Morkų keksiukai su klevų sirupo glaistu. Visiems gyvenimo atvejams.

Pastarosiomis dienomis viskas tiesiog krenta iš rankų. Nebemoku planuoti laiko. Nepavyksta susikaupti ties svarbiais darbais. Po lova guli penkios pradėtos, bet taip ir nebaigtos skaityti knygos, o aš tuoj galėsiu iškilmingai užsidėti atidėliojimo čempionės karūną. Kai reikia nuveikti tiek daug..

Man rodos viskas prasidėjo prieš kelias dienas, kai sužinojau, kad mano beveik rankose turėtas – visomis prasmėmis tobulas - darbas ėmė ir pabėgo. O jis jau buvo spėjęs apaugti svajonėmis ir lūkesčiais. Pirmą sykį rimtai pykstu ant garsiojo credit crunch’o. Ir reikėjo jam prasidėt tokiu netinkamu laiku! Kai formalumu turėjęs būti posėdžiukas pasibaigė labai netikėti ir nemalonia išvada. Nėra pinigų, gal galite palaukti naujų finansinių metų? Hm.. ačiū..

Ir – likimo ironija - skambutis apie tai mane pasiekė vos išsikepus kalną gražuolių keksiukų, kuriuos fotografuoti sutrukdė staiga apniukęs dangus ir į langą užkapsėjęs lietus.. bar bar.. skamb skamb.. darbo nebėr.. Taip greit sugriuvo. Ne viskas. Bet šis tas.

Keksiukai baugščiai sužiuro į mane, nes – neslėpsiu – galvoje užgimė savigailos vakaro vaizdinys.. Krūva keksiukų su skanutėliu frostingu ir pora epizodų ‘nusivylusių namų šeimininkių’..? O gal ne? - atrėžė sąžinės balsas ir per balas nuginė į Lietuvos ambasadą Beatos žiūrėti ;-)

Pažiūrėjau.

Pakrizenau iš Andriaus Užkalnio, nepraleidusio progos dar sykį įkasti literatūros kritikams.

Pagalvojau, kad Beata išties patapo lietuviškąja Delia Smith, staiga sugražinusia tautiečius (nors turbūt reikėtų sakyti – tautietES) į nuosavas virtuves ir supažindinusia jas su avinžirniais, guacamole ir kitais neatrastais skanumynais.

Supratau, kad šituo klausimu dar yra ką veikti – netoliese sėdėjusi mergina, išgirdusi, jog Beata susiduria su sunkumais bandydama nusipirkti lęšių Lietuvoje, išpūtusi akis dirstelėjo į šalimais sėdėjusią moterikę šnibždėdama ‘o kas tie lęšiai?’. ‘Kruopos' – atsake kompanionė. ‘Labai skanios’ – pridūrė. Tuo tarpu mano kaimynė iš dešinės šyptėlėjo iš pastebėjimo, kad viename gerame restorane Vilniuje tiekiamos ir neatsidariusios midijos. ‘Tai negi negali pati atsidaryt?’ – nuoširdžiai nusistebėjo.

Ai bet buvo įdomu. Tik gaila, taip ir neteko pačios knygos rankose palaikyti. Tik per petį paspoksojau į nuotraukas. Gražios!

Bet apie ką aš? Ogi apie tai, kad Beata ir jos vakaras išgelbėjo mano keksiukus nuo nebūties! Kita rytą sąžiningai paspraksėjau fotoparatu ir tadaam! dabar ir jums galiu išduoti begalo skanių keksiukų receptą.

Morkų keksiukai su klevų sirupo glaistu

(maždaug dvylikai didelų keksiukų arba dvigubai daugiau mini keksiukų)

Reikės:

trijų kiaušinių

pusės stiklinės cukraus

pusės stiklinės aliejaus

pusantros ar dviejų stiklinių tarkuotų morkų

šlakelio vanilės ekstrakto

pusantros stiklinės miltų

šaukštelio kepimo miltelių

žiupsnelio maltų gvazdikėlių

žiupsnelio cinamono

smulkiai supjaustytų cukruotų apelsinų žievėlių (angl. candied peel) – nebūtina

galima įberti pasmulkintų graikiškų riešutų

Gaminam:

Kiaušinius ištrinam su cukrum. Supilam aliejų ir vanilės ekstraktą, gerai išmaišom. Suberiam tarkuotas morkas. Dar sykį permaišom.

Suberiam miltus ir kepimo miltelius bei maltus gvazdiklius ir cinamoną. Gerai išmaišom. Tešla turėtų būti grietinės tirštumo. Jei pasirodys per skysta – galima įberti dar miltų.

Jei naudojam, įberiam cukruotų žievelių ir/arba riešutų.

Supilstom į keksiukų formeles, kepam iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 20 minučių arba kol į keksiuką įsmeigtas peilis ar medinis pagaliukas išliks sausas.

Kol keksiukai šąla – paruošiame klevų sirupo užtepą/glaistą.

Reikės:

300g švelnios varškės (angl. cream cheese)

100g kambario temperatūros nesūdyto sviesto

trijų šaukštų cukraus pudros

šaukšto klevų sirupo arba – jei neturit – šlakelio vanilės ekstrakto

Gaminam:

Viską suberiam į indą ir gerai permalam blenderiu arba išsukam mediniu šaukštu. Svarbiausia, kad neliktų sviesto gumuliukų, kurie užkimš dekoracinį maišiuką – jei tokį naudojat.

Beveik viskas! Ataušusius keksiukus (t.y. tuos, kurie išgyveno aušinimo procesą, nes ir kašti jie ojojoj kokie skanūs!) dekoruojam glaistu, mergaitiškos fantazijos vedami puošiam gėlytėm ir karoliukais :P, sudedam į gražiausią lėkštę ir nešam ant stalo!

P.S. Čia reikia pabrėžti, kad iš tų pačių produktų galima kepti ir pyragą, o paruoštu glaistu užtepti viršų arba pertepti biskvitus. Vienintelis skirtumas – pyragas keps apie valandą ar kiek daugiau. Bet bus nemažiau skanu.

Šaltinis:

Kaip ir nėra.. Patį pirmąjį morkų pyragą kažkada kepiau pagal supermamoje rastą receptą (nebepamenu, bet tikrai nenustebčiau, jei jį ten įdėjo Bea), kurį jau seniai pamečiau ir nuo to laiku kepu savaip.

Idėją glaistą paskaninti klevų sirupu pasufleravo Smitten Kitchen.