Morkų keksiukai su klevų sirupo glaistu. Visiems gyvenimo atvejams.

Pastarosiomis dienomis viskas tiesiog krenta iš rankų. Nebemoku planuoti laiko. Nepavyksta susikaupti ties svarbiais darbais. Po lova guli penkios pradėtos, bet taip ir nebaigtos skaityti knygos, o aš tuoj galėsiu iškilmingai užsidėti atidėliojimo čempionės karūną. Kai reikia nuveikti tiek daug..

Man rodos viskas prasidėjo prieš kelias dienas, kai sužinojau, kad mano beveik rankose turėtas – visomis prasmėmis tobulas - darbas ėmė ir pabėgo. O jis jau buvo spėjęs apaugti svajonėmis ir lūkesčiais. Pirmą sykį rimtai pykstu ant garsiojo credit crunch’o. Ir reikėjo jam prasidėt tokiu netinkamu laiku! Kai formalumu turėjęs būti posėdžiukas pasibaigė labai netikėti ir nemalonia išvada. Nėra pinigų, gal galite palaukti naujų finansinių metų? Hm.. ačiū..

Ir – likimo ironija - skambutis apie tai mane pasiekė vos išsikepus kalną gražuolių keksiukų, kuriuos fotografuoti sutrukdė staiga apniukęs dangus ir į langą užkapsėjęs lietus.. bar bar.. skamb skamb.. darbo nebėr.. Taip greit sugriuvo. Ne viskas. Bet šis tas.

Keksiukai baugščiai sužiuro į mane, nes – neslėpsiu – galvoje užgimė savigailos vakaro vaizdinys.. Krūva keksiukų su skanutėliu frostingu ir pora epizodų ‘nusivylusių namų šeimininkių’..? O gal ne? - atrėžė sąžinės balsas ir per balas nuginė į Lietuvos ambasadą Beatos žiūrėti ;-)

Pažiūrėjau.

Pakrizenau iš Andriaus Užkalnio, nepraleidusio progos dar sykį įkasti literatūros kritikams.

Pagalvojau, kad Beata išties patapo lietuviškąja Delia Smith, staiga sugražinusia tautiečius (nors turbūt reikėtų sakyti – tautietES) į nuosavas virtuves ir supažindinusia jas su avinžirniais, guacamole ir kitais neatrastais skanumynais.

Supratau, kad šituo klausimu dar yra ką veikti – netoliese sėdėjusi mergina, išgirdusi, jog Beata susiduria su sunkumais bandydama nusipirkti lęšių Lietuvoje, išpūtusi akis dirstelėjo į šalimais sėdėjusią moterikę šnibždėdama ‘o kas tie lęšiai?’. ‘Kruopos' – atsake kompanionė. ‘Labai skanios’ – pridūrė. Tuo tarpu mano kaimynė iš dešinės šyptėlėjo iš pastebėjimo, kad viename gerame restorane Vilniuje tiekiamos ir neatsidariusios midijos. ‘Tai negi negali pati atsidaryt?’ – nuoširdžiai nusistebėjo.

Ai bet buvo įdomu. Tik gaila, taip ir neteko pačios knygos rankose palaikyti. Tik per petį paspoksojau į nuotraukas. Gražios!

Bet apie ką aš? Ogi apie tai, kad Beata ir jos vakaras išgelbėjo mano keksiukus nuo nebūties! Kita rytą sąžiningai paspraksėjau fotoparatu ir tadaam! dabar ir jums galiu išduoti begalo skanių keksiukų receptą.

Morkų keksiukai su klevų sirupo glaistu

(maždaug dvylikai didelų keksiukų arba dvigubai daugiau mini keksiukų)

Reikės:

trijų kiaušinių

pusės stiklinės cukraus

pusės stiklinės aliejaus

pusantros ar dviejų stiklinių tarkuotų morkų

šlakelio vanilės ekstrakto

pusantros stiklinės miltų

šaukštelio kepimo miltelių

žiupsnelio maltų gvazdikėlių

žiupsnelio cinamono

smulkiai supjaustytų cukruotų apelsinų žievėlių (angl. candied peel) – nebūtina

galima įberti pasmulkintų graikiškų riešutų

Gaminam:

Kiaušinius ištrinam su cukrum. Supilam aliejų ir vanilės ekstraktą, gerai išmaišom. Suberiam tarkuotas morkas. Dar sykį permaišom.

Suberiam miltus ir kepimo miltelius bei maltus gvazdiklius ir cinamoną. Gerai išmaišom. Tešla turėtų būti grietinės tirštumo. Jei pasirodys per skysta – galima įberti dar miltų.

Jei naudojam, įberiam cukruotų žievelių ir/arba riešutų.

Supilstom į keksiukų formeles, kepam iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 20 minučių arba kol į keksiuką įsmeigtas peilis ar medinis pagaliukas išliks sausas.

Kol keksiukai šąla – paruošiame klevų sirupo užtepą/glaistą.

Reikės:

300g švelnios varškės (angl. cream cheese)

100g kambario temperatūros nesūdyto sviesto

trijų šaukštų cukraus pudros

šaukšto klevų sirupo arba – jei neturit – šlakelio vanilės ekstrakto

Gaminam:

Viską suberiam į indą ir gerai permalam blenderiu arba išsukam mediniu šaukštu. Svarbiausia, kad neliktų sviesto gumuliukų, kurie užkimš dekoracinį maišiuką – jei tokį naudojat.

Beveik viskas! Ataušusius keksiukus (t.y. tuos, kurie išgyveno aušinimo procesą, nes ir kašti jie ojojoj kokie skanūs!) dekoruojam glaistu, mergaitiškos fantazijos vedami puošiam gėlytėm ir karoliukais :P, sudedam į gražiausią lėkštę ir nešam ant stalo!

P.S. Čia reikia pabrėžti, kad iš tų pačių produktų galima kepti ir pyragą, o paruoštu glaistu užtepti viršų arba pertepti biskvitus. Vienintelis skirtumas – pyragas keps apie valandą ar kiek daugiau. Bet bus nemažiau skanu.

Šaltinis:

Kaip ir nėra.. Patį pirmąjį morkų pyragą kažkada kepiau pagal supermamoje rastą receptą (nebepamenu, bet tikrai nenustebčiau, jei jį ten įdėjo Bea), kurį jau seniai pamečiau ir nuo to laiku kepu savaip.

Idėją glaistą paskaninti klevų sirupu pasufleravo Smitten Kitchen.

Gaivios lęšių, moliūgo ir ožkos sūrio salotos. Belaukiant bangų.

Kartais atrodo, kad per gyvenimą plaukiu audringa ir banguota jūra. Pakylimai, nusileidimai. Retkarčiais štilis. Juoda, balta. Kartais pilka. O gal aš tiesiog per daug imu į širdį? Jei ryte dar skraidžiau padebesyse, tai vieno neatsargaus žodžio buvo gana nusodinti mane ant žemės. Matyt kažkoks užsisvajojęs programuotojas pamiršo instaliuoti mygtuką ‘ignore’. Nieko.. palauksiu kitos bangos..

******

Nežinau, kaip jums, bet man salotos – pats svajokliškiausias maistas. Lengva. Gaivu. Erdvė improvizacijai. Įmesime pora saujelių lęšių – sotu. Pažaisime spalvomis – gražu. Ko dar bereik?

Lęšių, moliūgų ir ožkos sūrio salotos

(keturiems nelabai alkaniems valgytojams)

Reikės:

moliūgo

didelio raudono svogūno

šlakelio alyvuogių aliejaus

druskos, šviežiai malto pipiro

150g puy lęšių

lauro lapo

dviejų šaukštelių pilnagrūdžių (angl. wholegrain) garstyčių

dviejų šaukštų balzaminio acto

trijų šaukštų alyvuogių aliejaus

didelės saujos šviežių petražolių

trejetos saujų gražgarstės ar kitokių žalių salotų

100g varškės sūrio tipo ožkos sūrio 

Gaminam:

Moliūgą supjaustome kubeliais, suberiame į kepimo skardą.

Svogūna supjaustome stambiais griežinėliais, taip pat sumetame į skardą.

Pašlakstome alyvuogių aliejumi, įberiame druskos ir pipirų, viską permaišę šauname į iki 180 laispnių karščio įkaitintą orkaitę pusvalandžiui arba kol moliūgas suminkštės, o svogūno kraščiukai ims ruduoti.

Lęšius nuplauname, verdame pilname vandens puode, kartu įmetę lauro lapą. Apie 20 minučių arba kol suminkštės.

Išvirusius lęšius nukošiame, įmaišome garstyčių, balzaminio acto, aliejaus ir smulkiai supjaustytų petražolių. Beje, jei neturite kurio nors iš šių ingredientų – šią dalį galite praleisti. Tuomet paruoškite paprastą salotų užpilą (3 dalys aliejaus + 1 dalis citrinos sulčių arba balto vyno acto + 1 dalis medaus), kuriuo gausiai palaistykite jau paruoštas salotas.

Į lėkštę suberiame salotų lapus, pašlakstome aukščiau aprašytu salotų užpilu (jei naudojame), ant viršaus suberiame iškepusius moliūgo ir karamelizuoto svogūno gabaliukus, beriame lęšius, viską apibarstome grubiai sulaužyto sūrio gabaliukais.

Viskas. Skanaus! Ir lai jus lydi putotos bangų keteros!

P.S. Savaime suprantama, šios salotos itin pasiduoda improvizacijoms. Ypač skanu įmetus orkaitėje keptų cukinijų ir/arba paprikų gabaliukų!

Įkvėpimo šaltinis: Michele Cranston (2006) “Marie Claire”: Comfort – Real Simple Food (London: Murdoch Books).

Medumi glazūruota ėriuko koja su raudono vyno ir obuolių padažu, libanietiškais ryžiais ir žaliomis salotomis

Jau užuodžiu pavasarį! Savaitgalio pasivaikčiojimo metu radome pirmąsias snieguoles! Aplink pumpuruojasi krokai ir narcizai. Ilgėja dienos. Trumpėja naktys. Gerėja nuotaikos. Pavasaris yra gerai!

O štai šiandienos receptas gal ne toks pavasariškas.. bet labai skanus.. Visai atsitiktinau gavau ėrienos, perverčiau krūvą knygų, neradusi nieko, ko norėčiau ‘čia ir dabar’ – sukūriau savo varianta, ir.... mama-mia!.. vieta gardžiausių metų atradimų galerijoje rezervuota! Esate girdėję posakį ‘liežuvį galima praryti’? Man rodos jis čia labai tinka..

Nesuprantu, kodėl ėriena Lietuvoje tokia nepopuliari mėsa. Asmeniškai man ji – viena skaniausių. O šitaip paruošta – ypač. Nė nežinau ką bepridurti ;-)

Medumi glazūruota ėriuko koja su raudono vyno ir obuolių padažu, libanietiškais ryžiais ir žaliomis salotomis

Reikės:

Ėriuko kojos (turėjau pusę – apie 800g)

Šaukštelio cinamono

Šaukštelio kvapniojo pipiro (angl. allspice)

Šaukštelio kumino

Šaukštelio malto muskato

drukos, šviežiai malto pipiro

poros šaukštų alyvuogių aliejaus

šlakelio citrinos sulčių

keturių-penkių skiltelių nelukštento česnako

poros nemažų rūgščių obuolių

kelių šaukštų medaus

pusantros stiklinės raudono vyno (teturėjau butėlaitį raudono vyno su priekoniais (angl. mulled wine), kuris čia tiko idealiai)

pusantro puodelio geros kokybės vištienos sultinio ((jei naudosite sultinio kubelį – dėkite nedaugiau pusės, antraip gali būti per sūru)

Garnyrui:

4 asmenims

Libanietiškiems ryžiams

šlakelio aliejaus

svogūno

100g maltos jautienos

druskos, pipirų

nepilno šaukštelio malto kvapniojo pipiro

nepilno šaukštelio cinamono

nepilno šaukštelio malto imbiero

nepilno šaukštelio malto gvazdikėlio

200g basmati arba ilgagrūdžių ryžių

~300ml geros kokybės vištienos sultinio

saujelės migdolų

saujelės kedro riešutų

Salotoms

žalių salotų lapų (naudojau laukinę gražgarstę (angl. rocket), špinatų ir burokėlių lapelius)

trijų šaukštų alyvuogių aliejaus

nepilno šaukšto balto vyno acto

šaukšto medaus

druskos, šviežiai malto pipiro

Gaminam:

Orkaitę įkaitiname iki 220 laipsnių karščio.

Pasveriam koją, kad žinotumėm apytikslį kepimo laiką (tradiciškai apie pusvalandį 500-čiai gramų + nepilnas pusvalandis, tačiau vadovausimės nuojauta ir reguliariu mėsytės tikrinimu, nes pvz mano dujinė vyryklė nėra labai pajėgi pasiekti aukštas temperatūras, todėl su lentelėmis nors ir pasitariam, bet elgiamės savaip).

Koją įtriname prieskoniais, druska, pipiru, aliejum ir citrinos sultim. Dedam į giloką kepimo indą. Šaunam į orkaitę. Kepam apie 20 minučių.

Obuolius supjaustom ketvirčiais, išimam viduriuką.

Orkaitės temperatūrą pamažinam iki 190 laipsnių. Ištraukiam koją. Palaistom vynu, apverčiam kitą pusę, darsykį palaistom, aptepam šaukštu medaus. Šalia sumetam obuolius ir česnako puseles. Viską šaunam į orkaitę. Kepam toliau*.

Po pusvalandžio veiksmą kartojam – palaistom kepimo inde su mėsos sultimis ir riebaliukais persimaišiusiu vynu (jei atrodys per mažai – galima įpilti dar), atverčiam kitą šoną, užtepam medaus, gražinam į orkaitę dvidešimčiai minučių arba pusvalandžiu, priklausomai nuo kojos dydžio.

Praėjus apskaičiuotam laikui – traukiam koją lauk, smeigiam peilį į šlaunį. Jei išbėgs raudonos ar rausvos spalvos skystis – pakartojam laistymo bei tepliojimo ritualą ir gražiname į orkaitę dar dvidešimčiai munučių.

Jei bėga bespalvis skystis – koja iškepusi. Tokiu atveju išjungiam orkaitę, ištraukiam koją, perkeliam ant didelės lėkštės (idealiu atveju – kiek pašildytos), uždengiam folija ir paliekam pailsėti dešimtčiai minučių, per kurias mėsytė pailsės ir suminkštės.

Tuo metu ruošiam skaniausią pasaulyje padažą.

Kepimo inde likusį skystį supilame į įkaitintą keptuvę. Ten pat per sietelį įtriname iškepusius obuolius ir išspaustas minkštutėles česnako puseles. Supilame vištienos sultinį. Viską užverdame ir nuolat maišydami kaitiname, kol sutirštės. Paragaujame, jei reikia – gardinam druska, pipirais.

Koją nešame ant stalo. Pjaustome. Daliname. Užpilame gardžioju padažu. Valgome su libanietiškais ryžiais, gaiviomis salotomis, užsigerdami taure gero raudono vyno.

*Žinoma, kepant kojai nesėdime rankų sudėję. Ruošiame garnyrą.

Libanietiški ryžiai

Ryžius nuplauname.

Puode įkaitiname aliejų, suberiame smulkiai supjaustytą svogūną, kepame, kol parus.

Sudedame maltą jautieną, gerai išmaišome, kad neliktų didelių mėsos gumulų. Suberiame druską, pipirus ir kitus prieskonius. Gerai išmaišome. Kepame, kol mėsa paskeis spalvą.

Suberiame ryžius. Gerai išmaišome. Supilame sultinį. Užviriname. Verdame uždengtame puode, kol ryžiai išvirs ir sumikštės. Jei matysite, kad trūksta skysčių – įpilkite dar vandens arba sultinio. Jei atrodys, kad per slysta – nudenkite dangtį.

Tuo metu keptuvėje pakepiname kedro ir į kelias dalis supjaustytus migdolo riešutus kol švelniai rustels.

Į išvirusius ryžius suberiame apskudintus riešutus, uždengiame ir paliekame šiltoje vietoje, kol nešime ant stalo.

Žalios salotos su medaus užpilu

Paruošiame salotų užpilą – į nedidelį stiklainėlį supilame aliejų, actą ir medų. Uždarome. Gerai išplakame. Paraugaujame. Koreguojame pagal skonį, įberiame druskos, pipiro. Užpilame paruoštus salotų lapus.

*****

Skanaus! Viskas taip tarpusavyje dera, kad geresnės kombinacijos tikrai negalėčiau įsivaizduoti. Mėsa – ne itin dažnas svečias ant mūsų stalo, bet kai jau pasisvečiuoja tai stengiamės padoriai priimti.. ;-)

*****

Šaltiniai:

Libanietiški ryžiai – Claudia Roden (2005), Arabesque (London: Penguin group) (nuostabi knyga!)

Ėriena – kelių receptų mikstūra su dideliais pakeitimais, tad autorystę prisiimu sau.

Salotos – kokie dar šaltiniai?

Nepaprastai paprasta moliūgų ir saldžiųjų bulvių sriuba

Vis dažniau įsitikinu, kad genialiausios skonio kombinacijos slypi pačiuose paprasčiausiuose receptuose. Trys - keturi esminiai ingredientai. Pusė valandos neįpareigojančio pasisukiojimo virtuvėje. Ir viola ant stalo garuoja paprastai nepaprasta.

Ir žinot, būtent tokie patiekalai gaminami vėl ir vėl. Po ilgos darbo dienos, po bemiegės nakties, po pernelyg audringo vakarėlio.. Ar tiesiog. Kai norisi kažko. Nepaprastai paprasto.

Trinta moliūgų ir saldžiųjų bulvių sriuba

Reikės:

šlakelio aliejaus

svogūno

apie 400g moliūgo (naudoju butternut squash)

tiek pat saldžiųjų bulvių

daržovių arba vištienos sultinio

šviežiai malto pipiro

tarkuoto muskato (nebūtina; be to, galima pakeisti mėgstamomis prieskoninėmis žolelėmis)

grietinėlės papuošimui (nebūtina)

Gaminam:

Svogūną apkepinam įkaitintame aliejuje*, suberiam kubeliais supjaustytą moliūgą ir saldžiąsias bulves. Išmaišom. Užpilam sultiniu (tiek, kad apsemtų visas daržoves ir dar pora centrimetrų aukščiau). Užvirinam.

Verdam, kol daržovės suminkštės. Apie 20 minučių.

Nukeliame nuo ugnies. Įberiame pipiro, muskato ar kitų naudojamų prieskonių. Pertriname blenderiu. Paragaujame, jei reikia, pagardiname druska.

Pilam į lėkštės, papuošiam grietinėlės sūkuriukais arba, jei prie stalo laukia mažieji nevalguoliai, linksmais veidukais.

Skanaus!

* Šį žingsnį galima praleisti, tuomet tereikės daržoves užpilti sultiniu ir užvirti. Juk sakiau, nepaprastai paprasta!

Įkvėpimo šaltinis: Nigella Lawson (2007), Nigella Express (London:Chatto & Windus).

P.S. Beje, spalva natūrali. Jokių manipuliacijų.

Patys pačiausi blynai. Avižų. Žiema, ateik į mano kiemą!

Su Nepriklausomybės diena, mieli tautiečiai!

Su užgavėnėm sveikinti kaip ir nepriklauso. Reikia pašūkaut. Žiemą lauk varyt. Bet skirtingai nei Lietuvoje, čia nėra ko varyt. Lyja jau turbūt savaitę. Žalia. Tai argi čia žiema?

Bel šventės lieka šventėm. Reikia švęsti. Gaila, bet kaukių, laužų ir kitų linksmybių šiemet nebuvo. Užtat buvo blynų. Ir dar kokių! Kad jau visą facebooką apskalambijau savo radybom, nėra kur trauktis – reikia rėžt receptą. Bet jei labai nesupyksit dar pablevyzgosiu truputį. Apie blynus.

Nesu blynų didelė blynų gerbėja. Nežinau kodėl. Gražu pažiūrėti. Gražu pasvajoti apie romantiškus pusryčius su garuojančiais blynais ir stikline šviežiai spaustų apelsinų sulčių. Bet realybė yra tokia, kad rytais esu labai nuobodi persona. Rytais man patinka rutina. Rytais man nesinori galvoti ką suvalgyti. Rytais man norisi tiesiog suvalgyti.

O blynai? Blynus kepti smagu, kai namuose didelė gauja alkanų žmonių. Tada galima sukrauti didelį kalną blynų, atsinešti porą stiklainiukų naminės uogienės, grietinės, padažų padažiukų ir ramiai besišekučiuojant apturėti be galo smagius brunchus (lietuviškai turbūt - pusrytpiečiai).

Bet žinot ką? Šiandien išbandytus blynus galėčiau valgyti kasdien. Be jokios progos. Ką jau kalbėti apie kompaniją – sunkiai nuvijau mintį viską suvalgyti pačiai, o savo žmogui iškept paprastų miltinukų! (nes padariau labai didelė klaidą gamindama tik pusė normos – juk sakiau – ne blynelių persona aš, ne..) Bet nuvijau. Ir netgi nupaveikslavau. Kad ir labai paskubom, bet tokiu lobiu negaliu nesidalinti.

Ar esate kada girdėję apie avižinius blynelius? Aš – niekada. Koks praradimas! Ir aš tikrai nesu iš tų kur spygauja atradus naują receptą. Bet šie.. pamėginkit ir pasakykit, kad ne blynų blynai! Traškus viršus, minkštutėlis purus viduriukas. Aš – blynelių rojuj!

Avižiniai blynai

(sakyčiau, trims-keturiems asmenims sočiai pavalgyti)

Reikės:

dviejų stiklinių avižų (tokių, iš kurių verdam košę)

dviejų stiklinių kefyro (arba buttermilk, jeigu esate toli už Lietuvos ribų; arba natūralaus jogurto, jeigu neradote nei to, nei ano)

dviejų didelių kiaušinių

~110g sviesto

pusė stiklinės miltų

dviejų šaukštų cukraus

šaukštelio kepimo miltelių

šaukštelio sodos

žiupsnelio druskos

augalinio aliejaus kepimui

Gaminam:

Vakarą prieš sumaišom avižas su kefyru, uždengiam ir pernakt palaikom šaldytuve.

Susiruošę kepti traukiam iš šaldytuvo (avižos bus gerai išbrinkusios, tad viskas panašės į avižinę košę).

Stiklinėje ar kitame dubenyje kiek paplakam kiaušinius. Supilam į avižų mišinį. Išmaišom. Mikrobangų krosnelėje ištirpinam sviestą, supilame į avižų mišinį. Dar sykį gerai išmaišom.

Suberiam miltus, cukrų, kepimo miltelius, sodą ir druską. Viską gerai išmaišom. Gausime gerokai tirštesnę už tradicinę blynų tešlą.

Į gerai įkaitintą keptuvę pilam šlakelį aliejaus, jį gerai paskirstom. Šiam reikalui idealiai tinka švari medžiagos skepetėlė užrišta ant šakutės. Labai veiksmingas būdas tolygiai padengti keptuvę aliejumi, neturint specialaus aliejaus purkštuvo. Itin rekomenduoju, nes pripylus per daug aliejaus bus gerokai per riebu, o pamažinus – blynai svils.

Dedam po šaukštą blynų tešlos, ją kiek paplodami. Kepam, kol į viršų prasibraus burbuliukai ir rustels blyno krašteliai. Verčiam ant kito šono. Pakepam dar minutelę ir verčiam į lėštę, šalia kurios jau laukia alkana namiškių armija.

Viskas! Labai skanu su klevų sirupu ;-) Kai visada, skaniausi blynai – ką tik iš keptuvės, bet šie puikūs ir šalti. Skanaus! Ir tegul žiema pagaliau traukiasi iš lietuvaičių kiemo ir ateina čia! Blynais pavaišinčiau.. ;-)

Šaltinis: žavioji Orangette.

P.S. Beje, Molly sugalvojo labai įdomų blynų suuoginimo būdą. Vietoj to kad mest uogas į tešlą, kurią maišant šios neabejotinai patrūkinės keisdamos blynelių spalvą, ji jas siūlo po vieną įspausti į jau kepantį blyną. Nebandžiau, buvo skanu ir taip, bet kitąsyk tikrai išmėginsiu. Jau vien dėl pavadinomo – mėlynėm prismaigstyti avižų blyneliai. Noriu!

Jautiena kiniškai. Tigrams pamalonint.

Ar pastebėjote, kad šiomis dienomis į krūvą subėgo net keturios šventės? Štai šiandien Valentino diena ir kinų naujieji metai, antradienį – užgavėnės (čia vadinamos tiesiog pancake day – liet. blynų diena) ir Lietuvos Nepriklausomybės diena. Taigi kiekvienas gali atsirinkti ir pasirinkti.

Mes pasirinkom. Valentiną ignoruojam, nes kur kas arčiau širdies lietuviška jos versija – meilės deivės Mildos diena gegužės tryliktąją. Be visa ko tada net ir oras meilei oi kaip artimesnis! Vadinasi, švenčiam kinų naujuosius metus. Tik toks ten ir šventimas, kai mano žmogus parimęs prie eilinio kursinio, o visi viešieji šios šventės renginiai numatyti kitam savaitgaliui. Užtat galima eiti pasivaikščioti po dailiai išpuoštas kinietiško maisto parduotuvėles, paveizėti į šventiškai išsidabinusias jų darbuotojas ir mandagiai atsisakyti siūlomo šampano, bet užkrimsti baltutėlių krekerių. O grįžus vakarienei prisivirti kinietiškųjų makaronų arba noodlių. Viena ausim girdėjau, kad šiomis dienomis būtina valgyti ilgus makaronus ir jokiais būdais negalima jų pjaustyti ar laužyti. Neprisimenu, kas nutiks antraip, bet ėmiau ir patikėjau. Todėl ir Jus šiandien vaišinu kiniškais makaronais su baisingai skaniu jautienos … oi dievulėliau – kaip lietuviškai verčiasi stir fry???

Kiniška jautiena su žalumynais

Reikės:

300-400g jautienos

Dviejų šaukštų sojos padažo

Dviejų šaukštų ryžių vyno arba sausio šerio (štai čia perskaičiau, kad iš bėdos galima keisti ir baltu vynu – nebandžiau, tad negaliu pakomentuoti, bet siūlau išbandyti)

Šaukšto rudojo cukraus

Šaukšto kukuružų krakmolo

Šlakelio sezamų arba augalinio aliejaus

Skiltelės česnako

Gabalėlio imbiero

Gabalėlio čili (nebūtina)

Svogūnų laiškų (nebūtina)

Daržovių: idealiai tinka brokoliai ir nelukštentos jaunų žirnių ankštys (tikrai žinau, kad būna didžiosiose Maximose), šparaginės pupelės; galima įmesti šiaudeliais supjaustytų morkų, taip pat paprikų, kopūsto. Konkrečiai nuotraukoje matote brokolį, žirnių ankštis, pak choi, raudonąjį kopūstą, kalendrą ir bambukų ūglius. Siūlau paeksperimentuoti su turimomis daržovėmis, bet labai LABAI rekomenduoju įdėti brokolio. Jis čia kone privalomas.

Keturių šaukštų ar daugiau austrių padažo (angl. oyster sauce – tikrai tikrai būna Maximoje – ieškokite kinų maisto skyriuje; beje, ten užmačiau ir šitą padažiuką. Jis čia taip pat labai tinka – tiesiog supilkit visą pakuotę ramia galva)

Poros šaukštų vandens

Virtų kiaušininių makaronų arba ryžių patiekimui

Gaminam:

Mėsą supjaustome nedidelėmis kasnio dyžio juostelėmis. Iš sojos, ryžių vyno, rudojo cukraus ir krakmolo sumaišom marinatą. Pamarinuojam jautieną bent pusvalandį, o geriausia – kaip visada – pernakt.

Keptuvėje įkaitiname aliejų, suberiam smulkiai supjaustytą arba sutarkuotą imbierą su česnaku. Pakepam, kol rustels. Metam stambiai supjaustytus svogūnų laiškus ir čili. Pamaišom. Suberiam visas daržoves. Išmaišom. Suberiam jautieną ir jos marinatą. Kepam nuolat maišydami ant didokos ugnies, kol iškeps mėsa (niekada nežiūriu į laikrodį, bet sakyčiau, kad 5-8 minutes). Jei ims svilti – įpilkite kelis šaukštus vandens.

Supilam austrių padažą ir vandenį. Pamaišom. Pakepam, kol padažas ims tirštėti (minutę ar dvi).

Valgom užsidėję ant kiniškų makaronų arba ryžių. Skaniausia, jei išvirtus makaronus sumesite į keptuvę vos sutirštėjus padažui ir tuoj pat gerai išmaišysite. Galima užberti grubiai supjaustytų svogūno laiškų.

Skanaus! Laimingų baltojo tigro metų!

Šaltinis: adaptuota pagal keletą receptų knygoje Linda Deser (ed.), (2007), Chinese (London: Hermes House).

Greitai paruošiami tagliatelle su kreminiu grybų padažu. Po darbų.

Dažnai paskaitinėju kitų tinklaraščius. Yra du, kurių autorėms ypatingai pavydžiu. Požiūrio į gyvenimą. Ypač – bedarbystę. Gal ne tiek požiūrio, kiek sugebėjimo ja mėgautis. Stipriai ir nuoširdžiai. Kalbu apie Žalia net Raudona ir Pink City. Knygos, filmai, rankdarbiai.. ir net ne tai.. Džiaugsmas.

O aš taip negaliu. Žinokit, taip noriu dirbti, kad čia turiu padėti daugtaškį, nes sunku ir aprašyt… Noriu anksti atsikelti kiekvieną šiokiadienio rytą, akies kraščiuku stebėdama rytinę laidą paskubomis susiruošti, ramiai papusryčiauti, važiuoti į darbą, padirbėti… Pietų pertraukos metu pravėdinti galvą bevaikštinėjant aplinkiniais takeliais. Vėl sėsti prie darbų. Skaičiuoti iki darbo pabaigos likusias valandas. Grįžti namo nusiplūkus, bet žinant, kad šiandien nuveikiau kažką naudingo.. Susitaisyti greitą vakarienę ir įsitaisius prie televizoriaus, knygos ar kompiuterio ramia sažine mėgautis vakaru. Neklausant sažinės priekaištų (‘šiandien vėl nieko nepadariau!’) ir vis augančio gumulo kažkur paširdžiuos galvojant apie tai, kad bėga laikas, o aš užstrigus kažkur pusiaukelėj gaudau vėją laukuose. Tik ne vėją, o darbą. Lyg būtų kažkoks skirtumas…

Išprotėjau? Gal! Tiesiog aš gyvenu tada, kai skubu, lekiu, veikiu.. Ir tik tada temoku mėgautis laisva minute. Blogiausia, kad imu galvoti, kad šis gyvenimo etapas niekada nesibaigs ir aš užgraušiu save negyvai.

Ištiesų tai nenorėjau čia tos minorinės gaidos. Išsprūdo. Tenorėjau pasakyti, kad TADA, kai bus IŠ KUR grįžti ir nebeliks jėgų virtuvėje suktis ilgiau nei penkiolika minučių, po ilgos DARBO DIENOS, valgysiu itin greitai paruošiamus tagliatelle. Štai kad ir taip.

Tagliatelle su kreminiu grybų padažu

Reikės:

Maišiuko šviežių tagliatelle makaronų (žinoma, galima naudoti bet kokius kitus, bet švieži net tik skaniau, bet ir greičiau)

Šlakelio alyvuogių aliejaus

Svogūno

Poros saujų ar daugiau pievagrybių

Prieskoninių žolelių (tinka čiobrelis, rozmarinas, šalavijas..)

Induko riebios kreminės varškės (ang. cream cheese) arba riebios grietinėlės

Druskos, šviežiai malto pipiro

Parmezano (nebūtina)

Gaminam:

Makaronus išverdame pagal pakuotės instrukcijas (jei naudosit šviežius užtruksite ne daugiau 5 minučių).

Ant keptuvėje įkaitinto aliejaus beriame smulkiai supjaustytą svogūną. Pakepinam, kol pasidarys peršviečiami, sumetam supjaustytus pievagrybius ir prieskonines žoleles. Pakepam, kol grybai suminkštės ir subliukš. Supilam varškės kremą arba grietinėlę, gerai išmaišom. Išjungiam ugnį.

Sudedam nukoštus makaronus (ir bent porą šaukštų vandens, kuriame jie virė). Išmaišom. Paragaujam. Įmalam pipirų. Jei reikia – įbarstom druskos. Jei norim – užtarkuojam parmezano arba Džiugo.

Valgom priešais televizorių po sunkios darbo dienos. Skanaus!

Šaltinis: koks dar šaltinis, viskas paprasta kaip du kart du :)

Abrikosiniai sausainai su baltuoju šokoladu. Sugįžtuvėms.

Grįžau! Pagal emigrantams privalomą programą prisivalgiau mamos kopūstienės, mamutės cepelinų, apsilankiau pas stomatologą, kirpėją, susitaisiau batus, paniurkiau naujus mažus vaikus, įsigijau seniai išsvajotą knygą (bus daugiau..), pakeistu autobuso maršrutu nuvažiavau į priešingą miesto pusę, vėl ne ten įsėdau grįždama.. sušalau, atšilau.. Miestas kinta, auga, gražėja. Ir jeigu atostogų pradžioje apima keista nesvarumo būsena, išvažiuodama visad noriu sustabdyti laiką. Nes Lietuvoje man tiesiog gera. O dar tokiu oru! Noriu atgal!

Kadangi dar nespėjau kaip reikiant apšilti kojų nei namie, nei virtuvėje, bekapstydama po archyvą radau seniai keptų abrikosinių sausainukų receptą. Saldučiai, minkštučiai - pats tas iš naujo besijaukinant miglotąjį Londoną. Paslapčiom svajojant apie vasarą kaime…

 

Abrikosiniai sausainiai su baltuoju šokoladu

Reikės:

80g sviesto

80g kreminės varškės (angl. cream cheese)

80g cukraus

kiaušinio

140g miltų

~60g baltojo šokolado gabaliukų

~60g džiovintų abrikosų

galima įlašinti vanilės ekstrakto

Gaminam:

Dubenyje ištrinam sviestą su cukrumi ir kremine varške. Įmušam kiaušinį. Gerai išmaišom. Įsijojam miltus. Išmaišom. Suberiam gabaliukais supjaustytus abrikosus ir šokoladą, dar sykį viską permaišom. Gausis tirštoka, labiau pyraginė negu sausaininė tešla. Jei pasirodys skystoka – įdėkite daugiau miltų.

Įkaitiname orkaitę iki 180 laipsnių karščio. Į kepimo popieriumi nuklotą skardą dedame po šaukštą tešlos. Perspėju, kad lengva nebus – tešla lips prie šaukšto ir šiaip nebus panaši į sausainį (žr. paveikslėlį). Kad būtų lengviau šaukštą galima suvilgyti vandeniu. Pirmą sykį darydama maniau, kad daugiau tikrai nekartosiu – taip įtartinai viskas atrodė. Bet skonis – dieviškas. Minkšti ir lengvi sausainukai. Tikrai verta!

Kepam apie 15 minučių, kol ims ruduoti kraščiukai. Iškepę sausainukai bus labai trapūs, todėl leiskime jiems kiek atvėsti prieš perkeliant ant aušinimo grotelių. Atvėsę sausainiai sukietės.

Skanaus! Ir gerų atostogų kad ir kada jos bebūtų! 

Šaltinis: idėja iš Sainsbury’s Magazine (August 2009), bet receptas ten tikrai nevykęs, todėl visos modifikacijos ir proporcijos – mano.