Tailandiški noodliai su žaliuoju kariu ir kokosų piene troškinta vištiena

Taigi! Pagaliau! Tailando valgiai ir Žiupsnelyje Druskos!

Jau rašiau, kad labai mėgstu šią virtuvę, tad galit įsivaizduot mano džiaugsmą susipažinus su čionykšte tailandietiško maisto pasiūla – galybę restoranėlių ir netgi tailandietiškų maisto produktų parduotuvė visai šalia namų! Wooohoo!

Bet būsiu gera ir neerzinsiu visokiai kaffiro lapais ;-) Skaniom savaitėm parinkau labai paprastą receptuką, kurio sudedamąsias dalis nesunkiai rasit ir didesniame lietuviškame supermarkete. Pasiruošę? Prašom įsispirti į lengvutes šlepetes, susirasti spintos gilumoje užmestus šortukus ir keliauti į mano virtuvę, po kurią jau nuo pietų sklando švelniai kutenantis tailandietiško kario aromatas…

Tailandietiški noodliai su kokosų piene ir žaliajame karyje troškinta vištiena

Reikės:

dviejų-trijų vištienos krūtinėlių arba penkių-šešių kumpelių*

dviejų-trijų nedidučių cukinijų

nemažo baklažano

aliejaus

gabaliuko imbiero šaknies

keleto jaunų svogūniukų (galima keisti puse paprasto svogūno)

poros šaukštų žalios tailandietiško kario pastos (atsižvelgiant į aštrumą!)

skardinės kokosų pieno

pusantro puodelio vištienos sultinio

200g sausų kiaušininių makaronų (angl. egg noodles)

poros saujų šviežios kalendros

šaukšto laimo arba citrinos sulčių

šviežiai malto juodojo pipiro

Gaminam:

Cukiniją ir baklažaną supjaustom vidutinio dydžio griežinėliais, atidedam į šalį.

Smulkiai supjaustom svogūną ir imbierą. Atidedam į šalį.

Vištieną supjaustom kasnio dydžio gabaliukais. Į nemažą puodą (arba gilų woką) pilam pora šaukštų aliejaus, įkaitinam, sumetam pusę arba trečdalį vištienos gabaliukų, taip, kad šie vos dengtų dugną (jei tuoj pat sumesim visus gabaliukus – vištytė ne keps, o troškinsis, todėl žymiai geriau apkepti dalimis). Kepinam, kol gražiai paruduos, išimam kiaurasamčiu, sudedam į lėkštę – kartojam procesą su likusiais vištienos gabaliukais.

Apkepinę ir į šoną atidėję vištieną, į tą patį puodą suberiam supjaustytą svogūną ir imbierą. Pakepinam pora minučių. Suberiam cukiniją, apkepinam. Sudedam žaliojo kario pastą. Išmaišom, pakepinam dar pora minučių.

Supilam kokosų pieną, sultinį, sumetam baklažaną ir vištienos gabaliukus. Verdam apie 10 minučių. Šiuo etapu šiol mūsų patiekaliukas primena sriubą. Neišsigąskite – taip turi būti. Paragaujam. Jei norisi aštriau – įdedam dar kario pastos.

Sudedam makaronus, pamaišom, uždengiam, verdam, kol suminkštės. Bevirdami noodliai sugers beveik visą skystį. Viola sriuba virta troškinuku!

Išjungiam viryklę, įmaišom pasmulkintą šviežią kalendrą, laimo arba citrinos sultis. Jei reikia – įberiam pipirų, druskos.

Valgom pasipuošę kalendros lapeliais. Mintimis keliaujam toli toli..

Skanaus!

* Aš visuomet naudoju kumpelius, nes nemėgstu vištienos krūtinėlės.. Kumpeliai - kur kas sultingesnė ir skanesnė vištos dalis, ypač jei perkam tik laimingų vištų mėsytę – tokia vištytė turi progos pabegioti. Nauda abipusė! Darbo atsikratant kauliukų daugiau, bet – patikėkit – verta!

Šaltinis: pagal Linda Deser (ed.), (2007), Chinese (London: Hermes House). Knyga labai netiksliu pavadinimu, tačiau kupina puikių Azijos šalių receptų.

*****

O dabar komentaras visai ne į temą. Vakar pagaliau pažiūrėjom Avatarą.. Nuostabu! Seniai buvau taip įsijautusi į filmą.. Pastebėjau, kad paskutiniu metu blogosferoje itin populiaru madinga jį kritikuoti - tegul. Kadangi man labai artimos filme aptartos temos (kaip turėjo jaustis mūsų – lietuvių - protėviai, kuomet dėl ateivių religijos buvo kertami šventieji ažuolynai..?), išėjau sukrėsta ir sujaudinta. Lai filmas išties ‘juoda-baltas’, tačiau niekas nepaneigs, kad puikiai atspindi žmonių gobšumą ir aplinkui tebevykstantį gamtos niokojimą.. Deja deja – realiame pasaulyje happy endas nebėra įmanomas.. Visiems prijaučiantiems Gajos teorijai bei supratusiems pagrindinę mintį labai rekomenduoju pažiūrėti ir Princesę Mononokę. Ech.. liūdna ir gėda.

Mišku kvepiantys sausainukai su aviečių uogiene

Ir kas galėjo pagalvoti, kad kepant sausainius po namus pasklis…miško kvapas? O pasirodo taip būna! Ypač jei iš spintelės išsitrauki su didele meile mamutės rinktų ir virtų miško aviečių uogienę! Nežinau nežinau.. man miško avietės niekada neprilygs beskonėm ir bekvapėm pirktinėm gigantėm, lygiai kaip net ypatingoje deli parduotuvėlėje pirkta uogienė nei iš tolo neprimins su meile virtos naminės.. O jei visas šitas gėris dar ir į sausainukų vidurį patupdytas.. Gal kas ir atsispirtų, bet aš tai tikrai ne!

Sausainukai su miško aviečių uogiene

Reikės (36 vidutinio dydžio sausainiams):

100g kambario temperatūros nesūdyto sviesto

Trečdalio stiklinės cukraus (jei naudosit rūgščią uogienę – dėkit daugiau)

Šlakelio vanilės ekstrakto arba vanilinio cukraus

Kiaušinio

Dviejų šaukštų kukurūzų krakmolo

Stiklinės su kaupu miltų

Pusės arbatinio šaukštelio kepimo miltelių

Uogienės (tiks bet kokia, bet labiausia – virta su meile)

Gaminam:

Sviestą išsukam su cukrum iki vientisos masės. Įmušam kiaušinį. Gerai išmaišom. Įsijojam krakmolą, miltus, kepimo miltelius. Dar kartą gerai išmaišom. Turėtų gautis gana tiršta tešla. Jei pasirodys skystoka – įdėdam dar miltų.

Rekomenduojama tešlą įdėti į šaldytuvą bent dešimčiai minučių. Kad būtų lengviau formuoti sausainiukus. Be to, pašaldyti sausainukai geriau laiko formą kepdami – t.y. mažiau ‘pasileidžia’. Aš paprastai neturiu kantrybės - jei jau maišau sausainius tai reiškia noriu jų čia ir dabar. Todėl darau taip – suformuoju pirmą kepimo skardą, o likusią tešlą sudedu į šaldytuvą ir pašaldau, kol ateis jų eilė. Šitaip pirmasis ‘reisas’ būna ne tokios gražios formos, bet kam tai rūpi? Nežinau, kaip kitur, bet mūsų namuose pirmasis užkepimas pranyksta akimirksniu ;-)

Įjungiam orkaitę, nustatom 180 laipsnių temperatūrą. Kepimo skardą užklojam kepimo popierium.

Formuojam sausainukus – tarp delnų suvoliojam kiek mažesnius nei graikiško riešuto dydžio rutuliukus, išdėliojam ant skardos. Pasemiam šaukštą miltų. Į miltus kyštelim medinio šaukšto koto galą, tada jį bedam į sausainuko-rutuliuko vidurį ir spustelim, kol pasidarys nemaža duobelė. Tada vėl pamirkom miltuose ir spaudžiam kitą. Beje, jei tešla gerai atšalusi – papildomai miltų gali ir neprireikti.

Į duobutes supilam uogienę. Bet ne iki viršaus, antraip kepant ims varvėti, kas žinoma nėra blogai, bet gražiau be apvarvėjimų ;-)

Šaunam į orkaitę ir kepam apie 15 minučių, kol rustels.

Viskas. Ragaujam. Skanaujam. Smalyžiaujam. Ir laukiam vasaros, nes šią tikrai eisim aviečiauti!

P.S. Toks paprastas receptas, o šitokį romaną prirašiau! :-D

Šaltinis: adaptuota pagal Exclusively Food

Balta balta kur dairais, arba Savojos kopūstų ir rūkytos skumbrės sriuba esamiems bei būsimiems keliautojams

Čia pas mus – nepaprastoji padėtis. Sninga! Daugumoje rajonų neveikia mokyklos, nevažinėje traukiniai, uždaryti oro uostai. Nors galvos televizoriuje jau nuo vakar visus ragina sėdėti namuose ir šiukštu nesėsti į automobilius (unless absolutely necessary), gatvėje pilna įstrigusių automobilių, uždarytos kelios autostrados.. Taip ir darom. Sėdim namie ir žiūrim televizorių. Nes, patikėkit, nėra geresnės komedijos už žinias snieguotą dieną! Išnyksta kone visos kitos naujienos, ekranuose rankomis skėsčioja apsnigti žurnalistai, pasakojantys, kad ką tik sutiko šešioklikmetį, kuris niekada gyvenime nėra matęs tiek sniego! Kita žurnalistė susirūpinusiu veidu praneša, kad už jos esančioje kaimo parduotuvėje pasibaigė duona, nežinia, kaip išgyvens aplinkiniai pensininkai! Dar viena – demonstruoja, kad einant į lauką reikia dėvėti kuo daugiau sluoksnių drabužių, šiltus batus ir kojines bei būtinai pasiimti termosą arbatos! Šmėžuoja antraštės – Arctic Conditions; Deep Freeze; Deadly Roads. Žodžiu, breaking news – snow! national news – snow! regional news – snow! travel news – snow! weather.. – snow! (liet. visos žinios pavirsta žiniomis apie sniegą). Ir nesvarbu, kad apie tokį orą žinojome jau prieš savaitę – sniegas Britaniją, kaip kiaulių gripas Lietuvą, užklumpa netikėtai..

Kai atsibosta žiūrėti į kalbančias galvas, galima susigalvoti šildančios veiklos. Žinodama, kad ir Lietuvą šiuo metu kanda šaltukas – turiu jums dvi idėjas. Pirmoji: prieš pora dienų radau be galo įdomų kelioninį tinklaraštį, kuris jus nukels į visai kitą planetos kraštelį – ten kur sniego nerasim nė su žiburiu, užtat rasim be proto gražius paplūdimius, daug saulės bei šilumos ir gausybę viliojančiai atrodančių Azijos valstybių patiekalų (alkaniems nežiūrėti). Tiesiog negaliu susilaikyti nerekomendavus - http://100dienu.blogspot.com/. Siūlau pasidaryti didelį puodą kavos ar kakavos ir atsivertus pirmuosius įrašus pasileisti su Edita ir Karoliu į kelionę, kuri ne tik privers pamiršit sniegą ir šaltį, bet pasės sieloje kristelę ‘nenūstygimio vietoje’, kurios dėka imsit svarstyti…. ai ką aš čia.. paskaitykit ir pasakykit, kad čia aš viena panorau pasileisti į tokią avantiūrą!

Po tokios rekomendacijos čia labai tiktų koks Azijietiškas patiekaliukas.. na mažų mažiausiai kokia laksa arba noodliai.. Deja, nors Azijos šalių virtuvė dažnai lanko mūsų stalą, ji kažkodėl taip ir lieka neįamžinta.. Gal kad nelabai fotogeniška.. O gal tiesiog todėl, kad labai skaniai kvepia, tad užuot tiesusios link fotoaparato mano rankos tuoj pat čiumpa šaukštą.. Na bet bus. Kažkada tikrai bus.

O kad nepabostų laukti siūlau labai skanią kompensaciją. Idealiai tinkančia tokiai žiemiškai dienai kaip ši.. Gana netikėta, bet stulbinančiai skani kombinacija. Primygtinai rekomenduoju išbandyti. Šildymosi idėja nr. 2.

Kreminė savojos kopūsto ir rūkytos menkės sriuba

Reikės:

nedidelės galvos savojos kopūsto

svogūno

žiupsnelio džiovinto prieskoninio čiobrelio

pusantro litro geros kokybės vištienos arba daržovių sultinio

150 ml riebios grietinėlės (jokiu JOKIU būdu nebandykit naudoti grietinės, nes sutrauks ir bus neskanu bei negražu – kažkada užsižioplinus supyliau ne tą indelį, teko visą sriubą verst lauk..)

druskos, pipirų

150-200g šaltai rūkytos skumbrės file

(galima, bet nebūtina ‘sumėsinti’ sriubą šoninės gabaliukais)

Gaminam:

Kopūstą nuplaunam, nulupam išorinius lapus, likusią dalį supjaustom nemažais pailgais kaspinėliais.

Jeigu naudojame šoninę, sumetam nemažą į puodą ir pakepam, kol apskrus. Jei nenaudojame – įpilame šlakelį aliejaus.

Sumetame smulkiai supjaustytą svogūną ir pakepiname, kol suminkštės.

Sudedame kopūstą. Neišsigaskite, jei apsirodys per daug. Kepant išsiskirs syvai ir sumažės tūris. Įberiam čiobrelio. Apkepinam. Jei matysit, kad svyla galima šliūkštelėti šlakelį sultinio arba balto vyno.

Supilame sultinį ir verdame ant nedidelės ugnies apie 20 minučių. Supilame grietinėlę, pamaišom, pavirinam dar pora minučių. Paragaujam, įmalam pipirų, vos vos druskos (nes daugiau sūrumo suteiks žuvis).

Keliam sriubą nuo ugnies. Pilam į dubenėlius. Ant viršaus užberiam į mažus gabalėlius padalytos skumbrės. Viskas! Skanaus!

Ir nepamirškit pirštinių bei duonos ar grūdų šaltyje kenčiantiems paukšteliams!

Šaltinis: Abel & Cole

Šventinis desertas pasitinkant 2010-uosius!

Look who’s back.. ;-)

Tiesa sakant visai nenorėjau grįžt.. Iš idealių atostogų. Namukas kaimely vidury niekur. Baltutėliai miškai ir laukai aplink (taip – snigo snigo snigo!!!). Didžiulė kaimiška virtuvė. Geros knygos. Geri filmai. Gera kompanija. T.O.B.U.L.A.

Ir laisvo laiko, kurio nesuvalgo baisusis laiko rijikas internetas, daaaug.. Sukausi virtuvėje beruošdama Kūčių, o kitą dieną ir Kalėdinę vakarienę ir svajojau - kai busiu sena bobulė tai gyvensiu tokiam name tokioj vietoj ir turėsiu šitokią virtuvę, į kurią per šventes sugužės pulkas vaikų ir anūkų, o aš jau savaitę prieš tai kepsiu tortus, pyragus, na ir dar ką nors, kuo vaikus ir anūkus kepina močiutės. Ne, aš labai rimtai.

Ir Kūčių vakarienė pavyko idealiai – su trylika patiekalų, kaip ir pridera, – ir net mano žmogus valgė nesiskųsdamas. Na beveik.. pasiguodė telefonu artimiesiems, kad ant stalo nieko rimto, tik daug sūrios žuvies salotų, sriubos ir saldžių gėrimų, kol šie jam vardino savo vakarienės sudėtį (čia reikia paminėti, kad jo gimtinėj Kūčių naktį ant stalo būna vienas rimtas patiekalas ir daug daug tradicinių saldumynų). Na bet per Kalėdas jau tikrai nebebuvo kuo skųstis, nes ant stalo pūpsojo štai šitas gerulis desertas, kuris atpirko kūčinį saldumynų badą. Su kaupu.

O aš gerokai per vėlai sumaniau, kad gal reikėtų nufotografuoti ir papublikuoti, išpuoliau į lauką ir papyškėjau keletą kadrų visiškoj prietemoj, gal dar ką įžvelgsit. Nes išties jei dar nesuplanavote Naujametinio stalo deserto – šitas tiks tiesiog idealiai – paprasta, greita, bet labai skanu: sumaišai, įmeti į šaldytuvą ir ramuma! Get the party started!

O jei pridėti šiek tiek teorijos tai tai yra tradicinio britų deserto trifle variacija. Aš tikrai nenumanau, kaip reikėtų trifle versti į lietuvių kalbą, tai pavadinkime jį tiesiog sluoksniuotu uogų desertu. Tradiciškai jame rastume želė bei custard kremo, nors iš esmės galima fantazuoti ir varijuoti iki begalybės. Ši variacija, mano galva, tobulai pavykusi, todėl daugiau nekarksėjusi rašau receptą!

Sluoksniuotas uogų desertas su citrinine maskarpone ir plakta grietinėle

Reikės:

500g atšildyto šaldytų uogų mišinio (manajame – braškės, vyšnios, serbentai, mėlynės, avietės, gervuogės….)

6 šaukštų brendžio ar kito stiprituoto gėrimo (tinka ir paprasta degtinė, gal tik kiek mažiau ;-)

cukraus pudros

vienos pakuotės trifle biskvito (britanijoje trifle toks populiarus, kad šio gėrio galima rasti kiekviename supermarkete, lietuvoje siūlyčiau paieškot M&S, tačiau jei neradote arba neturite laiko ieškoti, galima naudoti paprastą padžiuvusį biskvitą ar saldų batoną, tačiau jis būtinai turi būti padžiuvęs, antraip išmirkytas praras savo formą ir pavirs košele, o taip neturėtų būti)

250g maskarponės surio

indelio lemon curd (pažodžiui verstųsi ‘citrininės vaškės’. Vėl siūlyčiau ieškot M&S, tačiau dar geriau visai neieškoti, o pasigaminti patiems – receptas apačioje)

indelio plakamosios grietinėlės

cukraus

lazdyno riešutų arba migdolų plokštelių

Gaminam:

Uogas su visomis sultimis sumaišome su brendžiu (arba degtine), pasaldiname cukraus pudra (kiek - priklausys nuo uogų rūgštumo).

Biskvitą sulaužome į keletą vidutinio dydžio gabalėlių. Imame po gabalėlį, pamirkome uogų mišinyje ir klojame ant stiklinio indo dugno, kol padengsime visą. Į tarpelius įspaudžiame dar kiek pamirkyto biskvito.

Ant viršaus supilame uogų mišinį su visu skysčiu.

Išsukame maskarponę su lemon curd iki vientisos masės. Sudedame į indą ant uogų mišinio.

Išplakame grietinėlę su cukrum. Sudedame į indą ant citrininės maskarponės.

Dedam į šaldytuvą ir paliekam iki serviravimo. Galima ir pernakt. Kuo ilgiau, tuo geriau susilies skoniai, tačiau keleto valandų turėtų pakakti.

Prieš nešant ant stalo viršų nubarstome stambiai supjaustytais lazdyno riešutais arba migdolų ploštelėmis.

Viskas! Nešam ant stalo, vaišinam svetelius, keliam šampano taures sutikdami naujuosius! Juk sakiau, kad labai labai paprasta.. viskas išskyrus skonį! ;-) Laimingų naujųjų metų!

Beje, kažkas nutiko (nemūsų) šaldytuvui ir per naktį šio deserto likučiai… sušalo. Ir žinot ką? Antrą Kalėdų dieną valgėm be galo skanius ledus.. MM.. Gal kitasyk verta tyčia pašaldyt?

Šaltinis: adaptuota pagal Olive, December 2008.

Lemon curd

Tiesa sakant, planavau atskirą įrašą skirtą šitam gėriau, bet matau, kad nebespėsiu.. ech tiek to.. užteks ir PS’o ;-) Tik norėjau pasakyti, kad šitas užtepas yra vienas puikiausių kulinarinių britų atradimų – labai skanu užsitepti ant skrebučio, galima naudoti sutepant biskvito sluoksnius ar kaip pyrago įdarą.. Taip pat lemon curd galima paversti idealia dovana – tereikia supildi į stiklainiuką, užrišti gražiu kaspinu ir dovanoti mylimam žmogui. Šaldytuve gali gyventi iki dviejų savaičių. Jeigu po tiek laiko ten dar kas liks.. Beje, citriną pakeitę apelsinu gausime orange curd ;-)

Reikės:

Vienos nemažos citrinos

75g cukraus

dviejų kiaušinių

50g nesūdyto sviesto

Gaminam:

Nutarkuojam citrinos skiltelė, išspaudžiam sultis. Sumaišom su cukrumi. Įmušam kiaušinius, išplakam.

Ant puodo su silpnai verdančiu vandeniu dedam karščiui atsparų stiklinį arba metalinį dubenį (dugnas neturi liesto verdančio vandens) su citrinos ir kiaušinių plakiniu bei sviesto gabaliukais. Viena ranka su virtuvine pirštine prilaikydami dubenį, kita virtuvine šluotele nuolat plakdami kiaušinių mišinį šildom, kol masė ryškiai sutirštėja. Apie 15-20 minučių.

Atvėsinam. Atvėsusi masė dėl joje esančio sviesto įgaus tikrą užtepo konsistenciją. Beje, neišsigaskite – šitaip paruošti kiaušiniai tikrai nėra žali, tiesiog dėl nuolatinio plakimo nespėja sukietėti, tačiau baimintis tikrai nereikia – karščio pakanka, jog žūtų visos bacilos. Ir dar – jei iš aprašymo pasirodys, kad sudėtinga.. kaltinkit tik mane. Nes gamyba išties paprastesnė už paprastą, tik gal aš nemoku paprastai ir trumpai aprašyt?

Ech.. o gal visgi padarysiu kada atskirą įrašą šia tema.. Tada bent nufotografuosiu ir parodysiu, kaip šis dalykas realiai atrodo.. Gražiai geltonai :))

Šaltinis: labai protinga Delios Smith knygutė – dabar neturiu po ranka, surasiu ir aprašysiu kaip pridera.

Kaip iškepti sultingą kalėdinį kalakutą?

Na štai jau turim ką pasiūlyti garnyrui, kažkaip nemandagu būtų neaprašyti ir pačio kalėdinio stalo puošmenos.

Ne, ruoniuko nekepsim. Ruoniukas čia užuomina apie tai, kur sutiksiu šventes. Va tokių mielybių prieglobsty. Nors šie mielybės turi didelius ir aštrius dantukus. Bet vistiek. Gražuolis, ar ne?

Mano pernykštis kalakutas taip pat buvo gražuolis. Kita prasme, žinoma. Valgomąja. Deja, niekam nė į galva neatėjo jo įamžinti. Rūpėjo suvalgyt. Todėl neturiu, kuo iliustruoti šio įrašo, tai bent parodysiu, su kuo aš šiemet valgysiu Kūčių silkę. Nes šių ruoniukų pagrindinis maistas yra daug daug kilogramų silkės (nesūdytos, žinoma), o aš kaip tik pati iš statinaitės rusų parduotuvėje nugvelbiau kelias.. Mmm.. Skanumėlis.. Bet apie ką aš čia? Apie kalakutą gi!

Taigi – kaip iškepti skanų ir sultingą kalakutą? Pernai šis klausimas buvo kaip niekad aktualus, nes.. dovanų gavom beveik dešimties kilogramų kalakutą. Ne kalakutas, o monstras! Todėl suplanuota kiaulės koja keliavo į šaldiklį, o aš verčiau kalną knygų ir žurnalo ieškodama, ką su juo daryti. Ir suradau. Tiesiog idealų tokiam monstiškam kalakutui receptą, nes kiekvienas kepantis šį paukštį susiduria su tradicine bėda – ką daryti, kad belaukiant, kol iškeps šlaunys neperkeptų ir neperdžiūtų krūtinėlė? Jei ir jus kankina šis kasmetinis klausimas – look no further! Išeitis be galo paprasta, bet tuo pačiu geniali. Krūtinėlė nedžius, jei ją impregnuosim specialia liemenėle ;-) Kaip sakoma nenoriu girtis, bet.. Pernykštis kalakutas buvo labiau nei pavykęs, todėl nepaisant jo dydžio buvo sudorotas per mažiau nei dvi dienas.. Tiesa, dorotojų taip pat buvo nemažai, bet čia jau kita istorija ;-)

Sultingas kalakutas su maskarponės ir prieskoninių žolelių ‘liemenėle’

Reikės (kiekius nurašau nuo originalaus recepto, kuris pritaikytas 4kg kalakutui; tad koreguojam pagal poreikį):

šešių šaukštų maskarponės sūrio (padangi produktų paieška vyko paskutinę minutę, o arčiausiai tuomet tebuvo Norfa, maskarponės ten, žinoma neradau, todėl nusipirkau tepamo varškės sūrelio su žalumynais, į kurį įmaišiau kiek grietinėlės)

skiltelės česnako

dviejų citrinų

šakelės šviežio rozmarino

pundelio šviežių petražolių

4kg kalakuto

druskos, pipirų

alyvuogių aliejaus

apelsino (nebūtina)

keleto svogūnų

saliero stiebų (nebūtina)

Gaminam:

Kalakutą išimame iš šaldytuvo bent valandą prieš kepant.

Įkaitinam orkaitę iki 180 laipsnių karščio.

Paruošiam ‘liemenėlę’ – sumaišom maskarponę, sutrintą česnaką, nutarkuotas citrinų žieveles, susmulkintas prieskonines žoleles, įberiam druskos ir pipirų.

Atsargiai pirštų galiukais atlaisvinam kalakuto krūtinės odelę. Nebijokit, nesunku, tik reikia daug atsargos ir neskubėti. Gausime namažą kišenę. Ten taip pat atsargiai sudedam maskarponės įdarą. Stengiamės padengti visą krūtinėlę, nes neuždengta jos dalis džius.

Kalakutą ir jo pilvą išmasažuojame alyvuogių aliejum, druska ir pipirais.

Į kalakuto pilvą sudedam citrinos puseles, suketvirčiuotą svogūną ar pusę. Galima įdeti keletą skiltelių apelsino. Citrusiniai vaisiai suteikia labai malonaus vos juntamo gaivumo. Tikrai skanu! ‘Uždarom’ pilvą (tam labai tinka vadinamieji mediniai ‘dantų krapštukai’), suglaudžiam kojas, prispaudžiam prie pilvo ir aprišam virvele. Kuo tvirčiau surišim, tuo sultingesnis bus iškepęs paukštis.

Į kepimo indą suberiam suketvirčiuotus svogūnus ir stambiai supjaustytą salierą. Ant jų dedam kalakutą, uždengiam folija ir kepam po 25 min kiekvienam kilogramui (10 kg pauštis kepė lygiai 250 min arba 4 valandas ir 10 minučių).

Tuomet nudengiam foliją, palaistom kalakutą išvarvėjusiom sultim bei riebalais ir padidinę orkaitės temperatūrą iki 200 laispnių kepam dar apie 20 min, kol gražiai paruduos skūrelė.

Išimame iš orkaitės, patikrinam ar iškepęs – įbedam peilį į šlaunį iki kaulo ir stebim išbėgusį skystį. Jei bespalvis – iškepė. Jei raudonas ar ryškiai rausvas – gražinam į orkaitę dar bent dešimtčiai minučių, po kurių tikrinam vėl. Nors jei viską darėte pagal instukcijas tai negresia. Jokiu būdu nepalikite paukščio ilgiau ‘dėl visa ko’. Perkepęs kalakutas – neskanu ir gėda šeimininkėi/ui ;-)

Iškepusį paukštį apdengiam folija bei virtuviniu rankšluosčiu ir paliekam dar pusvalandžiui. Žinau žinau, pas mus labai paplitęs paprotys tuoj pat iš orkaitės ištrauktą mėsą nešti ant stalo, bet jis nėra labai geras, nes būtent ‘pailsėjusi’ mėsytė bus kur kas sultingesnė ir minkštesnė. O be to lieka laiko paruošti padažus bei garnyrą. Protingos knygos sako, kad taip uždengtas vidutinio dydžio kalakutas neatšals dar beveik valandą. Bet mums užteks ir pusvalandžio.

Štai ir viskas. Labai labai skanu su spanguolių padažu. Parašyčiau, bet kad ir taip pilnas internetas.. Dar gaminu grybų ir grietinėlės padažą. Receptas tradicinis. Reikia?

Skanaus! Ir gražių jums švenčių! Su skaniu kalakutu per vidurį stalo!

Šaltinis: adaptuota iš Olive, November 2008.

*Beje, kadangi mūsų indas, kurioje kepė kalakutas yra kiek kreivas ir kalakuto sultys vis bėgo į vieną pusę bei ignoravo kitą, pirmoje kepimo pusėje įpyliau šiek tiek vandens, kad nepridegtų apačia. Bet jei jūsų indas tokiu problemu nekelia – prašau šią pastabą ignoruoti. Just so you know, esu radusi ne vieną receptą, kuomet į kalakuto kepimo indą pilama karšto vandens, todėl jei kyla tokių problemų – tai visai neblogas jų sprendimo būdas.

O žinot, aš vis dar tikiu, kad Kučių naktį žvėreliai kalba žmonių kalba.. Vaikystėje vis eidavau pasiklausyt prie močiutės tvarto durų. O šiemet tiesiog užsuksiu į ligoninę pas šituos mažulius. Įdomu, ką jie man papasakos..

Nuotraukos @ R.C.C.S.