Guacamole, arba žiupsnelis žalumos žiemą

Net nežinau nuo ko pradėti. Kaip rašyti. Kaip fotografuoti. Tik gaminti nepamiršau. Ir noras grįžti čia auga nebe dienom, o minutėm!

Ir dabar jau tikrai žinau, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera (kad ir kaip banaliai tai skambėtų!); kad gyvenimas pilnas staigmenų ir kad užsivėrus vienoms durims atsivera galybė langų ir net vartų! O kas laukia už jų…?

Kažkada maniau, kad atėjus laikui parašysiu labai gilų ir išmintingą įrašą. Bet jo nebus. Parašysiu tik, jog iš naujo atradau, kad kiekviena diena pilna gali būti kupina didelių ir mažyčių džiaugsmų. Kad man patinka gyventi Londone, kur galima visą šeštądienį praleisti tyrinėjant šokolado ir prieskonių parduotuvėles, ragaujant citrininius makaronus, varvinant seilę maisto knygų knygynuose, siaubiant maisto turgus. O grįžus nukloti stalą siaubimo rezultatais, atsidaryti butelį vyno, dalintis, ragauti, kalbėti, juokauti, džiaugtis ir daug daug šypsotis!

Kad man patinka.. GYVENTI!

******

Nekada nebūtų šovę į galvą bagetę su šviežiais prancūziškais sūriais pagardinti guacamole. O visgi… tobulas derinys!

Kalendros guacamole pagal E.

Reikės:

daug daug šviežios kalendros

avokadų

raudono svogūno (tiks ir paprastas arba svogūnų laiškai)

pomidorų

citrinos

šlakelio alyvuogių aliejaus ir šlakelio balzaminio arba balto vyno acto (bet mes po ekskursijos į Borough market buvom très chic ir naudojom juoduoju triufeliu pagardintą aliejų, kuris yra ‘OMG!’, bet anaiptol nebūtinas)

česnako miltelių (arba šviežiai spausto/tarkuoto česnako)

druskos

šviežiai maltų pipirų

prieskonių (dar vienas atradimas – Za’tar (dieviškai skanu tiesiog užbarsčius ant bet kokio sūrio!) - bet galite naudoti bet kokius patinkančius prieskonius, pvz džiovintų provanciškų žolėlį mišinį)

Gaminame:

Smulkiai supjaustome kalendrą (sakydama ‘smulkiai’ turiu omenyje be galo smulkiai - pasileidžiam mėgstamiausią dainą ir šokio ritmu smulkinam smulkinam iki jos galo!).

Avokadą perpjauname per pusę, išimame kauliuką, šaukštu išskaptuojame minkštimą, sutriname šakute ir sumaišome su kalendra.

Vel smulkiai smulkiai supjaustome pomidorą ir svogūną. Suberiame į kalendros ir avokado mišinį.

Viską gerai išmaišome, įspaudžiame citrinos sulčių, šliūkštelime aliejaus ir acto, suberiame druską, pipirus, česnaką ir prieskonius, gerai išmaišome. Ragaujame – jei reikia beriame daugiau druskos/prieskonių, pilame citrinos sulčių ar acto. Pasikliaukite savo skonio receptoriais!

Štai ir viskas!

Paklausykit manęs ir darykit taip: šviežia prancūziška bagetė + geras sūris (vakar svaigom nuo camembert ir minkšto ožkos sūrio) + guacamole + žiupsnelis Za’tar. Pažadadu – liksit be žado (atleiskit kalambūrą!) ;-)

Bet tai jokiu būdu nėra vienintelis tokios guacamole panaudojimas. Puikiai tiks gardinti sumuštinius, telpti ant mėsos, gardinti čili troškinį.. žodžiu… naudokite kam tik norite!

Šokoladainis su sūrio pyrago viršūne. Kilniam tikslui.

Aš turbūt viena paskutiniųjų išbandžiusių garsųjį ‘Deivio’ sūrpyraginių šokoladainių receptą. Vis laukiau progos. Ir sulaukiau. Vakar darbe vyko Cake day (liet. pyragų diena), kurios metu buvom kviečiami atsinešti naminį tortą/pyragą/pyragaičius/sausainius, žodžiu, bet kokį savom rankom pagamintą skanumyną. O čia geroji dalis – kiekvienas nieko neatnešęs, bet skanumynus ragavęs kolega buvo prašomas paaukoti šiek tiek pinigėlių, kurie atiteko Disasters Emergency Committee, kuris šiuo metu renka aukas humanitarinei pagalbai Pakistane. Žodžiu, visi patenkinti – ir kepėjai, turintys proga pademonstruoti savo talentus bei išbandyti seniai nusižiūrėtus receptus, ir smaližiai – juk ne kasdien darbo virtuvėje puikuojasi toks kalnas gėrybių, ir – žinoma – tie, kuriems šiuo metu reikia bet kokios pagalbos.

Kokia idėja! Man rodos, ir Lietuvoje yra visa galybė puikius darbus atliekančių organizacijų, kurioms tikrai praverstų tokia parama. Taigi – kada Jūsų darbovietėje Pyragų Diena?

Šokoladainis su sūrio pyrago viršum

23 centimetrų kraštinės kvadratinei kepimo formai*

Reikės:

Šokoladainio sluoksniui

85g (6 šaukštų) sviesto

115g tamsaus šokolado

130g (2/3 stiklinės) cukraus

dviejų didelių kiaušinių

70g (pusės stiklinės) miltų

šaukšto šokolado miltelių arba geros kokybės kakavos

žiupsnelio druskos

šaukštelio vanilės ekstrakto

~80g (pusės stiklinės) šokolado gabalėlių

Sūrio pyrago sluoksniui

200g kreminės varškės (ypač tinka Philadelphia)

kiaušinio trynio

75g (5 šaukštų) cukraus

šlakelio vanilės ekstrakto

Gaminame:

Virš puodo su nestipriai verdančiančiu vandeniu dedame karščiui atsparų indą - taip, kad šis neliestu vandens –, į kurį suberiame gabaliukais supjaustytą sviestą ir šokoladą. Maišome, kol išsilydys.

Nukeliame nuo ugnies, kiek atvėsiname, suberiame cukrų, įmušame kiaušinius. Išmaišome.

Įmaišome miltus, kakavą ir druską.

Supilame vanilės ekstraktą ir šokolado gabaliukus. Išmaišome.

Kepimo formą nuklojame riebalais pateptu kepimo popieriumi. Supilame šokoladainio tešlą.

Kitame inde išmaišome visus sūrio pyrago ingredientus iki vientisos purios masės.

Sūrio pyrago tešlą grubiai sukrečiame ant šokoladainio sluoksnio ir buku peiliu išvagojame, kad išgautume marmurinį efektą (aš čia padariau klaidą – ne iki galo perskaičiusi instrukcijas, kurios, beje, buvo netikslios, nes kaip tyčia nulūžo Deivio puslapis, tad teko naudotis antriniais šaltiniais, - gražiai užklojau sūrinio pyrago sluosnį ir tik tada pabraukiau peiliu, todėl nuotraukose išvaizda nevisai tokia, kokia turėjo būti).

Kepame iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie pusvalandį, arba kol beveik sukietės viduriukas. Dar karštas jis turėtų būti šiek tiek laisvokas, atšalęs tikrai sustings. Man pakako 20 minučių.

Viskas! Geriausia pjaustyti jau atšalusį, tada mažiau byrės.

Geros Pyragų Dienos!

* Jei naudosite platesnę kepimo formą, siūlyčiau šiek tiek padidinti sūrio pyrago sluosnio kiekį.

Šaltinis: David Leibovitz.

Rudeninė obuolių duonelė

Nežinau, kaip Jūs, bet aš visai šešiais pojūčiais jaučiu rudenį. Kai rytinis šaltukas priverčia susigūžti, kai žvarbus vėjas užpučia pageltusį klevo lapą, o parduotuvėse atpinga obuolių sultys, žinau – atrėpliojo ruduo.

Atrėpliojo ir atnešė norą įjungti orkaitę. Rezultatas – labai rudeninė obuolių duonelė.

Duonelė, kuri labai lengvai transformuojasi į pyragą arba keksiukus. Teireikia pakeisti kepimo indą.

Duonelė, kurią recepto autoriai siūlo užmaišyti iš vakaro ir nakčiai palikti šaldytuve. Tik nepaaiškina, kodėl. Ir nors, mano nuomone, tas pabuvimas šaldytuve nieko nekeičia, visai smagu grįžti iš darbo žinant, kad tavęs laukia. Kad ir obuolinė tešla. Bei rudens žvarbos išsiilgusi orkaitė.

Obuolių duonelė su riešutais

Reikės:

150g sviesto

125g šviesiai rudo cukraus (jei naudosite baltą – jo reikės gerokai mažiau, nes baltas cukraus kur kas saldesnis už rudąjį)

dviejų šaukštų uogienės (recepte nurodyta braškių uogienė, kurią aš keičiau bruknėm – idealu!)

dviejų kiaušinių

140g miltų

šaukšto kepimo miltelių

šaukštelio malto cinamono

~100g stambiai sukapotų riešutų mišinio (naudojau migdolus, arakades ir graikiškus riešutus, jei būčiau turėjus – dėčiau ir lazdyno riešutus, kurie čia tikrai tiktų)

dviejų obuolių

(recepte nurodyta ir 50g tamsaus šokolado, tačiau, mano nuomone, šokoladas čia visai netiko ir netgi trukdė)

Gaminame:

Kambario temperatūros sviestą, cukrų ir uogienę sutriname iki purios masės. Įmušame kiaušinius ir viską gerai išmaišom.

Įsijojame miltus ir kepimo miltelius, sumaišome. Suberiame cinamoną.

Sudedame stambiais gabaliukais supjaustytą obuolį ir riešutus. Išmaišome ir paliekame šaldytuve kelioms valandos arba nakčiai (nebūtina).

Orkaitę įkaitiname iki 170 laipsnių karščio.

Tešlą sukrečiame į riebalais pateptą kepimo formą (turiu perspėti, kad dėl didelio obuolių kiekio pyragas itin trapus, todėl rekomenduoju formą prieš tai iškloti riebalais pateptu kepimo popieriumi – bus kur kas paprasčiau išimti).

Kepame 50 – 60 minučių, kol gražiai paruduos, o įsmeigtas peilis arba medinis pagaliukas bus sausas arba beveik sausas (dėl iškepusių obuolių).

Paliekame atvėsti bent tiek, kiek turim kantrybės.. Labai jau skanus dar šiltas..

Jaukaus Jums rudens!

Šaltinis: gerokai adaptuota pagal The Hummingbird bakery cookbook (London: Ryland Peters & Small, 2009)

Libanietiškos salotos. Naikinam paskutinius pomidorus!

Taigi vasara baigėsi, bet šiltnamiai dar linksta nuo pernokusių pomidorų, o daržas pilnas pirmųjų šalnų laukiančių prieskoninių žolių. Ką darom? Tabbouleh!

Tabbouleh yra tradicinės libanietiškos salotos/užkandėlė, populiari visada arabų pasaulyje, o dabar – panašu – privaloma kone kiekvieno angliakalbio virėjo išleistoje receptų knygoje. Ko reikia gaminant tabbouleh? Na, čia turim problemėlę. Reikia bulgar wheat kruopų, kurių ne tik, kad neteko regėti Lietuvos parduotuvėse, bet ir jokiame internetiniame anglų-lietuvių žodyne. (Papildymas: meluoju, skaitykit komentarus!) Bulgar wheat yra į mažus grūdelius susmulkintos apvirtos kvietinės kruopos. Super greitai ir paprastai paruošiamos. Neturim? Nenuleidžiam rankų – šiose salotose jas puikiausiai galime pakeisti kuskusu arba puy lęšiais. Ir dar – kažkodėl manau, kad čia tiktų net… perlinės kruopos. Nebandžiau, bet esu šventai įsitikinusi, kad tiktų. Išbandysiu ir būtinai jums papasakosiu!

Libanietiškos salotos ‘Tabbouleh’

Reikės:

pusės stiklinės bulgar wheat (arba kuskuso, arba puy lęšių)

dviejų-trijų prinokusių pomidorų

didžiulės šluotos šviežių pertražolių

mažytės puokštelės šviežių mėtų

nedidelio raudono svogūno (arba dar mažesnio – balto)

citrinos

alyvuogių aliejaus

rupios druskos

Gaminame:

Paruošiame kruopas: užpilame verdančiu vandeniu ir paviriname ant nedidelės ugnies 5-10 minučių arba tiesiog užpilame verdančiu vandeniu ir paliekam išmirkti bent pusvalandžiui. Jei naudojame kuskusą – užpilame karštu vandeniu arba sultiniu, uždengiame ir paliekame, kad išbrinktų, Jei naudojame lęšius – gerai nuplauname, suberiame į puodą su karštu vandeniu arba sultiniu, įmetame pora lauro lapų ir verdame, kol suminkštės.

Pomidorus smulkiai supjaustome (patartina, nors nebūtina, išpjauti sėklas). Petražoles ir mėtas nuskabome nuo stiebų ir susmulkiname peiliu arba žirklėmis. Itin smulkiai supjaustome svogūną. Viską dedame į salotų indą, suberiame atšaldytas kruopas (kad būtų greičiau galima praplauti šaltu vandeniu).

Užpilame trimis-keturiais šaukštais alyvuogių aliejaus. Išspaudžiame maždaug tiek pat citrinos sulčių. Pasūdome, Paragaujame. Jei reikia – įspaudžiame dar daugiau citrinos. Turėtų jaustis maloni rūgštelė.

Viskas! Labai skanu kaip garnyras žuviai ar mėsos kepsniui. Lygiai taip pat skanu kaip paprastos salotos pietums, nors tokiu atveju mėgstu pagardinti švelniu ožkos sūriu. Skanaus!

Šaltinis: šiek tiek rėmiausi Valentine Warner What to Eat Now. Spring & Summer (London: Octopus, 2009), bet iš esmės receptas - libaniečių liaudies.

P.S. Ne! Nieko nepamiršau! Šaunuoliai lietuviaičiai, būčiau Lietuvoje – mielai šokinėčiau pagal Tris Milijonus! Sveikinimai visiems!

Vis dar noriu atgal, bet nesakysiu. (2)

Žadėjau pratęsti, tai štai - tęsinys. Nebeverkšlensiu - kiek galima. Baigiu prisijaukinti Londoną. Iš naujo. Šiandien net išgyvenau metro darbuotojų streiką, kuris – tiesa sakant – tikrai nebuvo toks baisus, kaip gąsdino spauda. Nuvažiavau – atvažiavau. Ramu. Gyvenu geroj vietoj.

Užtat sureaguosiu į Dalijos komentarą ankstesniame įraše. Apie lietuvišką maistą. Kurio aš visgi pasiilgstu. Ir jei kažkada ilgėjausi duonos, silkės ar sūrelių, tai dabar jų lengvai surandu šalia darbo esančioje rusiško maisto krautuvėlėje (ten net lietuviško alaus ir giros pilnos lentynos bei šaldytuvai!). Bet yra dalykų, kurių nerasiu net pačioje geriausioje parduotuvėje.

Tarkim, obuolių ir kriaušių iš mamutės sodo, nuo kurio atsiveria fantastiškas vaizdas į sulaukėjusias pievas ir rudens bei vasaros gėrybių kupiną mišką (aš galiu tik įsivaizduoti, kiek krepšių/kibirų baravykų šiuo metu rykiuojasi mamutės virtuvėj ir laukia savo eilės į džiovyklą pečiuj! Vėliau dalis emigruos į Londoną, kur puoš mano baravykinį risotto ir raugintų kopūstų troškinį. O taip!). 

Arba pomidorų iš mamos šiltnamio, kuriuos pasigardžiuodami graužia pusės kaiminų vaikai ir kurie KVEPIA POMIDORIŠKAI! (sakykit ką norit, bet čia jokiuose ūkininkų turgeliuose pirkti pomidorai neturi tokio kvapo - geriausiu atveju galima užuosti užuominą). Ir jei negalima nusipirkti, tai bent galima atsivežti. Deja, dežė TOKIŲ pomidorų išgyvena vos porą dienų, o mano žmogus priviliotas TO KVAPO skambina tiesiai į darbą klausdamas, ar tie juodi ir geltoni dalykai irgi valgomi. Reikėjo sakyt, kad ne.

O rytais aš labai pasiilgstu šviežio varškės sūrio, kuris uždėtas ant skrebučio ir pagardintas mamutės bruknių ir kriaušių uogiene yra Dievų Maistas, ir apie kurį nežino, net išgirtoji rusų parduotuvė.. O aš ėmiau ir pamiršau atsivežt.. Užtat turiu visą stiklainį skaniosios uogienės, kuri dūsulingai ilgėdamasi buvusio mylimojo kukliai tenkinasi jogurto draugija.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Antras pagal gerumą varškės sūrio draugas yra rudeninis viržių medus, kuris šią savaitę bendradarbiauja su čiobreliais sunkioje kovoje prieš dar lietuvišką peršalimą. Jau tuoj tuoj finalas. Tik va tokiais tempais ir jis greit paklius į ilgesio sąrašiuką.

 

O kokio skonio Jūsų ilgesys?