Vištienos kepenėlių ir džiovintų baravykų paštetas. Romantiškam piknikui parke.

Oi kaip negerai yra sirgti. Visai negerai.

Nežinau kaip ir kodėl, bet gyvendama JK beveik pamiršau, ką reiškia bjaurios peršalimo ligos, visokios slogos, kosuliai ir temperatūros.. Tad praeitą savaitę gavau tokį nevisai malonų priminimą. Brrr.

Faktas, kad priverstinis namų areštas nėra labai malonus dalykas, kai už lango begėdiškai šypsosi saulė, žydi obelys ir suokia paukščiai. Antra vertus, labai neblogas stimulas greičiau kapstytis iš lovos.

Ta proga vakar mano žmogus ir tokia-beveik-sveika aš išsiruošėme į baisiai gražų Londono kampelį. Neradau jokio internetinio puslapio galinčio atspindėti, kaip Hamstead Heath atrodo pasakiškai gražią pavasario dieną kaip vakar, bet pabandykite įsivaizduoti daug daug saulės, gaivios žalumos su kuokšteliais baltom žiedų kekėm aplipusių vyšnių, pulko vaikų, dar daugiau šunų ir – čia svarbiausia dalis – galybės laimingų žmonių, savo margais paklotėliais nusėjusių kalnus ir klonius. Itin svarbus margo paklotėlio brolis – pinkniko krepšys su gana demonstratyviai kyšančiu vyno butėlaičiu.

Puikiai išnaudodamos savo lokacijos vietą aplinkinės kepyklėlės už nepadoriai didelę kainą siūlo sukrauti padoraus dydžio pikniko rinkinuką su šviežia duona, bandelėm, sūriais, vaisiais, užtepėlėm ir kitu ‘pirštukiniu maistu’ (angl. finger-food) bei butėlaičiu jau minėto vyno arba gaivus limonado. Ir – nenuostabu, turint omenyje bendrą atmosferą ir pavasarinės saulės apsvaigintas galvas – panašu, kad verslas klesti.

Kadangi mano piniginėje – ypač pastaruoju metu – nepadorios sumos nesimėto, ir – sakykit ką norit – savo visada skaniau, kepyklėlėj verta susivilioti tik svaiginančio kvapo šviežia duona, nes visa kita galima sumeistrauti nuosavoj virtuvėj už juokingą kainą. Susidomėjot?

******

Trumpai apie kepenėlių paštetą: čia pateikiu ‘sugrubintą’ ir pagreitintą variantą. Norint geresnio - ‘parduotuvinio’ - rezultato reikia kiek ilgiau pasidarbuoti blenderiu ir gautą masę pertrinti per sietelį, idant atsikratyti visų gabalėlių ir gauti gerokai skystesnį bei lengviau tepamą kepenėlių paštetą. Visgi aš kur kas dažniau renkuosi būtent šį variantą, nes.. ne tik greičiau, bet ir kažkodėl skaniau. Man.

Ir dar, paprastai kepenėlių pašteto receptas baigiamas patarimu viską užlieti išgrynintu sviestu, tačiau tai nėra būtina, jei paštetą ketinate suvartoti per artimiausias pora dienų. Šitaip sutaupysite ne tik porą šaukštų riebalų, bet ir balažin kiek kalorijų ;-)

*******

Vištienos kepenėlių ir džiovintų baravykų paštetas

Reikės:

~110g + šaukšto sviesto

svogūno

skiltelės česnako

~400g vištos kepenėlių

nemažos saujos džiovintų baravykų ar kitų grybų

šaukšto brendžio (galima keisti viskiu)

šaukštelio maltų garstyčių (galima keisti ir skystomis garstyčiomis, tuomet dėsime kiek daugiau)

druskos ir pipiro

Gaminame:

Grybus išmirkome šiltame vandenyje, kol suminkštės.

110g sviesto ištirpiname įkaitintoje keptuvėje, suberiame supjaustytą svogūną ir česnaką. Kepiname ant nedidelės ugnies, kol svogūnai suminkštės ir taps permatomi.

Suberiame nusausintus supjaustytus grybus. Gerai išmaišome.

Vištų kepenėles nuplauname, nusausiname popieriniais rankšluosčiais, supjaustome vienodo dydžio gabalėliais. Suberiame į keptuvę. Kepiname karts nuo karto pamaišydami ir nuolat tikrindami. Kaip visuomet su kepenėlėmis, svarbu tiksliai pagauti akimirką, kada viduriukai praranda rožinę spalvą. Viskas. Nė minutėlės ilgiau, nes perkepusios kepenys įgauną labai nemalonų – kiek kartų – skonį. Supilame brendį, garstyčias, įberiame druskos bei pipirų, dar sykį išmaišome ir nukeliame nuo ugnies.

Kepenėlių–grybų masę kartu su papildomu šaukštu sviesto sumalame blenderyje. Paragaujame. Jei reikia – įberiame daugiau druskos ar pipirų. Jei norite skystesnio ir lengviau tepamo pašteto – pertrinkite per sietelį. Beje, tokiu atveju siūlyčiau pasilikti keletą grybų, juos supjaustyti mažais gabalėliais ir įmaišyti į pertrintą paštetą.

Paštetą supilsytykite į serviravimo indukus arba indą. Jei norite išlaikyti kelioms dienoms – puode ištirpinkite apie 60g sviesto, atvėsinkite ir atsargiai supilkite ant pašteto indelių taip, kad baltos apnašos liktų puodo dugne. Joms mums nereikalingos. Paštetą atvėsinkite šaldytuve.

Štai ir viskas! Paprasta, pigu, bet labai efektinga!

Gerų jums piknikų! Ir nesirkit ;-)

Šaltinis: pagal Angela Griffin.

Švelnioji vištienos korma su aromatingais ryžiais. Trumpai teleportacijai į Indiją!

Jau rašiau, kad nesu didelė indiško maisto mylėtoja. Visgi to paties tikrai negalėčiau pasakyti apie indų literatūrą! Tarp pačiu pačiausių perskaitytų knygų itin garbingas pozicijas užima net du indų autorių kūriniai. Rohinton Mistry ‘A Fine Balance’ (nepavyko rasti jokios info apie lietuvišką šios knygos leidimą) ir Arundhati Roy ‘Mažmožių dievas’ (angl. The God of small things). Abu labai savotiški, bet nepaprastai įtaigūs, įtraukiantys ir nepaleidžiantys iki pat paskutinės eilutės.. Ir nors daugeliu aspektų šie kūriniais absoliučiai skirtingi – poetiškai moteriška Arundhati vs. iš pažiūros neutralus, gal net abejingas pasakotojas Rohinton, man – visai kitokios kultūros atstovei – abu kūrinius vienija paslaptinga ir užburianti indų kultūra, užliūliuojanti stipria egzotika, nepažįstamom vietovėm, gyventojais, jų tradicijom. Čia nėra pagražintų gyvenimo istorijų, neįtikinančios laimingos pabaigos – abu autoriai nuožmiai negailestingi savo herojams, kurie tampa nuo jų nepriklausančios gyvenimo upės įkaitais. Abiejose nė šlakelio banalybės. Vien spalvingas tačiau negailestingas gyvenimas (o gal ‘likimas’?).

Visgi negaliu nepridurti, kad jei tektų šias knygas kažkaip surykiuoti, Mistry tikrai atsidurtų aukštesnėje pakopoje. Ir jei kas nors nuo manęs priklausytų – nominuočiau jį Nobelio premijai. Užtat drąsiai rekomenduoju visiems bent akies krašteliu besidomintiems Indijos istorija. Arba žmogiškuoju didžiųjų politinių reformų veidu. O jei ne – tuo labiau.

Bet prie ko čia maistas, pasakysit. Ogi prie to, kad skaitydama knygą į ją pasineriu visa esybe. O kadangi paskutinė mano perskaityta knyga taip pat indiška (tiesa, neitin verta atskiro paminėjimo.. juo labiau šalią šiųjų), visą savaitgalį gyvenau, girdėjau, lytėjau ir uodžiau Indiją. Nenuostabu, kad mano virtuvė taip pat užkvipo kardamonu, cinamonu, muskatu, gvazdikėliais bei kitais indiją menančiais prieskoniais, o ant stalo garavo bei alkanus skaitytojus kvietė labai švelnaus skonio kreminė vištienos korma su kvapniais indiškais ryžiais..

Kreminė vištienos korma

(kadangi nesu jokia indiško maisto ekspertė, nurašau originalų receptą su komentarais apie savo modifikacijas)

4 asmenims

Reikės:

700g vištienos be kaulų ir skūros (naudojau vištienos krūtinėlę)

200ml natūralaus jogurto

šaukšto sutarkuoto česnako arba česnako pastos

šaukšto sutarkuoto imbiero arba imbiero pastos

2 šaukštelių maltos kalendros

2 šaukštų ghee arba augalinio aliejaus (naudojau augalinį aliejų)

svogūno

10 nesmulintų juodųjų pipirų

10 žaliojo kardamono ankščių

1 juodojo kardamono ankšties (neturėjau ir nedėjau)

10 gvazdikėlių

cinamono lazdelės

šlakelio muskato

1-2 žaliųjų čilių (neturėjau, tad dėjau džiovinto čili dribsnių)

druskos, pipirų

200ml vandens

70g kreminio kokoso (angl. creamed coconut) (kieta kokoso plytelė, neturint galima keisti koncervuotu kokosų pienu, bet tokiu atveju dėsime kartu su vištyte ir atitinkamai mažinsime vandens)

3 šaukštų maltų migdolų

3/4 šaukštelio garam masala (neturėjau, tad įbėriau žiupsnelį kario miltelių)

žiupsnelio cukraus

šviežios kalendros papuošimui (neturėjau ir nedėjau)

Gaminame:

Iš jogurto, česnako, imbiero ir maltos kalendros užmaišom marinatą. Sudedame stambiais gabalais supjaustytą vištieną ir paliekame šaldytuve marinuotis mažiausiai pusvalandį, o dar geriau – per naktį.

Išimame vištieną iš šaldytuvo ir paliekame kambario temperatūroje, kad atšiltų.

Puode įkaitiname aliejų, suberiame prieskonius. Nors knygoje siūloma juos dėti visus, t.y. nesmulkintus, aš prieš tai berdama į aliejų subėriau į dubenį ir pagrūdau kočelu..

Pamaišome, suberiame smulkiai supjaustytą svogūną, čili ir žiupsnelį druskos. Pakepiname, kol svogūnas parus.

Sudedame vištieną su visu marinatu. Supilame vandenį. Užviriname ir verdame ant nedidelės ugnies apie 15-20 min, kol vištienos gabaliukai išvirs. Neišsigąskite, kad marinate esantis jogurtas išsiskirs ir susigabaluos.. Vėliau to nebesimatys.

Suberiame kreminį kokosą ir maltus migdolus. Išmaišome ir paverdame neuždengtame puode, kol skystis pavirs tirštu padažu.

Suberiam garam masala, cukrų ir smulkiai supjaustytą šviežią kalendą, paragaujame, pasūdome, jei reikia.

Valgome su ryžiais arba roti.

Mes valgėme su aromatingais indiškai ryžiais (receptas žemiau).

Beje, patarčiau pirmiau gaminti ryžius, o vėliau – vištienos korma, nes ryžiai verda kiek ilgiau, bet to sandariai uždengus indą kuriame virė – ilgai išlaiko šilumą ir tampa dar biresni.

Aromatingi ryžiai indiškai

Reikės:

300g basmati ryžių

3 šaukštų alyvuogių aliejaus

svogūno

poros skiltelių česnako

cinamono lazdelės

keleto žaliojo kardamono ankščių

žiupsnelio kumino sėklyčių

žiupsnelio kario miltelių

saujelės pakapotų migdolų

saujelės razinų

850ml vištienos arba daržovių sultinio

Gaminam:

Pamerkiame ryžius 10-15 minučių. Vėliau nukošiame ir nuplauname sietelyje (taip paruošti ryžiai bus biresni).

Puode įkaitiname aliejų, suberiame svogūną, pamaišome, suberiame česnaką, riešutus ir prieskonius. Kepiname, kol svogūnas suminkštės.

Suberiame ryžius ir razinas. Gerai išmaišome. Supilame karštą sultinį. Užviriname, sumažiname ugnį iki minimalios ir verdame uždengtame puode apie 20 minučių retkarčiais pamaišydami. Jei pritrūks skysčio – galima įpilti dar sultinio ar vandens.

Išvirusius ryžius paliekame uždengtame puode dar bent dešimčiai minučių. Prieš tiekdami pamaišome šakute, kad taptų biresni.

Labai skanūs aromatingi ryžiai. Galėčiau valgyti ir valgyti. Net vienus pačius tiesiog taip!

Skanaus! O aš einu suvalgyt likučių, nes už mano nugaros nekantriai trypčioje ir rankovę tąso antrasis valgytojas.. Taip skanu, bet beveik atsiimu savo mintis apie nemeilę indiškai virtuvei ;-)

Šaltiniai:

Vištienos korma – Anjun Anand (2007), Indian Food Made Easy (London: Quadrille).

Indiški ryžiai – pagal Hugh Fearnley-Whittingstall.

Tailandiški noodliai su žaliuoju kariu ir kokosų piene troškinta vištiena

Taigi! Pagaliau! Tailando valgiai ir Žiupsnelyje Druskos!

Jau rašiau, kad labai mėgstu šią virtuvę, tad galit įsivaizduot mano džiaugsmą susipažinus su čionykšte tailandietiško maisto pasiūla – galybę restoranėlių ir netgi tailandietiškų maisto produktų parduotuvė visai šalia namų! Wooohoo!

Bet būsiu gera ir neerzinsiu visokiai kaffiro lapais ;-) Skaniom savaitėm parinkau labai paprastą receptuką, kurio sudedamąsias dalis nesunkiai rasit ir didesniame lietuviškame supermarkete. Pasiruošę? Prašom įsispirti į lengvutes šlepetes, susirasti spintos gilumoje užmestus šortukus ir keliauti į mano virtuvę, po kurią jau nuo pietų sklando švelniai kutenantis tailandietiško kario aromatas…

Tailandietiški noodliai su kokosų piene ir žaliajame karyje troškinta vištiena

Reikės:

dviejų-trijų vištienos krūtinėlių arba penkių-šešių kumpelių*

dviejų-trijų nedidučių cukinijų

nemažo baklažano

aliejaus

gabaliuko imbiero šaknies

keleto jaunų svogūniukų (galima keisti puse paprasto svogūno)

poros šaukštų žalios tailandietiško kario pastos (atsižvelgiant į aštrumą!)

skardinės kokosų pieno

pusantro puodelio vištienos sultinio

200g sausų kiaušininių makaronų (angl. egg noodles)

poros saujų šviežios kalendros

šaukšto laimo arba citrinos sulčių

šviežiai malto juodojo pipiro

Gaminam:

Cukiniją ir baklažaną supjaustom vidutinio dydžio griežinėliais, atidedam į šalį.

Smulkiai supjaustom svogūną ir imbierą. Atidedam į šalį.

Vištieną supjaustom kasnio dydžio gabaliukais. Į nemažą puodą (arba gilų woką) pilam pora šaukštų aliejaus, įkaitinam, sumetam pusę arba trečdalį vištienos gabaliukų, taip, kad šie vos dengtų dugną (jei tuoj pat sumesim visus gabaliukus – vištytė ne keps, o troškinsis, todėl žymiai geriau apkepti dalimis). Kepinam, kol gražiai paruduos, išimam kiaurasamčiu, sudedam į lėkštę – kartojam procesą su likusiais vištienos gabaliukais.

Apkepinę ir į šoną atidėję vištieną, į tą patį puodą suberiam supjaustytą svogūną ir imbierą. Pakepinam pora minučių. Suberiam cukiniją, apkepinam. Sudedam žaliojo kario pastą. Išmaišom, pakepinam dar pora minučių.

Supilam kokosų pieną, sultinį, sumetam baklažaną ir vištienos gabaliukus. Verdam apie 10 minučių. Šiuo etapu šiol mūsų patiekaliukas primena sriubą. Neišsigąskite – taip turi būti. Paragaujam. Jei norisi aštriau – įdedam dar kario pastos.

Sudedam makaronus, pamaišom, uždengiam, verdam, kol suminkštės. Bevirdami noodliai sugers beveik visą skystį. Viola sriuba virta troškinuku!

Išjungiam viryklę, įmaišom pasmulkintą šviežią kalendrą, laimo arba citrinos sultis. Jei reikia – įberiam pipirų, druskos.

Valgom pasipuošę kalendros lapeliais. Mintimis keliaujam toli toli..

Skanaus!

* Aš visuomet naudoju kumpelius, nes nemėgstu vištienos krūtinėlės.. Kumpeliai - kur kas sultingesnė ir skanesnė vištos dalis, ypač jei perkam tik laimingų vištų mėsytę – tokia vištytė turi progos pabegioti. Nauda abipusė! Darbo atsikratant kauliukų daugiau, bet – patikėkit – verta!

Šaltinis: pagal Linda Deser (ed.), (2007), Chinese (London: Hermes House). Knyga labai netiksliu pavadinimu, tačiau kupina puikių Azijos šalių receptų.

*****

O dabar komentaras visai ne į temą. Vakar pagaliau pažiūrėjom Avatarą.. Nuostabu! Seniai buvau taip įsijautusi į filmą.. Pastebėjau, kad paskutiniu metu blogosferoje itin populiaru madinga jį kritikuoti - tegul. Kadangi man labai artimos filme aptartos temos (kaip turėjo jaustis mūsų – lietuvių - protėviai, kuomet dėl ateivių religijos buvo kertami šventieji ažuolynai..?), išėjau sukrėsta ir sujaudinta. Lai filmas išties ‘juoda-baltas’, tačiau niekas nepaneigs, kad puikiai atspindi žmonių gobšumą ir aplinkui tebevykstantį gamtos niokojimą.. Deja deja – realiame pasaulyje happy endas nebėra įmanomas.. Visiems prijaučiantiems Gajos teorijai bei supratusiems pagrindinę mintį labai rekomenduoju pažiūrėti ir Princesę Mononokę. Ech.. liūdna ir gėda.

Kaip iškepti sultingą kalėdinį kalakutą?

Na štai jau turim ką pasiūlyti garnyrui, kažkaip nemandagu būtų neaprašyti ir pačio kalėdinio stalo puošmenos.

Ne, ruoniuko nekepsim. Ruoniukas čia užuomina apie tai, kur sutiksiu šventes. Va tokių mielybių prieglobsty. Nors šie mielybės turi didelius ir aštrius dantukus. Bet vistiek. Gražuolis, ar ne?

Mano pernykštis kalakutas taip pat buvo gražuolis. Kita prasme, žinoma. Valgomąja. Deja, niekam nė į galva neatėjo jo įamžinti. Rūpėjo suvalgyt. Todėl neturiu, kuo iliustruoti šio įrašo, tai bent parodysiu, su kuo aš šiemet valgysiu Kūčių silkę. Nes šių ruoniukų pagrindinis maistas yra daug daug kilogramų silkės (nesūdytos, žinoma), o aš kaip tik pati iš statinaitės rusų parduotuvėje nugvelbiau kelias.. Mmm.. Skanumėlis.. Bet apie ką aš čia? Apie kalakutą gi!

Taigi – kaip iškepti skanų ir sultingą kalakutą? Pernai šis klausimas buvo kaip niekad aktualus, nes.. dovanų gavom beveik dešimties kilogramų kalakutą. Ne kalakutas, o monstras! Todėl suplanuota kiaulės koja keliavo į šaldiklį, o aš verčiau kalną knygų ir žurnalo ieškodama, ką su juo daryti. Ir suradau. Tiesiog idealų tokiam monstiškam kalakutui receptą, nes kiekvienas kepantis šį paukštį susiduria su tradicine bėda – ką daryti, kad belaukiant, kol iškeps šlaunys neperkeptų ir neperdžiūtų krūtinėlė? Jei ir jus kankina šis kasmetinis klausimas – look no further! Išeitis be galo paprasta, bet tuo pačiu geniali. Krūtinėlė nedžius, jei ją impregnuosim specialia liemenėle ;-) Kaip sakoma nenoriu girtis, bet.. Pernykštis kalakutas buvo labiau nei pavykęs, todėl nepaisant jo dydžio buvo sudorotas per mažiau nei dvi dienas.. Tiesa, dorotojų taip pat buvo nemažai, bet čia jau kita istorija ;-)

Sultingas kalakutas su maskarponės ir prieskoninių žolelių ‘liemenėle’

Reikės (kiekius nurašau nuo originalaus recepto, kuris pritaikytas 4kg kalakutui; tad koreguojam pagal poreikį):

šešių šaukštų maskarponės sūrio (padangi produktų paieška vyko paskutinę minutę, o arčiausiai tuomet tebuvo Norfa, maskarponės ten, žinoma neradau, todėl nusipirkau tepamo varškės sūrelio su žalumynais, į kurį įmaišiau kiek grietinėlės)

skiltelės česnako

dviejų citrinų

šakelės šviežio rozmarino

pundelio šviežių petražolių

4kg kalakuto

druskos, pipirų

alyvuogių aliejaus

apelsino (nebūtina)

keleto svogūnų

saliero stiebų (nebūtina)

Gaminam:

Kalakutą išimame iš šaldytuvo bent valandą prieš kepant.

Įkaitinam orkaitę iki 180 laipsnių karščio.

Paruošiam ‘liemenėlę’ – sumaišom maskarponę, sutrintą česnaką, nutarkuotas citrinų žieveles, susmulkintas prieskonines žoleles, įberiam druskos ir pipirų.

Atsargiai pirštų galiukais atlaisvinam kalakuto krūtinės odelę. Nebijokit, nesunku, tik reikia daug atsargos ir neskubėti. Gausime namažą kišenę. Ten taip pat atsargiai sudedam maskarponės įdarą. Stengiamės padengti visą krūtinėlę, nes neuždengta jos dalis džius.

Kalakutą ir jo pilvą išmasažuojame alyvuogių aliejum, druska ir pipirais.

Į kalakuto pilvą sudedam citrinos puseles, suketvirčiuotą svogūną ar pusę. Galima įdeti keletą skiltelių apelsino. Citrusiniai vaisiai suteikia labai malonaus vos juntamo gaivumo. Tikrai skanu! ‘Uždarom’ pilvą (tam labai tinka vadinamieji mediniai ‘dantų krapštukai’), suglaudžiam kojas, prispaudžiam prie pilvo ir aprišam virvele. Kuo tvirčiau surišim, tuo sultingesnis bus iškepęs paukštis.

Į kepimo indą suberiam suketvirčiuotus svogūnus ir stambiai supjaustytą salierą. Ant jų dedam kalakutą, uždengiam folija ir kepam po 25 min kiekvienam kilogramui (10 kg pauštis kepė lygiai 250 min arba 4 valandas ir 10 minučių).

Tuomet nudengiam foliją, palaistom kalakutą išvarvėjusiom sultim bei riebalais ir padidinę orkaitės temperatūrą iki 200 laispnių kepam dar apie 20 min, kol gražiai paruduos skūrelė.

Išimame iš orkaitės, patikrinam ar iškepęs – įbedam peilį į šlaunį iki kaulo ir stebim išbėgusį skystį. Jei bespalvis – iškepė. Jei raudonas ar ryškiai rausvas – gražinam į orkaitę dar bent dešimtčiai minučių, po kurių tikrinam vėl. Nors jei viską darėte pagal instukcijas tai negresia. Jokiu būdu nepalikite paukščio ilgiau ‘dėl visa ko’. Perkepęs kalakutas – neskanu ir gėda šeimininkėi/ui ;-)

Iškepusį paukštį apdengiam folija bei virtuviniu rankšluosčiu ir paliekam dar pusvalandžiui. Žinau žinau, pas mus labai paplitęs paprotys tuoj pat iš orkaitės ištrauktą mėsą nešti ant stalo, bet jis nėra labai geras, nes būtent ‘pailsėjusi’ mėsytė bus kur kas sultingesnė ir minkštesnė. O be to lieka laiko paruošti padažus bei garnyrą. Protingos knygos sako, kad taip uždengtas vidutinio dydžio kalakutas neatšals dar beveik valandą. Bet mums užteks ir pusvalandžio.

Štai ir viskas. Labai labai skanu su spanguolių padažu. Parašyčiau, bet kad ir taip pilnas internetas.. Dar gaminu grybų ir grietinėlės padažą. Receptas tradicinis. Reikia?

Skanaus! Ir gražių jums švenčių! Su skaniu kalakutu per vidurį stalo!

Šaltinis: adaptuota iš Olive, November 2008.

*Beje, kadangi mūsų indas, kurioje kepė kalakutas yra kiek kreivas ir kalakuto sultys vis bėgo į vieną pusę bei ignoravo kitą, pirmoje kepimo pusėje įpyliau šiek tiek vandens, kad nepridegtų apačia. Bet jei jūsų indas tokiu problemu nekelia – prašau šią pastabą ignoruoti. Just so you know, esu radusi ne vieną receptą, kuomet į kalakuto kepimo indą pilama karšto vandens, todėl jei kyla tokių problemų – tai visai neblogas jų sprendimo būdas.

O žinot, aš vis dar tikiu, kad Kučių naktį žvėreliai kalba žmonių kalba.. Vaikystėje vis eidavau pasiklausyt prie močiutės tvarto durų. O šiemet tiesiog užsuksiu į ligoninę pas šituos mažulius. Įdomu, ką jie man papasakos..

Nuotraukos @ R.C.C.S.