Aštrios morkų ir fetos sūrio salotos

Prisipažinsiu - esu serijinė gerų dalykų žudikė. Parsinešusi naują kompaktą ištikimai klausau kasdien daugybę sykių, kol nebegaliu pakęsti. Batelius nešioju iki kulne prasižioja skylė, per kurią pribėga vandens (arba purvo). Mylimą rankinę tąsausi visur ir visada, kol nudyla ir nutrūksta rankena arba petneša.

Tas pats ir virtuvėje. Atradusi patikusį receptą (kažkodėl beveik visada salotas, kartais sriubą) gaminu pietums ir vakarienei, nešuosi į darbą, į svečius, į BBQ ir valgau valgau valgau, kol – na taip – persivalgau.

Tai štai paskutinė mano maniakiškos meilės auka. Aštrios morkų ir fetos salotos. Ištikimai valgomos jau tris dienas iš eilės. Šaldytuve laukia dežutė piknikui parke (parašau ir lekiu), virtuvėje – naujas maišelis, ne, visas maišas, morkų. Manija, ne kitaip.

Aštrios morkų salotos su feta

Reikės:

keturių didelių morkų

poros šliūkšnių alyvuogių aliejaus

poros skiltelių česnako

šaukštelio kmynų

šaukštelio kumino

pusės šaukštelio harisos, jei mėgstate aštriai, dėkite daugiau (galima keisti čili pipiru ar čili pipiro dribsniais)

pusės šaukštelio paprikos miltelių (nebūtina)

poros šaukštelių za’atar (nebūtina)

pusės šaukštelio cukraus

trijų šaukštų citrinos sulčių

saujelės petražolių

saujelės mėtų (nebūtina, bet labai gražiai atsveria aštrumą salotose)

saujelės moliūgų ir/ar saulėgražų sėklų (nebūtina)

saujelės smulkintų graikiškų riešutų (nebūtina)

~150g fetos sūrio (jei neturite/nerandate fetos, manau, galima naudoti šviežią varškės sūrį, tokių atveju nepamirškite salotų pasūdyti)

Gaminame:

Sutarkuojame morkas.

Keptuvėje įkaitiname aliejų, sumetame smulkiai supjaustytą česnaką. Suberiame kmynus ir kuminą (galima prieš tai sutrinti, bet nebūtina), papriką, za’atar, harisą arba čili. Pakepiname apie minutę. Nukeliame nuo ugnies.

Pakepintus prieskonius ir aliejų supilame į dubenį su morkom. Įberiame cukraus, įspaudžiame citrinos sulčių. Šioje vietoje originalus receptas siūlo viską gerai išmaišyti ir palikti bent valandai, leidžiant skoniams susimaišyti, bet mano nuomone tai nebūtina, nes skoniui didelės įtakos nepadarė. Paragaujame. Jei reikia, įberiame daugiau citrinos sulčių, cukraus ar, jei norisi aštriau, harisos.

Suberiame susmulkintas prieskonines žoleles, sėklas ir riešutus, jei naudojame. Gerai išmaišome. Suberiame supjaustytą fetą, išmaišome ir valgome. Skanaus!

Šaltinis: Smitten Kitchen.

P.S. Įdomu ar čia yra kolegų-maniakų? Kas šiuo metu yra jūsų maniakiškos meilės objektas?

Naikinam atsargas I. Lęšių ir morkų sriuba.

Jau rašiau, kad šeimininkei netikėtai pardavus namą, vėl gyvenu kraustymosi nuotaikomis. Ironiška, bet tos neišpakuotos dėžės taip ir liks spintoje dar gerą mėnesį, kurio metu pasižadėjau iš paskutiniųjų pasidžiaugti dabartiniu namu, su  išgirtąja svajonių virtuve & co. Visokeriopai pasižadu prieš išsikraustuves iki valios prisidžiaugti sodu ir surengti ten trenksming BBQ vakarėlį. BŪTINAI. Rain or shine. Svečiai lai rūpinasi mėsom ir dešrom, o aš ruošiu salotas ir ištaisysiu milžinišką salotų barą. Sąrašas jau užrašinėje. Va taip vat.

Antras pasižadėjimas – suvartoti kiek įmanoma daugiau maisto atsargų. Ar sakiau, kad vos prieš kelis mėnesius turbūt pusė mano mantos (kurios buvo LABAI DAUG) sudarė virtuvės rakandai ir… maistas? O taip. Įvairiausi miltai, kruopos, pupos, riešutai, ryžiai, actai, aliejai.. na, įsivaizduojat. Dabar gi prisižadėjau pasimokyt iš senų klaidų, sudaryti sąrašiuką ir uoliai vartoti nesibaigiančių maišelių turinį. Ir nepirkti nieko, ko nesuvalgysiu iki birželio pradžios. Pasakyta – padaryta. Ne tik kad sąrašą sudariau, bet jau vieną punktą brūkšt ir išbraukiau!

Trečias pasižadėjimas – vėl imti į rankas fotoparatą ir naudotis paskutiniu šviesios ir didelės virtuvės mėnesiu. Be jokių o bet tačiau jeigu.

Susumavę antrą ir trečia punktus gauname šį įrašą. Raudonųjų lęšių atsargas pribaigusią Raudonųjų lęšių ir morkų sriubą, kuri – perspėju – gali sukelti prieklausomybę. Bent iki tol, kol spintelėje tebeturit saujelė lęšių. O tada…?

Tada reikės sugalvoti, kaip sudoroti kalną grikių, džiovintų grybų, keturių rūšių ryžius, keturių ryšių miltus ir devynes galybes įvairiausių pupelių. Pasiūlymus siųsti čia.

 

Raudonųjų lęšių ir orkaitėje apkeptų morkų sriuba

Reikės:

bent šešių nemažų morkų (atrodys per daug, bet kepdamos jos gerokai susitrauks)

šlakelio aliejaus

šaukštelio kumino sėklų

žiupsnelio druskos

žiupsnelio šviežiai maltų pipirų

svogūno

žiupsnelio čili dribsnių

pusės šaukštelio kajeno pipiro

trečdalio šaukštelio rūkytos paprikos miltelių

dviejų stiklinių daržovių sultinio (paieškokit ekologiško, juose paprastai būna mažiau skonio stipriklių, čia reikia būtent švelnaus sultinio, o ne druskos ir skonio stipriklių bombos)

nepilnos stiklinės raudonųjų lęšių

šlakelio citrinos sulčių (nebūtinai)

Gaminame:

Morkas supjaustome nemažais šiaudeliais, suberiame į kepimo skardą, užpilame šlakelių aliejaus, įberiame kumino, druskos ir šviežiai malto juodojo pipiro. Kepame ~190 laipsnių karštumo orkaitėje, kol suglebs ir parus (apie pusvalandį). Suberiame šiaudeliais supjaustytą svogūną, viską išmaišome ir kepame dar apie 10 – 15 minučių.

Kiek atvėsinę iškepusias morkas ir svogūnus supjaustome kasnio dydžio gabalėliais (nebūtinai).

Puode įkaitiname šlakelį aliejaus, suberiame čili dribsnius, morkas ir svogūną. Išmaišome. Suberiame kajeno pipirą ir paprikos miltelius, pakepinama pora minučių.

Supilame sultinį ir lęšius. Užviriname ir vedame apie 20 minučių, kol lęšiai ‘pasileis’, o sriuba sutirštės. Išjungiame ugnį, įspaudžiame šlakelį citrinos sulčių. Paragaujame, jei reikia įberiame daugiau druskos, prieskonių ar citrinos.

Štai ir viskas!

Labai skani sriuba, kurią viriau galybę kartų ir kaskart vis kitaip. Manau, kitą sykį pabandysiu kartu į keptuvę su svogūnu įmesti ir smulkinto šviežio imbiero, bet tai jau bus kituose namuose, kitoje virtuvėje, nes lęšiai baigti! Skanaus!

Šaltinis: adaptuota pagal The Wednesday Chef.

Panašių sriubų užtikau ir Claudia Roden A New Book of Middle Eastern Food – pirma receptų knygą, kuria rytais skaitau pakeliui į darbą!

Violetinis receptas tobulo paltuko garbei

Na moteriškės jūs man pasakykit, aš šitaip būna, ar čia man vienai taip?

Užsukau šiandien į vieną labdaros krautuvėlę ir – oi dievulėliau – garbingiausioj vietoj kabo mano svajonių paltukasdar mano dydžio. Nebūna? Būna būna. Tik labai retai.

Aš jį, aišku pasiėmiau, grįžau namo, susikabinau visus žieminius atributus – kepurę, šaliką, pirštines, kaip priklauso – ir rimtai sakau, imkit atgal tą pavasarį – aš noriu žiemos! Noriu apsirengti savo tobulą paltą ir eiti lipdyt sniego senių!

Nors imk ir skrisk į kokią Aliaską. Negi dabar visus metus reikės progos laukti??

******

Kad laukimas neprailgtų rodau gražios spalvos receptą. Ne, nevisai kaip mano paltukas – anas toks pilkšvai violetinis arba violetinai pilkas. O štai receptas ryškiai...

Ar kada valgėte violetinių morkų?

Ar žinojote, kad pirmosios morkos ir buvo violetinės arba geltonos, o oranžinės – kaip jas pažįstam – buvo išvestos kur kas vėliau – vos prieš kelis šimtų metų? Ir tai dar ne viskas – kai kurių šaltinių teigimu, oranžinės jos ne šiaip, o… Olandijos nepriklausomybės garbei? Įdomu, tiesa?

O skonis? Skonis nustebino. Pasirodo šios morkos nuo mums įprastų skiriasi ne tik spalva, bet ir skoniu. Asmeniškai man priminė morkų ir burokėlių mišinį. Ar pirksiu vėl? Žinoma! Ir ne vien sriubai. Labai skanios jos ir paruoštos pačiu paprasčiausiu būdu – supjaustytos gabalėliais, pašlakstytos aliejum ir druska bei prieskoniais ir pašautos į orkaitę – vienos, arba su draugais (pastarnokai, ropės, paprastosios morkos..). Idealus garnyras.

Na bet šiandien apie sriubą.

Violetinė morkų sriuba (be jokios abejonės receptūra tiks ir pačių paprasčiausių morkų sriubai!)

Reikės:

Poros saujų morkų (violetinių arba geltonų arba oranžinių arba… )

alyvuogių aliejaus

druskos, pipirų

trejeto skiltelių česnako

poros šaukštų sviesto

šlakelio aliejaus

svogūno

kaledros sėklyčių (maltų arba ne)

dviejų-trijų puodelių daržovių sultinio

Papuošimui (nebūtina) – dar viena morka, jei įmanoma - kitokios spalvos

Gaminame:

Morkas nulupame, supjaustome vienodo dydžio griežinėliais, suberiame į kepimo indą, pašlakstom alyvuogių aliejum (reikėtų nepamažint), pabarstom druska ir pipirais, pamaišom, kad lygiai pasidengtų aliejumi ir prieskoniais. Šauname į iki 200 laipsnių įkaitintą orkaitę maždaug valandai, kol suminkštės.

Per vidurį kepimo laiko dar sykį pamaišome ir įmetame neluptas česnako skilteles.

Puode įkaitiname sviestą su šlakeliu aliejaus (šitaip sumažėja tikimybė, kad sviestas ims svilti ir ruduoti), suberiame svogūną ir kalendrą bei kepiname ant vidutinės ugnies, kol svogūnas suminkštės.

Suberiame iškepusias morkas, įpaudžiame česnako skilteles. Išmaišome. Užpilame karštu sultiniu, užviriname. Verdame apie dešimt minučių.

Nukeliame nuo ugnies, sumalame blenderiu. Jei pernelys tiršta – įpilame papildomai sultinio arba vandens. Jei reikia – pasūdome, įmalame dar pipiro.

Papuošimui: morką supjaustome žiedeliais, dedame ant kepimo popieriumi užtiestos skardos, pabarstome druska ir kepame 200 laipsnių karščio orkaitėje apie pusvalandį, kol įgaus traškesį.

Viskas! Pilstome į dubenius, puošiame skirtingos spalvos morkų traškučiais ar petražolės lapeliais. Ragaujame!

Pavalgę dar sykį apsirengiam gražiuoju paltu, pasimaivom prieš veidrodį, pasirodom brangiausiajam, išklausom pareiškimą, kad naujasis-tobulasis-paltas visai toks pat kaip…senasis. Ką???!!!!

Šaltinis: pagal Madalene iš the British Larder.

Morkų keksiukai su klevų sirupo glaistu. Visiems gyvenimo atvejams.

Pastarosiomis dienomis viskas tiesiog krenta iš rankų. Nebemoku planuoti laiko. Nepavyksta susikaupti ties svarbiais darbais. Po lova guli penkios pradėtos, bet taip ir nebaigtos skaityti knygos, o aš tuoj galėsiu iškilmingai užsidėti atidėliojimo čempionės karūną. Kai reikia nuveikti tiek daug..

Man rodos viskas prasidėjo prieš kelias dienas, kai sužinojau, kad mano beveik rankose turėtas – visomis prasmėmis tobulas - darbas ėmė ir pabėgo. O jis jau buvo spėjęs apaugti svajonėmis ir lūkesčiais. Pirmą sykį rimtai pykstu ant garsiojo credit crunch’o. Ir reikėjo jam prasidėt tokiu netinkamu laiku! Kai formalumu turėjęs būti posėdžiukas pasibaigė labai netikėti ir nemalonia išvada. Nėra pinigų, gal galite palaukti naujų finansinių metų? Hm.. ačiū..

Ir – likimo ironija - skambutis apie tai mane pasiekė vos išsikepus kalną gražuolių keksiukų, kuriuos fotografuoti sutrukdė staiga apniukęs dangus ir į langą užkapsėjęs lietus.. bar bar.. skamb skamb.. darbo nebėr.. Taip greit sugriuvo. Ne viskas. Bet šis tas.

Keksiukai baugščiai sužiuro į mane, nes – neslėpsiu – galvoje užgimė savigailos vakaro vaizdinys.. Krūva keksiukų su skanutėliu frostingu ir pora epizodų ‘nusivylusių namų šeimininkių’..? O gal ne? - atrėžė sąžinės balsas ir per balas nuginė į Lietuvos ambasadą Beatos žiūrėti ;-)

Pažiūrėjau.

Pakrizenau iš Andriaus Užkalnio, nepraleidusio progos dar sykį įkasti literatūros kritikams.

Pagalvojau, kad Beata išties patapo lietuviškąja Delia Smith, staiga sugražinusia tautiečius (nors turbūt reikėtų sakyti – tautietES) į nuosavas virtuves ir supažindinusia jas su avinžirniais, guacamole ir kitais neatrastais skanumynais.

Supratau, kad šituo klausimu dar yra ką veikti – netoliese sėdėjusi mergina, išgirdusi, jog Beata susiduria su sunkumais bandydama nusipirkti lęšių Lietuvoje, išpūtusi akis dirstelėjo į šalimais sėdėjusią moterikę šnibždėdama ‘o kas tie lęšiai?’. ‘Kruopos' – atsake kompanionė. ‘Labai skanios’ – pridūrė. Tuo tarpu mano kaimynė iš dešinės šyptėlėjo iš pastebėjimo, kad viename gerame restorane Vilniuje tiekiamos ir neatsidariusios midijos. ‘Tai negi negali pati atsidaryt?’ – nuoširdžiai nusistebėjo.

Ai bet buvo įdomu. Tik gaila, taip ir neteko pačios knygos rankose palaikyti. Tik per petį paspoksojau į nuotraukas. Gražios!

Bet apie ką aš? Ogi apie tai, kad Beata ir jos vakaras išgelbėjo mano keksiukus nuo nebūties! Kita rytą sąžiningai paspraksėjau fotoparatu ir tadaam! dabar ir jums galiu išduoti begalo skanių keksiukų receptą.

Morkų keksiukai su klevų sirupo glaistu

(maždaug dvylikai didelų keksiukų arba dvigubai daugiau mini keksiukų)

Reikės:

trijų kiaušinių

pusės stiklinės cukraus

pusės stiklinės aliejaus

pusantros ar dviejų stiklinių tarkuotų morkų

šlakelio vanilės ekstrakto

pusantros stiklinės miltų

šaukštelio kepimo miltelių

žiupsnelio maltų gvazdikėlių

žiupsnelio cinamono

smulkiai supjaustytų cukruotų apelsinų žievėlių (angl. candied peel) – nebūtina

galima įberti pasmulkintų graikiškų riešutų

Gaminam:

Kiaušinius ištrinam su cukrum. Supilam aliejų ir vanilės ekstraktą, gerai išmaišom. Suberiam tarkuotas morkas. Dar sykį permaišom.

Suberiam miltus ir kepimo miltelius bei maltus gvazdiklius ir cinamoną. Gerai išmaišom. Tešla turėtų būti grietinės tirštumo. Jei pasirodys per skysta – galima įberti dar miltų.

Jei naudojam, įberiam cukruotų žievelių ir/arba riešutų.

Supilstom į keksiukų formeles, kepam iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 20 minučių arba kol į keksiuką įsmeigtas peilis ar medinis pagaliukas išliks sausas.

Kol keksiukai šąla – paruošiame klevų sirupo užtepą/glaistą.

Reikės:

300g švelnios varškės (angl. cream cheese)

100g kambario temperatūros nesūdyto sviesto

trijų šaukštų cukraus pudros

šaukšto klevų sirupo arba – jei neturit – šlakelio vanilės ekstrakto

Gaminam:

Viską suberiam į indą ir gerai permalam blenderiu arba išsukam mediniu šaukštu. Svarbiausia, kad neliktų sviesto gumuliukų, kurie užkimš dekoracinį maišiuką – jei tokį naudojat.

Beveik viskas! Ataušusius keksiukus (t.y. tuos, kurie išgyveno aušinimo procesą, nes ir kašti jie ojojoj kokie skanūs!) dekoruojam glaistu, mergaitiškos fantazijos vedami puošiam gėlytėm ir karoliukais :P, sudedam į gražiausią lėkštę ir nešam ant stalo!

P.S. Čia reikia pabrėžti, kad iš tų pačių produktų galima kepti ir pyragą, o paruoštu glaistu užtepti viršų arba pertepti biskvitus. Vienintelis skirtumas – pyragas keps apie valandą ar kiek daugiau. Bet bus nemažiau skanu.

Šaltinis:

Kaip ir nėra.. Patį pirmąjį morkų pyragą kažkada kepiau pagal supermamoje rastą receptą (nebepamenu, bet tikrai nenustebčiau, jei jį ten įdėjo Bea), kurį jau seniai pamečiau ir nuo to laiku kepu savaip.

Idėją glaistą paskaninti klevų sirupu pasufleravo Smitten Kitchen.

Morkų, grietinėlės ir kalendros sriuba tingintiems bei taupantiems

Pražuvėlė nebuvėlė sugrįžta.

Man – juodas neveiklos epizodas. Piktybiškai užsitęsęs. Ir sunkios formos. Nenoriu gamint. Ką ten gamint – net valgyt nenoriu. Išbandžiau terapiją maisto žurnalais, knygom, laidom.. Skaniai susižiūri, bet norimo efekto nėr. Nenoriu. Ir tingiu. Gal čia ir bėda? Užsitingėjau iš gero gyvenimo?

Ai bet who cares. Gyventi reikia. Valgyti, kad gyventum, taip pat. Visgi jei kažką ir gaminu, tai minimaliai sudėtingo. Šiandien pietums, pvz, morkų sriuba.

Apie morkų sriubą galima prirašyt daug. Arba nieko. Kaip pažiūrėsi. Nepatikėsit, bet nemėgstu virtų morkų. Vaikystėj išrinkdavau iš sriubų ir troškinių. Dabar toleruoju, bet tik tiek. Tai kaip aš čia su ta morkų sriuba??? Ogi prieš kurį laiką, jei pamenat, gyvenimas buvo matuojamas prirašytų puslapių skaičiumi ir ekstremaliais atvejais laiko taupymo sumetimais valgydavau… konservuotą sriubą. Baisu, ane? Žinokit, nevisai baisu, nes atradau labai skanių koncervuotų sriubų rūšį, a la farmers market. Na kaip ten su markets nežinau, bet jie turi pora labai labai skanių sriubų, viena kurių yra morkų, grietinėlės ir kalendros sriubytė. Mmmm!!! Bet, kaip žinia, esu už natūralumą ir pasiteisinimo valgyt sriubas iš konservų šiuo metu tikrai neturiu.. Todėl panašią sriubą verdu pati!

Čia pateikiu paprastų paprasčiausią jos variantą. Nebijokite eksperimentuoti mėgstamais priedais! Beje, turiu(?) vieną labai puikią vegetariškų ir veganiškų patiekalų knygutę, kurioje buvo nerealus morkų sriubos receptas su daug ingredientų, prieskonių, etc. Ir.. per visus kraustymusis pasimetė ta mano knyga, perverčiau visas lentynas daugybę kartų.. NĖR! O minėtą sriubą išbandžiau neseniai, tad viriau vos sykį ir sakiau, kad tikrai tikrai įamžinsiu ir paviešinsiu, bet ką čia viešinsi kai nerandi.. Gal koks vietinis bildukas susiviliojo? Gal dar gražins?

O kol apeliuoju į vegetaro bilduko sąžinę, ruošiu paprastą paprasčiausią morkų, grietinėlės ir kalendros sriubą. Tiek grietinėlė, tiek kalendra čia yra privalomos, nes būtent jos pakylėja šią sriubą į suaugusių maisto kategoriją. Rekomenduoju, net morkų nemėgejams!

Reikės:

šaukšto sviesto

svogūno

nemažo žiūpsnio maltų kalendros sėklyčių

žiupsnelio malto kumino

mažyčio žiupsnelio malto muskato riešuto

galima įberti šiek tiek cinamono

keturių-penkių nemažų morkų

vienos ar dviejų nemažų bulvių

pusantro puodelio daržovių sultinio - arba daugiau, jei mėgstat skystą sriubą

trijų - keturių šaukštų riebios grietinėlės

DAUG (bent poros saujų) šviežios kapotos kalendros

druskos, pipirų pagal skonį

Eiga:

Sviestą ištirpinam puode. Suberiam supjaustytą svogūną, suberiam prieskonius, pakepinam, kol svogūnas suminkštės. Suberiam grubiai supjaustytas morkas ir bulves. Išmaišom. Supilam sultinį, kuris turėtų apsemti daržoves. Užvirinam ir verdam ant vidurtinės ugnies, kol daržovės suminkštės (apie 20-30 min).

Išjungiam ugnį. Viską sutrinam blenderiu. Jei per tiršta – galima įpilti dar sultinio ar karšto vandens. Padruskinam (jei reikia), įmalam pipiro. Įmaišom grietinėlę ir kalendrą. Išmaišom. Ragaujam, skanaujam, tinginiaujam!

Beje, šita sriuba labai tinka taupantiems. Juk tekainuoja centus. O dar jei daržovės iš močiutės kaime…

P.S. Per vėlai apsižiūrėjau, kad neturiu šviežios kalendros, tik keletą lapukų šaldiklyje.. (labai nefotogeniški, beje), tad poroj nuotraukų ‘papimpintas’ variantas su petražolių papuošimu. Nors ne į temą čia tos petražolės :)