Migdoliniai kvadratėliai. Į kelią!

Na štai išgyvenom ir pragyvenom praktiškai karinę padėtį Londone. Vakarais nė pieno nusipirkti negalėjai – viskas uždaryta ir atšaukta. Kita vertus, ne itin ir norėjosi kažkur eiti..

Miestas laižosi žaizdas, remontuoja parduotuvių vitrinas. Teismai dirba dienom ir naktim, net nežinau, kur tą tūkstantį su puse plėšikų padės, bet žada, kad įkalins.

O aš jau šį šeštadienį pamoju ranka ir skrendu į Lietuvą!! Nežinau, ar čia krepšinio čempionatas koją pakišo, bet su bilietais sunku, tad skrendu per Frankfurtą. Londoną nuo Vilniaus šiaip teskiria trys valandos skrydžio, bet keliausiu ilgai ir nuobodžiai – visą dieną. Atgal irgi nusimato smagumai: Vilnius – Briuselis – Londonas. Bet ką aš čia – gi atostogos, Lietuva, mylimi žmonės, ežeras (šiemet dar net kojos pirštų į jokią balą įkišus nesu – kas per baisybės?!) ir – žinoma, - FESTIVALIS iš didžiosios F.

Ir nors iki kelionės dar visa savaitė, mintyse jau kraunu lagaminą, perku žurnalus, ir mąstau,… ką suvalgyti! Nes nežinau kaip Jums, bet man (ir mano piniginei) oro uostų maistas kelia depresiją. Keturi svarai už liūdną pyragiūkštį..? Ne, ačiū.  Geriau jau savo.

Va štai ir atkeliavom prie migdolinių kvadratėlių. Kažkada kepdavau labai dažnai – kone prieš kiekvieną kelionę, todėl iki šiol jie man tokie.. kelioniniai. Tad jei šeštadienį Frankfurto oro uoste užmatysite tokius graužiančią, žurnalais ir knygom apsikrovusią bei į skrydžių ekraną ilgesingai besižvalgančią merginą, pamojuokit, - tai aš.

Medaus ir riešutų kvadratėliai

Reikės:

Smėliniam pagrindui:

100g kambario temperatūros sviesto

1/2 stiklinės cukraus

vieno kiaušinio

arbatinio šaukštelio vanilės ekstrakto arba vanilinio cukraus

1 1/2 stiklinės miltų

Riešutų sluoksniui:

60g sviesto

2/3 stiklinės rudo cukraus

4 šaukštai medaus

200g migdolų plokštelių (manau, galima keisti ir kitokiais pasmulkintais riešutais)

Gaminame:

Sviestą išsukame su cukrumi, įmušame kiaušinį, supilame vanilę. Gerai išmaišome. Palaipsniui suberiame miltus, užminkome tešlą. Tešla turėtų būti minkšta, bet nelipti prie rankų. Jei reikia – įberiame daugiau miltų. Suvyniojame į maistinę plėvelę ir paliekame šaldytuve bent valandai.

Susiruošę kepti, iškočiojame maždaig centimetro storio lakštą, dedame ant sviestu pateptu kepimo popieriumi išklotos skardos (arba keturkampės pyrago formos), pabadome šakute ir šauname į iki 170 laipsnių karščio įkaitintą orkaitę. Kepame apie 15 min, kol rustels kraštai.

Iškepus pagrindui (bet ne anksčiau, antraip įdaras praauš ir sustings), ruošiame riešutinį sluoksnį. Nedideliame puode ant silpnos ugnies ištirpiname sviestą, suberiame cukrų ir medų. Nuolat maišydami užviriname ir paverdame apie minutę, kol ims tirštėti. Keliame nuo ugnies, suberiame riešutus, išmaišome. Paskleidžiame ant pagrindo.

Gražiname į orkaitę ir kepame dar apie 20-30 minučių, kul riešutais įgaus karamelinę spalvą. Atvėsinę supjaustome kvadratėliais.

Štai ir viskas. Gerų kelionių!

Šaltinis: Sonatinos receptai Supermamų puslapyje (didžiam Užkalnio džiaugsmui, turbūt; balažin, kodėl jis mane vis tam kontekste mini, bet va, prisikalbėjo! :). Nuorodos nebeturiu.

Ko gero skaniausio indiško maisto restoranas Londone - “Delhi Grill”

 

Dar viena restorano apžvalga Pinigų kartai.

Skaitydami super entuziastingą toną turbūt nė neįtartumėt, kad prieš atrasdama Delhi Grill sakydavau “Indiško maisto restoranas? Na, gerai, bet šiaip tai man tokie nelabai”. Va taip vat. Kone iš naujo gimus. Fantastiška virtuvė! Noriu dar.

Delhi grill

21 Chapel Market

Islington

London

http://www.delhigrill.com/

Darbo laikas:

Antradieniais – sekmadieniais; 12:00 – 14.45; 18:00 – 22.30

Nektarinų ir gervuogių galetė. Negali nepavykti!

Vakar naktį griežiau dantį ant nesibaigiančių policijos mašinų sirenų. Paryčiais virš namo burzgė malūnsparniai, teko lipt iš lovos uždarinėt langų. Kas per nesamonės? Miegot neduoda.

Šiandien sužinojau, kad praktiškai kaiminystėj dėjosi tai. Net pagrindinėje mūsų rajonėlio gatvėje teberiogso kelios sudegusios mašinos, išdaužytos parduotuvių vitrinos. Štai tau ir kaiminystė.

Užtat mūsų šabakštyne sode auga gervuogės. Dar prieš rytinę kavą apsiaviau botus ir ėjau uogauti. O vakar iš turkų supermarketo parsitempiau maišą prinokusių nektarinų. Beveik už dyką. Ai, gerai, nėra tokia jau bloga ta mano kaiminystė.

Visą savaitę svaigau, kaip noriu nektarinų ir gervuogių galetės (na, gerai, pyrago, bet, sutikit, galetė (angl. galette) skamba.. skaniau?). Šaldiklyje užsigulėjo saldi tešla. Atrodo, pyragas beveik rankose. Tik per vėlai vėliau prisiminiau, kad tešla šaldiklyje, todėl, kad kažkada voliojant subyrėjo rankose ir sugadino super duper pyrago planus. Aham. Gal šįkart pavyks geriau?

Nė velnio!!! Byrėjo, skylėjosi, lipo prie kočėlo. Šiaip ne taip išklojau skardą, apkamšiau skyles, sudėjau įdarą ir palaidojusi visas viltis šoviau į orkaitę. O ten ji tiesiog tirpo akyse. Pasirodo, būna ir taip.

Iš tos nevilties, sumečiau įdaro likutį į puodą su gabalėliu sviesto ir pakaitinau ant nedidelės ugnies. Namai pakvipo uogiene. Pora šaukštų maskarponės => vėlyvi pusryčiai. Ir dar kokie!! Nuotaika kyla.

Bet grįžkim prie pyrago. Jis… pavyko! Taip, tešla susmigo, įdaras pabėgo, bet tiek mano, tiek kambariokų nuomone pyragas buvo ohoho!!! O su šaltais vaniliniais ledais – net dvigubas ohoho!

Štai taip. Niekada negali žinot. Nespjauk į skylėtą tešlą! (aš nespjoviau, bet beveik išmečiau į šiukšliadėžę)

Aha. Receptas. Skylėtos tešlos jums neduosiu, nebent norite sekmadienio rytą praleisti besikeikdami kramtydami lūpas. Tad žemiau – originalus pyrago receptas su Debi rekomenduojama tešla, kurios aš  – perspėju - nebandžiau. Antra vertus, anokia čia nuodėmė naudoti pirktinę trapią tešlą. Pažadu – galutinis rezultatas atpirks visus vargus. Nes, sprendžiant iš mano patirties, prieš jūs - pyragas-kuris-negali-nepavykti.

Nektarinų ir gervuogių galetė

Reikės:

Trapiai tešlai

315g miltų

žiupsnelio druskos

šaukšto cukraus

225g sviesto

1/4 – 1/2 stiklinės šalto vandens

Įdarui

trijų nektarinų (manau, drąsiai galima keisti persikais, obuoliais ar kriaušėm)

nedidelio stiklainiuko gervuogių (ar kitokių uogų)

ketvirtadalio stiklinės cukraus

šaukšto vanilinio cukraus

dviejų šaukštelių krakmolo

kiaušinio (aptepimui)

Gaminame:

Tešlą:

Sviestą supjaustome mažais kubeliais ir pirštų galiukais triname su miltais ir druska, kol gausime trupinius. Įpilame šiek tiek (šalto!) vandens, užminkome tešlą. Vandens reikės tiek, kad tešla lengvai sukibtų į gumulą. Jei reikia daugiau – pilame dar šaukštą ir vėl minkome. Perskiriame per pusę, suvyniojame į maistinę plėvelę ir paliekame šaldytuve mažiausiai valandai. (vidutinio dydžio pyragui užteks pusės šios tešlos, likusią siūlyčiau užšaldyti kitam kartui)

Įdarą:

Nektarinus supjaustome riekutėmis. Vaisius ir uogas suberiame į dubenį, supilame cukrų, vanilinį cukrų ir krakmolą. Išmaišome, paliekame bent puslandžiui, kad prisirinktų sulčių.

Pyragą:

Tešlą išvoliojame į didelį apskritimą (geriausia tai daryti tarp dviejų kepimo popieriaus lakštų, mažiau lips prie kočėlo ir stalo; jei tešla pasirodys itin lipni ir nepaklusni, prieš dedant įdarą įdėkite tešlos apskritimą į šaldiklį bent dešimčiai minučių, bus paprasčiau lankstyti). Atsargiai perkeliame ant kepimo popieriumi išklotos kepimo skardos.

Įdarą sudedame į viduriuką. Užlankstome kraštus, bet taip, kad pats viduriukas liktų neuždengtas. Kraštus aptepame kiaušinio plakiniu. Pabarstome cukrumi.

Šauname į iki 180 laispnsių karščio įkaitintą orkaitę ir kepame apie valandą, kol paruduos kraštai.

Valgom dar šiltą su ledais ar šaltu jogurtu. Skanumėlis!

Šaltinis: pagal Smitten Kitchen.

Aštrios morkų ir fetos sūrio salotos

Prisipažinsiu - esu serijinė gerų dalykų žudikė. Parsinešusi naują kompaktą ištikimai klausau kasdien daugybę sykių, kol nebegaliu pakęsti. Batelius nešioju iki kulne prasižioja skylė, per kurią pribėga vandens (arba purvo). Mylimą rankinę tąsausi visur ir visada, kol nudyla ir nutrūksta rankena arba petneša.

Tas pats ir virtuvėje. Atradusi patikusį receptą (kažkodėl beveik visada salotas, kartais sriubą) gaminu pietums ir vakarienei, nešuosi į darbą, į svečius, į BBQ ir valgau valgau valgau, kol – na taip – persivalgau.

Tai štai paskutinė mano maniakiškos meilės auka. Aštrios morkų ir fetos salotos. Ištikimai valgomos jau tris dienas iš eilės. Šaldytuve laukia dežutė piknikui parke (parašau ir lekiu), virtuvėje – naujas maišelis, ne, visas maišas, morkų. Manija, ne kitaip.

Aštrios morkų salotos su feta

Reikės:

keturių didelių morkų

poros šliūkšnių alyvuogių aliejaus

poros skiltelių česnako

šaukštelio kmynų

šaukštelio kumino

pusės šaukštelio harisos, jei mėgstate aštriai, dėkite daugiau (galima keisti čili pipiru ar čili pipiro dribsniais)

pusės šaukštelio paprikos miltelių (nebūtina)

poros šaukštelių za’atar (nebūtina)

pusės šaukštelio cukraus

trijų šaukštų citrinos sulčių

saujelės petražolių

saujelės mėtų (nebūtina, bet labai gražiai atsveria aštrumą salotose)

saujelės moliūgų ir/ar saulėgražų sėklų (nebūtina)

saujelės smulkintų graikiškų riešutų (nebūtina)

~150g fetos sūrio (jei neturite/nerandate fetos, manau, galima naudoti šviežią varškės sūrį, tokių atveju nepamirškite salotų pasūdyti)

Gaminame:

Sutarkuojame morkas.

Keptuvėje įkaitiname aliejų, sumetame smulkiai supjaustytą česnaką. Suberiame kmynus ir kuminą (galima prieš tai sutrinti, bet nebūtina), papriką, za’atar, harisą arba čili. Pakepiname apie minutę. Nukeliame nuo ugnies.

Pakepintus prieskonius ir aliejų supilame į dubenį su morkom. Įberiame cukraus, įspaudžiame citrinos sulčių. Šioje vietoje originalus receptas siūlo viską gerai išmaišyti ir palikti bent valandai, leidžiant skoniams susimaišyti, bet mano nuomone tai nebūtina, nes skoniui didelės įtakos nepadarė. Paragaujame. Jei reikia, įberiame daugiau citrinos sulčių, cukraus ar, jei norisi aštriau, harisos.

Suberiame susmulkintas prieskonines žoleles, sėklas ir riešutus, jei naudojame. Gerai išmaišome. Suberiame supjaustytą fetą, išmaišome ir valgome. Skanaus!

Šaltinis: Smitten Kitchen.

P.S. Įdomu ar čia yra kolegų-maniakų? Kas šiuo metu yra jūsų maniakiškos meilės objektas?

Apie vasarą. Po gabalėlį.

Vasara 2011. Beliko mėnuo. Birželis ir liepa buvo nepaprasti.

Kažkada skundžiausi nostalgija Rasoms, tai štai šiemet jas atšvenčiau net du kartus.

Rasos Londone su Anglijos Romuva. Šokiai ir dainos iki išnaktų Epingo miške. Stipriausi šventėjai net saulę pasitiko. Buvo gera. Kaip visada. Drįstu sakyti, kad į šventes susirenka patys šilčiausi Londono lietuviai.

Beje, dainuojat, šokat, šiaip prijaučiat? Prisijunkit ir jūs! Parašykit man ar palikit komentarą – prijungsim prie meilinglisto.

 

Rasos Airijoje.Vandenyno pakrantėje. Skambant bugnams! Kvailiokliškas savaitgalis žaviausiam dvare. Pasakiški blynai su duonos raugo tešla pusryčiams. Didelis puodas šaltibarščių su ledukais ir pankolių lapeliais vietoj krapų - pietums. Romas su coca-cola vakarienei. Va čia tai šventė!

 

 

Dublinas! Airiška kava airiškam bare.

Labai skanūs pietūs Hugo’s (labai ačiū Viktorijai už rekomendaciją!).

Apniukęs savaitgalis Kembridže.

Top trys: romantiškas pasiirstymas upe, gardūs prancūziški prietūs Cote ir be galo jaukus namas / galerija Kettle’s Yard. Rrrrekomenduoju!

 

Tai štai. Tokia ta mano vasara. Išsiblaškiusi. Virpančia širdim laukiu kelionės į Lietuvą, nes pasiilgau iki negaliu!

P.S. Bus bus bus ir Taste of London. Ir netgi Jamie Oliver festivalis bus.Kaip bonusas. Jau greit. Laiko iki kitų metų dar yra :)

O receptai? Kažkaip nėra. Nors labai noriu papasakot apie dveje nepaprastas salotas. Stay tuned :)