Knygos knygos knygos ir be galo skani naminė duonelė

Laikas turi tokią nelemtą savybę bėgti beprotišku greičiu, kai nori mėgautis kiekviena minute, ir ištįsti iki begalybės, kuomet to visai nereikėtų... Negaliu patikėti, kad jau birželis. Oficiali vasara! Beveik baigti mokslai. . Nors iš tiesų tai nei velnio jie nebaigti, dar reikia užsiropšti į baisiai statų kalną – parašyti magistrinį, tačiau kadangi didžioji dauguma kursiokų pradeda išsivažinėti į visas pasaulio šalis, po universitetą sklando 'pabaigos' ir 'laisvės' nuotaika. Sakyčiau, gerokai apgaulinga..

Iš tiesų tai norėjau papasakot visai ne apie tai. Žinau, kad kartojuosi, bet vėl apie savaitgalį ;-) Pakeliui į paukščių stebėtojų mugę (kada nors tikrai išsiplėsiu šita tema), užvažiavom į vieną netolimą miestelį/kaimelį ir šauniai prasisukome labdaros parduotuvėlėse. Labai geras dalykas. Vieta, kur perkant negraužia sąžinė. Skirtingai nei Lietuvoje, čia labdaros parduotuvė veikia perpardavinėdama dovanotus daiktus, o visas pelnas atitenka tam tikrai organizacijai - kovojančiai su skurdu, padedančiai seniems ar neįgaliems žmonėms, ir panašiai. Prekės pačios įvairiausios. Nuo drabužių, žaislų ir indų iki buitinės technikos ir baldų. Beje, visai neblogų ir už tikrai mažą kainą. Bet svarbiausia – jos pilnos KNYGŲ. Taip taip. Vėlgi pačių įvairiausių, dažnai visai naujų, nė nevartytų.. Arba dovanotų. Štai brangusis prieš porą savaičių parsinešė labai gražią knygą apie Lietuvą, kurią kažkokiam nelabai mandagiam (juk atiduoti dovanas negražu!) britui padovanojo porelė lietuvaičių. Irmantas ir Rima, to be more precise.. Bet žinoma aktualiausia šiam blogui yra tai, kad jose visada visada būna kulinarinių knygų.. Nuo visai senučiukių, pilnų bobulių išminties, iki išties naujų, su labai gražiom nuotraukom.. Kainuojančių nuo pusės iki poros svarų (kainos kyla proporciškai su vietovės dyžiu). Taigi nieko keisto, kad namo grįžau nešina pora maišų knygų. Teisybės dėlei, ne visos jos kulinarinės. Bet dauguma :-P

Be to, to paties miestuko turguje užtikau knygų pardavėją, iki ausų apsikrovusį NAUJOM kulinarinėm knygos ir visos vos už du svarus. Perklausiau gal tris kartus. Yes, madam, two pounds each! Neklauskit, kaip tai įmanoma.. Norėjau visko, bet prisimindama ribotas lentynas ir numatytą downsizing apsiribojau vos pora. Užtat baisiai gražių ir įdomių.. Tai vat skaitinėju ir varvinu seilę šiltais ir trumpais vasaros vakarais.. Ir mąstau, kad aš dar ten tikrai grįšiu..

Ta pačia proga ir čia receptas 'knyginis'. Nors knyga ne iš aprašytos medžioklės ir netgi ne iš labdaros parduotuvėlės, bet vis tiek labai skaitoma ir mylima.

O patiekalas - pagaliau įgyvendinta sena sena svajonė išsikepti naminės duonos. Nes kas gali būt skaniau, nei savo rankom užminkyta ir išglostyta duonelė?

Itališka duona su rozmarinu

(kurią pats Gino užvadino Tuscan-style Bread with Rosemary and Extra Virgin Olive Oil arba Schiacciata Toscana – kažin ar galima tokiam paprastam kepiniui duoti dar ilgesnį pavadinimą? ;-)

Reikės:

450g stiprių duoninių miltų + pabarstymui (kadangi nesu didelė baltos duonos mėgėja, paprastai naudoju tamsesnius duoninius miltus, šiuokart - rupių kvietinių, ruginių ir miežinių miltų mišinį)
Šaukštelio greito veikimo sausų mielių*
6 šaukštų geros kokybės alyvuogių aliejaus + tepimui
Poros šakelių šviežio rozmarino
Žiupsnelio smulkios druskos
Žiupsnelio rupios druskos

Eiga:

Sumaišom miltus, mieles ir druską dideliam dubeny.
Į 300ml šilto vandens įmaišom alyvuogių aliejų.
Miltų mišinio centre padarom ‚šulinį‘, į kurį supilam vandens ir aliejaus mišinį.
Užmaišom tešlą, perkeliam ant miltuoto paviršiaus ir intensyviai minkom bent 10 min, kol pasidarys ganėtinai vientisa ir elastinga. Padarom didelį kamuolį, įdedam į aliejum pateptą dubenį, uždengiam rankšluosčiu ir paliekam maždaug valandai, per kurią kamuolys turėtų padvigubėt.
Tuomet vėl intensyviai paminkom ant miltuoto paviršiaus. Bent pora minučių.
Suformuojam maždaug poros centimetrų storumo stačiakampį arba kvadratą (priklausomai nuo skardos išmatavimų), paguldom ant aliejum pateptos skardos, uždengiam maistine plėvele ir pakildinam dar pusvalandį.
Nudengiam plėvelę, viršų subadom šakute, dosniai ištepliojam alyvuogių aliejum, pabarstom rozmarinu ir rupia druska.
Šaunam į iki 220 laipsnių karščio įkaitintą orkaitę, kepam maždaug pusvalandį, kol gražiai paruduos.
Ištraukę iš orkaitės, perdedam ant aušinimo grotelių, auštant patepliojam alyvuogių aliejum, kad suminkštėtų pluta.
Viskas! Prisipažinsiu, niekada nemaniau, kad taip paprasta išsikepti tokią skanią duoną. Ir kad taip gera valgyti SAVO duonelę.. Sėkmės!

* Šios mielės nuo paprastų sausų skiriasi tuo, kad yra maišomos ne į vandenį, o tiesiai į miltus. Įmaišius į vandenį jos liks neaktyvuotos. Jei nepavyks rasti tokių, manau, galima naudoti ir paprastas sausas mieles, tada tiesiog sekite pakuotės instrukcijas.

P.S. Nuotraukoje duona jau gerokai nuvalgyta.. Išties gaunasi didžiulis kepalas, sunkiai betelpantis mano skardoje. Beje, laikosi labai ilgai. JEIGU lieka kam laikytis ;-)

Šaltinis: adaptuota iš Gino D‘Acampo „Fantastico! Modern Italiam Food“