Bulvių ir žirnelių salotos. Beveik karališkos, labai vestuvinės.

Visai patinka man taip. Po keturių dienų savaitgalio, trys dienos darbo, o tada vėl keturių dienų poilsis. Kad dažniau taip! Miegosim iki pietų, dėkosim princui Wiliamui ir žiūrėsim arba nežiūrėsim princiškų vestuvių transliacijos. Net drabužių parduotuvės paskutinėm dienom apsikarstė Britanijos vėliavomis, jaunavedžių nuotraukomis ir plakatais su sveikinimais bei palinkėjimais Viliui ir Keitei. Reagavau skeptiškai, kol vienas protingas žmogus nepriminė, kad vargšai britai neturi jokios nacionalinės, anei nepriklausomybės dienos, tad bet koks karališkas įvykis iš esmės yra to kompensacija. Ech, na negi gaila! Lai švenčia! Gal ir aš prie kokio nors street party prisijungsiu! Bent jau išsimiegosiu tikrai!

Galėjau, žinoma, papublikuot kokį nors keksiukų su mėlynu-raudonu-baltu glaistu receptą. Bet negi kepsit. Geriau papasakosiu apie salotas. Vasara šiaip ar taip. Ar bent jau pavasaris užu balos. Pas mus tai vasara.

Šios salotos man atrodo be galo britiškos. Nors negaliu apibrėžti, kodėl. Gal dėl žirnelių ir mėtų kombinacijos? Bet kokiu atveju, skanu. Ypač šalia ką tik lauke keptų dešrelių. Arba šašlykų. Žiūrint, kurioj balos pusėj vestuvių transliaciją stebėsit Jūs. Stebėsit?

Britiškos salotos

Reikės:

Poros saujų kubeliais supjaustytos šoninės

Kokio pusės kilogramo bulvių (geriausia, žinoma, mažutėlių šviežutėlių pavasarinių!)

Maždaug pusantro puodelio žirnelių (kiek norit, tiek ir reikės) – tinka tiek švieži, tiek šaldyti (šaldyti net geriau, nes, nebent jūsų daržas visai šalia virtuvės, nuskinti žirneliai labai greitai praranda visą savo skanumą ir saldumą, todėl ir šaldomi jie paprastai vos kelios valandos nuo nuraškymo)

Nepilnos stiklinės balto vyno

Šaukšto su kaupu grūdėtų garstyčių

Didelio šliūkšnio (kokių 4 šaukštų) riebios grietinėlės

Šviežiai malto pipiro

Šviežių mėtų lapelių (nebūtina)

Gaminame:

Bulves supjaustome riekutėmis, užpilame vandeniu, užverdame ir verdame, kol suminkštės. Bulvėms išvirus suberiame žirnelius ir paviriname dar minutę, bet ne ilgiau. Nukošiame.

Šoninę suberiame ant įkaitintos keptuvės ir kepiname pamaišydami, kol parus ir apskrus. Pilame vyną, paviriname, kol kiek nugaruos. Dedame garstyčias, pilame grietinėlę. Kaitiname nuolat maišydami, kol ims tirštėti. Išjungiame ugnį. Įmalame pipiro.

Bulves ir žirnelius verčiame į salotinę, pilame padažą. Išmaišome, suberiame stambiai suplėšytus mėtų lapelius ir nešame ant stalo.

Labai skanus garnyras!

Šaltinis: turbūt kažkur kažkada kažką panašaus mačiau/skaičiau/ragavau, bet šiaip iš galvos.

Naikinam atsargas I. Lęšių ir morkų sriuba.

Jau rašiau, kad šeimininkei netikėtai pardavus namą, vėl gyvenu kraustymosi nuotaikomis. Ironiška, bet tos neišpakuotos dėžės taip ir liks spintoje dar gerą mėnesį, kurio metu pasižadėjau iš paskutiniųjų pasidžiaugti dabartiniu namu, su  išgirtąja svajonių virtuve & co. Visokeriopai pasižadu prieš išsikraustuves iki valios prisidžiaugti sodu ir surengti ten trenksming BBQ vakarėlį. BŪTINAI. Rain or shine. Svečiai lai rūpinasi mėsom ir dešrom, o aš ruošiu salotas ir ištaisysiu milžinišką salotų barą. Sąrašas jau užrašinėje. Va taip vat.

Antras pasižadėjimas – suvartoti kiek įmanoma daugiau maisto atsargų. Ar sakiau, kad vos prieš kelis mėnesius turbūt pusė mano mantos (kurios buvo LABAI DAUG) sudarė virtuvės rakandai ir… maistas? O taip. Įvairiausi miltai, kruopos, pupos, riešutai, ryžiai, actai, aliejai.. na, įsivaizduojat. Dabar gi prisižadėjau pasimokyt iš senų klaidų, sudaryti sąrašiuką ir uoliai vartoti nesibaigiančių maišelių turinį. Ir nepirkti nieko, ko nesuvalgysiu iki birželio pradžios. Pasakyta – padaryta. Ne tik kad sąrašą sudariau, bet jau vieną punktą brūkšt ir išbraukiau!

Trečias pasižadėjimas – vėl imti į rankas fotoparatą ir naudotis paskutiniu šviesios ir didelės virtuvės mėnesiu. Be jokių o bet tačiau jeigu.

Susumavę antrą ir trečia punktus gauname šį įrašą. Raudonųjų lęšių atsargas pribaigusią Raudonųjų lęšių ir morkų sriubą, kuri – perspėju – gali sukelti prieklausomybę. Bent iki tol, kol spintelėje tebeturit saujelė lęšių. O tada…?

Tada reikės sugalvoti, kaip sudoroti kalną grikių, džiovintų grybų, keturių rūšių ryžius, keturių ryšių miltus ir devynes galybes įvairiausių pupelių. Pasiūlymus siųsti čia.

 

Raudonųjų lęšių ir orkaitėje apkeptų morkų sriuba

Reikės:

bent šešių nemažų morkų (atrodys per daug, bet kepdamos jos gerokai susitrauks)

šlakelio aliejaus

šaukštelio kumino sėklų

žiupsnelio druskos

žiupsnelio šviežiai maltų pipirų

svogūno

žiupsnelio čili dribsnių

pusės šaukštelio kajeno pipiro

trečdalio šaukštelio rūkytos paprikos miltelių

dviejų stiklinių daržovių sultinio (paieškokit ekologiško, juose paprastai būna mažiau skonio stipriklių, čia reikia būtent švelnaus sultinio, o ne druskos ir skonio stipriklių bombos)

nepilnos stiklinės raudonųjų lęšių

šlakelio citrinos sulčių (nebūtinai)

Gaminame:

Morkas supjaustome nemažais šiaudeliais, suberiame į kepimo skardą, užpilame šlakelių aliejaus, įberiame kumino, druskos ir šviežiai malto juodojo pipiro. Kepame ~190 laipsnių karštumo orkaitėje, kol suglebs ir parus (apie pusvalandį). Suberiame šiaudeliais supjaustytą svogūną, viską išmaišome ir kepame dar apie 10 – 15 minučių.

Kiek atvėsinę iškepusias morkas ir svogūnus supjaustome kasnio dydžio gabalėliais (nebūtinai).

Puode įkaitiname šlakelį aliejaus, suberiame čili dribsnius, morkas ir svogūną. Išmaišome. Suberiame kajeno pipirą ir paprikos miltelius, pakepinama pora minučių.

Supilame sultinį ir lęšius. Užviriname ir vedame apie 20 minučių, kol lęšiai ‘pasileis’, o sriuba sutirštės. Išjungiame ugnį, įspaudžiame šlakelį citrinos sulčių. Paragaujame, jei reikia įberiame daugiau druskos, prieskonių ar citrinos.

Štai ir viskas!

Labai skani sriuba, kurią viriau galybę kartų ir kaskart vis kitaip. Manau, kitą sykį pabandysiu kartu į keptuvę su svogūnu įmesti ir smulkinto šviežio imbiero, bet tai jau bus kituose namuose, kitoje virtuvėje, nes lęšiai baigti! Skanaus!

Šaltinis: adaptuota pagal The Wednesday Chef.

Panašių sriubų užtikau ir Claudia Roden A New Book of Middle Eastern Food – pirma receptų knygą, kuria rytais skaitau pakeliui į darbą!

Citrinų pyragas. Saldžiam gyvenimui.

 

Penkios savaitės! Tiek laiko apmirė transliacijos iš Žiupsnelio radijos.

Per šias savaites įvyko krūva dalykų. Į Londoną atėjo vasarą. Nužydėjo vyšnios. Šeimininkė pardavė namą. Darbe apsigyveno pelės ir žiurkės (šiandien ryte vieną radau ANT SAVO STALO) (išėjau namo).

Išvaikščiojau Barseloną. Ėjau į pasimatymus. Gėriau vyną. Valgiau ledus. Ėjau į teatrą. Deginausi parke. Burbėjau ant Londono metro. Žiurėjau Lost. Viriau sriubas. Maišiau salotas. Kepiau pyragus.

Nes viskas yra, buvo ir bus gerai. Nes kai gyvenimas tau duoda citrinų, galima jas nuplauti / nutarkuoti / išspausti / supjaustyti. Apvirti karamėlės sirupe. Iškepti citrinų pyragą.

Ir citrinų neliko. Tėra tik labai skanus pyragas. Ir žolelių arbata moliniam puodely. O ko daugiau reik?

Citrinų pyragas

Reikės:

150g kambario temperatūros sviesto

200g demeraros cukraus

4 kiaušinių

citrinos (žievelei)

90g maltų migdolų

90g miltų

pusės šaukštelio kepimo miltelių

Viršui:

Vienos didelės arba poros mažesnių citrinų (geriausia - be vaškuoto viršaus)

2 šaukštų demeraros cukraus

Sirupui:

2 šaukštų demeraros cukraus

vienos didelės citrinos (tos pačios, kurios žievelę įtarkuosime į tešlą)

Gaminame:

Paruošiame papuošimą: viršui skirtą vieną arba dvi citrinas gerai nuplauname, supjaustome plonomis riekelėmis, išimame sėklas. Vienu sluoksniu sudedame į puodą, užberiame cukrumi, užpilame keturiaus šaukštais vandens ir kaitiname ant vidutinės ugnies apie penkias minutes, kol vanduo beveik išgaruos, o citrinos aplips tąsiu sirupiu.

Ruošiame pyragą: kambario temperatūros sviestą mediniu šaukštu išsukame su cukrumi, kol turėsime purią masę. Tai gali kiek užtrukti. Įmušame kiaušinius, gerai išmaišome. Įtarkuojame vienos citrinos žievelę.

Suberiame migdolus, įsijojame miltus ir kepimo miltelius (šitaip pyragas iškils geriau nei beriant paprastai). Atsargiai išmaišome metaliniu šaukštu, kad neišmušume oro.

Tešlą sudedame į kepimo popieriumi ištiestą kepimo skardą. Viršuje išdėliojame karamelizuotas citrinos skilteles.

Šaunamą į iki 160 laispsnių karščio įkaitintą orkaitę ir kepame apie 50 minučių, kol įsmeigtas peilis arba pagaliukas išlįs sausas.

Kol pyragas kepa, paruošiame sirupą. Išspaudžiame citrinos sultis ir sumaišome su cukrumi. Nieko tokio, jei cukrus neištirps.

Iškepusį pyragą subadome smailiu pagaliuku (aš šiam tikslui naudoju BBQ skirtą medinį iešmuką) ir užpilame sirupu. Paliekame atvėsti.

Viskas! Skanaus! Valgom kaip išmanom, man labai skanu su šlakeliu šalto natūralaus jogurto. Beje, pyragas puikiai laikosi, skonis tik gerėja, tad drąsiai galima kepti ‘ateičiai’.

Šaltinis: adaptuota pagal Nigel Slater, The Kitchen Diaries (London: Fourth Estate, 2007).

Vakar buvo linksma? Šiandien verdam sriubą!

Juk būna taip – penktadienio/šeštadienio vakaras, gera kompanija, pub’as Camdene, muzika, šokiai, viena kita taurė vyno, viena kita stiklinė džino su toniku. Būna, ar ne?

Tada ateina rytas. Ir saulės spinduliai gerokai per ryškūs. Ir kambariokai pernelyg triukšmingi. Ir paukščiai už lango gieda kažkaip neįprastai garsiai.. Irgi būna, taip?

Tuomet seka vienas kitas puodelis kavos, viena kita stiklinė vandens, viena kita tabletė uraganui galvoje. Nesišaipykit ir nesakykit, kad nebūna!

Jau gerokai po pietų apie save primena Jo Didenybė Pilvas. Ir norisi Kažko Tokio. Šiek tiek neįprasto. Aštraus. Saldaus. Gaivaus. Sotaus. Ir būtinai visko viename.

Įsispiri šlepetes, užsimeti chalatą, susiriši plaukus, nusliūkini į virtuvę. Peilis, pjaustyklė, keptuvė, aliejus… Kepamo imbiero kvapas kutena nosį, žiupsnelis smulkinto čili pipiro pabudina skonio receptorius.. Čiumpi samtį, semi apelsinų spalvos sriubą ir jauti, kaip su kiekvienu šaukštu giedrėja diena. Antras dubuo ir aukščiau aprašytų simptomų nė kvapo. Pagirios? Kokios pagirios?! MAN taip nebūna, ką jūs?!!

Ir nors pirmą kartą šią sriubą viriau būtent tokiom aplinkybėm, dabar ji – turbūt dažniausiai siurbčiojama sriuba po mūsų stogu (ypač jeigu pamiršime apie vieno namioko maniją meilę konservuotai Heinz pomidorinei). Kvapas, spalva, skonis – niekaip neatsivalgau.

Beje, siūlau neprisirišti prie recepto ir žaisti su turimomis daržovėmis. Saldžią bulvę galima keisti paprasčiausia bulve, įpjaustyti morkų (jau vien dėl spalvos!), paprasto kopūsto, įmesti bet kokių šaldytuve liūdinčių daržovių. Netgi nepažįstamų daržovių, kurių netyčia nusipirkot arabų krautuvėlėj (buvau 100% įsitikinusi, kad ten saldžioji bulvė, perpjovus paaiškėjo, kad ne, tiko kuo puikiausiai, jei žinočiau pavadinimą – nusipirkčiau dar!). Nepakeičiami čia tik prieskoniai ir kokosų pienas. Apie itin pavykusias variacijas prašau pranešti komentarų skyrelyje!

Pagirių Savaitgalio sriuba

Reikės:

šlakelio alyvuogių aliejaus

svogūno

poros skiltelių česnako

maždaug trijų šaukštelių smulkiai supjaustytos šviežios imbieros šaknies

šaukštelio ciberžolės miltelių (angl. turmeric)

žiupsnelio čili dribsnių arba smulkiai supjaustyto šviežio čili pipiro (patarčiau atsargiai pašalinti sėklytes, nebent esate aštrumo maniakai mylėtojai)

rudų ryžių (tiks ir paprasti, nors rudieji laikomi kur kas sveikesniais)

nemažos saldžiosios bulvės

poros puodelių daržovių sultinio

pusės savojos kopūsto (arba paprasto kopūsto, ar kitokių žalumynų)

skardinės kokosų pieno

žiupsnelio druskos

Gaminame:

Keptuvėje įkaitiname aliejų, suberiame smulkiai supjaustytą svogūną. Pakepiname pora minučių, suberiame smulkiai supjaustytą imbierą ir česnaką, čili ir ciberžolę. Kepiname maždaug pora minučių.

Suberiame ryžius, išmaišome. Pakepiname apie minutę, supilame sultinį, užviriname.

Suberiame kubeliais supjaustytą salžią bulvę.

Kuomet ryžiai ir bulvė atrodys beveik išvirę, sudedame juostelėmis supjaustytą kopūstą, supilame kokosų pieną. Užviriname ir verdame pora minučių, kol kopūstas suminkštės, bet nesutiš.

Paragaujame, jei reikia – pasūdome.

Štai ir viskas. Ar jaučiate kaip giedrėja diena?

Šaltinis: adaptuota pagal Joy the Baker.

Avižiniai sausainiai su razinom ir imbieru. Tingiems sekmadieniams.

Šiandien buvo tingus sekmadienis. Tingūs sekmadieniai yra gerai. Galima miegoti iki pietų; pusryčiams suvalgyti begalinio skanumo medaus torto (ačiū R.!); išgerti puodą kavos; pasivaikščioti saulėkaitoje; sugalvoti, kad vaikščiojimas tokiu oru (t.y. apšvietimu) - pernelyg didelė prabanga; grįžti namo; atsidaryti šaldiklį; ištraukti sausainių dešrą; padėti saulytėj, kad atšiltų; pasidaryti dar vieną puodą kavos, įjungti orkaitę, supjaustyti dešrą; čiupti kepimo skardą; šauti į orkaitę; traukti krūvą traškių sausainių.

Belieka tik: 1) susirasti fotoaparatą, 2) pažaisti fotografę; 3) (su)valgyti.

Lobis. Šitie sausainiai yra lobis.

Ar jums nebūna vakarų, kad norisi atsiraiti rankoves ir eiti maišyti tešlos, nesvarbu, kad jau 1) 23val+ 2) ką tik sodorojai skaniausią vakarienę ir nesi nė truputėlio alkana. Va tada mano virtuvėje gimsta šie sausainiai. Tiksliau, jų dešra. Kuri keliauja į šaldiklį ir laukia savo valandos, kai

• užklumpa netikėti svečiai
• nusprendi pati pabūti netikėtu svečiu - leki pas draugę, jungi jos orkaitę, kaiti arbatą, kepi sausainius (žinokit, aš toks svečias, kurį labai sunku išprašyti iš virtuvės!)
• nori ko-nors-skanaus, bet nenori išlįsti iš pižamos
• pagaliau iš po sunkių debesų išlenda saulė ir norisi pažaisti fotografę.

Tai štai. Avižiniai sausainiai su imbieru ir razinom. Patiks net ir tiems, kurie, kaip ir aš, nemėgsta razinų (ir šilto pieno).

Avižiniai sausainiai su imbieru ir razinom

Reikės:

100g kambario temperatūros sviesto

145g šviesiai rudo cukraus

šaukšto auksinio sirupo (galima keisti medumi)

kiaušinio

200g miltų

pusės šaukštelio kepimo miltelių

70g avižų

70g kristalizuoto imbiero (štai čia minėjau visai neblogą alternatyvą, jei nerasite parduotuvėse)

70g geros kokybės razinų

Gaminame:

Sviestą ištriname su cukrumi iki purumo. Supilame sirupą arba medų, įmušame kiaušinį. Išmaišome.

Supilame miltus, kepimo miltelius ir avižas. Įberiame gabalėliais supjaustytą kristalizuotą imbierą.

Suformuojame dešrą. Suvyniojame į maistinę plėvelę ir paliekame šaldytuve valandai arba šaldiklyje 10-20 minučių, jei skubame.

(Jei sausainius kepsite ateityje, suvyniokite į maistinę plėvelę ir aliuminio foliją. Prieš kepdami, palikite kambario temperatūroje apie 15 minučių. )

Dešrą supjaustome ~2cm storio riekutėmis. Dedame ant kepimo popieriumi užtiestos kepimo skardos, Kepame 20-25 minutes 170 laipsnių karščio orkaitėje, kol švelniai paruduos.

Dar karšti sausainiai bus labai trapūs, bet vėsdami sukietės. Skanūs tiek šilti, tiek šilti!

Tik kaip gaila, kad tingius sekimadienius seka darbadieniai-pirmadieniai….

Šaltinis: adaptuota pagal Isidora Popovic, Popina book of baking (London: Ryland Peters & Small, 2010).