos, pipirų

Eiga:

Paprikas perpjaunam per pusę, iškrapštom sėklas, bet paliekam kotelį. Guldom ant skardos nupjauta puse į apačią. Kepam 180-200 laipsnių karščio orkaitėj, kol susmuks ir pradės juoduoti (neišsigąskit, taip turi būti! Žr. paveikslėlį).

Kol kepa paprikos – išsiverdam ryžius.

Kol kepa paprikos ir verda ryžiai, keptuveje įkaitinam aliejų, sumetam supjaustytą svogūną, sutraiškytą česnaką bei priekonius. Kepam kol svogūnai pasidarys peršviečiami. Sudedam supjaustytus pomidorus ir kitas daržoves. Gražiai apkepinam.

Į keptuvę su daržovėmis sudedam ryžius ir alyvuoges, gerai išmaišom. Sudedam supjaustytą fetos surį, dar kartą permaišom, pakepam, kol sūris pradės leistis.

Šitaip paruoštus ryžius sudedam į pipirų puseles, užbarstom dar šiek tiek sūrio ir vėl kišam į orkaitę 5-10 minučių.

Traukiam lauk, tiekiam su salotom.

Pavalgę rašom gražią žinutę emigravusiam draugui.. ir lekiam į Verkius!

P.S. kartais ūkininkų turgelyje nusiperku stiklainiuką smoked garlic and aubergine chutney tai jis čia tinka be galo be krašto. Tačiau tikrai skanu ir be, taip kad - netyčia radę čiupkit, neradę nekvaršinkit galvos ;-)

Idėja: Sandy iš All recipes

p.p.s. beraštė aš dar, beraštė..

Apie nelaukiamus svečius ir vasariškas avinžirnių salotas

Ar turite draugę arba draugą, kuris visada ateina į svečius būtent tada, kai turit nuveikti ypač daug darbų, ketinate sudalyvauti šauniame vakarėlyje, ruošiatės nuostabiam savaitgaliui dviese arba planuojate visą dieną suktis virtuvėje maišydami, minkydami, kepdami, skanaudami, ragaudami..? Aš turiu. Ji ateina netikėtai, nelauktai, be jokio perspėjimo. Atsisėda ant sofos, įsitaiso tarsi būtų namie ir įkyriai reikalauja nepadalyto mano dėmesio. Aš bandau sušvelninti jos buvimą pasiūlydama aibę preparatų, kurie, išties, retkarčiai pasiteisina, bet žymiau dažniau negu norėtųsi – nedaro jai jokio įspūdžio. Galiausiai, pasiduodu ir mudvi keliaujame miegamojo link, kur uždangstę visus langus lipame į lovą ir (kaip nepadoru!) stipriai apsikabinę praleidžiam ten didžiąją paros dalį, kartais dvi, kol mano neprašytoji viešnia nusprendžia keliauti iš kur atėjusi, palikdama slogią nuotaiką ir visuotinį silpnumo pojutį dar dienai ar dviems..

Jos vardas Migrena. Draugaujam nuo vaikystės. O vaikystės draugams, pripažinkim, sunku pasakyti ne.. Taigi ir šįkart man teliko pamoti ranka vakarykščiam draugės išleistuvių vakarėliui bei šiandienos pietums su draugais tarptautinio maisto mugėje, ir vakar iškart po darbo keliauti tiesiai namo, tiesiai į lovą, tiesiai pas savo nelauktą viešnią..

Nors šiandien trečias pasaulinis karas mano galvelėj tebevyksta, po truputį atgaunu kai kurias žmogiškąsias funkcijas ir kadangi neturiu sveikatos žengti kojos iš namų (o šalia viso kito planavau išsiruošti į merliuko paieškas, nes labai labai noriu išbandyti Eglės arba Melissos ricottą, net ekologiško pieno prisipirkau!) arba rimtai prisėsti prie studijų, tai bent papasakosiu apie dar vieną mūsų virtuvėje labai mylimą patiekalą.

Avinžirnių ir orkaitėje keptų daržovių salotos

Reikės (jokių matmenų, čia juk salotos! Naudojam kiek turim ir kiek norim :)

Pomidorų

Baklažano

Paprikų

Alyvuogių aliejaus

Kumino sėklų (nebūtina)

Avinžirnių

Šviežio baziliko lapų

Druskos, pipirų

Žiupsnelio čili miltelių arba sukarintų avinžirnių

Galima įdėti griliuje arba keptuvėje pakepintos šoninės

Eiga:

Daržoves supjaustom, sudedam į skardą, šiek tiek pašlakstom alyvuogių aliejum, padruskinim, papipirinam, pabarstom kumino sėklom. Kepam 190 laipsnių orkaitėje, kol pomidorai ir baklažanai pateš, o pipirų skūrelės pradės juoduoti. Maždaug 40 min.

Jei naudojam natūralius avinžirnius – išverdam pagal pakuotės instrukcijas. Kitu atveju, atsidarom skardinę :)

Iškepusias daržoves ir jų sultis sumaišom su avinžirniais ir čili, dosniai pribarstom baziliko lapų, užpilam šlakeliu alyvuogių aliejaus. Jei turim, naudojam nuo saulėje džiovintų pomidorų užsilikusį aliejų. Jis čia dera tiesiog idealiai!

Mėsėdžiai gali įsimesti keletą keptos šoninės gabaliukų.

Beje, dar labai labai tinka fetos sūris ir alyvuogės!

Viskas! Skanaujam bei nepamirštam pavaišint ligonių..

p.s. atleiskit, aš vis dar beraštė.

Avietiniai sūkuriukai (su pabambėjimais)

Pabambėjimų dalis

Maždaug prieš savaitę atkeliavo mano gražuolis naujas laptopas. Šiaip aš ne iš tų kurie svaigsta iš laimės įsigiję naują gadgetą, jeigu perku kažką naują tai tik todėl, kad senasis jau leidžia paskutinius atodūsius, taigi nenuostabu, kad naujasis pirkinys (dideliai antrosios pusės nuostabai) ramiai pragulėjo dežutėje iki savaitgalio. Visą dieną prarymojus prie darbinio kompiuterio man, deja, mažiausiai norisi taip praleisti ir vakarą..

Savaitgalį, aišku, naujasis pirkinys buvo išbandytas.. viskas taip nauja, greita, modernu – nagi gyvenk ir džiaukis. Tačiau pirminė euroforija atslūgo šiandien, kai vietoj to, kad rinkčiau medžiagą magistriniui didžiąją dienos dalį praleidau siųsdama ir instaliuodama įvairiausias programas, be kurių, pasirodo, nei iš vietos. Na bet čia smulkmena. Kas išties privertė gerokai supykti yra tai, kad mano šaunuolis kompiuteris, su visais savo super duper windowsais ir atskirai pirktu Microsoft Office paketu (ok, dar nenusipirkau, naudoju bandomąją versiją, bet jau ryt/poryt universitete įsigysiu nuolatinę), pasirodo, visai nesiorientuoja lietuvių kalboje! Taigi norėdama rašyti be klaidų GIMTĄJA kalba turiu ponui Gatesui sumokėti dar krūvą pinigų, kad įsigyčiau kažkokį kalbų paketą!

Na žinote, pamaniau, to jau nebus! Čia baigėsi mano noras būti sąžininga vartotoja. Puoliau ieškoti nelegalių būdų kaip šitą dalyką gauti.. bet pasirodo tam reikia parsisiųsti dar vieną galybę programų programėlių iš nelabai saugiai atrodančių saitų, ignoruoti mano patikimos antivirusinės programos perspėjimus ir pasitikėti internetinėje erdvėje sutiktais nepažįstamaisiais.. Žodžiu, ir čia ne viskas rožėm grįsta.

Taigi kol mąstau kuri versija man mažiau baisi, būsiu labai neraštinga. Jau turbūt radot kokį tuziną klaidų.. Ir išviso tai šį įrašą rašau naudodama Windows Live Writer, kažin kas čia iš to išeis ir ar kas nors išeis..

Kita vertus, o kaip žmonės anksčiau komunikuodavo? Rašydavo ranka be jokių kompiuterinių-taisytojų ir parašydavo… Jei lįsti giliau, tai galim susimąstyti, kad visos naujausios technologijos iš dalies daro mus vis labiau neįgaliais ir priklausomais..

Na bet tiek to. Paburbėjimo daliai užteks.

Skanioji dalis

Vėl sausainiai? Nors priešpaskutinis įrašas taip pat buvo apie juos? AHA.

Nors šie sausainiai mano virtuvėje atsirado visai neseniai, jie sugebėjo prašokti nemažą sąrašiuką kantriai savo eilės pasirodyti čia laukiančių receptų. Taip skanu, kad negaliu nepasidalinti.. Radau juos aprašytos medžioklės metu rastoje knygoje su nuostabaus grožio nuotraukomis. Iš tikrųjų tai aš tą knygą ir pirkau TIK dėl nuotraukų, nes juk dažnai būna, kad ypač išgražintos kulinarinės knygos nuvilia patiekalų kokybę. Ir sausainius kepiau dėl labai gražios nuotraukos, per daug nesitikėdama.. Todėl paragavus praradau žadą ir ‘suragavau’ gal pusė lekštės, kad įsitikinčiaų, jog nesapnuoju. Iš tiesų tai per pusantros savaitės juos spėjau iškept jau tris kartus ir ketinu kepti dar. Oficiali priežastis – nusinešti į darbą – bet realiai tam, kad vėl galėčiau.. ‘paragaut’.. :)

Sausainiai Avietiniai Sūkuriukai

Reikės:

Stiklinės miltų

Pusės šaukštelio kepimo miltelių

Trečdalio stiklinės cukraus

60g kubeliais supjaustyto nesūdyto sviesto

Kiaušinio

Uogienės (aš naudoju aviečių džemą be sėklyčių; originaliam recepte – braškių uogienė)

Eiga:

Sumaišom miltus, kepimo miltelius ir cukrų. Sviesto kubelius pirštais įmaišom į miltus, kol gausim kažką panašaus į duonos trupinius. Įpilam kiek paplaktą kiaušinį, užmaišom tešlą. Jei tešla labai lipni, pridedam šiek tiek miltų, bet nedaug – tik tiek, kad būtų įmanoma kočioti.

Ant kepimo popieriaus arba maistinės plėvelės iškočiojam stačiakambio formos blyną. Nuolat barstom miltais, nes tešla labai noriai limpa prie kočėlo.. Ant iškočioto blyno užtepam uogienės, atsargiai suvyniojam į vyniotinį, apdengiam maistine plėvele ir padedam į šaldytuvą bent pusvalandžiui (arba galima įdėti į šaldiklį, kol pradės stingti).

Išėmę iš šaldiklio, peiliu atpjaunam po sausainuką. Jei labai labai susiplos, patiesinam rankom, bet per daug nesijaudinam – ne formoj esmė! Atpjautus sausainius dedam ant kepimo popierium padengtos skardos ir šaunam į iki 180 laipsnių karščio įkaitintą orkaitę. Kepam kol gražiai paruduos. 15 – 20 minučių. Ištraukus iš orkaitės, vėsinam ant aušinimo grotelių, antraip teks plėšyti nuo kepimo popieriaus :) RAGAUJAM! Suragavę kuriam padėkos odę žiupsneliuidruskos ;-)

Šaltinis: Michele Cranston “Marie Claire”: Comfort – Real Simple Food (su mažyčiais pakeitimais)

P.S. Atkreipkit dėmesį kaip knyginis variantas skiriasi nuo realių sausainių :) Atidžiau panagrinėjus padariau išvadą, kad ten nufotografuoti dar nekepti sausainiai, tik cukraus pudra suteikia išbaigtumo įspūdį.. Truputis apgaulės, bet negi gaila. Ypač kai taip skanu :)

Kiaulienos kepsneliai su gnocchi sidro ir garstyčių padaže skubantiems (skaitovams)

Visi manantys, kad teleportacija tėra prasimanytas, neįgyvendinama svajonė ar kažkas, kuo galbūt galėsime pasinaudoti ateityje.. tiesiog nėra skaitę geros knygos. Turiu omenyje, LABAI geros knygos, kuri priverčia palikti savo 'žemiškąjį' kūną, keliauti po tolimiausius kraštus, laikmečius, gal net kitus pasaulius.. Svarbiausia gyventi KITĄ gyvenimą. Su kitais rūpesčiais, džiaugsmais, mintimis, pojūčiais..

Vat šitaip aš gyvenu visą šią savaitę - keistame, siurrealistiniame Murakami pasaulyje.. Kur katės uodegos forma turi paslėptą reikšmę, o už lango keistai giedantį paukštį girdi tik tie, kurių laukia ypatingi dalia; kur galima turėti amą atimančio grožio ausis ir kur gyvybės ar mirties klausimą lemia ypatingos avys.. Tokioje hipnozės stadijoje poreikį rašyti čia slopina begalinis noras pasinerti ten dar ir dar.. Kone narkomanija?

Visgi tokią skaitymo savaitę privalu pasidalinti paprastu ir brangų laiką (skaitymui) taupančiu receptu. Lyg tyčia net ir 52 skanios savaitės šias dienas paskyrė greitam maistui. Kas belieka kaip tik įkelti receptą iš 'naminės deivės' Nigellos Lawson knygos Nigella Express, pilnutėlės skanių, dažnai šiek tiek nuodėmingų, laiką taupančių patiekalų receptų. Taigi važiuojam :))

Kiaulienos kepsneliai su gnocchi sidro ir garstyčių padaže

Reikės (dviems asmenims):

Poros kiaulienos kepsnelių
Dviejų šaukštų paprasto arba česnakinio alyvų aliejaus (labai geras dalykas, bet jei nėra parduotuvėse galima pasigamint į stiklainiuką su alyvuogių aliejum įdėjus keletą patraiškytų česnakų skiltelių ir palaikius bent pusvalandį)
Šakelės rozmarino (nebūtina)
Druskos, pipirų
125 ml sidro (TIKRO sidro, o ne gazuoto limonado su laipsniais ;-) Man pats pačiausias šitas) Jei gero nerasit, galima pakeist baltu vynu)
Šaukštas ar kiek daugiau grūdėtų garstyčių
75 ml riebios grietinėlės
Trejeto saujų šviežių gnocchi (tarti njoki ;-) (pirktinių arba naminių)

Eiga:

Kiaulienos kepsnelius įvelkam į maistinę plėvelę ir išliejam per dieną susikaupusį pyktį įnirtingai mušdami kočėlu ar kitu tam tikslui pritaikyti įrankiu (ne tik greita bet ir sveika!). Šitai labai paminkštins mėsytę..
Į keptuvę pilam česnakinį aliejų, dedam rozmarino šakelę, įkaitinam ir kraunam kepsnelius. Pabirinam druska ir pipirais, apkepam ant vidutinės ugnies, ne daugiau kaip po penkias minutes iš abiejų šonų (nėra nieko neskaniau už perkepusią kiaulieną... )
Tuo pat metu puode išverdam gnocchi – supilam į verdantį pasūdytą vandenį ir palaukiam, kol išplauks į paviršių.
Iškepusius kepsnelius išimam iš keptuvės, padedam kur nors šiltai.
Į tą pačią keptuvę su visais aliejaus likučiais supilam sidrą arba vyną ir leidžiam paburbuliuoti, kol nugaruos alkoholis. Dedam garstyčias, pilam grietinėlę, pavirinam maišant, kol ims tirštėti. Išjungiam. Paragaujam. Apsilaižom.
Į keptuvę su padažu supilam išvirusius gnocchi, pamaišom ir kraunam ant lėkštės. Šalia padedam kepsniuką, ant kurio užpilam padažo likučius.
Valgom!

Pagiriamasis žodis:

Nuo pražios iki galo užtrunka daugų daugiausiai 15 min (čia jau su stalo padengimu).
Gaminu kaskart neturėdama laiko ar ūpo ilgai suktis virtuvėje – rezultatas neatspindi įdėtų pastangų - labai, tiesiog LABAI skanu.

Riešutinės sagutės visiems gyvenimo atvejams

Kodėl lietus būtinai turi prasidėti pietų pertraukos metu pakeliui į ūkininkų turgelį, kaip tik tądien, kai pamiršai skėti? Ir nesvarbu, kad visą rytą švietė saulutė.. Kodėl vos spėjus išdžiūti situacija kartojasi pakeliui namo? Turbūt todėl, kad sugrįžus įsitaisytum ant sofos su šilta antklode, puodeliu arbatos ir riešutinėm sagytėm... Beje, arbata tai irgi ne šiaip kokia.. Lady Grey su šlakeliu Raudonųjų Devynerių. Ligoms atbaidyti. Vėliau paraportuosiu ar sėkmingai..

Šitos sagytės ištiesų yra super duper. Įvairiausiom progom. Kai grįžus iš darbo vos pavelki kojas ir nėra iš ko pasiprašyti šilto apkabinimo. Kai vėlų vakarą įsinori kažko skanaus. Kai užpuola svečių, o neturi laiko/noro/galimybės subėgioti į parduotuvę vaišių. Tada tereikia nutipenti į virtuvę, susirasti keletą nuolatinių jos gyventojų ir užmaišyti tešlą. Jau už penkiolikos minučių po namus pasklis viliojantis kepyklėliškas kvapas, o šalia garuojančio arbatos puodelio gulės keletas gardžių kąsnelių.. Tobula.

TEreikės:

8 šaukštų miltų
2 šaukštų cukraus
2 šaukštų riešutų sviesto su riešutų gabaliukais (crunchy peanut butter)
1 kiaušinio
50g sviesto

Eiga:

Iš visų ingredientų sumaišom tešlą. Atsiplėšiam po gabaliuką ir rankom suvoliojam maždaug graikiško riešuto dydžio rutuliukus. Sudedam ant kepimo popierium padengtos skardos ir trupučiuką priplojam bet kuriuo šakutės galu. Kepam 180 laipsnių karštumo orkaitėj apie dešimt minučių, kol gražiai paruduos. Ištraukiam iš orkaitės, sudedam ant aušinimo grotelių arba tiesiai į serviravimo lėkštutę ir į burną.

Juk sakiau, kad tobulai paprasta.

Šaltinis: Paul Rankin - BBC food - Ready Steady Cook

Knygos knygos knygos ir be galo skani naminė duonelė

Laikas turi tokią nelemtą savybę bėgti beprotišku greičiu, kai nori mėgautis kiekviena minute, ir ištįsti iki begalybės, kuomet to visai nereikėtų... Negaliu patikėti, kad jau birželis. Oficiali vasara! Beveik baigti mokslai. . Nors iš tiesų tai nei velnio jie nebaigti, dar reikia užsiropšti į baisiai statų kalną – parašyti magistrinį, tačiau kadangi didžioji dauguma kursiokų pradeda išsivažinėti į visas pasaulio šalis, po universitetą sklando 'pabaigos' ir 'laisvės' nuotaika. Sakyčiau, gerokai apgaulinga..

Iš tiesų tai norėjau papasakot visai ne apie tai. Žinau, kad kartojuosi, bet vėl apie savaitgalį ;-) Pakeliui į paukščių stebėtojų mugę (kada nors tikrai išsiplėsiu šita tema), užvažiavom į vieną netolimą miestelį/kaimelį ir šauniai prasisukome labdaros parduotuvėlėse. Labai geras dalykas. Vieta, kur perkant negraužia sąžinė. Skirtingai nei Lietuvoje, čia labdaros parduotuvė veikia perpardavinėdama dovanotus daiktus, o visas pelnas atitenka tam tikrai organizacijai - kovojančiai su skurdu, padedančiai seniems ar neįgaliems žmonėms, ir panašiai. Prekės pačios įvairiausios. Nuo drabužių, žaislų ir indų iki buitinės technikos ir baldų. Beje, visai neblogų ir už tikrai mažą kainą. Bet svarbiausia – jos pilnos KNYGŲ. Taip taip. Vėlgi pačių įvairiausių, dažnai visai naujų, nė nevartytų.. Arba dovanotų. Štai brangusis prieš porą savaičių parsinešė labai gražią knygą apie Lietuvą, kurią kažkokiam nelabai mandagiam (juk atiduoti dovanas negražu!) britui padovanojo porelė lietuvaičių. Irmantas ir Rima, to be more precise.. Bet žinoma aktualiausia šiam blogui yra tai, kad jose visada visada būna kulinarinių knygų.. Nuo visai senučiukių, pilnų bobulių išminties, iki išties naujų, su labai gražiom nuotraukom.. Kainuojančių nuo pusės iki poros svarų (kainos kyla proporciškai su vietovės dyžiu). Taigi nieko keisto, kad namo grįžau nešina pora maišų knygų. Teisybės dėlei, ne visos jos kulinarinės. Bet dauguma :-P

Be to, to paties miestuko turguje užtikau knygų pardavėją, iki ausų apsikrovusį NAUJOM kulinarinėm knygos ir visos vos už du svarus. Perklausiau gal tris kartus. Yes, madam, two pounds each! Neklauskit, kaip tai įmanoma.. Norėjau visko, bet prisimindama ribotas lentynas ir numatytą downsizing apsiribojau vos pora. Užtat baisiai gražių ir įdomių.. Tai vat skaitinėju ir varvinu seilę šiltais ir trumpais vasaros vakarais.. Ir mąstau, kad aš dar ten tikrai grįšiu..

Ta pačia proga ir čia receptas 'knyginis'. Nors knyga ne iš aprašytos medžioklės ir netgi ne iš labdaros parduotuvėlės, bet vis tiek labai skaitoma ir mylima.

O patiekalas - pagaliau įgyvendinta sena sena svajonė išsikepti naminės duonos. Nes kas gali būt skaniau, nei savo rankom užminkyta ir išglostyta duonelė?

Itališka duona su rozmarinu

(kurią pats Gino užvadino Tuscan-style Bread with Rosemary and Extra Virgin Olive Oil arba Schiacciata Toscana – kažin ar galima tokiam paprastam kepiniui duoti dar ilgesnį pavadinimą? ;-)

Reikės:

450g stiprių duoninių miltų + pabarstymui (kadangi nesu didelė baltos duonos mėgėja, paprastai naudoju tamsesnius duoninius miltus, šiuokart - rupių kvietinių, ruginių ir miežinių miltų mišinį)
Šaukštelio greito veikimo sausų mielių*
6 šaukštų geros kokybės alyvuogių aliejaus + tepimui
Poros šakelių šviežio rozmarino
Žiupsnelio smulkios druskos
Žiupsnelio rupios druskos

Eiga:

Sumaišom miltus, mieles ir druską dideliam dubeny.
Į 300ml šilto vandens įmaišom alyvuogių aliejų.
Miltų mišinio centre padarom ‚šulinį‘, į kurį supilam vandens ir aliejaus mišinį.
Užmaišom tešlą, perkeliam ant miltuoto paviršiaus ir intensyviai minkom bent 10 min, kol pasidarys ganėtinai vientisa ir elastinga. Padarom didelį kamuolį, įdedam į aliejum pateptą dubenį, uždengiam rankšluosčiu ir paliekam maždaug valandai, per kurią kamuolys turėtų padvigubėt.
Tuomet vėl intensyviai paminkom ant miltuoto paviršiaus. Bent pora minučių.
Suformuojam maždaug poros centimetrų storumo stačiakampį arba kvadratą (priklausomai nuo skardos išmatavimų), paguldom ant aliejum pateptos skardos, uždengiam maistine plėvele ir pakildinam dar pusvalandį.
Nudengiam plėvelę, viršų subadom šakute, dosniai ištepliojam alyvuogių aliejum, pabarstom rozmarinu ir rupia druska.
Šaunam į iki 220 laipsnių karščio įkaitintą orkaitę, kepam maždaug pusvalandį, kol gražiai paruduos.
Ištraukę iš orkaitės, perdedam ant aušinimo grotelių, auštant patepliojam alyvuogių aliejum, kad suminkštėtų pluta.
Viskas! Prisipažinsiu, niekada nemaniau, kad taip paprasta išsikepti tokią skanią duoną. Ir kad taip gera valgyti SAVO duonelę.. Sėkmės!

* Šios mielės nuo paprastų sausų skiriasi tuo, kad yra maišomos ne į vandenį, o tiesiai į miltus. Įmaišius į vandenį jos liks neaktyvuotos. Jei nepavyks rasti tokių, manau, galima naudoti ir paprastas sausas mieles, tada tiesiog sekite pakuotės instrukcijas.

P.S. Nuotraukoje duona jau gerokai nuvalgyta.. Išties gaunasi didžiulis kepalas, sunkiai betelpantis mano skardoje. Beje, laikosi labai ilgai. JEIGU lieka kam laikytis ;-)

Šaltinis: adaptuota iš Gino D‘Acampo „Fantastico! Modern Italiam Food“