Greitkelis į vyrų širdis – Londone!

Šimtą metų! Šitiek laiko, rodos, čia nesivaidenau.

Per tą laiką įvyko daug GERŲ dalykų, bet nesibaigiantys darbai neleido prisėsti prie liūdno laptopo, kuriame palaipsniui kaupėsi taip ir neaprašytos nuotraukos, neišpasakoti įspūdžiai..

Šiandien lipniais pirštais vartydama žurnalą, kitoje rankoje laikydama pernokusį mangą, supratau, kad realiai neturiu nei vienos priežasties neparašyti. Darbe, bent jau laikinai, baigėsi viršvalandžiai; ką tik sugrįžom iš fantastiškos kelionės – truputį įdegę ir labai pailsėję; ir nors už lango jau (kiek šaltokas) pavasaris, užsisėdėjęs peršalimas leidžia ramia sąžine nekišti (varvančios) nosies už durų. Tai štai – Labas, Windows Live Writer!!

 

Šiandien noriu papasakoti apie Pitt Cue Co. Jau seniai žinojau, kad įrašas vadinsis arba bent prasidės žodžiais ‘Kelias į vyro širdį eina per…’, nes – patikėkit manimi – neįsivaizuoju jokio (nevegetaro) vyro, kurio šita vieta nenukeltų į Vyrų Rojų, kuriame kvepia rūkyta mėsa, viskiu, o daržovės vartojamos tik raugintame ar marinuotame pavidale.

Pirmą kartą Pitt Cue Co šedevrų ragavau seniai seniai, kai vyrukai tik pradėjo savo amerikietiško barbekju verslą vagonėlyje po Hungerford tiltu. Buvo šalta, lijo, bet jau pirmas kąsnis nukėlė į saulėtą Teksasą.

Antrą, trečią, ketvirtą ir n-tąjį kartą susitikome mažyčiame restorane, kurį atidaryti paskatino neįtikėtina vagonėlio sėkmė. Jau pačia pirmą jo gyvavimo savaitę už durų nusidriekė eilė. Ir ne be reikalo! Viskas labai paprasta – renkiesi vieną iš skirtingų mėsų (kiaulienos šonkauliai, jautienos šonkauliai, BBQ padaže troškinta jautiena, troškinta jautiena, ar specialus tos dienos kepsnys/dešrigalis), garnyrų (be konkurencijos skaniausia - ‘apdegusių galiukų bulvių košė’ (angl. burnt end mash), bet galite rinktis pupeles, kopūstų salotas ir dar kažką,  bet, pažadu, neteksit amo paragavę fantastiško skonio bulvių košės su saldžiai lipniu dūmais kvepiančiu užpilu… Vienas patiekalas kainuoja 9-10 svarų, papildomai už nedidelę kainą galima užsisakyti raugintų agurkų, kopūstų, grybų stiklainiuką arba papildomą dozę mėsos (nors girdėjau, kaip padavėja vienam labai alkanam klientui siūlė gerai pagalvoti, nes porcijos čia – milžiniškos!).

Tiesa, gaila, bet teturiu troškintos kiaulienos nuotrauką, o, mūsų nuomone, skaniausia čia visgi šonkauliukai. Man – kiaulienos, vyriškai publikai – jautienos. Minkšta, nuo kaulo slystanti mėsa, saldžiai aštrokas padažas ir nepakartojamas dūmų aromatas, kurį savo rankose galima užuosti net visą savaitę po.

Užsigeriam Wisky Sour kokteiliu, linguojam pagal roką arba swingą (priklausomai, nuo to, kuris barmenas pirmasis įgarsino savo i-phoną) ir stebim savus, svetimus, esamus ir būsimus vyrus neriančius į ekstazę. 

Pitt Cue Co

1 Newburgh St, Soho,  London, W1F 7RB (artimiausios stotelės – Oxford Circus arba Piccadilly Circus)

Pirmadieniais – šeštadieniais (12 – 15 val; 18 – 23 val).

Rezervacijos nepriimamos, geriausia ateiti ir stoti į eilę kokią 17:40 (ypač penktadieniais ir šeštadieniais), antraip lauksite ILGAI. Restorane tik 30 vietų!

Kaip aš (ne)pietavau Auberge du Lac (*)

Sužinojusi, kad esame kviečiami pietų Auberge du Lac, netvėriau džiaugsmu. Pagaliau, pagaliau, mano pirmasis Mišelinas! Iš tos laimės jau prieš keletą dienų išsirinkau suknelę, nušveičiau batus ir Twiterio pagalba užsitikrinau oficialų šefo Philo Thompsono leidimą fotografuoti.

Galite įsivaizduoti mano nerimą, kai naktį prieš lauktąjį šeštadienį pabudau nuo veriančių pilvo skausmų.. Ir paniką, kai aštuntą ryto apsikabinusi klozetą supratau, kad pietų šiandien aš visgi nevalgysiu..

Ir visgi. Pasirodo, esu užsispyrusi. Jei žadėjau, kad važiuosiu, tai ir važiuosiu. Nesvarbu, kad nevalgysiu.

 

Itin gražioje Hertfordshire grafystės vietoje įsikūręs restoranas teritoriją dalijasi su elegantišku Brocket Hall dvaro parku ir jį juosiančiais golfo aikštynais. Didingų medžių alėjos, didžiulis, gulbių pamėgtas prūdas, saulėje paskendę laukai prašyte prašė pasivaikščioti, pasidžiaugti ir pasifotografuoti, deja, autorė – ištvėrusi britų taip mėgstamus transporto žiedus – šiems prašymams liko kurčia ir abėjinga.

Vos atvykę buvome pakviesti į labai jaukų laukiamąjį su didžiuliu dūmais kvepiančiu židiniu. Vasarą gal ir molis, bet šįkart tikrai brolis, nes sausis, visgi, ir pavėsyje tebesidabravo bei nosis žnaibė tikras žieminis šaltukas. 

Sulaukę kompanijos gavome ir pirmąjį maisto davinį. Užkandžių padėkle puikavosi elnienos ir dar-kažkieno pyragaičiai bei sūrio traškučiai su moliūgų ir triufelių aliejaus mirkalu. Ir kuomet kiti atidžiai tyrinėjo meniu ir rinkosi vyną, aš siurbčiojau pirmąjį ramunėlių arbatos puodelį ir guodžiausi, kad man taip bloga, kad net nepavydu.

 

Tai kas čia per apžvalga, sakot? Dalinai iš antrinių šaltinių, atsakau. Dalinai, nes visgi atgnybau ir paragavau po mažytį kiekvieno čia aprašyto patiekalo kasnelį. Nes negi nuvilsiu žiupsniečius? O jei rimtai, negi tikrai tikėjotės, kad sėdėsiu Mišeliniame restorane ir nieko neparagausiu?! 

Labai gaila, bet pamiršau įamžinti meniu, tad valgių pavadinimų ir visų sudedamųjų dalių neprisimenu. Bet man iš dešinės sėdėjęs A. pirmuoju patiekalu pasirinko raudoname vyne apvirtą kriaušę su ožkos pieno sūriu ir lazdyno riešutų nebeprisimenu-kuo. Išsyk sakau, labiausiai nuvylęs patiekalas. Saldoka kriaušė ir itin švelnius (t.y. beskonis) sūris ryškiai stokojo pagrindinio akcento ir prašyte prašėsi žiupsnelio Kažko..

 

Vegetarai nusisukit, bet aš – prisiekusi kepenų, inkstų, plaučių, širdžių, liežuvių ir kitų antrinių mėsos produktų gerbėja. Ypač kai kalba eina apie savo amatą išmanančių šefų darbą, nes – nenuginčysit – nėra nieko nieko NIEKO blogiau, už prieš-anglinės būklės perkeptus kepenis aliejaus klane.. (nepyk, mama!)

Tad ne visai be mano įtakos antruoju numeriu ant A. lėkštės gulėjo veršiuko inkstai su kiaulienos šonine, šalavijais ir nebeprisimenu-kuo paskanintais kopūstais. Deja, dėl pirmoje pastraipoje išvardintų priežasčių tedrįsau paragauti gabalėlį inkstų; o šie buvo dieviški – idealiai apkepti, minkšti ir sultingi. Turint omeny mano delikačią būseną – komplimentas gigantiškas. Visgi apie bendrą patiekalo kompoziciją nuomonės neturiu, bet, pasak A., itin riebus padažas kiek gadino bendrą skonių balansą.

Desertui – Baileys likerio ledai su traškia karamėlės kepure, tamsaus šokolado padažu ir balto šokolado šerbetu. Ką galiu pasakyti – atgnybtas gabalėlis buvo skanus, o ir kiti valgytojai nesiskundė, tik trynė patenkintus pilvus ir reiškė užuojautas. Man.

Ir vis dėlto, jei iki šiol nuoširdžiai sakiau, kad man taip bloga, kad visai nepavydu, situacija pasikeitė įriedėjus ‘sūrio padėklui’. Jei matote nuotrauką viršuje, sutiksite, kad ten visai ne padėklas, o stalas. SŪRIO STALAS. Va tada jau nebeliko nieko kito, kaip nusigraužti rankų ir kojų nagus iš begalinės savigailos. Taip, aš Mišelino žvaigždute apdovanotam restorane; taip, aš negaliu valgyti; taip, prieš mane fantastiškas sūrios stalas; o ne, aš vis dar negaliu valgyti!!! 

 

Sūris patiekiamas su kriaušių čatniu, naminiais sausainiais, salierų ir vynuolių salotom bei gana originaliu itin stipraus skonio salierų šerbetu. Atgnybusi po gabalėlį turiu pasakyti, kad sūriai – kaip ir galima tikėtis – buvo dieviški, o va čatnis gerokai per silpnas (ir išvis, mano nuomone, niekas taip neparyškina stipraus pelėsinio sūrio kaip raudonųjų svogūnų čatnis arba marmeladas. Kriaušės? Nea, duokit geriau svogūnų…).

Pietus pasibaigėme karštais gėrimais (įsk. ketvirtu puodeliu ramunėlių arbatos man) ir petit fours – mažyčiais karamėliais sausainiais, naminiais kokosiniais zefyrais ir morenginiais citrinų pyragaičiais, dalį kurių mano kompanionai supakavo į servetėlę ir padovanojo straipsnio autorei, kuri juos sėkmingai sudorojo kitą dieną sugrįžusi į gyvųjų karalystę. Yay!

 

Verdiktas? Tiesa sakant, Auberge du Lac nepribloškė. Norom nenorom ėmėm lyginti su Corner Room, kuris visgi gerokai lenkia Auberge virtuvę originalumu, prezentacija ir – svarbiausia - skonių palete. Auberge du Lac man pasirodė kiek per daug formalus, senamadiškas, gal net stagnavęs. Taip, vyriausias šefas Phil Thompson gal ir dalyvavo the Great British menu, bet ir namo keliavo jau po pirmojo turo.

O aš gi A. tėčiui, kuris ir organizavo visą išvyką, palikau puikų įspūdį: “nusivedi į prabrangų restoraną, o ji ten nieko nevalgo. Bargain!’

 

Auberge du Lac

Brocket Hall  Brocket Park, Welwyn, Hertfordshire AL8 7XG
tel: 01707 368 888

Antradieniais - Ketvirtadieniais:
Pietūs (12:00 - 14:30)
Vakarienė (19:00 - 21:30)

Trijų patiekalų pietų meniu kainuoja £35, sūris vietoj deserto +£5, kaip atskiras patiekalas +£12.

Spuntino – Amerikos skonių paletė raudonųjų žibintų pašvaistėj

Londone kaip grybai po lietaus dygsta nauji restoranai. Nedideli, nepriimantys rezervacijų, tarsi nesireklamuojantys, bet be galo populiarūs. Ir turbūt pusė jų priklauso Russellui Normanui. Vos prieš pora metų atidarytą venecijietiškais tapas garsėjantį Polpo jau spėjo pasekti jaunesnysis brolis Polpetto ir pagrandukas da Polpo. Pavasarį jų gretas pavasarį papildė italų kilmės amerikietis pusbrolis Spuntino, o vos prieš mėnėsį prie šeimynos prisijungė nekantriai lauktas Mishkins, - “žydiškas deli su kokteiliais“.

Raudonųjų žibintų kvartale įsikūrusio Spuntino kūrinius skanavau ir įspūdžius aprašiau Pinigų Kartoje (tiesioginis kelias į apžvalgą ==> čia!).

Skanaus skaitymo!

Spuntino

61 Rupert Street, Soho, London, W1D 7PW (patogiausia stotelė – Piccadilly Circus)

Pirmadieniais – šeštadieniais (11:00-24:00)

Sekmadieniais (12:00-23:00)

Rezervacijos nepriimamos

The Corner Room: intriguojanti gastronomija už prieinamą kainą

Šį savaitgalį gal penki skirtingi žmonės, žinantys mano pomėgį skaniai pavalgyti, klausė restorano Londone rekomendacijos net keletui skirtingų progų.

O aš visus nukreipiau į Bethnal Green. Gal, sakau, kas pakvies prisijungti.

Va kodėl => The Corner Room: intriguojanti gastronomija už prieinamą kainą

 

Eiti, jei: vertinate netradicines skonio kombinacijas ir/ar ieškote rafinuoto, tačiau nebrangaus restorano ypatingai progai

Neiti, jei: pirmenybę teikiate tradicinei virtuvei ir/ar nemėgstate eksperimentų lėkštėje

 

The Corner Room

Town Hall Hotel

E2 9NF

London

United Kingdom

Pirmadieniais – penktadieniais: 07:00 – 10:00; 12:00 – 22:30

Šeštadieniais – sekmadieniais: 07:00 – 10:30; 12:00 – 22:30

Rezervacijos nepriimamos

Ko gero skaniausio indiško maisto restoranas Londone - “Delhi Grill”

 

Dar viena restorano apžvalga Pinigų kartai.

Skaitydami super entuziastingą toną turbūt nė neįtartumėt, kad prieš atrasdama Delhi Grill sakydavau “Indiško maisto restoranas? Na, gerai, bet šiaip tai man tokie nelabai”. Va taip vat. Kone iš naujo gimus. Fantastiška virtuvė! Noriu dar.

Delhi grill

21 Chapel Market

Islington

London

http://www.delhigrill.com/

Darbo laikas:

Antradieniais – sekmadieniais; 12:00 – 14.45; 18:00 – 22.30

Fotoreportažas iš the Taste of London 2010. Geriau vėliau nei niekada!

Va imu ir viešai pasiskelbiu, kur būsiu šį sekmadienį. Regents parke! Maisto festivalyje Taste of London 2011!

Žinoma galėčiau būti didelė karvė ir pasakyti post factum, oi žmonės, KUR aš buvau, va šekit žiūrėkit / skaitykit ir pavydėkit! Bet ne. Iš anksto sakau – ateikit ir Jūs. Rekomenduoju. O jei reikia papildomo stimulo – va, prašau, visus metus vėluojantis reportažas iš Taste of London 2010. Geriau, kaip sako, vėliau negu niekad. Aha?

Festivalis veikia taip: nusiperki bilietus, nusiperki specialių festivalinių pinigų ir skanauji įvairiausių restoranų paruoštus specialiai ragautojams skirtus mini-patiekalus. Bet čia tik dalis viso džiaugsmo. Dar gali eiti į įvairiausias su maistu susijusias pamokas / prezentacijas; prisiragauti / prisipirkti įvairiausių (dažniausiai valgomų) gėrybių; sudalyvauti galybėj loterijų; išgerti vieną, kitą, trečia taurę vyno ar ko stipresnio; papliurpt / pasifotografuoti su garsiais šefais; grįžti namo su sunkiai pakeliamais krepšiais (ir gerokai palengvėjusia pinigine).

Turiu pasakyti, kad man ypač patiko pliurpti su visų tų gėrybių prekeiviais. Rodos – paskutinė diena (sekmadienis), nuovargis, bet ne - šypsenos iki ausų, gera nuotaika liejasi per kraštus, va čia tai festivalis!  (ok, ši moteriškė nesišypso, bet dauguma tikrai šypsojosi, o aš buvau pernelyg užsiėmusi pokalbiais, kad tas šypsenas įamžinčiau)

 

O maistas? Maistas buvo ohoho! Dar namie susidariau sąrašiuką skaniausiai skambančių patiekalų (meniu skelbiamas iš anksto, šiųmetinis čia), bet juo beveik nesinaudojau. Klioviausi akimis, seilėtekiu pamačius vieną ar kitą patiekalą ir eilėmis (turbūt patikimiausias būdas, nenuvylė!).

Trumpas mano skanautų gėrybių sąrašiukas:

Česnakinės straigės su ispaniškos dešra (chorizo) paskaninta koše. The Modern Pantry. Vienas žodis – niam!

Geldutės (ar taip lietuviškai verčiasi scallops?) su čili ir lešiais iš Colony Bar and Grill. Labai skanu.

 

Paprasta, tradicinė, bet labai skaniai paruošta ėriena su žirneliais ir mėtom. Odette’s restoranas.

O čia pats PATS pačiausias patiekalas. Austrės iš Bentley’s Oyster Bar & Grill. Burnoje tirpstanti gaivi jūra. Nežinau kaip kitaip apibudinti. Dieviška. Namo grįžau persivalgiusi, bet vistiek graužiausi, kad užsisakiau tik vieną austrių porciją. Šiemet tikrai atsigriebsiu!

‘Lassi’ pannacotta su Alfonso mango salotom iš garsiojo The Cinnamon Club. Tiesa sakant, nieko pernelyg ypatingo.

 

Kur kas įspūdingesnis desertas – pasakiškai skani, gaivi, kojas lenkianti (iš malonumo, žinoma!) kiaušininio kremo (angl. egg custard) tarta iš Rhodes 24, kurią, beje, gavau dovanų - dienos pabaigoje restoranai pradėjo dalyti neišparduotus anksčiau paruoštus desertus. Patikėkit, jau vien dėl to verta eiti būtent sekmadieniais!

 

Dar viena saldi dovana – pannacotta su šafrane apvirtais rabarbarais ir pistacijų praline iš The Modern Pantry.

Pranešimai / paskaitos pernelyg nesužavėjo, gal todėl, kad nelabai pavyko nusėdėti vienoje vietoje – festivalis didžiulis – norisi viską apeiti! Beje, kitą sekmadienį savo knygą pasirašinės aktorė Gwyneth Paltrow. Nesu didelė gerbėja, tačiau knygą išgyrė jau ne vienas blogeris – mielai pavartyčiau. Tik kažin, ar pavyks prisibrauti.

 

Trinity šefas Adam Byatt džiaugiasi apdovanojimu už geriausią Taste of London 2010 patiekalą - kiaulių kojytės su priedais. Neragavau, nes – savaime suprantama – iki sekmadienio neliko.

Beje, gavau klausimą, ar esu viena iš tų baisiųjų maisto blogerių, kurie (kartais) sukritikuoja jo restoraną, ne, sakau, tai atsinešė apdovanojimą ir sakė – va dabar fotografuok. Paklusau, na negi ginčysies.

Michel Roux ‘senasis’. Čia ko tais piktas, bet šiaip labai malonus senukas.

Tadam! Lietuviai ir, žinoma, lietuviškas alus!

Žinoma, sudalyvavau galybėje loterijoje, užtat dabar gaunu galybę restoraninių reklamų (dėl ko tikrai nesiskundžiu!). Laimėti nelaimėjau. Gal kitąsyk?

Vasara su Pimms. Britiškiau nebūna!

Išvada kaip ir akivaizdi. Ateikit!

(ne, už reklamą man tikrai niekas nesumokėjo ir net bilieto nepadovanojo. o galėtų!)

Ragaujame ir vertiname: ‘Anchor & Hope’

 

Gal prieš mėnesį A. netikėtai paklausė, kuo bučiau, jei galėčiau tuoj pat rytoj ryte pabusti su visomis tai profesijai reikalingomis žiniomis ir sugebėjimais. Restoranu kritikė, nė nemirktelėjus atsakiau aš. Ir kai pries pora savaičių Pinigų karta parašė laiška su prašymu paruošti Londono restorano apžvalgą, beveik spygtelėjau iš džiaugsmo (bučiau spygtelėjus kaip reikiant, bet buvau darbe ir asmeninį paštą tikrinausi nelabai legaliai, tad….).

Žinoma, anokia aš ir kritikė, net kritikė-mėgėja savęs nelabai pavadinčiau. Mokytis dar oi kiek (pvz. prieš lankantis restorane būtų gerai įsitikinti, kad pasiemiau reikiamą fotoaparato objektyvą arba imti abu – oi!! – bet iš klaidu gi ir mokomės!). Visgi prašymą išpildžiau, sakyčiau, darbas visai malonus.

 

Tai štai - pirmas blynas. Skaitykit ir komentuokit. Gal tada bus ir antras.

Ragaujame ir vertiname: “Anchor & Hope“ – tradicinės britų virtuvės pažiba

Tiesa, kiek keistokas redaktorių sprendimas nepublikuoti restorano adreso, tad visą aktualią informaciją keliu čia:

Anchor & Hope

36 The Cut
London
SE1 8LP
Tel: +44 (0)20 7928 9898

Artimiausios metro stotelės: Southwark, Waterloo.

Pietūs: 12.00 – 14.30 (antradienais – šeštadieniais); 12.00 (sekmadieniais)

Vakarienė: 18.00 - 22.30 (pirmadieniais – šeštadieniais)