Tikro šokolado pyragas nuoširdžiam pokalbiui

* * *

Šis įrašas skirtas mano draugei R. Tai pačiai su kuria kažkada vėlyvą vakarą šokom į traukinį ir išlipusios stotelėj vidury miškų supratom, kad nelabai žinom kur eiti.. nes visi takai ir takeliai ištrinti neseniai praūžusios pūgos. Tai pačiai su kuria tuomet brisdamos per itin gilias pusnis gėrėjomės nuo sniego atsispindinčia mėnesiena, kurios dėka net gūdusis miškas buvo visai nebaugus. Tai pačiai su kuria sunkiai bepavilkdamos kojas likus vos keliems kilometrams iki draugų sodybos – kažkur šalia Grybų kaimo – svaigom apie karštą (!) alų.. Ir pagaliau pasiekę trobą mediniais šaukštais kabinom skaniausia pasauly žirnienę. Ačiū D.! Tai pačiai su kuria kitą rytą pagaliau atbridę iki tikrojo savo kelionės tikslo suvokėm, kad kažkodėl neveikia elektra, užšalo dujos ir nėra degtukų :) ir bėgom pas kaiminystėje dar gyvenusią bobulę keptis bulvių ir skolintis degtukų krosniai. Tačiau atėjus nakčiai kambary tebebuvo taip šalta, jog prie batų prilipęs sniegas nė neketino tirpti, nors įkaitęs metalinis pečius tiesiog švytėjo tamsoje ir mes tvirtai tikėjome, kad tik laiko klausimas, kada jis pakils į orą..

Dar daug ką galėčiau prisiminti. Tranzavimą į Rygą, kai lauke minus šešiolika ir pasienio tualeto radiatorius patampa geriausiu draugu.. nes horizonte jau kurį laiką nėra NEI VIENOS mašinos. Karštą vyną Vilniaus senamiesčio kavinukėse ir mergaitiškus vakarus ŠMC kavinėje. Meiles kupinas akis po kelionės į Graikiją ir viską pasakiusią žinutę vos grįžus - “važiuoju į kauną pas mylimąjį”. Dar daug ką.

O šiandien R. yra mama. Ant rankų supa gražuolį sūnų, o akyse tebespindi meilė ‘mylimajam iš Kauno’. Ką dar bepridurti :)

Gal tik tai, kad kitą sykį atskridus į Lietuvą labai tikiuosi aplankyti laimingąją mamytę ir susėdus prie puodelio arbatos ir gabaliuko šokoladinio pyrago rasti laiko tam ilgai lauktam mergaitiškam pokalbiui.. kaip kažkada.. apie tai kas buvo, yra ir – žinau! – bus.

* * *

Šokoladinis migdolų pyragas

Reikės:

200g tikro tamsaus šokolado (nemažiau 70% kakavos masės)

nedidelio ekspreso puodelio kavos

200g sviesto

80g miltų

šaukštelio kepimo miltelių

dviejų šaukštų šokolado miltelių

125g maltų migdolų

5 kiaušinių

200g cukraus

Eiga:

Puode užvirinam šiek tiek vandens. Ant viršaus uždėdam metalinį ar karščiui atsparų stiklinį dubenį, bet taip, kad jo dugnas nesiliestų prie vandens. Į dubenį sumetam sulaužytą šokoladą. Kai šis ima lydytis, supilam kavą. Nemaišom! Sviestą supjaustom gabalėliais ir sumetam į šokoladą. Vis dar nemaišom. Kai sviestas ima pastebimai lydytis, užgesinam ugnį, nukeliam dubenį. Maišom, kol sviestas galutinai išsilydo ir viskas patampa vientisa šokoladine mase. Paliekam atvėsti.

Atskiriam kiaušinius. Išplakam baltymus – kai šie ims tirštėti pamažėl supilam cukrų ir plakam iki tirštos morenginės masės (pavertus indą baltymai turi likti savoje vietoje), bet ne ilgiau. Kitame inde išplakam trynius, įmaišom į šokoladą. Ten pat metaliniu šaukštu įmaišom ir išplaktus baltymus.

Galiausiai įsijojam miltus ir suberiam likusius sausus ingredientus. Atsargiai išmaišom - kad nesugriūtų išplakti baltymai.

Viską supilam į riebalais patempą pyrago formą ir šaunam į iki 180 laipsnių karščio įkaitintą orkaitę. Kepam apie 25 min. Stengiamės neperkepti – juk kas gali būti geriau už minkštą ir drėgną šokoladinį migdolų pyragą?

Išsiverdam puodą arbatos. Pasiviečiam draugus ir drauges. Ragaujam.. Vaišinamės.. Kalbamės iki išnaktų..

* Taupydama savo ir artimųjų juosmenį šį pyraga kepu iš puses normos, tačiau jei nusimato šventė ir daug alkanų burnų ar šiaip smaližių – būtinai kepkit pilną dozę. Nesigailėsit! :)

Šaltinis: Nigel Slater The Kitchen Diaries: A Year in the Kitchen.

Kvapnusis lęšių karis kaimynams paerzinti

Keista, jog būtent tada, kai rodos turi daug laisvo laiko nenuveiki nieko doro.. Na bent jau taip ir neparašai naujo įrašo.. Ne, neketinu atsiprašinėti. Tebūnie viskas teka sava vaga. Naujas miestas, nauji veidai.. Nauja virtuvė, nauji kvapai..

Tiesa sakant, kažkiek prisibijojau po tokios ilgos pertraukos apsigyventi bute, bet buvau labai maloniai nustebinta būtent šio pamiršto tokio gyvenimo aspekto – kvapų! Jau žinau, kad kievieną sekmadienio rytą iš kaimyninio buto sklinda apetitą žadinantis šviežių croissants aromatas. O gretiname name gyvena curry mylėtojai.. kasvakar praeinant neramiai sugurguliuoja skrandis…

Nesu didelė curry mylėtoja. Anaiptol! Net pragyvenusi metus curry sostine laikomame Birminghame jo taip ir nepamilau, nepaisant išties nemenkų kursiokų ir bendradarbių pastangų šiuo klausimu. Kone kiekviena svarbesnia proga birminghamieciai ir jiems prijaučiantys keliauja į curry house – neveltui šiam patiekalui (greičiau - patiekalų grupei) pamažėl lipdoma nacionalinio patiekalo etiketė. Tačiau.. turbūt nė sykio taip ir neištuštinau savojo curry lėktštės – nuolat randu priekaištų – per sūru, per aštru, per riebu.. Ką aš išmanau apie curry? Nieko! Ir neabejoju, kad curry house dirba žmonės žinantys ką daro.. Visgi.. mano skonio receptoriams neįsakysi.

Tačiau – man patinka gaminti curry namie! Savaip! Taip, kad būtų skanu. Nei per sūru, nei per aštru, per per riebu.. Taip kaip reikia. Taip kaip norisi. Patinka į karštą aliejų suberti kvapnius prieskonius ar jau paruoštą curry paste ir uosti staiga pasklidusį jų aromatą. Įsivaizduoti, kaip šis pamažu apraizdo visą namą, sužadina kaimynų vaizduotę, lyžteli skubantį praeivį.. Įtariu, jog žinau, kas šįvakar garuos ant jo stalo ;-)

Nes ant mūsiškio šįvakar lęšių karis. Sako, lęšiai labai sveika. Nesiginčysim. Be to, šis karis tikras išsigelbėjimas, kai už lango beįsibėgėjantis ruduo ir taip nesinori kišti nosies į lauką.. Nes visi reikalingi ingedientai ir taip gyvena mano spintelėje.. Belieka užsirišti prijuoste, praverti langą (taip, aš mėgstu erzinti aplinkinius savo virtuvės kvapais!), įjungti viryklę ir užkaisti puodą.

Reikės:

Aliejaus

Svogūno

Šaukšto ar dviejų raudonojo tailandietiško kario pastos (Thai red curry paste)

Dviejų ar trijų šaukštų indiško ‘balti’ kario pastos (Balti curry paste)

Apie 200g* raudonųjų arba žemyninių (continental) lešių**

Skardinės smulkintų konservuotų pomidorų savose sultyse

Skardinės kokosų pieno***

Nebūtinų priedų: karališkų ar paprastų krevečių ARBA apkeptos vištienos gabaliukų

Šviežios kalendros (nebūtina, bet skanu)

Eiga:

Aliejuje apkepame supjaustytą svogūną, kol šis pataps peršviečiamas. Sudedam kario pastas, pamaišom, kepam, kol pradės labai labai kvepėti.. Lęšius nuplaunam šaltu vandeniu, suberiam į puodą, išmaišom. Supilam pomidorus ir kokosų pieną. Uždengiam, verdam ant nedidelės ugnies, kol lęšiai sumikštės (apie pusvalandį, bet prisipažįstu – niekada nematavau laiko, tad nelabai žinau.. tiesiog ragaujam kol niekas nebetrakši tarp dantų ;-). Nepamirštam pamaišyti. Jei pasirodys nepakankamai aštru – galima įdėti dar vieną ar porą šaukštų kario pastos. Pačioje pabaigoje suberiam krevetes arba prieš tai apkepintą vištieną (jokiu būdu ne tame pačiame puode antraip valgysim guminę mėsyte.. ), pavirinam, kol sušils. Viskas!

Būdų kaip šitą dalyką suvalgyti aibė.. Galima tiesiog taip, dosniai užbarsčius kalendros lapukais.. galima kartu su naan duonele.. galima įvynioti chapati blyną, prieš tai pabarsčius kalendra su pagardinus naturaliu jogurtu.. ar net grietine.. galima su ryžiais.. Išties, valgom kaip norim, su kuo norim, kada norim.. Nes tai mūsų curry night, todėl ir taisyklės mūsų. Skanaus!

* Prisipažinsiu, nė sykio taip ir neprisiruošiau pamatuoti, kiek tiksliai lęšių naudoju. Spėju, kad apie 200g, bet tai tik spėjimas. Perspėju, kad pasirodys nedaug.. Bet neapsigaukite, nes lęšiai laaabai mėgsta išbringsti. Be to, jei matysis, kad nebeliko skysčių visada galima įpilti verdančio vandens.

** Dvi lęšių rūšys su labai skirtingais rezultatais. Žemyniniai (ang. continental) (dar vadinami rudaisiais) lęšiai turi savotišką riešutų skonį. Ir tekstūra jų labai riešutiška. Bent jau man naudojant šiuos lęšius nebesinori jokiu priedų. Tuo tarpu raudonieji lęšiai (žr. nuotrauka) kiek saldesni ir labiau linkę prarasti formą. Todėl gamindama su jais mėgsti įberti saują ar dvi karališkųjų krevečių. Arba vištienos. Suteikia daugiau tekstūros ir šiaip.. skanu.. Nors – jau sakiau – tikrai nebūtina ;-)

*** Kokosų pienu vadinamas ne skystimas kokoso riešuto viduje, o skiestas maltas kokosas. Nesunku apsigauti. Beje, patariu atidžiai pastudijuoti etiketę – kartais po gražiu pavadinimu slypi kokosų pieno imitacija su kvapikliais ir kitais dirbtiniais dalykėliai ir jokio tikro kokoso.. Toks čia netiks.

Svarbu! Ką daryti su likučiu?

Jei liko pora šaukštų kario (o aš mėgstu palikti tyčia), kitą dieną siūlau padaryti taip.. Orkaitėje (arba keptuvėje, bet juk žymiai skaniau ir sveikiau orkaitėje!) išsikepam geros kokybės kiaulienos arba jautienos dešrelių (jokių frankfurtelių ar kitokių pieniškų dešrelių iš super maltų gyvūnėlių liekanų..!), pasigaminam bulvių košės ar tiesiog išsiverdam bulvių.

Kai viskas beveik paruošta - stambiais žiedais supjaustytą svogūną kraunam į keptuvę su įkaitintu aliejum, užbarstom pora šaukštelių nemalto kumino ir kepam, kol svogūnai suminkštės bei gražiai pageltonuos. Tuomet sudedam lęšių kario likutį, išmaišom ir pakepam dar pora minučių.

Galiausiai į lėkštę kraunam dešreles, šalia – bulvių košę ir viską gražiai uždrabstom sukarintais svogūnais.. Kad jūs žinotumėt kaip skanu!!! Ypač jei naudojom žemyninius lęšius.. Ir užgėrėm šaltu alum.. Vat pabandykit ir sužinosit.. ;-)

Šaltinis: ant pečių ;-)

Slyvų džemas (ne)suaugusiems

VISKAS! BAIGTA! DONE! FINITO!

Oi kaip laukiau, kada šitaip galėsiu pradėti naują įrašą! Taigi, oficialiai nebe studentė.. Užtat prie pavardės jau greitai galėsiu išdidžiai pasirašyti B.A. M.A. Nors nesirašysu, ką jau čia.. nebent norėsiu labai įsivaizdint :))

Iš tiesų tai keistas jausmas.. visai neblogai tas studentavimas.. Netgi gaila truputėlį. Gal PHD kada nors? Nors tiesa sakant dar prieš mėnesį per sukoštus dantis įsakmiu balsu pranešiau saviškiui, kad jei KADA NORS man į galvą įkristų tokia kvaila mintis – įpareigoju ją iš ten išvyti! Ojojoj tos kūrybinės kančios!

Now what?? Iš tiesų tai nėra laiko atostogauti (o kaip norėčiau!).. Reikia supakuoti likusius turtus, susirasti pagalbines rankas šaldytuvų ir sofų nešiojimui bei pasirūpinti aibe kitų reikalų, reikaliukų. Juk po savaitės būsiu ne vien nebestudentė, bet ir bedarbė, nes palieku šį darbą ir iškeliauju į sostinę, kur brangusis jau kremta mokslus. Žinau, kad rizikuoju nesusiradusi darbo anksčiau, bet tiesiog tragiškai nebuvo laiko. Nei kiek. ANEIKIEK. Hehe, rimtai mąstau įsteigti čia naują rubrikėlė ‘taupantiems’. O ką? Labai šauniai įsipaišys į dabartines realijas! :)

Ir labai tikiuosi šalia intensyvių darbo paieškų surasti laiko šiam blogiukui, nes jis vargšas tiek laiko ignoruotas nuoširdžiai to nusipelno! Ką gi – pradedam!

Kaip tyčia 52 skanios savaitės dedikavo šią slyvų garbei, o mano archyvuose kantriai savo eilės laukia labai skanus slyvų džemas! Tiesa sakant, sakyti, kad pateikiu slyvų džemo receptą yra kiek netikslu, nes kone viskas jame iš akies, nematuojant, vadovaujantis nuojauta ir skonio receptoriais. Na bet.. o gal ką nors įkvėpsiu panašiam eksperimentui?

Reikės:

slyvų

vandens – kažkur skaičiau, kad reikia stiklinės kilogramui slyvų, bet kadangi saviškių nesveriu – pilu maždaug tiek kad apsemtu pusę vaisių puode arba vos daugiau)

cukraus – maždaug tiek pat kiek ir slyvų (turiu specialaus rupaus cukraus skirto virti daug pektino turinčius vaisius – slyvas, serbentus, agrastus; tačiau užtikrinu, kad tinka ir pats paprasčiausias)

Eiga:

Į šaldytuvą įdedam lėkštę (kodėl? žr. žemiau :).

Iš slyvų išlupam ar išpjaustom kauliukus (jei slyvos mažytės, kauliukus paliekam tik įpjaunam kiekvieną vaisių - taip džemui verdant jie patys iškils į paviršių, tereikės nurinkti). Suberiam į puodą, užpilam vandeniu, verdam kol slyvos suminkštėja. Tuomet supilam cukrų, kiek padidinam ugnį ir verdam, kol šios masė pasieks džemišką būseną. Kaip patikrinti? Prisimenat lėkštę šaldytuve? Ogi ištraukiam ją iš šaldytuvo ir uždedam šaukštą džemo. Jei atvesęs džemas supanašės į drebučius – viola!, išjungiam ugnį, kraunam į sterilizuotus* stiklainiukus. Jei ne – lėkštę atgal į šaldytuvą, tą pati bandymą atliekam kiek vėliau. Paprasta, ane?

Valgom kaip norim, kada norim ir su kuo norim! Suvalgę padėjuojam, kad pagaminom per mažai ir žiemai nieko nebeliko.. Skanaus!

* Čia jau dviračio neišrasim – kruopščiai išplaunam ir pakaitinam maždaug 130 laipsnių karščio orkaitėj bent 20 minučių.

P.S. Kažkaip pagalvojau kad uogienių vyrimas tai jau toks ‘suaugėlių’ reikalas. Baigtas magistras turbūt taip pat.. Ar tai reiškia, kad štai ėmiau ir suaugau…? Neaa..

Migdoliniai slyvų tartukai vasaros išleistuvėms

Vaje net nežinau nuo ko pradėt.. taip ilgai nerašiau. Ne, magistrinis nebaigtas. Baigtas tik pirmasis juodraštis ir tas su daug kabliukų, problemų, problemėlių, neatitikimų.. Išsiunčiau darbo vadovei, laukiu atsakymo ir drebinu kinkas kaskart tikrindama elektroninį paštą.. Nes jaučiu, kad nepaglostys! :)

Sulaukus atsakymo nusimato dar kelios savaitės taisymo (gal net labai intensyvaus).. Bet, prisipažinsiu, norėčiau greičiau.. Šiandien gavau bendradarbės žinutę, jog jei reikia galiu pasiimti dar kelias dienas atostogų - AČIŪ NE! Greičiau į darbą, toliau nuo laptopo ir knygų!

Nors bene geriausias galvos pravėdinimo būdas - nors pusdieniui užsidaryt virtuvėj tarp puodų ir keptuvių. Dar geriau – bekepant skanumynus! Iš slyvų! Tiesa sakant, slyvos man visada asociuojasi su vasaros pabaiga ir kalnais geltonų bei mėlynų kritulių močiutes kaimynės sode. Prisirinkdavom bent pora kibirų. Taip besibaigiant vasarai prasidėdavo slyvienių virimo metas. O jei mintys apie slyvienes dar nesužadino Jūsų skonio receptorių, siūlau išsikept baisingai skanią migdolinę svyvų tartą arba keturis mini tartukus!

Reikės:

Trapiam pagrindui

70g cukraus pudros

90g sviesto

210g miltų

Vieno kiaušinio

Migdoliniam įdarui (a.k.a. frangipane – ar yra kažkoks lietuviškas atitikmuo?)

150g sviesto

200g cukraus

Dviejų kiaušinių

200 g maltų migdolų

Migdolų ekstrakto (nebūtina, bet uuuiii kaip užkvimpa!)

Slyvų

Eiga:

Ruošiam pagrindą: cukraus pudrą, miltus ir kubeliais supjaustytą sviestą sutrinam pirštų galiukais iki kol supanašės į rupius duonos trupinius; įmaišom kiek paplaktą kiaušinį; paminkom, kol viskas supanašės į tešlą, bet ne daugiau! Suformuojam kamuolį, suvyniojam į maistinę plėvelę ir pašaunam į šaldytuvą bent pusvalandžiui.

Tuo metu paruošiam įdarą: sutrinam sviestą su cukrum; atsargiai įmaišom kiaušinius; supilam maltus migdolus; viską gražiai sumaišom. Slyvas supjaustom riekutėmis.

Iš šaldytuvo ištraukiam tešlą, atsargiai iškočiojam ant maistinės plėvelės (trapi tešla, kaip ir dera turint tokį pavadinimą, mėgsta patrupėti, todėl iškočiojus ant plėvelės bus žymiai lengviau ‘išversti’ į formą). Gautus blynus arba vieną didelį apskritimą atsargiai perkeliam į tartos formą, apspaudom kraštelius (dar vienas patarimas – kaip tuos kraštelius gražiai apspaudyti? Ogi atsiplėšiam gabaliuką maistinės plėvelės, į ją įdedam šiek tiek tešlos, padarom 'mažytę pagalvėlę’ ir ja atsargiai apspaudžiam visus kraštukus. Elementaru, bet labai veiksminga. Nusižiūrėjau kažkokioj protingoj laidoj).

Belieka į taip paruoštas formeles sukrauti migdolinį įdarą ir ant viršaus išdėlioti slyvų griežinėlius.

Kepam iki 180 laipsnių karščio įkaitintoj orkaitėj apie 15-25 min, kol viršus gražiai paruduos (kepant vieną didelę tartą visas reikalas užtruks dvigubai ilgiau – 30-45 min).

Viskas! Ragaujam! Labai skanu pasigardinant šlakeliu šalto naturalaus jogurto, bet ištiesų tai nėra jokio reikalo dar kažką papildomai gardinti. Skanaus!

Šaltinis: adaptuota pagal John Burton Race & Angela Hartnett (2007), first crack your egg! (London: Quadrille Publiching Limited)

Karališkų krevečių užkandėlė keliauninkams

Oi negerai negerai darai, negerai negerai darai! (čia frazė iš vienos dainos apie paršiuką partizaną, kurią norėjau įkelt, bet pasirodo youtubis jos dar neatrado).

O negerai todėl, kad man šiaip negalima čia nieko rašyt. Griežtai negalima! Magistrinio rašymas stiprokai atsilieka, dargi perskaityt labai daug turiu ir šiaip mąstau, kad reikėtų prie plano pridėt dar vieną ar netgi dvi dalis, be kurių bijau, kad lyg ir trūks kažko.. Visa tai per keletą likusių savaitgalių!! Bet vat traukia mane čia, oi kaip traukia!

Tai aš pabamdysiu trumpai. Nors trumpai man dažniausiai nepavyksta.. Va ir magistrinio turiu dar tik pirmą dalį, dar nebaigtą, bet jau gerokai per ilgą. Matyt reikės su skaudančia širdim daug darbo iškarpyt.. Žiaurus dalykas tas maksimalus žodžių kiekis. Ištrinti negalima palikti.

OK. Trumpai apie kelionę į Lietuvą. Buvo nuostabu! Viskas, ko tikėjausi ir dar daugiau! Puikus oras, šiltas nuostabaus ežėrėlio vidury miškų vanduo, saldžios avietės iš miško, dar saldesni žirniai iš mamutės daržo ir dar daug daug gėrio. Ne, nereikia man jokiu Kanarų, lietuviškas kaimas yra da best!

Pati kelionė tokia su šiek tiek nuotykių, bet kaip kitaip! Vat galvoju reikės paviešinti vieną naują Ryanair gudrybę iš serijos ‘kaip padaryti daugiau pinigų’. Taigi taigi, bent jau Birminghamo oro uosto registracijoj niekas nebetikrino nei rankinio bagažo dydžio nei svorio (kas anksčiau buvo daroma labai griežtai). Ką gi – legviau atsipučia keleiviai ir jų palydovai, visi atsimojuoja ir keliauja patikros punkto link. Ten irgi ramiai prasitikrina (beje, pavertėjavau vienai vaikus aplankusiai vidutinio amžiaus lietuvei, kurios tašė sukėlė nerimo tikrintojams. Žinot ką ji vežėsi lauktuvių į Lietuvą? Ogi krūvą įvairiausių… atsisėskit.. tualeto gaiviklių.. taip taip.. neklauskit kodėl.. aš irgi neklausiau.. ir muitininkas neklausė.. bet vat tebekirba mintis – o jeigu pagalvojo, kad mudvi kartu?!)

Bet kurgi aš? Aha, pasitikrinę ir atsipūtę bei patenkinti, kad prie rankinio bagažo (kurio kiekvienas tūlas lietuvis, žinoma, turi daugiau nei leistinas kiekis/svoris) niekas neprikibo, keliauja prie vartų, pakeliui užsukdami į duty free parduotuvėlę – kas vandens, kas rimčiau. O prie vartų! Stovi grupelė mėlynai dėvinčių moterėlių ir akylais žvilgsniai matuoja kiekvieno rankinį bagažą (veido išraiškos kažkuo primena Vilniuje siaučiančius kontrolierius iš mėlynojo (?) autobusiuko). Na ir prasideda! Matuojamas svoris, tūris, kiekis. Netilpai?! 30 svarų arba ‘you cant fly’! Vargšė moteriškė su tualeto gaivikliais, žinoma, turėjo daugiau.. Įdomu, kiek tualeto gaivinimo produktų už beveik 120lt nusipirktum pvz Maximoj? Bet kadangi antras pasirinkimas ‘she cant fly’, pinigėliai liejasi laisvai.. Vat šit kaip. Net prie manęs prikibo, mat turėjau apytuštę kuprinę ir mažytę tašytę su pinigine ir dokumentais. Liepė įrodyt, kad šioji telpa į kuprinę. Akylumas.

O skrendant atgal susidūriau su lietuvių pasieniečių humoru. Šiaip labai įdomu, kam reikėjo statyti tokį didžiulį Kauno oro uostą, jeigu bene tuo pat metu išskrendant trims lėktuvams rankinį bagažą tikrina vienintelis rentgeno aparačiukas? Kai atstovėjusi eilėje prie patikrinimo bene 40 min ir jau labai ‘ant ribos’ iki vartų užsidarymo, atkišau pasieniečiams savo pasą šie paklausė, kur taip skubu ir šaltom akytėm pareiškė, kad vajej tavo lėktuvas ką tik išskrido.. Ha ha! Linksmuoliai..

Tai vat tokios istorijos iš Ryanairo keleivių fronto. Bet kadangi čia tsakant kulinarinis blogas, įdedu trumpučiuką patiekaliuką, nes neturiu laiko aprašinėti jokiu įmantrybių. Iš esmės tai čia anos ne patiekaliukas, greičiau idėja šauniai vasariškai užkandėlei saulės atokaitoje.

Karališkų krevečių užkandėlė

Ingredientai:

Virtų ar kitaip apdorotų karališkųjų krevečių su šarvais

Majonezo (pageidautina su laimingų vištų kiaušiniais)

Kečiupo

Aštraus padažo (aš naudoju piri-piri)

Gamyba:

Majonezą, ketčiupą ir aštrų padažą sumaišom į padažiuką. Kiekiai pagal skonį!

Procesas:

Krevetes išlukštenam, padažom į padažiuką, valgom užsigerdami šaltu alumi ar kitu vasarišku gėrimu. Mėgaujamės ir dėkavojam likimui, kad nereikia leist vasaros dienų ir naktų prie magistrinio.. Vat šit kaip.

P.S. Atleiskit už labai padriką ir ‘nestilingą’ tekstą. Paskubom viskas, labai paskubom..

P.P.S. Pabaigai paveiksliukas likimo broliams ir seserims:

Kaip sugadinti magistrinį (ar kitą didelį darbą) rašančio studento vakarą?

Pasiūlyti alternatyvą!