Grįžau. Noriu atgal (1)

Ką gi. Grįžau. Sujauktu protu, galva, širdim.

Taip jau yra, kad grįžimas kaskart sunkesnis, o mintys apie SUgrįžimą vis sunkiau paslepiamos po lova. Bet viskas taip sudėtinga, kad ieškau ir niekaip nerandu sprendimo, kuris viena ranka maitindamas vilką, kita - glostytų avį. 

Kad ir kaip bebūtų, atostogos Lietuvoje atgaiva, tiek širdžiai, tiek akiai, tiek – nepabijokim to žodžio – skrandžiui. Kai po valandos pasivaikščiojimo miške parsineši pora kibirėlių uogų ir maišelį voveraičių, o sodas ir daržas prisipildo rudens gėrybių; atostogos kaime vilioja labiau už gulinėjimą Maldyvuose, o mamutės pridžiovintų ramunėlių, pipirmėčių ir čiobrelių ryšulėlio nemainyčiau į didžiausią maišą levandų ar provanciškų žolelių.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Žinot, vaikystėje labai nemėgdavau nei uogauti, nei grybauti. Bala žino, kodėl. Dabar atrodo – eičiau ir eičiau. Kaip mamutė, kuri entuziazmo kupimu balsu praneša, kad jau pridygo kazlėkų: ‘Nu tai kaip gi neisi? Negi paliksi? O jei baravykai prasidės??? Reikia eit!’

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Grybai ilgai negulinėja – keliauja į keptuvę. Ir išvis – nėra nieko skaniau už keptas voveraites su šviežiom bulvėm ir krapais! Ir agurkais, ir pomidorais, kurie nespėjo įlįsti į kadrą. Išdrįskit nesutikt!

Uogos savo ruožtu gula į mamos kepamą varškės pyragą/apkepą, kuris pradingsta greičiau, nei spėji sušukti ‘o galima dar?’

 

Ar po viso šito galima lengvom kojom lipti į lėktuvą?

Klausimas retorinis. Aišku, kad ne!

|bus daugiau|