Tegyvuoja savaitgaliai! (ir ruginiai blynai)

 

Sprendžiant pagal šios savaitės lietų ir darganą, praeitas savaitgalis turbūt buvo paskutinis VASAROS pasispardymas Londone. Bent jau man - viena koja pakeliui į Lietuvą (jejeje!!! tik va orą galėtumėt pašildyt…)

Saulėtą dieną be diskusijų reikia būti lauke. Dar geriau, kokiam nors gražiam rajone, kur nesiaučia riaušės. Idealu, jei jame ant kiekvieno kampo po gerą kavinukę, su pyragais, pyragėliais ir, aišku, kava. Ir dar kepyklos, ir antrarankių knygų knygynai. Ačiū Laurai, kad tokį prirodė. Ir visai šalia namų, kas galėjo pagalvot!

Man atrodo neminėjau, bet vienas geriausių dalykų pasauly yra savaitgalio pusryčiai kavinėje su glėbiu laikraščių. Nors ir pusę dienos galiu ten prasėdėt. Pliusas, jei dar ir sofą pasiseka prigriebt. Palaima, jei šalia neprisėda triukšmingi kaimynai su mobiliaku. Arba garsiakalbiai turkų vyrai. Vat šįkart nebuvo nei vienų, nei kitų. Jejeje! 

 

Sekmadienis išvis buvo fantastiškai karštas, pats tas pagaliau patyrinėti Greenwich su visa observatorija, parkais, kalnais ir jūrų muziejum.

Jei netyčia ten atsirasit, būtinai – BŪTINAI – užsukit į turgų ir nusipirkit jautienos kepsnio su bulvėm, jorkšyro pudingu ir – DVIGUBAI BŪTINAI – lydytu siūriu. Wow! Suvalgysit liežuvį – nemeluoju.

Bet prieš tokią kelionę (nejuokai, nuo manęs - visa valanda traukiniais) reikia pasistiprinti. Taigi - blynai! Sekmadienio rytas ir blynai. Nenuginčysit – tobula!

Kaip Jūs kepat blynus?

Aš paskutiniu metu įklimpau į ruginius. Anoks mokslas, paprasta blynų tešla (kiaušinis, cukrus, pienas, lydytas sviestas, šaukštas jogurto – jei turit, žiupsnelis kepimo miltelių) tiesiog dalį miltų (bent 2/3) pakeičiu rupiais ruginiais, užmaišau tirštą tešlą ir kepu. Skanumėlis!

Jei turit – galit į jau kepantį blyną uogų (mėlynių, gervuogių…) pribaksnot. Pasaka!

O jei virtuvėje netyčia pūpso vienas kitas persikas, šaldytuve tyliai miršta pora braškių, sode noksta gervuogės, galima ir šviežią uogienę išsivirst. Suberkit viską į nedidelį puodą su pora šaukštų cukraus, šaukšteliu vanilinio cukraus ir gabalėliu sviesto, užvirinkit ir palikit ramybėj, kol kepsit blynus. Na, jei norit, galit pamaišyt. Nei mokslo, nei darbo. O rezultatas? Disnėjiška pasaka su tobulu happyendu.

Violia! Einu kraut lagamino! Pasimatysim rudenį!

xxx

Rabarbarų birėsis. Smaližiams.

Tęsiu ‘štai kas keliavo mano perpildytame lagamine’ odisėją.

Šįkart apie maišą rabarbarų iš mamutės daržo.

Kvepia vasarom kaime, kuomet sėdėdavau bo obelim su cukrine ant kelių, sauja rabarbarų stiebų rankoje, knyga - kitoje. Ir rabarbarų kompotu, kuris, kažkodėl, turbūt vienintelis dalykas, kuriam naudojamas išsikerojęs raudonšonių vitaminų krūmas patvory šalia šulinio.

Kaži kodėl?

Galėčiau išvardinti krūvą skanumynų, kuriems galima panaudoti šią – turbūt lengviausiai pasaulyje auginamą – daržovę (vaisių? žolę?). Ir jei mamutės daržas būtų kiek artėliau, žinau, virčiau uogienes, kepčiau pyragus, gardinčiau ledus, dažyčiau blynus, ruoščiau įmantriausius desertus, bet – visgi – dažniausiai lepinčiau namiškius rabarbarų birėsiu ;-)

Rabarbarų birėsis (aka rhubarb crumble (angl.))

keturiems valgytojams – *kiekiai iš akies*

Reikės:

Poros stiklinių gabalėliais supjaustyto rabarbaro

3/4 stiklinės cukraus

Keturių šaukštų raudono vyno (galima keisti vaisių – pavyzdžiui, apelsinų – sultimis ar net vandeniu)

Žiupsnelio malto imbiero (nebūtina)

Keturių šaukštų nesūdyto sviesto

Nepilnos stiklinės miltų

Poros šaukštų rudojo cukraus

Graikiškų riešutų (tiks ir kitokie)

Gaminam:

Rabarbarus nuplaunam, nulupam, supjaustom gabalėliais, suberiam į puodą, užpilam cukrumi ir vynu (nebijokit, alkoholio nei skonio, nei kvapo čia tikrai nebus, nes viskas nugaruos, tad receptas tinka ir vaikams). Užvirinam ir verdam neuždengtame puode ant vidutinės ugnies apie 20 minučių, kol rabarbaras patiš, o padažas karamelizuosis.

Šitaip paruoštu rabarbaru galima gardinti ledus, varškę ar jogurtą – gausime puikiausią saldų padažą! Jei namuose šios daržovės perteklius – siūlau pilstyt į sterilius stiklainiukus ir krauti šaldytuvo lentynose!

Tuo metu paruošiame trupinių karūnėlę. Šaltą sviestą pirštais sutriname su miltais, kol gausime smėlio konsistencijos trupinius. Jei reikia – galima papildomai įdėti miltų arba sviesto. Suberiame cukrų ir peiliu pasmulkintus riešutus. Galima įberti cinamono.

Išvirusį rabarbarą pagardiname žiupsneliu malto imbiero (nebūtina) ir pilame į karščiui atsparius indukus ar didesnį indą. Viršų beriame sviestiniais trupiniais. Subėrę daugiau nei pusę, šaukšteliu apspaudžiame, kad priglustų prie įdaro, likusius suberiame nespausdami.

Šauname į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepame apie pusvalandį, kol viršus gražiai parus.

Viskas! Valgom – vasarą – su vaniliniais ledais arba šaltu jogurtu, žiemą – anglišku custard padažu. Bet iki žiemos dar toli, tad apie jį – vėliau!

Skanaus!

Šaltinis: britų liaudies kūrybą ;-)

Slyvų džemas (ne)suaugusiems

VISKAS! BAIGTA! DONE! FINITO!

Oi kaip laukiau, kada šitaip galėsiu pradėti naują įrašą! Taigi, oficialiai nebe studentė.. Užtat prie pavardės jau greitai galėsiu išdidžiai pasirašyti B.A. M.A. Nors nesirašysu, ką jau čia.. nebent norėsiu labai įsivaizdint :))

Iš tiesų tai keistas jausmas.. visai neblogai tas studentavimas.. Netgi gaila truputėlį. Gal PHD kada nors? Nors tiesa sakant dar prieš mėnesį per sukoštus dantis įsakmiu balsu pranešiau saviškiui, kad jei KADA NORS man į galvą įkristų tokia kvaila mintis – įpareigoju ją iš ten išvyti! Ojojoj tos kūrybinės kančios!

Now what?? Iš tiesų tai nėra laiko atostogauti (o kaip norėčiau!).. Reikia supakuoti likusius turtus, susirasti pagalbines rankas šaldytuvų ir sofų nešiojimui bei pasirūpinti aibe kitų reikalų, reikaliukų. Juk po savaitės būsiu ne vien nebestudentė, bet ir bedarbė, nes palieku šį darbą ir iškeliauju į sostinę, kur brangusis jau kremta mokslus. Žinau, kad rizikuoju nesusiradusi darbo anksčiau, bet tiesiog tragiškai nebuvo laiko. Nei kiek. ANEIKIEK. Hehe, rimtai mąstau įsteigti čia naują rubrikėlė ‘taupantiems’. O ką? Labai šauniai įsipaišys į dabartines realijas! :)

Ir labai tikiuosi šalia intensyvių darbo paieškų surasti laiko šiam blogiukui, nes jis vargšas tiek laiko ignoruotas nuoširdžiai to nusipelno! Ką gi – pradedam!

Kaip tyčia 52 skanios savaitės dedikavo šią slyvų garbei, o mano archyvuose kantriai savo eilės laukia labai skanus slyvų džemas! Tiesa sakant, sakyti, kad pateikiu slyvų džemo receptą yra kiek netikslu, nes kone viskas jame iš akies, nematuojant, vadovaujantis nuojauta ir skonio receptoriais. Na bet.. o gal ką nors įkvėpsiu panašiam eksperimentui?

Reikės:

slyvų

vandens – kažkur skaičiau, kad reikia stiklinės kilogramui slyvų, bet kadangi saviškių nesveriu – pilu maždaug tiek kad apsemtu pusę vaisių puode arba vos daugiau)

cukraus – maždaug tiek pat kiek ir slyvų (turiu specialaus rupaus cukraus skirto virti daug pektino turinčius vaisius – slyvas, serbentus, agrastus; tačiau užtikrinu, kad tinka ir pats paprasčiausias)

Eiga:

Į šaldytuvą įdedam lėkštę (kodėl? žr. žemiau :).

Iš slyvų išlupam ar išpjaustom kauliukus (jei slyvos mažytės, kauliukus paliekam tik įpjaunam kiekvieną vaisių - taip džemui verdant jie patys iškils į paviršių, tereikės nurinkti). Suberiam į puodą, užpilam vandeniu, verdam kol slyvos suminkštėja. Tuomet supilam cukrų, kiek padidinam ugnį ir verdam, kol šios masė pasieks džemišką būseną. Kaip patikrinti? Prisimenat lėkštę šaldytuve? Ogi ištraukiam ją iš šaldytuvo ir uždedam šaukštą džemo. Jei atvesęs džemas supanašės į drebučius – viola!, išjungiam ugnį, kraunam į sterilizuotus* stiklainiukus. Jei ne – lėkštę atgal į šaldytuvą, tą pati bandymą atliekam kiek vėliau. Paprasta, ane?

Valgom kaip norim, kada norim ir su kuo norim! Suvalgę padėjuojam, kad pagaminom per mažai ir žiemai nieko nebeliko.. Skanaus!

* Čia jau dviračio neišrasim – kruopščiai išplaunam ir pakaitinam maždaug 130 laipsnių karščio orkaitėj bent 20 minučių.

P.S. Kažkaip pagalvojau kad uogienių vyrimas tai jau toks ‘suaugėlių’ reikalas. Baigtas magistras turbūt taip pat.. Ar tai reiškia, kad štai ėmiau ir suaugau…? Neaa..

Avietiniai sūkuriukai (su pabambėjimais)

Pabambėjimų dalis

Maždaug prieš savaitę atkeliavo mano gražuolis naujas laptopas. Šiaip aš ne iš tų kurie svaigsta iš laimės įsigiję naują gadgetą, jeigu perku kažką naują tai tik todėl, kad senasis jau leidžia paskutinius atodūsius, taigi nenuostabu, kad naujasis pirkinys (dideliai antrosios pusės nuostabai) ramiai pragulėjo dežutėje iki savaitgalio. Visą dieną prarymojus prie darbinio kompiuterio man, deja, mažiausiai norisi taip praleisti ir vakarą..

Savaitgalį, aišku, naujasis pirkinys buvo išbandytas.. viskas taip nauja, greita, modernu – nagi gyvenk ir džiaukis. Tačiau pirminė euroforija atslūgo šiandien, kai vietoj to, kad rinkčiau medžiagą magistriniui didžiąją dienos dalį praleidau siųsdama ir instaliuodama įvairiausias programas, be kurių, pasirodo, nei iš vietos. Na bet čia smulkmena. Kas išties privertė gerokai supykti yra tai, kad mano šaunuolis kompiuteris, su visais savo super duper windowsais ir atskirai pirktu Microsoft Office paketu (ok, dar nenusipirkau, naudoju bandomąją versiją, bet jau ryt/poryt universitete įsigysiu nuolatinę), pasirodo, visai nesiorientuoja lietuvių kalboje! Taigi norėdama rašyti be klaidų GIMTĄJA kalba turiu ponui Gatesui sumokėti dar krūvą pinigų, kad įsigyčiau kažkokį kalbų paketą!

Na žinote, pamaniau, to jau nebus! Čia baigėsi mano noras būti sąžininga vartotoja. Puoliau ieškoti nelegalių būdų kaip šitą dalyką gauti.. bet pasirodo tam reikia parsisiųsti dar vieną galybę programų programėlių iš nelabai saugiai atrodančių saitų, ignoruoti mano patikimos antivirusinės programos perspėjimus ir pasitikėti internetinėje erdvėje sutiktais nepažįstamaisiais.. Žodžiu, ir čia ne viskas rožėm grįsta.

Taigi kol mąstau kuri versija man mažiau baisi, būsiu labai neraštinga. Jau turbūt radot kokį tuziną klaidų.. Ir išviso tai šį įrašą rašau naudodama Windows Live Writer, kažin kas čia iš to išeis ir ar kas nors išeis..

Kita vertus, o kaip žmonės anksčiau komunikuodavo? Rašydavo ranka be jokių kompiuterinių-taisytojų ir parašydavo… Jei lįsti giliau, tai galim susimąstyti, kad visos naujausios technologijos iš dalies daro mus vis labiau neįgaliais ir priklausomais..

Na bet tiek to. Paburbėjimo daliai užteks.

Skanioji dalis

Vėl sausainiai? Nors priešpaskutinis įrašas taip pat buvo apie juos? AHA.

Nors šie sausainiai mano virtuvėje atsirado visai neseniai, jie sugebėjo prašokti nemažą sąrašiuką kantriai savo eilės pasirodyti čia laukiančių receptų. Taip skanu, kad negaliu nepasidalinti.. Radau juos aprašytos medžioklės metu rastoje knygoje su nuostabaus grožio nuotraukomis. Iš tikrųjų tai aš tą knygą ir pirkau TIK dėl nuotraukų, nes juk dažnai būna, kad ypač išgražintos kulinarinės knygos nuvilia patiekalų kokybę. Ir sausainius kepiau dėl labai gražios nuotraukos, per daug nesitikėdama.. Todėl paragavus praradau žadą ir ‘suragavau’ gal pusė lekštės, kad įsitikinčiaų, jog nesapnuoju. Iš tiesų tai per pusantros savaitės juos spėjau iškept jau tris kartus ir ketinu kepti dar. Oficiali priežastis – nusinešti į darbą – bet realiai tam, kad vėl galėčiau.. ‘paragaut’.. :)

Sausainiai Avietiniai Sūkuriukai

Reikės:

Stiklinės miltų

Pusės šaukštelio kepimo miltelių

Trečdalio stiklinės cukraus

60g kubeliais supjaustyto nesūdyto sviesto

Kiaušinio

Uogienės (aš naudoju aviečių džemą be sėklyčių; originaliam recepte – braškių uogienė)

Eiga:

Sumaišom miltus, kepimo miltelius ir cukrų. Sviesto kubelius pirštais įmaišom į miltus, kol gausim kažką panašaus į duonos trupinius. Įpilam kiek paplaktą kiaušinį, užmaišom tešlą. Jei tešla labai lipni, pridedam šiek tiek miltų, bet nedaug – tik tiek, kad būtų įmanoma kočioti.

Ant kepimo popieriaus arba maistinės plėvelės iškočiojam stačiakambio formos blyną. Nuolat barstom miltais, nes tešla labai noriai limpa prie kočėlo.. Ant iškočioto blyno užtepam uogienės, atsargiai suvyniojam į vyniotinį, apdengiam maistine plėvele ir padedam į šaldytuvą bent pusvalandžiui (arba galima įdėti į šaldiklį, kol pradės stingti).

Išėmę iš šaldiklio, peiliu atpjaunam po sausainuką. Jei labai labai susiplos, patiesinam rankom, bet per daug nesijaudinam – ne formoj esmė! Atpjautus sausainius dedam ant kepimo popierium padengtos skardos ir šaunam į iki 180 laipsnių karščio įkaitintą orkaitę. Kepam kol gražiai paruduos. 15 – 20 minučių. Ištraukus iš orkaitės, vėsinam ant aušinimo grotelių, antraip teks plėšyti nuo kepimo popieriaus :) RAGAUJAM! Suragavę kuriam padėkos odę žiupsneliuidruskos ;-)

Šaltinis: Michele Cranston “Marie Claire”: Comfort – Real Simple Food (su mažyčiais pakeitimais)

P.S. Atkreipkit dėmesį kaip knyginis variantas skiriasi nuo realių sausainių :) Atidžiau panagrinėjus padariau išvadą, kad ten nufotografuoti dar nekepti sausainiai, tik cukraus pudra suteikia išbaigtumo įspūdį.. Truputis apgaulės, bet negi gaila. Ypač kai taip skanu :)