Chalvos sausainiai. Kai atvės..

Jei aš jums pasiūlysiu dabar pat įjungti orkaitę, jūs mane užmėtysit akmenimis?

Ir visgi. Kažkaip sunku įsivaizduoti, kad kažkur dabar plius 30 ir visa Lietuva turbūt drybso prie ežero, upės arba jūros svajodama apie šaltą ledų kokteilį. Aš gi šianakt miegojau po vilnoniu apklotu, o ką tik apsisiaučiau šilčiausiu džemperiu, nes šalta. Ir nosis kapsi šiek tiek. Įsivaizduojat? Turbūt ne.

Vaje kaip aš norėčiau susikeisti vietomis! Išsitiesti šalia ežero saulei glostant šlapias kasas. Išsiteplioti kremu nuo saulės. Užsidėti skrybėlę ir įsmigti į gerą knygą. Žmonės, man reikia atostogų!

Per paskutines pora savaičių spėjau pakeisti gyvenamąją vietą, siaubingai ja nusivilti (tragiškas dušas, skausmingas čiužinys, tik pusiau veikiantis internetas, ĮSIBROVIMAS SU VAGYSTE, viskam abejingas savininkas), apsirgti, vis tiek eiti į darbą, kur, beje, nėra jokių šansų atostogauti iki vasaros galo. Vasaros galo!!

Sakau. Noriu atostogų. Labai. Ir šilumos. Ir saulės. Ir normalaus dušo. Ir padorios lovos. Bet labiausiai – išsidrėbti prie ežero prie plius 30.

*****

Mėgstat chalvą? Aš – labai. Tai vat čia sausainiai chalvos mėgėjams. Nemėgėjams nepatiks. Nors iš tiesų tai sunku pasakyt. Skonis labai savotiškas. Kambariokai, kurie šiaip nėra dideli eksperimentinių kepinių mėgėjai, sudorojo per pora valandų. Turbūt patiko.

Skanu su puodeliu karštos kavos. Kokia dar karšta kava, sakot? Pala pala. Atvės gi kažkada. Tada ir išsikepsit.

Chalvos sausainiai

(apie 30)

Reikės:

4 šaukštų tirpinto sviesto

115g (1/2 puodelio) cukraus

vieno kiaušinio trynio

pusės šaukštelio vanilės ekstrakto

2/3 puodelio tahini (sezamo pastos) (tikiuosi, kas nors komentaruose, kur galima įsigyti Lietuvoje)

85g (~3/4 236ml puodelio) miltų

3/4 šaukštelių sodos

žiupsnelio druskos

dviejų-trijų šaukštų sezamo sėklų papuošimui

Gaminame:

Sviestą sutriname su cukrumi, įmušame kiaušinio trynį, vanilės ekstraktą ir gerai išmaišome.

Supilame išmaišytą tahini (normalu, kad stiklainyje ji bus persiskyrusi per pusę) ir viską gerai ištriname, kad cukrus kiek įmanoma labiau ištirptų.

Suberiame miltus, sodą ir druską. Išmaišome. Gausime gana tirštą tešlą, jei bus per sunku maišyti mediniu šaukštu, maišome ranka.

Suformuoja du rutulius, suvyniojame į virtuvinę plėvelę ir paliekame šaldytuve bent porai valandų, geriausia – visai nakčiai (jei norite, galite pusę ar net visą tešlą užšaldyti kitam kartui).

Susiruošę kepti, orkaitę įkaitiname iki 170 laipsnių. Tešlą išimame iš šaldytuvo ir nedelsdami (sušilusi tešla bus labai nepaklusni) iškočiojame tarp dviejų kepimo popieriaus lakštų. Ne itin plonai. Užberiame sesamo sėklas, dar sykį spustelime, kad priliptų.

Išpjaustome sausainius. Jei norite – galite naudoti specialią formą, aš viską išspaudžiau paprasta siauroka stikline.

Dedame ant kepimo popieriumi nuklotos skardos ir kepame apie 15 minučių, kol gražiai parus. Iškepę sasauniai bus labai trapūs, tad geriausia aušinti visą kepimo popierių perkėlus ant vėsinimo grotelių. Atvėsę sausainiai sutvirtės, tačiau vis tiek liks trapoki.

Skanaus!

Ir neištirpkit.

Šaltinis: pagal Sweet Amandine.

Ragaujame ir vertiname: ‘Anchor & Hope’

 

Gal prieš mėnesį A. netikėtai paklausė, kuo bučiau, jei galėčiau tuoj pat rytoj ryte pabusti su visomis tai profesijai reikalingomis žiniomis ir sugebėjimais. Restoranu kritikė, nė nemirktelėjus atsakiau aš. Ir kai pries pora savaičių Pinigų karta parašė laiška su prašymu paruošti Londono restorano apžvalgą, beveik spygtelėjau iš džiaugsmo (bučiau spygtelėjus kaip reikiant, bet buvau darbe ir asmeninį paštą tikrinausi nelabai legaliai, tad….).

Žinoma, anokia aš ir kritikė, net kritikė-mėgėja savęs nelabai pavadinčiau. Mokytis dar oi kiek (pvz. prieš lankantis restorane būtų gerai įsitikinti, kad pasiemiau reikiamą fotoaparato objektyvą arba imti abu – oi!! – bet iš klaidu gi ir mokomės!). Visgi prašymą išpildžiau, sakyčiau, darbas visai malonus.

 

Tai štai - pirmas blynas. Skaitykit ir komentuokit. Gal tada bus ir antras.

Ragaujame ir vertiname: “Anchor & Hope“ – tradicinės britų virtuvės pažiba

Tiesa, kiek keistokas redaktorių sprendimas nepublikuoti restorano adreso, tad visą aktualią informaciją keliu čia:

Anchor & Hope

36 The Cut
London
SE1 8LP
Tel: +44 (0)20 7928 9898

Artimiausios metro stotelės: Southwark, Waterloo.

Pietūs: 12.00 – 14.30 (antradienais – šeštadieniais); 12.00 (sekmadieniais)

Vakarienė: 18.00 - 22.30 (pirmadieniais – šeštadieniais)

Ruginis meduolis. Saulėtoms popietėms, jaukiems vakarams, tingiems pusryčiams.

Paskutinis vakaras čia.

Už nugaros kalnas dėžių mantos (iš kur, iš kur, panele, tiek daiktų?!). Poryt jaukinsiuosi naujus namus.

Jei galėčiau, apsikabinčiau šį namą, šį kambarį (nežinau, kaip įgyvendint). Už tai, kad buvo geri. Už tai, kad čia prasidėjo naujas mano gyvenimo etapas. Už tai, kad šias eilutes rašau su šypsena veide, nors, neslėpsiu, išsikraustyti liūdna. Tai toks saldžiarūgštis paskutinis vakaras.

Sode labai gražiai atsisveikino kaimynas strazdas. Atsitūpė ir uždainavo krūme, kol aš su fotoparatu spragsėjau aplink pyragą, o saulės nušviestom medžių viršūnėm šuoliavo voverė.

Gėrėm spindulius, skaitėm savaitgalio naujienas, siurbčiojom arbatą ir valgėm meduolį. O aš kaip užsikirtusi plokštelė kartojau, kaip gera…

*****

Meduolis, beje, nuostabus. Saldus, aštrokas, drėgnas. Kodėl, sakykit, saldžiuose kepiniuose taip retai naudojami ruginiai miltai?

Ruginis meduolis

Reikės:

100g medaus ir 50g molasses (atleiskit, neįsivaizduoju, kaip šis tirštas sirupas vadinamas lietuviškai, jeigu neturite, nesukite galvos ir keiskite medumi. Beje, čia tiesiog idealiai tiktų tamsus viržių medus. Idealiai.)

80g tamsiai rudo cukraus (paprastas netiks, jei nerasite, tiesiog įpilkite vos daugiau medaus, šviesus cukrus čia netiks)

pusės šaukštelio šviežiai malto juodo pipiro

po nugriebtą šaukštelį maltų gvazdikėlių, cinamono, muskato, imbiero (jei neturite visų – dėkite, ką turitę, galit, jei norit, paragauti tešlą ir įdėti daugiau, jei pasirodys, kad reikia)

150g sviesto

trijų kiaušinių

nutarkuotos vieno apelsino arba citrinos žievelės

150g smulkintų cukruotų citrusų žievelių (jei gyvename Britanijoje, ieškokite kažko tokio, jei neturite ir nežinote, kur ieškoti, tiek jau to, bus gerai ir be)

poros saujų smulkintų graikiškų arba kitokių riešutų (idealiu variantu prieš tai paskrudintų orkaitėje arba sausoje keptuvėje)

200g ruginių miltų

šaukštelio kepimo miltelių

Gaminame:

Medų, cukrų ir prieskonius supilame į nedidelį puodą, dedame ant viryklės ir kaitiname, kol beveik užvirs.

Nukeliame nuo ugnies, įmaišome kubeliais supjaustytą sviestą, maišome, kol ištirps.

Kiek atvėsiname, įmušame kiaušinius, gerai išmaišome.

Įtarkuojame žievelę, suberiame cukruotas žieveles ir riešutus. Išmaišome.

Suberiame miltus ir kepimo miltelius.

Pilame į sviestu ar aliejumi pateptu kepimo popieriumi nuklotą kepimo formą. Kepame iki 180 laipsnių ikaitintoje orkaitėje apie pusantros valandos, kol įkištas sausas peilis išlįs beveik sausas. Tiesa sakant, kiek bekeptumėt viduriukas vistiek lieka drėgnas (patikrinta!). Jei pasirodys, kad viršus jau dega, o vidurys – neiškepęs, pridenkite folija ar kepimo popieriumi.

 

Štai ir viskas. Kiek paaušinus verčiame ant aušinimo grotelių ir ilgai nelaukę pjauname pirmąją riekutę.

Pyragas skanus tiek šiltas, tiek šaltas, o dar skanesnis kitą rytą paskrudintas skrudintuvėje ar orkaitėje. Būtinai išbandykit!

Šaltinis: adaptuota iš Dan Lepard.

Mergaitiškos sveikuoliškos salotos ir saujelė bar(m)besių

Vai vai vai. Paburbėsiu šiek tiek. Galima? Tai vat. Burbu.

Vos sužinojusi apie gresiantį išsikraustymą prisižadėjau nebesnausti, gaminti ir fotografuoti, fotografuoti, fotografuoti. Ir ką? Spėkit. Nebuvo laiko noro apšvietimo laiko nuotaikos laiko apšvietimo laiko laiko laiko laiko laiko laiko laiko.

Įsimylėjau mielinę tešlą! Iškepiau begalę bandelių, pyragų ir pyragaičių. Išgalvojau super pusryčius. Labai sveikus. Ir kitus, mažiau sveikus, bet nemažiau skanius. Organizavau BBQ, pamaitinau krūvą žmonių (suskaičiavom nuo 40 iki 50, tikslus skaičius tebėra diskusijų objektas). Nenufotografavau nieko. wtf?!

O už dviejų savaičių gyvensiu name su tamsia tamsia virtuve, dar tamsesniu valgomuoju ir, aišku, be jokio stalo lauke. Tai kaip tada?! Aaaa na bent turėsiu ką kaltint…

Bet, aišku, niekam čia tai neįdomu. Jums reikia receptų ir nuotraukų, o aš esu bloga blogerė, blevyzgoju čia vietoj to, ka šį norą patenkinčiau.

OK. Receptas.

Gamintas ir įamžintas prieš šimtą metų. Nežinau, ar kam šiuo metu aktualus / naudingas, nes kale (‘kopūstinė daržovė’ anot internetinio žodyno, na tiek tai aš žinau, o verčiasi kaip?!) jau labai seniai nemačiau parduotuvėse. Pagooglinau ir sužinojau, kad, nors auga visus metus, geriausia ir skaniausia būna nuo rudens iki pavasario (na labai geru laiku receptas, ką ir besakysi!)

Na bet jei pasiseks ir rasit, parduotuvėje ar pas darže pas bobutę, čiupkit ir gaminkit salotas. Labai skanios, labai sveikos, šiek tiek sūrios, šiek tiek rūgščios, labai gaivios!

Ir dar man atrodo, kad būtų skanu su rūgštynėm (tik tada reikėtų kur kas mažiau citrinos, gal net visai be!). O gal net jaunutėm dilgėlėm??

Kale kopūsto salotos su duonos skrebučiais

Vienam valgytojui (greičiau jau -JAI) reikės:

poros šaukštų alyvuogių aliejaus

poros šaukštų citrinos sulčių

skiltelės česnako

žiupsnelio rupios druskos

žiupsnelio pipiro

poros riekučių vakarykštės padžiuvusios baltos duonos (arba paskrudintos šviežios)

parmezano ar panašaus sūrio

poros saujų kale kopūsto

Gaminam:

Alyvuogių aliejų sumaišome su citrinos sultimis, sutrintu arba smulkiai supjaustytu česnaku, druska ir šviežiai maltu pipiru. Supilame ant kubeliais supjaustytos duonos. Gerai išmaišome ir pamaigome (šaukštu ar net kočėlu), kad susigertų. Pritarkuojame parmezano. Paragaujame. Jei reikia, dedame daugiau druskos, česnako ar citrinos.

Kale supjaustome kąsnio dydžio gabalėliais. Suberiame duoną su padažu. Jei norime, užberiame dar saują kitą smulkiai sutarkuoto parmezano.

Štai ir viskas. Labai sveikos mergaitiškos salotos.

Šaltinis:

pagal Tea and Cookies

 

Klausykit, o kaip Jūs randat nuotaikos apšvietomo laiko noro laiko laiko laiko laiko taip gražiai fotografuot?!

Karamelinė bananų duona. Jie pasakė taip!

Dienos bėga kaip valandos; savaitės, mėnesiai pralekia pro šalį; mano galvoje ir užrašų knygelėje liejasi mintys bei idėjos; jei kas galėtų paskolinti laiko, aš tikrai išmainyčiau į didelį pyragą.

Anokia čia paslaptis, kad vos prieš savaitę svajonių princas Viliamas patapo vedusiu vyru. Graži nuotaka, nelabai graži suknelė, labai žavinga pamergė. Bent jau taip vestuves ‘susumavom’ mes su buvusiais ir esamais kambariokais, kurie spacialiai šiai progai pripirko picų, atsidarė vyno (palaukėm 12kos, visgi), atsinešė braškių ir ledų.

Aš kepiau bananų duoną.

Taip, ir vėl. Ir turiu pasakyt, kad ši yra KAŽKAS TOKIO. Turbūt skaniausia ever. Bananų ir karamelės skonio. Nors veganiškoji irgi buvo labai labai, gaminau taip seniai, kad nebepamenu, kuri geresnė. Teks iškepti abi ir palyginti. Tik duokit laiko, o bananai čia liejasi per kraštus (pound a bowl, pound a bowl!)

(atleiskit už nevykusias nuotraukas, ne blogui jos buvo skirtos, bet negaliu nepapasakot apie šitą atradimą)

Bananų duona nr.3

Reikės:

dviejų didelių labai prinokusių bananų (~200g)

poros šaukštelių citrinos sulčių

125g kambario temperatūros sviesto

125g tamsiai rudo cukraus (būtinai!)

vieno kiaušinio

šaukštelio vanilės ekstrakto

200g miltų

2 šaukštelių kepimo miltelių

žiupsnelio druskos

1/2 šaukštelio malto/tarkuoto muskato

saujelės smulkintų graikiškų arba pekano riešutų

~50g šokolado gabaliukų

Gaminame:

Bananus sutriname šakute, sumaišome su citrinos sultimis ir atidedame į šalį.

Sviestą ir cukrų sutriname mediniu šaukštu iki purios masės. Supilame lenvai su vanile paplaktą kiaušinį. Įmaišome bananus. Gerai išmaišome.

Įsijojame pusę miltų, kepimo miltelius, muskatą, įberiame druskos, atsargiai išmaišome metaliniu šaukštu šaukštu arba, dar geriau, balloon whisk (sos! kaip šis dalykas vadinamas lietuviškai???). Atsargiai įsijojame ir įmaišome likusius miltus.

Švelniai įmaišome riešutus ir šokoladą.

Supilame į kepimo popieriumi padengtą kepimo indą, šauname į iki 160 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepame apie valandą, arba kol įsmeigtas peilis išlįs sausas.

Štai ir viskas. Jungiame televizorių, stebime dvigubą I will, braukiam ašarą.. (buvo ir tokių!!!)

Šaltinis: mano naujoji kepinių biblija Gaitri Pagrach-Chandra, Warm Bread and honey cake, (London, Pavilion books, 2009).