Šakšuka, arba Kepti Kiaušiniai Kitaip

Pasnigo!!! Lauke turbūt kokie 10cm sniego, vaikams džiaugsmo, tik va kelionė į darbą rytoj bus idomi, nes bent jau kol kas turbūt pusė metro linijų įspėja apie problemas dėl adverse weather conditions, t.y. blogo oro.

Bet ką aš čia, Vilniuje vakar buvo –30C?! ‘Nieko keisto, kad emigravai’, sako bendrabarbiai, o kolegė, kuriai draugas padovanojo savaitgalį Taline nusiaubė slidininkų parduotuvę ieškodama sriukės, kelnių, batų, kojinių, pirštinių ir kepurės. Laukiu įspūdžių.

Savaime suprantama, tokiu oru geriausia nekišti nosies laukan, sėdėti namie apsikabinus radiatorių, gerti arbatą ir žalias devyniarias. Idealu, jeigu pusryčiai/pietūs/vakarienė pagaminami per dešimt minučių, pernelyg nenutolus nuo jau minėto radiatoriaus. Arba lovos su šilta kaldra. 

Aišku, jeigu esate tarp tų nelaimingųjų (o panašu, kad tokių Lietuvoje ne vienas ir ne du!), kuriems šaltukas nugvelbė vandenį, būtų gerai, jei viską paruoštume vienoj keptuvėj. Nedidelis džiaugsmas pirktiniam vandeny indus plauti.

Iš didelio solidarumo receptas, kuriuo šiandien dalinuosi atitinka visus aukščiau išvardintus reikalavimus. Viena keptuvė, kasdieniai ingredientai, šaltam orui privalomas čili, dešra ir sotūs kiaušiniai.

(kažkodėl tik nuotraukoj pasimato, kokia purvina mūsų viryklė, prašom ignoruoti)

  

Šakšuka, arba Kepti Kiaušiniai Kitaip

Dviems labai alkaniems valgytojams reikės:

šlakelio aliejaus

žiupsnelio kumino sėklų (tiks ir kmynai!)

keleto riekių rūkytos dešros (tiks šoninė ar panašiai)

šaukštelio rūkytos paprikos miltelių (jei turit)

čili (jei naudojat)

pusės svogūno

vienos - dviejų paprikų

skardinės konservuotų pomidorų savo sultyse

prieskoninių žolelių (kokių turit, labai skanu su čiobreliuais, super tinka šviežia kelendra, bet nelabai tikiu, kad atrasit vidury šaltos lietuviškos žiemos)

keturių – penkių kiaušinių

druskos

pipirų

petražolių ar kelendros papuošimui (jei turite)

Gaminame:

Keptuvėje įkaitiname šlakelį aliejaus, suberiame kuminą, pamaišome, suberiame smulkiai supjaustytą dešrą arba šoninę, paprikos miltelius, čili, išmaišome ir pakepiname apie minutę.

Suberiame smulkiai supjaustytą svogūną. Kepame apie pora minučių.

Suberiame kubeliais supjaustytą papriką, išmaišome, pakepiname dar pora minučių.

Supilame pomidorus, patraiškome, suberiame prieskonius, kokius tik naudojame, užviriname.

Šaukštu padarome duobutę, įmušame kiaušinį, kartojame kol nebeliks vietos arba kiaušinių. Užberiame druskos, pipirų, uždengiame keptuvę ir kepame apie 3-4 minutes, arba kol trynys bus tokio kietumo/skystumo, kaip jums patinka.

Skanaus ir nesušalkit!!!

Šaltinis: įkvėpimas iš Rocket & Squash, interpretacija mano, tad į autentišką šakšuką nepretenduoju

Pupelių, avinžirnių ir fetos salotos. Šiaip.

Šiaip.

• Darbe kažkodėl neatsinaujina Skanių Savaičių sąrašiukas. Fe. Ne tik facebooką blokuoja, bet ir tai. Jaučiuosi mėnuly.
• Negaliu klausytis jokių internetinių radijų ar žiūrėti filmukų youtube. ‘Access denied’. Raudonom raidėm. Atėjo metas nusipirkti mp3 grotuvą. Nuobodžiom dienom klausysiuos Spilled Milk. Liežuvis blokuotojams.
• Praeitą savaitę nusipirkau tris knygas. Perskaičiau pusantros. Bibliotekines.
• Šiemet dar neragavau mėlynių. Nei žemuogių. Nei agrastų.
• Užtat suvalgiau tris maišus žirnelių. Deja, šaldytų.
• Nuo minties apie šviežias voveraites su bulvėm svaigsta galva.
• Žiauriai pasiilgau šviežiai raugintų agurkų su krapais. Ir rūgpienio drebučių.
• Iki atostogų Lietuvoje liko mažiau nei mėnuo.

Pupelių, avinžirnių ir fetos salotos su raudonu padažu

Reikės:

pupelių

avinžirnių (naudojau iš skardinės, tačiau – be abejo – galima išsivirti ir patiems. Tik nepamirškit prieš tai išmirkyti!)

fetos sūrio

padažui:

poros saujų saulėje džiovintų pomidorų aliejuje

saujos orkaitėje keptų paprikų aliejuje (nebūtina, beje, tikrai kažkur aprašiau, kaip ruošiu saviškes, bet niekur nerandu.. gal visgi neaprašiau?)

poros skiltelių česnako

šaukšto balto vyno (arba kitokio) acto

maltos rūkytos paprikos (nebūtina)

kajeno (arba paprasto) pipiro

šlakelio harisos (jei mėgstate aštriau)

Gaminame:

Pupeles išverdame sūdytame vandenyje.

Džiovintus pomidorus, paprikas, česnaką ir actą sumalame blenderyje arba trintuvėje. Jei labai tiršta – įpilame  šlakelį alyviuogių aliejaus. Suberiame prieskonius. Išmaišome.

Išvirusias pupeles, avinžirnius ir kubeliai supjaustytą fetą suberiame į salotinę, sudedame padažą, gerai išmaišom.

Štai ir viskas. Puikus skonių derinys!

 

Šaltinis: adaptuota pagal BBC Good Food, August 2010.

Sriuba-greituolė tingiems darbadieniams

 

Tram pam pam, net nežinau, ką dar papasakot! Puikūs orai, jaukios Rasos, nuostabi maudynių vieta po mėlynu dangum gana netoli namų, vakarinės saulės glostomi parkai, geros knygos, filmai vakare ant sofos, po ilgos pertraukos gautas atlyginimas, aktyvi kultūrinė programa. Ko dar bereik? Laiko!

Nežinau, kaip jūs, bet aš po ilgos darbo dienos nesu nusiteikusi valandų valandas suktis virtuvėje – ypač kai temperatūra joje pavakary tikrai perkopia trisdešimt. Aš tiesiog Noriu Valgyt Dabar. Todėl šita baisiai paprasta sriuba man tapo itin maloniu atradimu. Sumetam viską į puodą, ir jau už penkių minučių čiumpam šaukštus ir sriūbinam apsilaižydami. Siūlau ir jums!

‘Sriuba greituolė’

Reikės:

daržovių sultinio

šviežių tortellini (ieškoti supermarketų šaldytuvuose, jei nerasit – galima naudoti ir džiovintus, kurie – atkreipkite dėmesį – virs kur kas ilgiau) (jei esate toje pačioje balos pusėje, kaip ir aš, dairykitės spinach & ricotta tortellini)

žalio kopūsto (mano kaimynai – dairykitės sping greens, jie čia idealūs)

žirnelių (šviežių arba šaldytų)

geros kokybės pesto (dairykitės specializuotuose gurmanų parduotuvėlėse arba gaminkitės patys, pavyzdžiui taip, – aš naudoju Sainsbury’s Taste the Difference bazilikų ir kedro riešutų Pesto alla Genovese)

Gaminame:

Užviriname sultinį, suberiame tortellini, paviriname pora minučių. Suberiame plonom juostom supjaustytą kopūstą, paverdame minutę. Suberiame žirnelius, paverdame dar minutę. Išjungiame ugnį, įmaišome pora šaukštų pesto.

Viskas! Pilame į dubenėlius, gardiname šaukšteliu pesto, nešame ant stalo, švenčiame prailgusios darbo dienos pabaigą. Skanaus!

Šaltinis: BBC Good Food, May 2010.

P.S. Taste of London reportažas bus, kai atvės orai ir aš prisiversiu prisėst prie kompiuterio :-P

Žaliasis žirnelių risotto. Vasaros vakarienėms.

Jau nė nežinau, ką ir pasakotis.. Gal gana girtis apie saulės gėrimą gražiausiuose Londono parkuose su knyga (panašu, jog grįžau į paauglystę, kuomet per vasarą ‘suvalgydavau’ visą kaimo ir dar kaimyninio miestelio biblioteką, dabar siaubiu vietines ir skaitau skaitau skaitau ant žolytės), dėžute alyvuogių & co iš vietinės graikų parduotuvėlės ir šviežiom braškėm iš turgelio. Ko dar norėt?

Tikrai ne kompiuterio – spėsiu dar čia prisisėdėt – tad paskubomis surašau dar vieną žalią šių metų virtuvės atradimą ir puolu laukan!

Trumpai risotto (arba daugiaryžį, kaip kad sako mūsų kalbininkai, bet šiuo atveju aš leisiu sau nesutikti, risotto yra risotto, kaip spagečiai yra spagečiai, o ne kokie nors ilgamakaroniai): – nežinau, tikrai nežinau, kodėl jis apipintas legendomis apie gamybos sudėtingumą. Viskas ko reikia: 1) specialų ryžių (dažniausiai sutinkami Arborio ir Carnaroli 2) gero – o ypač naminio sultinio - (patikėkit, nėra nieko blogiau už risotto paruoštą su pigiausiu parduotuvės lentynoje užsisėdėjusiu sultinio kubeliu) 3) pusvalandžio prie puodo nuolat maišant. Viskas! Jei turit visus tris ingredientus, pagaminti gerą risotto yra juokų darbas. Pažadu!

Žirnelių risotto

keturiems valgytojams

Reikės:

poros šaukštų sviesto

svogūno

300g žalių arba šaldytų žirnelių (jei pirksite šaldytus ir esate kur nors užjūryje, itin rekomenduoju dairytis petits pois – mažyčiai saldūs žirneliai – skanumėlis!)

1.7 litrų daržovių arba vištienos sultinio

350g ryžių

150ml balto vyno

40g parmezano arba Džiugo sūrio

žirnių viršūnėlių lapų papuošimui (angl. pea shoots) (ne tik gražu, bet ir skanu!)

Gaminam:

Sviestą ištirpiname dideliam puode, suberiame susmulkintą svogūną ir kepame ant nedidelės ugnies, kol suminkštės.

Tuo metu apie 100g žirnelių užpilame samčiu sultinio ir blenderiu sutriname iki vientisos masės. Atidedame.

Į iškepusius svogūnus suberiame ryžius, padidiname ugnį ir apkepiname apie minutę. Supilame vyną, maišome, kol vynas nugaruos.

Palaipsniui pilame karštą sultinį – aš paprastai užkaičiu visą puodą sultinio ant gretimos kaitlentės ir palieku ant nedidelės ugnies, kad visada būtų karštas. O tada viskas paprasta – pilu samtį sultinio ir maišau, kol susigeria į ryžius. Tuomet pilu kitą, vėl maišau ir taip toliau, kol ryžiai praras traškumą ir bus išvirę. Jei pritrūksite sultinio, galima įpilti verdančio vandens. Visa tai turėtų trukti apie 20 – 30 minučių. Dėl nuolatinio maišymo risotto įgys tąsią kreminę konsistenciją.

Suberiame žirnius ir žirnių piure. Išmaišome. Išjungiame ugnį. Suberiame sutarkuotą parmezaną, gerai išmaišome ir paliekame uždengtame puode apie pora minučių.

Dar sykį permaišome, paragaujame, jei reikia, pasūdome, ir dedame į serviravimo lėkštės. Puošiame žirnių lapais, galima palaistyti šlakeliu alyvuogių aliejaus.

Skanaus ir gero savaitgalio visiems!

Šaltinis: BBC Good Food, May 2010.

Vasaros Pradžios Salotos, arba, Noriu savo daržo!

Praėjusią savaitę džiaugiausi tikrų tikriausiom vasaros atostogom. Gulinėjau parkuose nuogom kojom ir skaičiau knygas. Nes būtent tai man yra vasara – galimybė išsitiesti pievutėje su gera knyga, saulytei maloniai glostant nedrąsiai apnuogintą odą..

Kita svarbi vasaros dalis, žinoma, yra jos gėrybės. Ypač pirmosios. Nedidukės bulvytės, vos prasipūtusioj ankšty tūnantys saldūs žirneliai, plonytės morkos, raudonšoniai ridikėliai, saulėj žaižaruojantys salotų lapai..

Kaip aš norėčiau savo daržo! Basom kojom nutipenčiau į rasa alsuojančia dirvą, išsikasčiau pirmųjų bulvių kelmą, prisiskinčiau glėbį šviežių žirnių ir pupų ankščių, nusiraškyčiau keletą krapų šakelių.. Ir visą birželį valgyčiau Vasaros Pradžios Salotas. Tiesiog taip. Pietums. Vėlyvai vakarienei. Arba kaip garnyrą šalia lietuviškų šašlykų. Juk ir baltai mišrainei reikia poilsio!

Vasaros Pradžios Salotos

Reikės:

pirmųjų bulvyčių

šviežių pupų (tiks ir šaldytos – beje, jos lengviau lupasi)

šviežių žirnelių (tiks ir šaldyti – asmeniškai man netgi skaniau su šaldytais žirneliais, negu ilgiau parduotuvių lentynoj pastovėjusiais ir spalvą bei saldumą prarausiais žirniais)

šviežių krapų (galima keisti šviežiom mėtom – turėsim labai britiškas salotas)

Salotų užpilui:

4 šaukštų alyvuogių aliejaus

šaukšto balto vyno acto

šaukštelio Dijon garstyčių

pusantro šaukštelio grūdėtų garstyčių

žiupsnelio cukraus

Gaminam:

Sūdytame vandenyje išverdame vienodo dyžio gabalėliais supjaustytas bulves.

Tuo metu paruošiame užpilą – visus ingridientus supilame į stiklainiuką, uždarome ir gerai paplakame.

Išvirusias bulves nukošiame, paliekame kiek atvėsti. Suberiame į salotų indą, užpilame salotų padažu ir gerai išmaišome. Svarbu tai padaryti, kol bulvės dar šiltos, taip padažas geriau pasidengs.

Pupas sumetame į verdantį vandenį, palaukiame, kol užvirs, paverdame dvi minutes, išgriebiame, perplauname šaltu vandeniu (kitaip pupelės ir toliau virs nuo savo karščio, ko pasekoje praras spalvą bei formą). Išlukštename ir suberiame į indą su bulvėmis.

Į puodą su karštu nuo pupelių likusiu vandeniu suberiame žirnelius, užviriname, paverdame minutę, nukošiame, perskalaujame šaltu vandeniu. Suberiame pas bulves.

Galiausiai, pakarpome krapų, suberiame į salotas, gerai išmaišome ir nešame ant stalo. Kur nors lauke po obelim..

Skanaus!

Šaltinis: pagal Gordon Ramsay (2008) Cooking for Friends, London: Harper Collins Publishers.

Švelnioji vištienos korma su aromatingais ryžiais. Trumpai teleportacijai į Indiją!

Jau rašiau, kad nesu didelė indiško maisto mylėtoja. Visgi to paties tikrai negalėčiau pasakyti apie indų literatūrą! Tarp pačiu pačiausių perskaitytų knygų itin garbingas pozicijas užima net du indų autorių kūriniai. Rohinton Mistry ‘A Fine Balance’ (nepavyko rasti jokios info apie lietuvišką šios knygos leidimą) ir Arundhati Roy ‘Mažmožių dievas’ (angl. The God of small things). Abu labai savotiški, bet nepaprastai įtaigūs, įtraukiantys ir nepaleidžiantys iki pat paskutinės eilutės.. Ir nors daugeliu aspektų šie kūriniais absoliučiai skirtingi – poetiškai moteriška Arundhati vs. iš pažiūros neutralus, gal net abejingas pasakotojas Rohinton, man – visai kitokios kultūros atstovei – abu kūrinius vienija paslaptinga ir užburianti indų kultūra, užliūliuojanti stipria egzotika, nepažįstamom vietovėm, gyventojais, jų tradicijom. Čia nėra pagražintų gyvenimo istorijų, neįtikinančios laimingos pabaigos – abu autoriai nuožmiai negailestingi savo herojams, kurie tampa nuo jų nepriklausančios gyvenimo upės įkaitais. Abiejose nė šlakelio banalybės. Vien spalvingas tačiau negailestingas gyvenimas (o gal ‘likimas’?).

Visgi negaliu nepridurti, kad jei tektų šias knygas kažkaip surykiuoti, Mistry tikrai atsidurtų aukštesnėje pakopoje. Ir jei kas nors nuo manęs priklausytų – nominuočiau jį Nobelio premijai. Užtat drąsiai rekomenduoju visiems bent akies krašteliu besidomintiems Indijos istorija. Arba žmogiškuoju didžiųjų politinių reformų veidu. O jei ne – tuo labiau.

Bet prie ko čia maistas, pasakysit. Ogi prie to, kad skaitydama knygą į ją pasineriu visa esybe. O kadangi paskutinė mano perskaityta knyga taip pat indiška (tiesa, neitin verta atskiro paminėjimo.. juo labiau šalią šiųjų), visą savaitgalį gyvenau, girdėjau, lytėjau ir uodžiau Indiją. Nenuostabu, kad mano virtuvė taip pat užkvipo kardamonu, cinamonu, muskatu, gvazdikėliais bei kitais indiją menančiais prieskoniais, o ant stalo garavo bei alkanus skaitytojus kvietė labai švelnaus skonio kreminė vištienos korma su kvapniais indiškais ryžiais..

Kreminė vištienos korma

(kadangi nesu jokia indiško maisto ekspertė, nurašau originalų receptą su komentarais apie savo modifikacijas)

4 asmenims

Reikės:

700g vištienos be kaulų ir skūros (naudojau vištienos krūtinėlę)

200ml natūralaus jogurto

šaukšto sutarkuoto česnako arba česnako pastos

šaukšto sutarkuoto imbiero arba imbiero pastos

2 šaukštelių maltos kalendros

2 šaukštų ghee arba augalinio aliejaus (naudojau augalinį aliejų)

svogūno

10 nesmulintų juodųjų pipirų

10 žaliojo kardamono ankščių

1 juodojo kardamono ankšties (neturėjau ir nedėjau)

10 gvazdikėlių

cinamono lazdelės

šlakelio muskato

1-2 žaliųjų čilių (neturėjau, tad dėjau džiovinto čili dribsnių)

druskos, pipirų

200ml vandens

70g kreminio kokoso (angl. creamed coconut) (kieta kokoso plytelė, neturint galima keisti koncervuotu kokosų pienu, bet tokiu atveju dėsime kartu su vištyte ir atitinkamai mažinsime vandens)

3 šaukštų maltų migdolų

3/4 šaukštelio garam masala (neturėjau, tad įbėriau žiupsnelį kario miltelių)

žiupsnelio cukraus

šviežios kalendros papuošimui (neturėjau ir nedėjau)

Gaminame:

Iš jogurto, česnako, imbiero ir maltos kalendros užmaišom marinatą. Sudedame stambiais gabalais supjaustytą vištieną ir paliekame šaldytuve marinuotis mažiausiai pusvalandį, o dar geriau – per naktį.

Išimame vištieną iš šaldytuvo ir paliekame kambario temperatūroje, kad atšiltų.

Puode įkaitiname aliejų, suberiame prieskonius. Nors knygoje siūloma juos dėti visus, t.y. nesmulkintus, aš prieš tai berdama į aliejų subėriau į dubenį ir pagrūdau kočelu..

Pamaišome, suberiame smulkiai supjaustytą svogūną, čili ir žiupsnelį druskos. Pakepiname, kol svogūnas parus.

Sudedame vištieną su visu marinatu. Supilame vandenį. Užviriname ir verdame ant nedidelės ugnies apie 15-20 min, kol vištienos gabaliukai išvirs. Neišsigąskite, kad marinate esantis jogurtas išsiskirs ir susigabaluos.. Vėliau to nebesimatys.

Suberiame kreminį kokosą ir maltus migdolus. Išmaišome ir paverdame neuždengtame puode, kol skystis pavirs tirštu padažu.

Suberiam garam masala, cukrų ir smulkiai supjaustytą šviežią kalendą, paragaujame, pasūdome, jei reikia.

Valgome su ryžiais arba roti.

Mes valgėme su aromatingais indiškai ryžiais (receptas žemiau).

Beje, patarčiau pirmiau gaminti ryžius, o vėliau – vištienos korma, nes ryžiai verda kiek ilgiau, bet to sandariai uždengus indą kuriame virė – ilgai išlaiko šilumą ir tampa dar biresni.

Aromatingi ryžiai indiškai

Reikės:

300g basmati ryžių

3 šaukštų alyvuogių aliejaus

svogūno

poros skiltelių česnako

cinamono lazdelės

keleto žaliojo kardamono ankščių

žiupsnelio kumino sėklyčių

žiupsnelio kario miltelių

saujelės pakapotų migdolų

saujelės razinų

850ml vištienos arba daržovių sultinio

Gaminam:

Pamerkiame ryžius 10-15 minučių. Vėliau nukošiame ir nuplauname sietelyje (taip paruošti ryžiai bus biresni).

Puode įkaitiname aliejų, suberiame svogūną, pamaišome, suberiame česnaką, riešutus ir prieskonius. Kepiname, kol svogūnas suminkštės.

Suberiame ryžius ir razinas. Gerai išmaišome. Supilame karštą sultinį. Užviriname, sumažiname ugnį iki minimalios ir verdame uždengtame puode apie 20 minučių retkarčiais pamaišydami. Jei pritrūks skysčio – galima įpilti dar sultinio ar vandens.

Išvirusius ryžius paliekame uždengtame puode dar bent dešimčiai minučių. Prieš tiekdami pamaišome šakute, kad taptų biresni.

Labai skanūs aromatingi ryžiai. Galėčiau valgyti ir valgyti. Net vienus pačius tiesiog taip!

Skanaus! O aš einu suvalgyt likučių, nes už mano nugaros nekantriai trypčioje ir rankovę tąso antrasis valgytojas.. Taip skanu, bet beveik atsiimu savo mintis apie nemeilę indiškai virtuvei ;-)

Šaltiniai:

Vištienos korma – Anjun Anand (2007), Indian Food Made Easy (London: Quadrille).

Indiški ryžiai – pagal Hugh Fearnley-Whittingstall.

Medumi glazūruota ėriuko koja su raudono vyno ir obuolių padažu, libanietiškais ryžiais ir žaliomis salotomis

Jau užuodžiu pavasarį! Savaitgalio pasivaikčiojimo metu radome pirmąsias snieguoles! Aplink pumpuruojasi krokai ir narcizai. Ilgėja dienos. Trumpėja naktys. Gerėja nuotaikos. Pavasaris yra gerai!

O štai šiandienos receptas gal ne toks pavasariškas.. bet labai skanus.. Visai atsitiktinau gavau ėrienos, perverčiau krūvą knygų, neradusi nieko, ko norėčiau ‘čia ir dabar’ – sukūriau savo varianta, ir.... mama-mia!.. vieta gardžiausių metų atradimų galerijoje rezervuota! Esate girdėję posakį ‘liežuvį galima praryti’? Man rodos jis čia labai tinka..

Nesuprantu, kodėl ėriena Lietuvoje tokia nepopuliari mėsa. Asmeniškai man ji – viena skaniausių. O šitaip paruošta – ypač. Nė nežinau ką bepridurti ;-)

Medumi glazūruota ėriuko koja su raudono vyno ir obuolių padažu, libanietiškais ryžiais ir žaliomis salotomis

Reikės:

Ėriuko kojos (turėjau pusę – apie 800g)

Šaukštelio cinamono

Šaukštelio kvapniojo pipiro (angl. allspice)

Šaukštelio kumino

Šaukštelio malto muskato

drukos, šviežiai malto pipiro

poros šaukštų alyvuogių aliejaus

šlakelio citrinos sulčių

keturių-penkių skiltelių nelukštento česnako

poros nemažų rūgščių obuolių

kelių šaukštų medaus

pusantros stiklinės raudono vyno (teturėjau butėlaitį raudono vyno su priekoniais (angl. mulled wine), kuris čia tiko idealiai)

pusantro puodelio geros kokybės vištienos sultinio ((jei naudosite sultinio kubelį – dėkite nedaugiau pusės, antraip gali būti per sūru)

Garnyrui:

4 asmenims

Libanietiškiems ryžiams

šlakelio aliejaus

svogūno

100g maltos jautienos

druskos, pipirų

nepilno šaukštelio malto kvapniojo pipiro

nepilno šaukštelio cinamono

nepilno šaukštelio malto imbiero

nepilno šaukštelio malto gvazdikėlio

200g basmati arba ilgagrūdžių ryžių

~300ml geros kokybės vištienos sultinio

saujelės migdolų

saujelės kedro riešutų

Salotoms

žalių salotų lapų (naudojau laukinę gražgarstę (angl. rocket), špinatų ir burokėlių lapelius)

trijų šaukštų alyvuogių aliejaus

nepilno šaukšto balto vyno acto

šaukšto medaus

druskos, šviežiai malto pipiro

Gaminam:

Orkaitę įkaitiname iki 220 laipsnių karščio.

Pasveriam koją, kad žinotumėm apytikslį kepimo laiką (tradiciškai apie pusvalandį 500-čiai gramų + nepilnas pusvalandis, tačiau vadovausimės nuojauta ir reguliariu mėsytės tikrinimu, nes pvz mano dujinė vyryklė nėra labai pajėgi pasiekti aukštas temperatūras, todėl su lentelėmis nors ir pasitariam, bet elgiamės savaip).

Koją įtriname prieskoniais, druska, pipiru, aliejum ir citrinos sultim. Dedam į giloką kepimo indą. Šaunam į orkaitę. Kepam apie 20 minučių.

Obuolius supjaustom ketvirčiais, išimam viduriuką.

Orkaitės temperatūrą pamažinam iki 190 laipsnių. Ištraukiam koją. Palaistom vynu, apverčiam kitą pusę, darsykį palaistom, aptepam šaukštu medaus. Šalia sumetam obuolius ir česnako puseles. Viską šaunam į orkaitę. Kepam toliau*.

Po pusvalandžio veiksmą kartojam – palaistom kepimo inde su mėsos sultimis ir riebaliukais persimaišiusiu vynu (jei atrodys per mažai – galima įpilti dar), atverčiam kitą šoną, užtepam medaus, gražinam į orkaitę dvidešimčiai minučių arba pusvalandžiu, priklausomai nuo kojos dydžio.

Praėjus apskaičiuotam laikui – traukiam koją lauk, smeigiam peilį į šlaunį. Jei išbėgs raudonos ar rausvos spalvos skystis – pakartojam laistymo bei tepliojimo ritualą ir gražiname į orkaitę dar dvidešimčiai munučių.

Jei bėga bespalvis skystis – koja iškepusi. Tokiu atveju išjungiam orkaitę, ištraukiam koją, perkeliam ant didelės lėkštės (idealiu atveju – kiek pašildytos), uždengiam folija ir paliekam pailsėti dešimtčiai minučių, per kurias mėsytė pailsės ir suminkštės.

Tuo metu ruošiam skaniausią pasaulyje padažą.

Kepimo inde likusį skystį supilame į įkaitintą keptuvę. Ten pat per sietelį įtriname iškepusius obuolius ir išspaustas minkštutėles česnako puseles. Supilame vištienos sultinį. Viską užverdame ir nuolat maišydami kaitiname, kol sutirštės. Paragaujame, jei reikia – gardinam druska, pipirais.

Koją nešame ant stalo. Pjaustome. Daliname. Užpilame gardžioju padažu. Valgome su libanietiškais ryžiais, gaiviomis salotomis, užsigerdami taure gero raudono vyno.

*Žinoma, kepant kojai nesėdime rankų sudėję. Ruošiame garnyrą.

Libanietiški ryžiai

Ryžius nuplauname.

Puode įkaitiname aliejų, suberiame smulkiai supjaustytą svogūną, kepame, kol parus.

Sudedame maltą jautieną, gerai išmaišome, kad neliktų didelių mėsos gumulų. Suberiame druską, pipirus ir kitus prieskonius. Gerai išmaišome. Kepame, kol mėsa paskeis spalvą.

Suberiame ryžius. Gerai išmaišome. Supilame sultinį. Užviriname. Verdame uždengtame puode, kol ryžiai išvirs ir sumikštės. Jei matysite, kad trūksta skysčių – įpilkite dar vandens arba sultinio. Jei atrodys, kad per slysta – nudenkite dangtį.

Tuo metu keptuvėje pakepiname kedro ir į kelias dalis supjaustytus migdolo riešutus kol švelniai rustels.

Į išvirusius ryžius suberiame apskudintus riešutus, uždengiame ir paliekame šiltoje vietoje, kol nešime ant stalo.

Žalios salotos su medaus užpilu

Paruošiame salotų užpilą – į nedidelį stiklainėlį supilame aliejų, actą ir medų. Uždarome. Gerai išplakame. Paraugaujame. Koreguojame pagal skonį, įberiame druskos, pipiro. Užpilame paruoštus salotų lapus.

*****

Skanaus! Viskas taip tarpusavyje dera, kad geresnės kombinacijos tikrai negalėčiau įsivaizduoti. Mėsa – ne itin dažnas svečias ant mūsų stalo, bet kai jau pasisvečiuoja tai stengiamės padoriai priimti.. ;-)

*****

Šaltiniai:

Libanietiški ryžiai – Claudia Roden (2005), Arabesque (London: Penguin group) (nuostabi knyga!)

Ėriena – kelių receptų mikstūra su dideliais pakeitimais, tad autorystę prisiimu sau.

Salotos – kokie dar šaltiniai?

Nepaprastai paprasta moliūgų ir saldžiųjų bulvių sriuba

Vis dažniau įsitikinu, kad genialiausios skonio kombinacijos slypi pačiuose paprasčiausiuose receptuose. Trys - keturi esminiai ingredientai. Pusė valandos neįpareigojančio pasisukiojimo virtuvėje. Ir viola ant stalo garuoja paprastai nepaprasta.

Ir žinot, būtent tokie patiekalai gaminami vėl ir vėl. Po ilgos darbo dienos, po bemiegės nakties, po pernelyg audringo vakarėlio.. Ar tiesiog. Kai norisi kažko. Nepaprastai paprasto.

Trinta moliūgų ir saldžiųjų bulvių sriuba

Reikės:

šlakelio aliejaus

svogūno

apie 400g moliūgo (naudoju butternut squash)

tiek pat saldžiųjų bulvių

daržovių arba vištienos sultinio

šviežiai malto pipiro

tarkuoto muskato (nebūtina; be to, galima pakeisti mėgstamomis prieskoninėmis žolelėmis)

grietinėlės papuošimui (nebūtina)

Gaminam:

Svogūną apkepinam įkaitintame aliejuje*, suberiam kubeliais supjaustytą moliūgą ir saldžiąsias bulves. Išmaišom. Užpilam sultiniu (tiek, kad apsemtų visas daržoves ir dar pora centrimetrų aukščiau). Užvirinam.

Verdam, kol daržovės suminkštės. Apie 20 minučių.

Nukeliame nuo ugnies. Įberiame pipiro, muskato ar kitų naudojamų prieskonių. Pertriname blenderiu. Paragaujame, jei reikia, pagardiname druska.

Pilam į lėkštės, papuošiam grietinėlės sūkuriukais arba, jei prie stalo laukia mažieji nevalguoliai, linksmais veidukais.

Skanaus!

* Šį žingsnį galima praleisti, tuomet tereikės daržoves užpilti sultiniu ir užvirti. Juk sakiau, nepaprastai paprasta!

Įkvėpimo šaltinis: Nigella Lawson (2007), Nigella Express (London:Chatto & Windus).

P.S. Beje, spalva natūrali. Jokių manipuliacijų.

Jautiena kiniškai. Tigrams pamalonint.

Ar pastebėjote, kad šiomis dienomis į krūvą subėgo net keturios šventės? Štai šiandien Valentino diena ir kinų naujieji metai, antradienį – užgavėnės (čia vadinamos tiesiog pancake day – liet. blynų diena) ir Lietuvos Nepriklausomybės diena. Taigi kiekvienas gali atsirinkti ir pasirinkti.

Mes pasirinkom. Valentiną ignoruojam, nes kur kas arčiau širdies lietuviška jos versija – meilės deivės Mildos diena gegužės tryliktąją. Be visa ko tada net ir oras meilei oi kaip artimesnis! Vadinasi, švenčiam kinų naujuosius metus. Tik toks ten ir šventimas, kai mano žmogus parimęs prie eilinio kursinio, o visi viešieji šios šventės renginiai numatyti kitam savaitgaliui. Užtat galima eiti pasivaikščioti po dailiai išpuoštas kinietiško maisto parduotuvėles, paveizėti į šventiškai išsidabinusias jų darbuotojas ir mandagiai atsisakyti siūlomo šampano, bet užkrimsti baltutėlių krekerių. O grįžus vakarienei prisivirti kinietiškųjų makaronų arba noodlių. Viena ausim girdėjau, kad šiomis dienomis būtina valgyti ilgus makaronus ir jokiais būdais negalima jų pjaustyti ar laužyti. Neprisimenu, kas nutiks antraip, bet ėmiau ir patikėjau. Todėl ir Jus šiandien vaišinu kiniškais makaronais su baisingai skaniu jautienos … oi dievulėliau – kaip lietuviškai verčiasi stir fry???

Kiniška jautiena su žalumynais

Reikės:

300-400g jautienos

Dviejų šaukštų sojos padažo

Dviejų šaukštų ryžių vyno arba sausio šerio (štai čia perskaičiau, kad iš bėdos galima keisti ir baltu vynu – nebandžiau, tad negaliu pakomentuoti, bet siūlau išbandyti)

Šaukšto rudojo cukraus

Šaukšto kukuružų krakmolo

Šlakelio sezamų arba augalinio aliejaus

Skiltelės česnako

Gabalėlio imbiero

Gabalėlio čili (nebūtina)

Svogūnų laiškų (nebūtina)

Daržovių: idealiai tinka brokoliai ir nelukštentos jaunų žirnių ankštys (tikrai žinau, kad būna didžiosiose Maximose), šparaginės pupelės; galima įmesti šiaudeliais supjaustytų morkų, taip pat paprikų, kopūsto. Konkrečiai nuotraukoje matote brokolį, žirnių ankštis, pak choi, raudonąjį kopūstą, kalendrą ir bambukų ūglius. Siūlau paeksperimentuoti su turimomis daržovėmis, bet labai LABAI rekomenduoju įdėti brokolio. Jis čia kone privalomas.

Keturių šaukštų ar daugiau austrių padažo (angl. oyster sauce – tikrai tikrai būna Maximoje – ieškokite kinų maisto skyriuje; beje, ten užmačiau ir šitą padažiuką. Jis čia taip pat labai tinka – tiesiog supilkit visą pakuotę ramia galva)

Poros šaukštų vandens

Virtų kiaušininių makaronų arba ryžių patiekimui

Gaminam:

Mėsą supjaustome nedidelėmis kasnio dyžio juostelėmis. Iš sojos, ryžių vyno, rudojo cukraus ir krakmolo sumaišom marinatą. Pamarinuojam jautieną bent pusvalandį, o geriausia – kaip visada – pernakt.

Keptuvėje įkaitiname aliejų, suberiam smulkiai supjaustytą arba sutarkuotą imbierą su česnaku. Pakepam, kol rustels. Metam stambiai supjaustytus svogūnų laiškus ir čili. Pamaišom. Suberiam visas daržoves. Išmaišom. Suberiam jautieną ir jos marinatą. Kepam nuolat maišydami ant didokos ugnies, kol iškeps mėsa (niekada nežiūriu į laikrodį, bet sakyčiau, kad 5-8 minutes). Jei ims svilti – įpilkite kelis šaukštus vandens.

Supilam austrių padažą ir vandenį. Pamaišom. Pakepam, kol padažas ims tirštėti (minutę ar dvi).

Valgom užsidėję ant kiniškų makaronų arba ryžių. Skaniausia, jei išvirtus makaronus sumesite į keptuvę vos sutirštėjus padažui ir tuoj pat gerai išmaišysite. Galima užberti grubiai supjaustytų svogūno laiškų.

Skanaus! Laimingų baltojo tigro metų!

Šaltinis: adaptuota pagal keletą receptų knygoje Linda Deser (ed.), (2007), Chinese (London: Hermes House).

Greitai paruošiami tagliatelle su kreminiu grybų padažu. Po darbų.

Dažnai paskaitinėju kitų tinklaraščius. Yra du, kurių autorėms ypatingai pavydžiu. Požiūrio į gyvenimą. Ypač – bedarbystę. Gal ne tiek požiūrio, kiek sugebėjimo ja mėgautis. Stipriai ir nuoširdžiai. Kalbu apie Žalia net Raudona ir Pink City. Knygos, filmai, rankdarbiai.. ir net ne tai.. Džiaugsmas.

O aš taip negaliu. Žinokit, taip noriu dirbti, kad čia turiu padėti daugtaškį, nes sunku ir aprašyt… Noriu anksti atsikelti kiekvieną šiokiadienio rytą, akies kraščiuku stebėdama rytinę laidą paskubomis susiruošti, ramiai papusryčiauti, važiuoti į darbą, padirbėti… Pietų pertraukos metu pravėdinti galvą bevaikštinėjant aplinkiniais takeliais. Vėl sėsti prie darbų. Skaičiuoti iki darbo pabaigos likusias valandas. Grįžti namo nusiplūkus, bet žinant, kad šiandien nuveikiau kažką naudingo.. Susitaisyti greitą vakarienę ir įsitaisius prie televizoriaus, knygos ar kompiuterio ramia sažine mėgautis vakaru. Neklausant sažinės priekaištų (‘šiandien vėl nieko nepadariau!’) ir vis augančio gumulo kažkur paširdžiuos galvojant apie tai, kad bėga laikas, o aš užstrigus kažkur pusiaukelėj gaudau vėją laukuose. Tik ne vėją, o darbą. Lyg būtų kažkoks skirtumas…

Išprotėjau? Gal! Tiesiog aš gyvenu tada, kai skubu, lekiu, veikiu.. Ir tik tada temoku mėgautis laisva minute. Blogiausia, kad imu galvoti, kad šis gyvenimo etapas niekada nesibaigs ir aš užgraušiu save negyvai.

Ištiesų tai nenorėjau čia tos minorinės gaidos. Išsprūdo. Tenorėjau pasakyti, kad TADA, kai bus IŠ KUR grįžti ir nebeliks jėgų virtuvėje suktis ilgiau nei penkiolika minučių, po ilgos DARBO DIENOS, valgysiu itin greitai paruošiamus tagliatelle. Štai kad ir taip.

Tagliatelle su kreminiu grybų padažu

Reikės:

Maišiuko šviežių tagliatelle makaronų (žinoma, galima naudoti bet kokius kitus, bet švieži net tik skaniau, bet ir greičiau)

Šlakelio alyvuogių aliejaus

Svogūno

Poros saujų ar daugiau pievagrybių

Prieskoninių žolelių (tinka čiobrelis, rozmarinas, šalavijas..)

Induko riebios kreminės varškės (ang. cream cheese) arba riebios grietinėlės

Druskos, šviežiai malto pipiro

Parmezano (nebūtina)

Gaminam:

Makaronus išverdame pagal pakuotės instrukcijas (jei naudosit šviežius užtruksite ne daugiau 5 minučių).

Ant keptuvėje įkaitinto aliejaus beriame smulkiai supjaustytą svogūną. Pakepinam, kol pasidarys peršviečiami, sumetam supjaustytus pievagrybius ir prieskonines žoleles. Pakepam, kol grybai suminkštės ir subliukš. Supilam varškės kremą arba grietinėlę, gerai išmaišom. Išjungiam ugnį.

Sudedam nukoštus makaronus (ir bent porą šaukštų vandens, kuriame jie virė). Išmaišom. Paragaujam. Įmalam pipirų. Jei reikia – įbarstom druskos. Jei norim – užtarkuojam parmezano arba Džiugo.

Valgom priešais televizorių po sunkios darbo dienos. Skanaus!

Šaltinis: koks dar šaltinis, viskas paprasta kaip du kart du :)

Žieminė kapituliacija, arba Šiltas kiaulienos dešrelių troškinys

Kas čia dabar vyksta – nesuprantu.. Jau lapkričio pabaiga? O kur prapuolė pradžia ir viduriukas? Na tikrai, kažkas vagia laiką! Ką aš per paskutinį mėnesį nuveikiau? Ogi nieko! Darbo neturiu. Stažuotės neturiu. Mašiniukas neparduotas. Netgi Londoną nepasakyčiau, kad spėjau pažint.. O vat jau beveik žiema ir jau ketvirtą valandą po pietų tamsų tamsiausia.. Mano galva, britai smarkiai apsiriko su savo laiko juosta. Tikrai, kur tai matyta taip anksti temt! O kadangi prie viso kito esu mėgėja ilgiau pamiegot, man belieka vos kelios šviesos valandos.. Tai kas bus gūdžiam gruodį? Brr nepatinka man šitaip.

Beje šiandieną išviso galima skelbti oficialia žiemos pradžia, nes po ilgų įkalbinėjimu sutikau pradėti šildymo sezoną. Nors nešalta man. Bet vat mano pietietis pašonėj nesutinka.. OK, kuriam pečių. Kapituliuoju. Nebegaliu pasilikti rudeny amžiams.

Kapituliacijos puotai dedu ant stalo žiemiškai šildantį dešrelių ir pupelių troškinį. Patinka man toks maistas.. Sumeti viską į dengtą-puodą-troškinimui-orkaitėje (šitaip internetinis žodynas verčia casserole) ir pamiršti valandai, pusantros. Ir viskas! Belieka kviest šeimyną prie stalo, o mintyse organizuot kalėdinę vakarienę. Nors ne, nereikia. Anksti juk dar!

Žieminis pupų ir dešrėlių troškinys

Reikės:

Dviejų skardinių (~800g) konservuotų baltųjų (cannellini) pupelių (galima naudoti ir džiovintas, tik tada reikės iš vakaro pamerkti vandenyje ir prieš dedant į troškinį apvirti kol suminkštės)

Skardinės konservuotų pomidorų savose sultyse (gali būti pjaustyti arba ne)

Poros šaukštų koncentruotos pomidorų piurė (nebūtina)

4-5 pomidorų (skaniausia su slyviniais, bet tinka ir kitokie)

2-3 saliero stiebų

5-6 česnako skiltelių

2-3 lauro lapų

Stiklinės sauso balto vyno (galima pakeisti sultiniu, tik nepatarčiau naudoti kubelio, nes nuvirus gali būti per sūru)

druskos, šviežiai malto pipiro

prieskoninių žolelių (tinka petražolė, šalavijas, rozmarinas)

8 geros kokybės kiaulienos dešrelių

saujos šviežių petražolių

(Galima įdėti morkų, kopūstų, kitų mėgstamų/turimų daržovių. Kitaip tariant, siūlau į receptą žiūrėti lanksčiai ir improvizuoti pagal norus bei galimybes)

Eiga:

Paprasčiau nebūna: pupeles, konservuotus pomidorus, pomidorų piure verčiam į orkaitei tinkamą troškinimo indą (pageidautina, kad būtų su dangčiu, jei tokio neturim – galima dengti folija). Ten pat sumetam stambiai supjaustytus pomidorus, salierus, česnaką. Supilam vyną, įmetam lauro lapus, beriam druskos, įmalam pipirų, sumetam prieskonines žoleles.

Dešreles pabadom šakute ir apkepinam keptuvėje, kol ims ruduoti. Tuomet supjaustom į 3-4 dalis ir įmetam į puodą ‘pas’ daržoves. Pamaišom.

Puodą uždengiam ir šaunam į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę pasikaitinti bent valandai su puse.

Valgom su bulvių koše pasibarstę šviežiom petražolėm.

Prisivalgę vaikom žieminę letargiją, pasižadam baigt tinginiaut ir imtis prasmingos veiklos. Nuo rytojaus. Arba pirmadienio. Jap, pirmadienis skamba gerai.

Skanaus!

Šaltinis: Marie Claire: Comfort. Real simple food. by Michele Carnston (London: Murdoch Books)

P.S. O Vygantas iš skaniai.lt vakar pasiūlė akciją/atrakciją 'Kas mano šaldytuve..' Na pasityčiojimas, ne kitaip! Mūsų neveikiančiame šaldytuve gyvena ponas niekas, o pienas ir jo produktai laikinai ištransportuoti į laiptinę! Va taip vat :D

Morkų, grietinėlės ir kalendros sriuba tingintiems bei taupantiems

Pražuvėlė nebuvėlė sugrįžta.

Man – juodas neveiklos epizodas. Piktybiškai užsitęsęs. Ir sunkios formos. Nenoriu gamint. Ką ten gamint – net valgyt nenoriu. Išbandžiau terapiją maisto žurnalais, knygom, laidom.. Skaniai susižiūri, bet norimo efekto nėr. Nenoriu. Ir tingiu. Gal čia ir bėda? Užsitingėjau iš gero gyvenimo?

Ai bet who cares. Gyventi reikia. Valgyti, kad gyventum, taip pat. Visgi jei kažką ir gaminu, tai minimaliai sudėtingo. Šiandien pietums, pvz, morkų sriuba.

Apie morkų sriubą galima prirašyt daug. Arba nieko. Kaip pažiūrėsi. Nepatikėsit, bet nemėgstu virtų morkų. Vaikystėj išrinkdavau iš sriubų ir troškinių. Dabar toleruoju, bet tik tiek. Tai kaip aš čia su ta morkų sriuba??? Ogi prieš kurį laiką, jei pamenat, gyvenimas buvo matuojamas prirašytų puslapių skaičiumi ir ekstremaliais atvejais laiko taupymo sumetimais valgydavau… konservuotą sriubą. Baisu, ane? Žinokit, nevisai baisu, nes atradau labai skanių koncervuotų sriubų rūšį, a la farmers market. Na kaip ten su markets nežinau, bet jie turi pora labai labai skanių sriubų, viena kurių yra morkų, grietinėlės ir kalendros sriubytė. Mmmm!!! Bet, kaip žinia, esu už natūralumą ir pasiteisinimo valgyt sriubas iš konservų šiuo metu tikrai neturiu.. Todėl panašią sriubą verdu pati!

Čia pateikiu paprastų paprasčiausią jos variantą. Nebijokite eksperimentuoti mėgstamais priedais! Beje, turiu(?) vieną labai puikią vegetariškų ir veganiškų patiekalų knygutę, kurioje buvo nerealus morkų sriubos receptas su daug ingredientų, prieskonių, etc. Ir.. per visus kraustymusis pasimetė ta mano knyga, perverčiau visas lentynas daugybę kartų.. NĖR! O minėtą sriubą išbandžiau neseniai, tad viriau vos sykį ir sakiau, kad tikrai tikrai įamžinsiu ir paviešinsiu, bet ką čia viešinsi kai nerandi.. Gal koks vietinis bildukas susiviliojo? Gal dar gražins?

O kol apeliuoju į vegetaro bilduko sąžinę, ruošiu paprastą paprasčiausią morkų, grietinėlės ir kalendros sriubą. Tiek grietinėlė, tiek kalendra čia yra privalomos, nes būtent jos pakylėja šią sriubą į suaugusių maisto kategoriją. Rekomenduoju, net morkų nemėgejams!

Reikės:

šaukšto sviesto

svogūno

nemažo žiūpsnio maltų kalendros sėklyčių

žiupsnelio malto kumino

mažyčio žiupsnelio malto muskato riešuto

galima įberti šiek tiek cinamono

keturių-penkių nemažų morkų

vienos ar dviejų nemažų bulvių

pusantro puodelio daržovių sultinio - arba daugiau, jei mėgstat skystą sriubą

trijų - keturių šaukštų riebios grietinėlės

DAUG (bent poros saujų) šviežios kapotos kalendros

druskos, pipirų pagal skonį

Eiga:

Sviestą ištirpinam puode. Suberiam supjaustytą svogūną, suberiam prieskonius, pakepinam, kol svogūnas suminkštės. Suberiam grubiai supjaustytas morkas ir bulves. Išmaišom. Supilam sultinį, kuris turėtų apsemti daržoves. Užvirinam ir verdam ant vidurtinės ugnies, kol daržovės suminkštės (apie 20-30 min).

Išjungiam ugnį. Viską sutrinam blenderiu. Jei per tiršta – galima įpilti dar sultinio ar karšto vandens. Padruskinam (jei reikia), įmalam pipiro. Įmaišom grietinėlę ir kalendrą. Išmaišom. Ragaujam, skanaujam, tinginiaujam!

Beje, šita sriuba labai tinka taupantiems. Juk tekainuoja centus. O dar jei daržovės iš močiutės kaime…

P.S. Per vėlai apsižiūrėjau, kad neturiu šviežios kalendros, tik keletą lapukų šaldiklyje.. (labai nefotogeniški, beje), tad poroj nuotraukų ‘papimpintas’ variantas su petražolių papuošimu. Nors ne į temą čia tos petražolės :)

Kvapnusis lęšių karis kaimynams paerzinti

Keista, jog būtent tada, kai rodos turi daug laisvo laiko nenuveiki nieko doro.. Na bent jau taip ir neparašai naujo įrašo.. Ne, neketinu atsiprašinėti. Tebūnie viskas teka sava vaga. Naujas miestas, nauji veidai.. Nauja virtuvė, nauji kvapai..

Tiesa sakant, kažkiek prisibijojau po tokios ilgos pertraukos apsigyventi bute, bet buvau labai maloniai nustebinta būtent šio pamiršto tokio gyvenimo aspekto – kvapų! Jau žinau, kad kievieną sekmadienio rytą iš kaimyninio buto sklinda apetitą žadinantis šviežių croissants aromatas. O gretiname name gyvena curry mylėtojai.. kasvakar praeinant neramiai sugurguliuoja skrandis…

Nesu didelė curry mylėtoja. Anaiptol! Net pragyvenusi metus curry sostine laikomame Birminghame jo taip ir nepamilau, nepaisant išties nemenkų kursiokų ir bendradarbių pastangų šiuo klausimu. Kone kiekviena svarbesnia proga birminghamieciai ir jiems prijaučiantys keliauja į curry house – neveltui šiam patiekalui (greičiau - patiekalų grupei) pamažėl lipdoma nacionalinio patiekalo etiketė. Tačiau.. turbūt nė sykio taip ir neištuštinau savojo curry lėktštės – nuolat randu priekaištų – per sūru, per aštru, per riebu.. Ką aš išmanau apie curry? Nieko! Ir neabejoju, kad curry house dirba žmonės žinantys ką daro.. Visgi.. mano skonio receptoriams neįsakysi.

Tačiau – man patinka gaminti curry namie! Savaip! Taip, kad būtų skanu. Nei per sūru, nei per aštru, per per riebu.. Taip kaip reikia. Taip kaip norisi. Patinka į karštą aliejų suberti kvapnius prieskonius ar jau paruoštą curry paste ir uosti staiga pasklidusį jų aromatą. Įsivaizduoti, kaip šis pamažu apraizdo visą namą, sužadina kaimynų vaizduotę, lyžteli skubantį praeivį.. Įtariu, jog žinau, kas šįvakar garuos ant jo stalo ;-)

Nes ant mūsiškio šįvakar lęšių karis. Sako, lęšiai labai sveika. Nesiginčysim. Be to, šis karis tikras išsigelbėjimas, kai už lango beįsibėgėjantis ruduo ir taip nesinori kišti nosies į lauką.. Nes visi reikalingi ingedientai ir taip gyvena mano spintelėje.. Belieka užsirišti prijuoste, praverti langą (taip, aš mėgstu erzinti aplinkinius savo virtuvės kvapais!), įjungti viryklę ir užkaisti puodą.

Reikės:

Aliejaus

Svogūno

Šaukšto ar dviejų raudonojo tailandietiško kario pastos (Thai red curry paste)

Dviejų ar trijų šaukštų indiško ‘balti’ kario pastos (Balti curry paste)

Apie 200g* raudonųjų arba žemyninių (continental) lešių**

Skardinės smulkintų konservuotų pomidorų savose sultyse

Skardinės kokosų pieno***

Nebūtinų priedų: karališkų ar paprastų krevečių ARBA apkeptos vištienos gabaliukų

Šviežios kalendros (nebūtina, bet skanu)

Eiga:

Aliejuje apkepame supjaustytą svogūną, kol šis pataps peršviečiamas. Sudedam kario pastas, pamaišom, kepam, kol pradės labai labai kvepėti.. Lęšius nuplaunam šaltu vandeniu, suberiam į puodą, išmaišom. Supilam pomidorus ir kokosų pieną. Uždengiam, verdam ant nedidelės ugnies, kol lęšiai sumikštės (apie pusvalandį, bet prisipažįstu – niekada nematavau laiko, tad nelabai žinau.. tiesiog ragaujam kol niekas nebetrakši tarp dantų ;-). Nepamirštam pamaišyti. Jei pasirodys nepakankamai aštru – galima įdėti dar vieną ar porą šaukštų kario pastos. Pačioje pabaigoje suberiam krevetes arba prieš tai apkepintą vištieną (jokiu būdu ne tame pačiame puode antraip valgysim guminę mėsyte.. ), pavirinam, kol sušils. Viskas!

Būdų kaip šitą dalyką suvalgyti aibė.. Galima tiesiog taip, dosniai užbarsčius kalendros lapukais.. galima kartu su naan duonele.. galima įvynioti chapati blyną, prieš tai pabarsčius kalendra su pagardinus naturaliu jogurtu.. ar net grietine.. galima su ryžiais.. Išties, valgom kaip norim, su kuo norim, kada norim.. Nes tai mūsų curry night, todėl ir taisyklės mūsų. Skanaus!

* Prisipažinsiu, nė sykio taip ir neprisiruošiau pamatuoti, kiek tiksliai lęšių naudoju. Spėju, kad apie 200g, bet tai tik spėjimas. Perspėju, kad pasirodys nedaug.. Bet neapsigaukite, nes lęšiai laaabai mėgsta išbringsti. Be to, jei matysis, kad nebeliko skysčių visada galima įpilti verdančio vandens.

** Dvi lęšių rūšys su labai skirtingais rezultatais. Žemyniniai (ang. continental) (dar vadinami rudaisiais) lęšiai turi savotišką riešutų skonį. Ir tekstūra jų labai riešutiška. Bent jau man naudojant šiuos lęšius nebesinori jokiu priedų. Tuo tarpu raudonieji lęšiai (žr. nuotrauka) kiek saldesni ir labiau linkę prarasti formą. Todėl gamindama su jais mėgsti įberti saują ar dvi karališkųjų krevečių. Arba vištienos. Suteikia daugiau tekstūros ir šiaip.. skanu.. Nors – jau sakiau – tikrai nebūtina ;-)

*** Kokosų pienu vadinamas ne skystimas kokoso riešuto viduje, o skiestas maltas kokosas. Nesunku apsigauti. Beje, patariu atidžiai pastudijuoti etiketę – kartais po gražiu pavadinimu slypi kokosų pieno imitacija su kvapikliais ir kitais dirbtiniais dalykėliai ir jokio tikro kokoso.. Toks čia netiks.

Svarbu! Ką daryti su likučiu?

Jei liko pora šaukštų kario (o aš mėgstu palikti tyčia), kitą dieną siūlau padaryti taip.. Orkaitėje (arba keptuvėje, bet juk žymiai skaniau ir sveikiau orkaitėje!) išsikepam geros kokybės kiaulienos arba jautienos dešrelių (jokių frankfurtelių ar kitokių pieniškų dešrelių iš super maltų gyvūnėlių liekanų..!), pasigaminam bulvių košės ar tiesiog išsiverdam bulvių.

Kai viskas beveik paruošta - stambiais žiedais supjaustytą svogūną kraunam į keptuvę su įkaitintu aliejum, užbarstom pora šaukštelių nemalto kumino ir kepam, kol svogūnai suminkštės bei gražiai pageltonuos. Tuomet sudedam lęšių kario likutį, išmaišom ir pakepam dar pora minučių.

Galiausiai į lėkštę kraunam dešreles, šalia – bulvių košę ir viską gražiai uždrabstom sukarintais svogūnais.. Kad jūs žinotumėt kaip skanu!!! Ypač jei naudojom žemyninius lęšius.. Ir užgėrėm šaltu alum.. Vat pabandykit ir sužinosit.. ;-)

Šaltinis: ant pečių ;-)

Apie gerą gyvenimą užmiesty ir Fusilli su pikantiškais purpuriniais brokoliais bei ančiuviais

Aš – didelė lėto maisto (slow food) fanė, todėl svarbią vietą mano gyvenime užima ir 'lėtas apsipirkimas'. Kalbu ne apie flegmatišką slinkimą supermarketo alėjom (nors brangusis vis bamba, kad aš maisto parduotuvėj kaip muziejuj), bet apie smagų pasivaikščiojimą po maisto turgų ar specializuotas parduotuvėles besirenkant skaniausius ir šviežiausius produktus.

Dar pernai tam turėjau idealias sąlygas. Gyvenom nedidelio miesto pakrašty, už poros namų – laukai, šalia – nedidukas miestukas (kaimas?) su be galo jaukiu centriuku ir daug daug parduotuvėlių. Čiupt kuprinę, šast ant dviračio ir jau ten! O ten.. pas butcher‘s apsirūpinu mėsyte, vištiena, kiaušiniais; daržovių parduotuvėj prisirenku laukais kvepiančių vaisių ir daržovių, bakery – šviežių bandelių, deli‘je – kitokių skanumynų.. O kur dar farm shop – tiksliai dvi! – vėlgi laisvai pasiekiama trumpo pasivažinėjimo dviračiu metu.. Arba Pick Your Own braškynai.. Oi beveik pamiršau paminėti milžinišką obelį (milžiniškame) sode, kurios obuolių užtekdavo visiems draugams, brangiausiojo bendradarbiams ir begalei obuolių pyragų.. Ech.. tai buvo ideali vieta ugdyti aistrą geram maistui ir viskam kas su juo susiję.. BET ne tokia gera ieškantis darbo ir perkant vis brangstančius traukinių bilietus kelionėms į paskaitas.

Todėl dabar esam čia – dideliam mieste. Beveik viską perku supermarkete.. Išskyrus tada, kai randu laisvesnį pusdienį ir važiuoju į centrinį turgų.. Tačiau laisvi pusdieniai pasitaiko vis rečiau. Laimei yra ir kitas išsigelbėjimas. Kartą į mėnesį universiteto miestelyje vyksta farmers market, kuriame šiaip jau nieko labai ypatingo, bet beveik visada atvažiuoja vienas tūlas ūkininkas su didžiulėmis dėžėmis pačių sezoniškiausių daržovių, kurias parduoda didžiuliais kiekiais (valgom visą savaitę) ir už neįtikėtinai mažą kainą. O kur dar malonumas pirkti iš žmogaus, kuris pats tas daržoves užaugino!

Būtent iš jo pirmą kartą nusipirkau purpurinių brokolių (purple sprouting broccoli) (kaip tiksliai vadinasi lietuviškai????). Puoliau ieškoti idėjų, ką su jais daryti.. Galiausiai sukompiliavau štai šitą gėrį, kurį, jei galėčiau, valgyčiau kasdien.. Kartais ir valgau ;)

Bazinis receptas iš čia, tačiau jau ir pirmą kartą rimtai juo nesekiau. Vos paragavus apėmė Eurekos Būsena. Nesikuklinsiu – skonis išties dieviškas. Taigi Fusilli makaronai su pikantiškaisiais purpuriniais brokoliais ir ančiuviais manaip!


Reikės:

Fusilli ar kitokių makaronų
Šlakelio alyvuogių aliejaus
Dviejų-trijų česnako puselių
Čili pipiro arba crushed chilli , kurį naudoju kur kas dažniau nei šviežią, nes a) nereikia pjaustyti ir bijoti netyčia paliesti veidą b) ištikimai stovi spintelėj ir negenda
Keleto ančiuvių (būtinai sūdytų!) (jeigu tikrai tikrai neturit ir tingit keliaut į parduotuvę, galima apsieiti ir be jų.. bet aš primygtinai siūlau išbandyt su jais.. pirštus apsilaižysit!)
Purpurinio brokolio
Šlakelio grietinėlės
Kedro riešutų (nebūtina)
Parmezano sūrio pabarstymui (nebūtina)
Žiupsnelio druskos

Eiga:

Paruošiam brokolį – nuo storojo koto nulaužom šakeles; jei ilgos, perpjaunam per pusę; jei stori koteliai – paploninam perpjaudami išilgai. Naudosim būtent šakeles, o storasis sumedėjęs kotas keliauja į šiukšlių arba komposto dėžę.

Makaronus išverdam pagal pakuotės instrukcijas iki al dente.

Į keptuvę pilam aliejų, įmetam smulkiai supjaustytus česnakus ir čili. Česnakams kiek pakepus įmetam gana smulkiai supjaustytus ančiuvius. Po minutės ar dviejų kraunam brokolius, pamaišom. Kai matysim, kad nebelabai teliko aliejaus, įpilam kelis šaukštus vandens, kad brokoliai nedegtų, o gražiai garintųsi. Aišku, persistengti nereikia, antraip jie nebesigarins, o virs. Procesą pakartojam keletą kartų, kol brokoliai bus beveik al dente. Tada įpilam šlakelį grietinėlės (TIK šlakelį, nes padažo mums nereikia – reikia tik šiek tiek pamaloninti brokolius, leisti jiems tos grietinėlės trupučiuką pasigerti), gerai išmaišom. „Įmalam“ pipirų (jei naudojant sūdytus ančiuvius druskos nereikia), dar pakepam, kol BEVEIK neliks grietinėlės.

Oi beveik pamiršau kedro riešutus. Žinoma, idealiausias variantas būtų juos pakaitinti karštoje keptuvėje be jokio riebalo, kol gražiai parusvės ir paskleis be galo malonų aromatą. Jei tingim ar neturim laiko – galima tiesiog įmesti pas brokolius prieš pilant grietinėlę.

Makaronus nukošiam ir pilam į keptuvę su brokoliais. TIK TAIP, o ne atvirkščiai. Šitą jums kiekvienas italas pasakys.. na aš ne italė, bet itališkas receptų knygas skaitau, todėl žinau. Ir galiu pasakyt, kad išties taip yra geriausia ir skaniausia :)

Taigis įpilam makaronus, viską šauniai išmaišom, leidžiam pasigerti grietinėlės padažiuko likučių ir VIOLA! Kraunam į lėkštę, užtarkuojam parmezano ir skanaujam. Tai nereiškia, kad skanauti nebuvo galima iki šiol.. aš pvz kone trečdalį brokolių taip ir suskanauju kol iškepa.. labai jau man jie skanūs...


P.S. Įdomu, ar būna Lietuvoje šitų brokolių? Aš deja nei sykio nemačiau.. Gal pražiūrėjau? Jeigu ką turint daržiukus jų galima ir patiems užsiauginti, štai draugė džiaugėsi, kad jau laikas skinti pirmąjį derlių.. Vadinasi neturėtų būti sudėtinga. O koks efektas!