Pusryčių pyragas su kukurūzais. Amerikietiškas, žinoma.

Rašau ant sofos, su puodeliu ramunėlių arbatos, vilnonėm kojinėm, ištinusia gerkle ir varvančia nosim. Ironiška, bet apsirgau savaitę po sugrįžimo iš Vilniaus, nepaisant to, kad viešnagę Lietuvoje praleidau šaltom ir šlapiom kojom braidydama po pusnis su savo plonyčiais angliškais batukais, nes čia tokio dalyko kaip žieminiai batai nelabai ir būna..

O ką mes darėme Lietuvoje? Nagi Žiupsnelis Druskos planuoja vestuves! Nes mes aišku, negalime nieko daryti paprastai. Oi ne. Jei pirkti namą, tai būtinai sutrūnijusį, tuomet pusę metų kariauti su statybininkais. Jei organizuoti vestuves, tai būtinai kitoje šalyje, nepaisant to, kad nei atostogos, nei biudžetas neleidžia ten priskraidyti tiek, kad galima būtų viską ramiai suplanuoti. Ne ne. Visą savaitę nuo ryto iki vakaro begiojome į susitikimus, apžiūrinėjome viešbučius, ragavome vyną, tortą, nerealius Tų Kepėjų keksiukus, važinėjomės užpustytais Varėnos miškų keliukais, rinkomės žiedus ir … intensyviai intensyviai ieškojome visažistės. Buvau įsitikimusi, kad esu labai pareiginga nuotaka ir kad viską darau labai iš anksto. Dar pernai vasarą išsirinkome datą, sodybą, nunešėme pareiškimus, susitarėme su talentingaja Aiduke. Atrodė, visa kita palauks. Klydau! Pasirodo, Lietuvoje kažkoks mistinis visažisčių deficitas ir pačias geriausias, t.y. išgirtąsias, reikia susirasti ne vėliau, nei padėjus parašiuką metrikacijos skyriuje. Taigi aš šiuo metu truputį ant ledo. Nelabai norisi pirkti katės maiše, todėl rekomendacijos super welcome. Idealiu atveju, norėčiau rasti visažistę su darbų profiliu, į kurį pažiūrėjus  galėčiau ramia galva atsiduoti į jos (arba, žinoma, jo) rankas. Va taip va. Nes Jūsų gerbiamoji blogo rašytoja nemoka net akių padoriai pasidažyti, ką jau bekalbėti apie vestuvinio veido nupaišymą! Ha-hah! Nors būtų gerai, jei tas nupaišymas toks minimalus būtų..

Mainais dovanoju Pusryčių Pyragą. Su amerikiečių taip mėgiamais kukurūzais, arba polenta, kuri ir mano širdį pakerėjo. Super geras dalykas bet kokiams trupininiam pyragui arba paprasčiausiam crumble. Traškios pyragų viršūnės – kas gali būti geriau? Tiesa, šiame pyrage traškumą nugesina grietinėlės sluoksnis, kurį amerikiečiai vaidina custard, bet aš drystu nesutinkti, nes čia – Jungtinėje Karalystėje – custard turi būti saldus ir neįsivaizduojamas be kiaušinių. Nepaisant netikslaus pavadinimo, pyragas labai skanus ir tikrai vertas dėmesio. Jei netikite manimi, patikėkite Molly, Jess arba Tim. Pyragas pusryčiams – nesakykit, kad būna geriau (ir sutikit su manim, kad tik amerikiečiai galėtų tokį dalyką sugalvoti!).

Kukurūzinis pusryčių pyragas

Reikės:

dviejų kiaušinių

trijų šaukštų ištirpdyto sviesto

trijų šaukštų cukraus (jei mėgstate saldžiai, siulyčiau dėti kiek daugiau, nes pyragas pats savaime nėra saldus, todėl valgomas su saldžiais priedais, pvz klevų sirupu arba uogiene)

žiupsnelio druskos

sviejų stiklinių pieno

pusantro šaukšto balto acto

3/4 stiklinės smulkių kukurūzų kruopų (polentos)

šaukštelio kepimo miltelių

pusės šaukštelio sodos

stiklinės miltų

stiklinės riebios grietinėlės

Gaminame:

Orkaitę įkaitiname iki 175 laipsnių karščio. Kepimo indą (bent 20cm skersmens) ištepame sviesu ir dedame į orkaitę, kad įkaistų.

Kiaušinius išplakame su ištirpdytu (bet būtinai atvėsintu) sviestu, suberiame cukrų, druską, pieną, actą ir gerai išmaišome. Suberiame kukurūzų kruopas, kepimo miltelius ir sodą, įsijojame miltus. Atsargiai išmaišome.

Tešlą supilame į įkaitintą kepimo indą. Tuomet labai labai atsargiai į pyrago vidurį supilame grietinėlę. Jokiu būdu nemaišome. Patarčiau tai daryti, kuo arčiau orkaitės, nes didžiausias iššūkis – į orkaitę pašauti ramiai ramiai, taip, kad tešla ir grietinėlė per daug (tiksliau – visai, bet nežinau, ar tai įmanoma) nesusimakaluotų į vienumą.

Kepame apie valandą arba kol viršus gražiai rustels. Valgome su uogiene arba (jei jaučiames ypatingai amerikoniškai) su klevų sirupu (labai LABAI skanu!!). Asmeniškai man pyragas skanesnis šaltas.

Skanaus!

Šaltinis: Marion Cunningham The Breakfast Book (New York, 2011).

Ricottos blyneliai. Tingiems rytams.

 

Ilgą laiką svajojau apie savus namus, į kuriuos, sakiau, kviesiu svečius, sodinsiu prie didelio stalo ir maitinsiu maitinsiu maitinsiu! Taip ir buvo. Nuo įkurtuvių praėjo beveik du mėnesiai, o mes per tą laiką neturėjome nei vieno laisvo savaitgalio. Jei ne statybininkai, tai svečiai, kas man yra didelis džiaugsmas, bet, panašu, paveldėjau savo mamos maniją, tad bet kokia viešnagė man reiškia intensyvų namų tvarkymą ir kiekvieno pakampio plovimą. Tad, jei atsilankysite sekmadienį, žinokit, aš visą šeštadienį praleisiu šveisdama veidrodžius, siurbdama kilimus ir valydama laiptus (kurie vis dar neturi jokios dangos ir tebėra apšlakstyti cementu..ehem..) . Dar visai neseniai toks mamos elgesys varydavo į neviltį, dabar gi pati iš proto vedu A., kuris geranoriškai pasisiūlo nuvalyti dulkes. Aš, mat, einu iš paskos ir pervalau, nes pamiršai nuvalyti už televizoriaus! Atspėkit, prašau, kas tai elgiasi mano šeimoje?!

Žodžiu, mano 2013-ųjų rezoliucija - atsipalaiduoti ir neiti iš proto dėl trijų neišplautų puodelių kriauklėje ir batų po stalu. Ir nesinervinti dėl niekaip nesibaigiančių statybų, nes jos turbūt taip niekada ir nesibaigs. Kai pagaliau sulyginsim visus įbrėžimus ir įtrūkimus, uždengsim skylę stoge, nudažysim kolidoriaus grindis ir uždengsim laiptus, teks užsiimti prieangiu, griūvančiom tvorom ir byrančiu tinku ‘išeiginėje’ namo pusėje. Ir jeigu kažkada svaigau apie dieną, kai viskas bus padaryta, pabaigta ir ‘tobula’, dabar suprantu, kad taip paprasčiausiai nebūna.

Bet britai sako count your blessings (~”suskaičiuok gerus dalykus”) ir jie, žinoma, yra teisūs. 2012-ieji buvo nepaprasti, ir aš vis dar užsiimu savižala, kai kasryt žengdama į savo svajonių virtuvę žnybu sau į šoną, kad tikrai pabudau ir nesapnuoju. O kasvakar skubu namo, nes niekur kitus nėra geriau.

Nukrypau nuo temos. Iš tiesų tenorėjau pasakyti, kad šį savaitgalį – pagaliau – esame vienui vieni, laisvi nuo mano omg-svečiai-tvarkom-tvarkom-tvarkom!! psichozės. A. tebedėvi pižamą, o aš pagaliau radau laiko ir energijos pagaminti tikrus naminius pusryčius ir netgi išsitraukiau palėsiu dvelkiančioje dėžėje visą šį laiką kalintą fotoaparatą. Kadangi vienas kambarys vis dar tebeskendi dežėse, nerandu nei pakrovėjo, nei atsarginių atminties kortelių, bet buvo visai smagu įsijungti Skylės Brolius ir ritmiškai tarškinti puodus su fotoaparatu ant kaklo. 

 

O šiandienos pusryčiai gimė po sekmadienio pietų su svečiais, kuomet sugalvojau, kad ricottos sūrio likučius galima įmaišyti į blynų tešlą. Tuomet juos valgėm vakarienei,  bet pusryčiams blynai kažkaip skaniau ir ne taip nuodėminga! Švelni kreminė ricotta (kodėl nepabandžius pakeisti gerai ištrinta riebia lietuviška varške?) + plakti baltymai = debesys lėkštėje. Nepaprastai puru ir lengva.

BEJE. Jei netyčia skaitote šį įrašą ir esate arba planuojate būti mūsų svečių sąraše, būkit geri, nekreipkit dėmesio į mano blevyzgas, nes mes Jūsų laukiam. Rimtai. Su pašluoste rankoj!!!

Itin purūs ricottos blyneliai

Reikės:

trijų kiaušinių

pusės stiklinės cukraus arba daugiau, jei mėgstat saldžiai

indelio ricottos (250g)

poros šaukštelio vanilinio cukraus

žiupsnelio cinamono

žiupsnelio malto muskato

~100g miltų

Gaminame:

Kiaušinius atskiriame į baltymus ir trynius.

Trynius išplakame su cukrumi, sudedame ricotta, cukrų, prieskonius, gerai išmaišome. Suberiame arba – dar geriau – įsijojame miltus, išmaišome.

Baltymus išplakame iki standžių putų. Atsargiai metaliniu šaukštu supiame į ricottos ir kiaušinių mišinį, labai labai atsargiai išmaišome, bet jokiu būdu nepermaišome.

Kepame įkaitintoje keptuvėje ant nedidelės ugnies su šlakeliu aliejaus (ne alyvuogių). Rustelėjus pakraščiams verčiame ant kito šono, pakepiname dar pora minučių ir verčiame ant lėkštės.

Valgome su medumi, uogiene arba ledais!

Tingiai išsidrėbiam su lėkštė blynų, stipria kava ir žurnalu parankėj. Saturday Kitchen neprivaloma. Bet nepakenks!

Blynas, kuris norėjo (turėjo?!) būti pyragas

Dar neparagavusi galutinio rezultato žinojau, kad bus be proto skanu. O kaip kitaip, jei kepiau blynus, o namai – nuo laukujų durų iki skylėto stogo - kvepėjo obuolių pyragu.

Nesu rytinis žmogus, bet net ir aš, prasikrapščius akis, galėčiau šitą iš pat ankstyvo ryto suraityti. Ypač savaitgalį.

Pora obuolių, neprivaloma kriaušė, cukrus, blyninė tešla ir viola – kažkas nepaprasto. Obuolių pyragas keptuvėj. Gal net į lovą! Jei būčiau vyras, pati save įsimylėčiau.

Idėją pasufleravo pati pačiausia knyga, kurioje nei vienos išgražintos maisto nuotraukos, užtat patys nerealiausi receptai. Ir viskas pusryčiams!

Nesu rytinis žmogus, bet gal imsiu ir persigalvosiu.

Obuolių pyragas keptuvėj

Reikės:

Penkių-šešių šaukštų sviesto (apie 80g)

poros didelių obuolių (galima pamaišyti su kriaušėm)

trijų šaukštų citrinos sulčių

pusės šaukštelio cinamono

šlakelio vanilės ekstrakto arba šaukštelio vanilinio cukraus

penkių – šešių šaukštų cukraus (priklausomai nuo obuolių rūgštumo/saldumo)

trijų kiaušinių

pusės stiklinės miltų

pusės stiklinės pieno

žiupsnelio druskos

Gaminame:

Obuolius nulupame, supjaustome riekelėmis, sumaišome su citrinos sultimis ir trimis-keturiais šaukštais cukraus (daugiau, jei obuoliai ypač rūgštūs). Užberiame cinamonu ir vaniliniu cukrum arba vanilės ekstraktu. Pamaišome.

Keptuvėje išlydome sviestą, atidedame pora šaukštų tešlai.

Obuolius suberiame į keptuvę su likusiu sviestu ir kepiname ant nedidelės ugnies atsargiai pamaišydami tris keturias minutes, kol vaisiai suminkštės, bet dar nesutiš (kvapas šiame etape FANTASTIŠKAS!).

Užmaišome tešlą: išplakame kiaušinius, įmaišome miltus, pieną, likusį cukrų, atidėtą sviestą ir žiupsnelį druskos.

Obuolius paskirstome keptuvėje kuo lygiau, supilame tešlą, pakepiname ant nedidelės ugnies apie minutę.

Nukeliame nuo ugnies ir šauname į iki vidutinio karščio (~175C) įkaitintą orkaitę. Svarbu: jeigu jūsų keptuvė nepritaikyta orkaitei, apvyniokite rankeną kepimo folija! Kepame apie 20 minučių arba kol blynas išsipūs, viršus parus, o į keptuvės kraštus pabėgę obuoliai pasidengs karamėle. Pasaka, o ne blynas!

(galima valygyt su vaniliniais ledais. ypač sekmadienio rytą. arba šeštadienį. o gal pirmadienį?!)

(galima valgyt ketvirtadienio vakarą, kai n-tąjį kartą – valandos begyje – inirtingai darinėji spinteles ir šaldytuvą ieškodama ‘ko nors skanaus’)

 

Šaltinis: adaptuota pagal Marion Cunningham, The Breakfast Book (1987).

Tegyvuoja savaitgaliai! (ir ruginiai blynai)

 

Sprendžiant pagal šios savaitės lietų ir darganą, praeitas savaitgalis turbūt buvo paskutinis VASAROS pasispardymas Londone. Bent jau man - viena koja pakeliui į Lietuvą (jejeje!!! tik va orą galėtumėt pašildyt…)

Saulėtą dieną be diskusijų reikia būti lauke. Dar geriau, kokiam nors gražiam rajone, kur nesiaučia riaušės. Idealu, jei jame ant kiekvieno kampo po gerą kavinukę, su pyragais, pyragėliais ir, aišku, kava. Ir dar kepyklos, ir antrarankių knygų knygynai. Ačiū Laurai, kad tokį prirodė. Ir visai šalia namų, kas galėjo pagalvot!

Man atrodo neminėjau, bet vienas geriausių dalykų pasauly yra savaitgalio pusryčiai kavinėje su glėbiu laikraščių. Nors ir pusę dienos galiu ten prasėdėt. Pliusas, jei dar ir sofą pasiseka prigriebt. Palaima, jei šalia neprisėda triukšmingi kaimynai su mobiliaku. Arba garsiakalbiai turkų vyrai. Vat šįkart nebuvo nei vienų, nei kitų. Jejeje! 

 

Sekmadienis išvis buvo fantastiškai karštas, pats tas pagaliau patyrinėti Greenwich su visa observatorija, parkais, kalnais ir jūrų muziejum.

Jei netyčia ten atsirasit, būtinai – BŪTINAI – užsukit į turgų ir nusipirkit jautienos kepsnio su bulvėm, jorkšyro pudingu ir – DVIGUBAI BŪTINAI – lydytu siūriu. Wow! Suvalgysit liežuvį – nemeluoju.

Bet prieš tokią kelionę (nejuokai, nuo manęs - visa valanda traukiniais) reikia pasistiprinti. Taigi - blynai! Sekmadienio rytas ir blynai. Nenuginčysit – tobula!

Kaip Jūs kepat blynus?

Aš paskutiniu metu įklimpau į ruginius. Anoks mokslas, paprasta blynų tešla (kiaušinis, cukrus, pienas, lydytas sviestas, šaukštas jogurto – jei turit, žiupsnelis kepimo miltelių) tiesiog dalį miltų (bent 2/3) pakeičiu rupiais ruginiais, užmaišau tirštą tešlą ir kepu. Skanumėlis!

Jei turit – galit į jau kepantį blyną uogų (mėlynių, gervuogių…) pribaksnot. Pasaka!

O jei virtuvėje netyčia pūpso vienas kitas persikas, šaldytuve tyliai miršta pora braškių, sode noksta gervuogės, galima ir šviežią uogienę išsivirst. Suberkit viską į nedidelį puodą su pora šaukštų cukraus, šaukšteliu vanilinio cukraus ir gabalėliu sviesto, užvirinkit ir palikit ramybėj, kol kepsit blynus. Na, jei norit, galit pamaišyt. Nei mokslo, nei darbo. O rezultatas? Disnėjiška pasaka su tobulu happyendu.

Violia! Einu kraut lagamino! Pasimatysim rudenį!

xxx

Imbierinė bananų duonelė ir knygų maniakės išpažintis

Maža paslaptis, kad priklausau sektai. Tai pačiai, kurios veikloje vienai ar kitaip dalyvauja didžioji dalis maisto blogerių ir jų draugų. Receptų knygų sekta, vadinasi mūsų organizacija. Ir nieko čia keisto, ar netikėto, turbūt, kad kaskart knygų lentynoje pamačius naują leidimą man pakyla kraujospūdis, išpila šaltas prakaitas, parausta skruostai, sužimba akys. Ir čia nieko keisto, turbūt, kad kiekvieną savaitgalį apibėgu visas mylimiausias knygomis prekiaujančias labdaros krautuvėles; kad atitinkame knygyno skyriuje galiu praleisti mažiausiai pusdienį; kad Amazonės wishlistas susideda iš ne vieno ir ne dviejų puslapių; kad ta pati Amazonė vis siūlo apžvelgti ir įvertinti dviženklį skaičių (tsss…) naujausių pirkinių. Ir jau tikrai nieko keisto, kad bibliotekos sąskaitoje visada maksimalus knygų skaičius, ar kad visos jos – kaimynės iš F raide pažymėtos lentynos..

Bet žinot, kas visgi keista? Gilus atodūsis. Iš knygų aš visgi beveik negaminu. Na, gaminu, bet retai. Kur kas rečiau nei iš maisto tinklaraščių. Ir tikrai ne taip dažnai, kaip norėčiau. Ir tikrai neproporcingai braškesiui knygų lentynoje. Ar banko sąskaitos išklotinei. Ir absoliučiai negaliu paaiškinti, kodėl. Ir vėl, ir vėl pasižadu, kad nepirksiu naujos knygos neišbandžiusi bent vieno recepto iš paskutiniosios. Ir? Perskaitau, dažnai po du kartus, pridėlioju skirtukų, šauktukų, trigubų šauktukų, o rankos tiesiasi prie naujos knygos, kyla kraujospūdis, rausta skruostai, sužvilga akys.

Todėl šiandien vieša atgaila. Ir receptas. Iš knygos!

Tik ar privalu prisipažinti, kad į knygą ir receptą atviliojo įrašas tinklaraštyje?

D'oh!

Imbierinė bananų duonelė su juoduoju šokoladu

Reikės:

trijų nemažų gerai prinokusių bananų

dviejų kiaušinių

85g sviesto

60ml natūralaus jogurto

šaukštelio vanilės ekstrakto

120g cukraus

žiupsnelio druskos

pusės šaukštelio kepimo miltelių

220g miltų

dviejų - trijų saujų kristalizuoto imbiero gabalėlių (jeigu nerasite pirkti, improvizuokite: šviežią imbiero šaknį supjaustykite gababėliais, suberkite į puodą su šiek tiek vandens ir keliais šaukštais cukraus, pavirinkite, kol gausite tirštą sirupą, atvėsinkite ir naudokite. Nevisai tas pats kaip kristalizuotas imbieras, bet ne mažiau skani versija!)

poros saujų gabalėliais supjaustyto juodo šokolado

Gaminame:

Bananus sutriname šakute. Sviestą ištirpiname mikrobangų krosnelėje.

Kiaušinius lengvai paplakame, supilame jogurtą, trintą bananą, sviestą, cukrų ir vanilės ekstraktą. Išmaišome.

Įsijojame miltus ir kepimo miltelius. Įberiame druskos. Išmaišome.

Suberiame imbierą ir šokolado gabalėlius. Išmaišome.

Orkaitę įkaitiname iki 180 laipsnių karščio.

Tešlą sukrečiame į riebalais išteptą kepimo formą.

Kepame apie valandą, arba kol įkištas peilis išliks sausas. Jei viršus ims ruduoti per anksti, kepimo pabaigoje pridengiame aliuminio folija.

Skanaus!

Ir linkėjimai knygų mugei!

Šaltinis: Molly Wizenberg (2009), A Homemade Life: stories and recipes from my kitchen table (New York: Simon & Schuster).

Geros Nuotaikos Granola

Pakalbėkim apie nuotaiką.

Ar jums reikia ypatingos nuotaikos maisto gaminimui?

Man – taip. Galiu visą savaitę svajoti apie laisvą vakarą, kurio metu išbandysiu seniai nusižiūrėtą granolos receptą, bet kai tas vakaras visai netikėtai ima ir išpuola – tiksliau, dėl kažkieno kaltės pranyksta seniau numatyti planai, – mane pakeri dėdė apmaudas ir iki virtuvės man kaip iki mėnulio. Nenoriu.

Maisto gaminimui man reikia nuotaikos. Kai ryte už lango žadina patarškos paukščiai, kai geriausia draugė pažeria visą glėbį komplimentų (R., tu nereali!!!), kai pusę nakties prasisukus šokių aikštelėj naktiniame autobuse susipažįstu su žaviais kaimynais, tada man labai norisi atsiversti mylimiausią tinklaraštį/knygą/žurnalą, besti pirštu į kažkada seniai seniai pasižymėtą receptą, bėgti į virtuvę ir, skambant regio muzikai (mūsų senas magiukas tepagauna regio radijo stotį, kuri kas pusvalandį groja mano mėgstamiausią reklamą ‘come back to Jamaaaaica… come back to your peeeeopleee.. your country neeeeeds you…’), pjaustyti, berti, maišyti, žerti, uosti….

Ir tada po namus pasklinda (kartojuosi, bet gi tikrai – sklinda!) labai pyragiškas kvapas, o kaimynai trina rankas ir kaičiasi arbatą (oops!). Aš gi traukiu lauk didžiulę skardą šviežutėlės granolos ir dar šiltą vėsinu gaiviu jogurtu. Ummmhhh… štai koks geros nuotaikos skonis.

Geros Nuotaikos Granola

Visų ingredientų kiekiai iš akies, o ir patys ingredientai (na, gal išskyrus avižas, aliejų ir klevų sirupą) - jokiu būdu neprivalomi. Siūlau eksperimentuoti, dėti ką mėgstat ir turit, praleisti ko nemėgstat arba neturit. Kitaip tariant, begalinė erdvė improvizacijai!

Reikės:

stiklinės avižų, skirtų avižų košei

3/4 stiklinės grubiai (į dvi – tris dalis) supjaustytų migdolų (arba kitokių riešutų)

3/4 stiklinės kokoso drožlių

po porą šaukštų moliūgų, saulėgrąžų ir linų sėklų

šaukštelio cinamono

žiupsnelio rupios druskos

dviejų – trijų šaukštų alyvuogių aliejaus

dviejų – trijų šaukštų klevų sirupo

stiklinės džiovintų abrikosų

stiklinės džiovintų vyšnių (siūlo recepto autorius) arba spanguolių (siulau aš)

Gaminame:

Avižas, riešutus, kokosą, moliūgų, saulėgrąžų ir linų sėklas sumaišome, įberiame cinamo ir druskos.

Puodelyje sumaišome aliejų ir klevų sirupą, pilame ant avižų mišinio, gerai išmaišome.

Mišinį pilame ant kepimo popieriumi uždengtos skardos, šauname į iki 175 laispnių karščio įkaitintą orkaitę ir kepame apie pusvalandį, arba kol gražiai parus. Karts nuo karto pamaišome.

Traukiame iš orkaitės, įmaišome vyšnias ir/arba spanguoles bei gabaliukais sujaustytą abrikosą.

Viskas! Čiumpame dubenį, pilame jogurtą, kabiname granolą. Likusią atvėsiname ir supilame į granolos indą. Gausime maždaug vieną didelį litrinį stiklainį.

Pradedame geros nuotaikos savaitę!

Šaltinis: Jamie Oliver Jamie’s Food Revolution per Sweet Almandine (fantastiškas tinklaraštis!)