Tikro šokolado pyragas nuoširdžiam pokalbiui

* * *

Šis įrašas skirtas mano draugei R. Tai pačiai su kuria kažkada vėlyvą vakarą šokom į traukinį ir išlipusios stotelėj vidury miškų supratom, kad nelabai žinom kur eiti.. nes visi takai ir takeliai ištrinti neseniai praūžusios pūgos. Tai pačiai su kuria tuomet brisdamos per itin gilias pusnis gėrėjomės nuo sniego atsispindinčia mėnesiena, kurios dėka net gūdusis miškas buvo visai nebaugus. Tai pačiai su kuria sunkiai bepavilkdamos kojas likus vos keliems kilometrams iki draugų sodybos – kažkur šalia Grybų kaimo – svaigom apie karštą (!) alų.. Ir pagaliau pasiekę trobą mediniais šaukštais kabinom skaniausia pasauly žirnienę. Ačiū D.! Tai pačiai su kuria kitą rytą pagaliau atbridę iki tikrojo savo kelionės tikslo suvokėm, kad kažkodėl neveikia elektra, užšalo dujos ir nėra degtukų :) ir bėgom pas kaiminystėje dar gyvenusią bobulę keptis bulvių ir skolintis degtukų krosniai. Tačiau atėjus nakčiai kambary tebebuvo taip šalta, jog prie batų prilipęs sniegas nė neketino tirpti, nors įkaitęs metalinis pečius tiesiog švytėjo tamsoje ir mes tvirtai tikėjome, kad tik laiko klausimas, kada jis pakils į orą..

Dar daug ką galėčiau prisiminti. Tranzavimą į Rygą, kai lauke minus šešiolika ir pasienio tualeto radiatorius patampa geriausiu draugu.. nes horizonte jau kurį laiką nėra NEI VIENOS mašinos. Karštą vyną Vilniaus senamiesčio kavinukėse ir mergaitiškus vakarus ŠMC kavinėje. Meiles kupinas akis po kelionės į Graikiją ir viską pasakiusią žinutę vos grįžus - “važiuoju į kauną pas mylimąjį”. Dar daug ką.

O šiandien R. yra mama. Ant rankų supa gražuolį sūnų, o akyse tebespindi meilė ‘mylimajam iš Kauno’. Ką dar bepridurti :)

Gal tik tai, kad kitą sykį atskridus į Lietuvą labai tikiuosi aplankyti laimingąją mamytę ir susėdus prie puodelio arbatos ir gabaliuko šokoladinio pyrago rasti laiko tam ilgai lauktam mergaitiškam pokalbiui.. kaip kažkada.. apie tai kas buvo, yra ir – žinau! – bus.

* * *

Šokoladinis migdolų pyragas

Reikės:

200g tikro tamsaus šokolado (nemažiau 70% kakavos masės)

nedidelio ekspreso puodelio kavos

200g sviesto

80g miltų

šaukštelio kepimo miltelių

dviejų šaukštų šokolado miltelių

125g maltų migdolų

5 kiaušinių

200g cukraus

Eiga:

Puode užvirinam šiek tiek vandens. Ant viršaus uždėdam metalinį ar karščiui atsparų stiklinį dubenį, bet taip, kad jo dugnas nesiliestų prie vandens. Į dubenį sumetam sulaužytą šokoladą. Kai šis ima lydytis, supilam kavą. Nemaišom! Sviestą supjaustom gabalėliais ir sumetam į šokoladą. Vis dar nemaišom. Kai sviestas ima pastebimai lydytis, užgesinam ugnį, nukeliam dubenį. Maišom, kol sviestas galutinai išsilydo ir viskas patampa vientisa šokoladine mase. Paliekam atvėsti.

Atskiriam kiaušinius. Išplakam baltymus – kai šie ims tirštėti pamažėl supilam cukrų ir plakam iki tirštos morenginės masės (pavertus indą baltymai turi likti savoje vietoje), bet ne ilgiau. Kitame inde išplakam trynius, įmaišom į šokoladą. Ten pat metaliniu šaukštu įmaišom ir išplaktus baltymus.

Galiausiai įsijojam miltus ir suberiam likusius sausus ingredientus. Atsargiai išmaišom - kad nesugriūtų išplakti baltymai.

Viską supilam į riebalais patempą pyrago formą ir šaunam į iki 180 laipsnių karščio įkaitintą orkaitę. Kepam apie 25 min. Stengiamės neperkepti – juk kas gali būti geriau už minkštą ir drėgną šokoladinį migdolų pyragą?

Išsiverdam puodą arbatos. Pasiviečiam draugus ir drauges. Ragaujam.. Vaišinamės.. Kalbamės iki išnaktų..

* Taupydama savo ir artimųjų juosmenį šį pyraga kepu iš puses normos, tačiau jei nusimato šventė ir daug alkanų burnų ar šiaip smaližių – būtinai kepkit pilną dozę. Nesigailėsit! :)

Šaltinis: Nigel Slater The Kitchen Diaries: A Year in the Kitchen.

Kvapnusis lęšių karis kaimynams paerzinti

Keista, jog būtent tada, kai rodos turi daug laisvo laiko nenuveiki nieko doro.. Na bent jau taip ir neparašai naujo įrašo.. Ne, neketinu atsiprašinėti. Tebūnie viskas teka sava vaga. Naujas miestas, nauji veidai.. Nauja virtuvė, nauji kvapai..

Tiesa sakant, kažkiek prisibijojau po tokios ilgos pertraukos apsigyventi bute, bet buvau labai maloniai nustebinta būtent šio pamiršto tokio gyvenimo aspekto – kvapų! Jau žinau, kad kievieną sekmadienio rytą iš kaimyninio buto sklinda apetitą žadinantis šviežių croissants aromatas. O gretiname name gyvena curry mylėtojai.. kasvakar praeinant neramiai sugurguliuoja skrandis…

Nesu didelė curry mylėtoja. Anaiptol! Net pragyvenusi metus curry sostine laikomame Birminghame jo taip ir nepamilau, nepaisant išties nemenkų kursiokų ir bendradarbių pastangų šiuo klausimu. Kone kiekviena svarbesnia proga birminghamieciai ir jiems prijaučiantys keliauja į curry house – neveltui šiam patiekalui (greičiau - patiekalų grupei) pamažėl lipdoma nacionalinio patiekalo etiketė. Tačiau.. turbūt nė sykio taip ir neištuštinau savojo curry lėktštės – nuolat randu priekaištų – per sūru, per aštru, per riebu.. Ką aš išmanau apie curry? Nieko! Ir neabejoju, kad curry house dirba žmonės žinantys ką daro.. Visgi.. mano skonio receptoriams neįsakysi.

Tačiau – man patinka gaminti curry namie! Savaip! Taip, kad būtų skanu. Nei per sūru, nei per aštru, per per riebu.. Taip kaip reikia. Taip kaip norisi. Patinka į karštą aliejų suberti kvapnius prieskonius ar jau paruoštą curry paste ir uosti staiga pasklidusį jų aromatą. Įsivaizduoti, kaip šis pamažu apraizdo visą namą, sužadina kaimynų vaizduotę, lyžteli skubantį praeivį.. Įtariu, jog žinau, kas šįvakar garuos ant jo stalo ;-)

Nes ant mūsiškio šįvakar lęšių karis. Sako, lęšiai labai sveika. Nesiginčysim. Be to, šis karis tikras išsigelbėjimas, kai už lango beįsibėgėjantis ruduo ir taip nesinori kišti nosies į lauką.. Nes visi reikalingi ingedientai ir taip gyvena mano spintelėje.. Belieka užsirišti prijuoste, praverti langą (taip, aš mėgstu erzinti aplinkinius savo virtuvės kvapais!), įjungti viryklę ir užkaisti puodą.

Reikės:

Aliejaus

Svogūno

Šaukšto ar dviejų raudonojo tailandietiško kario pastos (Thai red curry paste)

Dviejų ar trijų šaukštų indiško ‘balti’ kario pastos (Balti curry paste)

Apie 200g* raudonųjų arba žemyninių (continental) lešių**

Skardinės smulkintų konservuotų pomidorų savose sultyse

Skardinės kokosų pieno***

Nebūtinų priedų: karališkų ar paprastų krevečių ARBA apkeptos vištienos gabaliukų

Šviežios kalendros (nebūtina, bet skanu)

Eiga:

Aliejuje apkepame supjaustytą svogūną, kol šis pataps peršviečiamas. Sudedam kario pastas, pamaišom, kepam, kol pradės labai labai kvepėti.. Lęšius nuplaunam šaltu vandeniu, suberiam į puodą, išmaišom. Supilam pomidorus ir kokosų pieną. Uždengiam, verdam ant nedidelės ugnies, kol lęšiai sumikštės (apie pusvalandį, bet prisipažįstu – niekada nematavau laiko, tad nelabai žinau.. tiesiog ragaujam kol niekas nebetrakši tarp dantų ;-). Nepamirštam pamaišyti. Jei pasirodys nepakankamai aštru – galima įdėti dar vieną ar porą šaukštų kario pastos. Pačioje pabaigoje suberiam krevetes arba prieš tai apkepintą vištieną (jokiu būdu ne tame pačiame puode antraip valgysim guminę mėsyte.. ), pavirinam, kol sušils. Viskas!

Būdų kaip šitą dalyką suvalgyti aibė.. Galima tiesiog taip, dosniai užbarsčius kalendros lapukais.. galima kartu su naan duonele.. galima įvynioti chapati blyną, prieš tai pabarsčius kalendra su pagardinus naturaliu jogurtu.. ar net grietine.. galima su ryžiais.. Išties, valgom kaip norim, su kuo norim, kada norim.. Nes tai mūsų curry night, todėl ir taisyklės mūsų. Skanaus!

* Prisipažinsiu, nė sykio taip ir neprisiruošiau pamatuoti, kiek tiksliai lęšių naudoju. Spėju, kad apie 200g, bet tai tik spėjimas. Perspėju, kad pasirodys nedaug.. Bet neapsigaukite, nes lęšiai laaabai mėgsta išbringsti. Be to, jei matysis, kad nebeliko skysčių visada galima įpilti verdančio vandens.

** Dvi lęšių rūšys su labai skirtingais rezultatais. Žemyniniai (ang. continental) (dar vadinami rudaisiais) lęšiai turi savotišką riešutų skonį. Ir tekstūra jų labai riešutiška. Bent jau man naudojant šiuos lęšius nebesinori jokiu priedų. Tuo tarpu raudonieji lęšiai (žr. nuotrauka) kiek saldesni ir labiau linkę prarasti formą. Todėl gamindama su jais mėgsti įberti saują ar dvi karališkųjų krevečių. Arba vištienos. Suteikia daugiau tekstūros ir šiaip.. skanu.. Nors – jau sakiau – tikrai nebūtina ;-)

*** Kokosų pienu vadinamas ne skystimas kokoso riešuto viduje, o skiestas maltas kokosas. Nesunku apsigauti. Beje, patariu atidžiai pastudijuoti etiketę – kartais po gražiu pavadinimu slypi kokosų pieno imitacija su kvapikliais ir kitais dirbtiniais dalykėliai ir jokio tikro kokoso.. Toks čia netiks.

Svarbu! Ką daryti su likučiu?

Jei liko pora šaukštų kario (o aš mėgstu palikti tyčia), kitą dieną siūlau padaryti taip.. Orkaitėje (arba keptuvėje, bet juk žymiai skaniau ir sveikiau orkaitėje!) išsikepam geros kokybės kiaulienos arba jautienos dešrelių (jokių frankfurtelių ar kitokių pieniškų dešrelių iš super maltų gyvūnėlių liekanų..!), pasigaminam bulvių košės ar tiesiog išsiverdam bulvių.

Kai viskas beveik paruošta - stambiais žiedais supjaustytą svogūną kraunam į keptuvę su įkaitintu aliejum, užbarstom pora šaukštelių nemalto kumino ir kepam, kol svogūnai suminkštės bei gražiai pageltonuos. Tuomet sudedam lęšių kario likutį, išmaišom ir pakepam dar pora minučių.

Galiausiai į lėkštę kraunam dešreles, šalia – bulvių košę ir viską gražiai uždrabstom sukarintais svogūnais.. Kad jūs žinotumėt kaip skanu!!! Ypač jei naudojom žemyninius lęšius.. Ir užgėrėm šaltu alum.. Vat pabandykit ir sužinosit.. ;-)

Šaltinis: ant pečių ;-)

Slyvų džemas (ne)suaugusiems

VISKAS! BAIGTA! DONE! FINITO!

Oi kaip laukiau, kada šitaip galėsiu pradėti naują įrašą! Taigi, oficialiai nebe studentė.. Užtat prie pavardės jau greitai galėsiu išdidžiai pasirašyti B.A. M.A. Nors nesirašysu, ką jau čia.. nebent norėsiu labai įsivaizdint :))

Iš tiesų tai keistas jausmas.. visai neblogai tas studentavimas.. Netgi gaila truputėlį. Gal PHD kada nors? Nors tiesa sakant dar prieš mėnesį per sukoštus dantis įsakmiu balsu pranešiau saviškiui, kad jei KADA NORS man į galvą įkristų tokia kvaila mintis – įpareigoju ją iš ten išvyti! Ojojoj tos kūrybinės kančios!

Now what?? Iš tiesų tai nėra laiko atostogauti (o kaip norėčiau!).. Reikia supakuoti likusius turtus, susirasti pagalbines rankas šaldytuvų ir sofų nešiojimui bei pasirūpinti aibe kitų reikalų, reikaliukų. Juk po savaitės būsiu ne vien nebestudentė, bet ir bedarbė, nes palieku šį darbą ir iškeliauju į sostinę, kur brangusis jau kremta mokslus. Žinau, kad rizikuoju nesusiradusi darbo anksčiau, bet tiesiog tragiškai nebuvo laiko. Nei kiek. ANEIKIEK. Hehe, rimtai mąstau įsteigti čia naują rubrikėlė ‘taupantiems’. O ką? Labai šauniai įsipaišys į dabartines realijas! :)

Ir labai tikiuosi šalia intensyvių darbo paieškų surasti laiko šiam blogiukui, nes jis vargšas tiek laiko ignoruotas nuoširdžiai to nusipelno! Ką gi – pradedam!

Kaip tyčia 52 skanios savaitės dedikavo šią slyvų garbei, o mano archyvuose kantriai savo eilės laukia labai skanus slyvų džemas! Tiesa sakant, sakyti, kad pateikiu slyvų džemo receptą yra kiek netikslu, nes kone viskas jame iš akies, nematuojant, vadovaujantis nuojauta ir skonio receptoriais. Na bet.. o gal ką nors įkvėpsiu panašiam eksperimentui?

Reikės:

slyvų

vandens – kažkur skaičiau, kad reikia stiklinės kilogramui slyvų, bet kadangi saviškių nesveriu – pilu maždaug tiek kad apsemtu pusę vaisių puode arba vos daugiau)

cukraus – maždaug tiek pat kiek ir slyvų (turiu specialaus rupaus cukraus skirto virti daug pektino turinčius vaisius – slyvas, serbentus, agrastus; tačiau užtikrinu, kad tinka ir pats paprasčiausias)

Eiga:

Į šaldytuvą įdedam lėkštę (kodėl? žr. žemiau :).

Iš slyvų išlupam ar išpjaustom kauliukus (jei slyvos mažytės, kauliukus paliekam tik įpjaunam kiekvieną vaisių - taip džemui verdant jie patys iškils į paviršių, tereikės nurinkti). Suberiam į puodą, užpilam vandeniu, verdam kol slyvos suminkštėja. Tuomet supilam cukrų, kiek padidinam ugnį ir verdam, kol šios masė pasieks džemišką būseną. Kaip patikrinti? Prisimenat lėkštę šaldytuve? Ogi ištraukiam ją iš šaldytuvo ir uždedam šaukštą džemo. Jei atvesęs džemas supanašės į drebučius – viola!, išjungiam ugnį, kraunam į sterilizuotus* stiklainiukus. Jei ne – lėkštę atgal į šaldytuvą, tą pati bandymą atliekam kiek vėliau. Paprasta, ane?

Valgom kaip norim, kada norim ir su kuo norim! Suvalgę padėjuojam, kad pagaminom per mažai ir žiemai nieko nebeliko.. Skanaus!

* Čia jau dviračio neišrasim – kruopščiai išplaunam ir pakaitinam maždaug 130 laipsnių karščio orkaitėj bent 20 minučių.

P.S. Kažkaip pagalvojau kad uogienių vyrimas tai jau toks ‘suaugėlių’ reikalas. Baigtas magistras turbūt taip pat.. Ar tai reiškia, kad štai ėmiau ir suaugau…? Neaa..