Nektarinų ir gervuogių galetė. Negali nepavykti!

Vakar naktį griežiau dantį ant nesibaigiančių policijos mašinų sirenų. Paryčiais virš namo burzgė malūnsparniai, teko lipt iš lovos uždarinėt langų. Kas per nesamonės? Miegot neduoda.

Šiandien sužinojau, kad praktiškai kaiminystėj dėjosi tai. Net pagrindinėje mūsų rajonėlio gatvėje teberiogso kelios sudegusios mašinos, išdaužytos parduotuvių vitrinos. Štai tau ir kaiminystė.

Užtat mūsų šabakštyne sode auga gervuogės. Dar prieš rytinę kavą apsiaviau botus ir ėjau uogauti. O vakar iš turkų supermarketo parsitempiau maišą prinokusių nektarinų. Beveik už dyką. Ai, gerai, nėra tokia jau bloga ta mano kaiminystė.

Visą savaitę svaigau, kaip noriu nektarinų ir gervuogių galetės (na, gerai, pyrago, bet, sutikit, galetė (angl. galette) skamba.. skaniau?). Šaldiklyje užsigulėjo saldi tešla. Atrodo, pyragas beveik rankose. Tik per vėlai vėliau prisiminiau, kad tešla šaldiklyje, todėl, kad kažkada voliojant subyrėjo rankose ir sugadino super duper pyrago planus. Aham. Gal šįkart pavyks geriau?

Nė velnio!!! Byrėjo, skylėjosi, lipo prie kočėlo. Šiaip ne taip išklojau skardą, apkamšiau skyles, sudėjau įdarą ir palaidojusi visas viltis šoviau į orkaitę. O ten ji tiesiog tirpo akyse. Pasirodo, būna ir taip.

Iš tos nevilties, sumečiau įdaro likutį į puodą su gabalėliu sviesto ir pakaitinau ant nedidelės ugnies. Namai pakvipo uogiene. Pora šaukštų maskarponės => vėlyvi pusryčiai. Ir dar kokie!! Nuotaika kyla.

Bet grįžkim prie pyrago. Jis… pavyko! Taip, tešla susmigo, įdaras pabėgo, bet tiek mano, tiek kambariokų nuomone pyragas buvo ohoho!!! O su šaltais vaniliniais ledais – net dvigubas ohoho!

Štai taip. Niekada negali žinot. Nespjauk į skylėtą tešlą! (aš nespjoviau, bet beveik išmečiau į šiukšliadėžę)

Aha. Receptas. Skylėtos tešlos jums neduosiu, nebent norite sekmadienio rytą praleisti besikeikdami kramtydami lūpas. Tad žemiau – originalus pyrago receptas su Debi rekomenduojama tešla, kurios aš  – perspėju - nebandžiau. Antra vertus, anokia čia nuodėmė naudoti pirktinę trapią tešlą. Pažadu – galutinis rezultatas atpirks visus vargus. Nes, sprendžiant iš mano patirties, prieš jūs - pyragas-kuris-negali-nepavykti.

Nektarinų ir gervuogių galetė

Reikės:

Trapiai tešlai

315g miltų

žiupsnelio druskos

šaukšto cukraus

225g sviesto

1/4 – 1/2 stiklinės šalto vandens

Įdarui

trijų nektarinų (manau, drąsiai galima keisti persikais, obuoliais ar kriaušėm)

nedidelio stiklainiuko gervuogių (ar kitokių uogų)

ketvirtadalio stiklinės cukraus

šaukšto vanilinio cukraus

dviejų šaukštelių krakmolo

kiaušinio (aptepimui)

Gaminame:

Tešlą:

Sviestą supjaustome mažais kubeliais ir pirštų galiukais triname su miltais ir druska, kol gausime trupinius. Įpilame šiek tiek (šalto!) vandens, užminkome tešlą. Vandens reikės tiek, kad tešla lengvai sukibtų į gumulą. Jei reikia daugiau – pilame dar šaukštą ir vėl minkome. Perskiriame per pusę, suvyniojame į maistinę plėvelę ir paliekame šaldytuve mažiausiai valandai. (vidutinio dydžio pyragui užteks pusės šios tešlos, likusią siūlyčiau užšaldyti kitam kartui)

Įdarą:

Nektarinus supjaustome riekutėmis. Vaisius ir uogas suberiame į dubenį, supilame cukrų, vanilinį cukrų ir krakmolą. Išmaišome, paliekame bent puslandžiui, kad prisirinktų sulčių.

Pyragą:

Tešlą išvoliojame į didelį apskritimą (geriausia tai daryti tarp dviejų kepimo popieriaus lakštų, mažiau lips prie kočėlo ir stalo; jei tešla pasirodys itin lipni ir nepaklusni, prieš dedant įdarą įdėkite tešlos apskritimą į šaldiklį bent dešimčiai minučių, bus paprasčiau lankstyti). Atsargiai perkeliame ant kepimo popieriumi išklotos kepimo skardos.

Įdarą sudedame į viduriuką. Užlankstome kraštus, bet taip, kad pats viduriukas liktų neuždengtas. Kraštus aptepame kiaušinio plakiniu. Pabarstome cukrumi.

Šauname į iki 180 laispnsių karščio įkaitintą orkaitę ir kepame apie valandą, kol paruduos kraštai.

Valgom dar šiltą su ledais ar šaltu jogurtu. Skanumėlis!

Šaltinis: pagal Smitten Kitchen.

Aštrios morkų ir fetos sūrio salotos

Prisipažinsiu - esu serijinė gerų dalykų žudikė. Parsinešusi naują kompaktą ištikimai klausau kasdien daugybę sykių, kol nebegaliu pakęsti. Batelius nešioju iki kulne prasižioja skylė, per kurią pribėga vandens (arba purvo). Mylimą rankinę tąsausi visur ir visada, kol nudyla ir nutrūksta rankena arba petneša.

Tas pats ir virtuvėje. Atradusi patikusį receptą (kažkodėl beveik visada salotas, kartais sriubą) gaminu pietums ir vakarienei, nešuosi į darbą, į svečius, į BBQ ir valgau valgau valgau, kol – na taip – persivalgau.

Tai štai paskutinė mano maniakiškos meilės auka. Aštrios morkų ir fetos salotos. Ištikimai valgomos jau tris dienas iš eilės. Šaldytuve laukia dežutė piknikui parke (parašau ir lekiu), virtuvėje – naujas maišelis, ne, visas maišas, morkų. Manija, ne kitaip.

Aštrios morkų salotos su feta

Reikės:

keturių didelių morkų

poros šliūkšnių alyvuogių aliejaus

poros skiltelių česnako

šaukštelio kmynų

šaukštelio kumino

pusės šaukštelio harisos, jei mėgstate aštriai, dėkite daugiau (galima keisti čili pipiru ar čili pipiro dribsniais)

pusės šaukštelio paprikos miltelių (nebūtina)

poros šaukštelių za’atar (nebūtina)

pusės šaukštelio cukraus

trijų šaukštų citrinos sulčių

saujelės petražolių

saujelės mėtų (nebūtina, bet labai gražiai atsveria aštrumą salotose)

saujelės moliūgų ir/ar saulėgražų sėklų (nebūtina)

saujelės smulkintų graikiškų riešutų (nebūtina)

~150g fetos sūrio (jei neturite/nerandate fetos, manau, galima naudoti šviežią varškės sūrį, tokių atveju nepamirškite salotų pasūdyti)

Gaminame:

Sutarkuojame morkas.

Keptuvėje įkaitiname aliejų, sumetame smulkiai supjaustytą česnaką. Suberiame kmynus ir kuminą (galima prieš tai sutrinti, bet nebūtina), papriką, za’atar, harisą arba čili. Pakepiname apie minutę. Nukeliame nuo ugnies.

Pakepintus prieskonius ir aliejų supilame į dubenį su morkom. Įberiame cukraus, įspaudžiame citrinos sulčių. Šioje vietoje originalus receptas siūlo viską gerai išmaišyti ir palikti bent valandai, leidžiant skoniams susimaišyti, bet mano nuomone tai nebūtina, nes skoniui didelės įtakos nepadarė. Paragaujame. Jei reikia, įberiame daugiau citrinos sulčių, cukraus ar, jei norisi aštriau, harisos.

Suberiame susmulkintas prieskonines žoleles, sėklas ir riešutus, jei naudojame. Gerai išmaišome. Suberiame supjaustytą fetą, išmaišome ir valgome. Skanaus!

Šaltinis: Smitten Kitchen.

P.S. Įdomu ar čia yra kolegų-maniakų? Kas šiuo metu yra jūsų maniakiškos meilės objektas?

Apie vasarą. Po gabalėlį.

Vasara 2011. Beliko mėnuo. Birželis ir liepa buvo nepaprasti.

Kažkada skundžiausi nostalgija Rasoms, tai štai šiemet jas atšvenčiau net du kartus.

Rasos Londone su Anglijos Romuva. Šokiai ir dainos iki išnaktų Epingo miške. Stipriausi šventėjai net saulę pasitiko. Buvo gera. Kaip visada. Drįstu sakyti, kad į šventes susirenka patys šilčiausi Londono lietuviai.

Beje, dainuojat, šokat, šiaip prijaučiat? Prisijunkit ir jūs! Parašykit man ar palikit komentarą – prijungsim prie meilinglisto.

 

Rasos Airijoje.Vandenyno pakrantėje. Skambant bugnams! Kvailiokliškas savaitgalis žaviausiam dvare. Pasakiški blynai su duonos raugo tešla pusryčiams. Didelis puodas šaltibarščių su ledukais ir pankolių lapeliais vietoj krapų - pietums. Romas su coca-cola vakarienei. Va čia tai šventė!

 

 

Dublinas! Airiška kava airiškam bare.

Labai skanūs pietūs Hugo’s (labai ačiū Viktorijai už rekomendaciją!).

Apniukęs savaitgalis Kembridže.

Top trys: romantiškas pasiirstymas upe, gardūs prancūziški prietūs Cote ir be galo jaukus namas / galerija Kettle’s Yard. Rrrrekomenduoju!

 

Tai štai. Tokia ta mano vasara. Išsiblaškiusi. Virpančia širdim laukiu kelionės į Lietuvą, nes pasiilgau iki negaliu!

P.S. Bus bus bus ir Taste of London. Ir netgi Jamie Oliver festivalis bus.Kaip bonusas. Jau greit. Laiko iki kitų metų dar yra :)

O receptai? Kažkaip nėra. Nors labai noriu papasakot apie dveje nepaprastas salotas. Stay tuned :)

Amerikietiški sausainiai juodai dienai (rytui, vakarui…)

Bloga naujiena yra ta, kad pirmas bandymas iškepti pyragą naujojoje orkaitėje baigėsi visiška nesėkme. Sudegęs viršus, žalias vidus.. Panašu, kad mano orkaitė – maksimalistė, vos viena pakopa ir mažytė liepsnelė virsta negailestingai pliekiančia ugnimi.

Gera naujiena yra ta, kad sausainiams pavyko kur kas geriau nei pyragui, nors ir šie iškepė per rekordiškai trumpą laiką. Pašovei, viens du trys, trauk lauk!

Hm. Nors mano meilė sausainiams, manau, gana akivaizdi (vien šiame puslapyje yra dešimt skirtingų sausainių receptų), pyragus aš irgi mėgstu, net labai. Paskutiniu metu, sakyčiau, maniakiškai renku pyragų receptus, o prieš miegą vartau pačią pačiausią pyragų ir pyragaičių bibliją. Taigi. Nuo minties apie gyvenimą be naminių pyragų ima panika. Esu pasiryžusį žūt būt prisijaukinti aikštingąją ponią, netgi termometrą specialiai jai nupirkau ir…sugebėjau PAMESTI pakeliui namo (*^%&*%$&!!).

Gera priežastis pagaliau įsigyti sausainių bibliją?

Paskutiniu metu užsikabinau ties šaldoma sausainių tešla. Labai patinka. Sumakaluoji tešlą, išsikepi kokius keturis sausainius, likusią paskepi šaldiklyje ir pamiršti iki prireiks. Planas-chuliganas sukaupti sausainių kolekciją visiems gyvenimo atvejams. Sezaminiai, šokoladiniai, avižiniai ir, aišku, kaipgi be amerikietiškų gražuolių su šokolado gabaliukais. Jų net atšildyti nereikia! Įsinorėjai, ištraukei keletą rutuliukų, sumetei ant kepimo skardos, keliolika minučių ir viola! Naminiai sausainiai!

Amerikietiški sausainiai su šokolado gabaliukais

(~ 30 didelių sausainių)

 Reikės:

200g sviesto

150g tamsiai rudo arba muscovado cukraus (naudojau šviesiai rudą, nes kitokio neturėjau)

100g paprasto cukraus

dvieju šaukštų augalinio aliejaus

dviejų kiaušinių

šaukštelio vanilės ekstrakto

315g miltų

šaukštelio kepimo miltelių

pusės šaukštelio sodos

žiupsnelio smulkios druskos

~200g gabalėliais supjaustyto tamsaus šokolado

saujelės supjaustytų pekanų arba graikiškų riešutų (nebūtinai)

žiupsnelio geros rupios druskos (naudojau Maldon)

Gaminame:

Sviestą ištirpiname mikrobangų krosnelėje arba ant viryklės. Sutriname su cukrumi. Supilame aliejų. Įmušame kiaušinius. Sulašiname vanilės ekstraktą. Gerai išmaišome.

Suberiame miltus, kepimo miltelius, sodą ir druską.

Galiausiai įmaišome šokoladą ir, jei naudojame, riešutus (aš nedėjau, nes neturėjau, ir visgi pasigedau).

Išmaišome ir padedame į šaldytuvą mažiausiai valandai arba į šaldiklį – bent dvidešimčiai minučių.

Iš atšalusios ir sustingusios tešlos formuojame maždaug teniso dydžio kamuoliukus. Sudedame ant pjaustymo lentelės, kepimo skardos ar tiesiog keleto lėkščių ir sugražiname į šaldiklį bent pusvalandžiui. Vėliau tereikia nurinkti sušalusius kamuoliukus, dalį atidėti kepimui, o likusius – sumesti į šaldymui skirtą maišelį ir sugražinti į šaldiklį ateičiai.

Tešlos kamuoliukus sudedame ant skardos palikdami didelius tarpus, pabarstome rupia druska (tikrai tikrai verta, patikėkite manimi!) ir šauname į prišildytą orkaitę. Recepto autorė teikia didelę reikšmę orkaitės temperatūrai. Neatšildytus sausainius siūloma kepti 200 laipsnių orkaitėje apie 8-10 minučių, vėliau sumažinti temperatūrą iki 175 laipsnių ir vėl kepti apie 8-10 minučių. Taip, pasak jos, sausainiai bus traškūs su minkštais viduriukais. Mano karštakošėj orkaitėj (temperatūra nežinoma) sausainiai iškepė per ~10 minučių, tačiau pasižymėjo lygiai tokiomis pačiomis savybėmis. Siūlau paeksperimentuoti įvairiais kepimo būdais, kol rastite Jūsų orkaitėj tinkantį irJums patinkantį variantą.

Kaip visada, dar karšti sausainiai bus minkšti ir trapūs, praaušę sukietės.

Skanaus!

 

Šaltinis: Pam Anderson, CookSmart: Perfect Recipes for Every Day, iš Travelers lunchbox.

P.S. Sprendžiant iš paskutinių įrašų gali pasirodyti, kad aš vien sausainiai ir pyragais gyva. Netvarka. Pažadu pasitaisyti ;-)

Fotoreportažas iš the Taste of London 2010. Geriau vėliau nei niekada!

Va imu ir viešai pasiskelbiu, kur būsiu šį sekmadienį. Regents parke! Maisto festivalyje Taste of London 2011!

Žinoma galėčiau būti didelė karvė ir pasakyti post factum, oi žmonės, KUR aš buvau, va šekit žiūrėkit / skaitykit ir pavydėkit! Bet ne. Iš anksto sakau – ateikit ir Jūs. Rekomenduoju. O jei reikia papildomo stimulo – va, prašau, visus metus vėluojantis reportažas iš Taste of London 2010. Geriau, kaip sako, vėliau negu niekad. Aha?

Festivalis veikia taip: nusiperki bilietus, nusiperki specialių festivalinių pinigų ir skanauji įvairiausių restoranų paruoštus specialiai ragautojams skirtus mini-patiekalus. Bet čia tik dalis viso džiaugsmo. Dar gali eiti į įvairiausias su maistu susijusias pamokas / prezentacijas; prisiragauti / prisipirkti įvairiausių (dažniausiai valgomų) gėrybių; sudalyvauti galybėj loterijų; išgerti vieną, kitą, trečia taurę vyno ar ko stipresnio; papliurpt / pasifotografuoti su garsiais šefais; grįžti namo su sunkiai pakeliamais krepšiais (ir gerokai palengvėjusia pinigine).

Turiu pasakyti, kad man ypač patiko pliurpti su visų tų gėrybių prekeiviais. Rodos – paskutinė diena (sekmadienis), nuovargis, bet ne - šypsenos iki ausų, gera nuotaika liejasi per kraštus, va čia tai festivalis!  (ok, ši moteriškė nesišypso, bet dauguma tikrai šypsojosi, o aš buvau pernelyg užsiėmusi pokalbiais, kad tas šypsenas įamžinčiau)

 

O maistas? Maistas buvo ohoho! Dar namie susidariau sąrašiuką skaniausiai skambančių patiekalų (meniu skelbiamas iš anksto, šiųmetinis čia), bet juo beveik nesinaudojau. Klioviausi akimis, seilėtekiu pamačius vieną ar kitą patiekalą ir eilėmis (turbūt patikimiausias būdas, nenuvylė!).

Trumpas mano skanautų gėrybių sąrašiukas:

Česnakinės straigės su ispaniškos dešra (chorizo) paskaninta koše. The Modern Pantry. Vienas žodis – niam!

Geldutės (ar taip lietuviškai verčiasi scallops?) su čili ir lešiais iš Colony Bar and Grill. Labai skanu.

 

Paprasta, tradicinė, bet labai skaniai paruošta ėriena su žirneliais ir mėtom. Odette’s restoranas.

O čia pats PATS pačiausias patiekalas. Austrės iš Bentley’s Oyster Bar & Grill. Burnoje tirpstanti gaivi jūra. Nežinau kaip kitaip apibudinti. Dieviška. Namo grįžau persivalgiusi, bet vistiek graužiausi, kad užsisakiau tik vieną austrių porciją. Šiemet tikrai atsigriebsiu!

‘Lassi’ pannacotta su Alfonso mango salotom iš garsiojo The Cinnamon Club. Tiesa sakant, nieko pernelyg ypatingo.

 

Kur kas įspūdingesnis desertas – pasakiškai skani, gaivi, kojas lenkianti (iš malonumo, žinoma!) kiaušininio kremo (angl. egg custard) tarta iš Rhodes 24, kurią, beje, gavau dovanų - dienos pabaigoje restoranai pradėjo dalyti neišparduotus anksčiau paruoštus desertus. Patikėkit, jau vien dėl to verta eiti būtent sekmadieniais!

 

Dar viena saldi dovana – pannacotta su šafrane apvirtais rabarbarais ir pistacijų praline iš The Modern Pantry.

Pranešimai / paskaitos pernelyg nesužavėjo, gal todėl, kad nelabai pavyko nusėdėti vienoje vietoje – festivalis didžiulis – norisi viską apeiti! Beje, kitą sekmadienį savo knygą pasirašinės aktorė Gwyneth Paltrow. Nesu didelė gerbėja, tačiau knygą išgyrė jau ne vienas blogeris – mielai pavartyčiau. Tik kažin, ar pavyks prisibrauti.

 

Trinity šefas Adam Byatt džiaugiasi apdovanojimu už geriausią Taste of London 2010 patiekalą - kiaulių kojytės su priedais. Neragavau, nes – savaime suprantama – iki sekmadienio neliko.

Beje, gavau klausimą, ar esu viena iš tų baisiųjų maisto blogerių, kurie (kartais) sukritikuoja jo restoraną, ne, sakau, tai atsinešė apdovanojimą ir sakė – va dabar fotografuok. Paklusau, na negi ginčysies.

Michel Roux ‘senasis’. Čia ko tais piktas, bet šiaip labai malonus senukas.

Tadam! Lietuviai ir, žinoma, lietuviškas alus!

Žinoma, sudalyvavau galybėje loterijoje, užtat dabar gaunu galybę restoraninių reklamų (dėl ko tikrai nesiskundžiu!). Laimėti nelaimėjau. Gal kitąsyk?

Vasara su Pimms. Britiškiau nebūna!

Išvada kaip ir akivaizdi. Ateikit!

(ne, už reklamą man tikrai niekas nesumokėjo ir net bilieto nepadovanojo. o galėtų!)