Šiltas šaltas Budapeštas (antra dalis)

Antrą rytą Budapešte pradėjome cukrainėje Gerbaud, kurioje, pasak knygos, nuo 1858-ųjų sukosi ir ledais bei šokoladu vaišinosi Austrijos-Vengrijos imperijos grietinėlė. Mes ‘pasitenkinome’ sočiais pusryčiais su šviežia duona, vietine dešra, minkštais pyragaičiais ir namine aviečių uogiene.

Po tokių pusryčių tik į kalnus kopti. Ką mes, žinoma, ir padarėme!

Tik štai, beplanuodami skrydį, viešbutį ir trijų dienų programą pamiršome suplanuoti.. orą. Tad dieną, kada planavome grožėtis nuo Budos kalno atsiversiančia panorama (‘nepamirškit fotoaparato!’ ragino knyga), mieste įsisiautėjo sniego pūga.

Ta-dam! Ten kažkur už sniego paklodės - žavusis Pestas ir žymieji jo paminklai.

O čia – Buda.

Išklaidžioję Budos takus vakare sugrįžome į kiek anksčiau išbandytą restoraną/kavinę/barą Castro Bisztro. Turiu pasakyti, kad ši vieta – vienas laimingiausių atradimų Budapešte: jauki aplinka (itin gerai įsipaišanti į Budapešto kavinių kultūrą – maži mediniai staliukai, vintažinės staltiesės, užuolaidos ir popieriniai briedžiai(?!), gera muzika, labai draugiškas personalas, pigus ir SUPER skanus maistas.

Jei prisimenate, ankstesniame įraše skundžiausi kieta perkepta mėsa, apie kurią, beje, įspėjo netgi mūsų kelionės vadovas (t.y. knyga). Mūsų didžiai nuostabai Castro Bisztro kiekvienas patiekalas buvo paruoštas idealiai – minkštutėlis kiškis su medumi ir džiovintais vaisais, Cydnyvesalica (nežinau, ar teisingai nurašiau pavadinimą – kiaulienos troškinys su šonine, bulvėm, džiovintom slyvom ir labai skaniu padažu, kurio sudėties taip ir neiššifravom), džiuvėsiuose apvoliotas keptas Camembert sūris su spanguolių uogiene, graikiškos salotos su be galo skaniu padažu ir mus visiškai nukautavusi burokėlių ir bulvių mišrainė. Taip – burokėlių, kurių aš, beje, nemėgstu. Pasaka.

(Tik negalvokit, prašau, kad mes šitiek per vieną kartą suvalgėm, gi sakiau – įsimylėjom, sugrįžom ir grįžtume dar ne kartą, jei tik gyventumėm kur arčiau).

(o maisto nuotraukų nėra todėl, kad iš to skanumo pamiršau įamžint)

     

Dar vienas atradimas – grogas : šiltos obuolių sultys su karštam vynui priderančiais prieskoniais (gvazdikėlis + cinamonas + imbieras?) ir romu. Pats tas po šaltos ir snieguotos dienos, ypač rekomenduoju nelaimėliams su šlapiom kojom ir varvančiom nosim. Labai prašom.

******

Tai štai toksai tas Budapeštas. Šiltas draugiškais veidais, garuojančiais baseinais ir gėrimais. Šaltas plasdančiom snaigėm, girgždančiom pusnim ir kapsančiais varvekliais. Mums patiko.

Rekomendacijos

Nakvynei

Budapest City Central  (tik netikėkit užrašu prie laiptų, viešbutis ne pirmame, ne antrame, o trečiame namo aukšte!)

Budapest, Károly Körút 3/A; Tel: +36-1-327-0930

Pilvui

Castro Bisztró

Budapest,  Madách Imre tér 3; Tel: +36 1 215-0184

Gerbaud

Budapest Vörösmarty tér 7-8; Tel: +36-1/429-9000

Centrál Kávéház

Budapest, Károlyi Mihály u. 9; Tel: +36 1 266 2110

Kūniškiems malonumams

 

Szechenyi Bath and Spa

Budapest, Állatkerti krt. 11; Tel:  +36 1 363-3210

Šiltas šaltas Budapeštas (pirma dalis)

Jei tektų keliais žodžiais apibudinti Budapeštą, sakyčiau: XIX – XX amžiaus sandūra, prabangios kavinės, Art Deco, grogas, tortai ir guliašo sriuba. Sniegas ir garuojantys mineralinių vandenų baseinai po atviru dangum. Arba Barselona sumaišyta su Viena ir užpilta Vidurio/Rytų Europos padažu!

O kelionė beveik neįvyko! Maždaug 10 dienų iki skrydžio subankrutavo mus skraidinti turėjusios Vengrijos avialinijos. Maždaug po savaitės šią naujieną pranešė turizmo agentūros darbuotojai, prieš pora dienų išsiuntę pakartotinį kelionės patvirtinimą! Po to sekė milijonas skambučių, mat kadangi bilietą ir viešbutį pirkome kartu –  agentūra privalo pasirūpinti, kad kelionė įvyktų. Be jokių papildomų išlaidų. Nežinau, kaip jiems, bet man valandos praleistos klausant atsakiklių muzikėlės ir absoliučiai situacijoje nesigaudančių darbuotojų verblenimo bei milžiniška telefono sąskaita dienos pabaigoje visgi yra išlaidos ir dar nemažos! Prisipažinsiu, kad kalbėdama su penktu-šeštu darbuotoju ir girdėdama dar kitokias tolesnių veiksmų instrukcijas, jau norėjau atsiimti pinigus ir niekur nevažiuoti. Dabar džiaugiuosi, kad nepasidaviau (tačiau su Expedia daugiau niekur neskrisiu, nebent jie savo skambučių centrą perkels bent jau į Europą! Dabar gi panašu, kad veiksmas vyksta kažkur giliam giliam Indijos kaime, darbuotojai nelabai suvokia kas per daiktas yra lėktuvai ir skrydžių kompanijos, bet puikiai ištreniruoti kas minutę kartoti ‘thank you for providing your name’, ‘thank you for providing your address’, ‘thank you for providing your itinerary number’, o į klausimus atsakyti ‘please wait five minutes I will speak to technical center’ arba ‘this is wrong department, we will call you back’ (liet. ‘aš nesuprantu, ką man sakai, padėsiu ragelį ir apsimesiu, kad nieko neįvyko, niekas tau neperskambins, gali bandyti dar kartą, gal po 40 min įkyrios muzikėlės kas nors ims ir atsilieps arba tu prarasi kantrybę ir atstosi nuo mūsų’).

Kitas netikėtums laukė atvykus į oro uostą, kuriame sužinojome sniegai užpulstė Ciurichą, kuriame turėjome persėsti į kita lėktuvą. Laimei, šis siurprizas buvo dar ir kaip teigiamas, mat be jokių problemų buvome perkelti į tiesioginį skrydį su British Airways. Visgi net kai nusileidome Budapešte, suradome savo pasislėpusį viešbutį, aš vis dar negalėjau patikėti, kad jau galiu sakyti ‘op’.

 

Pirmąjį vakarą nusprendėme netaupyti, tad susiradome turbūt turistiškiausią Budapešto restoraną – Matthias Cellar Restaurant. Kaip ir pridera turistų spąstams, restoranas pasižymėjo įspūdingu interjeru, nepriekaištingu aptarnavimu, išimtinai angliakalbiais klietais ir folkloro programa.

O maistas, kaip priklauso, buvo tragiškas ir siaubingai brangus. Guliašo sriuba su neįkandamais jautienos gabalėliais, negailestingai perkepta ėrienos koja, sausa kiauliena, gerokai per sūrūs balandėliai su dešros įdaru ir labai sūriais raugintais kopūstais. Gal tik karpių sriuba pasirodė visai nebloga, – na bet gavom, ko nusipelnėm!

 

Visgi be konkurencijos skaniausia ir gražiausia atostogų dalis buvo pusryčiai! Kaip ir Prahoje ar Vienoje, Budapeštas kažkada garsėjo įspūdingo dydžio kavinėmis, kuriame sukose vietiniai ir iš kitų kraštų atkeliavę intelektualai, menininkai, mokslininkai ir dailios poniutės su skėčiais (irgi intelektualės ir menininkės, tik, deja, paslapčia). Ir nesvarbu, kad keitėsi mados ir santvarkos, Budapešte kavinių kultūra ypač gyva, tad net ir prabangiose kavinėse, sukasi ne tik turistai, bet ir kavutę gurkšnojantys bei rytinius laikraščius vartantys vietiniai.

Pirmąją pažinties su Budapeštu rytą pusryčiavome Central ir, apsupti devyniolikto amžiaus pabaigos dekoro, fantazavome, kokius gandus čia aptarinėjo to laikmečio miesto grietinėlė.

Vėliau tyrinėjome Vengrijos nacioninį muziejų. Ypač įdomu pažvelgti į Antrajį Pasaulinį karą, kuriame Vengrija dalyvavo Vokietijos pusėje ir, mano nuomone, dėl visai teisėtų priežasčių (siekdama atgauti po Pirmojo Pasaulinio karo gerokai apkarpytas teritojas); visgi muziejuje Vengrija save pateikia kaip negailestingų aplinkybių auką, kuri visai nenorėjo kariauti ir karą skelbė ‘šiaip, simboliškai’, bet buvo priversta imtis realių veiksmų ir taip toliau, ir panašiai. Man, kaip istorijos moksliukei ir socialinio konstruktyvizmo fanei, buvo žiauriai įdomu. Bet kokiu atveju, muziejus pranoko mūsų lūkesčius, rekomenduojam!

 

Atgal į šaltuką! Apsivynioję šalikais, dviem-trim megztiniais bei pėdkelnėm po džinsais (čia, žinoma, aš, ir senas geras lietuviškas paprotys!) išvaikščiojome Pesto senamiestį, aplankėme turgų, išlandžiojome įspūdingo grožio baziliką.

O tada patraukėme į pačia nerealiausią Budapešto atrakciją – šilto mineralinio vandens vonias Szechenyi. Fotoaparatas buvo paliktas viešbutyje, tad jums beliks įsivaizduoti (arba pagooglinti) didžiulius garuojančius baseinus po atviru dangum ir galybę mažesnių įvairios sudėties ir temperatūros baseinėlius milžiniškame komplekse. Aš net nežinau, kur pradingo keturios valandos besimurkdant tai viename, tai kitame baseine (ypač patiko +35 laipsnių baseinas su ‘romėniškom kolonom’), gulinėjant pirtyse, lakstant basom po sniegą iš vieno atviro baseino į kitą (su pakrykštavimais). O kur dar viena ‘atrakcija’ - Vengrijos vyrų itin mėgstamos mini trumpikės alia 1980-ieji! Ir, žinokit, kuo didesnis pilvas, tuo mažesnės trumpikės. Atrakcija, ne kitaip!

Super hedoništišką vakarą pabaigėm profesionaliu masažu ir namo, t.y. į viešbutį, patraukėm pastriksėdami – jaučiausi gaivi, švari ir lengva kaip pūkas. Prisipažinsiu, jau vien dėl tų pirčių norėčiau gyventi Budapešte ir mirkti bent kartą per mėnesį. Nepakartojamas jausmas!!

(bus daugiau..)

Šakšuka, arba Kepti Kiaušiniai Kitaip

Pasnigo!!! Lauke turbūt kokie 10cm sniego, vaikams džiaugsmo, tik va kelionė į darbą rytoj bus idomi, nes bent jau kol kas turbūt pusė metro linijų įspėja apie problemas dėl adverse weather conditions, t.y. blogo oro.

Bet ką aš čia, Vilniuje vakar buvo –30C?! ‘Nieko keisto, kad emigravai’, sako bendrabarbiai, o kolegė, kuriai draugas padovanojo savaitgalį Taline nusiaubė slidininkų parduotuvę ieškodama sriukės, kelnių, batų, kojinių, pirštinių ir kepurės. Laukiu įspūdžių.

Savaime suprantama, tokiu oru geriausia nekišti nosies laukan, sėdėti namie apsikabinus radiatorių, gerti arbatą ir žalias devyniarias. Idealu, jeigu pusryčiai/pietūs/vakarienė pagaminami per dešimt minučių, pernelyg nenutolus nuo jau minėto radiatoriaus. Arba lovos su šilta kaldra. 

Aišku, jeigu esate tarp tų nelaimingųjų (o panašu, kad tokių Lietuvoje ne vienas ir ne du!), kuriems šaltukas nugvelbė vandenį, būtų gerai, jei viską paruoštume vienoj keptuvėj. Nedidelis džiaugsmas pirktiniam vandeny indus plauti.

Iš didelio solidarumo receptas, kuriuo šiandien dalinuosi atitinka visus aukščiau išvardintus reikalavimus. Viena keptuvė, kasdieniai ingredientai, šaltam orui privalomas čili, dešra ir sotūs kiaušiniai.

(kažkodėl tik nuotraukoj pasimato, kokia purvina mūsų viryklė, prašom ignoruoti)

  

Šakšuka, arba Kepti Kiaušiniai Kitaip

Dviems labai alkaniems valgytojams reikės:

šlakelio aliejaus

žiupsnelio kumino sėklų (tiks ir kmynai!)

keleto riekių rūkytos dešros (tiks šoninė ar panašiai)

šaukštelio rūkytos paprikos miltelių (jei turit)

čili (jei naudojat)

pusės svogūno

vienos - dviejų paprikų

skardinės konservuotų pomidorų savo sultyse

prieskoninių žolelių (kokių turit, labai skanu su čiobreliuais, super tinka šviežia kelendra, bet nelabai tikiu, kad atrasit vidury šaltos lietuviškos žiemos)

keturių – penkių kiaušinių

druskos

pipirų

petražolių ar kelendros papuošimui (jei turite)

Gaminame:

Keptuvėje įkaitiname šlakelį aliejaus, suberiame kuminą, pamaišome, suberiame smulkiai supjaustytą dešrą arba šoninę, paprikos miltelius, čili, išmaišome ir pakepiname apie minutę.

Suberiame smulkiai supjaustytą svogūną. Kepame apie pora minučių.

Suberiame kubeliais supjaustytą papriką, išmaišome, pakepiname dar pora minučių.

Supilame pomidorus, patraiškome, suberiame prieskonius, kokius tik naudojame, užviriname.

Šaukštu padarome duobutę, įmušame kiaušinį, kartojame kol nebeliks vietos arba kiaušinių. Užberiame druskos, pipirų, uždengiame keptuvę ir kepame apie 3-4 minutes, arba kol trynys bus tokio kietumo/skystumo, kaip jums patinka.

Skanaus ir nesušalkit!!!

Šaltinis: įkvėpimas iš Rocket & Squash, interpretacija mano, tad į autentišką šakšuką nepretenduoju

Šiltos pelėsinio sūrio ir karamelizuotų kriaušių salotos

Tuoj po Kalėdų ir Naujųjų valgymo maratono, prisižadėjau sau, kad sausis bus be mėsos, makaronų, sūrio, pyragų, traškučių ir panašių sunkenybių. Ne todėl, kad kada nors tuo piktnaudžiaučiau, o todėl, kad tenorėjau daržovių, daržovių ir dar kartą daržovių. Ir jau pirmąją naujų metų dieną grįžusi iš viešnagės Bristolyje įpuoliau į krautuvę ir į krepšį susikroviau viską, kas žalia: špinatus, salierus, agurkus, avokadus, briuselio kopūstus.. Po to sekė keletas dienų, kuomet tevalgiau daržovių sultinyje apvirtas daržoves, kurias skaninau sojos padažu, imbieru ir vadinau sriuba. Pietums – smulkiai supjaustytas salieras su obuoliais, riešutais ir visokiais po ranka pasitaikusiais žalumynais. Kiek vėliau prasidėjo eksperimentai, šaldytuvą pripildė naujos ir jau kadai pamėgtos salotos, vegetariškos sriubos ir daržovių troškiniai. Viskas ėjosi puikiai. Iki jau aprašyto šeštadienio.

Kai po dviejų dienų priverstinės dietos jo didenybė skrandis pagaliau sutiko priimti kažką daugiau nei sultinį ir ryžių traškučius, mano akys pakrypo į paukštieną. Tų dienų receptas skambėtų maždaug taip: ‘imame dvi vištos kulšeles, dedame į verdantį pasūtą vandenį, verdame apie 15 minučių, valgome su kuskusu, pakartojame rytoj ir poryt’. Mmmm..

Dabar gi tenoriu mėsos ir angliavandenių. Sūrio. Keptų bulvių su kiaušiniais. Picos. Blynų. Kiaulienos šonkauliukų. Dešrelių. Saldžių makaronų(!). Drėgno šokoladinio pyrago. Daržovių? Pamirškit!  

Tad receptas šiandien atitinkamas. Keptas! Su sūriu. Ir mėsa! Daržolių galit nedėt. Užteks poros kriaušių. Ir saujos salotų lapų. Dėl kvapo.

Šiltos karamelizuotų kriaušių ir mėlynojo sūrio salotos su kepta šonine

Vienai porcijai reikės:

saujos smulkiai supjaustytos šoninės

pusės raudono svogūno (tiks ir paprastas)

šaukšto medaus arba – ideliu atveju – karamelizuotų raudonų svogūno marmalado arba čatnio (skaniausias - Marks & Spencers)

didelės kriaušės

saujelės graikiškų riešutų (nebūtinai)

poros šaukštų balzaminio acto

citrinos sulčių

salotų lapų

mėlyno sūrio

šlakelio alyvuogių aliejaus

 Gaminame:

Šoninės gabaliukus sumetame į keptuvę, pakepame, kol pasileis riebalai. Suberiame smulkiai supjaustytą svogūną, kepiname ant nedidelės ugnies, kol svogūnas iškeps, o šoninė – apskrus. Jei reikia – galima įpilti šlakelį aliejaus.

Sudedame medų arba svogūnų čatnį/marmaladą. Išmaišome. Sudedame griežinėliais supjaustytą kriaušę ir,  jei naudojame, riešutus. Pakepiname 3 - 4 minutes karts nuo karto pamaišydami. Supilame balzaminį actą, pamaišome, išjungiame ugnį. Ispaudžiame bent pora šaukštų citrinos sulčių, atsargiai išmaišome.

Į lėkštę dedame salotų lapus, pašlakstome alyvuogių aliejumi, įlašiname citrinos sulčių, suverčiame kriaušes ir padažą, suberiame supjaustytą sūrį. Ta-dam! Ir jokių sausio rezoliucijų!

 

Šaltinis: ant kaklo

Kaip aš (ne)pietavau Auberge du Lac (*)

Sužinojusi, kad esame kviečiami pietų Auberge du Lac, netvėriau džiaugsmu. Pagaliau, pagaliau, mano pirmasis Mišelinas! Iš tos laimės jau prieš keletą dienų išsirinkau suknelę, nušveičiau batus ir Twiterio pagalba užsitikrinau oficialų šefo Philo Thompsono leidimą fotografuoti.

Galite įsivaizduoti mano nerimą, kai naktį prieš lauktąjį šeštadienį pabudau nuo veriančių pilvo skausmų.. Ir paniką, kai aštuntą ryto apsikabinusi klozetą supratau, kad pietų šiandien aš visgi nevalgysiu..

Ir visgi. Pasirodo, esu užsispyrusi. Jei žadėjau, kad važiuosiu, tai ir važiuosiu. Nesvarbu, kad nevalgysiu.

 

Itin gražioje Hertfordshire grafystės vietoje įsikūręs restoranas teritoriją dalijasi su elegantišku Brocket Hall dvaro parku ir jį juosiančiais golfo aikštynais. Didingų medžių alėjos, didžiulis, gulbių pamėgtas prūdas, saulėje paskendę laukai prašyte prašė pasivaikščioti, pasidžiaugti ir pasifotografuoti, deja, autorė – ištvėrusi britų taip mėgstamus transporto žiedus – šiems prašymams liko kurčia ir abėjinga.

Vos atvykę buvome pakviesti į labai jaukų laukiamąjį su didžiuliu dūmais kvepiančiu židiniu. Vasarą gal ir molis, bet šįkart tikrai brolis, nes sausis, visgi, ir pavėsyje tebesidabravo bei nosis žnaibė tikras žieminis šaltukas. 

Sulaukę kompanijos gavome ir pirmąjį maisto davinį. Užkandžių padėkle puikavosi elnienos ir dar-kažkieno pyragaičiai bei sūrio traškučiai su moliūgų ir triufelių aliejaus mirkalu. Ir kuomet kiti atidžiai tyrinėjo meniu ir rinkosi vyną, aš siurbčiojau pirmąjį ramunėlių arbatos puodelį ir guodžiausi, kad man taip bloga, kad net nepavydu.

 

Tai kas čia per apžvalga, sakot? Dalinai iš antrinių šaltinių, atsakau. Dalinai, nes visgi atgnybau ir paragavau po mažytį kiekvieno čia aprašyto patiekalo kasnelį. Nes negi nuvilsiu žiupsniečius? O jei rimtai, negi tikrai tikėjotės, kad sėdėsiu Mišeliniame restorane ir nieko neparagausiu?! 

Labai gaila, bet pamiršau įamžinti meniu, tad valgių pavadinimų ir visų sudedamųjų dalių neprisimenu. Bet man iš dešinės sėdėjęs A. pirmuoju patiekalu pasirinko raudoname vyne apvirtą kriaušę su ožkos pieno sūriu ir lazdyno riešutų nebeprisimenu-kuo. Išsyk sakau, labiausiai nuvylęs patiekalas. Saldoka kriaušė ir itin švelnius (t.y. beskonis) sūris ryškiai stokojo pagrindinio akcento ir prašyte prašėsi žiupsnelio Kažko..

 

Vegetarai nusisukit, bet aš – prisiekusi kepenų, inkstų, plaučių, širdžių, liežuvių ir kitų antrinių mėsos produktų gerbėja. Ypač kai kalba eina apie savo amatą išmanančių šefų darbą, nes – nenuginčysit – nėra nieko nieko NIEKO blogiau, už prieš-anglinės būklės perkeptus kepenis aliejaus klane.. (nepyk, mama!)

Tad ne visai be mano įtakos antruoju numeriu ant A. lėkštės gulėjo veršiuko inkstai su kiaulienos šonine, šalavijais ir nebeprisimenu-kuo paskanintais kopūstais. Deja, dėl pirmoje pastraipoje išvardintų priežasčių tedrįsau paragauti gabalėlį inkstų; o šie buvo dieviški – idealiai apkepti, minkšti ir sultingi. Turint omeny mano delikačią būseną – komplimentas gigantiškas. Visgi apie bendrą patiekalo kompoziciją nuomonės neturiu, bet, pasak A., itin riebus padažas kiek gadino bendrą skonių balansą.

Desertui – Baileys likerio ledai su traškia karamėlės kepure, tamsaus šokolado padažu ir balto šokolado šerbetu. Ką galiu pasakyti – atgnybtas gabalėlis buvo skanus, o ir kiti valgytojai nesiskundė, tik trynė patenkintus pilvus ir reiškė užuojautas. Man.

Ir vis dėlto, jei iki šiol nuoširdžiai sakiau, kad man taip bloga, kad visai nepavydu, situacija pasikeitė įriedėjus ‘sūrio padėklui’. Jei matote nuotrauką viršuje, sutiksite, kad ten visai ne padėklas, o stalas. SŪRIO STALAS. Va tada jau nebeliko nieko kito, kaip nusigraužti rankų ir kojų nagus iš begalinės savigailos. Taip, aš Mišelino žvaigždute apdovanotam restorane; taip, aš negaliu valgyti; taip, prieš mane fantastiškas sūrios stalas; o ne, aš vis dar negaliu valgyti!!! 

 

Sūris patiekiamas su kriaušių čatniu, naminiais sausainiais, salierų ir vynuolių salotom bei gana originaliu itin stipraus skonio salierų šerbetu. Atgnybusi po gabalėlį turiu pasakyti, kad sūriai – kaip ir galima tikėtis – buvo dieviški, o va čatnis gerokai per silpnas (ir išvis, mano nuomone, niekas taip neparyškina stipraus pelėsinio sūrio kaip raudonųjų svogūnų čatnis arba marmeladas. Kriaušės? Nea, duokit geriau svogūnų…).

Pietus pasibaigėme karštais gėrimais (įsk. ketvirtu puodeliu ramunėlių arbatos man) ir petit fours – mažyčiais karamėliais sausainiais, naminiais kokosiniais zefyrais ir morenginiais citrinų pyragaičiais, dalį kurių mano kompanionai supakavo į servetėlę ir padovanojo straipsnio autorei, kuri juos sėkmingai sudorojo kitą dieną sugrįžusi į gyvųjų karalystę. Yay!

 

Verdiktas? Tiesa sakant, Auberge du Lac nepribloškė. Norom nenorom ėmėm lyginti su Corner Room, kuris visgi gerokai lenkia Auberge virtuvę originalumu, prezentacija ir – svarbiausia - skonių palete. Auberge du Lac man pasirodė kiek per daug formalus, senamadiškas, gal net stagnavęs. Taip, vyriausias šefas Phil Thompson gal ir dalyvavo the Great British menu, bet ir namo keliavo jau po pirmojo turo.

O aš gi A. tėčiui, kuris ir organizavo visą išvyką, palikau puikų įspūdį: “nusivedi į prabrangų restoraną, o ji ten nieko nevalgo. Bargain!’

 

Auberge du Lac

Brocket Hall  Brocket Park, Welwyn, Hertfordshire AL8 7XG
tel: 01707 368 888

Antradieniais - Ketvirtadieniais:
Pietūs (12:00 - 14:30)
Vakarienė (19:00 - 21:30)

Trijų patiekalų pietų meniu kainuoja £35, sūris vietoj deserto +£5, kaip atskiras patiekalas +£12.