2010 m. rugsėjo 5 d., sekmadienis

Grįžau. Noriu atgal (1)

Ką gi. Grįžau. Sujauktu protu, galva, širdim.

Taip jau yra, kad grįžimas kaskart sunkesnis, o mintys apie SUgrįžimą vis sunkiau paslepiamos po lova. Bet viskas taip sudėtinga, kad ieškau ir niekaip nerandu sprendimo, kuris viena ranka maitindamas vilką, kita - glostytų avį. 

Kad ir kaip bebūtų, atostogos Lietuvoje atgaiva, tiek širdžiai, tiek akiai, tiek – nepabijokim to žodžio – skrandžiui. Kai po valandos pasivaikščiojimo miške parsineši pora kibirėlių uogų ir maišelį voveraičių, o sodas ir daržas prisipildo rudens gėrybių; atostogos kaime vilioja labiau už gulinėjimą Maldyvuose, o mamutės pridžiovintų ramunėlių, pipirmėčių ir čiobrelių ryšulėlio nemainyčiau į didžiausią maišą levandų ar provanciškų žolelių.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Žinot, vaikystėje labai nemėgdavau nei uogauti, nei grybauti. Bala žino, kodėl. Dabar atrodo – eičiau ir eičiau. Kaip mamutė, kuri entuziazmo kupimu balsu praneša, kad jau pridygo kazlėkų: ‘Nu tai kaip gi neisi? Negi paliksi? O jei baravykai prasidės??? Reikia eit!’

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Grybai ilgai negulinėja – keliauja į keptuvę. Ir išvis – nėra nieko skaniau už keptas voveraites su šviežiom bulvėm ir krapais! Ir agurkais, ir pomidorais, kurie nespėjo įlįsti į kadrą. Išdrįskit nesutikt!

Uogos savo ruožtu gula į mamos kepamą varškės pyragą/apkepą, kuris pradingsta greičiau, nei spėji sušukti ‘o galima dar?’

 

Ar po viso šito galima lengvom kojom lipti į lėktuvą?

Klausimas retorinis. Aišku, kad ne!

|bus daugiau|

15 komentarų:

  1. Aš visada galvojau, kad namai yra nuobodūs ir visas gyvenimas vyksta kažkur kitur tik ne ten, bet net ir vos mėnesį gyvendama toli nuo Lietuvos, išmokau įvertinti tas mažytes, bet jaukias ir taip smarkiai pažįstamas, giliai į kraują įaugusias lietuviškas smulkmenas... kad ir Lietuviškai kvepiantį mišką rudenį, sodybą, rasotą žolę, net ir tuos pilkus vakarus su karšto lietuviško šokolado puodeliu ant kelių... ir visa tai yra namai. taigi, suprantu tavo ilgesį :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Kaip puikiai Jus suprantu. Ir tą nebepaslepiamą norą pakuotis atgal... Man LYGIAI tas pats. Galvoju apie Jūsų palyginimą: sprendimą, kuris viena ranka maitindamas vilką, kita - glostytų avį. Man taip niekad nėra buvę. Visuose sprendimuose tenka kažką paaukoti. O šiandien, kai, rodos, labiau mokame gyventi čia nei namie, bandau visą laiką priminti sau, kas svarbu ir kas - SVARBIAUSIA. Tikiu, kad surasite savo kelią. O aš ta proga labai spaudžiu ranką ir dėkoju už rišlius ir elegantiškai išrašytus gyvenimo trupinėlius. Pagarbiai - Ieva

    AtsakytiPanaikinti
  3. Mademoiselle, labai gražiai pasakyta. Sutinku 100%.

    ieva, labai ačiū už komentarą. Jūsų žodžiuose 'čia' vs 'namie'.. Dilema, tiesa? Aš vis negaliu atsakyti į klausimą, kur mano 'namai'. Ir ten, ir čia. O kurie labiau? Žinau, tik, kad vieni arčiau širdies už kitus, tas ir griaužia..

    AtsakytiPanaikinti
  4. Tu visad taip žaviai matai Lietuvą! Širdis atsigauna skaitant. Ačiū Tau.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Aš labai stengiuosi susilaikyti nuo apibendrinimų, nes ir išvažiuojame, ir grįžtame juk dėl skirtingų priežasčių. Kaip ir neetiška būtų teršti internetą viešais išsipasakojimais apie patirtis užsienyje, todėl įdėsiu ištrauką iš elegantiško interviu su rašytoja Giedra Radvilavičiūte:
    "Tai, ką žmogus atranda turtingoje Vakarų šalyje, įvardyti labai lengva. O tai, ką praranda, – labai sunku. Todėl ginčas tarp išvažiuojančiųjų ir pasiliekančiųjų greitai išsemiamas. Amerikoje gyvenau gana uždaroje aplinkoje, bet per ketverius metus supratau, kad mano kūrybinį mąstymą maitina terpė, kurioje formavausi. Čia adekvačiausiai jaučiu laiką, erdvę, kalbą. Būtent čia galvoje kaip kolboje prasmingomis asociacijomis, keliais sluoksniais, metaforomis ima maišytis mintys, sudarydamos man įdomius junginius.

    Ten – mąstyme atsiranda trūkių. Vakuumas. Sakiau jau, tai yra sunkiai apibrėžiami pojūčiai ir praradimai. Be to, man – tai praradimai, o kitas galbūt nesuvoks, apie ką čia kalbu. Nepaisant man būtinos vienatvės, esu sociumo žmogus. Turiu aplink turėti keletą žmonių, kurie man padeda psichologiškai išgyventi, kaip vaistai. Kasdien. Bendravimas su tais žmonėmis internetu man primena virtualų seksą arba kavą be kofeino".
    Jokiu būdu nesiūlau atsakymų, tiesiog dalinuosi ieškojimais.
    Gražaus vakaro.
    ieva

    AtsakytiPanaikinti
  6. ievut, ;-)

    ieva, puiki citata! Išties pojūtis, matyt, ir priklauso nuo tų subjektyvių priežasčių. Galbūt jei būčiau važiavusi ieškoti kažko, ko trūko Lietuvoje, jei būčiau kažkuo nusivylusi ir ieškojusi 'geriau', jaučiausi kitaip. Bet kadangi Lietuvoje man visada buvo gerai, o čia atvažiavau iš/dėl meilės (kuri vis dar tebedega)... ši bambagyslė ne tik, kad netrūksta, bet, rodos, stiprėja..

    AtsakytiPanaikinti
  7. Žiu, žinai... nepavydžiu aš tau to jausmo. Nuoširdžiai. Ir man pačiai skaitant atrodo, kad širdis plyštų, jei taip reikėtų. Nors kas čia žino, gal ir reiks kada. Laikykis ir galvok kur tau/jums geriausia :) Keep going, girl :)

    O štai va, grybū, uogų ir kitų gėrių tai baisiausiai pavydžiuuu.. :)

    AtsakytiPanaikinti
  8. hm...labai jau tu čia liūdnai...Can't be that bad!
    Ir tuo pačiu gražiai apie Lietuvą.
    Bet tikrai užjaučiu dėl tokio jausmo. Bet žinai kaip sako, negalima gyvent nostalgija.

    Man patinka Lietuva ir man ten gera, smagu (iki kažkokio lygio) ir taip, maistas kitoks, nepasakyčiau, kad jo pasiilgstu, bet malonu paragauti vėl kažko lietuviško...bet žinai kaip yra, man ten smagu grįšti tik kaip jau svečiui. Myliu savo tėvus ir brolį ir po teisybei važiuoju ten taip dažnai vien tik dėl jų.
    Bet ir nesibaiminu jei dėl kažkokių aplinkybių ten tektų visam grįšti, žinoma, geriau, kad ne.

    Puikios nuotraukos ir aišku, kad grybau su bulvėm niam niam kaip skanu! ;)

    AtsakytiPanaikinti
  9. Na taip, liudnai! Man visada buna labai liudna grizti, paskui isivaziuoju kazkaip.. Bet kokiu atveju nesu cia tiek ileidus saknu, kad negaleciau ju imt persodint ;-) Ir net visai noreciau taip padaryt, bet ak tos komplikacijos!

    AtsakytiPanaikinti
  10. Sveikinu - mano manymu tai labai gražus įrašas - ne tik atspindintis emocijas, bet ir jas sukeliantis.
    Skaičiau lyg savo mintis.
    Ir prieš išvažiuojant Lietuva atrodė graži, bet niekada nebūdavo laiko sustoti, pasigrožėti, įsiklausyti, - išgyventi. Dabar kai grįžtu labai trumpam - laiko užtenka viskam. Tik dabar aš esu godi ir man visada maža - norisi dar bent pusvalandį pasivaikščioti Vilniaus senamiesčiu, pagulėti kaimo pievoje, išgisti Baltijos jūrą. Teisingai pasakyta bambagyslė nenutrūksta - ji tampa dar tampresnė - paprasčiausiai iš toli žiūrint matosi geriau - pradedi sureikšminti tai kas kažkada buvo normalu. Nublanksta ar visai išnyksta atspalviai - kaip pas dailininką paveiksle ima vyrauti tik ryškios spalvos. Bet ar pastebėjot - tamsios, negražios spalvos irgi išryškėja.

    Sėkmės

    AtsakytiPanaikinti
  11. Edita, būtent! Sutinku su kiekvienu jūsų žodžiu!
    Iš tiesų gera žinoti, kad ne mane vieną panašūs jausmai užplūsta. Tokie komentarai - balzamas širdžiai. Viskas gerai :)

    AtsakytiPanaikinti
  12. Žiu, gražu. Skaičiau ir pagalvojau, kad yra begalė dalykų, kurių pasiilgstu. Bet ir begalė, kurie pradėjo erzinti. Taip erzinti, kad suprantu, jog niekada Lietuvoje nebeturėsiu to laisvės pojūčio, kurį turėjau vaikystėje, kai NAMAI buvo tiesiog LIetuva. Dabar gi... Gyventa ir šen, ir ten. Atsirado vieta, kuri yra dvasios namai. Ir vieta, kurią vadinu namais. Ir Lietuva. Ir visi jie savyje talpina tai, ką galima būtų vadinti NAMAIS. Man labai patiko Tavo įrašo pavadinimas - "Grįžau. Noriu atgal." Labai akivaizdus dvilypumas. Nes juk iš tiesų tai grįžai, ar ne?

    Aš kartais pradedu abejoti, ar jau apskritai kada bebus ramybė. Nes ramus yra tas, kuris nežino nieko kito. O jau kai žinai, tai ne(be)gali vertinti statiškai.

    Ir dar. Tai, kas Tave laiko, aš apibrėžiu kaip NAMUS. Visa kita (mano pasaulyje) - ilgesys ir meilė tam, kas yra buvę, kas yra didžiulė dalis manęs. Manęs TADA.

    Ačiū už mintis...

    AtsakytiPanaikinti
  13. i can't read this but I can tell you I certainly wish I could because the photos in this post make me want to travel through my computer and sit at the table and eat.

    AtsakytiPanaikinti
  14. Thank you!

    You might be able to read it one day as I'm contemplating an english blog one day. Depending on where life takes me next! ;-)

    AtsakytiPanaikinti