(Gal net visai) vestuvinis sūrio pyragas

Iki jungtuvių liko du menesiai su trupučiu, galėčiau parašyti darbų ataskaitą, bet deja nelabai yra ką rašyti; panašu, kad labai daug ką paliekam paskutinei minutei.. Na bet, vieta yra, bilietus turim, šeimos nariai bilietus turi (draugai šiuo atžvilgiu baisingai atsilieka), suknelę turim, kostiumą turim, fotografę turim, 10 minučių metrikacijos biure turim, netgi muzikantus turim (nors ne tuos, kurių labai labai norėjau..). Net kvietimus pagaliau išsiuntėm! Žodžiu, kažkaip turbūt vistiek susituoksim. (Ir medaus mėnuo užsakytas!!)

Pats smagiausias darbas iki šiol buvo kvietimų pakavimas ir pašto ženklų klijavimas. Kam gėlės,  kam Mikė Pūkuotukas, kam muzikos albumo viršelis, kam dizainerių drabužiai, žodžiu kiekvieną apkalbėjom ir mano pašto ženklų kolekciją gerokai aptirpdėm, bet tam ji ir buvo skirta. Man baisingai patinka siųsti laiškus, dar labiau – sveikinimus (gauti taip pat!). Netgi lovefilm voką į pašto dėžutę metant širdelė sukirba, - fetišas, ne kitaip!!

 

Grįžtant prie vestuvinių reikalų - lyg tyčia - kažkurį vakarą truputį nerimaudama dėl vangios darbų eigos, atsiverčiau Molly Wizenberg Homemade life ir, beieškodama pyrago recepto, radau:

…if the best day of lives is our wedding day, we thought, what the hell comes afterwards? … We wanted to have a beautful wedding, but we don’t need to be utter perfection. It needed to colebrate what we bring to each other in the truest way possible, with some food and dancing. But it didn’t need to be the best day ever. In fact, we sincerely hoped that, in the long term scheme of things, it wouldn’t be.

Bingo! Susiradau gerą knygą (visokeriopai rekomenduoju!!), susiraičiau ant sofutės ir nusprenžiau, kad tikrai, visai nenorėčiau, kad mūsų jungtuvės pati pačiausia diena gyvenime. Lai būna graži, šviesi ir džiaugsminga, bet tobula..? Nebūtinai.

O prie ko čia sūrpyragis? Na, pvz, prie to, kad būtent sūrio pyragas bus mūsų vestuvinis tortas. Kuris receptas, nežinau, pasitikiu Laura (bet paslapčia galvoju, gal mestelt žinutę su šituo..? PATS skaniausias sūrio pyragas, kurį tik esu ragavusi. Tiesa, pas Laurą, nebandėm, jeigu ką!)

New Yorko sūrio pyragas

Reikės:

Pagrindui

85g sviesto

140g sausainių (labiausiai čia tinka Digestive Biscuits kurie susitrupina į labai smulkius trupinius, praktiškai miltus; lietuviško atitikmenio nežinau, bet girdėjau, kad kiti blogeriai sėkmingai naudoja Selgą)

šaukšto cukraus

Sūrio sluoksniui

900g kreminio varškės sūrio (geriausia - Philladelphia)

250g cukraus

3 šaukštų miltų

1.5 šaukštelio vanilės ekstrakto

tarkuotos vienos citrinos žievelės

1.5 šaukštelio citrinos sulčių

3 didelių kiaušinių + vieno trynio

200ml grietinės

Viršutiniam sluoksniui (jis nėra būtinas, bet aš labai rekomenduoju išbandyti)

230ml grietinės

šaukšto cukraus

2 šaukštelių citrinos sulčių

Gaminame:

Pagrindui ištirpiname sviestą, sumaišome su sutrupintais sausainiais (aš supilu į plastikinį maišelį ir patrankau kočėlu) ir cukrumi. 23cm skersmens pyrago kepimo formą* ištepame riebalais ir išklojame kepimo popieriumi. Sudedame trupinių mišinį ir gerai įspaudžiame pirštais arba šaukštu (dar geriau – abiem). Šauname į 180C laipsnių karščio orkaitę (160C, jei orkaite su fenu) dešimčiai minučių. Paliekame atvėsti.

Įdarui sūrį išsukame su cukrumi, supilame miltus, įberiame druskos ir gerai išmaišome. Įmaišome vanilę, įtarkuojame citrinos žievelę, supilame citrinos sultis. Po vieną įmaišome kiaušinius ir kiaušinio trynį. Supilame 200ml grietinės, dar sykį atsargiai permaišome (bet ne per daug).

Kepimo formos kraštus patepame riebalais (aš tokiems reikalams paprastai naudoju sviestą) ir padengiame kepimo popieriumi. Atsargiai supilame sūrio mišinį ir šauname į iki 240C įkaitintą orkaitę (jei orkaite su fenu, tereikės 200C). Kepame 10 minučių, tuomet sumažiname temperatūrą iki 110C (jei orkaitė su fenu - iki 90C) ir kepame dar 25 minutes. Švelniai krestelėjus kepimo formą pyrago vidurys tebeturi banguoti.

Išjungiame orkaitę ir, jei norime kreminio pyrago, paliekame pyragą orkaitėje su pravirom durim dar dviems valandoms. Jei norime sausesnio pyrago, orkaitės duris paliekame uždarytas. Aš naudojau maišytą variantą, valandai orkaitės duris palikau uždarytas, po valandos kiek pravėriau, mano nuomone, įdaro tekstūra buvo tobula, bet siūlau paeksperimentuoti!

Pyrago viršui grietinę išmaišome su cukrumi ir citrinos sultimis. Supilame ant sūrio sluoksnio, taip, kad pasidengtų visas paviršius. Paliekame šaldytuve per naktį.

Štai ir viskas. Prieš nešdami ant stalo atsargiai atidarome formą ir nulupame kepimo popierių (patarčiau prieš tai kraštus perbraukti aštriu peiliu).

Kadangi esu truputėlį atgrabaila nerizikavau ir palikau ant kepimo formos apačios; dar papuošiau uogom, kad nukreipti dėmesį. Pažadu, kad niekas nepastebėjo. O A. užsisakė gimtadieniui.

* Rekomenduoju naudoti formą su atsegamu šonu – taip bus žymiai paprasčiau jį išlaisvinti.

Šaltinis: BBC Good Food.

Beprotiškai paprastas desertas: šokolado putėsiai

Kaimynai pakvietė vakarienės, aš, žinoma, pasisiūliau atnešti desertą. Planavau kepti pyragą, bet išvakarėse patingėjau ir nusprendžiau paieškoti, ką čia galėčiau akimirksniu sumakaluoti ir palikti šaldytuve iki rytojaus. Dar sugalvojau, kad noriu ko nors šokoladinio. Ir pirmą kartą gyvenime pagaminau šokolado putėsius.

Ir vos paragavus stipriai save išbariau. Kodėl šitiek laukiau?! Nagi pats paprasčiausias receptas PASAULYJE. Trys ingredientai, penkios minutės darbo, o rezultatas pranoksta bet kokius lūkesčius. Pagyras čiulbėjo netgi  tamsaus šokolado nemėgstantis A., o kaimynai prašė recepto ir sakė pirksiantys deserto stiklines vien dėl šitų putėsių. Result!

Tiesa, akivaizdžios problemos su komunikacija, nes jie paruošė ne tik superinį raugintų kopūstų ir kiaulienos apkepą (pagal tradicinį vokišką receptą, nes mūsų kaimynė - vokietė/šveicarė), bet ir desertą. Ką galiu pasakyti. Šokolado putėsiai puikiai dera su morenginiu citrinų pyragu! Įveikę dvigubą apkepo porticiją ir DU sočius desertus parsiridėnom namo ir pagalvojom, kad gal laikas pagalvoti apie dietą..?

Šokolado putėsiai*

Keturiems asmenims reikės:

100g tamsaus šokolado (ieškokite 70% kakavos masės, jei bus daugiau – tirpdant gali susidaryti grūdeliai, jei mažiau – putėsiai bus skystesni ir nelabai laikys formą. Tiesa, šokoladas turi būti labai geros kokybės, nes patiekale su trimis ingredientais prasto šokolado nepaslėpsi)

4 šviežių vidutinio dydžio kiaušinių*

4 šaukštelių cukraus

Gaminame:

Šokoladą sulaužome plytelėmis, dedame į metalinį dubenį, kurį dedame ant puodo su ant vidutinės ugnies burbuliuojančiu vandeniu. Dubuo vandens liesti neturėtų. Pakaitiname, kol šokoladas ims tirpti, nukeliame nuo ugnies.

Kiaušinius atskiriame. Baltymus švariame dubenyje išplakame iki standžių putų, suberiame cukrų, dar kiek paplakame. Putos turi būti labai standžios.

Trynius paplakame ir sumaišome su ištirpdytu šokoladu.

Imame dar vieną dubenį, metaliniu šauktu sudedame trečdalį baltymų, supilame kiaušinių ir šokolado mišinį. Gerai išmaišome. Tuomet labai labai atsargiai metaliniu šaukštu įmaišome likusius baltymus. Jokiu būdu nepermaišome, nes išmušim oro burbuliukus ir putėsiai nebebus pasipūtę.

Atsargiai supilame į stiklines ir paliekame šaldytuve bent keturioms valandoms, geriausia – nakčiai.

Štai ir viskas. Labai labai skanu. Jei norite, galite papuošti. Aš naudojau sutrupintą crunchie batonėlį, kuris ne tik gražiai atrodo, bet ir suteikia papildomo traškesio, kuris čia labai tinka.

Skanaus!

Šaltinis: rėmiausi Elizabeth David receptu, per Guardian.

* Putėsiuose naudojami žali kiaušiniai, todėl jie nerekomenduojami neščioms moterims, mažiems vaikams ir sunkiems ligoniams. Visi kiti gali valgyti drąsiai, bet patarčiau pasirūpinti kuo šviežesniais  kiaušiniais ir prieš naudojimą juos gerai nuplauti.

Pusryčių pyragas su kukurūzais. Amerikietiškas, žinoma.

Rašau ant sofos, su puodeliu ramunėlių arbatos, vilnonėm kojinėm, ištinusia gerkle ir varvančia nosim. Ironiška, bet apsirgau savaitę po sugrįžimo iš Vilniaus, nepaisant to, kad viešnagę Lietuvoje praleidau šaltom ir šlapiom kojom braidydama po pusnis su savo plonyčiais angliškais batukais, nes čia tokio dalyko kaip žieminiai batai nelabai ir būna..

O ką mes darėme Lietuvoje? Nagi Žiupsnelis Druskos planuoja vestuves! Nes mes aišku, negalime nieko daryti paprastai. Oi ne. Jei pirkti namą, tai būtinai sutrūnijusį, tuomet pusę metų kariauti su statybininkais. Jei organizuoti vestuves, tai būtinai kitoje šalyje, nepaisant to, kad nei atostogos, nei biudžetas neleidžia ten priskraidyti tiek, kad galima būtų viską ramiai suplanuoti. Ne ne. Visą savaitę nuo ryto iki vakaro begiojome į susitikimus, apžiūrinėjome viešbučius, ragavome vyną, tortą, nerealius Tų Kepėjų keksiukus, važinėjomės užpustytais Varėnos miškų keliukais, rinkomės žiedus ir … intensyviai intensyviai ieškojome visažistės. Buvau įsitikimusi, kad esu labai pareiginga nuotaka ir kad viską darau labai iš anksto. Dar pernai vasarą išsirinkome datą, sodybą, nunešėme pareiškimus, susitarėme su talentingaja Aiduke. Atrodė, visa kita palauks. Klydau! Pasirodo, Lietuvoje kažkoks mistinis visažisčių deficitas ir pačias geriausias, t.y. išgirtąsias, reikia susirasti ne vėliau, nei padėjus parašiuką metrikacijos skyriuje. Taigi aš šiuo metu truputį ant ledo. Nelabai norisi pirkti katės maiše, todėl rekomendacijos super welcome. Idealiu atveju, norėčiau rasti visažistę su darbų profiliu, į kurį pažiūrėjus  galėčiau ramia galva atsiduoti į jos (arba, žinoma, jo) rankas. Va taip va. Nes Jūsų gerbiamoji blogo rašytoja nemoka net akių padoriai pasidažyti, ką jau bekalbėti apie vestuvinio veido nupaišymą! Ha-hah! Nors būtų gerai, jei tas nupaišymas toks minimalus būtų..

Mainais dovanoju Pusryčių Pyragą. Su amerikiečių taip mėgiamais kukurūzais, arba polenta, kuri ir mano širdį pakerėjo. Super geras dalykas bet kokiams trupininiam pyragui arba paprasčiausiam crumble. Traškios pyragų viršūnės – kas gali būti geriau? Tiesa, šiame pyrage traškumą nugesina grietinėlės sluoksnis, kurį amerikiečiai vaidina custard, bet aš drystu nesutinkti, nes čia – Jungtinėje Karalystėje – custard turi būti saldus ir neįsivaizduojamas be kiaušinių. Nepaisant netikslaus pavadinimo, pyragas labai skanus ir tikrai vertas dėmesio. Jei netikite manimi, patikėkite Molly, Jess arba Tim. Pyragas pusryčiams – nesakykit, kad būna geriau (ir sutikit su manim, kad tik amerikiečiai galėtų tokį dalyką sugalvoti!).

Kukurūzinis pusryčių pyragas

Reikės:

dviejų kiaušinių

trijų šaukštų ištirpdyto sviesto

trijų šaukštų cukraus (jei mėgstate saldžiai, siulyčiau dėti kiek daugiau, nes pyragas pats savaime nėra saldus, todėl valgomas su saldžiais priedais, pvz klevų sirupu arba uogiene)

žiupsnelio druskos

sviejų stiklinių pieno

pusantro šaukšto balto acto

3/4 stiklinės smulkių kukurūzų kruopų (polentos)

šaukštelio kepimo miltelių

pusės šaukštelio sodos

stiklinės miltų

stiklinės riebios grietinėlės

Gaminame:

Orkaitę įkaitiname iki 175 laipsnių karščio. Kepimo indą (bent 20cm skersmens) ištepame sviesu ir dedame į orkaitę, kad įkaistų.

Kiaušinius išplakame su ištirpdytu (bet būtinai atvėsintu) sviestu, suberiame cukrų, druską, pieną, actą ir gerai išmaišome. Suberiame kukurūzų kruopas, kepimo miltelius ir sodą, įsijojame miltus. Atsargiai išmaišome.

Tešlą supilame į įkaitintą kepimo indą. Tuomet labai labai atsargiai į pyrago vidurį supilame grietinėlę. Jokiu būdu nemaišome. Patarčiau tai daryti, kuo arčiau orkaitės, nes didžiausias iššūkis – į orkaitę pašauti ramiai ramiai, taip, kad tešla ir grietinėlė per daug (tiksliau – visai, bet nežinau, ar tai įmanoma) nesusimakaluotų į vienumą.

Kepame apie valandą arba kol viršus gražiai rustels. Valgome su uogiene arba (jei jaučiames ypatingai amerikoniškai) su klevų sirupu (labai LABAI skanu!!). Asmeniškai man pyragas skanesnis šaltas.

Skanaus!

Šaltinis: Marion Cunningham The Breakfast Book (New York, 2011).

Ricottos blyneliai. Tingiems rytams.

 

Ilgą laiką svajojau apie savus namus, į kuriuos, sakiau, kviesiu svečius, sodinsiu prie didelio stalo ir maitinsiu maitinsiu maitinsiu! Taip ir buvo. Nuo įkurtuvių praėjo beveik du mėnesiai, o mes per tą laiką neturėjome nei vieno laisvo savaitgalio. Jei ne statybininkai, tai svečiai, kas man yra didelis džiaugsmas, bet, panašu, paveldėjau savo mamos maniją, tad bet kokia viešnagė man reiškia intensyvų namų tvarkymą ir kiekvieno pakampio plovimą. Tad, jei atsilankysite sekmadienį, žinokit, aš visą šeštadienį praleisiu šveisdama veidrodžius, siurbdama kilimus ir valydama laiptus (kurie vis dar neturi jokios dangos ir tebėra apšlakstyti cementu..ehem..) . Dar visai neseniai toks mamos elgesys varydavo į neviltį, dabar gi pati iš proto vedu A., kuris geranoriškai pasisiūlo nuvalyti dulkes. Aš, mat, einu iš paskos ir pervalau, nes pamiršai nuvalyti už televizoriaus! Atspėkit, prašau, kas tai elgiasi mano šeimoje?!

Žodžiu, mano 2013-ųjų rezoliucija - atsipalaiduoti ir neiti iš proto dėl trijų neišplautų puodelių kriauklėje ir batų po stalu. Ir nesinervinti dėl niekaip nesibaigiančių statybų, nes jos turbūt taip niekada ir nesibaigs. Kai pagaliau sulyginsim visus įbrėžimus ir įtrūkimus, uždengsim skylę stoge, nudažysim kolidoriaus grindis ir uždengsim laiptus, teks užsiimti prieangiu, griūvančiom tvorom ir byrančiu tinku ‘išeiginėje’ namo pusėje. Ir jeigu kažkada svaigau apie dieną, kai viskas bus padaryta, pabaigta ir ‘tobula’, dabar suprantu, kad taip paprasčiausiai nebūna.

Bet britai sako count your blessings (~”suskaičiuok gerus dalykus”) ir jie, žinoma, yra teisūs. 2012-ieji buvo nepaprasti, ir aš vis dar užsiimu savižala, kai kasryt žengdama į savo svajonių virtuvę žnybu sau į šoną, kad tikrai pabudau ir nesapnuoju. O kasvakar skubu namo, nes niekur kitus nėra geriau.

Nukrypau nuo temos. Iš tiesų tenorėjau pasakyti, kad šį savaitgalį – pagaliau – esame vienui vieni, laisvi nuo mano omg-svečiai-tvarkom-tvarkom-tvarkom!! psichozės. A. tebedėvi pižamą, o aš pagaliau radau laiko ir energijos pagaminti tikrus naminius pusryčius ir netgi išsitraukiau palėsiu dvelkiančioje dėžėje visą šį laiką kalintą fotoaparatą. Kadangi vienas kambarys vis dar tebeskendi dežėse, nerandu nei pakrovėjo, nei atsarginių atminties kortelių, bet buvo visai smagu įsijungti Skylės Brolius ir ritmiškai tarškinti puodus su fotoaparatu ant kaklo. 

 

O šiandienos pusryčiai gimė po sekmadienio pietų su svečiais, kuomet sugalvojau, kad ricottos sūrio likučius galima įmaišyti į blynų tešlą. Tuomet juos valgėm vakarienei,  bet pusryčiams blynai kažkaip skaniau ir ne taip nuodėminga! Švelni kreminė ricotta (kodėl nepabandžius pakeisti gerai ištrinta riebia lietuviška varške?) + plakti baltymai = debesys lėkštėje. Nepaprastai puru ir lengva.

BEJE. Jei netyčia skaitote šį įrašą ir esate arba planuojate būti mūsų svečių sąraše, būkit geri, nekreipkit dėmesio į mano blevyzgas, nes mes Jūsų laukiam. Rimtai. Su pašluoste rankoj!!!

Itin purūs ricottos blyneliai

Reikės:

trijų kiaušinių

pusės stiklinės cukraus arba daugiau, jei mėgstat saldžiai

indelio ricottos (250g)

poros šaukštelio vanilinio cukraus

žiupsnelio cinamono

žiupsnelio malto muskato

~100g miltų

Gaminame:

Kiaušinius atskiriame į baltymus ir trynius.

Trynius išplakame su cukrumi, sudedame ricotta, cukrų, prieskonius, gerai išmaišome. Suberiame arba – dar geriau – įsijojame miltus, išmaišome.

Baltymus išplakame iki standžių putų. Atsargiai metaliniu šaukštu supiame į ricottos ir kiaušinių mišinį, labai labai atsargiai išmaišome, bet jokiu būdu nepermaišome.

Kepame įkaitintoje keptuvėje ant nedidelės ugnies su šlakeliu aliejaus (ne alyvuogių). Rustelėjus pakraščiams verčiame ant kito šono, pakepiname dar pora minučių ir verčiame ant lėkštės.

Valgome su medumi, uogiene arba ledais!

Tingiai išsidrėbiam su lėkštė blynų, stipria kava ir žurnalu parankėj. Saturday Kitchen neprivaloma. Bet nepakenks!

Be atsiprašymų. Su naujienom.

Braukiam dulkes?

Sugebėjimas rašyti ir fotografuoti, tarytum raumuo, nenaudojamas nyksta. Jeigu ligonį paguldytume į lovą pusei metų, jam, ko gero, iš naujo tektų mokytis žingsniuoti. O gal po tų šešių mėnesių vaikščioti jau ir nebesinorėtų?

Nežinau. Man norisi rašyti. Gražiai ir rišliai. Spalvingai papasakoti, apie tai, kaip šią vasarą mes per didelius vargus ir nuotykius nusipirkome namą. Apie tai, kad jame vis dar negyvename. Apie lenkus statybininkus, keistuolį inžinierių, jo klaidas, nudistus kaimynus ir gatvėje besibastančią gražuolę lapę. Apie gyvenimą nesibaigiančiais rūpesčiais ir laukimu. Apie tai, kaip nusibodo gyventi bendrame name ir periodiškai rašinėti “mieli kambariokai, nepamirškite suplovę indus sutvarkyti kriauklės, labai ačiū”. Apie tai, kaip kažkur pradingo mano numylėta storapadė keptuvė, kurios niekas “nematė ir nenaudojo”. Apie tai, kaip per visus rūpesčius neliko nei laiko, nei noro, nei polinkio gaminti. Apie tai, kaip savaitę iš eilės valgėme kaimyniniame turkų restoranėlyje keptą vištą su ryžiais. Akcija.

Ai betgi parašysiu. Gal ne šiandien ir ne rytoj, bet.. šiemet? O gal kitamet?

Bet prieš tai pasidalinsiu naujiena. Matote sausainius nuotraukoje? Norite recepto? Prašom – surasite  čia! Taip, knygoje!

Drauge su dar trimis mano receptais (kukurūziniai blyneliai, lipnūs vištienos sparneliai ir cukinijų pyragas) ir devyniom galybėm kolegų tinklaraštininkų. Tiesa, pati nei popierinės knygos, anei galutinio maketo nemačiau, prašau paieškoti, pavartyti, paskaityti ir man papasakoti!

O aš, kaip kokia senutė, keliauju į lovą - penktadienio vakarą, dešimtą valandą. E-hem. Kur mano protezai? Rytoj laukia ankstyvas susitikimas su statybininkais ir ilgos ILGOS I.L.G.O.S diskusijos besirenkant sienų spalvą(as) – aš tirpstu kaip noriu baltų (ir kaltinu pinterest!), bet matau, kad teks leistis į kompromisą.

Kokios spalvos Jūsų sienos????