Pusryčių pyragas su kukurūzais. Amerikietiškas, žinoma.

Rašau ant sofos, su puodeliu ramunėlių arbatos, vilnonėm kojinėm, ištinusia gerkle ir varvančia nosim. Ironiška, bet apsirgau savaitę po sugrįžimo iš Vilniaus, nepaisant to, kad viešnagę Lietuvoje praleidau šaltom ir šlapiom kojom braidydama po pusnis su savo plonyčiais angliškais batukais, nes čia tokio dalyko kaip žieminiai batai nelabai ir būna..

O ką mes darėme Lietuvoje? Nagi Žiupsnelis Druskos planuoja vestuves! Nes mes aišku, negalime nieko daryti paprastai. Oi ne. Jei pirkti namą, tai būtinai sutrūnijusį, tuomet pusę metų kariauti su statybininkais. Jei organizuoti vestuves, tai būtinai kitoje šalyje, nepaisant to, kad nei atostogos, nei biudžetas neleidžia ten priskraidyti tiek, kad galima būtų viską ramiai suplanuoti. Ne ne. Visą savaitę nuo ryto iki vakaro begiojome į susitikimus, apžiūrinėjome viešbučius, ragavome vyną, tortą, nerealius Tų Kepėjų keksiukus, važinėjomės užpustytais Varėnos miškų keliukais, rinkomės žiedus ir … intensyviai intensyviai ieškojome visažistės. Buvau įsitikimusi, kad esu labai pareiginga nuotaka ir kad viską darau labai iš anksto. Dar pernai vasarą išsirinkome datą, sodybą, nunešėme pareiškimus, susitarėme su talentingaja Aiduke. Atrodė, visa kita palauks. Klydau! Pasirodo, Lietuvoje kažkoks mistinis visažisčių deficitas ir pačias geriausias, t.y. išgirtąsias, reikia susirasti ne vėliau, nei padėjus parašiuką metrikacijos skyriuje. Taigi aš šiuo metu truputį ant ledo. Nelabai norisi pirkti katės maiše, todėl rekomendacijos super welcome. Idealiu atveju, norėčiau rasti visažistę su darbų profiliu, į kurį pažiūrėjus  galėčiau ramia galva atsiduoti į jos (arba, žinoma, jo) rankas. Va taip va. Nes Jūsų gerbiamoji blogo rašytoja nemoka net akių padoriai pasidažyti, ką jau bekalbėti apie vestuvinio veido nupaišymą! Ha-hah! Nors būtų gerai, jei tas nupaišymas toks minimalus būtų..

Mainais dovanoju Pusryčių Pyragą. Su amerikiečių taip mėgiamais kukurūzais, arba polenta, kuri ir mano širdį pakerėjo. Super geras dalykas bet kokiams trupininiam pyragui arba paprasčiausiam crumble. Traškios pyragų viršūnės – kas gali būti geriau? Tiesa, šiame pyrage traškumą nugesina grietinėlės sluoksnis, kurį amerikiečiai vaidina custard, bet aš drystu nesutinkti, nes čia – Jungtinėje Karalystėje – custard turi būti saldus ir neįsivaizduojamas be kiaušinių. Nepaisant netikslaus pavadinimo, pyragas labai skanus ir tikrai vertas dėmesio. Jei netikite manimi, patikėkite Molly, Jess arba Tim. Pyragas pusryčiams – nesakykit, kad būna geriau (ir sutikit su manim, kad tik amerikiečiai galėtų tokį dalyką sugalvoti!).

Kukurūzinis pusryčių pyragas

Reikės:

dviejų kiaušinių

trijų šaukštų ištirpdyto sviesto

trijų šaukštų cukraus (jei mėgstate saldžiai, siulyčiau dėti kiek daugiau, nes pyragas pats savaime nėra saldus, todėl valgomas su saldžiais priedais, pvz klevų sirupu arba uogiene)

žiupsnelio druskos

sviejų stiklinių pieno

pusantro šaukšto balto acto

3/4 stiklinės smulkių kukurūzų kruopų (polentos)

šaukštelio kepimo miltelių

pusės šaukštelio sodos

stiklinės miltų

stiklinės riebios grietinėlės

Gaminame:

Orkaitę įkaitiname iki 175 laipsnių karščio. Kepimo indą (bent 20cm skersmens) ištepame sviesu ir dedame į orkaitę, kad įkaistų.

Kiaušinius išplakame su ištirpdytu (bet būtinai atvėsintu) sviestu, suberiame cukrų, druską, pieną, actą ir gerai išmaišome. Suberiame kukurūzų kruopas, kepimo miltelius ir sodą, įsijojame miltus. Atsargiai išmaišome.

Tešlą supilame į įkaitintą kepimo indą. Tuomet labai labai atsargiai į pyrago vidurį supilame grietinėlę. Jokiu būdu nemaišome. Patarčiau tai daryti, kuo arčiau orkaitės, nes didžiausias iššūkis – į orkaitę pašauti ramiai ramiai, taip, kad tešla ir grietinėlė per daug (tiksliau – visai, bet nežinau, ar tai įmanoma) nesusimakaluotų į vienumą.

Kepame apie valandą arba kol viršus gražiai rustels. Valgome su uogiene arba (jei jaučiames ypatingai amerikoniškai) su klevų sirupu (labai LABAI skanu!!). Asmeniškai man pyragas skanesnis šaltas.

Skanaus!

Šaltinis: Marion Cunningham The Breakfast Book (New York, 2011).

Ricottos blyneliai. Tingiems rytams.

 

Ilgą laiką svajojau apie savus namus, į kuriuos, sakiau, kviesiu svečius, sodinsiu prie didelio stalo ir maitinsiu maitinsiu maitinsiu! Taip ir buvo. Nuo įkurtuvių praėjo beveik du mėnesiai, o mes per tą laiką neturėjome nei vieno laisvo savaitgalio. Jei ne statybininkai, tai svečiai, kas man yra didelis džiaugsmas, bet, panašu, paveldėjau savo mamos maniją, tad bet kokia viešnagė man reiškia intensyvų namų tvarkymą ir kiekvieno pakampio plovimą. Tad, jei atsilankysite sekmadienį, žinokit, aš visą šeštadienį praleisiu šveisdama veidrodžius, siurbdama kilimus ir valydama laiptus (kurie vis dar neturi jokios dangos ir tebėra apšlakstyti cementu..ehem..) . Dar visai neseniai toks mamos elgesys varydavo į neviltį, dabar gi pati iš proto vedu A., kuris geranoriškai pasisiūlo nuvalyti dulkes. Aš, mat, einu iš paskos ir pervalau, nes pamiršai nuvalyti už televizoriaus! Atspėkit, prašau, kas tai elgiasi mano šeimoje?!

Žodžiu, mano 2013-ųjų rezoliucija - atsipalaiduoti ir neiti iš proto dėl trijų neišplautų puodelių kriauklėje ir batų po stalu. Ir nesinervinti dėl niekaip nesibaigiančių statybų, nes jos turbūt taip niekada ir nesibaigs. Kai pagaliau sulyginsim visus įbrėžimus ir įtrūkimus, uždengsim skylę stoge, nudažysim kolidoriaus grindis ir uždengsim laiptus, teks užsiimti prieangiu, griūvančiom tvorom ir byrančiu tinku ‘išeiginėje’ namo pusėje. Ir jeigu kažkada svaigau apie dieną, kai viskas bus padaryta, pabaigta ir ‘tobula’, dabar suprantu, kad taip paprasčiausiai nebūna.

Bet britai sako count your blessings (~”suskaičiuok gerus dalykus”) ir jie, žinoma, yra teisūs. 2012-ieji buvo nepaprasti, ir aš vis dar užsiimu savižala, kai kasryt žengdama į savo svajonių virtuvę žnybu sau į šoną, kad tikrai pabudau ir nesapnuoju. O kasvakar skubu namo, nes niekur kitus nėra geriau.

Nukrypau nuo temos. Iš tiesų tenorėjau pasakyti, kad šį savaitgalį – pagaliau – esame vienui vieni, laisvi nuo mano omg-svečiai-tvarkom-tvarkom-tvarkom!! psichozės. A. tebedėvi pižamą, o aš pagaliau radau laiko ir energijos pagaminti tikrus naminius pusryčius ir netgi išsitraukiau palėsiu dvelkiančioje dėžėje visą šį laiką kalintą fotoaparatą. Kadangi vienas kambarys vis dar tebeskendi dežėse, nerandu nei pakrovėjo, nei atsarginių atminties kortelių, bet buvo visai smagu įsijungti Skylės Brolius ir ritmiškai tarškinti puodus su fotoaparatu ant kaklo. 

 

O šiandienos pusryčiai gimė po sekmadienio pietų su svečiais, kuomet sugalvojau, kad ricottos sūrio likučius galima įmaišyti į blynų tešlą. Tuomet juos valgėm vakarienei,  bet pusryčiams blynai kažkaip skaniau ir ne taip nuodėminga! Švelni kreminė ricotta (kodėl nepabandžius pakeisti gerai ištrinta riebia lietuviška varške?) + plakti baltymai = debesys lėkštėje. Nepaprastai puru ir lengva.

BEJE. Jei netyčia skaitote šį įrašą ir esate arba planuojate būti mūsų svečių sąraše, būkit geri, nekreipkit dėmesio į mano blevyzgas, nes mes Jūsų laukiam. Rimtai. Su pašluoste rankoj!!!

Itin purūs ricottos blyneliai

Reikės:

trijų kiaušinių

pusės stiklinės cukraus arba daugiau, jei mėgstat saldžiai

indelio ricottos (250g)

poros šaukštelio vanilinio cukraus

žiupsnelio cinamono

žiupsnelio malto muskato

~100g miltų

Gaminame:

Kiaušinius atskiriame į baltymus ir trynius.

Trynius išplakame su cukrumi, sudedame ricotta, cukrų, prieskonius, gerai išmaišome. Suberiame arba – dar geriau – įsijojame miltus, išmaišome.

Baltymus išplakame iki standžių putų. Atsargiai metaliniu šaukštu supiame į ricottos ir kiaušinių mišinį, labai labai atsargiai išmaišome, bet jokiu būdu nepermaišome.

Kepame įkaitintoje keptuvėje ant nedidelės ugnies su šlakeliu aliejaus (ne alyvuogių). Rustelėjus pakraščiams verčiame ant kito šono, pakepiname dar pora minučių ir verčiame ant lėkštės.

Valgome su medumi, uogiene arba ledais!

Tingiai išsidrėbiam su lėkštė blynų, stipria kava ir žurnalu parankėj. Saturday Kitchen neprivaloma. Bet nepakenks!

Gegužės meniu: šparagai

 

Jau skundžiausi (booo!) baisingai lietingu oru po Londono dangum. Jis mano skundų akivaizdžiai neišgirdo, nes debesys tebekaba, lietus tebelyja, į žieminio palto kišenes sugrįžo pirštinės, o namie jau turbūt savaitę mane gelbėja elektrinis šildytuvas. Taip, gegužę!!!

Vienintelis besikeičiančių metų laikų rodiklis – parduotuvių lentynas pamažu nuklojantys šparagai. Nežinau, kaip čia atsitiko, kad per daugiau kaip tris (rimtai?!!) šito puslapio gyvavimo egzistavimo metus nesu užsiminusi apie vieną mylimiausių daržovių – šparagus. Dėl daržovės statuso turbūt galėtume pasiginčyti, auga ir atrodo šparagai kaip stora žolė, o skonis irgi kiek žolinis, bet pačia geriausia prasme.

Dar pasakysiu, kuo ilgiau gyvenu Britanijoje, tuo labiau galvoju, kad mes lietuviai esam baisingai drovi ir baikšti tauta, nes aš niekaip neįsivaizduoju lietuvaičių viešai diskutuojančių apie.. e-hem.. tam tikro maistų produktų įtaką virškinimo trakto ypatumams.. O čia ramiausiu veidu prie pietų stalo jums pasakys, kad nuo jeruzalės artišokų pučia pilvą, o šparagai.. keičia.. šlapimo kvapą. Ha! Va, paklausykit gerbiamo Nigel Slater:

I might get tired of its side effects—it contains methyl mercaptan, which makes most people’s pee stink—but its flavor is the strongest sign yet that summer has started. (iš Tender)

Bet, jeigu įdomu, aš tokio poveikio nepatyriau; kažkur perskaičiau, kad efektas individualus ir genų nulemtas, tad gali būti, kad mes – lietuviai - genetiškai atsparūs šparago išdaigom. Patvirtinkit arba paneikit!

O šiaip šparagai – daržovė neišranki, kad kuo paprasčiau paruošite, tuo skaniau suvalgysite. Aš darau taip:

Reikės:

šparagų

plonai supjaustytos rūkytos šoninės (nebūtinai)

kiaušinių

šlakelio alyvuogių aliejaus

druskos, pipirų

Gaminame:

Keptuvėje apkepiname šoninę, jei naudojame.

Šparagus sumetame į verdantį pasūdytą vandenį ir paviriname apie tris minutes, ne ilgiau, antraip šparagai sutiš, o mes norim šiek tiek traškesio.

Kiaušinius pakepiname, bet ne per ilgai, nes norim skysto trynio. Kitas variantas, kiaušinius galima apvirti (be lukšto) – aš darau taip: gilioje keptuvėje (arba tiesiog puode, bet keptuvėj paprasčiau) užvirinu vandenį, primažinu ugnį, atsargiai įmušu kiaušinį ir voila! po keleto minučių baltymas bus išviręs, o trynys skystutėlis..  (tikrinam baksnojimo būdu)

Štai ir viskas, viską verčiam į lėkštę, dosniai pabarstom druska ir šviežiai maltais pipirais, šliūkštelim alyvuogių aliejaus ir valgom pasigardžiuodami. (Pirštais.) Šparagus mirkydami kiaušinio tryny.. Mmmm.

Galima, jei turit, ant šparagų įlašinti citrinos sulčių. Skanaus!

 

P.S. Tik dabar netyčia perskaičiau, kad lietuviškai šparagai – visai ne šparagai, o smidrai! Man atrodo, kad šitai nusprendę (sugalvoję?) kalbininkai nėra genetiškai atsparūs.. žinom kam!

Lęšių ir degintų baklažanų salotos sveikai pradžiai

Tai štai, 2012-ieji!

Kad ir kaip mėgstu sąrašus, nesu iš tų, kurie surašo Naujųjų Metų pažadus.

Bet tikiuosi, kad Naujieji bus kupini puikaus maisto, restoranų, teatro, filmų, knygų, kelionių, džiaugsmo, tikrų draugų ir mylimų žmonių.

Dar tikiuosi, kad rasiu daugiau laiko ir įkvėpimo Žiupsneliui.

Ir saulėtų dienų fotografijai.

 

Po itin sočių Kalėdų, nė pažiūrėti nenoriu į mėsą, sūrį, traškučius ir saldumynus. Tad jau savaitę maitinosi vegetariškom salotom ir sriubom.

Kalėdų Senelis šiemet buvo kaip niekad knygingas. Todėl ir šis salotų receptas atkeliauja iš vienos šviežiausių knygų mano lentynoj - Yotam Ottolenghi ‘Plenty’. Gaivios, sočios – pats tas sveikam sausiui.

Lęšių salotos su ‘degintais’ baklažanais

Reikės:

trijų – keturių morkų

trijų - keturių saliero stiebų

keleto saujų vynuoginių pomidorų

nedidelės pankolio galvos (nebūtina)

alyvuogių aliejaus

druskos

žiupsnelio rudo ar kitokios cukraus

200g rudų lęšių (ypač tinka Puy)

lauro lapo

keleto šakelių čiobrelio (jei turit)

pusės svogūno

dviejų baklažanų

keleto šaukštų raudono ar balto vyno acto

po saują šviežių petražolių, kalendros ir krapų (jeigu turit)

pipirų

jogurto (nebūtina)

Gaminame:

Tris morkas supjaustome nedideliais kubeliais. Suberiame į kepimo skardą. Ten pat sumetame kubeliais supjaustytą salierą ir pankolį. Vyšninius pomidorus perpjauname per pusę, suberiame į skardą. Pašlakstome alyvuogių aliejumi, įberiame po žiupsnelį druskos ir cukraus (kuris prigesins pomidorų rūgštumą). Šauname į 180 laipsnių karščio orkaitę ir kepame apie 20-30 minučių, kol daržovės suminkštės (bet ne iki galo, čia skanu palikti šiek tiek traškesio – ypač morkose).

Lęšius nuplauname, suberiame į puodą. Ten pat įmetame likusią kubeliais supjaustytą morką, salierą, lauro lapą. čiobrelį. Verdame ant vidutinės ugnies apie 20 minučių, kol lęšiai suminkštės (bet ne sutiš). Išvirusius lęšius nukošiame, išgriebiame lauro lapą ir čiobrelio šakeliais. Suberiame į salotinę, įpilame pora šaukštų alyvuogių aliejaus, pora šaukštų vyno acto, įberiame druskos ir pipirų. Išmaišome.

Jei naudojame dujinę viryklę – baklažanus pabadome peiliu, dedame tiesiogiai ant vidutinės ugnies ir kepiname nuolat vartydami metalinėm žnyplėm, kol odelė beveik suanglės, o baklažanas suminkštės tiek, kad taps sunku vartyti (apie 10min). Beje, prieš tai galima viryklės paviršių pridengti folija, taip bus paprasčiau ją vėliau išvalyti.

Jei naudojame elektrinę orkaitę, baklažaną pabadome peiliu, dedame po karštu griliu ir kepiname nuolat vartydami, kol odelė ims anglėti, o baklažanas suminkštės. Jei neturime griliaus, peiliu pabadytą baklažaną dedame į karštą orkaitę (~200 laipsnių) ir kepame bent valandą, kol baklažanas parus ir susmegs.

Iškepusius ‘degintus’ baklažanus atsargiai perpjauname peiliu ir šaukštu išskaptuojame minkštimą stengdamiesi išvengti apdegusios odelės. Sudedame į sietelį ir paliekame sunktis apie 10min.

Į salotinę su lęšiais suberiame iškepusias daržovės ir stambiai supjaustytas prieskonines žoleles. Išmaišome, paraugaujame, jei trūksta rūgštelės – įpilame daugiau acto, jei reikia – įberiame druskos ar pipirų.

Nusunktą baklažanų minkštimą negailėdami pasūdome, įberiame pipirų, dedame šaukštą vyno acto. Išmaišome, paragaujame, jei reikia – pakoreguojame.

Salotas beriame į lėkštę, dedame pora šaukštų degintų baklažanų, šaukštą jogurto (jei naudojame), puošiame prieskoninėm žolelėm, valgome ir jaučiames sveikuoliškai.

Štai ir viskas! Aprašymas gal ilgas, bet procesas nesudėtingas, o rezultatas – fantastiškas. Skanaus!

Šaltinis: adaptuota pagal Yotam Ottolenghi Plenty (London: Ebury Press, 2010).

Brokoliai pietums! O ką?

Ką čia pasipasakojus? Nežinau. Darbas, darbas, darbas, miegas, šokiai, sportai, darbas, darbas. O štai pagaliau šeštadienio vakaras. Didysis planas: lova, filmai, naminiai sausainiai iš šaldikio, šokoladas ir Frozen Planet. Nežinau, ar čia krūviai darbe, ar žiemiškas šaltukas Londone (ir mano kambary!!), o gal baltos meškos Frozen Planet, bet man norisi susisukti į šiltą paklodę ir užmigt žiemos miegu. Iki pavasario. Ne, iki Kalėdų.

Žiemiška tai ar ne, bet šiandien jums siūlau brokolį. Pati negirsiu, bet pasak A.:  wow, pas tave net brokoliai skanūs! 

Receptas gimė iš nesėkmingo bandymo pamilti Ottolenghi*. Trūko VISKO, tai visko ir pridėjau. Skanu baisingai. Rekomenduoju.

Brokolis rytietiškai

Reikės:

brokolio galvos

šaukšto ar dviejų augalinio aliejaus

trijų skiltelių česnako

žiupsnelio čili dribsnių (arba šviežio čili, milteliai čia nelabai tinks, bet jei nieko kito neturit – berkit)

ryžių acto (suskaičiavau 9 šaukštus, bet priklausys nuo jūsų skonio receptorių)

sojų padažo (taip pat apie 9 šaukštus, bet galima daugiau/mažiau)

saujos sezamo sėklų

Gaminame:

Brokolį padaliname į žiedus, suberiame į puodą su verdančiu vandeniu. Paviriname neuždengtame puode apie pora minučių – neilgiau, brokolis tebeturi būti traškus - ir traukiame lauk .

Į keptuvę (kuo storesnis dugnas – tuo geriau) pilame aliejų, beriame smulkiai supjaustytą česnaką ir čili. Pakepiname pora minučių ant nedidelės ugnies, kol česnakas rustels. Viską (įskaitant aliejaus likutį) supilame į salotinę ar dubenį, kuriame maišysite brokolius.

Į tą pačia keptuvę sudedame apvirtą brokolį ir kepiname ant nemažos ugnies (taip, be papildomo aliejaus) apie 5 minutes, kol skrustels. Jei naudojate visą galvą – siūlau tai daryti dusyk, nes brokolio žiedai turi liesti keptuvės dugną. (Dar patarčiau atidaryti langą, nes padūmos!) Skrustelėjusius brokolius suberiame į dubenį su česnaku.

Sumažiname ugnį ir į tą pačią keptuvę suberiame sezamo sėklas. Suskaičiuojame iki 30, išjungiame ugnį, pamaišome – sėklos turėtų būti rustelėjusios, bet nepridegusios – ir beriame į dubenį su brokoliais.

Palaipsniui pilame ryžių actą ir sojų padažą. Vis pamaišome ir ragaujame, kol bus pats tas. Štai ir viskas.

Grįžtam į lovą, jungiam filmą. Valgom pirštais pamirkydami į dugne susikaupusį padažą!

 

* Jurga, o visgi pamilau, nes radau SUPER DUPER receptą, apie kurį vėliau!!

Figų salotos saulėtam rugsėjui

Šis įrašas – ne kas kita kaip duoklė rudeniui. Arba turkų parduotuvei už kampo, nes kur kitur rasi maišą prinokusių figų už centus. Arba šviežutėlio fetos sūrio. Ar kalną granatų! Valgomų, žinoma.

Anot landlordo, kuris mūsų namą paveldėjo iš senelių, kažkada čia gyveno galybė į Londoną emigravusių graikų šeimų. Kaip ir prideda graikams, mūsų sodely auga didžiulis figmedis ir galingas vynuogių krūmas. Deja, figos nudžiuvo taip ir neprinokę, o aukštai jo kamienu užsikabaroję vynuogės tedžiugina sparnuočius. O sparnuočiai džiugina mus. Visi laimingi.

Vėliau graikų šeimynas pakeitė, o gal papildė, turkai. Žinau, kad dažnas Londone gyvenantis lietuvaitis mėgsta pabambėti ant tokių kaimynų (nors vietoj turkų čia galim įrašyt  bet kokią tautybę, įskaitant tuos pačius lietuvius!), bet aš negaliu atsidžiaugt – be jau minėtos super-parduotuvės, turim bent pora turkiškų kepyklėlių (baklava saldžioji!), ir prieskoninę-tabakinę. Žodžiu, nors, skirtingai nei Jurga, niekaip nepametu galvos dėl Ottolenghi receptų, pusės puslapio ingredientų sarašas – ne bėda, nes viskas arba (jau) spintelėj, arba tiesiog už kampo.

Taigi ir čia reikės granatų melasos, kurios tikrai turės bet kokių Viduržemio šalių maisto parduotuvė (žinau, kad šį blogą seka daug Londoniečių). Kitu atveju, ją galima pasigaminti pavirinus granatų sultis su cukrumi ir šlakeliu citrinos. Blogiausiu atveju, nesukit galvos ir keiskit tiesiog granatų sultimis, o tada paragaukit ir – jei reikia – užpilą papildykit cukrum ar citrinos sultim.

 

 Figų ir fetos salotos su granatų užpilu

Vienam valgytojui reikės:

Poros saujų salotų (ypač tinka špinatai)

Trejeto figų

Gabalėlio fetos sūrio (galima keisti varškės sūriu, tada salotas reikėtų pasūdyti)

Pusės granato (instrukcijos, kaip patogiausia išgauti sėklytes – čia)

Saujelės lazdyno riešutų (nebūtina)

Poros šaukštų alyvuogių aliejaus

Šaukšto granatų melasos

Gaminame:

Figas supjaustome riekutėmis, suberiame ant salotų lapų. Užtrupiname fetos, suberiame riešutus ir granatų sėklytes.

Alyvuogių aliejų sumaišome su granatų melasa ir gerai išplakame. Supilame ant salotų.

 

Štai ir viskas. Gražios Jums bobų vasaros (pas mus +28!!!!).

Šaltinis: pagal Helen iš Food Stories .

P.S. Kitas laaabai skanus receptas su figomis – Figų ir ožkos sūrio užkandėlė. Kepsiu kai tik atvės! :)

Tegyvuoja savaitgaliai! (ir ruginiai blynai)

 

Sprendžiant pagal šios savaitės lietų ir darganą, praeitas savaitgalis turbūt buvo paskutinis VASAROS pasispardymas Londone. Bent jau man - viena koja pakeliui į Lietuvą (jejeje!!! tik va orą galėtumėt pašildyt…)

Saulėtą dieną be diskusijų reikia būti lauke. Dar geriau, kokiam nors gražiam rajone, kur nesiaučia riaušės. Idealu, jei jame ant kiekvieno kampo po gerą kavinukę, su pyragais, pyragėliais ir, aišku, kava. Ir dar kepyklos, ir antrarankių knygų knygynai. Ačiū Laurai, kad tokį prirodė. Ir visai šalia namų, kas galėjo pagalvot!

Man atrodo neminėjau, bet vienas geriausių dalykų pasauly yra savaitgalio pusryčiai kavinėje su glėbiu laikraščių. Nors ir pusę dienos galiu ten prasėdėt. Pliusas, jei dar ir sofą pasiseka prigriebt. Palaima, jei šalia neprisėda triukšmingi kaimynai su mobiliaku. Arba garsiakalbiai turkų vyrai. Vat šįkart nebuvo nei vienų, nei kitų. Jejeje! 

 

Sekmadienis išvis buvo fantastiškai karštas, pats tas pagaliau patyrinėti Greenwich su visa observatorija, parkais, kalnais ir jūrų muziejum.

Jei netyčia ten atsirasit, būtinai – BŪTINAI – užsukit į turgų ir nusipirkit jautienos kepsnio su bulvėm, jorkšyro pudingu ir – DVIGUBAI BŪTINAI – lydytu siūriu. Wow! Suvalgysit liežuvį – nemeluoju.

Bet prieš tokią kelionę (nejuokai, nuo manęs - visa valanda traukiniais) reikia pasistiprinti. Taigi - blynai! Sekmadienio rytas ir blynai. Nenuginčysit – tobula!

Kaip Jūs kepat blynus?

Aš paskutiniu metu įklimpau į ruginius. Anoks mokslas, paprasta blynų tešla (kiaušinis, cukrus, pienas, lydytas sviestas, šaukštas jogurto – jei turit, žiupsnelis kepimo miltelių) tiesiog dalį miltų (bent 2/3) pakeičiu rupiais ruginiais, užmaišau tirštą tešlą ir kepu. Skanumėlis!

Jei turit – galit į jau kepantį blyną uogų (mėlynių, gervuogių…) pribaksnot. Pasaka!

O jei virtuvėje netyčia pūpso vienas kitas persikas, šaldytuve tyliai miršta pora braškių, sode noksta gervuogės, galima ir šviežią uogienę išsivirst. Suberkit viską į nedidelį puodą su pora šaukštų cukraus, šaukšteliu vanilinio cukraus ir gabalėliu sviesto, užvirinkit ir palikit ramybėj, kol kepsit blynus. Na, jei norit, galit pamaišyt. Nei mokslo, nei darbo. O rezultatas? Disnėjiška pasaka su tobulu happyendu.

Violia! Einu kraut lagamino! Pasimatysim rudenį!

xxx

Aštrios morkų ir fetos sūrio salotos

Prisipažinsiu - esu serijinė gerų dalykų žudikė. Parsinešusi naują kompaktą ištikimai klausau kasdien daugybę sykių, kol nebegaliu pakęsti. Batelius nešioju iki kulne prasižioja skylė, per kurią pribėga vandens (arba purvo). Mylimą rankinę tąsausi visur ir visada, kol nudyla ir nutrūksta rankena arba petneša.

Tas pats ir virtuvėje. Atradusi patikusį receptą (kažkodėl beveik visada salotas, kartais sriubą) gaminu pietums ir vakarienei, nešuosi į darbą, į svečius, į BBQ ir valgau valgau valgau, kol – na taip – persivalgau.

Tai štai paskutinė mano maniakiškos meilės auka. Aštrios morkų ir fetos salotos. Ištikimai valgomos jau tris dienas iš eilės. Šaldytuve laukia dežutė piknikui parke (parašau ir lekiu), virtuvėje – naujas maišelis, ne, visas maišas, morkų. Manija, ne kitaip.

Aštrios morkų salotos su feta

Reikės:

keturių didelių morkų

poros šliūkšnių alyvuogių aliejaus

poros skiltelių česnako

šaukštelio kmynų

šaukštelio kumino

pusės šaukštelio harisos, jei mėgstate aštriai, dėkite daugiau (galima keisti čili pipiru ar čili pipiro dribsniais)

pusės šaukštelio paprikos miltelių (nebūtina)

poros šaukštelių za’atar (nebūtina)

pusės šaukštelio cukraus

trijų šaukštų citrinos sulčių

saujelės petražolių

saujelės mėtų (nebūtina, bet labai gražiai atsveria aštrumą salotose)

saujelės moliūgų ir/ar saulėgražų sėklų (nebūtina)

saujelės smulkintų graikiškų riešutų (nebūtina)

~150g fetos sūrio (jei neturite/nerandate fetos, manau, galima naudoti šviežią varškės sūrį, tokių atveju nepamirškite salotų pasūdyti)

Gaminame:

Sutarkuojame morkas.

Keptuvėje įkaitiname aliejų, sumetame smulkiai supjaustytą česnaką. Suberiame kmynus ir kuminą (galima prieš tai sutrinti, bet nebūtina), papriką, za’atar, harisą arba čili. Pakepiname apie minutę. Nukeliame nuo ugnies.

Pakepintus prieskonius ir aliejų supilame į dubenį su morkom. Įberiame cukraus, įspaudžiame citrinos sulčių. Šioje vietoje originalus receptas siūlo viską gerai išmaišyti ir palikti bent valandai, leidžiant skoniams susimaišyti, bet mano nuomone tai nebūtina, nes skoniui didelės įtakos nepadarė. Paragaujame. Jei reikia, įberiame daugiau citrinos sulčių, cukraus ar, jei norisi aštriau, harisos.

Suberiame susmulkintas prieskonines žoleles, sėklas ir riešutus, jei naudojame. Gerai išmaišome. Suberiame supjaustytą fetą, išmaišome ir valgome. Skanaus!

Šaltinis: Smitten Kitchen.

P.S. Įdomu ar čia yra kolegų-maniakų? Kas šiuo metu yra jūsų maniakiškos meilės objektas?

Naikinam atsargas I. Lęšių ir morkų sriuba.

Jau rašiau, kad šeimininkei netikėtai pardavus namą, vėl gyvenu kraustymosi nuotaikomis. Ironiška, bet tos neišpakuotos dėžės taip ir liks spintoje dar gerą mėnesį, kurio metu pasižadėjau iš paskutiniųjų pasidžiaugti dabartiniu namu, su  išgirtąja svajonių virtuve & co. Visokeriopai pasižadu prieš išsikraustuves iki valios prisidžiaugti sodu ir surengti ten trenksming BBQ vakarėlį. BŪTINAI. Rain or shine. Svečiai lai rūpinasi mėsom ir dešrom, o aš ruošiu salotas ir ištaisysiu milžinišką salotų barą. Sąrašas jau užrašinėje. Va taip vat.

Antras pasižadėjimas – suvartoti kiek įmanoma daugiau maisto atsargų. Ar sakiau, kad vos prieš kelis mėnesius turbūt pusė mano mantos (kurios buvo LABAI DAUG) sudarė virtuvės rakandai ir… maistas? O taip. Įvairiausi miltai, kruopos, pupos, riešutai, ryžiai, actai, aliejai.. na, įsivaizduojat. Dabar gi prisižadėjau pasimokyt iš senų klaidų, sudaryti sąrašiuką ir uoliai vartoti nesibaigiančių maišelių turinį. Ir nepirkti nieko, ko nesuvalgysiu iki birželio pradžios. Pasakyta – padaryta. Ne tik kad sąrašą sudariau, bet jau vieną punktą brūkšt ir išbraukiau!

Trečias pasižadėjimas – vėl imti į rankas fotoparatą ir naudotis paskutiniu šviesios ir didelės virtuvės mėnesiu. Be jokių o bet tačiau jeigu.

Susumavę antrą ir trečia punktus gauname šį įrašą. Raudonųjų lęšių atsargas pribaigusią Raudonųjų lęšių ir morkų sriubą, kuri – perspėju – gali sukelti prieklausomybę. Bent iki tol, kol spintelėje tebeturit saujelė lęšių. O tada…?

Tada reikės sugalvoti, kaip sudoroti kalną grikių, džiovintų grybų, keturių rūšių ryžius, keturių ryšių miltus ir devynes galybes įvairiausių pupelių. Pasiūlymus siųsti čia.

 

Raudonųjų lęšių ir orkaitėje apkeptų morkų sriuba

Reikės:

bent šešių nemažų morkų (atrodys per daug, bet kepdamos jos gerokai susitrauks)

šlakelio aliejaus

šaukštelio kumino sėklų

žiupsnelio druskos

žiupsnelio šviežiai maltų pipirų

svogūno

žiupsnelio čili dribsnių

pusės šaukštelio kajeno pipiro

trečdalio šaukštelio rūkytos paprikos miltelių

dviejų stiklinių daržovių sultinio (paieškokit ekologiško, juose paprastai būna mažiau skonio stipriklių, čia reikia būtent švelnaus sultinio, o ne druskos ir skonio stipriklių bombos)

nepilnos stiklinės raudonųjų lęšių

šlakelio citrinos sulčių (nebūtinai)

Gaminame:

Morkas supjaustome nemažais šiaudeliais, suberiame į kepimo skardą, užpilame šlakelių aliejaus, įberiame kumino, druskos ir šviežiai malto juodojo pipiro. Kepame ~190 laipsnių karštumo orkaitėje, kol suglebs ir parus (apie pusvalandį). Suberiame šiaudeliais supjaustytą svogūną, viską išmaišome ir kepame dar apie 10 – 15 minučių.

Kiek atvėsinę iškepusias morkas ir svogūnus supjaustome kasnio dydžio gabalėliais (nebūtinai).

Puode įkaitiname šlakelį aliejaus, suberiame čili dribsnius, morkas ir svogūną. Išmaišome. Suberiame kajeno pipirą ir paprikos miltelius, pakepinama pora minučių.

Supilame sultinį ir lęšius. Užviriname ir vedame apie 20 minučių, kol lęšiai ‘pasileis’, o sriuba sutirštės. Išjungiame ugnį, įspaudžiame šlakelį citrinos sulčių. Paragaujame, jei reikia įberiame daugiau druskos, prieskonių ar citrinos.

Štai ir viskas!

Labai skani sriuba, kurią viriau galybę kartų ir kaskart vis kitaip. Manau, kitą sykį pabandysiu kartu į keptuvę su svogūnu įmesti ir smulkinto šviežio imbiero, bet tai jau bus kituose namuose, kitoje virtuvėje, nes lęšiai baigti! Skanaus!

Šaltinis: adaptuota pagal The Wednesday Chef.

Panašių sriubų užtikau ir Claudia Roden A New Book of Middle Eastern Food – pirma receptų knygą, kuria rytais skaitau pakeliui į darbą!

Vakar buvo linksma? Šiandien verdam sriubą!

Juk būna taip – penktadienio/šeštadienio vakaras, gera kompanija, pub’as Camdene, muzika, šokiai, viena kita taurė vyno, viena kita stiklinė džino su toniku. Būna, ar ne?

Tada ateina rytas. Ir saulės spinduliai gerokai per ryškūs. Ir kambariokai pernelyg triukšmingi. Ir paukščiai už lango gieda kažkaip neįprastai garsiai.. Irgi būna, taip?

Tuomet seka vienas kitas puodelis kavos, viena kita stiklinė vandens, viena kita tabletė uraganui galvoje. Nesišaipykit ir nesakykit, kad nebūna!

Jau gerokai po pietų apie save primena Jo Didenybė Pilvas. Ir norisi Kažko Tokio. Šiek tiek neįprasto. Aštraus. Saldaus. Gaivaus. Sotaus. Ir būtinai visko viename.

Įsispiri šlepetes, užsimeti chalatą, susiriši plaukus, nusliūkini į virtuvę. Peilis, pjaustyklė, keptuvė, aliejus… Kepamo imbiero kvapas kutena nosį, žiupsnelis smulkinto čili pipiro pabudina skonio receptorius.. Čiumpi samtį, semi apelsinų spalvos sriubą ir jauti, kaip su kiekvienu šaukštu giedrėja diena. Antras dubuo ir aukščiau aprašytų simptomų nė kvapo. Pagirios? Kokios pagirios?! MAN taip nebūna, ką jūs?!!

Ir nors pirmą kartą šią sriubą viriau būtent tokiom aplinkybėm, dabar ji – turbūt dažniausiai siurbčiojama sriuba po mūsų stogu (ypač jeigu pamiršime apie vieno namioko maniją meilę konservuotai Heinz pomidorinei). Kvapas, spalva, skonis – niekaip neatsivalgau.

Beje, siūlau neprisirišti prie recepto ir žaisti su turimomis daržovėmis. Saldžią bulvę galima keisti paprasčiausia bulve, įpjaustyti morkų (jau vien dėl spalvos!), paprasto kopūsto, įmesti bet kokių šaldytuve liūdinčių daržovių. Netgi nepažįstamų daržovių, kurių netyčia nusipirkot arabų krautuvėlėj (buvau 100% įsitikinusi, kad ten saldžioji bulvė, perpjovus paaiškėjo, kad ne, tiko kuo puikiausiai, jei žinočiau pavadinimą – nusipirkčiau dar!). Nepakeičiami čia tik prieskoniai ir kokosų pienas. Apie itin pavykusias variacijas prašau pranešti komentarų skyrelyje!

Pagirių Savaitgalio sriuba

Reikės:

šlakelio alyvuogių aliejaus

svogūno

poros skiltelių česnako

maždaug trijų šaukštelių smulkiai supjaustytos šviežios imbieros šaknies

šaukštelio ciberžolės miltelių (angl. turmeric)

žiupsnelio čili dribsnių arba smulkiai supjaustyto šviežio čili pipiro (patarčiau atsargiai pašalinti sėklytes, nebent esate aštrumo maniakai mylėtojai)

rudų ryžių (tiks ir paprasti, nors rudieji laikomi kur kas sveikesniais)

nemažos saldžiosios bulvės

poros puodelių daržovių sultinio

pusės savojos kopūsto (arba paprasto kopūsto, ar kitokių žalumynų)

skardinės kokosų pieno

žiupsnelio druskos

Gaminame:

Keptuvėje įkaitiname aliejų, suberiame smulkiai supjaustytą svogūną. Pakepiname pora minučių, suberiame smulkiai supjaustytą imbierą ir česnaką, čili ir ciberžolę. Kepiname maždaug pora minučių.

Suberiame ryžius, išmaišome. Pakepiname apie minutę, supilame sultinį, užviriname.

Suberiame kubeliais supjaustytą salžią bulvę.

Kuomet ryžiai ir bulvė atrodys beveik išvirę, sudedame juostelėmis supjaustytą kopūstą, supilame kokosų pieną. Užviriname ir verdame pora minučių, kol kopūstas suminkštės, bet nesutiš.

Paragaujame, jei reikia – pasūdome.

Štai ir viskas. Ar jaučiate kaip giedrėja diena?

Šaltinis: adaptuota pagal Joy the Baker.

Geros Nuotaikos Granola

Pakalbėkim apie nuotaiką.

Ar jums reikia ypatingos nuotaikos maisto gaminimui?

Man – taip. Galiu visą savaitę svajoti apie laisvą vakarą, kurio metu išbandysiu seniai nusižiūrėtą granolos receptą, bet kai tas vakaras visai netikėtai ima ir išpuola – tiksliau, dėl kažkieno kaltės pranyksta seniau numatyti planai, – mane pakeri dėdė apmaudas ir iki virtuvės man kaip iki mėnulio. Nenoriu.

Maisto gaminimui man reikia nuotaikos. Kai ryte už lango žadina patarškos paukščiai, kai geriausia draugė pažeria visą glėbį komplimentų (R., tu nereali!!!), kai pusę nakties prasisukus šokių aikštelėj naktiniame autobuse susipažįstu su žaviais kaimynais, tada man labai norisi atsiversti mylimiausią tinklaraštį/knygą/žurnalą, besti pirštu į kažkada seniai seniai pasižymėtą receptą, bėgti į virtuvę ir, skambant regio muzikai (mūsų senas magiukas tepagauna regio radijo stotį, kuri kas pusvalandį groja mano mėgstamiausią reklamą ‘come back to Jamaaaaica… come back to your peeeeopleee.. your country neeeeeds you…’), pjaustyti, berti, maišyti, žerti, uosti….

Ir tada po namus pasklinda (kartojuosi, bet gi tikrai – sklinda!) labai pyragiškas kvapas, o kaimynai trina rankas ir kaičiasi arbatą (oops!). Aš gi traukiu lauk didžiulę skardą šviežutėlės granolos ir dar šiltą vėsinu gaiviu jogurtu. Ummmhhh… štai koks geros nuotaikos skonis.

Geros Nuotaikos Granola

Visų ingredientų kiekiai iš akies, o ir patys ingredientai (na, gal išskyrus avižas, aliejų ir klevų sirupą) - jokiu būdu neprivalomi. Siūlau eksperimentuoti, dėti ką mėgstat ir turit, praleisti ko nemėgstat arba neturit. Kitaip tariant, begalinė erdvė improvizacijai!

Reikės:

stiklinės avižų, skirtų avižų košei

3/4 stiklinės grubiai (į dvi – tris dalis) supjaustytų migdolų (arba kitokių riešutų)

3/4 stiklinės kokoso drožlių

po porą šaukštų moliūgų, saulėgrąžų ir linų sėklų

šaukštelio cinamono

žiupsnelio rupios druskos

dviejų – trijų šaukštų alyvuogių aliejaus

dviejų – trijų šaukštų klevų sirupo

stiklinės džiovintų abrikosų

stiklinės džiovintų vyšnių (siūlo recepto autorius) arba spanguolių (siulau aš)

Gaminame:

Avižas, riešutus, kokosą, moliūgų, saulėgrąžų ir linų sėklas sumaišome, įberiame cinamo ir druskos.

Puodelyje sumaišome aliejų ir klevų sirupą, pilame ant avižų mišinio, gerai išmaišome.

Mišinį pilame ant kepimo popieriumi uždengtos skardos, šauname į iki 175 laispnių karščio įkaitintą orkaitę ir kepame apie pusvalandį, arba kol gražiai parus. Karts nuo karto pamaišome.

Traukiame iš orkaitės, įmaišome vyšnias ir/arba spanguoles bei gabaliukais sujaustytą abrikosą.

Viskas! Čiumpame dubenį, pilame jogurtą, kabiname granolą. Likusią atvėsiname ir supilame į granolos indą. Gausime maždaug vieną didelį litrinį stiklainį.

Pradedame geros nuotaikos savaitę!

Šaltinis: Jamie Oliver Jamie’s Food Revolution per Sweet Almandine (fantastiškas tinklaraštis!)

Guacamole, arba žiupsnelis žalumos žiemą

Net nežinau nuo ko pradėti. Kaip rašyti. Kaip fotografuoti. Tik gaminti nepamiršau. Ir noras grįžti čia auga nebe dienom, o minutėm!

Ir dabar jau tikrai žinau, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera (kad ir kaip banaliai tai skambėtų!); kad gyvenimas pilnas staigmenų ir kad užsivėrus vienoms durims atsivera galybė langų ir net vartų! O kas laukia už jų…?

Kažkada maniau, kad atėjus laikui parašysiu labai gilų ir išmintingą įrašą. Bet jo nebus. Parašysiu tik, jog iš naujo atradau, kad kiekviena diena pilna gali būti kupina didelių ir mažyčių džiaugsmų. Kad man patinka gyventi Londone, kur galima visą šeštądienį praleisti tyrinėjant šokolado ir prieskonių parduotuvėles, ragaujant citrininius makaronus, varvinant seilę maisto knygų knygynuose, siaubiant maisto turgus. O grįžus nukloti stalą siaubimo rezultatais, atsidaryti butelį vyno, dalintis, ragauti, kalbėti, juokauti, džiaugtis ir daug daug šypsotis!

Kad man patinka.. GYVENTI!

******

Nekada nebūtų šovę į galvą bagetę su šviežiais prancūziškais sūriais pagardinti guacamole. O visgi… tobulas derinys!

Kalendros guacamole pagal E.

Reikės:

daug daug šviežios kalendros

avokadų

raudono svogūno (tiks ir paprastas arba svogūnų laiškai)

pomidorų

citrinos

šlakelio alyvuogių aliejaus ir šlakelio balzaminio arba balto vyno acto (bet mes po ekskursijos į Borough market buvom très chic ir naudojom juoduoju triufeliu pagardintą aliejų, kuris yra ‘OMG!’, bet anaiptol nebūtinas)

česnako miltelių (arba šviežiai spausto/tarkuoto česnako)

druskos

šviežiai maltų pipirų

prieskonių (dar vienas atradimas – Za’tar (dieviškai skanu tiesiog užbarsčius ant bet kokio sūrio!) - bet galite naudoti bet kokius patinkančius prieskonius, pvz džiovintų provanciškų žolėlį mišinį)

Gaminame:

Smulkiai supjaustome kalendrą (sakydama ‘smulkiai’ turiu omenyje be galo smulkiai - pasileidžiam mėgstamiausią dainą ir šokio ritmu smulkinam smulkinam iki jos galo!).

Avokadą perpjauname per pusę, išimame kauliuką, šaukštu išskaptuojame minkštimą, sutriname šakute ir sumaišome su kalendra.

Vel smulkiai smulkiai supjaustome pomidorą ir svogūną. Suberiame į kalendros ir avokado mišinį.

Viską gerai išmaišome, įspaudžiame citrinos sulčių, šliūkštelime aliejaus ir acto, suberiame druską, pipirus, česnaką ir prieskonius, gerai išmaišome. Ragaujame – jei reikia beriame daugiau druskos/prieskonių, pilame citrinos sulčių ar acto. Pasikliaukite savo skonio receptoriais!

Štai ir viskas!

Paklausykit manęs ir darykit taip: šviežia prancūziška bagetė + geras sūris (vakar svaigom nuo camembert ir minkšto ožkos sūrio) + guacamole + žiupsnelis Za’tar. Pažadadu – liksit be žado (atleiskit kalambūrą!) ;-)

Bet tai jokiu būdu nėra vienintelis tokios guacamole panaudojimas. Puikiai tiks gardinti sumuštinius, telpti ant mėsos, gardinti čili troškinį.. žodžiu… naudokite kam tik norite!

Libanietiškos salotos. Naikinam paskutinius pomidorus!

Taigi vasara baigėsi, bet šiltnamiai dar linksta nuo pernokusių pomidorų, o daržas pilnas pirmųjų šalnų laukiančių prieskoninių žolių. Ką darom? Tabbouleh!

Tabbouleh yra tradicinės libanietiškos salotos/užkandėlė, populiari visada arabų pasaulyje, o dabar – panašu – privaloma kone kiekvieno angliakalbio virėjo išleistoje receptų knygoje. Ko reikia gaminant tabbouleh? Na, čia turim problemėlę. Reikia bulgar wheat kruopų, kurių ne tik, kad neteko regėti Lietuvos parduotuvėse, bet ir jokiame internetiniame anglų-lietuvių žodyne. (Papildymas: meluoju, skaitykit komentarus!) Bulgar wheat yra į mažus grūdelius susmulkintos apvirtos kvietinės kruopos. Super greitai ir paprastai paruošiamos. Neturim? Nenuleidžiam rankų – šiose salotose jas puikiausiai galime pakeisti kuskusu arba puy lęšiais. Ir dar – kažkodėl manau, kad čia tiktų net… perlinės kruopos. Nebandžiau, bet esu šventai įsitikinusi, kad tiktų. Išbandysiu ir būtinai jums papasakosiu!

Libanietiškos salotos ‘Tabbouleh’

Reikės:

pusės stiklinės bulgar wheat (arba kuskuso, arba puy lęšių)

dviejų-trijų prinokusių pomidorų

didžiulės šluotos šviežių pertražolių

mažytės puokštelės šviežių mėtų

nedidelio raudono svogūno (arba dar mažesnio – balto)

citrinos

alyvuogių aliejaus

rupios druskos

Gaminame:

Paruošiame kruopas: užpilame verdančiu vandeniu ir paviriname ant nedidelės ugnies 5-10 minučių arba tiesiog užpilame verdančiu vandeniu ir paliekam išmirkti bent pusvalandžiui. Jei naudojame kuskusą – užpilame karštu vandeniu arba sultiniu, uždengiame ir paliekame, kad išbrinktų, Jei naudojame lęšius – gerai nuplauname, suberiame į puodą su karštu vandeniu arba sultiniu, įmetame pora lauro lapų ir verdame, kol suminkštės.

Pomidorus smulkiai supjaustome (patartina, nors nebūtina, išpjauti sėklas). Petražoles ir mėtas nuskabome nuo stiebų ir susmulkiname peiliu arba žirklėmis. Itin smulkiai supjaustome svogūną. Viską dedame į salotų indą, suberiame atšaldytas kruopas (kad būtų greičiau galima praplauti šaltu vandeniu).

Užpilame trimis-keturiais šaukštais alyvuogių aliejaus. Išspaudžiame maždaug tiek pat citrinos sulčių. Pasūdome, Paragaujame. Jei reikia – įspaudžiame dar daugiau citrinos. Turėtų jaustis maloni rūgštelė.

Viskas! Labai skanu kaip garnyras žuviai ar mėsos kepsniui. Lygiai taip pat skanu kaip paprastos salotos pietums, nors tokiu atveju mėgstu pagardinti švelniu ožkos sūriu. Skanaus!

Šaltinis: šiek tiek rėmiausi Valentine Warner What to Eat Now. Spring & Summer (London: Octopus, 2009), bet iš esmės receptas - libaniečių liaudies.

P.S. Ne! Nieko nepamiršau! Šaunuoliai lietuviaičiai, būčiau Lietuvoje – mielai šokinėčiau pagal Tris Milijonus! Sveikinimai visiems!

Pupelių, avinžirnių ir fetos salotos. Šiaip.

Šiaip.

• Darbe kažkodėl neatsinaujina Skanių Savaičių sąrašiukas. Fe. Ne tik facebooką blokuoja, bet ir tai. Jaučiuosi mėnuly.
• Negaliu klausytis jokių internetinių radijų ar žiūrėti filmukų youtube. ‘Access denied’. Raudonom raidėm. Atėjo metas nusipirkti mp3 grotuvą. Nuobodžiom dienom klausysiuos Spilled Milk. Liežuvis blokuotojams.
• Praeitą savaitę nusipirkau tris knygas. Perskaičiau pusantros. Bibliotekines.
• Šiemet dar neragavau mėlynių. Nei žemuogių. Nei agrastų.
• Užtat suvalgiau tris maišus žirnelių. Deja, šaldytų.
• Nuo minties apie šviežias voveraites su bulvėm svaigsta galva.
• Žiauriai pasiilgau šviežiai raugintų agurkų su krapais. Ir rūgpienio drebučių.
• Iki atostogų Lietuvoje liko mažiau nei mėnuo.

Pupelių, avinžirnių ir fetos salotos su raudonu padažu

Reikės:

pupelių

avinžirnių (naudojau iš skardinės, tačiau – be abejo – galima išsivirti ir patiems. Tik nepamirškit prieš tai išmirkyti!)

fetos sūrio

padažui:

poros saujų saulėje džiovintų pomidorų aliejuje

saujos orkaitėje keptų paprikų aliejuje (nebūtina, beje, tikrai kažkur aprašiau, kaip ruošiu saviškes, bet niekur nerandu.. gal visgi neaprašiau?)

poros skiltelių česnako

šaukšto balto vyno (arba kitokio) acto

maltos rūkytos paprikos (nebūtina)

kajeno (arba paprasto) pipiro

šlakelio harisos (jei mėgstate aštriau)

Gaminame:

Pupeles išverdame sūdytame vandenyje.

Džiovintus pomidorus, paprikas, česnaką ir actą sumalame blenderyje arba trintuvėje. Jei labai tiršta – įpilame  šlakelį alyviuogių aliejaus. Suberiame prieskonius. Išmaišome.

Išvirusias pupeles, avinžirnius ir kubeliai supjaustytą fetą suberiame į salotinę, sudedame padažą, gerai išmaišom.

Štai ir viskas. Puikus skonių derinys!

 

Šaltinis: adaptuota pagal BBC Good Food, August 2010.

Žaliasis žirnelių risotto. Vasaros vakarienėms.

Jau nė nežinau, ką ir pasakotis.. Gal gana girtis apie saulės gėrimą gražiausiuose Londono parkuose su knyga (panašu, jog grįžau į paauglystę, kuomet per vasarą ‘suvalgydavau’ visą kaimo ir dar kaimyninio miestelio biblioteką, dabar siaubiu vietines ir skaitau skaitau skaitau ant žolytės), dėžute alyvuogių & co iš vietinės graikų parduotuvėlės ir šviežiom braškėm iš turgelio. Ko dar norėt?

Tikrai ne kompiuterio – spėsiu dar čia prisisėdėt – tad paskubomis surašau dar vieną žalią šių metų virtuvės atradimą ir puolu laukan!

Trumpai risotto (arba daugiaryžį, kaip kad sako mūsų kalbininkai, bet šiuo atveju aš leisiu sau nesutikti, risotto yra risotto, kaip spagečiai yra spagečiai, o ne kokie nors ilgamakaroniai): – nežinau, tikrai nežinau, kodėl jis apipintas legendomis apie gamybos sudėtingumą. Viskas ko reikia: 1) specialų ryžių (dažniausiai sutinkami Arborio ir Carnaroli 2) gero – o ypač naminio sultinio - (patikėkit, nėra nieko blogiau už risotto paruoštą su pigiausiu parduotuvės lentynoje užsisėdėjusiu sultinio kubeliu) 3) pusvalandžio prie puodo nuolat maišant. Viskas! Jei turit visus tris ingredientus, pagaminti gerą risotto yra juokų darbas. Pažadu!

Žirnelių risotto

keturiems valgytojams

Reikės:

poros šaukštų sviesto

svogūno

300g žalių arba šaldytų žirnelių (jei pirksite šaldytus ir esate kur nors užjūryje, itin rekomenduoju dairytis petits pois – mažyčiai saldūs žirneliai – skanumėlis!)

1.7 litrų daržovių arba vištienos sultinio

350g ryžių

150ml balto vyno

40g parmezano arba Džiugo sūrio

žirnių viršūnėlių lapų papuošimui (angl. pea shoots) (ne tik gražu, bet ir skanu!)

Gaminam:

Sviestą ištirpiname dideliam puode, suberiame susmulkintą svogūną ir kepame ant nedidelės ugnies, kol suminkštės.

Tuo metu apie 100g žirnelių užpilame samčiu sultinio ir blenderiu sutriname iki vientisos masės. Atidedame.

Į iškepusius svogūnus suberiame ryžius, padidiname ugnį ir apkepiname apie minutę. Supilame vyną, maišome, kol vynas nugaruos.

Palaipsniui pilame karštą sultinį – aš paprastai užkaičiu visą puodą sultinio ant gretimos kaitlentės ir palieku ant nedidelės ugnies, kad visada būtų karštas. O tada viskas paprasta – pilu samtį sultinio ir maišau, kol susigeria į ryžius. Tuomet pilu kitą, vėl maišau ir taip toliau, kol ryžiai praras traškumą ir bus išvirę. Jei pritrūksite sultinio, galima įpilti verdančio vandens. Visa tai turėtų trukti apie 20 – 30 minučių. Dėl nuolatinio maišymo risotto įgys tąsią kreminę konsistenciją.

Suberiame žirnius ir žirnių piure. Išmaišome. Išjungiame ugnį. Suberiame sutarkuotą parmezaną, gerai išmaišome ir paliekame uždengtame puode apie pora minučių.

Dar sykį permaišome, paragaujame, jei reikia, pasūdome, ir dedame į serviravimo lėkštės. Puošiame žirnių lapais, galima palaistyti šlakeliu alyvuogių aliejaus.

Skanaus ir gero savaitgalio visiems!

Šaltinis: BBC Good Food, May 2010.

Špinatų virtinukai su gruzdintų šalavijų padažu. Žalia žalia kur dairais!

Pastariosiom dienom mane užpuolė kažkoks žalumos virusas. Ypač virtuvėj. Negaliu ramiai praeiti pro žirnelius, pupeles, brokolius, savojos kopūstus, cukinijas, agurkus, salotas, špinatus..

Ir dar kažkodėl labai užsimaniau į Italiją.

Rezultatas – vakar ant mūsų stalo garavo labai žali, labai itališki – Špinatų ir ricottos gnocchi. Su sviesto ir gruzdintų šalavijų padažu. Ko dar bereik?

Špinatų ir ricottos virtinukai

(pamaitins tris alkanus valgytojus)

Reikės:

500g špinatų (tūrio atžvilgiu pasirodys labai DAUG, bet suvirę susitrauks kokius penkis kartus)

200g ricottos sūrio (naminės ricottos receptas – Eglės namučiuose. Kita vertus, nebandžiau, bet mielai pabandyčiau keisti lietuviška varške. Gal kiek riebesne..)

dviejų kiaušinių trynių

125g tarkuoto parmezano arba Džiugo sūrio

žiupsnelio malto muskato

druskos, pipirų

trijų šaukštų miltų

Padažui: keturių šaukštų sviesto ir dešimt didelių šviežio šalavijo lapų

Gaminame:

Dideliame puode užviriname vandenį, suberiame pusę špinatų, užverdame, išjungiame ugnį, nukošiame, perplauname šaltu vandeniu (antraip prarasim dalį spalvos), nukošiame, nusausiname popieriniais rankšluosčiais, suberiame į didelį indą.

Procesą pakartojame su likusiais špinatais.

Špinatus pertriname blenderiu. Sudedame ricottą, kiaušinių trynius, parmezaną, prieskonius, miltus ir viską gerai išmaišome. Sudedame į negilų indą ir paliekame šaldytuve porai valandų arba visai nakčiai.

Formuojame virtinukus: kiekvienas tai daro savaip, su laiku rasit jums labiausiai patinkančią techniką, bet man patogiausia taip – šaukštu atsargiai paimu nedidelį kiekį sustingusios špinatų masės, metu į kitą negilų, miltais gausiai pabarstytą indą. Dviejų šaukštų pagalba išvolioju miltuose (na įsivaizduokim – vienas šaukštas ‘spiria’, kitas ‘gaudo’ ir atvirkščiai), sudedu ant miltais pabarstytos skardos ar spintelių paviršiaus.

Turint laiko galima dar sykį paaušint šaldytuve, bet nebūtina.

Puode užverdame nemažą kiekį vandens, pasūdome, suberiame penkis-šešis virtinukus ir verdame ant vidutinės ugnies apie 3-4 minutes, išgriebiame kiaurasamčiu, dedame į lėkštę, uždengiame, kad nešaltų. Procesą kartojame, kol išvirsime visus gnocchi.

Ruošiame padažą – sviestą suberiame į įkaitintą keptuvę, ištirpiname, atsargiai sudedame šalavijo lapus ir kepame, kol sviestas rustels, o šalavijas apskrus. Tuoj pat nukeliame nuo ugnies, antraip rizikuojame sudeginti svietą.

Viskas! Virtinukus dažome į sviesto padažą, valgome užkasdami traškiais šalavijo lapeliais.

Beje, gruzdintas šalavijas man - Metų Atradimas! Jei turit galimybę – būtinai pasisėkit savo darželiuos!

P.S. Nežinau, kodėl bet kitą dieną virtinukai dar skanesni!

Šaltinis: įkvėpta Simon Hopkinson (1994), Roast chicken and other stories (London: Ebury Press), kiekiai stipriai modifikuoti.