Šiltas šaltas Budapeštas (antra dalis)

Antrą rytą Budapešte pradėjome cukrainėje Gerbaud, kurioje, pasak knygos, nuo 1858-ųjų sukosi ir ledais bei šokoladu vaišinosi Austrijos-Vengrijos imperijos grietinėlė. Mes ‘pasitenkinome’ sočiais pusryčiais su šviežia duona, vietine dešra, minkštais pyragaičiais ir namine aviečių uogiene.

Po tokių pusryčių tik į kalnus kopti. Ką mes, žinoma, ir padarėme!

Tik štai, beplanuodami skrydį, viešbutį ir trijų dienų programą pamiršome suplanuoti.. orą. Tad dieną, kada planavome grožėtis nuo Budos kalno atsiversiančia panorama (‘nepamirškit fotoaparato!’ ragino knyga), mieste įsisiautėjo sniego pūga.

Ta-dam! Ten kažkur už sniego paklodės - žavusis Pestas ir žymieji jo paminklai.

O čia – Buda.

Išklaidžioję Budos takus vakare sugrįžome į kiek anksčiau išbandytą restoraną/kavinę/barą Castro Bisztro. Turiu pasakyti, kad ši vieta – vienas laimingiausių atradimų Budapešte: jauki aplinka (itin gerai įsipaišanti į Budapešto kavinių kultūrą – maži mediniai staliukai, vintažinės staltiesės, užuolaidos ir popieriniai briedžiai(?!), gera muzika, labai draugiškas personalas, pigus ir SUPER skanus maistas.

Jei prisimenate, ankstesniame įraše skundžiausi kieta perkepta mėsa, apie kurią, beje, įspėjo netgi mūsų kelionės vadovas (t.y. knyga). Mūsų didžiai nuostabai Castro Bisztro kiekvienas patiekalas buvo paruoštas idealiai – minkštutėlis kiškis su medumi ir džiovintais vaisais, Cydnyvesalica (nežinau, ar teisingai nurašiau pavadinimą – kiaulienos troškinys su šonine, bulvėm, džiovintom slyvom ir labai skaniu padažu, kurio sudėties taip ir neiššifravom), džiuvėsiuose apvoliotas keptas Camembert sūris su spanguolių uogiene, graikiškos salotos su be galo skaniu padažu ir mus visiškai nukautavusi burokėlių ir bulvių mišrainė. Taip – burokėlių, kurių aš, beje, nemėgstu. Pasaka.

(Tik negalvokit, prašau, kad mes šitiek per vieną kartą suvalgėm, gi sakiau – įsimylėjom, sugrįžom ir grįžtume dar ne kartą, jei tik gyventumėm kur arčiau).

(o maisto nuotraukų nėra todėl, kad iš to skanumo pamiršau įamžint)

     

Dar vienas atradimas – grogas : šiltos obuolių sultys su karštam vynui priderančiais prieskoniais (gvazdikėlis + cinamonas + imbieras?) ir romu. Pats tas po šaltos ir snieguotos dienos, ypač rekomenduoju nelaimėliams su šlapiom kojom ir varvančiom nosim. Labai prašom.

******

Tai štai toksai tas Budapeštas. Šiltas draugiškais veidais, garuojančiais baseinais ir gėrimais. Šaltas plasdančiom snaigėm, girgždančiom pusnim ir kapsančiais varvekliais. Mums patiko.

Rekomendacijos

Nakvynei

Budapest City Central  (tik netikėkit užrašu prie laiptų, viešbutis ne pirmame, ne antrame, o trečiame namo aukšte!)

Budapest, Károly Körút 3/A; Tel: +36-1-327-0930

Pilvui

Castro Bisztró

Budapest,  Madách Imre tér 3; Tel: +36 1 215-0184

Gerbaud

Budapest Vörösmarty tér 7-8; Tel: +36-1/429-9000

Centrál Kávéház

Budapest, Károlyi Mihály u. 9; Tel: +36 1 266 2110

Kūniškiems malonumams

 

Szechenyi Bath and Spa

Budapest, Állatkerti krt. 11; Tel:  +36 1 363-3210

Šiltas šaltas Budapeštas (pirma dalis)

Jei tektų keliais žodžiais apibudinti Budapeštą, sakyčiau: XIX – XX amžiaus sandūra, prabangios kavinės, Art Deco, grogas, tortai ir guliašo sriuba. Sniegas ir garuojantys mineralinių vandenų baseinai po atviru dangum. Arba Barselona sumaišyta su Viena ir užpilta Vidurio/Rytų Europos padažu!

O kelionė beveik neįvyko! Maždaug 10 dienų iki skrydžio subankrutavo mus skraidinti turėjusios Vengrijos avialinijos. Maždaug po savaitės šią naujieną pranešė turizmo agentūros darbuotojai, prieš pora dienų išsiuntę pakartotinį kelionės patvirtinimą! Po to sekė milijonas skambučių, mat kadangi bilietą ir viešbutį pirkome kartu –  agentūra privalo pasirūpinti, kad kelionė įvyktų. Be jokių papildomų išlaidų. Nežinau, kaip jiems, bet man valandos praleistos klausant atsakiklių muzikėlės ir absoliučiai situacijoje nesigaudančių darbuotojų verblenimo bei milžiniška telefono sąskaita dienos pabaigoje visgi yra išlaidos ir dar nemažos! Prisipažinsiu, kad kalbėdama su penktu-šeštu darbuotoju ir girdėdama dar kitokias tolesnių veiksmų instrukcijas, jau norėjau atsiimti pinigus ir niekur nevažiuoti. Dabar džiaugiuosi, kad nepasidaviau (tačiau su Expedia daugiau niekur neskrisiu, nebent jie savo skambučių centrą perkels bent jau į Europą! Dabar gi panašu, kad veiksmas vyksta kažkur giliam giliam Indijos kaime, darbuotojai nelabai suvokia kas per daiktas yra lėktuvai ir skrydžių kompanijos, bet puikiai ištreniruoti kas minutę kartoti ‘thank you for providing your name’, ‘thank you for providing your address’, ‘thank you for providing your itinerary number’, o į klausimus atsakyti ‘please wait five minutes I will speak to technical center’ arba ‘this is wrong department, we will call you back’ (liet. ‘aš nesuprantu, ką man sakai, padėsiu ragelį ir apsimesiu, kad nieko neįvyko, niekas tau neperskambins, gali bandyti dar kartą, gal po 40 min įkyrios muzikėlės kas nors ims ir atsilieps arba tu prarasi kantrybę ir atstosi nuo mūsų’).

Kitas netikėtums laukė atvykus į oro uostą, kuriame sužinojome sniegai užpulstė Ciurichą, kuriame turėjome persėsti į kita lėktuvą. Laimei, šis siurprizas buvo dar ir kaip teigiamas, mat be jokių problemų buvome perkelti į tiesioginį skrydį su British Airways. Visgi net kai nusileidome Budapešte, suradome savo pasislėpusį viešbutį, aš vis dar negalėjau patikėti, kad jau galiu sakyti ‘op’.

 

Pirmąjį vakarą nusprendėme netaupyti, tad susiradome turbūt turistiškiausią Budapešto restoraną – Matthias Cellar Restaurant. Kaip ir pridera turistų spąstams, restoranas pasižymėjo įspūdingu interjeru, nepriekaištingu aptarnavimu, išimtinai angliakalbiais klietais ir folkloro programa.

O maistas, kaip priklauso, buvo tragiškas ir siaubingai brangus. Guliašo sriuba su neįkandamais jautienos gabalėliais, negailestingai perkepta ėrienos koja, sausa kiauliena, gerokai per sūrūs balandėliai su dešros įdaru ir labai sūriais raugintais kopūstais. Gal tik karpių sriuba pasirodė visai nebloga, – na bet gavom, ko nusipelnėm!

 

Visgi be konkurencijos skaniausia ir gražiausia atostogų dalis buvo pusryčiai! Kaip ir Prahoje ar Vienoje, Budapeštas kažkada garsėjo įspūdingo dydžio kavinėmis, kuriame sukose vietiniai ir iš kitų kraštų atkeliavę intelektualai, menininkai, mokslininkai ir dailios poniutės su skėčiais (irgi intelektualės ir menininkės, tik, deja, paslapčia). Ir nesvarbu, kad keitėsi mados ir santvarkos, Budapešte kavinių kultūra ypač gyva, tad net ir prabangiose kavinėse, sukasi ne tik turistai, bet ir kavutę gurkšnojantys bei rytinius laikraščius vartantys vietiniai.

Pirmąją pažinties su Budapeštu rytą pusryčiavome Central ir, apsupti devyniolikto amžiaus pabaigos dekoro, fantazavome, kokius gandus čia aptarinėjo to laikmečio miesto grietinėlė.

Vėliau tyrinėjome Vengrijos nacioninį muziejų. Ypač įdomu pažvelgti į Antrajį Pasaulinį karą, kuriame Vengrija dalyvavo Vokietijos pusėje ir, mano nuomone, dėl visai teisėtų priežasčių (siekdama atgauti po Pirmojo Pasaulinio karo gerokai apkarpytas teritojas); visgi muziejuje Vengrija save pateikia kaip negailestingų aplinkybių auką, kuri visai nenorėjo kariauti ir karą skelbė ‘šiaip, simboliškai’, bet buvo priversta imtis realių veiksmų ir taip toliau, ir panašiai. Man, kaip istorijos moksliukei ir socialinio konstruktyvizmo fanei, buvo žiauriai įdomu. Bet kokiu atveju, muziejus pranoko mūsų lūkesčius, rekomenduojam!

 

Atgal į šaltuką! Apsivynioję šalikais, dviem-trim megztiniais bei pėdkelnėm po džinsais (čia, žinoma, aš, ir senas geras lietuviškas paprotys!) išvaikščiojome Pesto senamiestį, aplankėme turgų, išlandžiojome įspūdingo grožio baziliką.

O tada patraukėme į pačia nerealiausią Budapešto atrakciją – šilto mineralinio vandens vonias Szechenyi. Fotoaparatas buvo paliktas viešbutyje, tad jums beliks įsivaizduoti (arba pagooglinti) didžiulius garuojančius baseinus po atviru dangum ir galybę mažesnių įvairios sudėties ir temperatūros baseinėlius milžiniškame komplekse. Aš net nežinau, kur pradingo keturios valandos besimurkdant tai viename, tai kitame baseine (ypač patiko +35 laipsnių baseinas su ‘romėniškom kolonom’), gulinėjant pirtyse, lakstant basom po sniegą iš vieno atviro baseino į kitą (su pakrykštavimais). O kur dar viena ‘atrakcija’ - Vengrijos vyrų itin mėgstamos mini trumpikės alia 1980-ieji! Ir, žinokit, kuo didesnis pilvas, tuo mažesnės trumpikės. Atrakcija, ne kitaip!

Super hedoništišką vakarą pabaigėm profesionaliu masažu ir namo, t.y. į viešbutį, patraukėm pastriksėdami – jaučiausi gaivi, švari ir lengva kaip pūkas. Prisipažinsiu, jau vien dėl tų pirčių norėčiau gyventi Budapešte ir mirkti bent kartą per mėnesį. Nepakartojamas jausmas!!

(bus daugiau..)

Šakšuka, arba Kepti Kiaušiniai Kitaip

Pasnigo!!! Lauke turbūt kokie 10cm sniego, vaikams džiaugsmo, tik va kelionė į darbą rytoj bus idomi, nes bent jau kol kas turbūt pusė metro linijų įspėja apie problemas dėl adverse weather conditions, t.y. blogo oro.

Bet ką aš čia, Vilniuje vakar buvo –30C?! ‘Nieko keisto, kad emigravai’, sako bendrabarbiai, o kolegė, kuriai draugas padovanojo savaitgalį Taline nusiaubė slidininkų parduotuvę ieškodama sriukės, kelnių, batų, kojinių, pirštinių ir kepurės. Laukiu įspūdžių.

Savaime suprantama, tokiu oru geriausia nekišti nosies laukan, sėdėti namie apsikabinus radiatorių, gerti arbatą ir žalias devyniarias. Idealu, jeigu pusryčiai/pietūs/vakarienė pagaminami per dešimt minučių, pernelyg nenutolus nuo jau minėto radiatoriaus. Arba lovos su šilta kaldra. 

Aišku, jeigu esate tarp tų nelaimingųjų (o panašu, kad tokių Lietuvoje ne vienas ir ne du!), kuriems šaltukas nugvelbė vandenį, būtų gerai, jei viską paruoštume vienoj keptuvėj. Nedidelis džiaugsmas pirktiniam vandeny indus plauti.

Iš didelio solidarumo receptas, kuriuo šiandien dalinuosi atitinka visus aukščiau išvardintus reikalavimus. Viena keptuvė, kasdieniai ingredientai, šaltam orui privalomas čili, dešra ir sotūs kiaušiniai.

(kažkodėl tik nuotraukoj pasimato, kokia purvina mūsų viryklė, prašom ignoruoti)

  

Šakšuka, arba Kepti Kiaušiniai Kitaip

Dviems labai alkaniems valgytojams reikės:

šlakelio aliejaus

žiupsnelio kumino sėklų (tiks ir kmynai!)

keleto riekių rūkytos dešros (tiks šoninė ar panašiai)

šaukštelio rūkytos paprikos miltelių (jei turit)

čili (jei naudojat)

pusės svogūno

vienos - dviejų paprikų

skardinės konservuotų pomidorų savo sultyse

prieskoninių žolelių (kokių turit, labai skanu su čiobreliuais, super tinka šviežia kelendra, bet nelabai tikiu, kad atrasit vidury šaltos lietuviškos žiemos)

keturių – penkių kiaušinių

druskos

pipirų

petražolių ar kelendros papuošimui (jei turite)

Gaminame:

Keptuvėje įkaitiname šlakelį aliejaus, suberiame kuminą, pamaišome, suberiame smulkiai supjaustytą dešrą arba šoninę, paprikos miltelius, čili, išmaišome ir pakepiname apie minutę.

Suberiame smulkiai supjaustytą svogūną. Kepame apie pora minučių.

Suberiame kubeliais supjaustytą papriką, išmaišome, pakepiname dar pora minučių.

Supilame pomidorus, patraiškome, suberiame prieskonius, kokius tik naudojame, užviriname.

Šaukštu padarome duobutę, įmušame kiaušinį, kartojame kol nebeliks vietos arba kiaušinių. Užberiame druskos, pipirų, uždengiame keptuvę ir kepame apie 3-4 minutes, arba kol trynys bus tokio kietumo/skystumo, kaip jums patinka.

Skanaus ir nesušalkit!!!

Šaltinis: įkvėpimas iš Rocket & Squash, interpretacija mano, tad į autentišką šakšuką nepretenduoju