Karamelinis bananų pyragas – nebūtinai pusryčiams!

 

Pagaliau, po ilgų laukimo savaičių pavydžiai žvalgantis po Lietuvoje gyvenančių draugų nuotraukas Facebooke, į Londoną atėjo vasara! Deja, ne viena. Lyg nujausdamas puikią progą papokštauti, saulę ir šilumą atlydėjo Ponas Gripas.

Nežinau, kaip Jums, bet mano valgymo grafikas ligos metu išsibalansuoja iki kraštutinumų. Šiandien trečią nakties nuslinkau į virtuvę ir išsikepiau kiaušinį. Pietums – avižų košė, vakarienei – sūris. Užtat pusryčiams valgiau pyragą!

Karamelinis bananų pyragas mano virtuvėje atsirado beveik netyčia. Pyrago pagrindo tešlos likutis šaldytuve, pora pernokusių bananų, atidarytas riebios grietinėlės pakelis. Desertas, dėl kurio nereikia eiti į parduotuvę? Yes, please!

O rezultats pranoko lūkesčius. Saldus, bet stebėtinai lengvas karamelinis kremas. Traškus pagrindas. Pats tas su devyniom galybėm čiobrelių ir aviečių arbatos gripui išbaidyti. Be to, realybėje kur kas gražesnis nei telefono nuotraukose.

Karamelinis bananų pyragas

Trapiam pagrindui reikės:

70g cukraus pudros

90g sviesto

210g miltų

Vieno kiaušinio

Įdarui reikės:

100g cukraus

25ml vandens

dviejų – trijų labai prinokusių bananų

25g sviesto

50ml pienao

šaukšto krakmolo

150g maskarponės sūrio arba pačios riebiausios grietinėlės (aš naudojau 50% riebumo grietinėlę)

Ruošiame pagrindą:

Cukraus pudrą, miltus ir kubeliais supjaustytą sviestą triname pirštų galiukais, kol gausime kažką panašaus rupius duonos trupinius arba smėlį. Įmaišome kiek paplaktą kiaušinį, užminkome tešlą. Suformuojame kamuolį, suvyniojame į maistinę plėvelę ir paliekame šaldytuve bent pusvalandžiui.

Iškočiojame apskritą “blyną”, nuklojame riebalais išteptą 20-25 cm skersmens pyrago formą, patrumpiname kraštus, pagrindą pabadome šakute ir paliekame šaldytuve bent 10-15 minučių (antraip kepdamas pagrindas gali susitraukti).

Susiruošę kepti, pagrindą uždengiame kepimo popieriumi, priberiame žirmių, pupelių ar kitokių “balastų” ir šauname į iki 200C įkaitintą orkaitę. Po 10 minučių nuimame popierių ir pupeles, sugražiname į orkaitei dar 10 minučių, kol švelniai rustels. Pagrindas paruoštas.

Ruošiame įdarą:

Cukrų su vandeniu supilame į prikaistuvę (patarčiau, jei turit, paieškoti puodo su storesniu dugnu). Užviriname ant vidutinės ugnies (jokiu būdu nemaišom!). Paviriname, kol cukrus ištirps, o visa masė įgaus karamelinę spalvą (kas nutiks akimirksniu, tad jokiu būdu nepaleiskit iš akių).

Nukeliame nuo ugnies, suberiame sviestą ir gabalėliais supjaustytus bananus, išmaišome ir sugražiname ant mažos ugnies. Paviriname, kol bananai suminkštės. Nukeliame nuo ugnies.

Pieną sumaišome su krakmolu, supilame į karamelės ir bananų mišinį. Įmaišome maskarponės sūrį arba grietinėlę. Dar kartą sugražiname ant ugnies, užviriname, paverdame pora minučių ir nukeliame nuo ugnies.

Supilame į pagrindą formą, šauname į iki 180C įkaitintą orkaitę ir pakepame apie 15-20 minučių.

Ta-dam! Prieš jus – pritrenkiančio skonio bananinis pyragas!

 

Nesirkit.

Šaltinis: pagrindas – pagal John Burton Race & Angela Hartnett (2007), First crack your egg!; įdaras pagal Dan Lepard (2011), Short & Sweet.

Blynas, kuris norėjo (turėjo?!) būti pyragas

Dar neparagavusi galutinio rezultato žinojau, kad bus be proto skanu. O kaip kitaip, jei kepiau blynus, o namai – nuo laukujų durų iki skylėto stogo - kvepėjo obuolių pyragu.

Nesu rytinis žmogus, bet net ir aš, prasikrapščius akis, galėčiau šitą iš pat ankstyvo ryto suraityti. Ypač savaitgalį.

Pora obuolių, neprivaloma kriaušė, cukrus, blyninė tešla ir viola – kažkas nepaprasto. Obuolių pyragas keptuvėj. Gal net į lovą! Jei būčiau vyras, pati save įsimylėčiau.

Idėją pasufleravo pati pačiausia knyga, kurioje nei vienos išgražintos maisto nuotraukos, užtat patys nerealiausi receptai. Ir viskas pusryčiams!

Nesu rytinis žmogus, bet gal imsiu ir persigalvosiu.

Obuolių pyragas keptuvėj

Reikės:

Penkių-šešių šaukštų sviesto (apie 80g)

poros didelių obuolių (galima pamaišyti su kriaušėm)

trijų šaukštų citrinos sulčių

pusės šaukštelio cinamono

šlakelio vanilės ekstrakto arba šaukštelio vanilinio cukraus

penkių – šešių šaukštų cukraus (priklausomai nuo obuolių rūgštumo/saldumo)

trijų kiaušinių

pusės stiklinės miltų

pusės stiklinės pieno

žiupsnelio druskos

Gaminame:

Obuolius nulupame, supjaustome riekelėmis, sumaišome su citrinos sultimis ir trimis-keturiais šaukštais cukraus (daugiau, jei obuoliai ypač rūgštūs). Užberiame cinamonu ir vaniliniu cukrum arba vanilės ekstraktu. Pamaišome.

Keptuvėje išlydome sviestą, atidedame pora šaukštų tešlai.

Obuolius suberiame į keptuvę su likusiu sviestu ir kepiname ant nedidelės ugnies atsargiai pamaišydami tris keturias minutes, kol vaisiai suminkštės, bet dar nesutiš (kvapas šiame etape FANTASTIŠKAS!).

Užmaišome tešlą: išplakame kiaušinius, įmaišome miltus, pieną, likusį cukrų, atidėtą sviestą ir žiupsnelį druskos.

Obuolius paskirstome keptuvėje kuo lygiau, supilame tešlą, pakepiname ant nedidelės ugnies apie minutę.

Nukeliame nuo ugnies ir šauname į iki vidutinio karščio (~175C) įkaitintą orkaitę. Svarbu: jeigu jūsų keptuvė nepritaikyta orkaitei, apvyniokite rankeną kepimo folija! Kepame apie 20 minučių arba kol blynas išsipūs, viršus parus, o į keptuvės kraštus pabėgę obuoliai pasidengs karamėle. Pasaka, o ne blynas!

(galima valygyt su vaniliniais ledais. ypač sekmadienio rytą. arba šeštadienį. o gal pirmadienį?!)

(galima valgyt ketvirtadienio vakarą, kai n-tąjį kartą – valandos begyje – inirtingai darinėji spinteles ir šaldytuvą ieškodama ‘ko nors skanaus’)

 

Šaltinis: adaptuota pagal Marion Cunningham, The Breakfast Book (1987).

Gegužės meniu: šparagai

 

Jau skundžiausi (booo!) baisingai lietingu oru po Londono dangum. Jis mano skundų akivaizdžiai neišgirdo, nes debesys tebekaba, lietus tebelyja, į žieminio palto kišenes sugrįžo pirštinės, o namie jau turbūt savaitę mane gelbėja elektrinis šildytuvas. Taip, gegužę!!!

Vienintelis besikeičiančių metų laikų rodiklis – parduotuvių lentynas pamažu nuklojantys šparagai. Nežinau, kaip čia atsitiko, kad per daugiau kaip tris (rimtai?!!) šito puslapio gyvavimo egzistavimo metus nesu užsiminusi apie vieną mylimiausių daržovių – šparagus. Dėl daržovės statuso turbūt galėtume pasiginčyti, auga ir atrodo šparagai kaip stora žolė, o skonis irgi kiek žolinis, bet pačia geriausia prasme.

Dar pasakysiu, kuo ilgiau gyvenu Britanijoje, tuo labiau galvoju, kad mes lietuviai esam baisingai drovi ir baikšti tauta, nes aš niekaip neįsivaizduoju lietuvaičių viešai diskutuojančių apie.. e-hem.. tam tikro maistų produktų įtaką virškinimo trakto ypatumams.. O čia ramiausiu veidu prie pietų stalo jums pasakys, kad nuo jeruzalės artišokų pučia pilvą, o šparagai.. keičia.. šlapimo kvapą. Ha! Va, paklausykit gerbiamo Nigel Slater:

I might get tired of its side effects—it contains methyl mercaptan, which makes most people’s pee stink—but its flavor is the strongest sign yet that summer has started. (iš Tender)

Bet, jeigu įdomu, aš tokio poveikio nepatyriau; kažkur perskaičiau, kad efektas individualus ir genų nulemtas, tad gali būti, kad mes – lietuviai - genetiškai atsparūs šparago išdaigom. Patvirtinkit arba paneikit!

O šiaip šparagai – daržovė neišranki, kad kuo paprasčiau paruošite, tuo skaniau suvalgysite. Aš darau taip:

Reikės:

šparagų

plonai supjaustytos rūkytos šoninės (nebūtinai)

kiaušinių

šlakelio alyvuogių aliejaus

druskos, pipirų

Gaminame:

Keptuvėje apkepiname šoninę, jei naudojame.

Šparagus sumetame į verdantį pasūdytą vandenį ir paviriname apie tris minutes, ne ilgiau, antraip šparagai sutiš, o mes norim šiek tiek traškesio.

Kiaušinius pakepiname, bet ne per ilgai, nes norim skysto trynio. Kitas variantas, kiaušinius galima apvirti (be lukšto) – aš darau taip: gilioje keptuvėje (arba tiesiog puode, bet keptuvėj paprasčiau) užvirinu vandenį, primažinu ugnį, atsargiai įmušu kiaušinį ir voila! po keleto minučių baltymas bus išviręs, o trynys skystutėlis..  (tikrinam baksnojimo būdu)

Štai ir viskas, viską verčiam į lėkštę, dosniai pabarstom druska ir šviežiai maltais pipirais, šliūkštelim alyvuogių aliejaus ir valgom pasigardžiuodami. (Pirštais.) Šparagus mirkydami kiaušinio tryny.. Mmmm.

Galima, jei turit, ant šparagų įlašinti citrinos sulčių. Skanaus!

 

P.S. Tik dabar netyčia perskaičiau, kad lietuviškai šparagai – visai ne šparagai, o smidrai! Man atrodo, kad šitai nusprendę (sugalvoję?) kalbininkai nėra genetiškai atsparūs.. žinom kam!

Chalviniai javainiai (dar vienam lietingam savaitgaliui?)

Kai nėra apie ką kalbėti, visada galima pakalbėti apie orą.

Tai štai Londone lyja. Jau turbūt dvi savaites. O gal tris. KASDIEN. Labai smagu stebėti upėmis pavirtusiais keliais besitaškančius autobusus su užrašu ‘We Are Now In Drought’. Nes po itin sausos žiemos Britanijoje oficialiai paskelbta sausra ir uždrausta naudoti laistymo žarnas. Sako, kad reikia bent mėnesį besitęsiančio lietaus, kad susinormalizuotų upių ir kitų vandens telkinių lygis. Tai ką – dar savaitė ir plakatų nebeliks?

Sausra ir mano virtuvėj, nes paskutiniu metu neturiu jokio noro, nei įkvėpimo gaminti. Nežinau, kas čia yra, bet kaltinu virtuvę, kuri šitam name tamsi ir šalta. Dar prieš savaitę kaltinau nuovargį, bet dabar nebegalioja, nes po pusės metų žiauraus krūvio darbe nebeturiu ką veikti (bet niekam nesakykit o tai atleis – arba mane, arba mano asistentus, kurių dabar turiu visus du, na negi paliksi žmones be darbo!). Nors gal reikėtų kaltinti vidinį tinginį, nes, pavyzdžiui, šiandien galvoju ‘o kaip seniai ką nors kepiau, gal ką iškept, a?’ ‘Ne, – savo Vidinis Tinginys, – nekepk, o tai cukrus, sviestas, žinai, apsunkėsi, tada reikės sportuoti, geriau eik va paskaityk knygą arba filmą kokį pažiūrėk’.

Dar man atrodo, kad tikrai gaminčiau, jei kas nors nueitų supirkti produktus, o paskui sutvarkytų virtuvę.

Bet radau šiandien archyve receptą – labai seniai gamintą, bet nuo to ne prastesnį. Kepiau aš jį Pyragų Dienai, šiek tiek rizikuodama, nes čia chalva nėra tokia populiari, kaip Gimtinėj, bet buvo suvalgyta iki paskutinio trupinio. O dienos pabaigoje kolegė iš kito skyriaus parašė meilą, kad jų direktorius pats vienas suvalgė daugiau nei pusę padėklo. Man irgi patiko.

 

Avižiniai chalvos kvadratėliai

Reikės:

100g sviesto

75g rudojo cukraus

200g saldyto kondensuoto pieno

75g sezamų pastos (tahini)

50g medaus

100g džiovintų datulių

100g graikiškų riešutų

25g sezamų sėklų

200g avižų

Gaminame:

Prikaistuvėje ištirpiname sviestą, cukrų ir kondensuotą pieną. Nukeliame nuo ugnies, įmaišome sezamų pastą, medų ir gerai išmaišome. Suberiame smulkiai supjaustytas datules, riešutus ir sezamo sėklas, išmaišome. Galiausiai įmaišome avižas, turėtų būti būti gana tiršta, jei reikia – įberiame kiek daugiau avižų.

Kepimo formą išklojame sviestiniu popieriumi, suberiame avižų mišinį, tvirtai apspaudžiame.

Šauname į iki 180C įkaitintą orkaitę, kepame 15-20 minučių, kol viršus švelniai parus.

Pilnai atvėsiname, supjaustome (nerekomenduoju pjaustyti dar šilto, nes subyrės į gabalėlius), suvalgome!

 

Šaltinis: Dan Lepard

P.S. Jei nežinot, ką daryti su likusia sezamų pastą – visada galit išsikepti sezaminių sausainių!

Greitkelis į vyrų širdis – Londone!

Šimtą metų! Šitiek laiko, rodos, čia nesivaidenau.

Per tą laiką įvyko daug GERŲ dalykų, bet nesibaigiantys darbai neleido prisėsti prie liūdno laptopo, kuriame palaipsniui kaupėsi taip ir neaprašytos nuotraukos, neišpasakoti įspūdžiai..

Šiandien lipniais pirštais vartydama žurnalą, kitoje rankoje laikydama pernokusį mangą, supratau, kad realiai neturiu nei vienos priežasties neparašyti. Darbe, bent jau laikinai, baigėsi viršvalandžiai; ką tik sugrįžom iš fantastiškos kelionės – truputį įdegę ir labai pailsėję; ir nors už lango jau (kiek šaltokas) pavasaris, užsisėdėjęs peršalimas leidžia ramia sąžine nekišti (varvančios) nosies už durų. Tai štai – Labas, Windows Live Writer!!

 

Šiandien noriu papasakoti apie Pitt Cue Co. Jau seniai žinojau, kad įrašas vadinsis arba bent prasidės žodžiais ‘Kelias į vyro širdį eina per…’, nes – patikėkit manimi – neįsivaizuoju jokio (nevegetaro) vyro, kurio šita vieta nenukeltų į Vyrų Rojų, kuriame kvepia rūkyta mėsa, viskiu, o daržovės vartojamos tik raugintame ar marinuotame pavidale.

Pirmą kartą Pitt Cue Co šedevrų ragavau seniai seniai, kai vyrukai tik pradėjo savo amerikietiško barbekju verslą vagonėlyje po Hungerford tiltu. Buvo šalta, lijo, bet jau pirmas kąsnis nukėlė į saulėtą Teksasą.

Antrą, trečią, ketvirtą ir n-tąjį kartą susitikome mažyčiame restorane, kurį atidaryti paskatino neįtikėtina vagonėlio sėkmė. Jau pačia pirmą jo gyvavimo savaitę už durų nusidriekė eilė. Ir ne be reikalo! Viskas labai paprasta – renkiesi vieną iš skirtingų mėsų (kiaulienos šonkauliai, jautienos šonkauliai, BBQ padaže troškinta jautiena, troškinta jautiena, ar specialus tos dienos kepsnys/dešrigalis), garnyrų (be konkurencijos skaniausia - ‘apdegusių galiukų bulvių košė’ (angl. burnt end mash), bet galite rinktis pupeles, kopūstų salotas ir dar kažką,  bet, pažadu, neteksit amo paragavę fantastiško skonio bulvių košės su saldžiai lipniu dūmais kvepiančiu užpilu… Vienas patiekalas kainuoja 9-10 svarų, papildomai už nedidelę kainą galima užsisakyti raugintų agurkų, kopūstų, grybų stiklainiuką arba papildomą dozę mėsos (nors girdėjau, kaip padavėja vienam labai alkanam klientui siūlė gerai pagalvoti, nes porcijos čia – milžiniškos!).

Tiesa, gaila, bet teturiu troškintos kiaulienos nuotrauką, o, mūsų nuomone, skaniausia čia visgi šonkauliukai. Man – kiaulienos, vyriškai publikai – jautienos. Minkšta, nuo kaulo slystanti mėsa, saldžiai aštrokas padažas ir nepakartojamas dūmų aromatas, kurį savo rankose galima užuosti net visą savaitę po.

Užsigeriam Wisky Sour kokteiliu, linguojam pagal roką arba swingą (priklausomai, nuo to, kuris barmenas pirmasis įgarsino savo i-phoną) ir stebim savus, svetimus, esamus ir būsimus vyrus neriančius į ekstazę. 

Pitt Cue Co

1 Newburgh St, Soho,  London, W1F 7RB (artimiausios stotelės – Oxford Circus arba Piccadilly Circus)

Pirmadieniais – šeštadieniais (12 – 15 val; 18 – 23 val).

Rezervacijos nepriimamos, geriausia ateiti ir stoti į eilę kokią 17:40 (ypač penktadieniais ir šeštadieniais), antraip lauksite ILGAI. Restorane tik 30 vietų!