2009 m. gruodžio 30 d., trečiadienis

Šventinis desertas pasitinkant 2010-uosius!

Look who’s back.. ;-)

Tiesa sakant visai nenorėjau grįžt.. Iš idealių atostogų. Namukas kaimely vidury niekur. Baltutėliai miškai ir laukai aplink (taip – snigo snigo snigo!!!). Didžiulė kaimiška virtuvė. Geros knygos. Geri filmai. Gera kompanija. T.O.B.U.L.A.

Ir laisvo laiko, kurio nesuvalgo baisusis laiko rijikas internetas, daaaug.. Sukausi virtuvėje beruošdama Kūčių, o kitą dieną ir Kalėdinę vakarienę ir svajojau - kai busiu sena bobulė tai gyvensiu tokiam name tokioj vietoj ir turėsiu šitokią virtuvę, į kurią per šventes sugužės pulkas vaikų ir anūkų, o aš jau savaitę prieš tai kepsiu tortus, pyragus, na ir dar ką nors, kuo vaikus ir anūkus kepina močiutės. Ne, aš labai rimtai.

Ir Kūčių vakarienė pavyko idealiai – su trylika patiekalų, kaip ir pridera, – ir net mano žmogus valgė nesiskųsdamas. Na beveik.. pasiguodė telefonu artimiesiems, kad ant stalo nieko rimto, tik daug sūrios žuvies salotų, sriubos ir saldžių gėrimų, kol šie jam vardino savo vakarienės sudėtį (čia reikia paminėti, kad jo gimtinėj Kūčių naktį ant stalo būna vienas rimtas patiekalas ir daug daug tradicinių saldumynų). Na bet per Kalėdas jau tikrai nebebuvo kuo skųstis, nes ant stalo pūpsojo štai šitas gerulis desertas, kuris atpirko kūčinį saldumynų badą. Su kaupu.

O aš gerokai per vėlai sumaniau, kad gal reikėtų nufotografuoti ir papublikuoti, išpuoliau į lauką ir papyškėjau keletą kadrų visiškoj prietemoj, gal dar ką įžvelgsit. Nes išties jei dar nesuplanavote Naujametinio stalo deserto – šitas tiks tiesiog idealiai – paprasta, greita, bet labai skanu: sumaišai, įmeti į šaldytuvą ir ramuma! Get the party started!

O jei pridėti šiek tiek teorijos tai tai yra tradicinio britų deserto trifle variacija. Aš tikrai nenumanau, kaip reikėtų trifle versti į lietuvių kalbą, tai pavadinkime jį tiesiog sluoksniuotu uogų desertu. Tradiciškai jame rastume želė bei custard kremo, nors iš esmės galima fantazuoti ir varijuoti iki begalybės. Ši variacija, mano galva, tobulai pavykusi, todėl daugiau nekarksėjusi rašau receptą!

Sluoksniuotas uogų desertas su citrinine maskarpone ir plakta grietinėle

Reikės:

500g atšildyto šaldytų uogų mišinio (manajame – braškės, vyšnios, serbentai, mėlynės, avietės, gervuogės….)

6 šaukštų brendžio ar kito stiprituoto gėrimo (tinka ir paprasta degtinė, gal tik kiek mažiau ;-)

cukraus pudros

vienos pakuotės trifle biskvito (britanijoje trifle toks populiarus, kad šio gėrio galima rasti kiekviename supermarkete, lietuvoje siūlyčiau paieškot M&S, tačiau jei neradote arba neturite laiko ieškoti, galima naudoti paprastą padžiuvusį biskvitą ar saldų batoną, tačiau jis būtinai turi būti padžiuvęs, antraip išmirkytas praras savo formą ir pavirs košele, o taip neturėtų būti)

250g maskarponės surio

indelio lemon curd (pažodžiui verstųsi ‘citrininės vaškės’. Vėl siūlyčiau ieškot M&S, tačiau dar geriau visai neieškoti, o pasigaminti patiems – receptas apačioje)

indelio plakamosios grietinėlės

cukraus

lazdyno riešutų arba migdolų plokštelių

Gaminam:

Uogas su visomis sultimis sumaišome su brendžiu (arba degtine), pasaldiname cukraus pudra (kiek - priklausys nuo uogų rūgštumo).

Biskvitą sulaužome į keletą vidutinio dydžio gabalėlių. Imame po gabalėlį, pamirkome uogų mišinyje ir klojame ant stiklinio indo dugno, kol padengsime visą. Į tarpelius įspaudžiame dar kiek pamirkyto biskvito.

Ant viršaus supilame uogų mišinį su visu skysčiu.

Išsukame maskarponę su lemon curd iki vientisos masės. Sudedame į indą ant uogų mišinio.

Išplakame grietinėlę su cukrum. Sudedame į indą ant citrininės maskarponės.

Dedam į šaldytuvą ir paliekam iki serviravimo. Galima ir pernakt. Kuo ilgiau, tuo geriau susilies skoniai, tačiau keleto valandų turėtų pakakti.

Prieš nešant ant stalo viršų nubarstome stambiai supjaustytais lazdyno riešutais arba migdolų ploštelėmis.

Viskas! Nešam ant stalo, vaišinam svetelius, keliam šampano taures sutikdami naujuosius! Juk sakiau, kad labai labai paprasta.. viskas išskyrus skonį! ;-) Laimingų naujųjų metų!

Beje, kažkas nutiko (nemūsų) šaldytuvui ir per naktį šio deserto likučiai… sušalo. Ir žinot ką? Antrą Kalėdų dieną valgėm be galo skanius ledus.. MM.. Gal kitasyk verta tyčia pašaldyt?

Šaltinis: adaptuota pagal Olive, December 2008.

Lemon curd

Tiesa sakant, planavau atskirą įrašą skirtą šitam gėriau, bet matau, kad nebespėsiu.. ech tiek to.. užteks ir PS’o ;-) Tik norėjau pasakyti, kad šitas užtepas yra vienas puikiausių kulinarinių britų atradimų – labai skanu užsitepti ant skrebučio, galima naudoti sutepant biskvito sluoksnius ar kaip pyrago įdarą.. Taip pat lemon curd galima paversti idealia dovana – tereikia supildi į stiklainiuką, užrišti gražiu kaspinu ir dovanoti mylimam žmogui. Šaldytuve gali gyventi iki dviejų savaičių. Jeigu po tiek laiko ten dar kas liks.. Beje, citriną pakeitę apelsinu gausime orange curd ;-)

Reikės:

Vienos nemažos citrinos

75g cukraus

dviejų kiaušinių

50g nesūdyto sviesto

Gaminam:

Nutarkuojam citrinos skiltelė, išspaudžiam sultis. Sumaišom su cukrumi. Įmušam kiaušinius, išplakam.

Ant puodo su silpnai verdančiu vandeniu dedam karščiui atsparų stiklinį arba metalinį dubenį (dugnas neturi liesto verdančio vandens) su citrinos ir kiaušinių plakiniu bei sviesto gabaliukais. Viena ranka su virtuvine pirštine prilaikydami dubenį, kita virtuvine šluotele nuolat plakdami kiaušinių mišinį šildom, kol masė ryškiai sutirštėja. Apie 15-20 minučių.

Atvėsinam. Atvėsusi masė dėl joje esančio sviesto įgaus tikrą užtepo konsistenciją. Beje, neišsigaskite – šitaip paruošti kiaušiniai tikrai nėra žali, tiesiog dėl nuolatinio plakimo nespėja sukietėti, tačiau baimintis tikrai nereikia – karščio pakanka, jog žūtų visos bacilos. Ir dar – jei iš aprašymo pasirodys, kad sudėtinga.. kaltinkit tik mane. Nes gamyba išties paprastesnė už paprastą, tik gal aš nemoku paprastai ir trumpai aprašyt?

Ech.. o gal visgi padarysiu kada atskirą įrašą šia tema.. Tada bent nufotografuosiu ir parodysiu, kaip šis dalykas realiai atrodo.. Gražiai geltonai :))

Šaltinis: labai protinga Delios Smith knygutė – dabar neturiu po ranka, surasiu ir aprašysiu kaip pridera.

2009 m. gruodžio 19 d., šeštadienis

Kaip iškepti sultingą kalėdinį kalakutą?

Na štai jau turim ką pasiūlyti garnyrui, kažkaip nemandagu būtų neaprašyti ir pačio kalėdinio stalo puošmenos.

Ne, ruoniuko nekepsim. Ruoniukas čia užuomina apie tai, kur sutiksiu šventes. Va tokių mielybių prieglobsty. Nors šie mielybės turi didelius ir aštrius dantukus. Bet vistiek. Gražuolis, ar ne?

Mano pernykštis kalakutas taip pat buvo gražuolis. Kita prasme, žinoma. Valgomąja. Deja, niekam nė į galva neatėjo jo įamžinti. Rūpėjo suvalgyt. Todėl neturiu, kuo iliustruoti šio įrašo, tai bent parodysiu, su kuo aš šiemet valgysiu Kūčių silkę. Nes šių ruoniukų pagrindinis maistas yra daug daug kilogramų silkės (nesūdytos, žinoma), o aš kaip tik pati iš statinaitės rusų parduotuvėje nugvelbiau kelias.. Mmm.. Skanumėlis.. Bet apie ką aš čia? Apie kalakutą gi!

Taigi – kaip iškepti skanų ir sultingą kalakutą? Pernai šis klausimas buvo kaip niekad aktualus, nes.. dovanų gavom beveik dešimties kilogramų kalakutą. Ne kalakutas, o monstras! Todėl suplanuota kiaulės koja keliavo į šaldiklį, o aš verčiau kalną knygų ir žurnalo ieškodama, ką su juo daryti. Ir suradau. Tiesiog idealų tokiam monstiškam kalakutui receptą, nes kiekvienas kepantis šį paukštį susiduria su tradicine bėda – ką daryti, kad belaukiant, kol iškeps šlaunys neperkeptų ir neperdžiūtų krūtinėlė? Jei ir jus kankina šis kasmetinis klausimas – look no further! Išeitis be galo paprasta, bet tuo pačiu geniali. Krūtinėlė nedžius, jei ją impregnuosim specialia liemenėle ;-) Kaip sakoma nenoriu girtis, bet.. Pernykštis kalakutas buvo labiau nei pavykęs, todėl nepaisant jo dydžio buvo sudorotas per mažiau nei dvi dienas.. Tiesa, dorotojų taip pat buvo nemažai, bet čia jau kita istorija ;-)

Sultingas kalakutas su maskarponės ir prieskoninių žolelių ‘liemenėle’

Reikės (kiekius nurašau nuo originalaus recepto, kuris pritaikytas 4kg kalakutui; tad koreguojam pagal poreikį):

šešių šaukštų maskarponės sūrio (padangi produktų paieška vyko paskutinę minutę, o arčiausiai tuomet tebuvo Norfa, maskarponės ten, žinoma neradau, todėl nusipirkau tepamo varškės sūrelio su žalumynais, į kurį įmaišiau kiek grietinėlės)

skiltelės česnako

dviejų citrinų

šakelės šviežio rozmarino

pundelio šviežių petražolių

4kg kalakuto

druskos, pipirų

alyvuogių aliejaus

apelsino (nebūtina)

keleto svogūnų

saliero stiebų (nebūtina)

Gaminam:

Kalakutą išimame iš šaldytuvo bent valandą prieš kepant.

Įkaitinam orkaitę iki 180 laipsnių karščio.

Paruošiam ‘liemenėlę’ – sumaišom maskarponę, sutrintą česnaką, nutarkuotas citrinų žieveles, susmulkintas prieskonines žoleles, įberiam druskos ir pipirų.

Atsargiai pirštų galiukais atlaisvinam kalakuto krūtinės odelę. Nebijokit, nesunku, tik reikia daug atsargos ir neskubėti. Gausime namažą kišenę. Ten taip pat atsargiai sudedam maskarponės įdarą. Stengiamės padengti visą krūtinėlę, nes neuždengta jos dalis džius.

Kalakutą ir jo pilvą išmasažuojame alyvuogių aliejum, druska ir pipirais.

Į kalakuto pilvą sudedam citrinos puseles, suketvirčiuotą svogūną ar pusę. Galima įdeti keletą skiltelių apelsino. Citrusiniai vaisiai suteikia labai malonaus vos juntamo gaivumo. Tikrai skanu! ‘Uždarom’ pilvą (tam labai tinka vadinamieji mediniai ‘dantų krapštukai’), suglaudžiam kojas, prispaudžiam prie pilvo ir aprišam virvele. Kuo tvirčiau surišim, tuo sultingesnis bus iškepęs paukštis.

Į kepimo indą suberiam suketvirčiuotus svogūnus ir stambiai supjaustytą salierą. Ant jų dedam kalakutą, uždengiam folija ir kepam po 25 min kiekvienam kilogramui (10 kg pauštis kepė lygiai 250 min arba 4 valandas ir 10 minučių).

Tuomet nudengiam foliją, palaistom kalakutą išvarvėjusiom sultim bei riebalais ir padidinę orkaitės temperatūrą iki 200 laispnių kepam dar apie 20 min, kol gražiai paruduos skūrelė.

Išimame iš orkaitės, patikrinam ar iškepęs – įbedam peilį į šlaunį iki kaulo ir stebim išbėgusį skystį. Jei bespalvis – iškepė. Jei raudonas ar ryškiai rausvas – gražinam į orkaitę dar bent dešimtčiai minučių, po kurių tikrinam vėl. Nors jei viską darėte pagal instukcijas tai negresia. Jokiu būdu nepalikite paukščio ilgiau ‘dėl visa ko’. Perkepęs kalakutas – neskanu ir gėda šeimininkėi/ui ;-)

Iškepusį paukštį apdengiam folija bei virtuviniu rankšluosčiu ir paliekam dar pusvalandžiui. Žinau žinau, pas mus labai paplitęs paprotys tuoj pat iš orkaitės ištrauktą mėsą nešti ant stalo, bet jis nėra labai geras, nes būtent ‘pailsėjusi’ mėsytė bus kur kas sultingesnė ir minkštesnė. O be to lieka laiko paruošti padažus bei garnyrą. Protingos knygos sako, kad taip uždengtas vidutinio dydžio kalakutas neatšals dar beveik valandą. Bet mums užteks ir pusvalandžio.

Štai ir viskas. Labai labai skanu su spanguolių padažu. Parašyčiau, bet kad ir taip pilnas internetas.. Dar gaminu grybų ir grietinėlės padažą. Receptas tradicinis. Reikia?

Skanaus! Ir gražių jums švenčių! Su skaniu kalakutu per vidurį stalo!

Šaltinis: adaptuota iš Olive, November 2008.

*Beje, kadangi mūsų indas, kurioje kepė kalakutas yra kiek kreivas ir kalakuto sultys vis bėgo į vieną pusę bei ignoravo kitą, pirmoje kepimo pusėje įpyliau šiek tiek vandens, kad nepridegtų apačia. Bet jei jūsų indas tokiu problemu nekelia – prašau šią pastabą ignoruoti. Just so you know, esu radusi ne vieną receptą, kuomet į kalakuto kepimo indą pilama karšto vandens, todėl jei kyla tokių problemų – tai visai neblogas jų sprendimo būdas.

O žinot, aš vis dar tikiu, kad Kučių naktį žvėreliai kalba žmonių kalba.. Vaikystėje vis eidavau pasiklausyt prie močiutės tvarto durų. O šiemet tiesiog užsuksiu į ligoninę pas šituos mažulius. Įdomu, ką jie man papasakos..

Nuotraukos @ R.C.C.S.

Medumi glazūruoti pasternokai kalėdinio kalakuto pašonei

Ojojoj paskutinėm dienom atrodo, kad mano gyvenime kažkas staiga įjungė fast-forward funkciją ir dabar viskas lekia baisingu griečiu ir aš nieko nespėju.. Ne be to mygtuko pagalbos vakar naktį buvo nuspręsta, kad rytoj iškeliaujam švest švenčių. Aaa! Ne antradienį/trečiadienį, kaip buvo planuota, o rytoj! Mama-mia, aš nė dovanų neturiu (žinau, jau turbūt pora mėnesių žinau, bet neturiu!), o dar reikia suspėt susikraut daug daiktų (įskaitant virtuvinius rakandus ir puodus!), sumedžiot silkės, suplanuot ir surašyti ne tik Kalėdų, bet ir Kūčių meniu. Nes – čia pats baisiausias dalykas – savaitę, o gal ir iki kitų metų, būsiu be interneto! Aaa! O aš tiek čia norėjau aprašyt iki Kalėdų! Ir šiaip – teks kažkur susirašyt valgomų dovanėlių, (ne)išbandytų pyragų, bandelių, kepsnelių receptus.. Ne, man tikrai atrodo sunkiai suvokiama, kaip galima suplanuot Kalėdų puotą be interneto.. Ne todėl, kad nemokėsiu, o todėl, kad visada atsiranda koks svarbus klausimėlis – o kaip ten tas/anas? o gal tiktų tas/kitas? o kaip norėčiau išbandyti šitą! Ir dar todėl, kad šiaip esu truputėlį priklausoma…

Ir čionykščių įrašų planai keičiasi.. labai norėjau aprašyt, kur buvau ir ką veikiau šiomis dienomis.. Ech nebespėsiu. Tik pasakysiu, kad buvau nuostabiam Šiaurės Anglijos kampely. Nuostabiam! Įsivaizduokit mažytį miestuką kalnuose, su mažytėm gatvelėm, mažyčiais nameliais, kalėdinėm dekoracijom, draugiškais žmonėmis ir iš dangaus palengva krentančiomi didelėm riebiom snaigėm.. Be galo kalėdų-atvirukiška.. Nes TAIP. Pas mus sninga! Ir visai rimtai sninga! Ir nesvarbu, kad streikuoja viešasis transportas, stringa keliai, bamba praeiviai.. Aš apsimūturiuoju savo didžiuliu raudonu šaliku, apsiaunu dar iš Lietuvos parsivežtus labai šiltus žieminius batukus ir išsišiepus iki ausų einu pasivaikščiot! Nes tai pats geriausias prieškalėdinis oras, kurį tik galima įsivaizduoti ir kurio aš taip pasiilgau! Ir net džingalbelsai nebeerzina.. Ir norisi kūčiukų. Ir kepto kalakuto. Ir ko nors skanaus jo pašonėj..

Keptas kalakutas bus. Labai pasistengsiu suspėt. Gal vidury nakties, bet bus. O dabar tai, kad kas jo pašonėj. Medumi glazūruoti pastanorkai. Trim būdais.

Jūs man pasakykit, kodėl aš Lietuvoje nė sykio nesu valgiusi pastarnokų? Man ji atrodo tokia lietuviška daržovė.. Morkos sesė. Ideliai tinkanti lietuviškiems orams. Tai kodėl taip nepelnytai užmiršta ir ignoruojama? Siūlau skelbti protesto akciją ir pamačius kur parduotuvėje čiupti didelę krūvą, parsinešti namo, išsikepti ir paragauti. Pažadu – ateity nebegalėsit taip ramiai pro juos praeiti.. Susidomėjot? Prašau - net trys būdai jiems paruošti.

Medumi glazūruoti pastarnokai

Reikės:

pastarnokų

aliejaus

medaus

priekoninio čiobrelio (labai šaunu jei turit šviežio, bet tiks ir džiovintas)

druskos, pipirų

Gaminam

Visų pirma reikia paruošti pastarnokus. O darom taip: nulupam ir išilgai perpjaunam į keturias dalis (beje, jei pastarnokas nemažas žymiai paprasčiau prieš tai jį perpjauti per vidurį pusiau). Tuomet iš kiekvieno ketvirčio išpjaunam išorėj atsidūrusią pastarnoko šerdį, nes ji paprastai būna kieta ir karti. Persistengti nereikia - kiek nusipjovė tiek. Užsilikęs gabaliukas nepakenks ;-) Gautus pailgus gabalelius galima dar išilgai pasmulkinti. Bet nebūtina. Tačiau jei renkatės trečiajį gaminimo būdą – kuo smulkiau tuo geriau. Bet kokiu atveju stengiamės, kad visi gabaliukai būtų kuo panašesnio dydžio.

Variantas nr. 1 (nuotraukoje)

Puode užvirinam pasūdytą vandenį. Sumetam pastarnoko gabaliukus. Paverdam apie tris minutes, kol suminkštėja. Išgriebiam. Greitai perplaunam šaltu vandeniu. Nudžiovinam.

Keptuvėje įkaitiname aliejų, sumetam pastarnokus, įberiam druskos ir šviežiai malto pipiro, pakepinam, kol ims ruduoti. Įdedam medaus (penkiems dideliems pasnarnokais prireiks maždaug dviejų šaukštų medaus, nors šiaip anoks čia ne mokslas – žiūrėkit pagal nuojautą), pabarstom susmulkinto čiobrelio. Pakepinam dar minutelę, kol ims karamelizuotis. Nukeliam nuo ugnies. Nešam prie stalo.

Variantas nr. 2

Įkaitinam orkaitę iki 180 laipsnių karščio. Pastarnokų gabaliukus sumetam į skardą, pašlakstom alyvuogių aliejum, užberiam druskos, pipirų. Šaunam į orkaitę. Kepam, kol suminkštės (labai sunku pasakyti kiek konkrečiai – viskas priklauso nuo gabalėlių dydžio). Pabaigoje užlašinam medaus ir šaukštu gerai pamaišom, kol klius visiems gabalėliams. Užberiam čiobrelių. Gražinam į orkaitę, kepam, kol gražiai paruduos.

Variantas nr. 3

Plonais gabalėliais suraikytą pastarnoką suberiam į keptuvę su įkaitintu aliejum. Užberiam druskos, pipirų. Apkepinam, kol ims minkštėti. Supilam medų, suberiam čiobrelius. Kepinam pamaišydami, kol medus ims kristalizuotis ir padengs pasternokus.

Kurį variantą rinktis – jūsų sprendimas. Kuris populiariausias mano virtuvėj? Antras ir trečias. Nes antrasis sutaupo nemažai laiko (nereikia stovėti prie puodo/keptuvės, todėl pvz idealiai tinka ruošiant Kalėdinę vakarienę), o trečiasis – kuriam pastarnoką supjaustau itin plonais greižinėliais – pagamina labai skanius pastarnokų traškučius. Mmm.. noriu dar.

Ar jau sakiau, kad medumi glazūruoti pastarnokai puikiai tinka Kalėdiniam stalui?

Skanaus! Lekiu į karštligiškas silkės ir dovanų paieškas! Nesveika ir nerekomenduojama! ;-)

2009 m. gruodžio 15 d., antradienis

Nepaprastai paprastas granatų desertas ‘Žudynės ant Sniego’

Artėja šventės. Teks kone savaitę praleisti prie stalų kemšant dar vieną silkės porciją, kurią vėl ir vėl į jūsų lėkštę kraus dosni šeimininkė. Arba virtuvėje sukantis prie puodų ir keptuvių. Priklausomai nuo socialinio statuso šeimoje. Arba – kaip dažniausiai būna – tiesiog lyties..

Ką mieliau veikiu aš? Vėlgi. Kaip kada. Jei kalbame apie tradicinį Kalėdų balių giminėms – nėra nieko smagiau, nei suktis virtuvėje, viena ausimi klausantis pokalbių už stalo. Apie politiką (nors čia aš labai mėgstu įsikišt), pusbrolį Petriuką, kaimynę Ireną, tolimą giminaitį Joną Amerikoje, šiaip gyvenimą.. O vėliau išklausyti dėdžių ir tetų pagyras savo keptam kalakutui. Garbėtroškiškai ;-) Tačiau, jei veiksmas vyksta mano namuose ir už stalo sėdi artimi draugai – nieko nėra blogiau, nei visą vakarą prasikuisti virtuvėje. Ne. Aš noriu būti ten, kur vyksta veiksmas. Ypač kuomet  draugai labai senai matyti ir be galo išsiilgti. Aš virtuvėje, kai tuo metu dalijamasi šviežiausiomis naujienomis?? Aš virtuvėje, kai apkalbami seniai neregėti bičiuliai?? Ne! Kad ir kaip patinka lepinti mylimus žmones gardžiu maistu, tokie vakarai visų pirmiausia skirti bendravimui.

Summa summarum, nors labai mėgstu vartyti knygas pasižadėdama, kad kitą sykį prie progos gaminsiu tuos itin praštmatniai atrodančius antienos vyniotinius su jūrų žolių padažu ir ančiuvių skūrelių salsa, atėjus progai imuosi seniai išbandytų, patikimų ir – svarbiausia – griečiausiai ir lengviausiai paruošiamų patiekalų. O jei kalba eina apie desertus – pirmenybė visuomet atitenka tiems, kuriuos galima paruošti jei ne iš vakaro tai ryte, įmesti į šaldytuvą ir palikti ramybėje, kol prireiks.

Tačiau – o jei svečiai netikėti ir neplanuoti? Pakviesti ar pasisiūlę į svečius paskutinę akimirką? Tada planas keičiasi. Tada mano žmogus pristatomas prie dulkių sriurblio, kol aš bėgu į parduotuvę paskutinės minutės apsipirkimui. Ir nors tokiu atveju atrodytų atleistina prigriebti parduotuvės konditerijos skyriaus sumeistrautą pyragą, tai ne man. Kur kas paprasčiau pačiupti keletą (šiuo atveju vos tris!) sudėtinės nepaprastai paprasto (ir greito) deserto dalis ir pasitraukus nuo dūzgiančio stalo vos minutėlei sukontempliuoti desertą, kuris – patikėkit - nei skoniu, nei išvaizda nenusileidžia tiems, visą naktį pratupėjusiems šaldytuva. Sudominau?

Išties tai šis desertas – žieminė ‘Etono betvarkės’ variacija. Labai įspūdingu pavadinimu - ‘Žudynės ant Sniego’. Bet juk taiklu, ar ne?

(Te)reikės:

300 ml plakamos grietinėlės

7-8 nemažų pirktinių morengų (žinoma, galima išsikepti ir patiems, bet tada šis desertas būtų diskvalifikuotas iš  ‘paprasčiausių ir griečiausių’ kategorijos. Pirkdami nepagailėkit pinigų geresnės kokybės morengams su tąsiu viduriuku.. Nesigailėsit!)

4-5 vidutinio dydžio prinokusių granatų

Gaminam:

Paliekam svečius minutėlei pažadėję malonų siurprizą. Pasakom siurprizo pavadinimą. Atsisakom pagalbos.

Grietinėlę išplakam iki tirštos konsistencijos. Suberiam stambokai sulaužyto morengo gabaliukus (pasiliekam papuošimui) ir granato sėklytes* (pasiliekam papuošimui). Pamaišom. Sudedam į serviravimo indą** arba indukus, užbarstom likusio morengo gabaliukus ir atidėtas granato sėklytes. Viskas! Nešam ant stalo, šypsomės bekikenantiems svečiams, valgom, mėgaujamės, bendraujam.. Juk tam ir susitikom!

* Patį pačiausią sėklyčių išlaisvinimo būdą nusižiūrėjau nuo šio deserto kūrėjos Nigellos Lawson. Viskas vyksta taip: granatą perpjauname per pusę, imam medinį šaukštą arba kočėlą ir daužom kitoj rankoj turimą granato puselę (skamba baisiau, nei atrodo..). Tiesa sakant, pamačiusi šį manevrą Nigellos laidoje buvau gana skeptiška, bet – patikėkit – veikia tiesiog idealiai! Bedaužydami puselę nuolat pasukam, kol išbyrės visos sėklytės, tada (jei granatas nemažas) nulumam kitą sluoksnį saugančią skūrytę ir kartojam veiksmą. Jei po visko liko keli niekaip neatlimpantys sėkliukai – viską suspaudžiam, nuvarvindami sultis į desertą. Tikrai – viskas netgi paprasčiau nei atrodo skaitant šį aprašymą!

** Būtent patiekiant vienoje didelėje lėkštėje vidury stalo šis desertas labiausiai pateisina savo vardą. Bet nemažiau gražu ir individualiuose indukuose ;-)

Šaltinis: Nigella Lawson Feast: Food that celebrates life (London: Chatto & Windus)

2009 m. gruodžio 11 d., penktadienis

Jaukiausios pasauly šiltų lęšių ir daržovių salotos diplomuotiems naminukams

Grįžau. Diplomuota. Magistrė. Netgi su pagyrimu. With Distinction - kaip čia tai vadinas. Ir diplomas toks keistas. Be pažymių. Tik kad magistrė su distinction teparašyta. O ceremonija verta išsamaus aprašymo. Su vargonais, orkestru, daug dėdžių ir tetų margais akademiniais apsiaustais, procesija, maršai, kažkokie skeptrai, sostai. Daug blizgesio. Na maskaradas toks. Labai gerai surežisuotas. Kažkaip net gaila, kad mamos nebuvo.. Nes šiaip mamoms ten buvo šventė. Ir žmonoms. Vieno kursioko žmona sėdėjo su ašarom akyse, besiteisindama ‘I’m so proud of him’. Tai va būtų mama, bent būtų kas manimi pasididžiuoja.

Nes ir aš dėvėjai tą beprotiškai brangų apsiaustą su melsvu kapišonu. Ir kampuotą kepurėlę su kutosu. Garbiniuotus baltus marškinius ir juodas kelnes – viskas pagal protokolą. Ir pozavom vienam laikraščio fotografui, kuris žadėjo, kad nuotrauka tikrai tikrai rytoj bus internete. Bet neradau. Užtat buvo smagu. Mėtėm kepures į viršų, tada gaudėm ir šypsojomės iki ausų. Na spaudai juk. Savo fotoaparatą paskubom įdaviau draugės tėčiui, turiu daug nuotraukų, bet viskas iš taip toli.. Na taip, neparodžiau, kaip priartinti. Mia culpa. Pagyvenę tėčiai iš Italijos ir mažyčiai fotoaparatukai don’t mix. Nors prie ko čia Italija. Kitas tėtis rumunas befotografuodamas mane su savo dukra pusė kadro uždengė pirštu. O aš buvau labai mandagi ir nieko nesakiau. Tik ačiū.

Pati ceremonija ir priėmimas po jos nuteikė be galo optimistiškai. Economic doom and gloom! – konstatavo universiteto super rektorius. Worst situation in job market in 50 years! – guodė instituto direktorius. Todėl elementarus etiketas lėmė, kad į klausimą, ką dabar veiki, reikėjo atsakyti Oh I’m totally jobless. Unemployed. Job hunting. Unsuccessfully. For almost 3 months. Ne, tikrai, kitaip būtų buvę labai nemandagu. O kursiokas pareiškė, kad dabar jo laukia du keliai: doktorantūra arba ūkininkavimas. Panašiai kaip prieš pora metų kursiokė Lietuvoje deklaravo – ‘na va linksmybės baigtos, dabar reikia užsirašyt į kirpėjų kursus ir įsigyt normalią profesiją’. Nestudijuokit, vaikai, politikos. Aš labai rimtai.

O po visko buvo labai gera grįžti namo. Padėti diplomą į lentyną. Susitaisyt labai namines, labai jaukias salotas. Įsipilti taurę balto vyno. Susirangyti ant nuosavos sofos, įsijungti šimtą kartų matytą romantinę komendiją ir pasidžiaugti, kad rytoj man niekur nereikia važiuoti. Ar eiti. Sunamėjau. Geriau pagalvojus, visai neblogai ta bedarbystė. Ypač sutinkant ją su taure gero vyno, aukštai pakelta galva ir pavyzdiniu diplomu. I did my best. O persidirbt dar spėsiu.

Šiltos prancūziškų Puy lešių salotos su ‘pavasario žalumynais’ ir ožkos sūriu

Reikės:

2/3 stiklinės puy lešių (manau, galima keisti ir kitokiais, tik jokiu būdu ne raudonaisiais. O šiaip labai rekomenduoju išbandyti būtent puy lęšius, kurie laikomi lęšių karaliais, nes puikiai išlaiko formą ir nesuverda, be to yra labai malonaus skonio)

2 stiklinių vandens

lauro lapo

alyvuogių aliejaus

svogūno

vienos ar dviejų morkų

poros – trejeto saliero stiebų

dviejų skiltelių česnako

kvapnių priekoninių žolelių – ypač tinka prieskoninis čiobrelis

vienos galvos ‘pavasario žalumyno’ (angl. spring greens – nežinau, kaip tiksliai vadinasi lietuviškai; taip pat nežinau ar jų galima įsigyti Lietuvoje. Tačiau nustebčiau, jei ne. Labai paprastai užauginama, labai skani daržovė. Galima keisti kitokiais negailiais kopūstais, pageidautina žalios spalvos – tiesiog todėl, kad labai gražu.. ;-) Atkreipkit dėmesį, kad šio kopūsto galva nėra didelė, todėl jei naudosite pvz savojos kopūstą, reikės ne daugiau pusės)

šviežių petražolių (nebūtina)

ožkos sūrio (nebūtina)

Salotų užpilui

3 šaukštų balto arba raudono vyno acto

šaukšto Dijon (dižono) garstyčių

6 šaukštų alyvuogių aliejaus

žiupsnelio druskos

Eiga:

Lęšius nuplaunam, nukošiam, užpilam dviem stiklinėm vandens, įmetam lauro lapą, padruskinam ir verdam, uždengtame puode, iki suminkštės. Apie 15-20 min.

Kol lęšiai verda, smulkiai supjaustome daržoves (išskyrus ‘pavasario žalumyną’, kurį pjaustom gana stambiom juostelėm). Į įkaitintą keptuvę įpilam alyvuogių aliejaus, sumetam svogūną. Pamaišom. Suberiam smulkiai supjaustytas morkas, salierą, česnaką, prieskonines žoleles. Pasūdom. Įmalam pipiro. Pakepam, maišydami, kol daržovės suminkštės.

Tuo metu pasigaminame užpilą – actą, garstyčias ir aliejų supilame į stiklainiuką, įberiam druskos ir uždarę gerai pamakaluojam, kol gausime vientisą užpilą. Galima gaminti ir ne stiklainiuke - tiesiog supilti į dubenį ir gerai išplakti. Bet stiklainiuke paprasčiau.

Lęšiams išvirus juos nukošiam ir sumetam ‘pas’ daržoves į keptuvę. Įmaišom užpilą. Pakaitinam dar vos vos, kad viskas sušiltų, bet ne ilgiau.

Į tą patį puoda kur virė lęšiai (arba ne) supilam verdantį vandenį, užvirinam, sumetam stambiai supjaustytą ‘pavasario žalumyną’ ir paverdam vos 3-5 minutes (jei naudojate kietesnį ir gailesni kopūstą, gali tekti virti ilgiau..). Išgriebiam ir sumetam į nuo ugnies nukeltą keptuvę. Išmaišom.

Valgom šiltą. Tiekiam individualiose lėkštėse užbėrę petražolių ir stambiai supjaustyto ožkos sūrio. Beje, sūrio nereikėtų padauginti.. Užtenka vos kelių gabaliukų, antraip rizikuojate nustebti kitų ingredientų skonį. O jei neturit, galima apsieiti ir be jo.

Beje, salotos skanios ir šaltos. Be to, kitą dieną skonis nė kiek ne prastesnis, o gal net geresnis. Ideliai tinka lauknešėliui į darbą. Aš tikrai nešiuosi, kai tik tokį turėsiu! Skanaus!

Šaltinis: su dideliais pakeitimais iš Orangette.

2009 m. gruodžio 7 d., pirmadienis

Lipnūs kiaulienos šonkauliukai mėsėdžiams palepinti

Gerbiami mėsėdžiai ir mėsėdės! Šiandien išaušo Jūsų diena! Šiandien Žiupsnelyje labai – net labai – mėsinis patiekalas, ir jei tokio dar nė sykio neragavote, siūlau tuč tuojau lėkti į artimiausios parduotuvės mėsos skyrių! Nes aš žinau, kas šiandien garuos ant jūsų stalo.. ;-)

Ir nė neketinu gaišinti laiko blevyzgom. Receptas. Tuoj pat. Čia pat. Ponios ir ponai Jūsų dėmesiui - lipnių lipniausi glazūruoti kiaulienos šonkauliukai!

Reikės (dviems valgytojams):

~ Šešių mėsingų kiaulienos šonkauliukų

Pusės puodelio geros kokybės pomidorų padažo

Dviejų šaukštų medaus

Šaukšto tamsiai rudo cukraus (jei neturit – įdėkit kiek daugiau medaus. Baltas cukrus čia netiks)

Šaukšto baltojo vyno acto (galima keisti ryžių actu)

Šaukšto čili padažo arba Worčesterio padažo (ar kitokio aštraus padažo)

Trijų-keturių šaukštų sojos padažo

Galima patarkuoti imbiero ar česnako, įberti čili miltelių arba maltos rūkytos paprikos

Eiga:

Šonkauliukus suverčiam į puodą, apipilam šaltu vandeniu, dedam ant ugnies, užverdam ir pavirinam apie pusvalandį.

Praėjus maždaug 20 min ruošiam padažą – į nediduką puodą supilam pomidorų padažą, medų, cukrų, actą, aštrų padažą, sojos padažą. Jei norit – galit įtarkuoti česnako (kuris čia labai labai tinka) arba imbiero, įberti kitokių prieskonių. Užvirinam. Paragaujam. Tobulinam atsižvelgdami į pageidavimus – galima įpilti kiek daugiau sojos ar čili padažo BET galutinis variantas turi būti gana saldus, neišsigaskite – saldumo tikrai nebus per daug! Paburbuliavus pora minučių nukeliam nuo ugnies.

Įkaitinam orkaitę. Kepimo skardą (nevisai plokščią, o kiek gilesnę) užtiesiam folija, sudedam išgriebtus šonkauliukus. Šaukštu užtepam padažą. Apverčiam. Aptepam kitą pusę. Šaunam į iki 180 laispnių įkaitintą orkaitę ir kepam, kol šonkauliukai gražiai parus. Bet ne per daug. Apverčiam. Kepinam kitą pusę. Viskas užtruks apie 30-40 min, gal mažiau – priklausomai nuo orkaitės karštumo.

Viskas! Traukiam lauk! Šaukiam mėsėdžius. Valgom rankom godžiai aplaižydami pirštukus.. Jei atliko paskutinis neporinis šonkauliukas – laukia kautynės ;-) Skanaus!

p.s. Tik nepamirškit į pirkinių sąrašą įrašyti servetėlių. Jų čia tikrai prireiks! ;-)

Šaltinis: iš visur po truputį. Be to, spėju, kad kiekviena(s) šeimininkė(-as) turi savo lipnių šonkauliukų receptą. O koks jūsiškis?

2009 m. gruodžio 4 d., penktadienis

Sočios bulvių ir rūkytos skumbrės salotos mieliems skaitytojams

Puslapio kamputyje esantis skaitliukas man sako, kad išviso Žiupsnelyje Druskos jau apsilankė beveik du tūkstančiai su puse unikalių lankytojų. Kad didžiąją dalį naujų skaitytojų čia atviliojo gerasis dėdė googlas (paieškos frazės: nuo ‘kaip parašyti magistrinį’ arba ‘magistrinio tema’ (žinau tą jausmą..) iki ‘kiek druskos telpa šaukšte’ (18.25g) ar ‘ką gaminti iš kokosų pieno’ (siūlau gardinti sriubas, karį, troškinius), taip pat blogeris, Eglutė iš žaidimų aikštelės, 52 skanios savaitės ir mieloji Austėja.

Dar sako, kad didžioji dalis lankytojų šį puslapį skaitinėjo Lietuvoje, nors jiems ant kulnų lipa tautiečiai ūkanotoje saloje vardu Britanija (kaimynai!). Kitas visai nemažas skaičius atstovauja lietuvaičius iš už Atlanto, kuriuos vejasi (nusistebėjau) lietuviai Norvegijoje ir Indijoje! (uuuu kur jūsų rankos!). Nors šiaip panašu, kad mūsų tautiečiai išsibarstę po visą margą pasaulį – taškeliais-lankytojais nubarstyti net keturi žemynai (išskyrus Afriką). (Kaip smagu! Gal jei kada nuspręsčiau išvyktį į kelionę aplink pasaulį, galbūt subegėčiau tai padaryti apsistodama vis kito skatytojo namuose ant sofutes (suprask – jei esi kokiam nuostabioj pasaulio kamputy ir nori svečių, kurie pasižadėtų paruošti skanią vakarienę – laukiu pasiūlymų komentaruose ;-))

Ir vis dėlto, tai tik skaičiai. Išties nieko nežinau apie nuolatinį šio puslapio skaitytoją.. Ką ji(s) veikia? Kaip atrodo? Ką dirba? Kuo domisi? O svarbiausia – ką mėgsta? Ko tikisi apsilankydama(s) čia? Su ta mintim ėmiau ir sukūriau Žiupsnelio puslapį facebooke. Tebūnie tai dar viena terpė, kurioje galime susitikti, pabendrauti, susipažinti.. Todėl kviečiu užsukti, skaityti, rašyti.. ar tiesiog šiaip papliurpti. Kad ir apie orą! ;-)

O ta proga visus esamus ir būsimus šio tinkaraščio skaitytojus šiandien vaišinu labai labai gardžiom bulvių ir rūkytos skumbrės salotom su grietinės ir krienų padažu.

Reikės:

800g bulvių (Labai skanu – o ypač gražu - su pirmosiom rudeninėm bulvytėm, kurių tokiu laiku neturėtų būti, nebent gyvenate JK, kur šios visus metus pūpso prekybos centrų lentynose. Kita vertus, jos jokiais būdais nėra privalomos, aš pati dažniausiai naudoju paprastas bulves – tereikia suketvirčiuoti ar net dar labiau pasmulkinti..)

150 ml grietinės (naudoju crème fraîche)

Dviejų šaukštų kreminių krienų padažo (creamy horseradish sauce) (jei naudosite paprastus krienus, dėkite pasikliaudami skonio receptoriais. speju, kad reikės kur kas mažiau – turėtumėte jausti gaidelę aštrumo ir gailumo, bet ne pernelyg įkyriai)

Pusės citrinos sulčių

Šviežiai maltų pipirų

150-200g rūkytos skumbrės file (gali būti ir ne file, bet tada prieš naudojant teks išrinkti kaulus )

Keletos saujų watercress salotų (žmonės mielieji, parašykit, kaip jos vadinasi lietuviškai – jokie internetiniai žodyniai šiuo klausimu negelbėja. - jau žinau jau žinau! jums reikės kelių saujų rėžiuko! (ačiū L&I) BEJE puikiai tinka ir kitokių salotų lapai bei lapeliai)

Eiga:

Bulves išverdam pasūdytam vandeny, kol suminkštės, bet ne pernelyg ilgai – saugom, kad neprarastų formos ;-)

Kol bulvės verda, didelėje salotinėje sumaišom grietinę, krienus, citrinos sultis ir pipirus. Paragaujam. Koreguojam pagal pageidavimus – aštriau, rūgščiau.. na, žinote..

Išvirusias bulves nukošiam, BET būtinai pasiliekam du-tris šaukštus vandens, kuriame jos virė. Šį skystį ir bulves suverčiam į salotinę, pamaišom, kad gražiai pasidengtų.

Suberiam į smulkius gabaliukus suplėšytą rūkytą skumbrę. Pamaišom. Sudedam salotas. Dar sykį pamaišom ir tiekiam ant stalo. Valgom šiltas arba šaltas, bet skaniau šiltos..

Labai skanios ir sočios salotos pietums arba nemažiau sotus garnyras prie mėsytės. Skanaus! Ir ačiū, kad skaitote!

Šaltinis: idėja pasiskolinta iš BBC Good Food, aranžuotė – mano.

2009 m. lapkričio 30 d., pirmadienis

Mėgstantiems eksperimentuoti: ruginė duona su kmynais, juodaisiais pipirais ir kava

 

Vėluoju.. O gal dar suspėsiu? Labai noriu įšokti į benuvažiuojantį Duonos Kepimo Savaitės traukinį. Ši duona turėjo būti gaminama, fotografuojama ir viešinama vakar, tačiau dėl neprašytos viešnios (aha tos pačios, kurios vardas prasideda raide m..) beliko viską atidėti iki šiandienos.. Gal visgi gražiai paklapsėjus savo ilgom blakstienom, merginos susimils ir įrašys mane kur nors prie galo.. A..? *clapt clapt*

Beje, dėl šito skubėjimo teko sulaužyti mėgėjiškos maisto fotografijos tabu – duonelė fotografuota prie dirbtinės šviesos, nes besirūpinant krūva pirmadieniškų reikalų ėmė ir sutemo, nors duoną iš pečiaus traukiau vos vos po keturių.. (Taip, čia tokiu laiku jau gili naktis!) Skubos darbą velnias neša, bet kažką įžiūrėti galima, tad suraukus kosytę įmetu pateikiu nuotraukas viešąjam teismui (bet labai nepeikit).

Ir dar, nors šiame tinklarašyje galioja nerašyta taisyklė publikuoti tik išbandytus, atidirbtus ir tikrai patikusius receptus, nes būtent tokius pati saugausi, rašausi ir bandau, šįkart panieštėjo nageliai įdėti kažką dar eksperimentiniame etape. Tad ši duonelė kepta vos sykį – šiandien – ir mano galva reikėtų šį bei tą tobulinti (kitąsyk dėsiu kiek daugiau druskos ir pipirų, kurių taip ir nepajutau), iš esmės receptas vykęs ir pavykęs, todėl siūlau ilgai nelaukti, keliauti į virtuvę, raitytis rankoves, juostis prijuostę ir gaminti šiek tiek eksperimentitę ruginę duonelę su kmynais, juodaisiais pipirais ir… kava. (ir jei tokia kombinacija neveja į virtuvę tuojau pat išbandyti šią keistenybę savo kailiu, tai nežinau, kas benuvys.. )

Ruginė duona su kmynais ir juodaisais pipirais

Reikės:

325 ml juodos kavos (tinka tiek šalta, tiek šilta)

150g ruginių miltų

2 šaukštelių šviežiai maltų juodųjų pipirų (pabijojus įdėjau kiek mažiau ir tikrai be reikalo..)

2 šaukštelių anyžiaus, pankolio arba kmynų sėklų (naudojau kmynus, nes ruginės duonos ir kmynų kombinacija, mano galva, yra tobula ir nesenstanti)

Šaukštelio sausų greito poveikio (instant) mielių

Pusantro šaukštelio druskos

325g stiprių duoninių miltų

Vieno plakto kiaušinio tepiniui

Aguonų pabarstymui

Eiga:

Kavą su puse ruginių miltų, pipirais ir kmynais supilame į puodą ir nuolat maišydami užviriname. Tuoj pat nuimame nuo ugnies, supilame į maišymo dubenį. Palaukiam, kol kiek praauš. Suberiame mieles, išmaišome, beriame druską bei likusius ruginius  bei duoninius miltus. Užminkome tešlą (kaip visuomet kepant duoną, pradžioje apims panika, jog per daug miltų ir per mažai slystymo, bet kiek ilgiau paminkius viskas kuo puikiausiai susilies ir pavirs į tąsią vienytisą masę. trust me).

Uždengiam virtuviniu rankšluosčiu, pailsinam 10 min, paminkom 10 sekundžių, pailsinam 10 min ir šį procesą pakartojam tris kartus. Tuomet pailsinam bent 30 min.

Kepimo skardą uždengiam kepimo popieriumi. Iš tešlos rankom suformuojam maždaug 20 cm kraštinės keturkampį, iš kurio vyniojam vyniotinį. Ne per kietai, bet ir ne per retai.. Uždedam ant kepimo skardos, uždengiam ir vėl paliekam šiltoje vietoje bent 45 min.

(mano atveju tam ideliai tinka ‘boilerio kambariukas’, nes turim turbūt karaliaus jurgio laikų ‘biolerį’ – nuo kurio net nejungiant šildymo slinda maloni šilumėlė.. Pats tas duonelės kildinimui – bet čia jau lyrinis nukrypimas)

Galiausiai aptepam duoną kiaušinio plakiniu, apibarstom aguonom ir viršuje peiliu padarom keletą įstrižų pjuvių. Šaunam į iki 220 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepam apie 40 min (maniškė kepė apie valandą).

Geriausias iškepusios duonos indikatorius – kietas dugnas, į kurį pabarbenus girdisi duslus garsas. O šiaip siūlau vadovautis auksine taisyklę, kurią man per televizijos ekraną pakuždėjo vienas kepėjas, - kiek perkepusi duona yra milijoną kartų geriau už nedakepusią. Nesiginčysim.

Valgom dar šiltą ar toasteryje pašildytą riekę apsitępę kremine varške (nežinau geresnio pakramsnojimo prailgus vakarienės laukimui..) arba tiesiog lengvai sūdytu sviestu.. Mmmm… Skanaus!

Šaltinis: Dan Lepar The Guardian 19/10/2009.

2009 m. lapkričio 26 d., ketvirtadienis

Žieminė kapituliacija, arba Šiltas kiaulienos dešrelių troškinys

Kas čia dabar vyksta – nesuprantu.. Jau lapkričio pabaiga? O kur prapuolė pradžia ir viduriukas? Na tikrai, kažkas vagia laiką! Ką aš per paskutinį mėnesį nuveikiau? Ogi nieko! Darbo neturiu. Stažuotės neturiu. Mašiniukas neparduotas. Netgi Londoną nepasakyčiau, kad spėjau pažint.. O vat jau beveik žiema ir jau ketvirtą valandą po pietų tamsų tamsiausia.. Mano galva, britai smarkiai apsiriko su savo laiko juosta. Tikrai, kur tai matyta taip anksti temt! O kadangi prie viso kito esu mėgėja ilgiau pamiegot, man belieka vos kelios šviesos valandos.. Tai kas bus gūdžiam gruodį? Brr nepatinka man šitaip.

Beje šiandieną išviso galima skelbti oficialia žiemos pradžia, nes po ilgų įkalbinėjimu sutikau pradėti šildymo sezoną. Nors nešalta man. Bet vat mano pietietis pašonėj nesutinka.. OK, kuriam pečių. Kapituliuoju. Nebegaliu pasilikti rudeny amžiams.

Kapituliacijos puotai dedu ant stalo žiemiškai šildantį dešrelių ir pupelių troškinį. Patinka man toks maistas.. Sumeti viską į dengtą-puodą-troškinimui-orkaitėje (šitaip internetinis žodynas verčia casserole) ir pamiršti valandai, pusantros. Ir viskas! Belieka kviest šeimyną prie stalo, o mintyse organizuot kalėdinę vakarienę. Nors ne, nereikia. Anksti juk dar!

Žieminis pupų ir dešrėlių troškinys

Reikės:

Dviejų skardinių (~800g) konservuotų baltųjų (cannellini) pupelių (galima naudoti ir džiovintas, tik tada reikės iš vakaro pamerkti vandenyje ir prieš dedant į troškinį apvirti kol suminkštės)

Skardinės konservuotų pomidorų savose sultyse (gali būti pjaustyti arba ne)

Poros šaukštų koncentruotos pomidorų piurė (nebūtina)

4-5 pomidorų (skaniausia su slyviniais, bet tinka ir kitokie)

2-3 saliero stiebų

5-6 česnako skiltelių

2-3 lauro lapų

Stiklinės sauso balto vyno (galima pakeisti sultiniu, tik nepatarčiau naudoti kubelio, nes nuvirus gali būti per sūru)

druskos, šviežiai malto pipiro

prieskoninių žolelių (tinka petražolė, šalavijas, rozmarinas)

8 geros kokybės kiaulienos dešrelių

saujos šviežių petražolių

(Galima įdėti morkų, kopūstų, kitų mėgstamų/turimų daržovių. Kitaip tariant, siūlau į receptą žiūrėti lanksčiai ir improvizuoti pagal norus bei galimybes)

Eiga:

Paprasčiau nebūna: pupeles, konservuotus pomidorus, pomidorų piure verčiam į orkaitei tinkamą troškinimo indą (pageidautina, kad būtų su dangčiu, jei tokio neturim – galima dengti folija). Ten pat sumetam stambiai supjaustytus pomidorus, salierus, česnaką. Supilam vyną, įmetam lauro lapus, beriam druskos, įmalam pipirų, sumetam prieskonines žoleles.

Dešreles pabadom šakute ir apkepinam keptuvėje, kol ims ruduoti. Tuomet supjaustom į 3-4 dalis ir įmetam į puodą ‘pas’ daržoves. Pamaišom.

Puodą uždengiam ir šaunam į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę pasikaitinti bent valandai su puse.

Valgom su bulvių koše pasibarstę šviežiom petražolėm.

Prisivalgę vaikom žieminę letargiją, pasižadam baigt tinginiaut ir imtis prasmingos veiklos. Nuo rytojaus. Arba pirmadienio. Jap, pirmadienis skamba gerai.

Skanaus!

Šaltinis: Marie Claire: Comfort. Real simple food. by Michele Carnston (London: Murdoch Books)

P.S. O Vygantas iš skaniai.lt vakar pasiūlė akciją/atrakciją 'Kas mano šaldytuve..' Na pasityčiojimas, ne kitaip! Mūsų neveikiančiame šaldytuve gyvena ponas niekas, o pienas ir jo produktai laikinai ištransportuoti į laiptinę! Va taip vat :D

2009 m. lapkričio 23 d., pirmadienis

Itališka daržovių sriuba ligoniams ir jų slaugytojams

Aš - sriubos žmogus. Galiu jas valgyti pietums, vakarienei, na tik pusryčiams gal ne (nors juk Azijoje egzistuoja toks dalykas kaip ‘pusryčių sriuba’ - mielai išbandyčiau). Be to, nesutinku, kad sriubos – žieminis maistas. Juk vasarą – kaip aplink tiek šviežių gėrybių – tik virk ir virk sriubas! Kitaip tariant, priežasties sriubai man nereikia. Bet šiandien ji yra. Mano Žmogus apsirgo.

Ta proga išviriau puodą sriubos.. Nes sriuba gripuojant, pripažinkim, geriausias vaistas. Šalia kalno liepžiedžių, čiobrelių bei kitų žolelių arbatų su medum, vilnonio apkloto ir rūpestingo slaugančiojo prisilietimo..

Bet neapsigaukit - ne vie sergantiems ši sriuba. Be visa ko labai efektyvus būdas suvartoti šaldytuve (jei tokį turit – ha ha!) užsistovėjusį daržovių perteklių. Ir šiaip.. palepinti bet kurį sriubų gerbėją!

Receptas toks, kad receptu sunku pavadint.. Nes viskas – fantazijos laisvė. Dedam ką turim ir mėgstam! Na tarkim šįsyk neturėjau, bet čia labai labai tinka briuselio kopūstėliai arba pora saujų grubiai supjaustyto savojos ar net paprasto kopūsto. Taip pat labai skanu su kale, kurį internetinis žodynas kažkodėl verčia į ‘kopūstų rušis' (??!!!) :))) Dar galima įmesti brokolio ar kalafojoro. Lygiai taip pat žemiau surašytos daržovės jokiu būdu nėra privalomos. Žodžiu, fantazijai ribų nėra ir nereikia!

Ir dar – vos nepamiršau, šią sriubą galima sumėsinti pradžioje su svogūnais apkepinus keletą juostelių šoninės. Arba kitas pasiūlymas: minestrone - idealus būdas suvartoti vakarykščio čili ar bolonezo padažo likučius – tereikia sumesti ir apkepinti su svogūnais pačioje veiksmo pradžioje. Bus labai skanu! Pažadu!

Itališka daržovių sriuba a la Minestrone

Reikės:

poros šaukštų sviesto ar alyvuogių aliejaus

svogūno

morkos

dviejų skardinių konservuotų pomidorų savose sultyse

poros šaukštų koncentruotos pomidorų piure (nebūtina)

poros puodelių daržovių (ar kitokio) sultinio

lauro lapo

saujos ryžių (aš paprastai naudoju Arborio, nors tinka ir paprasti)

pusės skardinės raudonųjų (kidney) arba baltųjų (cannellini) pupelių (galima naudoti ir džiovintas tik tada reikėtų, naktį prieš tai išmirkius vandenyje, išvirti atskirame puode, kol suminkštės)

mėgstamų prieskoninių žolelių (tinka rozmarinas, čiorelis…)

cukinijos

šparaginių ar kitokių pupelių (mano mėgiamiausios – žr. nuotraukoje - čia vadinamos tiesiog green beans)

pievagrybių

druskos, šviežiai maltų pipirų

parmezano (nebūtina)

Eiga:

Smulkiai supjaustytą svogūną pakepinam išlydytame svieste, kol suminkštės. Sumetam supjaustytas morkas, pipirus. Apkepinam. Supilam pomidorus, sultinį ir pomidorų piurė. Jei pomidorai nepjaustyti, patraiškom puode mediniu šaukštu (aš kone visuomet naudoju būtent nepjaustytus pomidorus, nes taip kažkodėl skaniau). Užverdam. Įmetam lauro lapą, supilam ryžius ir pupeles. Verdam, kol išbrinks bei sumikštės ryžiai.

Tuomet suberiam priekonines žoleles, supjaustytą cukiniją, pupeles, pievagrybius. Paverdam dar kelias minutes, kol daržovės suminkštės, bet stengiamės nepervirti – skanu, kuomet šparaginėse pupelėse dar lieka šiek tiek kietumo..

Ragaujam. Jei reikia įberiam druskos, įmalam pipirų. Supylus į lėkštę galima užbarstyti kiek tarkuoto parmezanu. Bet ir be jo skanu.

Tiekiam kam prie stalo, kam į lovą. Skanaujam ir baidom bacilas!

P.S. O mano ligonis užsiprašė lietinių su bananais ir šokoladu.. Ką padarysi.. Keliauju į parduotuvę nutellos. Kad tik sveiktų!

Šaltinis: iš visur po krislelį

2009 m. lapkričio 19 d., ketvirtadienis

Beveik avižiniai sausainiai su baltuoju šokoladu ir džiovintomis spanguolėmis, arba Gal Šaldytuvą?

Būna dienų lyg tyčia..

Kai atrodo viskas eina pirmin, pamažu gerėja gyvenimas ir šiaip bėdos praeity.. Tada pabundi su mylimąja migrena, iš rankų slysta jau beveik gauta stažuotė, ir – lyg cukrinės pudros kremas ant nesėkmių torto – sugenda šaldytuvas.. Ir ne šiaip šaldytuvas, bet šaldytuvas, kurio gedimas kesinasi į mūsų nuomos sutarties sąlygas. Ech nesiplėsiu. Tik pasakysiu, kad šiandien tikrai yra ta tyčinė diena ir jei šitą blogą netyčia skaito koks Electrolux, Beko ar net Snaigės atstovas, kuris norėtų ir galėtų padovanoti man veikiantį šaldytuvą – aš jį tikrai priimčiau ir geru žodžiu minėčiau. Tikrai!

Iš skaudžios patirties sakau, kad tokiomis dienomis šiukštu negalima eksperimentuoti virtuvėje.. Pyragai subliukš, bandelės nekils, kiti kepiniai susvils.. Negalima! Su viena išlyga. Sausainiams. Man kartais atrodo, kad sausainiai išrasti būtent tokioms beviltiškoms dienoms – ne tik kad pavyksta net labiausiai suirzusiam šeimininkui, bet ir turi neabejotiną raminimą poveikį. Ypač vartojami su puodeliu karštos arbatos.

Todėl šiandien mano virtuvė kvepia Beveik avižiniais sausainiais su baltuoju šokoladu ir džiovintomis spanguolėmis. Ilgesnio pavadinimo turbūt negalėjau sugalvoti :)

Reikės:

100g sviesto (kambario temperatūros)

75g tamsaus rudojo cukraus

80g paprasto cukraus

kiaušinio

pusės šaukštelio vanilės ekstrakto arba vanilinio cukraus

140g miltų

pusės šaukštelio kepimo miltelių

žiupsnelio druskos

75g avižų (kažkur buvau radusi, kaip lietuviškai verčiasi rolled oats, bet neturiu kantrybės ieškoti.. gal kas pakomentuos? Mano galva tai tiesiog avižos, iš kurių verdam avižinę košę.. bent jau aš tokias naudoju)

70g džiovintų spanguolių (galima keisti bet kokiomis džiovintomis uogomis - ypač skanu su avietėmis; nebandžiau, bet manau, jog tiktų ir šviežios)

100g į gabaliukus sukapoto baltojo šokolado

galima įberti smulkintų pekano ar kitokių riešutų

Beje, aš nieko nesveriu, viską sumetu iš akies. Daug kas sukritikuotų, bet čia juk sausainiai! Negali nepavykti!

Eiga:

Sviestą sutriname su abiejų rūšių cukrum, kol pataps vientisa mase. Įmušam kiaušinį, supilam vanilę. Viską išmaišom iki kreminės masės.

Įsijojame miltus, kepimo miltelius. Suberiam druską, supilam avižas. Suberiam spanguoles, baltą šokoladą, riešutus. Išmaišom.

Iš tešlos voliojam graikiško riešuto dydžio kamuoliukus (jei sunkiai voliojasi – galima tešlą palaikyti šaldytuve 10-15 min). Dedam ant skardos, spustelim su šakutės ar šaukšto galu, kad kiek susiplotų.

Šaunam į iki 180 laipsnių karščio įkaitintą orkaitę ir kepam apie 15 min arba kol viršus ims vos vos ruduoti. Nebijokit, jei ką tik ištraukus iš orkaitės sausainiai bus per trapūs, kad iškelt iš skardos. Palūkėkit keletą minučių – šaldami tikrai sukietės. Šitaip gausim dvigubai skanius sausainius – trapiu viršum, minkštu viduriuku..

Valgom dar šiltus su puodeliu karštos arbatos ar stikline šalto pieno. Suvalgę organizuojam kalėdinę labdaros akciją ‘Dovanokim Žiupsneliui Šaldytuvą’. Juokauju, žinoma.. ;-) Yra kur kas svarbesnių kalėdinių iniciatyvų.

Skanaus! Ir lai negenda Jūsų buitinė technika!

Šaltinis: adaptuota iš Nigella Lawson Feast: Food that Celebrates Life (London: Chatto & Windus)

2009 m. lapkričio 16 d., pirmadienis

Morkų, grietinėlės ir kalendros sriuba tingintiems bei taupantiems

Pražuvėlė nebuvėlė sugrįžta.

Man – juodas neveiklos epizodas. Piktybiškai užsitęsęs. Ir sunkios formos. Nenoriu gamint. Ką ten gamint – net valgyt nenoriu. Išbandžiau terapiją maisto žurnalais, knygom, laidom.. Skaniai susižiūri, bet norimo efekto nėr. Nenoriu. Ir tingiu. Gal čia ir bėda? Užsitingėjau iš gero gyvenimo?

Ai bet who cares. Gyventi reikia. Valgyti, kad gyventum, taip pat. Visgi jei kažką ir gaminu, tai minimaliai sudėtingo. Šiandien pietums, pvz, morkų sriuba.

Apie morkų sriubą galima prirašyt daug. Arba nieko. Kaip pažiūrėsi. Nepatikėsit, bet nemėgstu virtų morkų. Vaikystėj išrinkdavau iš sriubų ir troškinių. Dabar toleruoju, bet tik tiek. Tai kaip aš čia su ta morkų sriuba??? Ogi prieš kurį laiką, jei pamenat, gyvenimas buvo matuojamas prirašytų puslapių skaičiumi ir ekstremaliais atvejais laiko taupymo sumetimais valgydavau… konservuotą sriubą. Baisu, ane? Žinokit, nevisai baisu, nes atradau labai skanių koncervuotų sriubų rūšį, a la farmers market. Na kaip ten su markets nežinau, bet jie turi pora labai labai skanių sriubų, viena kurių yra morkų, grietinėlės ir kalendros sriubytė. Mmmm!!! Bet, kaip žinia, esu už natūralumą ir pasiteisinimo valgyt sriubas iš konservų šiuo metu tikrai neturiu.. Todėl panašią sriubą verdu pati!

Čia pateikiu paprastų paprasčiausią jos variantą. Nebijokite eksperimentuoti mėgstamais priedais! Beje, turiu(?) vieną labai puikią vegetariškų ir veganiškų patiekalų knygutę, kurioje buvo nerealus morkų sriubos receptas su daug ingredientų, prieskonių, etc. Ir.. per visus kraustymusis pasimetė ta mano knyga, perverčiau visas lentynas daugybę kartų.. NĖR! O minėtą sriubą išbandžiau neseniai, tad viriau vos sykį ir sakiau, kad tikrai tikrai įamžinsiu ir paviešinsiu, bet ką čia viešinsi kai nerandi.. Gal koks vietinis bildukas susiviliojo? Gal dar gražins?

O kol apeliuoju į vegetaro bilduko sąžinę, ruošiu paprastą paprasčiausią morkų, grietinėlės ir kalendros sriubą. Tiek grietinėlė, tiek kalendra čia yra privalomos, nes būtent jos pakylėja šią sriubą į suaugusių maisto kategoriją. Rekomenduoju, net morkų nemėgejams!

Reikės:

šaukšto sviesto

svogūno

nemažo žiūpsnio maltų kalendros sėklyčių

žiupsnelio malto kumino

mažyčio žiupsnelio malto muskato riešuto

galima įberti šiek tiek cinamono

keturių-penkių nemažų morkų

vienos ar dviejų nemažų bulvių

pusantro puodelio daržovių sultinio - arba daugiau, jei mėgstat skystą sriubą

trijų - keturių šaukštų riebios grietinėlės

DAUG (bent poros saujų) šviežios kapotos kalendros

druskos, pipirų pagal skonį

Eiga:

Sviestą ištirpinam puode. Suberiam supjaustytą svogūną, suberiam prieskonius, pakepinam, kol svogūnas suminkštės. Suberiam grubiai supjaustytas morkas ir bulves. Išmaišom. Supilam sultinį, kuris turėtų apsemti daržoves. Užvirinam ir verdam ant vidurtinės ugnies, kol daržovės suminkštės (apie 20-30 min).

Išjungiam ugnį. Viską sutrinam blenderiu. Jei per tiršta – galima įpilti dar sultinio ar karšto vandens. Padruskinam (jei reikia), įmalam pipiro. Įmaišom grietinėlę ir kalendrą. Išmaišom. Ragaujam, skanaujam, tinginiaujam!

Beje, šita sriuba labai tinka taupantiems. Juk tekainuoja centus. O dar jei daržovės iš močiutės kaime…

P.S. Per vėlai apsižiūrėjau, kad neturiu šviežios kalendros, tik keletą lapukų šaldiklyje.. (labai nefotogeniški, beje), tad poroj nuotraukų ‘papimpintas’ variantas su petražolių papuošimu. Nors ne į temą čia tos petražolės :)

2009 m. lapkričio 5 d., ketvirtadienis

Šiltos ožkos sūrio salotos rudens mylėtojams

Išties tai šis įrašas vėluoja maždaug savaitę. Ką tik perskaičiau apie Lietuvą padengusį sniegą, o juk rašyti ketinau apie rudenį! :)

Ar pastebėjote, kad kone visuose maisto tinklaraščiuose bene nuo rugsėjo galima jau užuosti Kalėdas? Cinamonas? Imbieras? Raudonos juostelės? Kalėdinės dekoracijos? Padūsavimai apie tai, kad rudenį ištversim Kalėdų laukimu..

Vakar norėjau nusipirkti žurnalą, tačiau lentynose jau karaliauja Kalėdiniai numeriai: ‘Kaip iškepti kalėdų kalakutą!’ ‘Geriausi kalėdiniai receptai!’ ‘'Kuris šefas jau keturiolikos savarankiškai suruošė Kalėdų pietus!’ O juk dar ruduo!!! Aš pabūsiu balta varna, bet mano galva ruduo yra žavus ir mylėtinas pats savaime, o Kalėdas palikim žiemai :)

Kodėl aš myliu rudenį?

  • Dėl įvairiausiomis spalvomis nusidažiusių medžių (žr. nuotrauka pro miegamojo langą), rudeninės saulės žaismo juose ir lapų šniurenimo po kojom..
  • Dėl parduotuves ir turgus užplūdusių rudeninių daržovių ir vaisių – slyvos, obuoliai, kriaušės, moliūgai, morkos, briuselio kopūstai, kalafijorai…! Ir, žinoma, ne tik parduotuves! Prisimenu, kaip rugsėjo-spalio mėnesiais kaskart iš kaimo parsiveždavom maišus rudens gėrybių.. kaip patikdavo eiti į mamutės daržą ‘pasiskinti’ kopūstų ‘miestui’'. Gal aš senstu, bet retrospektyviai žiūrint man net bulviakasis sukelia labai malonius prisiminimus! Didelė šeimyna ir milžiniškas puodas cepelinų pabaigtuvėse!
  • Dėl keptų kaštainių gatvėse ir virtuvėje.. Uch jau vien dėl jų verta mylėti rudenį!
  • Dėl Vėlinių.. kaip gera būna(-davo) vakare sugrįžus iš kapinių lankymo maratono susėsti su didele šeimyna ir šildytis mamutės krupniku bei nesibaigiančiomis diskusijomis apie politiką.. O jau sutemus pakilti nuo stalo eiti pasivaikčioti po liepsnelėmis apšviestas kapines.. ir prisiminti tuos, kurių nebėra čia, bet yra kažkur. Ir būtent vėlinių (kaip ir kūčių) metu aš tikrai jaučiu, kaip ‘čia’ ir ‘kažkur’ suartėja.. nepaprasta, ar ne?
  • Dėl to, kad ruduo – neatsiejama metų rato dalis.. Dėl to, kad jis yra, nes turi būti.

Turbūt todėl pasirodžius pirmam sniegui vaikystėj bėgdavau į lauką ir trypdavau jį kojom.. Kad jis kuo greičiau ištirptų. Nes aš jau tada labai mylėjau rudenį!

O Kalėdos? Kalėdos irgi yra gerai. Bet savu laiku. (o jei jau gvildent tą temą, tai man Kūčios - milijoną kartu geriau.. sakiau, balta varna aš kalėdų klausimu ;-)

Štai tokių rudeninių pamąstymų proga siūlau pasigaminti labai rudeniškų ir žiema anei kalėdom nė nekvepiančių šiltų ožkos sūrio ir keptų daržovių salotų ;-)

Salotoms reikės:

paprikų

cukinijos (jei kitos daržovės čia nėra būtinos ir neturint po ranka galima ramiai apsieiti, cukinijos čia tikrai tikrai reikia, nes ji tiesiog dieviškai dera su ožkos sūriu..)

baklažano

moliūgo

ožkos sūrio (išbandžiau keleta skirtingų rūšių, bet turiu pasakyti, kad skaniausia man su Somerset goat cheese, kurį čia galima rasti Sainsburys supermarketuose)

graikiškų riešutų

salotų lapų (paprastai naudoju gražgražtės, jaunų burokėlių lapų ir kitokių žolyčių mišinį)

Eiga:

Daržoves supjaustom, sumetam į skardą, pašlakstom alyvuogių aliejum, druska, pipirais ir šaunam į 180 laipsnių karštumo orkaitę, pamirštam bent pusvalandžiui arba ilgiau – kol daržovės iškeps ir suminkštės (beje kadangi mano blėka nėra didžiulė, paprastai moliūgo gabaliukus sudedu į kitą skardą.. tada jie mažiau suglemba, nei mirkdami kitų bendradalių sultyse.. o dalis pasidengia skaniom skūrelėm.. niam..).

Belaukdami pasigaminam salotų užpilą. Daržovių kepimui artėjant į pabaigą salotų lapus suberiam į lėkštes ir dosniai pašlakstom užpilu. Užberiam iškepusiom daržovėm.

Tuoj pat įkaitinam keptuvę su lašeliu alyvuogių aliejaus centre. Sūrį perpjaunam pusiau (nors tai – žinoma priklauso nuo sūrio, kurį naudosite.. ) ir dedam į keptuvės vidurį skūrele į apačią (vėlgi priklauso nuo sūrio). Pakraščiukus apkraunam graikiškais riežutais (idealiu atveju, riešutus reikėtų paskrudinti orkaitėje arba sausoje keptuvėje, kol gražiai paruduos.. bet aš paprastai tiesiog sumetu juos čia.. greičiau ir patogiau). Nesitraukiam nuo viryklės, nes parudavus sūrio skūrelei apverčiam aukšyn kojom ir pakepam dar šiek tiek, kol ims lydytis. Išjungiam ugnį, čiumpam sūrį iš keptuvės ir dedam ant daržovių salotų išsilydžiuse puse į apačia. Viską apibarstom paskrudintais riešutais ir likusiais lašeliais užpilo.

Viskas! Nešam ant stalo! Geru žodžiu minim rudenį ir jo gėrybes. Skanaus!

Salotų užpilui reikės:

Trijų šaukštų alyvuogių aliejaus

Dviejų šaukštų citrinų sulčių

Šaukšto medaus

Šaukšto su puse grūdėtų garstyčių (arba mažiau - priklauso nuo aitrumo)

Druskos

Pipirų

Gamyba:

Viska sudedam į stiklainiuką ir pakratom, kol pataps vientisu užpilu. Paragaujam. Jei trūksta rūgštumo – įpilam kiek daugiau citrinos, jei saldumo – medaus, jei kažko kito – garstyčių. Jei atrodys per rūgštu – galima pridėti daugiau aliejaus, Žodziu, pasikliaujam savo skonio receptoriais!

Šaltinis: ant pečių.

O Jūs? Kokias mintis Jums sukelia praeinantis ruduo? Kaip manote, kodėl taip skubame laukti Kalėdų?

P.S. Šiuo įrašu tikrai nenorėjau įžeisti kalėdinėmis nuotaikomis gyvenančių blogerių ;-) Tik pasiūlyt nors trupučiuką pasidžiaugti rudeniu..

2009 m. spalio 27 d., antradienis

Tikro šokolado pyragas nuoširdžiam pokalbiui

* * *

Šis įrašas skirtas mano draugei R. Tai pačiai su kuria kažkada vėlyvą vakarą šokom į traukinį ir išlipusios stotelėj vidury miškų supratom, kad nelabai žinom kur eiti.. nes visi takai ir takeliai ištrinti neseniai praūžusios pūgos. Tai pačiai su kuria tuomet brisdamos per itin gilias pusnis gėrėjomės nuo sniego atsispindinčia mėnesiena, kurios dėka net gūdusis miškas buvo visai nebaugus. Tai pačiai su kuria sunkiai bepavilkdamos kojas likus vos keliems kilometrams iki draugų sodybos – kažkur šalia Grybų kaimo – svaigom apie karštą (!) alų.. Ir pagaliau pasiekę trobą mediniais šaukštais kabinom skaniausia pasauly žirnienę. Ačiū D.! Tai pačiai su kuria kitą rytą pagaliau atbridę iki tikrojo savo kelionės tikslo suvokėm, kad kažkodėl neveikia elektra, užšalo dujos ir nėra degtukų :) ir bėgom pas kaiminystėje dar gyvenusią bobulę keptis bulvių ir skolintis degtukų krosniai. Tačiau atėjus nakčiai kambary tebebuvo taip šalta, jog prie batų prilipęs sniegas nė neketino tirpti, nors įkaitęs metalinis pečius tiesiog švytėjo tamsoje ir mes tvirtai tikėjome, kad tik laiko klausimas, kada jis pakils į orą..

Dar daug ką galėčiau prisiminti. Tranzavimą į Rygą, kai lauke minus šešiolika ir pasienio tualeto radiatorius patampa geriausiu draugu.. nes horizonte jau kurį laiką nėra NEI VIENOS mašinos. Karštą vyną Vilniaus senamiesčio kavinukėse ir mergaitiškus vakarus ŠMC kavinėje. Meiles kupinas akis po kelionės į Graikiją ir viską pasakiusią žinutę vos grįžus - “važiuoju į kauną pas mylimąjį”. Dar daug ką.

O šiandien R. yra mama. Ant rankų supa gražuolį sūnų, o akyse tebespindi meilė ‘mylimajam iš Kauno’. Ką dar bepridurti :)

Gal tik tai, kad kitą sykį atskridus į Lietuvą labai tikiuosi aplankyti laimingąją mamytę ir susėdus prie puodelio arbatos ir gabaliuko šokoladinio pyrago rasti laiko tam ilgai lauktam mergaitiškam pokalbiui.. kaip kažkada.. apie tai kas buvo, yra ir – žinau! – bus.

* * *

Šokoladinis migdolų pyragas

Reikės:

200g tikro tamsaus šokolado (nemažiau 70% kakavos masės)

nedidelio ekspreso puodelio kavos

200g sviesto

80g miltų

šaukštelio kepimo miltelių

dviejų šaukštų šokolado miltelių

125g maltų migdolų

5 kiaušinių

200g cukraus

Eiga:

Puode užvirinam šiek tiek vandens. Ant viršaus uždėdam metalinį ar karščiui atsparų stiklinį dubenį, bet taip, kad jo dugnas nesiliestų prie vandens. Į dubenį sumetam sulaužytą šokoladą. Kai šis ima lydytis, supilam kavą. Nemaišom! Sviestą supjaustom gabalėliais ir sumetam į šokoladą. Vis dar nemaišom. Kai sviestas ima pastebimai lydytis, užgesinam ugnį, nukeliam dubenį. Maišom, kol sviestas galutinai išsilydo ir viskas patampa vientisa šokoladine mase. Paliekam atvėsti.

Atskiriam kiaušinius. Išplakam baltymus – kai šie ims tirštėti pamažėl supilam cukrų ir plakam iki tirštos morenginės masės (pavertus indą baltymai turi likti savoje vietoje), bet ne ilgiau. Kitame inde išplakam trynius, įmaišom į šokoladą. Ten pat metaliniu šaukštu įmaišom ir išplaktus baltymus.

Galiausiai įsijojam miltus ir suberiam likusius sausus ingredientus. Atsargiai išmaišom - kad nesugriūtų išplakti baltymai.

Viską supilam į riebalais patempą pyrago formą ir šaunam į iki 180 laipsnių karščio įkaitintą orkaitę. Kepam apie 25 min. Stengiamės neperkepti – juk kas gali būti geriau už minkštą ir drėgną šokoladinį migdolų pyragą?

Išsiverdam puodą arbatos. Pasiviečiam draugus ir drauges. Ragaujam.. Vaišinamės.. Kalbamės iki išnaktų..

* Taupydama savo ir artimųjų juosmenį šį pyraga kepu iš puses normos, tačiau jei nusimato šventė ir daug alkanų burnų ar šiaip smaližių – būtinai kepkit pilną dozę. Nesigailėsit! :)

Šaltinis: Nigel Slater The Kitchen Diaries: A Year in the Kitchen.

2009 m. spalio 24 d., šeštadienis

Kvapnusis lęšių karis kaimynams paerzinti

Keista, jog būtent tada, kai rodos turi daug laisvo laiko nenuveiki nieko doro.. Na bent jau taip ir neparašai naujo įrašo.. Ne, neketinu atsiprašinėti. Tebūnie viskas teka sava vaga. Naujas miestas, nauji veidai.. Nauja virtuvė, nauji kvapai..

Tiesa sakant, kažkiek prisibijojau po tokios ilgos pertraukos apsigyventi bute, bet buvau labai maloniai nustebinta būtent šio pamiršto tokio gyvenimo aspekto – kvapų! Jau žinau, kad kievieną sekmadienio rytą iš kaimyninio buto sklinda apetitą žadinantis šviežių croissants aromatas. O gretiname name gyvena curry mylėtojai.. kasvakar praeinant neramiai sugurguliuoja skrandis…

Nesu didelė curry mylėtoja. Anaiptol! Net pragyvenusi metus curry sostine laikomame Birminghame jo taip ir nepamilau, nepaisant išties nemenkų kursiokų ir bendradarbių pastangų šiuo klausimu. Kone kiekviena svarbesnia proga birminghamieciai ir jiems prijaučiantys keliauja į curry house – neveltui šiam patiekalui (greičiau - patiekalų grupei) pamažėl lipdoma nacionalinio patiekalo etiketė. Tačiau.. turbūt nė sykio taip ir neištuštinau savojo curry lėktštės – nuolat randu priekaištų – per sūru, per aštru, per riebu.. Ką aš išmanau apie curry? Nieko! Ir neabejoju, kad curry house dirba žmonės žinantys ką daro.. Visgi.. mano skonio receptoriams neįsakysi.

Tačiau – man patinka gaminti curry namie! Savaip! Taip, kad būtų skanu. Nei per sūru, nei per aštru, per per riebu.. Taip kaip reikia. Taip kaip norisi. Patinka į karštą aliejų suberti kvapnius prieskonius ar jau paruoštą curry paste ir uosti staiga pasklidusį jų aromatą. Įsivaizduoti, kaip šis pamažu apraizdo visą namą, sužadina kaimynų vaizduotę, lyžteli skubantį praeivį.. Įtariu, jog žinau, kas šįvakar garuos ant jo stalo ;-)

Nes ant mūsiškio šįvakar lęšių karis. Sako, lęšiai labai sveika. Nesiginčysim. Be to, šis karis tikras išsigelbėjimas, kai už lango beįsibėgėjantis ruduo ir taip nesinori kišti nosies į lauką.. Nes visi reikalingi ingedientai ir taip gyvena mano spintelėje.. Belieka užsirišti prijuoste, praverti langą (taip, aš mėgstu erzinti aplinkinius savo virtuvės kvapais!), įjungti viryklę ir užkaisti puodą.

Reikės:

Aliejaus

Svogūno

Šaukšto ar dviejų raudonojo tailandietiško kario pastos (Thai red curry paste)

Dviejų ar trijų šaukštų indiško ‘balti’ kario pastos (Balti curry paste)

Apie 200g* raudonųjų arba žemyninių (continental) lešių**

Skardinės smulkintų konservuotų pomidorų savose sultyse

Skardinės kokosų pieno***

Nebūtinų priedų: karališkų ar paprastų krevečių ARBA apkeptos vištienos gabaliukų

Šviežios kalendros (nebūtina, bet skanu)

Eiga:

Aliejuje apkepame supjaustytą svogūną, kol šis pataps peršviečiamas. Sudedam kario pastas, pamaišom, kepam, kol pradės labai labai kvepėti.. Lęšius nuplaunam šaltu vandeniu, suberiam į puodą, išmaišom. Supilam pomidorus ir kokosų pieną. Uždengiam, verdam ant nedidelės ugnies, kol lęšiai sumikštės (apie pusvalandį, bet prisipažįstu – niekada nematavau laiko, tad nelabai žinau.. tiesiog ragaujam kol niekas nebetrakši tarp dantų ;-). Nepamirštam pamaišyti. Jei pasirodys nepakankamai aštru – galima įdėti dar vieną ar porą šaukštų kario pastos. Pačioje pabaigoje suberiam krevetes arba prieš tai apkepintą vištieną (jokiu būdu ne tame pačiame puode antraip valgysim guminę mėsyte.. ), pavirinam, kol sušils. Viskas!

Būdų kaip šitą dalyką suvalgyti aibė.. Galima tiesiog taip, dosniai užbarsčius kalendros lapukais.. galima kartu su naan duonele.. galima įvynioti chapati blyną, prieš tai pabarsčius kalendra su pagardinus naturaliu jogurtu.. ar net grietine.. galima su ryžiais.. Išties, valgom kaip norim, su kuo norim, kada norim.. Nes tai mūsų curry night, todėl ir taisyklės mūsų. Skanaus!

* Prisipažinsiu, nė sykio taip ir neprisiruošiau pamatuoti, kiek tiksliai lęšių naudoju. Spėju, kad apie 200g, bet tai tik spėjimas. Perspėju, kad pasirodys nedaug.. Bet neapsigaukite, nes lęšiai laaabai mėgsta išbringsti. Be to, jei matysis, kad nebeliko skysčių visada galima įpilti verdančio vandens.

** Dvi lęšių rūšys su labai skirtingais rezultatais. Žemyniniai (ang. continental) (dar vadinami rudaisiais) lęšiai turi savotišką riešutų skonį. Ir tekstūra jų labai riešutiška. Bent jau man naudojant šiuos lęšius nebesinori jokiu priedų. Tuo tarpu raudonieji lęšiai (žr. nuotrauka) kiek saldesni ir labiau linkę prarasti formą. Todėl gamindama su jais mėgsti įberti saują ar dvi karališkųjų krevečių. Arba vištienos. Suteikia daugiau tekstūros ir šiaip.. skanu.. Nors – jau sakiau – tikrai nebūtina ;-)

*** Kokosų pienu vadinamas ne skystimas kokoso riešuto viduje, o skiestas maltas kokosas. Nesunku apsigauti. Beje, patariu atidžiai pastudijuoti etiketę – kartais po gražiu pavadinimu slypi kokosų pieno imitacija su kvapikliais ir kitais dirbtiniais dalykėliai ir jokio tikro kokoso.. Toks čia netiks.

Svarbu! Ką daryti su likučiu?

Jei liko pora šaukštų kario (o aš mėgstu palikti tyčia), kitą dieną siūlau padaryti taip.. Orkaitėje (arba keptuvėje, bet juk žymiai skaniau ir sveikiau orkaitėje!) išsikepam geros kokybės kiaulienos arba jautienos dešrelių (jokių frankfurtelių ar kitokių pieniškų dešrelių iš super maltų gyvūnėlių liekanų..!), pasigaminam bulvių košės ar tiesiog išsiverdam bulvių.

Kai viskas beveik paruošta - stambiais žiedais supjaustytą svogūną kraunam į keptuvę su įkaitintu aliejum, užbarstom pora šaukštelių nemalto kumino ir kepam, kol svogūnai suminkštės bei gražiai pageltonuos. Tuomet sudedam lęšių kario likutį, išmaišom ir pakepam dar pora minučių.

Galiausiai į lėkštę kraunam dešreles, šalia – bulvių košę ir viską gražiai uždrabstom sukarintais svogūnais.. Kad jūs žinotumėt kaip skanu!!! Ypač jei naudojom žemyninius lęšius.. Ir užgėrėm šaltu alum.. Vat pabandykit ir sužinosit.. ;-)

Šaltinis: ant pečių ;-)

2009 m. spalio 3 d., šeštadienis

Slyvų džemas (ne)suaugusiems

VISKAS! BAIGTA! DONE! FINITO!

Oi kaip laukiau, kada šitaip galėsiu pradėti naują įrašą! Taigi, oficialiai nebe studentė.. Užtat prie pavardės jau greitai galėsiu išdidžiai pasirašyti B.A. M.A. Nors nesirašysu, ką jau čia.. nebent norėsiu labai įsivaizdint :))

Iš tiesų tai keistas jausmas.. visai neblogai tas studentavimas.. Netgi gaila truputėlį. Gal PHD kada nors? Nors tiesa sakant dar prieš mėnesį per sukoštus dantis įsakmiu balsu pranešiau saviškiui, kad jei KADA NORS man į galvą įkristų tokia kvaila mintis – įpareigoju ją iš ten išvyti! Ojojoj tos kūrybinės kančios!

Now what?? Iš tiesų tai nėra laiko atostogauti (o kaip norėčiau!).. Reikia supakuoti likusius turtus, susirasti pagalbines rankas šaldytuvų ir sofų nešiojimui bei pasirūpinti aibe kitų reikalų, reikaliukų. Juk po savaitės būsiu ne vien nebestudentė, bet ir bedarbė, nes palieku šį darbą ir iškeliauju į sostinę, kur brangusis jau kremta mokslus. Žinau, kad rizikuoju nesusiradusi darbo anksčiau, bet tiesiog tragiškai nebuvo laiko. Nei kiek. ANEIKIEK. Hehe, rimtai mąstau įsteigti čia naują rubrikėlė ‘taupantiems’. O ką? Labai šauniai įsipaišys į dabartines realijas! :)

Ir labai tikiuosi šalia intensyvių darbo paieškų surasti laiko šiam blogiukui, nes jis vargšas tiek laiko ignoruotas nuoširdžiai to nusipelno! Ką gi – pradedam!

Kaip tyčia 52 skanios savaitės dedikavo šią slyvų garbei, o mano archyvuose kantriai savo eilės laukia labai skanus slyvų džemas! Tiesa sakant, sakyti, kad pateikiu slyvų džemo receptą yra kiek netikslu, nes kone viskas jame iš akies, nematuojant, vadovaujantis nuojauta ir skonio receptoriais. Na bet.. o gal ką nors įkvėpsiu panašiam eksperimentui?

Reikės:

slyvų

vandens – kažkur skaičiau, kad reikia stiklinės kilogramui slyvų, bet kadangi saviškių nesveriu – pilu maždaug tiek kad apsemtu pusę vaisių puode arba vos daugiau)

cukraus – maždaug tiek pat kiek ir slyvų (turiu specialaus rupaus cukraus skirto virti daug pektino turinčius vaisius – slyvas, serbentus, agrastus; tačiau užtikrinu, kad tinka ir pats paprasčiausias)

Eiga:

Į šaldytuvą įdedam lėkštę (kodėl? žr. žemiau :).

Iš slyvų išlupam ar išpjaustom kauliukus (jei slyvos mažytės, kauliukus paliekam tik įpjaunam kiekvieną vaisių - taip džemui verdant jie patys iškils į paviršių, tereikės nurinkti). Suberiam į puodą, užpilam vandeniu, verdam kol slyvos suminkštėja. Tuomet supilam cukrų, kiek padidinam ugnį ir verdam, kol šios masė pasieks džemišką būseną. Kaip patikrinti? Prisimenat lėkštę šaldytuve? Ogi ištraukiam ją iš šaldytuvo ir uždedam šaukštą džemo. Jei atvesęs džemas supanašės į drebučius – viola!, išjungiam ugnį, kraunam į sterilizuotus* stiklainiukus. Jei ne – lėkštę atgal į šaldytuvą, tą pati bandymą atliekam kiek vėliau. Paprasta, ane?

Valgom kaip norim, kada norim ir su kuo norim! Suvalgę padėjuojam, kad pagaminom per mažai ir žiemai nieko nebeliko.. Skanaus!

* Čia jau dviračio neišrasim – kruopščiai išplaunam ir pakaitinam maždaug 130 laipsnių karščio orkaitėj bent 20 minučių.

P.S. Kažkaip pagalvojau kad uogienių vyrimas tai jau toks ‘suaugėlių’ reikalas. Baigtas magistras turbūt taip pat.. Ar tai reiškia, kad štai ėmiau ir suaugau…? Neaa..

2009 m. rugsėjo 8 d., antradienis

Migdoliniai slyvų tartukai vasaros išleistuvėms

Vaje net nežinau nuo ko pradėt.. taip ilgai nerašiau. Ne, magistrinis nebaigtas. Baigtas tik pirmasis juodraštis ir tas su daug kabliukų, problemų, problemėlių, neatitikimų.. Išsiunčiau darbo vadovei, laukiu atsakymo ir drebinu kinkas kaskart tikrindama elektroninį paštą.. Nes jaučiu, kad nepaglostys! :)

Sulaukus atsakymo nusimato dar kelios savaitės taisymo (gal net labai intensyvaus).. Bet, prisipažinsiu, norėčiau greičiau.. Šiandien gavau bendradarbės žinutę, jog jei reikia galiu pasiimti dar kelias dienas atostogų - AČIŪ NE! Greičiau į darbą, toliau nuo laptopo ir knygų!

Nors bene geriausias galvos pravėdinimo būdas - nors pusdieniui užsidaryt virtuvėj tarp puodų ir keptuvių. Dar geriau – bekepant skanumynus! Iš slyvų! Tiesa sakant, slyvos man visada asociuojasi su vasaros pabaiga ir kalnais geltonų bei mėlynų kritulių močiutes kaimynės sode. Prisirinkdavom bent pora kibirų. Taip besibaigiant vasarai prasidėdavo slyvienių virimo metas. O jei mintys apie slyvienes dar nesužadino Jūsų skonio receptorių, siūlau išsikept baisingai skanią migdolinę svyvų tartą arba keturis mini tartukus!

Reikės:

Trapiam pagrindui

70g cukraus pudros

90g sviesto

210g miltų

Vieno kiaušinio

Migdoliniam įdarui (a.k.a. frangipane – ar yra kažkoks lietuviškas atitikmuo?)

150g sviesto

200g cukraus

Dviejų kiaušinių

200 g maltų migdolų

Migdolų ekstrakto (nebūtina, bet uuuiii kaip užkvimpa!)

Slyvų

Eiga:

Ruošiam pagrindą: cukraus pudrą, miltus ir kubeliais supjaustytą sviestą sutrinam pirštų galiukais iki kol supanašės į rupius duonos trupinius; įmaišom kiek paplaktą kiaušinį; paminkom, kol viskas supanašės į tešlą, bet ne daugiau! Suformuojam kamuolį, suvyniojam į maistinę plėvelę ir pašaunam į šaldytuvą bent pusvalandžiui.

Tuo metu paruošiam įdarą: sutrinam sviestą su cukrum; atsargiai įmaišom kiaušinius; supilam maltus migdolus; viską gražiai sumaišom. Slyvas supjaustom riekutėmis.

Iš šaldytuvo ištraukiam tešlą, atsargiai iškočiojam ant maistinės plėvelės (trapi tešla, kaip ir dera turint tokį pavadinimą, mėgsta patrupėti, todėl iškočiojus ant plėvelės bus žymiai lengviau ‘išversti’ į formą). Gautus blynus arba vieną didelį apskritimą atsargiai perkeliam į tartos formą, apspaudom kraštelius (dar vienas patarimas – kaip tuos kraštelius gražiai apspaudyti? Ogi atsiplėšiam gabaliuką maistinės plėvelės, į ją įdedam šiek tiek tešlos, padarom 'mažytę pagalvėlę’ ir ja atsargiai apspaudžiam visus kraštukus. Elementaru, bet labai veiksminga. Nusižiūrėjau kažkokioj protingoj laidoj).

Belieka į taip paruoštas formeles sukrauti migdolinį įdarą ir ant viršaus išdėlioti slyvų griežinėlius.

Kepam iki 180 laipsnių karščio įkaitintoj orkaitėj apie 15-25 min, kol viršus gražiai paruduos (kepant vieną didelę tartą visas reikalas užtruks dvigubai ilgiau – 30-45 min).

Viskas! Ragaujam! Labai skanu pasigardinant šlakeliu šalto naturalaus jogurto, bet ištiesų tai nėra jokio reikalo dar kažką papildomai gardinti. Skanaus!

Šaltinis: adaptuota pagal John Burton Race & Angela Hartnett (2007), first crack your egg! (London: Quadrille Publiching Limited)

2009 m. rugpjūčio 9 d., sekmadienis

Karališkų krevečių užkandėlė keliauninkams

Oi negerai negerai darai, negerai negerai darai! (čia frazė iš vienos dainos apie paršiuką partizaną, kurią norėjau įkelt, bet pasirodo youtubis jos dar neatrado).

O negerai todėl, kad man šiaip negalima čia nieko rašyt. Griežtai negalima! Magistrinio rašymas stiprokai atsilieka, dargi perskaityt labai daug turiu ir šiaip mąstau, kad reikėtų prie plano pridėt dar vieną ar netgi dvi dalis, be kurių bijau, kad lyg ir trūks kažko.. Visa tai per keletą likusių savaitgalių!! Bet vat traukia mane čia, oi kaip traukia!

Tai aš pabamdysiu trumpai. Nors trumpai man dažniausiai nepavyksta.. Va ir magistrinio turiu dar tik pirmą dalį, dar nebaigtą, bet jau gerokai per ilgą. Matyt reikės su skaudančia širdim daug darbo iškarpyt.. Žiaurus dalykas tas maksimalus žodžių kiekis. Ištrinti negalima palikti.

OK. Trumpai apie kelionę į Lietuvą. Buvo nuostabu! Viskas, ko tikėjausi ir dar daugiau! Puikus oras, šiltas nuostabaus ežėrėlio vidury miškų vanduo, saldžios avietės iš miško, dar saldesni žirniai iš mamutės daržo ir dar daug daug gėrio. Ne, nereikia man jokiu Kanarų, lietuviškas kaimas yra da best!

Pati kelionė tokia su šiek tiek nuotykių, bet kaip kitaip! Vat galvoju reikės paviešinti vieną naują Ryanair gudrybę iš serijos ‘kaip padaryti daugiau pinigų’. Taigi taigi, bent jau Birminghamo oro uosto registracijoj niekas nebetikrino nei rankinio bagažo dydžio nei svorio (kas anksčiau buvo daroma labai griežtai). Ką gi – legviau atsipučia keleiviai ir jų palydovai, visi atsimojuoja ir keliauja patikros punkto link. Ten irgi ramiai prasitikrina (beje, pavertėjavau vienai vaikus aplankusiai vidutinio amžiaus lietuvei, kurios tašė sukėlė nerimo tikrintojams. Žinot ką ji vežėsi lauktuvių į Lietuvą? Ogi krūvą įvairiausių… atsisėskit.. tualeto gaiviklių.. taip taip.. neklauskit kodėl.. aš irgi neklausiau.. ir muitininkas neklausė.. bet vat tebekirba mintis – o jeigu pagalvojo, kad mudvi kartu?!)

Bet kurgi aš? Aha, pasitikrinę ir atsipūtę bei patenkinti, kad prie rankinio bagažo (kurio kiekvienas tūlas lietuvis, žinoma, turi daugiau nei leistinas kiekis/svoris) niekas neprikibo, keliauja prie vartų, pakeliui užsukdami į duty free parduotuvėlę – kas vandens, kas rimčiau. O prie vartų! Stovi grupelė mėlynai dėvinčių moterėlių ir akylais žvilgsniai matuoja kiekvieno rankinį bagažą (veido išraiškos kažkuo primena Vilniuje siaučiančius kontrolierius iš mėlynojo (?) autobusiuko). Na ir prasideda! Matuojamas svoris, tūris, kiekis. Netilpai?! 30 svarų arba ‘you cant fly’! Vargšė moteriškė su tualeto gaivikliais, žinoma, turėjo daugiau.. Įdomu, kiek tualeto gaivinimo produktų už beveik 120lt nusipirktum pvz Maximoj? Bet kadangi antras pasirinkimas ‘she cant fly’, pinigėliai liejasi laisvai.. Vat šit kaip. Net prie manęs prikibo, mat turėjau apytuštę kuprinę ir mažytę tašytę su pinigine ir dokumentais. Liepė įrodyt, kad šioji telpa į kuprinę. Akylumas.

O skrendant atgal susidūriau su lietuvių pasieniečių humoru. Šiaip labai įdomu, kam reikėjo statyti tokį didžiulį Kauno oro uostą, jeigu bene tuo pat metu išskrendant trims lėktuvams rankinį bagažą tikrina vienintelis rentgeno aparačiukas? Kai atstovėjusi eilėje prie patikrinimo bene 40 min ir jau labai ‘ant ribos’ iki vartų užsidarymo, atkišau pasieniečiams savo pasą šie paklausė, kur taip skubu ir šaltom akytėm pareiškė, kad vajej tavo lėktuvas ką tik išskrido.. Ha ha! Linksmuoliai..

Tai vat tokios istorijos iš Ryanairo keleivių fronto. Bet kadangi čia tsakant kulinarinis blogas, įdedu trumpučiuką patiekaliuką, nes neturiu laiko aprašinėti jokiu įmantrybių. Iš esmės tai čia anos ne patiekaliukas, greičiau idėja šauniai vasariškai užkandėlei saulės atokaitoje.

Karališkų krevečių užkandėlė

Ingredientai:

Virtų ar kitaip apdorotų karališkųjų krevečių su šarvais

Majonezo (pageidautina su laimingų vištų kiaušiniais)

Kečiupo

Aštraus padažo (aš naudoju piri-piri)

Gamyba:

Majonezą, ketčiupą ir aštrų padažą sumaišom į padažiuką. Kiekiai pagal skonį!

Procesas:

Krevetes išlukštenam, padažom į padažiuką, valgom užsigerdami šaltu alumi ar kitu vasarišku gėrimu. Mėgaujamės ir dėkavojam likimui, kad nereikia leist vasaros dienų ir naktų prie magistrinio.. Vat šit kaip.



P.S. Atleiskit už labai padriką ir ‘nestilingą’ tekstą. Paskubom viskas, labai paskubom..

P.P.S. Pabaigai paveiksliukas likimo broliams ir seserims:

Kaip sugadinti magistrinį (ar kitą didelį darbą) rašančio studento vakarą?

Pasiūlyti alternatyvą!