Nepaprastai paprastas granatų desertas ‘Žudynės ant Sniego’

Artėja šventės. Teks kone savaitę praleisti prie stalų kemšant dar vieną silkės porciją, kurią vėl ir vėl į jūsų lėkštę kraus dosni šeimininkė. Arba virtuvėje sukantis prie puodų ir keptuvių. Priklausomai nuo socialinio statuso šeimoje. Arba – kaip dažniausiai būna – tiesiog lyties..

Ką mieliau veikiu aš? Vėlgi. Kaip kada. Jei kalbame apie tradicinį Kalėdų balių giminėms – nėra nieko smagiau, nei suktis virtuvėje, viena ausimi klausantis pokalbių už stalo. Apie politiką (nors čia aš labai mėgstu įsikišt), pusbrolį Petriuką, kaimynę Ireną, tolimą giminaitį Joną Amerikoje, šiaip gyvenimą.. O vėliau išklausyti dėdžių ir tetų pagyras savo keptam kalakutui. Garbėtroškiškai ;-) Tačiau, jei veiksmas vyksta mano namuose ir už stalo sėdi artimi draugai – nieko nėra blogiau, nei visą vakarą prasikuisti virtuvėje. Ne. Aš noriu būti ten, kur vyksta veiksmas. Ypač kuomet  draugai labai senai matyti ir be galo išsiilgti. Aš virtuvėje, kai tuo metu dalijamasi šviežiausiomis naujienomis?? Aš virtuvėje, kai apkalbami seniai neregėti bičiuliai?? Ne! Kad ir kaip patinka lepinti mylimus žmones gardžiu maistu, tokie vakarai visų pirmiausia skirti bendravimui.

Summa summarum, nors labai mėgstu vartyti knygas pasižadėdama, kad kitą sykį prie progos gaminsiu tuos itin praštmatniai atrodančius antienos vyniotinius su jūrų žolių padažu ir ančiuvių skūrelių salsa, atėjus progai imuosi seniai išbandytų, patikimų ir – svarbiausia – griečiausiai ir lengviausiai paruošiamų patiekalų. O jei kalba eina apie desertus – pirmenybė visuomet atitenka tiems, kuriuos galima paruošti jei ne iš vakaro tai ryte, įmesti į šaldytuvą ir palikti ramybėje, kol prireiks.

Tačiau – o jei svečiai netikėti ir neplanuoti? Pakviesti ar pasisiūlę į svečius paskutinę akimirką? Tada planas keičiasi. Tada mano žmogus pristatomas prie dulkių sriurblio, kol aš bėgu į parduotuvę paskutinės minutės apsipirkimui. Ir nors tokiu atveju atrodytų atleistina prigriebti parduotuvės konditerijos skyriaus sumeistrautą pyragą, tai ne man. Kur kas paprasčiau pačiupti keletą (šiuo atveju vos tris!) sudėtinės nepaprastai paprasto (ir greito) deserto dalis ir pasitraukus nuo dūzgiančio stalo vos minutėlei sukontempliuoti desertą, kuris – patikėkit - nei skoniu, nei išvaizda nenusileidžia tiems, visą naktį pratupėjusiems šaldytuva. Sudominau?

Išties tai šis desertas – žieminė ‘Etono betvarkės’ variacija. Labai įspūdingu pavadinimu - ‘Žudynės ant Sniego’. Bet juk taiklu, ar ne?

(Te)reikės:

300 ml plakamos grietinėlės

7-8 nemažų pirktinių morengų (žinoma, galima išsikepti ir patiems, bet tada šis desertas būtų diskvalifikuotas iš  ‘paprasčiausių ir griečiausių’ kategorijos. Pirkdami nepagailėkit pinigų geresnės kokybės morengams su tąsiu viduriuku.. Nesigailėsit!)

4-5 vidutinio dydžio prinokusių granatų

Gaminam:

Paliekam svečius minutėlei pažadėję malonų siurprizą. Pasakom siurprizo pavadinimą. Atsisakom pagalbos.

Grietinėlę išplakam iki tirštos konsistencijos. Suberiam stambokai sulaužyto morengo gabaliukus (pasiliekam papuošimui) ir granato sėklytes* (pasiliekam papuošimui). Pamaišom. Sudedam į serviravimo indą** arba indukus, užbarstom likusio morengo gabaliukus ir atidėtas granato sėklytes. Viskas! Nešam ant stalo, šypsomės bekikenantiems svečiams, valgom, mėgaujamės, bendraujam.. Juk tam ir susitikom!

* Patį pačiausią sėklyčių išlaisvinimo būdą nusižiūrėjau nuo šio deserto kūrėjos Nigellos Lawson. Viskas vyksta taip: granatą perpjauname per pusę, imam medinį šaukštą arba kočėlą ir daužom kitoj rankoj turimą granato puselę (skamba baisiau, nei atrodo..). Tiesa sakant, pamačiusi šį manevrą Nigellos laidoje buvau gana skeptiška, bet – patikėkit – veikia tiesiog idealiai! Bedaužydami puselę nuolat pasukam, kol išbyrės visos sėklytės, tada (jei granatas nemažas) nulumam kitą sluoksnį saugančią skūrytę ir kartojam veiksmą. Jei po visko liko keli niekaip neatlimpantys sėkliukai – viską suspaudžiam, nuvarvindami sultis į desertą. Tikrai – viskas netgi paprasčiau nei atrodo skaitant šį aprašymą!

** Būtent patiekiant vienoje didelėje lėkštėje vidury stalo šis desertas labiausiai pateisina savo vardą. Bet nemažiau gražu ir individualiuose indukuose ;-)

Šaltinis: Nigella Lawson Feast: Food that celebrates life (London: Chatto & Windus)

Jaukiausios pasauly šiltų lęšių ir daržovių salotos diplomuotiems naminukams

Grįžau. Diplomuota. Magistrė. Netgi su pagyrimu. With Distinction - kaip čia tai vadinas. Ir diplomas toks keistas. Be pažymių. Tik kad magistrė su distinction teparašyta. O ceremonija verta išsamaus aprašymo. Su vargonais, orkestru, daug dėdžių ir tetų margais akademiniais apsiaustais, procesija, maršai, kažkokie skeptrai, sostai. Daug blizgesio. Na maskaradas toks. Labai gerai surežisuotas. Kažkaip net gaila, kad mamos nebuvo.. Nes šiaip mamoms ten buvo šventė. Ir žmonoms. Vieno kursioko žmona sėdėjo su ašarom akyse, besiteisindama ‘I’m so proud of him’. Tai va būtų mama, bent būtų kas manimi pasididžiuoja.

Nes ir aš dėvėjai tą beprotiškai brangų apsiaustą su melsvu kapišonu. Ir kampuotą kepurėlę su kutosu. Garbiniuotus baltus marškinius ir juodas kelnes – viskas pagal protokolą. Ir pozavom vienam laikraščio fotografui, kuris žadėjo, kad nuotrauka tikrai tikrai rytoj bus internete. Bet neradau. Užtat buvo smagu. Mėtėm kepures į viršų, tada gaudėm ir šypsojomės iki ausų. Na spaudai juk. Savo fotoaparatą paskubom įdaviau draugės tėčiui, turiu daug nuotraukų, bet viskas iš taip toli.. Na taip, neparodžiau, kaip priartinti. Mia culpa. Pagyvenę tėčiai iš Italijos ir mažyčiai fotoaparatukai don’t mix. Nors prie ko čia Italija. Kitas tėtis rumunas befotografuodamas mane su savo dukra pusė kadro uždengė pirštu. O aš buvau labai mandagi ir nieko nesakiau. Tik ačiū.

Pati ceremonija ir priėmimas po jos nuteikė be galo optimistiškai. Economic doom and gloom! – konstatavo universiteto super rektorius. Worst situation in job market in 50 years! – guodė instituto direktorius. Todėl elementarus etiketas lėmė, kad į klausimą, ką dabar veiki, reikėjo atsakyti Oh I’m totally jobless. Unemployed. Job hunting. Unsuccessfully. For almost 3 months. Ne, tikrai, kitaip būtų buvę labai nemandagu. O kursiokas pareiškė, kad dabar jo laukia du keliai: doktorantūra arba ūkininkavimas. Panašiai kaip prieš pora metų kursiokė Lietuvoje deklaravo – ‘na va linksmybės baigtos, dabar reikia užsirašyt į kirpėjų kursus ir įsigyt normalią profesiją’. Nestudijuokit, vaikai, politikos. Aš labai rimtai.

O po visko buvo labai gera grįžti namo. Padėti diplomą į lentyną. Susitaisyt labai namines, labai jaukias salotas. Įsipilti taurę balto vyno. Susirangyti ant nuosavos sofos, įsijungti šimtą kartų matytą romantinę komendiją ir pasidžiaugti, kad rytoj man niekur nereikia važiuoti. Ar eiti. Sunamėjau. Geriau pagalvojus, visai neblogai ta bedarbystė. Ypač sutinkant ją su taure gero vyno, aukštai pakelta galva ir pavyzdiniu diplomu. I did my best. O persidirbt dar spėsiu.

Šiltos prancūziškų Puy lešių salotos su ‘pavasario žalumynais’ ir ožkos sūriu

Reikės:

2/3 stiklinės puy lešių (manau, galima keisti ir kitokiais, tik jokiu būdu ne raudonaisiais. O šiaip labai rekomenduoju išbandyti būtent puy lęšius, kurie laikomi lęšių karaliais, nes puikiai išlaiko formą ir nesuverda, be to yra labai malonaus skonio)

2 stiklinių vandens

lauro lapo

alyvuogių aliejaus

svogūno

vienos ar dviejų morkų

poros – trejeto saliero stiebų

dviejų skiltelių česnako

kvapnių priekoninių žolelių – ypač tinka prieskoninis čiobrelis

vienos galvos ‘pavasario žalumyno’ (angl. spring greens – nežinau, kaip tiksliai vadinasi lietuviškai; taip pat nežinau ar jų galima įsigyti Lietuvoje. Tačiau nustebčiau, jei ne. Labai paprastai užauginama, labai skani daržovė. Galima keisti kitokiais negailiais kopūstais, pageidautina žalios spalvos – tiesiog todėl, kad labai gražu.. ;-) Atkreipkit dėmesį, kad šio kopūsto galva nėra didelė, todėl jei naudosite pvz savojos kopūstą, reikės ne daugiau pusės)

šviežių petražolių (nebūtina)

ožkos sūrio (nebūtina)

Salotų užpilui

3 šaukštų balto arba raudono vyno acto

šaukšto Dijon (dižono) garstyčių

6 šaukštų alyvuogių aliejaus

žiupsnelio druskos

Eiga:

Lęšius nuplaunam, nukošiam, užpilam dviem stiklinėm vandens, įmetam lauro lapą, padruskinam ir verdam, uždengtame puode, iki suminkštės. Apie 15-20 min.

Kol lęšiai verda, smulkiai supjaustome daržoves (išskyrus ‘pavasario žalumyną’, kurį pjaustom gana stambiom juostelėm). Į įkaitintą keptuvę įpilam alyvuogių aliejaus, sumetam svogūną. Pamaišom. Suberiam smulkiai supjaustytas morkas, salierą, česnaką, prieskonines žoleles. Pasūdom. Įmalam pipiro. Pakepam, maišydami, kol daržovės suminkštės.

Tuo metu pasigaminame užpilą – actą, garstyčias ir aliejų supilame į stiklainiuką, įberiam druskos ir uždarę gerai pamakaluojam, kol gausime vientisą užpilą. Galima gaminti ir ne stiklainiuke - tiesiog supilti į dubenį ir gerai išplakti. Bet stiklainiuke paprasčiau.

Lęšiams išvirus juos nukošiam ir sumetam ‘pas’ daržoves į keptuvę. Įmaišom užpilą. Pakaitinam dar vos vos, kad viskas sušiltų, bet ne ilgiau.

Į tą patį puoda kur virė lęšiai (arba ne) supilam verdantį vandenį, užvirinam, sumetam stambiai supjaustytą ‘pavasario žalumyną’ ir paverdam vos 3-5 minutes (jei naudojate kietesnį ir gailesni kopūstą, gali tekti virti ilgiau..). Išgriebiam ir sumetam į nuo ugnies nukeltą keptuvę. Išmaišom.

Valgom šiltą. Tiekiam individualiose lėkštėse užbėrę petražolių ir stambiai supjaustyto ožkos sūrio. Beje, sūrio nereikėtų padauginti.. Užtenka vos kelių gabaliukų, antraip rizikuojate nustebti kitų ingredientų skonį. O jei neturit, galima apsieiti ir be jo.

Beje, salotos skanios ir šaltos. Be to, kitą dieną skonis nė kiek ne prastesnis, o gal net geresnis. Ideliai tinka lauknešėliui į darbą. Aš tikrai nešiuosi, kai tik tokį turėsiu! Skanaus!

Šaltinis: su dideliais pakeitimais iš Orangette.

Lipnūs kiaulienos šonkauliukai mėsėdžiams palepinti

Gerbiami mėsėdžiai ir mėsėdės! Šiandien išaušo Jūsų diena! Šiandien Žiupsnelyje labai – net labai – mėsinis patiekalas, ir jei tokio dar nė sykio neragavote, siūlau tuč tuojau lėkti į artimiausios parduotuvės mėsos skyrių! Nes aš žinau, kas šiandien garuos ant jūsų stalo.. ;-)

Ir nė neketinu gaišinti laiko blevyzgom. Receptas. Tuoj pat. Čia pat. Ponios ir ponai Jūsų dėmesiui - lipnių lipniausi glazūruoti kiaulienos šonkauliukai!

Reikės (dviems valgytojams):

~ Šešių mėsingų kiaulienos šonkauliukų

Pusės puodelio geros kokybės pomidorų padažo

Dviejų šaukštų medaus

Šaukšto tamsiai rudo cukraus (jei neturit – įdėkit kiek daugiau medaus. Baltas cukrus čia netiks)

Šaukšto baltojo vyno acto (galima keisti ryžių actu)

Šaukšto čili padažo arba Worčesterio padažo (ar kitokio aštraus padažo)

Trijų-keturių šaukštų sojos padažo

Galima patarkuoti imbiero ar česnako, įberti čili miltelių arba maltos rūkytos paprikos

Eiga:

Šonkauliukus suverčiam į puodą, apipilam šaltu vandeniu, dedam ant ugnies, užverdam ir pavirinam apie pusvalandį.

Praėjus maždaug 20 min ruošiam padažą – į nediduką puodą supilam pomidorų padažą, medų, cukrų, actą, aštrų padažą, sojos padažą. Jei norit – galit įtarkuoti česnako (kuris čia labai labai tinka) arba imbiero, įberti kitokių prieskonių. Užvirinam. Paragaujam. Tobulinam atsižvelgdami į pageidavimus – galima įpilti kiek daugiau sojos ar čili padažo BET galutinis variantas turi būti gana saldus, neišsigaskite – saldumo tikrai nebus per daug! Paburbuliavus pora minučių nukeliam nuo ugnies.

Įkaitinam orkaitę. Kepimo skardą (nevisai plokščią, o kiek gilesnę) užtiesiam folija, sudedam išgriebtus šonkauliukus. Šaukštu užtepam padažą. Apverčiam. Aptepam kitą pusę. Šaunam į iki 180 laispnių įkaitintą orkaitę ir kepam, kol šonkauliukai gražiai parus. Bet ne per daug. Apverčiam. Kepinam kitą pusę. Viskas užtruks apie 30-40 min, gal mažiau – priklausomai nuo orkaitės karštumo.

Viskas! Traukiam lauk! Šaukiam mėsėdžius. Valgom rankom godžiai aplaižydami pirštukus.. Jei atliko paskutinis neporinis šonkauliukas – laukia kautynės ;-) Skanaus!

p.s. Tik nepamirškit į pirkinių sąrašą įrašyti servetėlių. Jų čia tikrai prireiks! ;-)

Šaltinis: iš visur po truputį. Be to, spėju, kad kiekviena(s) šeimininkė(-as) turi savo lipnių šonkauliukų receptą. O koks jūsiškis?

Sočios bulvių ir rūkytos skumbrės salotos mieliems skaitytojams

Puslapio kamputyje esantis skaitliukas man sako, kad išviso Žiupsnelyje Druskos jau apsilankė beveik du tūkstančiai su puse unikalių lankytojų. Kad didžiąją dalį naujų skaitytojų čia atviliojo gerasis dėdė googlas (paieškos frazės: nuo ‘kaip parašyti magistrinį’ arba ‘magistrinio tema’ (žinau tą jausmą..) iki ‘kiek druskos telpa šaukšte’ (18.25g) ar ‘ką gaminti iš kokosų pieno’ (siūlau gardinti sriubas, karį, troškinius), taip pat blogeris, Eglutė iš žaidimų aikštelės, 52 skanios savaitės ir mieloji Austėja.

Dar sako, kad didžioji dalis lankytojų šį puslapį skaitinėjo Lietuvoje, nors jiems ant kulnų lipa tautiečiai ūkanotoje saloje vardu Britanija (kaimynai!). Kitas visai nemažas skaičius atstovauja lietuvaičius iš už Atlanto, kuriuos vejasi (nusistebėjau) lietuviai Norvegijoje ir Indijoje! (uuuu kur jūsų rankos!). Nors šiaip panašu, kad mūsų tautiečiai išsibarstę po visą margą pasaulį – taškeliais-lankytojais nubarstyti net keturi žemynai (išskyrus Afriką). (Kaip smagu! Gal jei kada nuspręsčiau išvyktį į kelionę aplink pasaulį, galbūt subegėčiau tai padaryti apsistodama vis kito skatytojo namuose ant sofutes (suprask – jei esi kokiam nuostabioj pasaulio kamputy ir nori svečių, kurie pasižadėtų paruošti skanią vakarienę – laukiu pasiūlymų komentaruose ;-))

Ir vis dėlto, tai tik skaičiai. Išties nieko nežinau apie nuolatinį šio puslapio skaitytoją.. Ką ji(s) veikia? Kaip atrodo? Ką dirba? Kuo domisi? O svarbiausia – ką mėgsta? Ko tikisi apsilankydama(s) čia? Su ta mintim ėmiau ir sukūriau Žiupsnelio puslapį facebooke. Tebūnie tai dar viena terpė, kurioje galime susitikti, pabendrauti, susipažinti.. Todėl kviečiu užsukti, skaityti, rašyti.. ar tiesiog šiaip papliurpti. Kad ir apie orą! ;-)

O ta proga visus esamus ir būsimus šio tinkaraščio skaitytojus šiandien vaišinu labai labai gardžiom bulvių ir rūkytos skumbrės salotom su grietinės ir krienų padažu.

Reikės:

800g bulvių (Labai skanu – o ypač gražu - su pirmosiom rudeninėm bulvytėm, kurių tokiu laiku neturėtų būti, nebent gyvenate JK, kur šios visus metus pūpso prekybos centrų lentynose. Kita vertus, jos jokiais būdais nėra privalomos, aš pati dažniausiai naudoju paprastas bulves – tereikia suketvirčiuoti ar net dar labiau pasmulkinti..)

150 ml grietinės (naudoju crème fraîche)

Dviejų šaukštų kreminių krienų padažo (creamy horseradish sauce) (jei naudosite paprastus krienus, dėkite pasikliaudami skonio receptoriais. speju, kad reikės kur kas mažiau – turėtumėte jausti gaidelę aštrumo ir gailumo, bet ne pernelyg įkyriai)

Pusės citrinos sulčių

Šviežiai maltų pipirų

150-200g rūkytos skumbrės file (gali būti ir ne file, bet tada prieš naudojant teks išrinkti kaulus )

Keletos saujų watercress salotų (žmonės mielieji, parašykit, kaip jos vadinasi lietuviškai – jokie internetiniai žodyniai šiuo klausimu negelbėja. - jau žinau jau žinau! jums reikės kelių saujų rėžiuko! (ačiū L&I) BEJE puikiai tinka ir kitokių salotų lapai bei lapeliai)

Eiga:

Bulves išverdam pasūdytam vandeny, kol suminkštės, bet ne pernelyg ilgai – saugom, kad neprarastų formos ;-)

Kol bulvės verda, didelėje salotinėje sumaišom grietinę, krienus, citrinos sultis ir pipirus. Paragaujam. Koreguojam pagal pageidavimus – aštriau, rūgščiau.. na, žinote..

Išvirusias bulves nukošiam, BET būtinai pasiliekam du-tris šaukštus vandens, kuriame jos virė. Šį skystį ir bulves suverčiam į salotinę, pamaišom, kad gražiai pasidengtų.

Suberiam į smulkius gabaliukus suplėšytą rūkytą skumbrę. Pamaišom. Sudedam salotas. Dar sykį pamaišom ir tiekiam ant stalo. Valgom šiltas arba šaltas, bet skaniau šiltos..

Labai skanios ir sočios salotos pietums arba nemažiau sotus garnyras prie mėsytės. Skanaus! Ir ačiū, kad skaitote!

Šaltinis: idėja pasiskolinta iš BBC Good Food, aranžuotė – mano.

Mėgstantiems eksperimentuoti: ruginė duona su kmynais, juodaisiais pipirais ir kava

 

Vėluoju.. O gal dar suspėsiu? Labai noriu įšokti į benuvažiuojantį Duonos Kepimo Savaitės traukinį. Ši duona turėjo būti gaminama, fotografuojama ir viešinama vakar, tačiau dėl neprašytos viešnios (aha tos pačios, kurios vardas prasideda raide m..) beliko viską atidėti iki šiandienos.. Gal visgi gražiai paklapsėjus savo ilgom blakstienom, merginos susimils ir įrašys mane kur nors prie galo.. A..? *clapt clapt*

Beje, dėl šito skubėjimo teko sulaužyti mėgėjiškos maisto fotografijos tabu – duonelė fotografuota prie dirbtinės šviesos, nes besirūpinant krūva pirmadieniškų reikalų ėmė ir sutemo, nors duoną iš pečiaus traukiau vos vos po keturių.. (Taip, čia tokiu laiku jau gili naktis!) Skubos darbą velnias neša, bet kažką įžiūrėti galima, tad suraukus kosytę įmetu pateikiu nuotraukas viešąjam teismui (bet labai nepeikit).

Ir dar, nors šiame tinklarašyje galioja nerašyta taisyklė publikuoti tik išbandytus, atidirbtus ir tikrai patikusius receptus, nes būtent tokius pati saugausi, rašausi ir bandau, šįkart panieštėjo nageliai įdėti kažką dar eksperimentiniame etape. Tad ši duonelė kepta vos sykį – šiandien – ir mano galva reikėtų šį bei tą tobulinti (kitąsyk dėsiu kiek daugiau druskos ir pipirų, kurių taip ir nepajutau), iš esmės receptas vykęs ir pavykęs, todėl siūlau ilgai nelaukti, keliauti į virtuvę, raitytis rankoves, juostis prijuostę ir gaminti šiek tiek eksperimentitę ruginę duonelę su kmynais, juodaisiais pipirais ir… kava. (ir jei tokia kombinacija neveja į virtuvę tuojau pat išbandyti šią keistenybę savo kailiu, tai nežinau, kas benuvys.. )

Ruginė duona su kmynais ir juodaisais pipirais

Reikės:

325 ml juodos kavos (tinka tiek šalta, tiek šilta)

150g ruginių miltų

2 šaukštelių šviežiai maltų juodųjų pipirų (pabijojus įdėjau kiek mažiau ir tikrai be reikalo..)

2 šaukštelių anyžiaus, pankolio arba kmynų sėklų (naudojau kmynus, nes ruginės duonos ir kmynų kombinacija, mano galva, yra tobula ir nesenstanti)

Šaukštelio sausų greito poveikio (instant) mielių

Pusantro šaukštelio druskos

325g stiprių duoninių miltų

Vieno plakto kiaušinio tepiniui

Aguonų pabarstymui

Eiga:

Kavą su puse ruginių miltų, pipirais ir kmynais supilame į puodą ir nuolat maišydami užviriname. Tuoj pat nuimame nuo ugnies, supilame į maišymo dubenį. Palaukiam, kol kiek praauš. Suberiame mieles, išmaišome, beriame druską bei likusius ruginius  bei duoninius miltus. Užminkome tešlą (kaip visuomet kepant duoną, pradžioje apims panika, jog per daug miltų ir per mažai slystymo, bet kiek ilgiau paminkius viskas kuo puikiausiai susilies ir pavirs į tąsią vienytisą masę. trust me).

Uždengiam virtuviniu rankšluosčiu, pailsinam 10 min, paminkom 10 sekundžių, pailsinam 10 min ir šį procesą pakartojam tris kartus. Tuomet pailsinam bent 30 min.

Kepimo skardą uždengiam kepimo popieriumi. Iš tešlos rankom suformuojam maždaug 20 cm kraštinės keturkampį, iš kurio vyniojam vyniotinį. Ne per kietai, bet ir ne per retai.. Uždedam ant kepimo skardos, uždengiam ir vėl paliekam šiltoje vietoje bent 45 min.

(mano atveju tam ideliai tinka ‘boilerio kambariukas’, nes turim turbūt karaliaus jurgio laikų ‘biolerį’ – nuo kurio net nejungiant šildymo slinda maloni šilumėlė.. Pats tas duonelės kildinimui – bet čia jau lyrinis nukrypimas)

Galiausiai aptepam duoną kiaušinio plakiniu, apibarstom aguonom ir viršuje peiliu padarom keletą įstrižų pjuvių. Šaunam į iki 220 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepam apie 40 min (maniškė kepė apie valandą).

Geriausias iškepusios duonos indikatorius – kietas dugnas, į kurį pabarbenus girdisi duslus garsas. O šiaip siūlau vadovautis auksine taisyklę, kurią man per televizijos ekraną pakuždėjo vienas kepėjas, - kiek perkepusi duona yra milijoną kartų geriau už nedakepusią. Nesiginčysim.

Valgom dar šiltą ar toasteryje pašildytą riekę apsitępę kremine varške (nežinau geresnio pakramsnojimo prailgus vakarienės laukimui..) arba tiesiog lengvai sūdytu sviestu.. Mmmm… Skanaus!

Šaltinis: Dan Lepar The Guardian 19/10/2009.